“Kaip man svarbi Lietuva, taip Vladimirui Putinui svarbi
Rusija, sako savarankiškai kandidatu į prezidentus išsikėlęs gydytojas Eduardas
Vaitkus, Maskvos lyderį įvardijantis kaip ypač patyrusį politiką. Anot
kandidato, V. Putinas „daro tai, ką privalo daryti šalies vadovas“.
„Ir aš puikiai suprantu, kad kiti pasakytų, jog reikia būti
netgi griežtesniam. Netgi griežtesniam. Nes tiek žemintis – na, nebegalima“, –
interviu Eltai sakė E. Vaitkus.
Kalbėdamas apie Rusijos lyderį E. Vaitkus nevengia
pagyrimų. Ir nors buvusios Sovietų Sąjungos vadovą Josifą Staliną vadina šunsnukiu,
V. Putino tikina taip pavadinti negalintis. Apskritai, E. Vaitkaus manymu,
jeigu ne V. Putinas, „Rusija būtų suplėšyta į dalis“.
„Visiems rekomenduoju (paklausyti – ELTA) Putino kalbos
Miunchene <...>. Paanalizuokite pagal balso charakteristikas – kokiais
žodžiais, kokiu balsu, kokiu tembru ištaria tam tikrus žodžius“, – sakė šalies
vadovo posto siekiantis politikas.
Nepaisant tokios retorikos, E. Vaitkus atmeta politinių
oponentų ir konkurentų jam klijuojamą prorušisko kandidato etiketę ir sakosi esąs
prolietuviškas.
„Mano suvokimas – tik Lietuva yra svarbi. Jeigu aš būčiau
kinas, turbūt sakyčiau, kad tik Kinija yra svarbi. Mano užduotis: tol, kol
būsiu gyvas, pasistengti, kad padėtis Lietuvoje neitų kaip dabar eina, – į karą
ir sunaikinimą“, – savo viziją aiškino E. Vaitkus.
„Ir todėl sakau, kad Lietuva neparduodama“, – pridūrė jis.
– Įsibėgėjus prezidento rinkimų kampanijai ir viešojoje
erdvėje pasigirstant vis daugiau diskusijų, debatų ir pasisakymų, matoma aiški
skirtis tarp jūsų ir kitų kandidatų, kai kalbame apie užsienio politiką. Jūs
programoje raginate piliečius pasisakyti už neutralią Lietuvą. Praplėskite savo
mintį – ką reiškia neutrali Lietuva?
– Pradžioje, pasakykime, kaip aš matau padėtį dabar. Dabar
mes, visi Lietuvos žmonės, tiesiu tekstu esame tempiami į karą. Psichologiškai
pratinami. Jau prieš du metus, Dalios Grybauskaitės lūpomis – kad reikia
pradėti tiesioginį karą su Rusija. Paskui ši mintis įvairiomis variacijomis
atėjo iki dabar– tiesiog karas neišvengiamas, kariauti vis tiek reikės, reikia
pasiruošti, dar Rusija kelis metus mūsų nepuls, bet po to, kai būsime
pasiruošę, tada tikrai jau užpuls... Tokios kalbos yra pastovios. Dabar
klausimas – o kodėl mus į tą karą tempia ir kas mus tempia? Kad mūsų vietinė
valdžia – aš ją vadinu išdavikų valdžia – tai čia savaime suprantama ir aišku.
O kodėl? O kas čia įvyko? Ir norint išsiaiškinti, kas čia įvyko, pradžioje
reikia suprasti, kas vyksta Ukrainos teritorijoje. Tai, kas ten vyksta,
tiesiogiai liečia ir mus.
– Tai, kas vyksta Ukrainoje, jūs vadinate proxy karu.
– Jo. Čia pagal terminologiją, klasikinis proxy karas. Proxy
karas – Vakarų šalys vargšėje Ukrainos žemėje, ukrainiečių krauju kariauja
prieš Rusiją. Dėl to, kad geopolitiniu požiūriu Vakarų šalys nesurado bendro
sprendimo. Čia pirmoje vietoje, neabejotinai, yra Amerika. Ji yra pagrindinis
žaidėjas.
Prisiminkime, kai proxy karas buvo Vietnamo teritorijoje.
Tarybų Sąjunga kariavo prieš Ameriką Vietnamo teritorijoje – milijonai žuvo.
Tai dabartiniame proxy kare – siaubas neįsivaizduojamas, Europoje vyksta tokio
lygio karas. Ir dėl ko?
Buvo kalbų, jog reikia visiems būti saugiems. Natūralu. Buvo
kalbų apie tai, kad visos Europos šalys pasirašė dokumentus, kuriuose buvo
mintis – visų mūsų saugumas yra bendras reikalas, negali būti vienos šalies
saugumas pasiektas kitų šalių saugumo sąskaita. Ši nuostata, mano suvokimu, yra
labai gera ir teisinga, nes mes visi turime būti lygiateisiai. Negali būti
vienas labiau viršesnis nei kiti. Tai ši nuostata 2021 m. buvo galutinai
pakeista. <...>.
2008 m. NATO plėtimosi pasėkoje buvo prieita išvados, kad
Ukrainos negalima priimti į NATO, nes Ukrainos priėmimas į NATO tolygu karo
paskelbimui Rusijai. Taip 2008 m. pasakė Angela Merkel. Vokietija, Prancūzija
tam pritarė ir Amerikos prezidentas irgi pritarė. Tai kam mums kariauti? Dėl
ko?
2021 m. amerikonai pasakė – mes iš naujo spręsime apie
Ukrainos priklausymą NATO. Ir jau Ukrainoje (statoma – ELTA) infrastruktūra,
karinis parengimas ir t.t. – jau buvo žingsniai padaryti. Tik reikia paskutinio
patepimo – Ukrainą priimame į NATO, nors galioja ta pati situacija – tokie
Vakarų veiksmai reiškia karo paskelbimą Rusijai. Rusija tik taip ir gali
vertinti – ir tą buvo artikuliavusi ir pasakiusi.
Vakarų šalys tada pasakė – o mums nusispjauti, kaip Rusija
užsitikrins savo saugumą. Mes esame tarp tų Vakarų šalių, bet ne mūsų
sprendimas čia buvo, mes tik vykdome nurodymus. Vakarai paplanavo – ne Lietuva
– kad Rusijai neužteks politinės valios pačiai atsakyti karu į šią situaciją,
jie neturi pakankamų ekonominių pajėgumų, (...) politinės valios nebus ir nieko
nepadarys. (...)
– Iš to, ką kalbate,
susidaro įspūdis, jog karas Ukrainoje yra išprovokuotas Vakarų ir NATO – kaip
programoje įvardijate, agresyvaus karinio bloko?
– Taip. Kelios pagrindinės NATO šalys – arba realiai viena.
Jų politika buvo tokia – mes vis tik pajudame ir padarome, nepaisant
pasižadėjimo (neplėsti NATO – ELTA). Kadangi Rusija vis prarydavo šiuos plėtros
etapus, galima buvo prognozuoti, kad praris ir šitą. Ir paskaičiavo dargi
ekonomiškai ir įprastine karine ginkluote, kad Rusiją bus galima sunaikinti
ekonomiškai – o jeigu ekonomiškai sunaikiname, tai tada ji negali kariauti,
viskas. Iš Vakarų pusės galvojant – mes įveiksime Rusiją ir pasieksime savo interesą,
o kaip toliau su ja bus yra atskiras klausimas. Ir problema, kad politinė valia
buvo. (...)
– Grįžkime dar prie situacijos Ukrainoje. Klausantis jūsų
argumentų ir matymo, norisi paklausti – kam, jūsų vertinimu, priklauso Krymas?
– Labai lengvas klausimas. Aš jį daug kartų jau esu atsakęs.
Krymas šiuo metu priklauso Rusijai.
– Tuomet dar patikslinu – ar Krymas yra okupuotas Rusijos?
Ar jis yra Rusijai per se priklausanti teritorija?
– Krymas priklauso Rusijai. Seniau Krymas priklausė
Ukrainai. Dar seniau Krymas priklausė Tarybų Sąjungai. Dar seniau Krymas
priklausė carinei Rusijai – ir taip mes nueisime atgal iki Graikijos miestų,
kur graikai turėjo savo gyventojus, arba iki Krymo chanato.
Problema su Krymu yra tame, kad mes, Vakarų šalys, Serbijos
ir Kosovo pavyzdžiu padarėme tokį precedentą. Kosovas – istorinė Serbijos
teritorija, dabar ten gyvena Albanai. Ką jie padarė? Pasakė, kad Kosovas
vienašališkai atsiskiria nuo Serbijos, nors turėtų bendrai, kartu nuspręsti...
Bet pasakė – vienašališkai. Ir mes, Lietuva, ir kitos Vakarų šalys, išskyrus
Ispaniją, pripažinome, kad Kosovas turi tokią teisę.
Grįžkime prie Krymo – Kryme pagal sutartį buvo Rusijos
kariuomenė. Dėl tam tikrų priežasčių Ukrainos kariuomenė be jokio šūvio
pasitraukė iš Krymo teritorijos. Be jokio šūvio. Tai ar ji pasitraukė su
nurodymu iš Kyjivo, ar be nurodymų iš Kyjivo? Mes apie tai net nekalbame. Kaip
galėjo (kariuomenė – ELTA) nepasipriešinti, jeigu tai yra okupacija? Kaip taip
galėjo būti?
Krymo gyventojai pasakė savo valią – yra mintis, kad yra ne
tik žmogaus laisvės, bet ir tautų teisės. Nori tauta – vienaip gyvena, nori
tauta – pareiškia valią ir gyvena kitaip. Krymo gyventojai pareiškė referendume
savo valią. (...) Paskui Vakarų šalių buvo kartotos apklausos – ir tos
apklausos vis tik rodo, kad dauguma gyventojų už tai, kad Krymas būtų Rusijos
sudėtinė dalis. Jie pasiskelbė savo nepriklausomybę ir (siekia – ELTA), kad
paskui būtų Rusijos sudėtinė dalis.
Kai mes išleidome džiną iš butelio su Kosovu... Aš kaip tada
atsimenu, Rusijos prezidentas Putinas sakė – na ką jūs darote, precedentą
padarote, šalys gali būti suskaldomos. Tai šitą džiną išleidus, dabar Lietuvos
pozicija, aš įsivaizduoju, gali būti dviejų rūšių. Viena, jeigu mes laikomės
vertybinės pozicijos ir nenaudojame dvigubų standartų, tai mes tada pasakome –
kadangi mes pripažinome Kosovą, mes tiesiog privalome pripažinti Krymą, nes
kitos išeities mums nelieka. Arba tada mes atšaukiame savo sprendimą – ko
realiai padaryti irgi neįmanoma – kad nepripažįstame Kosovo nepriklausomybės ir
tada nepripažįstame Krymo kaip nepriklausomo. O paskui jis įsijungia į Rusijos
sudėtį – ir nieko nepadarysi.
– Grįžkime prie NATO temos. Rytų Europos studijų centre
dalyvavote diskusijoje ir kalbėjote apie tai, kad Lietuvai reikėtų išstoti iš
šio Aljanso. Kodėl?
– Dalyvaujame kariniame bloke. Ir pradžioje mano retorinis
klausimas – ar tai yra labai svarbus ar nelabai svarbus Lietuvos pasirinkimas?
Aš iš karto sakau – tai labai svarbus pasirinkimas dalyvauti kažkokiame
kariniame bloke, prisiimti įsipareigojimus ir už kitas šalis. Tada sakau – kas
parašyta Konstitucijoje? Kad svarbiausi gyvenimo klausimai yra nusprendžiami
Lietuvos žmonių, ne valdžios. Tai mano vienas argumentas – Lietuvos valdžia už
mus visus nusprendė, kad mes privalome būti šiame kariniame bloke.
Europoje pasibaigė Antrasis pasaulinis karas ir Stalino – to
didelio šunsnukio, bandito – mintis buvo, kad Vokietija turi būti vieninga
valstybė, nesuskaldyta. Tai buvo Tarybų Sąjungos mintis. Ir antra mintis –
Vokietija turi būti neutrali valstybė, ne karinė. Šiai minčiai kategoriškai
nepritarė Anglija ir Amerika. Ir užtat Vokietija buvo suskaldyta, užtat į
Vokietijos dalį įvesta ginkluotė – nes kariaujame.
– Grįžkime prie klausimo.
– Taip. Būnant tokiame agresyviame kariniame bloke, mano
retorinis klausimas – ar mes esame saugesni? Ar kaip tik – mažiau saugesni?
Mano analizė yra tokia ir mano išvada yra tokia, kad būdami tame agresyviame
bloke, kuris siekia konfrontacijos su Rusija, mūsų saugumas – ne padidėjo, o
sumažėjo.
Tuomet duodu pavyzdį Austriją, kuri buvo okupuota TSRS
kariuomenės. Labai didelė neteisybė buvo po Pirmojo pasaulinio karo padaryta
Europoje. Baisi neteisybė. Ir vienas iš punktų – Austrija neturėjo teisės
susijungti su Vokietija. Tai Lietuva galėtų būti kaip Austrija. Nepriklausoma
valstybė, neutrali valstybė. Ir mes nekonfrontuojame su niekuo.
– Bet jeigu lyginame Austriją ir Lietuvą – kad Austrija yra
tai, į ką Lietuva galėtų orientuotis. Austrija juk neturi tokių kaimynų kaip
Baltarusija ir Rusija. Ar tai nėra situaciją keičiantis faktorius?
– Austrijoje buvo TSRS armija.
– Kadaise. Bet kalbame apie šiandieną.
– O kodėl Tarybų Sąjungos armijos ten nebeliko? Ji galėjo
likti. Kaip Rytų Vokietijoje TSRS armija buvo, taip ir Austrijoje lygiai taip
pat galėjo pasilikti.
– Bet, pasikartosiu, kalbame apie šiandieninę Austriją ir
šiandieninę Lietuvą.
– O šiandieninėje Austrijoje... Austrija turi tris ar
keturis kartus daugiau gyventojų nei Lietuva, o armija – beveik tokio pat
dydžio kaip Lietuvos, skiriasi nedaug. Austrijoje buvo kelis kartus didesnė
armija, nors ji neturėjo jokių sienų su Rusija ir Baltarusija. Bet ar žinote,
kodėl ji buvo skaitlingesnė? Todėl, kad buvo NATO doktrina – kad jeigu kas,
taktiniu atominiu ginklu bus šaudoma ir sprogdinama šalia Austrijos. Tai
austrai pasakė – ne, ne, ne, mes padarysime ką tik norite, apie atominį ginklą
šalia mūsų ar mūsų teritorijoje nė žodžio. Ir jie ar du, ar tris kartus daugiau
turėjo savo kareivių. Paskui ta koncepcija buvo panaikinta.
Grįžtu atgal. Jeigu mes pripažįstame, kad Rusija turi tokias
pačias teises kaip ir mes, visa likusi Europa – padarykime tokią prielaidą (mes
šią prielaidą atsisakome pripažinti) – tada nebėra Rusijai dėl ko pulti mūsų,
nes mes garantuojame saugumą. Ar jie bepročiai? Visiems taikiai ir saugiai
gyventi ir klestėti ekonomiškai – taigi nuostabu ir puiku.
– Savo matymu ir požiūriu į užsienio politiką kai kurių
oponentų, politikų, visuomenininkų esate įvardijamas prokremlišku, prorusišku
veikėju. Ar pats save tokiu laikote?
– TSRS laikais aš buvau labai didelis antitarybininkas savo
vidaus nusiteikimu. Labai gerai tai atsimenu. (...)
Aš gimiau Lietuvoje. Kadangi čia gimiau, mano užduotis
padaryti, kad toje Lietuvoje būtų truputėlį geriau. Mano toks ne tik suvokimas,
bet ir išgyvenimas – Lietuva yra vienintelė priežastis, kodėl mūsų gyvenimas
gali įgauti prasmę. Jeigu Lietuva yra nesvarbi – tai mūsų čia nebelieka. Jeigu
mes neturime savo tradicijos, Lietuvos tradicijos – mes neturime jokios
cementuojančios terpės. Mes visi į šonus ir mūsų nebelieka. O man kažkodėl
norisi, kad mes, garbingos šalies garbingi žmonės, rodytume savo pavyzdį visam
likusiam pasauliui – kaip reikia tvarkytis savo šalies viduje ir kaip reikia
moralines charakteristikas iškelti į aukštą lygmenį. O ne tai, kad moralė ir
padorumas – ne šio pasaulio dimensija. Tai reiškia, kad viskas yra galima,
viską galima ir pirkti, ir parduoti.
Mano suvokimas – kad tik Lietuva yra svarbi. Jeigu aš būčiau
kinas – aš turbūt sakyčiau, kad tik Kinija yra svarbi. Mano užduotis: tol, kol
būsiu gyvas, pasistengti, kad padėtis Lietuvoje neitų kaip dabar eina – į karą
ir sunaikinimą. (...)
– Apibendrinant – jūs save ne prorusišku, ne prokremlišku,
bet prolietuvišku laikote?
– Tik taip. Ir todėl sakau, kad Lietuva neparduodama.
– O ką jūs galvojate, kaip vertinate Vladimirą Putiną?
– Manau, kad jis ypatingai patyręs politikas. Ir man patiko
išsireiškimas – nežinau, ar jis tiesa, bet darau prielaidą tokią, kad tai gali
būti tiesa – (...) kad Putinas yra Jelcino sąžinė. Ši pasakymas buvo pasakytas
su mintimi, kad Jelcinas pardavė Rusiją. Totaliai pardavė.
Šiame kontekste yra vienas vaizdo įrašas, kurį aš labai
gerai irgi atsimenu – eina Jelcinas ir sveikinasi su visais, o Putinas tokiu
žvilgsniu žiūri į Jelciną... Nenorėčiau, kad kas nors į mane taip pažiūrėtų.
Užtat manau, kad kaip man svarbi Lietuva, Putinui svarbi Rusija.
– Daugelis Vakarų lyderių kalbant apie Putiną nevengia blogų
žodžių – ir žudiku, ir žmogėdra vadina. Jūs prieš tai, atsakydamas į kitą
klausimą, Staliną pavadinote šunsnukiu. Ar Putiną taip pavadintumėte?
– Ne, jokiu būdu. Jokiu būdu.
– Kodėl?
– Jeigu žiūrint iš vadovo pozicijos, jis daro tai, ką
privalo daryti šalies vadovas. Ir aš puikiai suprantu, kad kiti pasakytų, jog
reikia būti netgi griežtesniam. Netgi griežtesniam. Nes tiek žemintis – na,
nebegalima.
Aš šitai suvokiu. Jeigu tauta neturi savigarbos, jeigu
žmonės neturi savigarbos – su žmonėmis galima daryti ką tik nori. Lietuvoje
buvo siaubinga padėtis 1990–1995 metais. Puikiai atsimenu. Tačiau Rusijoje
padėtis buvo dar siaubingesnė. Jeigu ne Putinas, mano suvokimu, seniai ta
Rusija būtų suplėšyta į dalis. Ir užtat visiems rekomenduoju (paklausyti –
ELTA) Putino kalbos Miunchene – 2007 ar 2008 metų. Tik 30 minučių. Pasakyta
elementari tiesa. Paanalizuokite pagal balso charakteristikas – kokiais
žodžiais, kokiu balsu, kokiu tembru ištaria tam tikrus žodžius.
– Ar tapęs prezidentu lygiuotumėtės į Rusijos lyderį? Kaip į
tam tikrą politikos, valstybės vadovo idealą, autoritetą?
– Dėl autoriteto pasakyti negaliu. Jis tiesiog daro tai, ką
turi daryti. Dabar galvoju... Aš pagal savo charakterį iš vienos pusės esu minkštas,
bet iš kitos pusės – aš esu kietas. Kietas ta prasme, kad ten, kur man atrodo
svarbu, tai aš nepajudėsiu ir nenusileisiu. Bet ten, kur gali būti ir taip, ir
kitaip – Dieve, jūs darykite kaip norite, man nesvarbu. Tai kai kuriose
vietose, kur yra moraliniu arba valstybės krypties požiūriu svarbu – negali
būti jokių nukrypimų. Bet visur kitur – susivienyti galime įvairovėje. Būkime
skirtingi, džiaukimės, kad mes visi skirtingi, o ne visi, neduok Dieve, pagal
vieną surikiuoti. Tada būtų košmaras. Surikiuoti visus pagal vieną tiesą, pagal
vieną nurodymą – tai būtų Lietuvos kaip idėjos išdavystė.
– Apibendrinant užsienio ir saugumo politikos temas:
programoje rašote apie tai, jog už karo propagandą reikėtų bausti. Ką jūs
laikote karo propaganda?
– Galiu imti ir galvoti, kad Rusija yra grėsmė, ir tai nebus
propaganda – gal aš galvoju teisingai, gal aš galvoju neteisingai, bet žmogus
gali turėti tokią nuomonę, natūralu.
Kai Grybauskaitė pasakė, kad būtina pradėti tiesioginį karą
su Rusija, aš parašiau pareiškimą Žurnalistų etikos komisijai ir turiu jų
atsakymą, kad tai yra jos nuomonė. O tai ne Konstitucijos pažeidimas? Nes
Konstitucijoje parašyta, kad karo propaganda yra draudžiama. Paskui aš jiems
dar buvau pridėjęs Delfi, 15min, LRT, kuriems įstatymas numato – jeigu skelbia
karo propagandą, numatytos baudos. Žurnalistų etikos inspekcija susakė, kad
karo propaganda nėra karo propaganda ir užtat čia bausti nereikia. <...>.
– Užsiminėt apie kai kurias medijas – įdomumo dėlei, kokias
žiniasklaidos priemones jūs pats skaitote, sekate?
– Seniau Delfi žiūrėdavau, rašydavau žinutes, kad padarė
klaidą, kad kas nors... Su Delfi buvo patirtis prieš vienus rinkimus. Atsimenu,
tada parašiau dvi žinutes (straipsnius – ELTA). Vieną – kodėl senasis
Landsbergis mane nuvylė. Parašiau argumentus – todėl, kad jis pasielgė kaip
mafijos vadeiva. Ir antras – apie Dalią Grybauskaitę.
– Bet ką jūs dabar sekate, skaitote?
– Tada Delfi uždraudė man skelbti savo komentarus. O paskui
kai rinkimai pasibaigė, jau leido.
Aš dabar šiuo metu skaitau vienintelį LRT, nes tai oficialus
valstybinis ruporas. Ar Delfi, ar ELTA – tai yra užsienio agentai, nes jie
valdomi ne iš Lietuvos. Šeimininkai – ne Lietuvoje. Užtat mano mintis – reikia
tą viešai deklaruoti ir pasakyti. Užsienio agentų įstatymą priimti Lietuvoje
būtina.
– O kas iš to?
– Oi labai daug.
– Nes norėjau jūsų paprašyti įvardinti pavyzdžius, kas, jūsų
manymu, yra užsienio agentai. Bet kad jau įvardijote ir žiniasklaidos priemonę,
kurią atstovauju – paaiškinkite, ką keistų toks įstatymas? Ar tai duotų
kažkokią naudą?
– 1938 m. Hitlerio propaganda jau buvo kaip reikalas visame
pasaulyje. Todėl Amerika 1938 m. priėmė savo užsienio agentų įstatymą –
deklaruokite, prisiduokite ir pažymėkite, kad jūs atstovaujate kažką kitą, ne
vietinę Amerikos situaciją, o iš kažkur kitur. Informuokite ir toliau dirbkite
– dirbkite, darykite, ką norite. Bet informacija žmonėms bus.
<...>. Užsienio agentų šeimininkai yra ne Lietuvoje.
Ir klausimas – pirma, kiek šeimininkai kišasi, kiek šeimininkai nesikiša. Mes gi
niekad nieko nežinosime.
– Kiekvienas pilietis gali atsidaryti žiniasklaidos
priemonės svetaines, rekvizitus – rasti informaciją, kas yra tų medijų
savininkai. Kam kažkokio papildomo užsienio agentų įstatymo, kuris, manau
sutiksite, turi neigiamą konotaciją – žinant, kaip tas įstatymas veikia
Rusijoje ir kokią visuomenės reakciją matome Sakartvele.
– Jūs bandote pasakyti, kad Amerikoje priimtas ir
veikiantis, nepanaikintas įstatymas yra Lietuvos masteliu kažkaip netinkamas.
Aš bandau pasakyti, kad pavyzdį paimu iš Amerikos ir šioje vietoje pritariu,
kad tokią nuostatą, kurią įgyvendino praėjusiais metais ir Vengrija, (galima
perimti – ELTA). Detalės yra atskiras klausimas. Bet nuo šių metų vasario 1-os
dienos šis įstatymas, kuris, sakote, galėtų būti labai blogas, Vengrijoje jau
veikia. Aš ne už tai, kad gero pavyzdžio iš Amerikos nereikia imti, ar ne?
<...>.
– Tęsiant jūsų rinkimų programos analizę. Sakote, kad
reikėtų referendumo dėl lito grąžinimo, taip pat siūlote Konstitucijoje
įtvirtinti grynuosius pinigus.
– Jo, būtinai.
– Kalbant apie grynuosius – kodėl to reikia?
– Tvarkingu tempu einame prie digitalizacijos ir... Jau ypač
didelio laipsnio pavergimo ir beteisiškumo situacijos.
Įdomumo dėlei – Švedijos bankas Lietuvoje tiesiogiai įsikišo
į Lietuvos prezidento rinkimus. Švedijos bankas paėmė ir nusprendė, kad iš mano
rinkiminės „Swedbank“ sąskaitos aš negaliu daryti pavedimų už laikraščio
spausdinimą ir transportavimą. Aš negaliu padaryti tokio pavedimo – tai buvo
Švedijos banko sprendimas.
– Jūs turite omenyje savo asmeninę sąskaitą?
– Ne, ne asmeninę. Rinkimams atidarytą sąskaitą.
Jie pasakė, kad jums leidžiama per mėnesį išleisti 20 tūkst.
eurų. Aš jiems parašiau – prašau leisti išleisti 22 tūkst. Jie pasakė –
neleisime. Apskundžiau tai Vyriausiajai rinkimų komisijai, kad iki kovo 1 d. aš
negaliu vykdyti pavedimų iš rinkiminės sąskaitos, Švedijos bankas kišasi į
prezidento rinkimus. Vyriausioji rinkimų komisija, kuri turėtų prižiūrėti, kad
rinkimai vyktų demokratiškai, lygiai ir t.t., pasakė – mes nieko padaryti
negalime.
Tada aš nusiunčiau (kreipimąsi – ELTA) į Lietuvos Seimą,
Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkui. Jie persiuntė į Lietuvos banką ir
Lietuvos bankas kovo pradžioje pasakė – taigi jums nuo kovo 1 d. jau leidžia
daryti pavedimus, klausimas jau baigtas. Sakau – ne, nebaigtas, prašau jūsų
oficialaus atsakymo.
Dabar turiu jų oficialų atsakymą, kad Švedijos bankas turėjo
teisę neleisti man daryti pavedimų, nepadidinti mano limito, nes jie turi tokią
teisę dėl kovos su korupcija ir kovos su pinigų plovimu.
Aš kreipiausi į Švedijos ambasadorių, kad apsvarstytų
galimybę padiskutuoti su „Swedbank“, kad jie leistų man naudotis savais
pinigais. Švedijos ambasadorius angliškai atrašė, kad tai yra mano ir
„Swedbank“ problema ir mes ją turime išspręsti atskirai. Aš jam atrašiau – tai
yra kišimasis į Lietuvos prezidento rinkimus, nes aš dvi savaites negaliu
vykdyti rinkiminės kampanijos, nes neturiu pinigų.
Dabar išvis kas smagiausia – pademonstruoja absurdo lygį.
Mano asmeninė sąskaita, kurią aš irgi turiu „Swedbank“, buvo sudėta kartu su
rinkimine sąskaita. Ir joms buvo nustatytas vienas 20 tūkst. eurų limitas. Tai
jeigu aš iš rinkiminės sąskaitos, pavyzdžiui, padarau 20 tūkst. pavedimą, aš iš
savo asmeninės sąskaitos niekuo negaliu naudotis. Nieko negaliu padaryti.
Ir pabaigai...
– Ir grįžtant prie klausimo...
– Švedijos bankas elgiasi taip dėl to, nes Lietuvos Seimas –
tas išdavikų Seimas – jiems taip leidžia. Suteikia tokius įgaliojimus. Mano
iždininkė, svetimas asmuo, kuri turi tvarkyti rinkiminę sąskaitą, ji taip pat
turi savo asmeninę sąskaitą šiame Švedijos banke. Ir jos asmeninė sąskaita buvo
pridėta prie tos rinkiminės, ji savo pavedimo įvykdyti negalėjo. <...>.
– Pone Vaitkau, visgi, noriu grįžti prie klausimo. Vėlgi,
kalbate apie grynųjų pinigų įtvirtinimą Konstitucijoje. Duodate pavyzdį iš apie
pavedimą, siekiantį maždaug 20 tūkst. eurų. Tai jeigu ne banko sąskaitų
pavedimai, tai kaip įsivaizduotumėte tokio dydžio atsiskaitymą – pašaržuosiu,
su lagaminais pinigus nešite?
– Žmogus, mano nuomone, turi teisę savo asmeniniu turtu
tvarkytis taip, kaip jis nori. Jeigu jis nori nešiotis su lagaminais – jis turi
turėti tokią teisę.
– Tada sudėkime taškus ir sutikslinkime – jeigu
Konstitucijoje būtų įtvirtinti grynieji pinigai, ar tai reiškia kad visi
bankiniai pavedimai, kreditinės kortelės dingsta, ar daugiau tai yra vertybinė
nuostata?
– Jūs teisingai pasakėte ir mintį supratote. Aš naudojuosi
ir telefonu apmoku savo pirkinius – tiesiog labai patogu, labai gerai. Kodėl
nesinaudoti technologinėmis galimybėmis? Aš už tai.
Bet jeigu technologinės galimybės paima viršų jūsų
kasdieniame gyvenime – patikėkite, labai nesunku jums apriboti benzino pirkimą.
Jūs turite pinigų, bet negalite nieko nusipirkti, nes tas bankas jums neleis
padaryti pavedimo – tai kaip pavyzdys.
Tai nebūtų vienintelės Lietuvos sprendimas – Europoje irgi
yra šalys, kurios irgi Konstitucijoje įteisino grynuosius pinigus. <...>.
– Kalbėjome apie užsienio agentus, apie grynųjų pinigų ir
bankų situaciją, kad jiems suteikta per daug galių. Daliai žmonių tokios mintys
gali skambėti kaip sąmokslo teorijos. Pasakojimai apie Sorošą, Bilderbergo
klubą, Bilą Geitsą, Masonus... Jūsų manymu, tokie pasakojimai yra tiesa ar
pramanai?
– Aš kitaip atsakysiu. Paminėjote Bilą Geitsą – aš jį per
„Twitter“ pasižiūriu. Tai Bilas Geitsas prieš savaitę sakė, kad su koronės
viruso senų žmonių mirtingumas nedidelis. Jo išsireiškimas – mirtingumas
nedidelis. Nuo koronės.
Prisiminkite tą visą isteriją... Čia, Lietuvoje, ministras
Veryga įvedė karantiną – kai tam nebuvo jokios prasmės, žiūrint iš medicininės
pusės. Įvedė kaip valdžios pasipraktikavimą su galimybių pasu diskriminuoti
Lietuvos žmones – jeigu jūs pritariate šiai diskriminacijai, tai mes toliau
galėsime paspausti dar labiau. Tiesiog bandymo, eksperimento kelias – pasižiūrėkime,
kiek mes jus galime prievartauti, kol jūs pradėsite protestuoti.
(...) Ir viskas tas buvo daroma sąmoningai, sukeliant baimes
ir isterijas. Ir per baimes ir isterijas – valdymo mechanizmas buvo
patobulintas. Tai man akivaizdu. <...>.
– Apibendrinant tai, ką kalbėjome – nesupykite, susidaro
įspūdis, jog žvelgiate ne tiek į ateities perspektyvą, bet daugiau į praeitį.
Bet pabaigai paprognozuokime: jeigu tapsite prezidentu, kaip Lietuva atrodys po
5 metų, po jūsų kadencijos Daukanto aikštėje?
– Privaloma tvarka turi būti pasiekta taika Europoje. Tai
pirmas, svarbiausias uždavinys. Jeigu nebus taikos Europoje – mūsų likimas irgi
bus liūdnas.
Jūs gal žinote, Lenkija jau 9 metus siekia tapti branduoline
valstybe. Lenkijos kariniai pilotai jau yra seniai apmokyti mėtyti atomines
bombas. Jie jau yra paruošti. Vokiečiai partijų lygyje, ministrų lygyje kalbėjo
apie tai, kad Vokietijai nereikia atominio ginklo. Ir tada Varšuvoje esanti
Amerikos ambasadorė pasakė, kad ji tikisi, jeigu tokia situacija įvyks, kad
tokiu atveju Lenkija supras būtinumą ir atominis ginklas bus Lenkijos
teritorijoje.
(...) Kai kalbame apie Lietuvą po 5 metų, privalu pasiekti
taiką. O taikos pasiekti nebus galima, jeigu mes ne visas šalis vienodai
traktuosime, jeigu sakysime, kad vienos yra aukštesnės šalys, o kitos žemesnės.
Šiame kontekste prisimenu Vinstoną Čerčilį, kuris sakė:
natūralu, kad aukštesnio išsivystymo žmonių rasės naikina žemesnio išsivystymo
rases. Tokia graži Čerčilio skulptūra prie parlamento Londone... Natūralu, kad
vieni žmonės naikina kitus. Jeigu mes neatsisakysime šitos minties, jeigu mes
neatsiprašysime dėl valdžios tokios retorikos – man tai šiurpas eina po tokio
pasakymo, kad visi rusai teroristai. (...) Šitaip sakydami mūsų valdžios
lūpomis – ne eilinio žmogaus, o valdžios lūpomis – mes iššaukiame ugnį į save
ir duodame galimybes mūsų oponentui pasakyti, kad Lietuva turi būti be
lietuvių. Mes duodame tokias galimybes, tai provokacija.
– Tapęs prezidentu atsiprašytumėte rusų?
– Ne, jokiu būdu. Negaliu už kitus atsiprašyti, nes tai
nenatūralu. Galiu pasakyti tik tiek šiame kontekste.
Kai LRT per žinių laidą parodė, kad ar 10, ar 11 mln. eurų
fondas yra sukurtas ir bus sumokėti šitie pinigai tiems, kurie suims Lukašenką,
aš kitą dieną parašiau Baltarusijos piliečiui Aliaksandrui Lukašenkai laišką,
kuriame parašiau penkis sakinius. Vienas sakinys, kad aš nepritariu Lietuvos
valdžios pozicijai, kad toks fondas yra įsteigiamas ir apie tai reikia pranešti
visiems žmonėms. Aš nepritariu. Ir mano uždavinys – kad Lietuva netaptų
teroristine valstybe. Bet LRT, valstybinė institucija, nusprendė, kad pranešti
tokią žinią reikia.
Tai kai mes pranešame tokią žinią, tada vėl pagalvokime –
mes duodame įrankį ir mes atsiduriame pavojaus zonoje. Tai aš už tai, kad
Lietuva yra draugiška šalis visoms aplinkinėms šalims. Kad mes Klaipėdos krašto
neatiduosime tikrai niekam. Mes Vilniaus krašto tikrai neatiduosime. Tai
istorinis palikimas, tradicija ir mes negalime to atsisakyti, neprarasdami savo
veido.
O jeigu mes prarandame savo veidą – tada mes iš viso niekam
tinkami. Mes šito atsisakyti negalime. Mes su atvira širdimi bendraujame su
visais savo kaimynais – geranoriškai nusiteikę. Jeigu jūs nusiteikę ne
geranoriškai – tvarkoje, mes su jumis nebendraujame. (...) Romos popiežius irgi
pasakė – taigi taika seniai reikalinga. Tuo labiau, kad karas visada baigiasi
tik taika. Tai ko mums daugiau reikia?
– Įdomumo dėlei – sulaukėte atsakymo iš Lukašenkos?
– Ne. Parašiau jam kaip Baltarusijos piliečiui – specialiai
ir sąmoningai, nes nesvarbu jo pareigybė. Aš sąmoningai parašiau, rusiškai
parašiau – Baltarusijos piliečiui Aliaksandrui Lukašenkai. Jokio atsakymo.
Pokalbis su E. Vaitkumi – ciklo, skirto prezidento
rinkimams, dalis. Interviu su visais kandidatais į šalies vadovo postą rengiami
Eltos iniciatyva.”
Eduardas Vaitkus turi gerų idėjų Lietuvai. Kolonializmas prieš rusus turi būti baigtas, atsiprašau Churchillio, jei ne dėl kitų priežasčių, tai bent dėl taikos ir skubiai reikalingo gyvenimo Žemėje pagerinimo. Landsbergio mafija turi būti teisiama teisme. Švedijos bankui reikia parodyti jo vietą suverenioje Lietuvoje. Mums turėtų būti leista laisvai naudotis mūsų grynaisiais pinigais, nemaitinant Švedijos banko ar bet kurio kito turtingo ir per daug įtakingo jo paties gerbūviui banko. Žmonės juk praranda kantrybę su tais užsienio bankais. Jūs, bankininkai, jau mokate tik jums skirtą "solidarumo" mokestį. Norite dar daugiau?