Polish science will not shake the Polish ruling coalition, but the community is not giving up

"The situation in science will not capsize the coalition boat, nor will it be the main cause of the expected split in the Left. But dissatisfaction in the scientific community is growing. Researchers are doing everything to ensure that science does not sink in silence.

Although the dispute over the shape of the reform of the Polish Academy of Sciences has been going on for several months, it was only staff changes at the IDEAS NCBR center, which is key for Polish research on artificial intelligence, that made the topic of science burst the bubble last week: according to Polityka data, it reached 40 million responses online in social media, and researchers representing various disciplines jointly approached Prime Minister Donald Tusk, asking him to intervene and raising the problem of underfunding of institutions such as the NCN.

Scientists thank the public, Prime Minister Donald Tusk does not speak out

Scientists from IDEAS NCBR published a letter thanking the public – journalists, representatives of science, podcasters, internet creators and all other social media users – for their involvement and expressing their belief that everything will end well.

Online Politics, analyzing trends, points out that 90 percent of comments about the Left, and especially Deputy Minister of Science and Higher Education Maciej Gdula, are negative.

Internet users also criticized the Civic Platform (PO), accusing the party of lacking support for research institutions and insufficient actions to develop artificial intelligence in Poland. 

But it seems that politically the topic has burned out.

I have the impression that the situation with scientists is the first time that a social group has come to Donald Tusk and said directly: "We supported PO, and today we are billing for our support." The key word here is aspiration, because artificial intelligence and the NCBR IDEAS center appeal to the imagination of Poles - says Estera Flieger in the podcast "Rzecz w tym".

Dissatisfaction is growing in the scientific community, voices comparing the current situation to that of the extremely unpopular minister Przemysław Czarnek, as well as expressing fears that it can only get worse, are not at all isolated. However, science will not shake the coalition. And although it has divided politicians of the Left - when Wirtualna Polska reported that Nowa Lewica would not withdraw government recommendations for ministers Wieczorek and Gdula, Razem considered it a mistake - it will not be the main cause of the expected split.

Prime Minister Donald Tusk did not speak out, although winners of prestigious grants from the European Research Council, the Academy of Young Scholars of the Polish Academy of Sciences and researchers and enthusiasts (including entrepreneurs) of AI in Poland had counted on it. A petition has also been created for him to increase the NCN budget: it has been signed by over 3,500 people so far.

IDEAS NCBR: The Left is solving a problem it created itself

“I appeal to the community to be careful about mutual accusations and lack of respect” – Minister Dariusz Wieczorek lectured scientists on Radio ZET just a few days ago. Ultimately, the Left had to deal with the solution to the problem created by the Left itself. Specifically, Deputy Prime Minister and Minister of Digital Affairs Krzysztof Gawkowski, who announced on Friday the establishment of the new IDEAS Research Institute. It will be headed by Prof. Piotr Sankowski: it was him who the scientists supported, protesting the results of what they considered a non-transparent and non-meritorious competition, as a result of which an outstanding and widely respected scientist had previously lost practically the same position within the NCBR. At the same time, a week has passed since Deputy Minister Maciej Gdula announced the results of the audit, which he used to justify controversial personnel changes, insisting that the unit headed by Sankowski had not brought the desired profits.

The image fire, caused by the Ministry of Science changing the president of the research unit specializing in artificial intelligence, has just been extinguished. A new project has been created, which includes a place for Prof. Piotr Sankowski.

However, scientists are not giving up. In the coming week, which will bring the names of this year's Nobel Prize winners, they want to raise issues such as the NCN budget and financing of basic research, as well as the emigration of scientists and the chances of Polish researchers for the most prestigious award."

https://www.rp.pl/komentarze/art41251821-estera-flieger-nauka-nie-zatrzesie-koalicja-ale-srodowisko-nie-odpuszcza

Grėsmingas prekybos karas: automobilių tarifai sukelia daugelio pralaimėjusiųjų pasirodymą

 

 „ES nekompensuos nepalankių konkurencinių sąlygų, palyginti su Kinija, taikydama apsauginius tarifus. Tai galioja ne tik automobilių pramonei. Vietoj to, jai reikia drąsios ekonominės politikos.

 

 

 

 Po balsavimo dėl automobilių tarifų Berlynas vėl atsidūrė blogoje padėtyje. Nepaisant Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo primesto „paskutinės minutės ne“, ES valstybės atvėrė kelią apsauginiams tarifams elektromobiliams iš Kinijos.

 

 

 

 Tik Vengrija, Slovakija, Slovėnija ir Malta balsavo su Vokietija – „keistu“ aljansu. Tai rodo, kokia silpna tapo Vokietijos padėtis ES.

 

 

 

 Nepaisant gyvos telefoninės diplomatijos, Scholzui nepavyko suburti rimtų sąjungininkų. Geopolitiniu požiūriu Vokietijos balsavimas yra silpnumo ženklas, pagyrimas Kinijai. Tai kenkia ES vienybei ir kenkia jos, kaip pasaulinės veikėjos, patikimumui. Gali būti, kad tai buvo tik pataikavimas svarbiai prekybos partnerei Kinijai. Balsavimo rezultatas buvo aiškus. Bet įspūdis lieka blogas.

 

 

 

 Tai nekeičia fakto, kad tarifai yra neteisingi ir Vokietija nėra vienintelė pralaimėtoja. Pralaimėjo ir ES Komisija. Dabar ji turi laisvą kelią. Ji gali įgyvendinti tarifus iki 35 proc. Tai padidina Kinijos spaudimą derėtis. Tačiau Komisija negavo aiškių įgaliojimų vykdyti Komisijos prekybos politiką.

 

 

 

 Daug nevykėlių

 

 

 

 Iš svarbių ES valstybių už tarifus balsavo tik Prancūzija, Italija, Nyderlandai ir Lenkija. Dauguma valstybių susilaikė. Čia taip pat daugelis galėjo tai padaryti, kad išvengtų atsakomųjų priemonių. Nepaisant to, Komisija yra susilpnėjusi.

 

 

 

 Pralaimėtojai – ir tai pernelyg dažnai pamirštama – yra vartotojai. Jie turi ruoštis mažesnei konkurencijai elektromobilių rinkoje. Tai sumažina pasirinkimą ir išlaiko aukštas kainas. Tai galioja ir tuo atveju, jei Briuselis ir Pekinas susitars dėl elektromobilių importo kvotų ir minimalių kainų.

 

 

 

 Klimato apsauga pralaimėjo. ES kelia pavojų jos klimato tikslams, jei apriboja prieigą prie pigių ekologiškų technologijų vien dėl to, kad jos yra iš Kinijos.

 

 

 

 Vokietijos automobilių pramonė, kuri pati Kinijoje gamina elektromobilius Europai ir kuriai Kinija reikalinga, kaip pardavimo rinka, pralaimėjo.

 

 

 

 Sienos statomos

 

 

 

 Laisvoji prekyba, kuria grindžiama ES gerovė, pralaimėjo. Automobilių tarifai yra dar vienas žingsnis izoliacijos link. Artėja protekcionizmo spiralė. ES nesiima tokių žiaurių veiksmų, kaip JAV, vadovaujant prezidentui Joe Bidenui. JAV savavališkai įvedė baudžiamuosius tarifus 100 proc. ES tarifai yra mažesni ir pridengiami antisubsidijų tarifais, kurie neva atitinka tarptautinės prekybos taisykles. Rezultatas tas pats: statomos sienos.

 

 

 

 Ne tik ES Komisija prekybai prieštarauja, sakydama, kad Kinija nepalieka savo prekybos partneriams kito pasirinkimo, nes sukaupė didelius pajėgumų perteklių ir užtvindo pasaulį produktais. Automobilių tarifais norima rodyti pavyzdį ir kitoms rinkoms: vėjo jėgainių, plieno, kompiuterių lustų, medicinos prekių.

 

 

 

 Tai rodo keistą prekybos supratimą. Ar ne dėl pajėgumų, viršijančių vidaus poreikius, prekyba tampa įmanoma?

 

 

 

 Tai labai primena Bideno pirmtaką Donaldą Trumpą. Tai kyla iš minties, kad vieno žmogaus laimėjimas yra kito žmogaus nuostolis, kad prekyba yra nulinės sumos žaidimas. Jei to laikysitės, produkciją iš tikrųjų bus galima išlaikyti ES tik tuo atveju, jei ji bus atimta iš Kinijos.

 

 

 

 Sėkmės negali planuoti politika

 

 

 

 Jei yra argumentas dėl tarifų, tai, daugiausia, Kinijos subsidijos. Tačiau jos nėra pagrindinė ES (auto) pramonės silpnumo priežastis. Tai valdymo klaidos ir palyginti nepatrauklūs produktų asortimentai. Tai aukštos energijos kainos ES, biurokratija, skaitmeninimo trūkumas.

 

 

 

 Čia turi prasidėti politika, kad ES būtų sugrąžinta į tvirtą poziciją, o ne slėptis už muitų. Kad tai padarytų, Komisija turi atsisakyti dogmos, kad Žaliasis kursas turi būti sėkmingas pramonėje „bet kokia kaina“. Kinijos ir JAV subsidijų programų užkeikta, ši dogma pernelyg vadovaujasi klaidingu įsitikinimu, kad ji gali planuoti pramonės sėkmę. Dabartinis Kinijos planinės ekonomikos silpnumas turėtų mus įspėti pakankamai.

 

 

 

 Tarifai geriausiu atveju perka pramonei laiką. Nėra jokios garantijos, kad ji jį panaudos protingai, kai bus pašalintas konkurencinis spaudimas – kaip rodo devintojo dešimtmečio politikos Japonijos atžvilgiu patirtis. Tai ne pirmas kartas, kai Europa mano, kad turi apsisaugoti nuo tariamai egzistencinės grėsmės iš Rytų."

 

 

 

Globalūs Pietai, kurie yra didžiulė rinka, toliau pirks pigius ir geros kokybės Kinijos elektromobilius. Niekas nepirks brangių ir nekokybiškų vakarietiškų elektromobilių, nuo pasaulinės konkurencijos apsaugotų tarifų siena. Rytų politikai griauna Vakarų automobilių pramonę ir galimybę pagaminti pakankamai karinės įrangos, esant dideliam poreikiui. Vakarai su šiais tarifais naikina save.

 

Threatening Trade War: Car tariffs only produce losers

"The EU will not compensate for its competitive disadvantages compared to China with protective tariffs. This does not only apply to the car industry. Instead, it needs a bold economic policy.

 

Berlin is once again in a bad position after the vote on car tariffs. Despite the German "last-minute no" forced by Chancellor Olaf Scholz, the EU states have cleared the way for protective tariffs on electric cars from China. 

 

Only Hungary, Slovakia, Slovenia and Malta voted with Germany, a "strange" alliance. It shows how weak Germany's position in the EU has become.

 

Despite lively telephone diplomacy, Scholz has not managed to gather serious allies. Geopolitically, the German vote is a sign of weakness, a kowtow to China. It undermines the unity of the EU and damages its credibility as a global player. It may be that this was just appeasement towards the important trading partner China. The outcome of the vote was clear. But the impression remains bad.

 

That does not change the fact that the tariffs are wrong and Germany is not the only loser. The EU Commission has also lost out. It now has free rein. It can implement tariffs of up to 35 percent. This increases the pressure on China to negotiate. But it has not received a clear mandate for its trade policy.

 

Many losers

 

Of the important EU states, only France, Italy, the Netherlands and Poland voted for the tariffs. Most states abstained. Here too, many may have done so to avoid countermeasures. Nevertheless, the Commission is weakened.

 

The losers - and this is too often overlooked - are the consumers. They have to prepare for less competition in the market for electric cars. This reduces choice and keeps prices high. This also applies if Brussels and Beijing reach an agreement and agree on quotas and minimum prices for the import of electric cars.

 

Climate protection has lost out. The EU is jeopardizing its own climate goals if it restricts access to cheap green technologies just because they come from China.

 

 The German car industry, which itself produces electric cars for Europe in China and needs China as a sales market, has lost out.

 

The walls are being built up

 

The free trade on which the EU's prosperity is based has lost out. The car tariffs are another step towards isolation. A spiral of protectionism is looming. The EU is not taking such brutal action as the USA is doing under President Joe Biden. The USA has arbitrarily imposed punitive tariffs of 100 percent. The EU's tariffs are lower and come in the guise of anti-subsidy tariffs that ostensibly comply with international trade rules. The result is the same: the walls are being built up.

 

It is not only the EU Commission that counters this by saying that China is leaving its trading partners no choice because it has built up large overcapacities and is flooding the world with products. With the car tariffs, it also wants to set an example for other markets: wind turbines, steel, computer chips, medical products.

 

This shows a bizarre understanding of trade. Isn't it the capacities that exceed domestic needs that make trade possible in the first place? 

 

This is very reminiscent of Biden's predecessor, Donald Trump. It stems from the idea that one person's gain is another person's loss, that trade is a zero-sum game. If you follow this, production can actually only be kept in the EU if it is taken away from the Chinese.

 

Success cannot be planned by politics

 

If there is an argument for the tariffs, it is at most the Chinese subsidies. But they are not the main reason for the weakness of the (auto) industry in the EU. It is management errors and comparatively unattractive product ranges. It is the high energy prices in the EU, the bureaucracy, the lack of digitalization.

 

This is where politics must start in order to bring the EU back to a position of strength instead of hiding behind tariffs. To do this, the Commission must abandon the dogma of making the Green Deal an industrial success "at all costs". Under the spell of China's and the USA's subsidy programs, it is far too guided by the false belief that it can plan industrial success. The current weakness of the Chinese planned economy should be warning enough.

 

Tariffs buy industry time at best. There is no guarantee that it will use it sensibly when the competitive pressure is removed - as the experience of the policy towards Japan in the 1980s shows. It is not the first time that Europe has believed it has to protect itself from a supposedly existential threat from the East."

 

Global South, which is a huge market, will proceed buying cheap and good quality Chinese EVs. Nobody will buy expensive and low quality Western EVs protected from global competition by the wall of tariffs. Western politicians are destroying Western car industry and ability to produce enough military gear in case of a big need. The West is destroying itself with these tariffs.

Laisvieji uostai, laisvosios zonos ir kitos vietos su privilegijomis – turtingiesiems

 "Žurnalistė Atossa Araxia Abrahamian knygoje „Paslėptas gaublys“ nagrinėja erdvių, kuriose turtingos šalys ir įmonės keičia taisykles ir reglamentus savo naudai, atsiradimą.

 

 1960-ųjų pradžioje amerikietis Richardas Bolinas, dirbęs konsultacijų įmonėje Arthur D. Little, pateikė idėją Meksikos vyriausybei. O kas, jei ji pastatytų gamyklas prie savo sienos su JAV ir leistų joms gaminti prekes, kurias būtų galima eksportuoti be muito? Tikslas buvo paskatinti ekonomiką pasienio regione ir kartu skatinti laisvą prekybą. Pagal šį planą pastatytos gamyklos, vadinamos maquiladoras, egzistuoja iki šiol. Už jų slypinti koncepcija – kad galima išstumti dalį šalies ir leisti jai žaisti pagal skirtingas taisykles – išplito visame pasaulyje.

 

 Paimkime, pavyzdžiui, Ženevos laisvąjį uostą – sandėlių kompleksą, kuriame kolekcininkai gali laikyti, pirkti ir parduoti meno kūrinius, vyną ir kitas vertybes neapmokestinami.

 

Arba Dubajaus tarptautinis finansų centras – 110 akrų „laisvoji zona“, išsidėsčiusi Dubajaus centre, kur registruotos užsienio įmonės gali pasinaudoti mokesčių lengvatomis ir pagreitintomis darbuotojų imigracijos procedūromis.

 

Arba Próspera – kurortinis miestas Hondūro Roatano saloje, veikiantis kaip pusiau autonominė teritorija, turinti savo mokesčių ir valdymo sistemą, taip pat e. rezidencijos programą, leidžiančią žmonėms joje steigti verslą, net jei jie negyvena saloje.

 

 Šių „ekstrateritorinių sričių“ atsiradimas ir plitimas yra naujos Atossa Araxia Abrahamian knygos „Paslėptas gaublys: kaip turtai nulaužia pasaulį“ tema. Abrahamian, žurnalistė, užaugus Ženevoje, mieste, kuriame gausu anklavų, „saistomų kai kurių Šveicarijos įstatymų, bet apsaugoti nuo kitų“, seka tokių zonų raidą, kalbėdama su kai kuriais žmonėmis, kurie jas paskatino, įskaitant keletą, apgailestaujančių dėl jų vaidmens, padedant šalims išskirtinai apmokestinti savo dalis, kad, ir taip privilegijuoti, asmenys taptų dar turtingesni.

 

 Pasak Abrahamian, šios to, ką ji vadina paslėptu gaubliu, ypatybės kyla iš laisvųjų uostų, vietų, kurios atsirado prieš šimtmečius, iš pradžių Italijoje, kad, ilgose kelionėse esantys, prekybininkai galėtų trumpam laikyti, greitai gendančias, prekes, nevarginami vietinių muitinių.

 

Tačiau pastaruoju metu šios zonos pradėjo gyventi savo gyvenimą, rašo ji, nes „kapitalistai, amžinai siekiantys pelno, liminalias ir ofšorines jurisdikcijas laiko fronto linijomis“. Laivybos bendrovės sugalvojo, kaip pakeisti savo laivus, registruodamos juos šalyse, kuriose reglamentavimas yra mažesnis. Tautos sukūrė specialias ekonomines zonas, atleidžiamas nuo muitų ir kitų mokesčių, kad pritrauktų užsienio investicijas. Be to, vyriausybės, norinčios neįleisti prieglobsčio prašytojų, įsteigė ofšorinius domenus, kuriuose jie gali laikyti ir apdoroti žmones, atvykstančius prie jų sienų be dokumentų.

 

 Vienas įdomus Abrahamian argumentas yra tas, kad šios išskirtinės sritys atsirado imperializmui nykstant; kai kuriais atžvilgiais jie reprezentuoja mažiau pastebimą kolonializmo formą. Pavyzdžiui, sukurdamos specialiąsias ekonomines zonas, turtingesnės šalys skatina skurdesniąsias dalyvauti gamybiniuose ir prekybiniuose santykiuose, neatsižvelgdamos į vietines taisykles ar reglamentus.

 

1970 m. Mauricijuje Parlamentas priėmė įstatymą, suteikiantį mokesčių lengvatas ir muitų lengvatas įmonėms, gaminančioms eksportą; nors įmonės buvo įsikūrusios šalies teritorijoje, jos veikė taip, lyg būtų už jos ribų – joms netaikomi įprasti protokolai. Įstatymas paskatino ekonomikos pakilimą, kuris sukūrė darbo vietų, bet nebūtinai gerų. Dėl nuolaidų buvo sumažintas minimalus atlyginimas, o moterys – dauguma firmų darbo jėgos – tapo labiau pažeidžiamos seksualiniam priekabiavimui.

 

 Abrahamian interviu su žmonėmis – didžiąja jų dauguma vyrų – kurie padėjo kurti ir valdyti šias specialiąsias ekonomines zonas, parodo, kaip vos keli ekonomistai ir konsultantai galėtų pakeisti pasaulio šalių veiklą.

 

Tačiau jos pasakojimai apie pokalbius gali būti vingiuoti ir kartais nukreipti ją nuo dėmesio galutiniam produktui: neįprastoms jurisdikcijoms, kurias jos knyga siekia nušviesti.

 

 Abrahamian neva žiūri į tai, kaip turtingos tautos ir įmonės kuria zonas kapitalistams ir verslininkams bei pačioms valstybėms. Tačiau kai kurie jos pavyzdžiai akivaizdžiai nepatenka į šią kategoriją. Ji skiria širdį veriantį skyrių Abdul Azizui Muhamatui, prieglobsčio prašytojui iš Sudano, kuris ilgus metus praleido Manuso saloje, kuri yra Papua, Naujosios Gvinėjos dalis, bet kurią Australija naudojo migrantams sulaikyti ir neleisti jiems patekti į Australijos teritoriją. Nors Muhamato istorija žavi, Abrahamian nepaaiškina, kaip tokios „nelegalios“ zonos yra Australijos ekonominis interesas. Be to, kaip ji pripažįsta, beveik visi jos, užjūryje esantys, sulaikymo centrai buvo uždaryti, o tai paneigė jos argumentą, kad šios vietos yra skiriamosios žymės naujai pasaulio tvarkai.

 

Abrahamian baigia jos knygą pasakojimu apie Svalbardą – Norvegijos salyną, kuriame nėra pasų kontrolės, taigi, kur, bent jau teoriškai, gali gyventi bet kas.

 

 Tam tikra prasme tai yra antiypatingoji zona: vieta, kur kapitalistai negali tikėtis ypatingo elgesio, nes niekas negali. „Svalbardas siūlo, kad iš tamsos galėtume įkalbėti šviesą“, – rašo ji. Paguodos radimas vietoje be sienų daro gražią išvadą, bet praleidžia klausimą, ką daryti su likusiu pasauliu – paslėptu rutuliu Abrahamian knygos pavadinime. Atsakymui gali prireikti kitos knygos.

 

 Paslėptasis rutulys: kaip turtai nulaužė pasaulį | Atossa Araxia Abrahamian | Riverhead | 324 p. | 30 dolerių

 

THE HIDDEN GLOBE: How Wealth Hacks the World | By Atossa Araxia Abrahamian | Riverhead | 324 pp. | $30" [1]

 

 

1. Freeports, Free Zones and Other Places With Perks — for the Rich: Nonfiction. Semuels, Alana.  New York Times (Online) New York Times Company. Oct 6, 2024.