Fear of the risk of a spin-off: Key points for start-ups in the Germany's life sciences

 "Compared to other countries, there are still too few spin-offs from universities in Germany. The potential is far from being exploited. This is not due to a lack of excellence in research, but rather to the lack of recognition of spin-offs in the science system. Excellent research counts for reputation. Teaching and transfer play hardly any role. Medical universities, but also faculties, sometimes even try to prevent spin-offs because they fear that they will lose excellent researchers and that a start-up or spin-off could be sold abroad and they will lose top researchers. There is a huge gap between the reality of universities and the Sunday speeches on transfer and innovation.

 

Anyone who wants to start a company as a university professor will inevitably run into conflicts of interest. In negotiations with their own university, they will be put in the position of negotiating against them and determining their working hours and their share of company profits. The uncertainty of financing, contract design and the uncertainty of success have already robbed many founders of their sleep.

 

Although the rapid transfer of technology into application, especially in the field of life sciences, could directly benefit patients and the health system, the negotiations between the actors often drag on for months, if not years. "A key reason for this is unclear and differing ideas about appropriate consideration of the participation of publicly funded scientific institutions in potential economic success" and different expectations, according to a position paper from the Transfer Alliance with standardized key points for spin-offs in the "Medical Life Sciences", a future industry. In it, the Transfer Alliance defines the framework conditions for license agreements for patents and other intellectual property for research institutions and their spin-offs. It specifies specific license rates and participation levels, criteria for contract design and possible contract components.

 

The key points were developed in particular by Thomas Gazlig, who heads the Charité BIH Innovation division with all technology transfer, and the managing director of Ascenion GmbH, Christian Stein. Gazlig, who is also a board member of the Transfer Alliance, reports that the Charité and BIH spin-offs have raised over 200 million euros in venture capital in recent years. Gazlig does not believe in special German approaches to investment management, but relies on international experience, taking into account the peculiarities of German public budget law. "It is by no means harmful to think about application and excellence at the same time," Gazlig told the F.A.Z. Being a researcher and an entrepreneur in the same field involves role conflicts and compliance problems, but these can be solved. It is about dealing with the results differently and not about changing research; rather, this carries the risk of reducing the quality of innovation. Only a truly outstanding science system can produce outstanding results. "We are just not managing to fully exploit these results, for the benefit of our society and economy, in the sense of appropriate monetization in Germany with an increase in jobs," Gazlig points out.

 

Scientific institutions are often risk-averse and overly anxious

 

In his view, the main obstacles to spin-offs are not bureaucratic hurdles, but rather the obstacles to supporting innovations. He sees a double problem: in Germany, there are an incredible number of regulations in the area of ​​third-party funding that need to be taken into account, and a mentality in scientific institutions "that is particularly risk-averse and interprets the regulations in an overly cautious manner." Gazlig cited the General Data Protection Regulation as an example, which is interpreted extremely strictly in Germany. It is a matter of exploiting the scope for interpretation of the respective regulations and also making decisions at all levels, including in the specialist departments of the universities. Many clerks do not use their discretion, but delegate the decisions to the next higher level.

 

Christian Stein reports that Ascenion GmbH is currently involved in almost 40 spin-offs, in which a total of several hundred million euros of venture capital is invested. Based on international benchmarks, "we were able to agree on market conditions together with the founders and investors." The Transfer Alliance's recommendations could make the processes even more efficient and transparent. Ascension has experience with over 100 developed start-ups and is a wholly owned subsidiary of the Life Science Foundation. Every six weeks, Ascenion founds and supports a start-up. Stein, who has lived and researched in the United Kingdom, believes that the matter-of-factness with which scientists there justify what they do with public money to society is worth emulating. "Research institutions and universities must be and remain motivated to apply for patents broadly and internationally, to support founders and start-ups, and to live with the risks and disadvantages of know-how and brains being acquired by start-ups," he says. He therefore believes it is crucial that they participate fairly in the income generated by the inventions and research results of universities in spin-offs financed by taxpayers. 

Around 20 percent of all European patent applications come directly or indirectly from academic institutions. 

These are substantial economic values ​​that academic institutions and the state would miss out on if research institutions and universities did not participate in the value creation from their spin-offs. "The Transfer Alliance's recommendation encourages academic institutions to think and act economically and entrepreneurially, instead of giving up their intellectual property rights without receiving market-standard compensation," says Stein.

 

Standards for license agreements must always be industry-specific

 

Companies do not want off-the-shelf contracts, says Stein. International experience has shown that standards must always be industry-specific. Therefore, the key points for the biomedical sector should be seen as a prelude, which should be followed by further position papers. 

The starting point is almost always a license agreement for the use of the required intellectual property, which is usually exclusive. 

In the international sector, license agreements and open minority participation are combined. The participation is implemented by the scientific institution either directly or indirectly (via a third party). If direct or indirect participation is not possible for legal or structural reasons, virtual shares could also be considered as an alternative. Indirect shareholdings are co-ownerships with far-reaching rights (rights to participate, speak and obtain information) with clear legal regulations. Virtual shares (phantom shares, exit fee) are a contractual claim that must be individually designed in separate contracts. For such structures, spin-offs usually need professional shareholding management. Concrete examples of this are given in the key points of the Transfer Alliance.

 

Anyone who wants to have a start-up landscape needs reasonable financing, says Stein. In Germany, there is no lack of start-up financing, but there is a lack in the middle and at the end. In the later phase, most of the capital usually comes from the United States or other overseas places. Just setting up an account for a GmbH takes at least six weeks in this country. The reasons for this lie in the Money Laundering Act. There are many regulations that are well-intentioned and justified, but represent hurdles for small companies. "That is not founder- and start-up-friendly." It is a thicket of regulations that you have to find your way around. But you don't have to put a founder under a magnifying glass, says Stein. He just has to prove himself.

 

The United States is at the top of the list of newly founded start-ups, followed by China, Great Britain and India. Germany is in fifth place. In order to minimize the financing gap for start-ups in Germany, the federal government has launched the WIN initiative to make it easier for young, innovative companies to access capital. In the WIN initiative, the companies and associations involved have committed themselves to working with politicians to strengthen the German and European start-up landscape through ten key steps. It aims to invest around 12 billion euros in young, innovative companies by 2030. This also aims to overcome barriers to investing in start-ups. In 2022, 9.4 billion euros were invested in start-ups in this country, which corresponds to 0.25 percent of Germany's gross domestic product (GDP). In the same year, 0.78 percent of the United States' GDP was invested as venture capital." [1]

 

1. Die Scheu vor dem Risiko einer Ausgründung: Eckpunkte für Start-ups in den Lebenswissenschaften. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 07 Nov 2024: 8.   Von Heike Schmoll

Kaip JAV demokratai prarado darbininkų klasę

 „Demokratai ką tik buvo patyrę triuškinantį pralaimėjimą 1994 m. vidurio kadencijos rinkimuose, kai labai liberalus prezidento Billo Clintono darbo sekretorius Robertas Reichas išdrįso užvažiuoti į priešišką teritoriją ir paskelbti pranašišką įspėjimą.

 

 Sunkumų patiriantys, darbuotojai tapo „nerimo klase“, jis sakė centristinės Demokratinės lyderystės tarybai praėjus dviem savaitėms po to, kai, Newto Gingricho vadovaujami, respublikonai gavo 54 vietas Atstovų Rūmuose ir 8 vietas Senate. Visuomenė dalijasi į du lygius, sakė ponas Reichas, o „palikę kelis nugalėtojus ir didesnę amerikiečių grupę, kurių pykčiu ir nusivylimu lengva manipuliuoti“.

 

 „Šiandien šio įniršio taikiniai yra imigrantai ir gerovės motinos, vyriausybės pareigūnai ir gėjai bei blogai apibrėžta kontrkultūra“, – perspėjo ponas Reichas. „Bet kadangi vidurinė klasė ir toliau nyksta, kas rytoj bus taikiniai?

 

 Į jo žinią beveik nebuvo atsižvelgta 30 metų, nes vienas po kito prezidentai, respublikonai ir demokratai, vedė administracijas į pasaulinę ateitį po Šaltojo karo, kuri praturtino visą tautą ir kai ką pakrantėse iki stulbinamo lygio, tačiau paliko daug kišenių Amerikos širdyje deindustrializuotomis, išjudintomis ir net ištuštėjusiomis.

 

 Pusšimtmečio senumo pasaulio tvarkai, kuri buvo organizuota, remiantis Amerikos ir Sovietų Sąjungos ginčais, užleido vietą laisvesnės konkurencijos besikeičiančiam aljansui, abiejų partijų prezidentai siekė užsitikrinti JAV lyderystę pagal naujas ekonominės konkurencijos, pasaulinio stabilumo ir stiprių finansų rinkų taisykles. Demokratų prezidentai bandė išplėsti saugos tinklus namuose, ypač sveikatos priežiūros ir pajamų rėmimo vargšams, tačiau nesėkmingai. Tačiau galiausiai jų statymai dėl užsienio politikos – Kinijos atvėrimas kapitalizmui, Irano branduolinės programos sustabdymas, ekonominių ryšių su sąjungininkais sugriežtinimas – gavo viršenybę, o nauja ištikimybė megadonorams suformavo fiskalinę politiką, kuri sustiprino finansų rinkas, bet uždarė daugybę gamyklų.

 

 Nenumatytos pasekmės dažnai atsirasdavo amerikiečių darbuotojų sąskaita. O pono Reicho „nerimastinga klasė“ – nei nuskurdę, nei turtuoliai augančioje pasaulio akcijų rinkoje – jautėsi negirdėta, kol iškilo mažai tikėtinas naujas respublikonų tipas: Donaldas J. Trumpas.

 

 Demokratų partijos atsiskyrimas nuo darbininkų klasės rinkėjų pirmą kartą išryškėjo 2016 m. ponui Trumpui nugalėjus Hillary Clinton, ką lėmė dideli baltųjų rinkėjų, neturinčių aukštojo mokslo diplomų, pasirinkimų pasikeitimai, ir tai tapo dar labiau akivaizdu, kai jam aiškiai pralaimėjo viceprezidentė Kamala Harris lapkritį. Šis rezultatas buvo atsiskaitymas partijai, kuri manė, kad išsprendė savo problemas, susijusias su mėlynaisiais rinkėjais, daug reinvestuodama į vietinę gamybą, tačiau atrado dar didesnę eroziją, šį kartą tarp juodaodžių ir Lotynų Amerikos kilmės darbuotojų.

 

 Daugelis demokratų kaltino pastaruoju metu iškilusias socialines problemas, tokias, kaip translyčių asmenų teisės arba „pabudusi“ kalba, kurią vartoja daugelis kairiųjų. Tačiau ekonominės D. Trumpo pergalių sėklos buvo pasėtos seniai.

 

 „Vienas iš dalykų, kurie erzina pasakojime „Demokratai praranda darbininkų klasę“, yra tai, kad žmonės tai pastebi praėjus pusei amžiaus po to, kai tai įvyko“, – sakė buvęs A.F.L.-C.I.O. politinis direktorius Michaelas Podhorzeris. „Pasipiktinimas ir judėjimas nuo demokratų prasidėjo gerokai anksčiau, nei demokratų prioritetai buvo skirti vonios kambariams be lyčių. Taip buvo todėl, kad jų gyvenimas tapo vis nesaugesnis, jų vaikai išvyko iš miesto, pensijos, kurių jie tikėjosi, išgaravo, o tai atsiėmė jų balsus.

 

 Didelis statymas dėl Kinijos, be apsauginio tinklo

 

 Be abejo, mėlynieji rinkėjai jau seniai buvo nepastovūs. Richardo M. Nixono „tylioji dauguma“ 1972 m. sukėlė jam didelę nuošliaužą, kurią paskatino ne respublikonų ekonominė platforma, o reakcija į pilietinių teisių įstatymus ir protestai prieš Vietnamo karą. Vadinamieji Reigano demokratai, kamuojami infliacijos ir ekonominio negalavimo, padėjo į Baltuosius rūmus grąžinti G.O.P. po aštuonerių metų ir jis išliko respublikonų rankose 12 ilgų metų.

 

 Williamas A. Galstonas, Clintono patarėjas vidaus politikos klausimais ir demokratų perėjimo į centrą architektas, teigė, kad po 1980, 1984 ir 1988 metų rinkimų nesėkmių partijos persikėlimas į socialinius ir ekonominius klausimus nebuvo pasirinkimas, bet imperatyvas.

 

 Tačiau 1993 m., kai p. Clintonas pradėjo eiti pareigas, buvo priimti sprendimai.

 

 „Clintono vizija turėjo būti progresyvi, augimą skatinanti, priemonė, derinant didelę viešųjų investicijų plėtrą ir saugumo tinklą su daugiau privačių investicijų per fiskalinę drausmę ir gyvybingas rinkas“, – sakė Gene Sperling, paskutinių trijų demokratų prezidentų patarėjas ekonomikos klausimais. „Kaip pirmasis prezidentas po Šaltojo karo“, – tęsė jis, Clintonas taip pat bandė „sukoncentruoti dėmesį į pasaulinių santykių stiprinimą per prekybos susitarimus“.

 

 Dėl Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos susitarimo buvo deramasi prezidento George'o H.W. Bušo laikais. Clintonui teko tai prastumti Kongrese. Jo motyvas buvo toks, kad prekybos susitarimas padidins Meksikos stabilumą ir ekonomikos augimą, sumažins nelegalią imigraciją ir skatins bendradarbiavimą, kovojant su prekyba narkotikais. Platesnis socialinės apsaugos tinklas, apimantis visuotinę sveikatos priežiūrą, išplėstą išsilavinimą ir profesinį mokymą bei ekonomines investicijas, sušvelnintų darbo vietų praradimo smūgį, o pigesnės vartojimo prekės padarytų visus laimingus.

 

 Tada 1994 m. vasaros pabaigoje sveikatos priežiūros postūmis žlugo. Respublikonai perėmė Kongreso kontrolę po lemtingų pergalių tą lapkritį, o vidaus darbotvarkė buvo nyki, pakeista uolumu mažinti biudžetą. Clinton administracija susidūrė su pasirinkimu: nutraukti laisvosios prekybos ir internacionalizmą arba judėti į priekį be apsauginio tinklo pusės.

 

 Dėl liberalesnių balsų administracijos prieštaravimų p. Clintonas pasirinko pastarąjį, primygtinai reikalaudamas teisės aktų, skirtų normalizuoti prekybos santykius su Kinija ir leisti Pekinui prisijungti prie Pasaulio prekybos organizacijos.

 

 Jau tada buvo susirūpinta, kad Kinijos įstojimas į prekybinių šalių šeimą gali užtvindyti JAV pigiu importu ir bankrutuojančiais Amerikos gamintojais. Tačiau ekonomika šurmuliavo, reguliavimo panaikinimas buvo kasdienybė, nes administracija stengėsi išlaisvinti Volstritą nuo depresijos laikų bankininkystės ir investavimo taisyklių, o svarbiausia, kad Kinijos kontrolę perėmė reformatorius Jiang Zeminas. Baltųjų rūmų užsienio politikos vadovai tvirtai tikėjo, kad bendradarbiavimas yra gyvybiškai svarbus, siekiant užtikrinti klestinčią, taikią ir, galiausiai, demokratinę Kiniją.

 

 „Galite manyti, kad aš išprotėjau“, – praėjusį mėnesį sakė ponas Clintonas, aptardamas tarptautinę prekybą „The New York Times DealBook“ viršūnių susitikime, – "bet Jiangas Zeminas buvo Kinijos prezidentas ir buvo velniškai geras."

 

 „Darbo orumo“ nepaisymas

 

 Tokia tendencija mesti kauliukus dėl didžiųjų tarptautinių lažybų, kurių žetonai yra darbininkų klasės rinkėjai, taptų tema. Labai dažnai statymai nepasiteisino.

 

 Kinija tapo ne mažiau autokratiškesnė. Ir iš tikrųjų atėjo baisus Kinijos eksporto cunamis kartu su žala. 1998 m. gamyboje dirbo 17,6 mln. amerikiečių. Iki 2008 m. sausio mėn. „Kinijos šokas“ JAV gamintojams kainavo beveik keturis milijonus darbo vietų. 2010 m. sausio mėn., mažėjant finansų krizei, gamyboje užimtumas buvo žemiau 11,5 mln.

 

 „Būčiau pirmas, kuris pasakytų, kad abiejų politinių partijų vadovybė buvo apimta teorijos ar istorijos, kuri pasirodė esanti klaidinga“, – sakė J. Galstonas, – „ir žalinga“.

 

 Vis dėlto demokratai ekonomistai gina savo pasirinkimą. Jasonas Furmanas, patarėjas ekonomikos klausimais Clinton ir Obamos Baltuosiuose rūmuose, sakė, kad didžiausia pajamų nelygybė išaugo devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose, prieš sukrėtimą Kinijoje. 

 

Apskritai, Kinijos integracija į pasaulio rinkas padidino darbo vietų skaičių Jungtinėse Valstijose – parduodant kinams tokias paslaugas, kaip draudimas ir Holivudo filmus bei parduodant kiniškas prekes tokiose parduotuvėse, kaip „Walmart“ – tuo pačiu smarkiai sumažinant Amerikos vartotojų pragyvenimo išlaidas.

 

 Iš anksto buvo mažiau vertinama psichologinė žala, kurią padarytų didelių ir mažų gamyklų uždarymas bendruomenėse, kuriose prestižas, stabilumas ir identitetas sutelktas į šias gamyklas, taip pat politinis šių uždarymo poveikis pagrindinėms pramoninėms valstijoms, tokioms kaip Pensilvanija. Ohajas, Mičiganas ir Viskonsinas.

 

 Demokratinė politika sutelkė dėmesį į žmones, kaip į vartotojus, o ne į darbuotojus, tikėdamasi, kad tie žmonės, kurių darbo vietos buvo panaikintos, suras kelią į naujai sukurtas darbo vietas – ši prielaida dažnai buvo klaidinga, nes naujiems paslaugų darbams atlikti dažnai reikėjo nepasiekiamų įgūdžių arba darbai buvo įsikūrę pakrantėse, o ne Vidurio Vakaruose.

 

 Prezidento Bideno Ekonomikos patarėjų tarybos pirmininkas Jaredas Bernsteinas sakė, kad pernelyg dažnai buvo „nepaisoma darbo svarbos ir darbo orumo“.

 

 „Keturiasdešimt žmonių galėjo netekti darbo gamykloje, bet 100 000 žmonių bendruomenėje turėjo mažesnes kainas“, – sakė p. Bernsteinas. „Skaičiavimas atrodė akivaizdus. Tačiau skaičiavimas buvo klaidingas."

 

 Vis dėlto daugelį metų Demokratų partijos nutolimas nuo darbininkų klasės galėjo būti panaikintas. George'as W. Bushas 2000 m. iškovojo mažiausią pergalę iš dalies dėl to, kad ekonomikai sekėsi taip gerai, kad rinkėjai galėjo sutelkti dėmesį į jo raginimą „sugrąžinti Baltųjų rūmų garbę ir vientisumą“. Po ketverių metų G. Bushas buvo perrinktas karo laikų prezidentu, jo vidaus darbotvarkę papildė karšti socialiniai klausimai, pavyzdžiui, priešinimasis gėjų santuokoms.

 

 Tačiau mėlynosios apykaklės rinkėjai, patyrę Reagano laikų „sumažėjusią ekonomiką“, nusisuko nuo pono Busho partijos, įpainiojusios tautą į du karus, ir bejėgiškai, bet piktai stebėjo Volstryto magnatus, kurie 2008 m. nuvilko bankų ir būsto rinkas savo neskaidriais finansiniais lošimais.

 

 Ir jie atmetė G.O.P. vėl 2012 m., kai jis kreipėsi į Mittą Romney, turtingą verslininką, regis, išplėštą iš plutokratų eilių.

 

Traukė smūgius po finansų krizės

 

 Davidas Axelrodas, vienas iš 2008 m. Baracko Obamos kampanijos architektų, sakė, kad paskutiniai George'o W. Busho administracijos metai buvo momentas, kai demokratai galėjo grįžti prie politikos, kuria siekiama spręsti pramonės bazės, o kartu ir JAV vidurio, nykimo problemą. 2009 m. automobilių pramonės gelbėjimą paskatino šie rūpesčiai, kaip ir Volstryto reguliavimas bei Vartotojų finansinės apsaugos biuro sukūrimas.

 

 Tačiau valdant B. Obamai, niekas Volstryte ar bankų sektoriuje nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl pasaulinės finansų krizės. Po to, kai B. Obama per „60 minučių“ bankininkus pavadino „riebiais katinais“, Volstryto demokratų aukotojai aikčiojo.

 

 „Visatos šeimininkai, – sakė ponas Axelrodas, – pasirodė jautresni, nei manėme."

 

 B. Obama sušvelnino savo kalbą.

 

 2012 m. kampanija buvo pažymėta ankstyvomis demokratų pastangomis apversti J. Romney, kaip nejautrų, prievartišką verslininką, norintį siųsti darbus į užsienį. Suveikė. Darbininkų klasė įstrigo su B. Obama.

 

 Tačiau vėlesni jo prezidentavimo metai nukrypo nuo virtuvės stalo klausimų, kai B. Obama bandė užsitikrinti savo palikimą pasaulinėje arenoje.

 

 Tai reiškė susitarimą su Iranu, kad būtų bent laikinai pažabota jo branduolinė programa; užbaigti novatoriškus reglamentus dėl sunkvežimių, automobilių ir elektrinių, siekiant sumažinti klimato kaitą; ir užbaigti dar vieną plataus užmojo prekybos susitarimą, Trans-Pacific Partnership, siekiant suvienyti keliolika tautų abiejose didžiausio pasaulio vandenyno pusėse pagal prekybos taisykles ir į aljansą, kuris izoliuotų Kiniją.

 

 B. Obamai besimėgaujant šiais laimėjimais, D. Trumpas agitavo prieš kiekvieną iš jų, suformuluodamas juos, ne kaip žingsnius taikesnės planetos link, o kaip darbo žudikus, vėl keliančius grėsmę pamirštai darbininkų klasei. Išrinktas jis visus juos atšaukė per kelis mėnesius.

 

 Ryški matematikos klaida

 

 Demokratų atsiribojimas nuo mėlynųjų apykaklių rinkėjų vargu ar buvo unikalus reiškinys. Visame išsivysčiusiame pasaulyje Vakarų demokratijoms išaugus turtingesnėms ir mažiau sutelktoms į pramonę, augo ir partijos, kurios kadaise atstovavo darbininkų klasei, sakė Thomas Piketty, prancūzų ekonomistas, tapęs vienu didžiausių turtinės nelygybės ekspertų.

 

 Atrodė, kad tai prasminga politiškai: didžiausiems miestams ir augančius priemiesčius remiant centro kairiosioms partijoms, kurias J. Piketty pavadino „brahmanų kairiosiomis“ arba „išsilavinusiųjų partijomis“, mažėjantys miestai ir kaimo vietovės būtų svarbūs mažiau ir mažiau.

 

 Tačiau su teorija visada buvo problemų, sakė Bideno patarėjas ponas Bernsteinas: „Apie 60 procentų darbo jėgos vis dar neturi aukštojo išsilavinimo."

 

 Douglasas Holtzas-Eakinas, veteranas respublikonų patarėjas ekonomikos klausimais Busho Baltuosiuose rūmuose ir Johno McCaino 2008 m. prezidento rinkimų kampanijai, pastebėjo, kad didžiuliai sukrėtimai šalies ekonominei sistemai – terorizmas ir karas, finansų krizė ir koronaviruso pandemija – sukrėtė daugelį amerikiečių gyvybių, bet mažiausiai iš visų - turtingųjų. Turtingieji nesiuntė savo vaikų į karą, jų bankai buvo gelbėti, o pandemiją jie ištvėrė, dirbdami namuose.

 

 „Visoje situacijoje elitas išsigelbėjo nepažeistas“, – sakė ponas Holtzas-Eakinas, – o paprastas žmogus paėmė tai ant smakro."

 

 Pasinaudojęs tokiais pasipiktinimais, D. Trumpas savo nenumaldomais ekonominiais raginimais ir atviru Amerikos pasaulinės lyderystės ignoravimu sulaužė demokratų formulę, užkariavęs ne tik didelę baltųjų darbininkų klasės daugumą, bet ir didelį procentą spalvotųjų darbuotojų.

 

 Žinoma, yra daug kaltinimų.

 

 Darbo lyderiai dažnai atkreipia dėmesį į Demokratų partijos judėjimą nuo profsąjungų, kaip tarpininkių tarp partijos ir darbininkų klasės rinkėjų. Per 2008-ųjų kampaniją B. Obamai buvo nurodyta net nevartoti žodžių „profsąjunga“, – prisiminė M. Furmanas: dauguma darbuotojų nebuvo nariai, ir buvo manoma, kad profesinės sąjungos buvo nepopuliarios.

 

 Ponas Podhorzeris sakė suprantantis, kodėl demokratai pasitraukė nuo profsąjungų, kaip savo kanalų į darbininkų klasę.

 

 „Kai kalbatės su profesinėmis sąjungomis, jūs kalbate su institucija, kuri gali priversti jus atsakyti už jūsų duotus pažadus ir paprašyti jūsų konkrečių dalykų“, – sakė jis. „Kai kalbi apie darbuotojus, iš esmės užsiimi komercine rinkodara."

 

 Tačiau, pridūrė jis, „tai paruošia jus akimirkai, kai pasirodys Donaldas Trumpas ir jūs turite kandidatą, kuris tiesiog turi geresnę rinkodarą, nei jūs“.

 

 Vis dėlto Lawrence'as F. Katzas, Harvardo profesorius, kuris buvo vyriausiasis Clinton darbo departamento ekonomistas, teigė, kad profesinės sąjungos atliko savo neigiamą vaidmenį. Kaip vyriausiasis derybininkas dėl darbo sutarčių, kurios lydės NAFTA priėmimą, ponas Katzas prisiminė, kad jis parengė 8 mlrd. dolerių pagalbą bedarbiams, apmokymus, pervažiavimo pagalbą buvusiems profsąjungoje arba ne.

 

 Profesinės sąjungos lyderiai atkirto, sakė jis. Jie tiesiog norėjo nužudyti NAFTA. Be to, jie norėjo, kad bet kokia prekybos koregavimo pagalba būtų teikiama profesinių sąjungų darbuotojams. 8 milijardų dolerių paketas tapo 50 milijonų dolerių per metus programa, administruojama per profesines sąjungas, prieinama tik tiems darbuotojams, kurie galėjo įrodyti, kad prarado darbą dėl tarptautinės prekybos ir gamyklų perkėlimo į Meksiką ir Kanadą.

 

 Darbuotojai atmetė prekybos koregavimo pagalbą, kaip pagalbą laidojimui.

 

 Taip pat buvo praleistų galimybių: M. Furmanas teigė, kad B. Obamos administracijos nedrąsus atsakas į finansų krizę pailgino lėtą ir varginantį atsigavimą, sustiprindamas pyktį, kurį D. Trumpas išnaudojo 2016 m. Be to, subalansuotą Clintono biudžetą ir rekordinius perteklius vėlyvuoju laikotarpiu per 1990-uosius greitai iššvaistė ponas Bushas.

 

 Tačiau čia taip pat turėjo įtakos politinė tikrovė. Respublikonai kontroliavo Kongresą.

 

 „Ar norėčiau, kad Clintono perteklius būtų išleistas dideliems dalykams, užuot perdavus jį George'ui W. Bushui? Taip“, – sakė M. Furmanas. „Ar aš manau, kad jis galėjo išleisti tai visiems tiems dideliems dalykams susiskaldžiusioje vyriausybėje? Ne.“

 

 Bideno pakartotinis kalibravimas, anuliuotas dėl infliacijos

 

 Jei kuris nors demokratas intuityviai suprato rinkėjus, kurie palieka savo partiją, tai buvo ponas Bidenas, kuris 2020 m. agitavo, kaip „Scranton Joe“, mažo, deindustrializuoto, miesto, įkūnijančio darbininkų klasės prarastą žemę, gaminys.

 

 Jo pergalę galėjo paskatinti pandemija, tačiau daugiausia dėmesio jis skyrė ekonomikai. Jis bandė panaikinti arba panaikinti dalį žalos, kurią padarė jo pirmtakai. Jis pritraukė kairiųjų pažiūrų ekonomistus, tokius, kaip ponas Bernsteinas ir Heather Boushey, kurie Clinton ir Obamos metais dažnai buvo nepritarimo balsai.

 

 Jo vadovė Federalinėje prekybos komisijoje Lina Khan uoliai bandė sugriauti monopolines pramonės šakas. Jungtinių Valstijų prekybos atstovybė, vadovaujama Katherine Tai, atkakliai vengė siekti naujų prekybos susitarimų, kurie galėtų nuvertinti darbo lyderius, o sutelkė dėmesį į tokius klausimus, kaip darbo teisių stiprinimas Meksikoje.

 

 Naujoji administracija įteisino įsitikinimą, kad geros finansų rinkos, žemas nedarbo lygis ir tinkama parama, mažiausias pajamas gaunantiems, žmonėms yra pakankamas ekonomikos augimas, kurio nauda būtų plačiai dalijama.

 

 Ne kas kitas, o Robertas Rubinas, buvęs Clintono iždo sekretorius, labiausiai susijęs su demokratų perėjimu link ekonomikos augimo ir rinkos stabilumo skatinimo, Bideno perkalibravimą pavadino „konstruktyviu“. Prezidentas savo „pramonės politiką“ iš esmės apsiribojo vidaus gamybos skatinimu tokiose srityse, kaip puslaidininkiai, kurie yra gyvybiškai svarbūs ekonominiam ir nacionaliniam saugumui, ir kovai su klimato kaita, kurios nevaržomos laisvosios rinkos nesugebėjo išspręsti, interviu sakė ponas Rubinas.

 

 Bideno administracija taip pat ėmėsi veiksmų, kad sustiprintų profesinių sąjungų įtaką, sumažintų nedarbą, kad darbuotojai įgytų derybinę galią ir sustiprintų Vidaus pajamų tarnybą, kad galėtų sekti turtingųjų mokesčių sukčiavimus, sakė p. Bernsteinas.

 

 Bidenas neturėjo investuoti tiek federalinių dolerių pertekliaus, kokį p. Clintonas paliko jo įpėdiniui, todėl privačias investicijas jis vadovavo reglamentais ir didžiuliais mokesčių kreditais, užtikrintais per Kongresą.

 

 „Jau buvo pranešta apie trilijonus dolerių privačių investicijų, kurios jau vykdomos“, – sakė Laelis Brainardas, Bideno nacionalinės ekonomikos tarybos direktorius. „Tai gana įspūdingas skaičius. Gamyklų statyba padvigubėjo, palyginti su Trumpo administracija – padvigubėjo."

 

 „Į darbuotojus orientuota prekybos politika“ sustiprino vadinamuosius „pirkti Ameriką“ įsipareigojimus, išlaikė didžiąją dalį D. Trumpo muitų užsienio produktams ir pumpavo šimtus milijardų dolerių į naują Amerikos infrastruktūrą ir gamyklas.

 

 „Mūsų naujas požiūris į prekybą pripažįsta, kad žmonės yra ne tik vartotojai, bet ir gamintojai“, – sakė ponia Tai 2023 m. kalboje, „darbuotojai, atlyginimų gavėjai, tiekėjai ir bendruomenės nariai, kurie sudaro gyvybingą viduriniąją klasę“.

 

 Bidenas netgi prisijungė prie Jungtinių automobilių darbuotojų piketo 2023 m., pirmą kartą Amerikos prezidentui. (Penktadienį vienu iš paskutinių žingsnių prezidento poste jis stojo į profesinių sąjungų lyderius ir užkirto kelią Japonijos varžovui įsigyti „US Steel“.)

 

 Jei visa tai buvo ankstesnės politikos korekcija, lapkritį darbininkų klasė pasirodė esanti negailestinga. P. Harris matė tam tikrą profsąjungos darbuotojų rinkimų pranašumą. Tačiau ji prarado daug daugiau pozicijų daug didesnėje, ne profesinės sąjungoos grupėje.

 

 Lapkritį už D. Trumpą balsavo 56 procentai rinkėjų, neturinčių aukštojo mokslo diplomų. 1992 m. tik 36 procentai rinkėjų, turinčių tik vidurinės mokyklos diplomą, balsavo už respublikonus – maždaug tiek pat, kiek Barry'is Goldwateris gavo per jo triuškinantį pralaimėjimą prieš Lyndoną Johnsoną 1964 m.

 

 Respublikonų ir demokratų ekonomistai nurodo vienintelę priežastį – infliaciją. Pono Reicho „nerimastinga klasė“, kaip niekad, nerimavo, nenorėjo matyti politikos pokyčių, kuriems gali prireikti metų, kol jie duotų rezultatų. Tai nėra tepalas nuo tiesioginio kylančių kainų skausmo.

 

 Demokratai teigė, kad prezidentas buvo politinė pasaulinės tendencijos, kylančios iš pandemijos, auka. Respublikonai atkreipė dėmesį į jo politiką, o ypač į vieną teisės aktą – 1,9 trilijono JAV dolerių vertės Amerikos gelbėjimo planą, sakydami, kad juo buvo pilamas benzinas ant po pandeminės infliacijos rūkstančių žarijų.

 

 „Amerikietiškas gelbėjimo planas nužudė Bideno administraciją pačioje pradžioje“, – beveik apgailestaudamas, pasakė ponas Holtzas-Eakinas. „Tai buvo blogiausia, ką jie galėjo padaryti, ir jie tai padarė. Jie buvo įspėti ir vis tiek tai padarė.“ [1]

 

1. How the Democrats Lost the Working Class: News Analysis. Weisman, Jonathan.  New York Times (Online) New York Times Company. Jan 4, 2025.