Sekėjai

Ieškoti šiame dienoraštyje

2023 m. liepos 11 d., antradienis

NATO Isn’t What It Says It Is


“NATO leaders convening this week in Vilnius, Lithuania, have every reason to toast their success.

Only four years ago, on the eve of another summit, the organization looked to be in low water; in the words of President Emmanuel Macron of France, it was undergoing nothing short of “brain death.” Since events in Ukraine, the situation has been transformed. As NATO plans to welcome Sweden into its ranks — Finland became a full-fledged member in April — and dispatch troops to reinforce its eastern flank, European Union allies are finally making good on long-deferred promises to increase military spending. Public opinion has followed suit. If Russia sought to divide Europe, President Biden could plausibly declare last spring that it had instead fully “NATO-ized” the continent.

This turnabout has understandably energized the alliance’s supporters. The statement of purpose from Jens Stoltenberg, its secretary general, that “the strength of NATO is the best possible tool we have to maintain peace and security” has never had more loyal adherents. Even critics of the organization — such as China hawks who see it as a distraction from the real threat in East Asia and restrainers who would prefer that Washington refocus on diplomatic solutions and problems at home — concede that NATO’s purpose is primarily the defense of Europe.

But NATO, from its origins, was never primarily concerned with aggregating military power. Fielding 100 divisions at its Cold War height, a small fraction of Warsaw Pact manpower, the organization could not be counted on to repel a Soviet invasion and even the continent’s nuclear weapons were under Washington’s control.

Rather, it set out to bind Western Europe to a far vaster project of a U.S.-led world order, in which American protection served as a lever to obtain concessions on other issues, like trade and monetary policy. In that mission, it has proved remarkably successful.

Many observers expected NATO to close shop after the collapse of its Cold War rival. But in the decade after 1989, the organization truly came into its own. NATO acted as a ratings agency for the European Union in Eastern Europe, declaring countries secure for development and investment. The organization pushed would-be partners to adhere to a liberal, pro-market creed, according to which — as President Bill Clinton’s national security adviser put it — “the pursuit of democratic institutions, the expansion of free markets” and “the promotion of collective security” marched in lock step. European military professionals and reform-minded elites formed a willing constituency, their campaigns boosted by NATO’s information apparatus.

When European populations proved too stubborn, or undesirably swayed by socialist or nationalist sentiments, Atlantic integration proceeded all the same. The Czech Republic was a telling case.

Faced with a likely “no” vote in a referendum on joining the alliance in 1997, the secretary general and top NATO officials saw to it that the government in Prague simply dispense with the exercise; the country joined two years later.

The new century brought more of the same, with an appropriate shift in emphasis. Coinciding with the global war on terrorism, the “big bang” expansion of 2004 — in which seven countries acceded — saw counterterrorism supersede democracy and human rights in alliance rhetoric. Stress on the need for liberalization and public sector reforms remained a constant.

In the realm of defense, the alliance was not as advertised. For decades, the United States has been the chief provider of weapons, logistics, air bases and battle plans. The events in Ukraine, for all the talk of Europe stepping up, has left that asymmetry essentially untouched. Tellingly, the scale of U.S. military aid — $47 billion over the first year of the conflict — is more than double that offered by European Union countries combined. European spending pledges may also turn out to be less impressive than they appear. More than a year after the German government publicized the creation of a special $110 billion fund for its armed forces, the bulk of the credits remain unused. In the meantime, German military commanders have said that they lack sufficient munitions for more than two days of high-intensity combat.

Whatever the levels of expenditure, it is remarkable how little military capability Europeans get for the outlays involved. Lack of coordination, as much as penny-pinching, hamstrings Europe’s ability to ensure its own security.

By forbidding duplication of existing capabilities and prodding allies to accept niche roles, NATO has stymied the emergence of any semiautonomous European force capable of independent action.

As for defense procurement, common standards for interoperability, coupled with the sheer size of the U.S. military-industrial sector and bureaucratic impediments in Brussels, favor American firms at the expense of their European competitors. The alliance, paradoxically, appears to have weakened allies’ ability to defend themselves.

Yet the paradox is only superficial. In fact, NATO is working exactly as it was designed by postwar U.S. planners, drawing Europe into a dependency on American power that reduces its room for maneuver. Far from a costly charity program, NATO secures American influence in Europe on the cheap.

U.S. contributions to NATO and other security assistance programs in Europe account for a tiny fraction of the Pentagon’s annual budget — less than 6 percent by a recent estimate. And the events in Ukraine has only strengthened America’s hand.

Before events in Ukraine, roughly half of European military spending went to American manufacturers. Surging demand has exacerbated this tendency as buyers rush to acquire tanks, combat aircraft and other weapons systems, locking into costly, multiyear contracts. Europe may be remilitarizing, but America is reaping the rewards.

In Ukraine, the pattern is clear. Washington will provide the military security, and its corporations will benefit from a bonanza of European armament orders, while Europeans will shoulder the cost of postwar reconstruction — something Germany is better poised to accomplish than the buildup of its military. The events also serve as a dress rehearsal for U.S. confrontation with China, in which European support cannot be so easily counted on. Limiting Beijing’s access to strategic technologies and promoting American industry are hardly European priorities, and severing European and Chinese trade is still difficult to imagine. Yet already there are signs that NATO is making headway in getting Europe to follow its lead in the theater. On the eve of a visit to Washington at the end of June, Germany’s defense minister duly advertised his awareness of “European responsibility for the Indo-Pacific” and the importance of “the rules-based international order” in the South China Sea.

No matter their ascendance, Atlanticists fret over support for the organization being undermined by disinformation and cybermeddling. They needn’t worry. Contested throughout the Cold War, NATO remained a subject of controversy into the 1990s, when the disappearance of its adversary encouraged thoughts of a new European security architecture. Today, dissent is less audible than ever before.

Left parties in Europe, historically critical of militarism and American power, have overwhelmingly enlisted in the defense of the West: The trajectory of the German Greens, from fierce opponents of nuclear weapons to a party seemingly willing to risk atomic war, is a particularly vivid illustration.

Stateside, criticism of NATO focuses on the risks of overextending U.S. treaty obligations, not their underlying justification. The most successful alliance in history, gathering in celebration of itself, need not wait for its 75th anniversary next year to uncork the champagne.

Grey Anderson is the editor of “Natopolitanism: The Atlantic Alliance Since the Cold War,” to which Thomas Meaney is a contributor."


  Great. All this edifice stands on the shoulders of American workers willing and able to produce that might that NATO is based on. Seems to be that American workers are not willing or not able to produce it any longer. This is why even supplying the smallish Zelensky’s army we are forced to hit the dirt with our face and with badly exploding, dangerous for little children playing in that dirt, cluster bombs. We do not have enough normal ammunition anymore. This is the end of NATO, as we know it, coming to your screens.


 

Pranešimą parašė ties Komentarų nėra:

NATO nėra tai, ką sako

„Šią savaitę Vilniuje, Lietuvoje, susirenkantys NATO vadovai turi pagrindą pagirti jų sėkmę.

 

Tik prieš ketverius metus, kito viršūnių susitikimo išvakarėse, organizacija atrodė esanti žemame vandenyje; Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono žodžiais tariant, ji išgyveno tik „smegenų mirtį“. Po įvykių Ukrainoje padėtis pasikeitė. NATO planuojant priimti Švediją į savo gretas – Suomija balandžio mėnesį tapo visateise nare – ir išsiųsti karius sustiprinti savo rytinį flangą, Europos Sąjungos sąjungininkės pagaliau įgyvendina seniai atidėtus pažadus didinti karines išlaidas. Viešoji nuomonė pasekė pavyzdžiu. Jei Rusija siektų padalyti Europą, prezidentas Bidenas praėjusį pavasarį galėtų įtikinamai pareikšti, kad ji visiškai „paskyrė NATO“ žemyną.

 

Šis posūkis, suprantama, suteikė energijos aljanso rėmėjams. Jo generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo tikslo pareiškimas, kad „NATO stiprybė yra geriausias įmanomas įrankis taikai ir saugumui palaikyti“, niekada neturėjo daugiau ištikimų šalininkų. Netgi organizacijos kritikai – tokie, kaip Kinijos vanagai, kurie ją laiko atitraukimu nuo realios grėsmės Rytų Azijoje, ir suvaržytojai, kurie norėtų, kad Vašingtonas susitelktų ties diplomatiniais sprendimais ir problemomis namuose – pripažįsta, kad NATO tikslas pirmiausia yra Europos gynyba.

 

Tačiau NATO nuo pat savo ištakų niekada nebuvo pirmiausia susirūpinusi karinės galios sutelkimu. Šaltojo karo įkarštyje turinti 100 divizijų, nedidelę Varšuvos pakto darbo jėgos dalį, nebuvo galima tikėtis, kad organizacija atmuš sovietų invaziją ir net žemyno branduolinius ginklus kontroliavo Vašingtonas.

 

Atvirkščiai, ji siekė surišti Vakarų Europą su daug platesniu JAV vadovaujamos pasaulio tvarkos projektu, kuriame Amerikos apsauga buvo svertas, siekiant nuolaidų kitais klausimais, pavyzdžiui, prekybos ir pinigų politikos. Toje misijoje ji buvo nepaprastai sėkminga.

 

Daugelis stebėtojų tikėjosi, kad po Šaltojo karo priešininko žlugimo NATO uždarys parduotuvę. Tačiau dešimtmetį po 1989 m. organizacija iš tikrųjų atėjo į save. NATO veikė kaip Europos Sąjungos reitingų agentūra Rytų Europoje, skelbdama šalis saugias vystymuisi ir investicijoms. Organizacija pastūmėjo būsimus partnerius laikytis liberalaus, rinkai palankaus įsitikinimo, pagal kurį, kaip sakė prezidento Billo Clintono patarėjas nacionalinio saugumo klausimais, „demokratinių institucijų siekimas, laisvų rinkų plėtra“ ir „skatinimas kolektyvinis saugumas“ žygiavo suderintu žingsniu. Europos kariškiai profesionalai ir reformomis nusiteikęs elitas sudarė norinčią apygardą, jų kampanijas paskatino NATO informacinis aparatas.

 

Kai Europos gyventojai pasirodė per daug užsispyrę arba nepageidautinai paklūstantys socialistinėms ar nacionalistinėms nuotaikoms, Atlanto integracija veikė taip pat gerai. Čekija buvo iškalbingas atvejis.

 

1997 m. vykusiame referendume dėl stojimo į Aljansą susidūręs su galimu „prieš“ balsavimu, generalinis sekretorius ir aukščiausi NATO pareigūnai pasirūpino, kad vyriausybė Prahoje tiesiog atsisakytų referendumo pratybų; šalis prisijungė prie NATO po dvejų metų.

 

Naujasis šimtmetis atnešė daugiau to paties, atitinkamai pasikeitus akcentams. Sutampanti su pasauliniu karu prieš terorizmą, 2004 m. „didžiojo sprogimo“ plėtra, į kurią įstojo septynios šalys, matė, kad aljanso retorikoje kova su terorizmu pakeitė demokratiją ir žmogaus teises. Pabrėžimas dėl liberalizavimo ir viešojo sektoriaus reformų išliko nuolatinis.

 

Gynybos srityje aljansas nebuvo toks, koks buvo reklamuojamas. Dešimtmečius JAV buvo pagrindinė ginklų, logistikos, oro bazių ir mūšio planų tiekėja. Įvykiai Ukrainoje, nepaisant visų kalbų apie stiprėjančią Europą, iš esmės paliko tą asimetriją nepaliestą. Iškalbinga tai, kad JAV karinės pagalbos mastas – 47 milijardai dolerių per pirmuosius konflikto metus – yra daugiau, nei dvigubai didesnis, nei Europos Sąjungos šalių kartu paėmus. Europos įsipareigojimai išleisti išlaidas taip pat gali pasirodyti ne tokie įspūdingi, nei atrodo. Praėjus daugiau, nei metams, po to, kai Vokietijos vyriausybė paskelbė apie specialaus 110 milijardų dolerių fondo savo ginkluotosioms pajėgoms sukūrimą, didžioji dalis kreditų lieka nepanaudota. Tuo tarpu vokiečių kariuomenės vadai teigė, kad jiems trūksta amunicijos daugiau, nei dvi dienas vykstančioms didelio intensyvumo kovoms.

 

Kad ir koks būtų išlaidų lygis, stebėtina, kad europiečiai turi mažai karinių pajėgumų už išlaidas. Koordinavimo trūkumas, net ir centų gniaužimas, trukdo Europai užtikrinti savo saugumą.

 

Uždrausdama dubliuoti esamus pajėgumus ir skatindama sąjungininkus imtis nišinių vaidmenų, NATO sutrukdė bet kokių pusiau autonominių Europos pajėgų, galinčių savarankiškai veikti, atsiradimą.

 

Kalbant apie pirkimus gynybos srityje, bendri sąveikumo standartai kartu su didžiuliu JAV karinės pramonės sektoriaus dydžiu ir biurokratinėmis kliūtimis Briuselyje teikia pirmenybę Amerikos įmonėms jų Europos konkurentų sąskaita. Paradoksalu, kad aljansas susilpnino sąjungininkų gebėjimą apsiginti.

 

Tačiau paradoksas tik paviršutiniškas. Tiesą sakant, NATO veikia tiksliai taip, kaip buvo suplanuota pokario JAV planuotojų, įtraukdama Europą į priklausomybę nuo Amerikos galios, o tai sumažina Europos manevravimo galimybes. NATO toli gražu nėra brangi labdaros programa, bet pigiai užsitikrina Amerikos įtaką Europoje.

 

JAV įnašai į NATO ir kitas saugumo pagalbos programas Europoje sudaro nedidelę Pentagono metinio biudžeto dalį – naujausiais skaičiavimais, mažiau nei 6 proc. O įvykiai Ukrainoje tik sustiprino Amerikos ranką.

 

Prieš įvykius Ukrainoje maždaug pusė Europos karinių išlaidų atiteko Amerikos gamintojams. Didėjanti paklausa sustiprino šią tendenciją, nes pirkėjai skuba įsigyti tankų, kovinių orlaivių ir kitų ginklų sistemų, sudarydami brangias daugiametes sutartis. Europa gali remilitarizuotis, bet Amerika skina naudą.

 

Ukrainoje modelis yra aiškus. Vašingtonas užtikrins karinį saugumą, o jo korporacijos gaus naudos iš Europos ginkluotės užsakymų, o europiečiai prisiims pokario atstatymo išlaidas – tai Vokietija yra pasirengusi geriau, nei sustiprinti savo kariuomenę. Renginiai taip pat pasitarnauja, kaip generalinė repeticija JAV konfrontacijai su Kinija, kurioje Europos parama taip lengvai nepasitikima.

 

Pekino prieigos prie strateginių technologijų ribojimas ir Amerikos pramonės skatinimas vargu ar yra Europos prioritetai, o Europos ir Kinijos prekybos nutraukimas vis dar sunkiai įsivaizduojamas.

 

Tačiau jau dabar yra ženklų, kad NATO daro pažangą siekdama, kad Europa sektų savo pavyzdžiu teatre. Birželio pabaigoje vykusio vizito Vašingtone išvakarėse Vokietijos gynybos ministras tinkamai pareiškė suvokiantis „Europos atsakomybę už Indo-Ramiojo vandenyno regioną“ ir „taisyklėmis pagrįstos tarptautinės tvarkos“ Pietų Kinijos jūroje svarbą.

 

Nepriklausomai nuo jų kilimo, atlantistai nerimauja dėl paramos organizacijai, kuriai kenkia dezinformacija ir kibernetinis kišimasis. Jiems nereikia jaudintis. Visą Šaltąjį karą ginčijama NATO tebebuvo ginčų objektu ir dešimtajame dešimtmetyje, kai jos priešininko išnykimas skatino mintis apie naują Europos saugumo architektūrą. Šiandien nesutarimai girdimi mažiau, nei bet kada anksčiau.

 

Europos kairiosios partijos, istoriškai kritikuojančios militarizmą ir Amerikos galią, didžiąja dalimi įsitraukė į Vakarų gynybą: Vokietijos žaliųjų trajektorija – nuo aršių branduolinio ginklo priešininkų iki partijos, kuri, atrodo, nori rizikuoti atominiu karu, yra ypač ryški to iliustracija.

 

NATO kritika sutelkta į riziką, susijusią su JAV sutartinių įsipareigojimų perviršijimu, o ne į pagrindinį jų pateisinimą. Sėkmingiausiam istorijoje aljansui, susiburiančiam švęsti save, kitais metais nereikia laukti savo 75-mečio, kad atkimštų šampaną.

 

Gray Anderson yra „Natopolitanizmas: Atlanto aljansas nuo šaltojo karo“, kurio bendradarbis yra Thomas Meaney, redaktorius."

 

 

   Puiku. Tačiau visas šis statinys stovi ant Amerikos darbuotojų, norinčių ir galinčių pagaminti tą galią, kuria remiasi NATO, pečių. Atrodo, kad amerikiečių darbuotojai nenori arba nebegali ilgiau ją gaminti. Štai kodėl, net aprūpindami nedidelę Zelenskio kariuomenę, esame priversti rėžti į purvą veidu ir prastai sproginėjančiomis, pavojingomis, tame purve žaidžiantiems, mažiems vaikams, kasetinėmis bombomis. Nebeturime pakankamai normalios amunicijos. Tai NATO, kaip mes ją žinome, pabaiga, ateinanti į jūsų ekranus.

 


Pranešimą parašė ties Komentarų nėra:

Is this all the world's elite have to offer for the dying, cooked, world? We don't see anything serious, just games from the time of late feudalism

"Kate Middleton doesn't shy away from polka dot dresses."  


Pranešimą parašė ties Komentarų nėra:

Ar tai viskas, ką pasaulio elitas turi pasiūlyti iškepti baigiančiam pasauliui? Nematome nieko rimto, vieni vėlyvojo feodalizmo laikų žaidimai


"Kate Middleton nevengia rinktis taškuotų suknelių."


Pranešimą parašė ties Komentarų nėra:
Užsisakykite: Pranešimai (Atom)