Silicon Valley Has Invented a Way to Destroy Humanity Without Using Nuclear Bombs. Depopulation Is Coming. Don’t Expect It to Solve Our Problems

“We’ve all heard that human overpopulation is a crisis. In 2017, Bill Nye warned us about the planet’s “people problem,” and that same decade David Attenborough told us that “we are a plague on the Earth.” Project Drawdown, an environmental nonprofit, lists slower population growth among its top climate solutions.

 

And now, fertility rates everywhere are falling.

 

In most of the world, the birthrate is already below the average of two births per two adults needed to stabilize the population. By the 2080s, according to United Nations projections, the global population will be declining. Then change could come fast: a population that shrinks by two-thirds each century. That’s what would happen in a future in which, for every two adults, there were 1.5 kids.

 

Depopulation might seem welcome. It is true that people caused today’s environmental problems. And it is right to prioritize the challenges of climate change, global poverty and inequality. In our careers, we’ve worked for aggressive decarbonization, reproductive freedom, caste and gender equity and better public health and health care. But falling birthrates are not the answer to our world’s problems.

 

Confronting climate change requires that billions of people live differently. It does not require that billions of future people never live.

 

Over the past few decades, there has been important progress on environmental priorities like particulate air pollution, stratospheric ozone depletion and acid rain. In each case, progress came from ending or changing the destructive activity part of people’s destructive activity. Not the people part.

 

Take China’s smog crisis. In 2013, with the country’s population growing and economy industrializing, particulate air pollution from fires, coal plants and vehicles darkened the sky. Newspapers around the world called it the “airpocalypse.” The U.S. Embassy gave the air quality in central Beijing a rating of 755 — on an air quality scale that ran from 0 to 500.

 

In the decade that followed, China grew by roughly 50 million people — more than the entire population of Canada. But air pollution didn’t scale up as the population grew; it declined by half. Leaders and the public in China decided that the smog was unacceptable. The authorities put into effect new regulations and requirements on coal-fired power plants and heavy industry. The government devoted new resources to monitoring and enforcement. Many polluting factories and power plants adopted cleaner technologies already in use elsewhere. Others were shut down.

 

And it wasn’t only China. Global average exposure to particulate air pollution has fallen over the last decade, even as the world’s population grew by over 750 million people. These facts challenge the old, sticky idea, popularized in large part by Paul R. Ehrlich’s best-selling 1968 book, “The Population Bomb,” that the way to reduce pollution is to reduce humanity. Ehrlich’s book, published with the support of the Sierra Club, declared the only options were “population control or race to oblivion” and floated the idea of poisoning public water supplies with sterilants.

 

Although overpopulation fears still linger in public debate, most environmental leaders have moved on from the idea that “population control” is a solution to anything.

 

Of course, someone might say that, in the face of a challenge as huge as climate change, depopulation could at least help.

 

The problem with such thinking is that the global population is a big ship, slow to turn. Imagine that, in 2030, voices calling for voluntary human extinction persuaded everyone to do something hardly thinkable: agree to skip a generation — no babies for 20 years. What would that do to humanity’s carbon footprint?

 

Less than one might expect, and far less than we need. The global population in 2050 would be smaller than today’s, yes, but only by about 14 percent. If that were our whole plan to reduce emissions — if we froze progress on policy and technology, to ask only what difference population could make — then emissions in 2050 would be about 14 percent lower, too. That would be a failure, slower than the pace of per-person emissions reductions actually achieved in Europe and the United States over the past 20 years. And, of course, any real shift in birthrates would accomplish far less.

 

We’re not just working against pollution, we’re racing against time.

 

Worries about overpopulation aren’t only about the environment. Overpopulation doomers like Thomas Robert Malthus in the 18th century and Ehrlich in the 20th warned of famine and scarcity. But on every continent, more and better food is available per person than when humanity numbered half as many. In every country, life expectancy now is greater than 50 years ago. Of every four children who would have died then, three now live. And the number of people living in extreme poverty has fallen from two billion in 1990 to under 700 million today.

 

It is not a coincidence that the world has grown more prosperous while it has grown more populous. Technological and social advancements, improved quality of life — these things didn’t come automatically, simply because time marched forward. People had to achieve them.

 

We know more than people did 200 years ago, because more minds have been at work, before us and alongside us, discovering, refining and sharing knowledge. We know better how to organize a kindergarten, a cancer drug trial and a parliamentary democracy. We learned it together, as one generation built on the advances of the last, as a mentee expanded on the ideas of a mentor, as team members discovered together what none could alone.

 

Strangers’ lives are good for them and good for you — even when neither you nor they are innovating. Whenever people need and want things, they make it more likely that you will get what you need and want. That’s true if what you want is good public transportation (because a network of trains and buses can’t operate without enough riders), or green energy infrastructure built on the work of scientists and engineers across generations and borders, or a vaccine for a novel virus, or a cure for a rare disease that only the niche medical specialization of a big world could produce.

 

Another person may sometimes be your competition. Other people, over the long run, are a source of abundance.

 

This is not an argument for endless population growth. It’s a progressive case for avoiding depopulation and stabilizing the population instead, while respecting the environment and everything else that matters.

 

To see people as win-win is not to absolve humanity for its abuse of the Earth. Nor does it mean endorsing the right’s narrow pronatalist agenda, with its nostalgia for outdated gender roles and its blood-and-soil fixation on American birthrates. And it does not imply that any individuals are making a mistake in their lives when they choose few or no children. For a long time, societies have reaped the benefits of a big, populous world, while asking parents, and especially mothers, to shoulder the costs. It could take a very long time — generations — to undo that.

 

No one yet knows how to avoid depopulation — not researchers, not policy experts, not politicians. The issue is still too new. Governments have tried tax credits, child care policies and paid parental leave. None have brought birthrates back to a level that would stabilize the population.

 

And yet change is possible. None of us are born with our hopes and dreams for family life seared into our souls. Women and men decades from now could want something different than people want today — if they formed their plans in societies where parenting was easier, fairer, simpler to combine with other aspirations for a good life.

 

We hope that such a change happens someday. If so, it would be in the same way that air and water pollution has been controlled in many places. It would be in the same gritty way that climate change may eventually be confronted. After decades of research and advocacy, after many careers devoted to overcoming difficulties, and after many political fights over what, if anything, should change — after all of that, and after failures and reversals along the way, we might succeed.

 

Michael Geruso and Dean Spears are the authors of the forthcoming book “After the Spike: Population, Progress, and the Case for People.” They are associate professors of economics at the University of Texas, Austin. Dr. Geruso was a senior economist in the Biden White House. Dr. Spears is director of a nonprofit seeking to improve children’s health and survival in India.” [1]

 

Is it true that there is no depopulation in Sub-Saharan Africa, since they have smaller number of electronic media there?

 

Yes, that is true. Sub-Saharan Africa is not experiencing depopulation. In fact, it is the only region in the world where the population is projected to be growing significantly over the next few decades.

 

Regarding electronic media:

 

    While internet and mobile phone penetration rates in Sub-Saharan Africa are lower compared to developed countries, access to electronic media is growing.

    As of 2023, approximately 37% of the African population used the internet.

    Mobile penetration in Sub-Saharan Africa was 44% in 2023, with 27% having mobile internet access.

 

Regarding population growth:

 

    Sub-Saharan Africa's population is projected to increase by 2.23 billion from now to 2100.

    The region's population is currently growing three times faster than the rest of the world.

    By the end of the century, it will be home to a third of all people in the world, compared to only 14 percent in 2019.

    Reasons for this rapid growth include high fertility rates, which, while declining, remain above replacement level.

 

It is important to note:

 

    Factors like declining fertility rates are indeed observed in Sub-Saharan Africa, though the overall population continues to rise.

    Discussions around the relationship between electronic media and population trends often focus on the potential for digital technologies to influence various aspects of life, including family planning and access to information about reproductive health.

Today’s electronic media has a tendency to make us addicted to it, creating a dopamine boost every time we use it. That blocks normal behavior.

Electronic media, such as smartphones and social media, can trigger dopamine release in the brain's reward pathway.

 This release of dopamine is similar to what happens with other addictive substances and behaviors. It can lead to a cycle of seeking further stimulation from media platforms, which may contribute to compulsive or excessive use.

The suggestion to put down electronic media and focus on building relationships and intimacy is a great way to increase naturally occurring dopamine and other "feel-good" hormones. Activities that promote connection and intimacy, such as spending quality time with loved ones, can have a positive impact on well-being and strengthen relationships.

 

Examples of activities that can promote intimacy and connection include:

 

    Spending quality time together: This can involve shared hobbies, going on dates, or simply having a meaningful conversation without distractions.

    Physical touch: Non-sexual affection like hugging, cuddling, or holding hands can increase feelings of closeness and security.

    Expressing appreciation: Letting your partner know what you value about them and the relationship can build intimacy.

    Practicing mindfulness and meditation: These practices can help reduce stress and increase feelings of contentment, which can have a positive impact on relationships.

By engaging in these kinds of activities, families can nurture their bond and potentially reduce reliance on digital stimulation for happiness and connection.

 

Let us put our electronic media down and make some babies, while we can.

 

1. Depopulation Is Coming. Don’t Expect It to Solve Our Problems.: Guest Essay. Geruso, Michael; Spears, Dean.  New York Times (Online) New York Times Company. Jun 29, 2025.

Pramoginio plaukiojimo su burine jachta verslas Lietuvoje

“Jachtą klaipėdietis Narūnas įsigijo prieš 12 metų Lenkijoje už 22 tūkst. eurų. Bet buriuotojas vis dažniau sugauna save svarstant, kad ją reikia parduoti. „Investuotų pinigų, skaičiuojant ir savo darbą, niekaip nesusigrąžinsiu.

Jeigu kažkiek normaliai gyvuotum, tai reikėtų per mėnesį susirinkti apie 2000 eurų.

Kartais tris vasaros mėnesius taip pavyksta, bet kitu metų laiku – ne.

Suskaičiuokime. Pajamos sudaro apie 6000 eurų.

Apie 2500 kainuoja vieta Pilies uostelyje, jei sumoki visą sumą iš karto – 10 proc. pigiau.

Dar visokių remontų išlaidos.

Už kraną iškeliant jachtą iš vandens reikia mokėti 120 eurų, dar tiek pat – ją nuleisti į vandenį.

 Dažai povandeninei jachtos daliai padengti. Susidaro dar papildomas 1000 eurų.

Rimto verslo nėra“, – nusivylęs kalbėjo Narūnas.”

 

„Konkurenciją sudaro atsiradę didesni ir mažesni kateriukai, kurie plukdo trumpai, bet gana pigiai. Kokią nors mamą su vaiku paplukdo už 20 eurų valandai... Šitie labai daug klientų „nuneša“.

Tačiau net ir didesni motoriniai laivai negali konkuruoti su jachtomis, kai reikia grožio, išskleistų burių, kurios gražiai atrodytų nuotraukose. Bet koks mergvakaris, ar kokia kita šventė gražiau atrodys jachtoje, nei kokiam nors kateryje ar panašiame nors laivelyje“, – burinės jachtos pranašumus vardijo Narūnas.

Pasak klaipėdiečio, šiemet valanda pasiplaukiojimo jo jachta kainuoja – 110 eurų.

„Pernai kainavo 90 eurų. Į kainą įskaičiuota kapitono paslaugos, kuras, kava. Paslauga pabrango ir dėl infliacijos, ir dėl pabrangusių uostelių paslaugų. Seniau galėdavai už vietą uoste mokėti už pusę metų, o žiemą jachtą išgabenti ir kieme kur nors laikyti. Dabar taip pat gali žiemą jachtą laikyti kieme, bet uosteliui už vietą vis tiek privalai mokėti už visus metus. Kai dabar tokios žiemos, galėčiau ir žiemą, ar ankstyvą pavasarį išplaukti. Bet uostelis lieka sukaustytas ledo. Jo niekas neišdaužo, neišlaužo, todėl ir išplaukti niekur negali“, – pasakojo Narūnas.”

Šiuo metu Klaipėdos Pilies uoste yra apie 300 vietų laivams stovėti. Vieni jų prišvartuoti pilies fosoje, kiti – baseine prie kruizinių laivų krantinės."

 

Recreational sailing yacht business in Lithuania

“Narūnas from Klaipėda bought his yacht 12 years ago in Poland for 22 thousand euros. But the sailor increasingly finds himself thinking that he needs to sell it. “I will never get back the money I invested, including my work.

 

If you live a somewhat normal life, you should be able to collect about 2,000 euros per month.

 

Sometimes it works out for three summer months, but not at other times of the year.

 

Let's do the math. The income is about 6,000 euros.

 

A place in Pilies uostelis costs about 2,500, if you pay the full amount at once - 10 percent cheaper.

 

Plus all kinds of repair costs.

 

You have to pay 120 euros for a crane to lift the yacht out of the water, and the same amount to lower it into the water.

 

Paint to cover the underwater part of the yacht. This adds up to an additional 1,000 euros.

 

There is no serious business,” Narūnas said in disappointment.

 

“The competition consists of larger and smaller boats that have appeared, which sail for a short time, but quite cheaply. They will take some mother and child for 20 euros per hour... These “carry away” a lot of customers.

 

However, even larger motor ships cannot compete with yachts when it comes to beauty, with sails spread out that would look nice in photos. Any bachelorette party or any other celebration will look more beautiful on a yacht than on a speedboat or similar boat,” Narūnas listed the advantages of a sailing yacht.

 

According to the Klaipėda resident, this year an hour of sailing on his yacht costs 110 euros.

 

“Last year it cost 90 euros. The price includes the captain’s services, fuel, and coffee. The service has become more expensive due to inflation and the increased cost of port services. In the past, you could pay for a place in the port for half a year, and in the winter you could take the yacht out and store it somewhere in the yard. Now you can also store the yacht in the yard in the winter, but you still have to pay for a place in the port for the whole year. With winters like these now, I could sail in the winter or early spring. But the port remains frozen in ice. No one breaks it, so you can’t sail anywhere,” Narūnas said.

 

Currently, there are about 300 berths for ships in Klaipėda Pilies Port. Some of them are moored in the Pilies moat, others in the basin near the cruise ship quay."

Piro pergalė: Izraelis įveikė savo priešus, bet pagilino izoliaciją: naujienų analizė

„Jis yra labiau apsaugotas nuo grėsmių, nei bet kada nuo pat įkūrimo. Tačiau karas Gazoje ir išpuoliai prieš Iraną bei Libaną pakenkė Izraelio pozicijai tarp pasaulio demokratijų.

 

Dabar tai Izraelio Artimieji Rytai.

 

Po trijų ketvirčių amžiaus kovos su priešiškais kaimynais, maža žydų šalis, maždaug Naujojo Džersio dydžio, beveik įveikė savo priešus – „Hezbollah“ Libane, „Hamas“ Gazoje, husius Jemene ir dabar net patį Iraną, kuris juos visus remia.

 

Žaliavinės galios panaudojimas pirmą kartą nuo įkūrimo 1948 m. leido Izraeliui ateitį, beveik be tiesioginių grėsmių. Branduolinio Irano rizika sumažėjo arba galbūt išnyko. Izraelis palaiko stabilius, nors ir neramius, santykius su Persijos įlankos arabų valstybėmis. O ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu sustiprino savo partnerystę su prezidentu Trumpu.

 

Nauja realybė Izraelyje, sakė Yaakovas Amidroras, buvęs Izraelio generolas ir buvęs aukšto rango pareigūnas. pono Netanyahu padėjėjas teigia, kad vietos, kurioms kadaise nuolat grėsė Libanas, Sirija ar Gaza, „bus saugesnės nei Manhatanas“. Bet kokia kaina?

 

Negailestingas ir neatsiprašinėjantis pono Netanyahu karinis atsakas į 2023 m. spalio 7 d. „Hamas“ vadovaujamą išpuolį, per kurį žuvo 1200 žmonių, o 250 buvo paimti įkaitais, sustiprino požiūrį į Izraelį kaip į atstumtąjį, jo vadovybę, kaltinamą genocidu ir karo nusikaltimais, ir kai kurių pasaulio lyderių niekinamą. Apklausose visame pasaulyje dauguma žmonių neigiamai vertina Izraelį.

 

Gazoje karas prieš „Hamas“ pareikalavo niokojančių aukų, nusinešė dešimtis tūkstančių žmonių gyvybių, o daugiau nei milijonas liko be namų ir alkani. Didžioji anklavo dalis virto griuvėsiais. Skurdas ir beviltiškumas siaučia.

 

Taip pat žuvo šimtai Izraelio kareivių, o pareigūnai mano, kad apie 20 gyvų įkaitų vis dar kalinami „Hamas“ tuneliuose po 631 dienos.

 

Izraelio veiksmai sugriovė tvirtą, abiejų partijų sutarimą Jungtinėse Valstijose dėl Izraelio gynimo. Dabar parama šaliai tapo aršiai ginčytinu klausimu Kongrese, piktų debatų objektu. ir protestai universitetų miesteliuose, kurie pakurstė antisemitinių incidentų padažnėjimą Jungtinėse Valstijose ir visame pasaulyje.

 

Politinis klimatas tapo giliai poliarizuotas. Daugelis Izraelio šalininkų bet kokią kritiką vadina antisemitine neapykanta, o tie, kurie priešinasi Izraelio politikai, prisiekia, kad jų nenutildys etiketė, kurią jie vadina nesąžininga.

 

Izraelio viduje sprendimas teikti pirmenybę karinėms pergalėms, o ne įkaitų grąžinimui, giliai sužeidė daugelį žmonių. O smurtas pakenkė šalies sąjungininkų ir kaimynų geranoriškumui.

 

Vis dėlto daugelis izraeliečių džiaugiasi ateities perspektyva, kurioje jų nebesups gerai ginkluoti priešai, pasiryžę jiems pakenkti, net jei tai reiškia, kad likęs pasaulis juos vertins neigiamai.

 

1981 m. tuometinis Izraelio ministras pirmininkas Menachemas Beginas paragino izraeliečius „niekada nesustoti ir nesvarstyti, ką pasaulis pagalvos ar pasakys“. Jis pasakė Amerikos žydų grupei, kad „pasauliui nebūtinai gali patikti kovojantis žydas, bet pasaulis turės su juo atsižvelgti“.

 

Tačiau 20 mėnesių trukusios kovos visomis kryptimis turėjo pasekmių. Dar viena okupuotų palestiniečių karta matys, kaip kai kurie radikalizuojasi ir kovoja prieš Izraelį. Izraelis sukėlė naują pasaulinės nuomonės bangą, kritikuojančią jo tikslus ir metodus. Daugelis izraeliečių dabar jaučiasi grasinami būdami užsienyje, net ir būdami saugesni namuose.

 

 

Sustiprėję protestai

 

 

Neseniai vieną šeštadienį tūkstančiai palestiniečius palaikančių protestuotojų susirinko Raselo aikštėje centriniame Londone. Jų žinia: „Baikite genocidui. Nustokite ginkluoti Izraelį. Nustokite badinti Gazą.“

 

 

Mitingą organizavo Palestinos solidarumo kampanija, įkurta 1982 m. Grupės direktorius Benas Jamalas teigė, kad Izraelio veiksmai dar labiau sustiprino pastangas izoliuoti Izraelį nuo pasaulio demokratijų ir priversti keisti savo elgesį, boikotu ir raginimais mažinti investicijas.

 

 

Prieš spalio 7 d. išpuolius britų grupė turėjo 65 000 narių; dabar ji teigia turinti daugiau nei 300 000. Prieš dvejus metus Didžiosios Britanijos miestuose ir miesteliuose veikė 65 aktyvūs skyriai. Šiandien jų yra daugiau nei 100.

 

 

„Žmonės mato žudynių mastą“, – sakė palestinietis ponas Jamalas. „O tada jie girdi genocidinę retoriką. Jie girdi Izraelio ministrus sakant: „Mes viską nunioksime. Susidursime su žmonėmis ir gyvūnais. Nieko neliks.“ Ir jie mato to pasekmes.“

 

 

Izraelio pareigūnai griežtai neigia kaltinimus genocidu, teigia, kad kovoja siekdami pašalinti „Hamas“ keliamą grėsmę ir kad kariuomenė imasi atsargumo priemonių civilių aukų skaičiui sumažinti.

 

Aktyvių judėjimas, skirtas Izraeliui izoliuoti ir smerkti (žinomas kaip B.D.S., dėl boikoto, investicijų atsisakymo ir sankcijų), gyvuoja jau daugelį metų. Nors įmonės nebuvo plačiai nutraukusios ryšių su Izraeliu, karai suteikė judėjimui naują pagreitį. Praėjusią savaitę bendrovė, valdanti vieną didžiausių šalyje „British Co-op“ maisto prekių parduotuvių tinklą, paskelbė, kad nustos tiekti prekes iš Izraelio, įtraukdama jį į nesąžiningų šalių sąrašą, įskaitant Afganistaną, Iraną ir Libiją.

 

Praėjusį mėnesį paskelbtoje „Pew Research“ apklausoje, kurioje dalyvavo 24 pasaulio šalys, smarkiai išaugo neigiama nuomonė apie Izraelį. 20 šalių daugiau nei pusė žmonių teigė, kad jie neigiamai vertina Izraelį. Aštuoniose šalyse – Australijoje, Graikijoje, Indonezijoje, Japonijoje, Nyderlanduose, Ispanijoje, Švedijoje ir Turkijoje – daugiau nei 75 procentai laikėsi tokios nuomonės.

 

Tik dviejose šalyse – Nigerijoje ir Kenijoje – dauguma gyventojų palankiai vertina Izraelį.

 

Izraelio atveju poveikis buvo juntamas Persijos įlankoje, kur iki spalio 7 d. tokios šalys kaip Saudo Arabija atrodė norinčios užmegzti diplomatinius ir ekonominius ryšius su Izraeliu.

 

Dabar dauguma analitikų mano, kad viltys normalizuoti santykius smarkiai sumažėjo, nes karas Gazoje užsitęsė, iš dalies dėl to, kad Persijos įlankos šalys susiejo diplomatinių ryšių idėją su Palestinos klausimo sprendimu – sprendimu, kuris atrodo labiau nutolęs nei bet kada anksčiau.

 

Okupuotame Vakarų Krante B. Netanyahu vyriausybė paskatino Izraelio naujakurius brautis į žemę, kuri laikoma neatsiejama būsimos Palestinos valstybės dalimi, ir smarkiai išaugo ekstremistų naujakurių smurtas prieš Palestinos civilius gyventojus. Izraelio kariuomenė pradėjo intensyviausią per visą kartą susidorojimą su Vakarų Kranto kovotojais, surengdama destruktyvius reidus, nužudydama šimtus žmonių ir suimdama tūkstančius.

 

Tačiau Izraelio diplomatinė perspektyva regione nėra tokia niūri. Ji derasi su naująja Sirijos vyriausybe dėl galimų paliaubų. O pasibaigus karui Gazoje, gali būti vėl svarstomas santykių normalizavimas su Saudo Arabija.

 

Džamalas teigė, kad B. Netanyahu turės gyventi su savo karinių veiksmų pasekmėmis.

 

„Viena vertus, jam absoliučiai pavyko“, – sakė jis. „Bet ar jis pasiekė norimą rezultatą? Nesu tikras.“

 

„Kainos mokėjimas“

 

25 metų Lioras Soharinas užaugo bijodamas raketų Naharijoje, Izraelyje, į pietus nuo sienos su Libanu. „Hezbollah“, kadaise galinga Irano remiama tarpininkų grupuotė, reguliariai leisdavo primityvias, bet pavojingas raketas per sieną. Izraelis dažnai atsakydavo niokojančiais smūgiais.

 

Ponas Soharinas dabar yra Jeruzalės Hebrajų universiteto studentas, studijuojantis teisę ir ekonomiką. Jo 280 dienų tarnyba Izraelio kariniame rezerve baigėsi praėjusį mėnesį, ir jis sakė, kad džiaugiasi, jog „Hezbollah“ kariniai pajėgumai taip sumažėjo. Tačiau jis dar nesijaučia saugesnis.

 

„Hamas“, „Hezbollah“ ir Iranas – galbūt jie šiuo metu nėra egzistencinė grėsmė“, – sakė jis. „Tačiau po spalio 7 d. mūsų pasitikėjimo savimi jausmas, saugumo jausmas Izraelyje, buvo labai sudrebintas, ir jį labai sunku atkurti.“

 

Apklausos atskleidžia gilius susiskaldymus Izraelio visuomenėje, net ir po to, kai šalies kariniai smūgiai Irane sustiprino B. Netanyahu populiarumą. Vienoje apklausoje du trečdaliai izraeliečių teigė norintys užbaigti karą Gazoje susitarimu, kuris galėtų sugrąžinti įkaitus namo.

 

Izraelyje karas padidino įtampą tarp vyriausybės ir Izraelio arabų mažumos narių, kai kurie iš jų buvo suimti už socialinės žiniasklaidos įrašus apie karą.

 

Nira Sharabi yra Yossi Sharabi našlė. Jis buvo pagrobtas iš jų namų Be'eri kibuce spalio 7 d. ir žuvo po 100 dienų nelaisvėje Gazoje per Izraelio oro smūgį. Nors ji kaltina „Hamas“ dėl savo vyro mirties, ji teigė esanti nusivylusi dėl nesugebėjimo išlaisvinti likusių įkaitų, vadindama tai B. Netanyahu veiksmų Gazoje, Libane ir Irane kaina.

 

„Dabar atrodo, kad jie moka kainą“, – sakė ji apie įkaitus. „Taip, vyriausybė ne su jais sprendžia problemas, o su kitais dalykais. Kad ir kaip žiūrėtume, jie moka kainą.“

 

Ponas Suharinas teigė, kad jis taip pat nori, jog karas Gazoje baigtųsi, kad įkaitai galėtų grįžti namo. Jis pavadino „Hamas“ padarytą žalą „labai, labai gera“, tačiau teigė, kad pasekmės izraeliečiams visame pasaulyje buvo rimtos.

 

„Izraeliečiai mėgsta daug keliauti po Europą ir kitas vietas, ir, manau, dabar kalbėti hebrajiškai Europoje yra gana pavojinga“, – sakė jis. „Galite susižeisti.“

 

Jis taip pat pyksta dėl kai kurių asmenų kaltinimų brutalumu Izraeliui ir jo piliečiams.

 

„Mes net arti to, kad darytume tai, kuo esame kaltinami. Tai nesąmonė“, – sakė ponas Suharinas. „Žinoma, yra civilių mirčių, ir manau, kad niekas neturėtų būti laimingas. Bet tai yra karas. Tai labai, labai bloga situacija. Ir mes nepradėjome šio karo.“

 

Pyktis, aktyvizmas ir smurtas

 

Naujausioje „Gallup“ apklausoje tik 46 procentai amerikiečių išreiškė paramą Izraeliui – tai mažiausias skaičius nuo tada, kai bendrovė pradėjo užduoti šį klausimą prieš ketvirtį amžiaus. Trečdalis respondentų Jungtinėse Valstijose teigė, kad užjaučia palestiniečių padėtį, palyginti su vos 13 procentų 2003 m.

 

Pasaulyje pasipiktinimas Izraelio veiksmais Gazoje daugiausia buvo išreikštas taikiais protestais, reikalaujančiais nutraukti karą, bet taip pat ir giriant „Hamas“ išpuolius, ir netgi kai kuriais tiksliniais išpuoliais prieš žydus, nužudytus dėl opozicijos Izraeliui.

 

Vašingtone gegužės mėnesį du Izraelio ambasados ​​darbuotojai buvo mirtinai sušaudyti per išpuolį, kurį pareigūnai pavadino neapykantos nusikaltimu ir terorizmu. Valdžia teigė, kad užpuolikas jiems pasakė: „Aš tai padariau dėl Palestinos. Aš tai padariau dėl Gazos.“

 

Boulderyje, Kolorado valstijoje, vyras apšaudė žygeivius, kurie reikalavo paleisti Izraelio įkaitus. Viena moteris vėliau mirė nuo patirtų žaizdų.

 

Taip pat buvo ir islamofobinių išpuolių. Praėjus kelioms dienoms po spalio 7 d. išpuolio, Čikagoje vyras mirtinai subadė 6 metų palestiniečių kilmės amerikiečių berniuką, gyvenusį jo nuosavybėje. Prokurorai teigė, kad išpuolį paskatino neapykanta musulmonams.

 

Taikios demonstracijos kartais virsdavo nemaloniomis, sukeldamos susidūrimus su policija kai kuriuose prestižiškiausiuose Amerikos universitetuose. 2024 m. Kolumbijos universitete buvo suimta daugiau nei 100 žmonių, kai policija buvo iškviesta išsklaidyti tai, ką organizatoriai pavadino „Gazos solidarumo stovykla“.

 

Praėjusį savaitgalį Didžiosios Britanijos Glastonberio muzikos festivalyje pankroko repo duetas Bobas Vylanas skandavo „mirtis Izraelio gynybos pajėgoms“ – tai buvo užuomina į Izraelio kariuomenę, todėl Amerikos pareigūnai atsisakė išduoti grupės vizas turui, kuris turėjo prasidėti spalį.

 

2024 m. spalio 7 d., praėjus metams po „Hamas“ išpuolių Izraelyje, propalestiniečių grupuotė, organizavusi studentų stovyklas Kolumbijos universitete, paskelbė pareiškimą, kuriame ragino „išlaisvinti bet kokiomis priemonėmis, įskaitant ginkluotą pasipriešinimą“.

 

Pareiškimai buvo skirti šokiruoti ir provokuoti. Ekspertų teigimu, jie buvo spektro kraštutinumas ir neatspindėjo daugumos studentų požiūrio.

 

Tačiau jie pabrėžia neabejotiną nuomonės apie Izraelį pasikeitimą. Daugybė apklausų parodė, kad ne žydų studentai simpatizuoja palestiniečiams, o daugelio universitetų žydai teigia, kad jaučiasi išstumti ir socialiai izoliuoti.

 

Trumpo administracija pasinaudojo universitetų padaliniais, kad apkaltintų universitetus nereaguojant į antisemitizmą. Gegužės mėnesį Sveikatos ir žmogiškųjų paslaugų departamentas padarė išvadą, kad Kolumbijos universitetas elgėsi „sąmoningai abejingai studentų tarpusavio priekabiavimo prie žydų studentų atžvilgiu“.

 

Demokratų įstatymų leidėjai teigia, kad ponas Trumpas perdėtai išryškina situaciją dėl politinės naudos. Balandžio mėnesį penki žydų senatoriai laiške prezidentui rašė, kad jo deklaruojamas tikslas kovoti su antisemitizmu yra „tiesiog priemonė nutraukti mūsų šalies universitetų puolimą“.

 

Diplomatinis papeikimas

 

Gerokai prieš spalio 7 d. Izraelis buvo oficialaus tarptautinio pasmerkimo taikinys. Per dešimtmečius Jungtinės Tautos priėmė dešimtis rezoliucijų, kuriose kritikuojama Izraelis.

 

Tačiau pasmerkimas sustiprėjo, nes tarptautinės organizacijos ir pasaulio lyderiai ne kartą ragino Izraelį suvaržyti savo kariuomenę ir nutraukti karą Gazoje.

 

2024 m. Ispanija, Norvegija ir Airija oficialiai pripažino Palestinos valstybę – tai buvo aštrus, bet daugiausia simbolinis gestas, skirtas daryti spaudimą Izraeliui nutraukti kovas. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas aiškiai pareiškė, kad netrukus ketina padaryti tą patį.

 

E. Macrono pozicija ir kitų Europos lyderių veiksmai įsiutino B. Netanyahu vyriausybės narius, kurie apkaltino Prancūzijos prezidentą vadovaujant „kryžiaus žygiui prieš žydų valstybę“.

 

Tačiau daugelis izraeliečių, pavyzdžiui, atsargos generolas Amidroras, kritiką atmeta.

 

„Izraelio gebėjimas apsiginti ir atsikratyti savo priešų, – sakė jis, – yra daug, daug, daug, daug svarbesnis nei tarptautinės bendruomenės požiūris į Izraelį.“" [1]

 

1. The Cost of Victory: Israel Overpowered Its Foes, but Deepened Its Isolation: news analysis. Shear, Michael D.  New York Times (Online) New York Times Company. Jul 5, 2025. 

 

 

A Pyrrhic Victory: Israel Overpowered Its Foes, but Deepened Its Isolation: news analysis

“It is more secure from threats than at any time since its founding. But the war in Gaza, and attacks on Iran and Lebanon, have undercut Israel’s standing among the world’s democracies.

 

It’s Israel’s Middle East now.

 

After three-quarters of a century fighting hostile neighbors, the tiny Jewish country, about the size of New Jersey, has all but vanquished its enemies — Hezbollah in Lebanon, Hamas in Gaza, Houthis in Yemen and now even Iran itself, the one backing them all.

 

The exercise of raw power has allowed Israel, for the first time since its creation in 1948, a future mostly free from immediate threats. The risk of a nuclear Iran is diminished, or perhaps gone. Israel has stable, if uneasy, relations with Persian Gulf Arab states. And Prime Minister Benjamin Netanyahu has cemented his partnership with President Trump.

 

The new reality in Israel, said Yaakov Amidror, a retired Israeli general and former top aide to Mr. Netanyahu, is that places once under constant threat from Lebanon, Syria or Gaza “will be more secure than Manhattan.”

 

But at what cost?

 

Mr. Netanyahu’s relentless and unapologetic military response to the Oct. 7, 2023, Hamas-led attack that killed 1,200 people and took 250 people hostage has cemented the view of Israel as a pariah, its leadership accused of genocide and war crimes, and disdained by some world leaders. In opinion polls globally, most people have a negative view of Israel.

 

In Gaza, the war against Hamas has taken a devastating toll, killing tens of thousands of people and leaving more than a million homeless and hungry. Much of the enclave has been reduced to rubble. Poverty and hopelessness are rampant.

 

Hundreds of Israeli soldiers have also been killed and officials believe about 20 living hostages are still imprisoned in Hamas tunnels after 631 days.

 

Israel’s actions have shattered a rock-solid, bipartisan consensus in the United States for defending Israel. Now, support for the country has become a fiercely contentious issue in Congress, the subject of angry debates and protests on college campuses and fuel for a surge in antisemitic incidents in the United States and around the world.

 

The political climate has become deeply polarized. Many supporters of Israel denounce any criticism as antisemitic hate, while those opposed to Israeli policies vow not to be silenced by a label they call unfair.

 

Inside Israel, the decision to prioritize military victories over the return of the hostages has deeply wounded many people. And the violence has strained the good will of the country’s allies and neighbors.

 

Yet many Israelis welcome the prospect of a future in which they are no longer surrounded by well-armed enemies determined to do them harm, even if it means being viewed negatively by the rest of the world.

 

In 1981, Menachem Begin, then the prime minister of Israel, urged Israelis to “never pause to wonder what the world will think or say.” He told a group of American Jews that “the world may not necessarily like the fighting Jew, but the world will have to take account of him.”

 

But 20 months of fighting in all directions has had consequences. Another generation of Palestinians living under occupation will see some radicalized to fight against Israel. Israel has created a new wave of global opinion critical of its goals and methods. And many Israelis now feel threatened while abroad, even as they are more secure at home.

 

Surging Protests

 

One recent Saturday, thousands of pro-Palestinian protesters gathered in Russell Square in central London. Their message: “End the Genocide. Stop Arming Israel. Stop Starving Gaza.”

 

The rally was organized by the Palestine Solidarity Campaign, which was founded in 1982. Ben Jamal, the director of the group, said Israel’s actions had supercharged its efforts to isolate Israel from the world’s democracies and force a change in its behavior with boycotts and calls for disinvestment.

 

Before the Oct. 7 attacks, the British group had 65,000 members; now it claims more than 300,000. Two years ago, there were 65 active branches in cities and towns around Britain. Today, there are more than 100.

 

“People see the scale of the slaughter,” said Mr. Jamal, who is Palestinian. “And then they’re hearing the genocidal rhetoric. They’re hearing Israel’s ministers saying: ‘We’re going to devastate everything. We’re dealing with human animals. Nothing will be left.’ And they’re seeing the result of that.”

 

Israeli officials strongly deny the accusations of genocide, say they are fighting to eliminate the threat from Hamas and that the military takes precautions to mitigate civilian casualties.

 

The activist movement to isolate and censure Israel — known as B.D.S., for boycott, divestment and sanctions — has been around for years. There has not been a widespread move by companies to cut ties with Israel, but the wars have given the movement new momentum.

 

The company that runs the British Co-op chain of groceries, one of the country’s largest, announced last week that it would stop sourcing items from Israel, adding it to a list of rogue countries, including Afghanistan, Iran and Libya.

 

In a Pew Research survey of 24 countries around the world published last month, negative opinions about Israel have surged. In 20 countries, more than half of the people said they had an unfavorable view of Israel. In eight countries — Australia, Greece, Indonesia, Japan, the Netherlands, Spain, Sweden and Turkey — more than 75 percent held that view.

 

Only two countries, Nigeria and Kenya, reported majorities with favorable views of Israel.

 

For Israel, the ripple effects have been felt in the Persian Gulf, where before Oct. 7, countries like Saudi Arabia appeared willing to establish diplomatic and economic ties with Israel.

 

Now, most analysts believe that hopes for normal relations have been drastically set back as the war in Gaza has dragged on, in part because the Gulf nations have tied the idea of diplomatic ties to a resolution of the Palestinian issue — a resolution that seems more distant than ever.

 

In the occupied West Bank, Mr. Netanyahu’s government has emboldened Israeli settlers encroaching on land seen as integral to a future Palestinian state, and there has been a surge in violence by extremist settlers against Palestinian civilians. The Israeli military has launched the most intense crackdown on West Bank militancy in a generation, carrying out destructive raids, killing hundreds of people and arresting thousands.

 

But Israel’s diplomatic outlook in the region is not all grim. It is negotiating with Syria’s new government about a potential truce. And once the Gaza war ends, normalization with Saudi Arabia could be back on the table.

 

Mr. Jamal said Mr. Netanyahu will have to live with the consequence of his military actions.

 

“On one level, he’s been absolutely successful,” he said. “But has he got the outcome he wanted? I’m not sure.”

 

‘Paying the Price’

 

Lior Soharin, 25, grew up fearing missiles in Nahariya, Israel, just south of the border with Lebanon. Hezbollah, once a powerful Iran-backed proxy group, routinely launched crude but dangerous rockets over the border. Israel frequently responded with devastating strikes of its own.

 

Mr. Soharin is now a student at Hebrew University in Jerusalem, studying law and economics. His 280-day service in the Israeli military reserves ended last month, and he said he was pleased that Hezbollah’s military abilities had been so diminished. But he does not feel safer yet.

 

“Hamas and Hezbollah and Iran — maybe they are not an existential threat right now,” he said. “But after Oct. 7, our feeling of self confidence, the feeling of security in Israel, was shaken very strongly, and it is very hard to build it back.”

 

Opinion surveys reveal the deep divisions that remain within the Israeli public even as the country’s military strikes in Iran have bolstered Mr. Netanyahu’s popularity. In one poll, two-thirds of Israelis said they wanted to end the war in Gaza with a settlement that could bring the hostages home.

 

Within Israel, the war has exacerbated tensions between the government and members of Israel’s Arab minority, some of whom have been arrested for social media posts about the war.

 

Nira Sharabi is the widow of Yossi Sharabi, who was kidnapped from their home in Kibbutz Be’eri on Oct. 7, and was killed after 100 days in captivity in Gaza in an Israeli airstrike. While she blames Hamas for her husband’s death, she said she was frustrated by the failure to free the remaining hostages, calling it a cost of Mr. Netanyahu’s actions in Gaza, Lebanon and Iran.

 

“As it looks now, they are paying the price,” she said of the hostages. “Yes, the government is not dealing with them, but with other things. However we look at it, they are paying the price.”

 

Mr. Soharin said he, too, wanted the war in Gaza to end so the hostages can come home. He called the damage done to Hamas “very, very good,” but he said the consequences for Israelis around the world had been serious.

 

“Israelis like to travel a lot to Europe and to other places, and, I think, to speak Hebrew in Europe now is pretty dangerous,” he said. “You might get hurt.”

 

He is also angry about the accusations of brutality leveled by some against Israel and its citizens.

 

“We’re not even close to doing the things we’re being accused of. It’s nonsense,” Mr. Soharin said. “Of course, there is civilian death, and I think nobody should be happy. But that’s war. It’s a very, very bad situation. And we didn’t start this war.”

 

Anger, Activism and Violence

 

Just 46 percent of Americans in the latest Gallup survey expressed support for Israel, the lowest number since the company began asking the question a quarter-century ago. A third of the respondents in the United States said they sympathized with the plight of the Palestinians, up from just 13 percent in 2003.

 

Around the world, outrage at Israel’s actions in Gaza has been expressed largely as peaceful protests demanding an end to the war, but also by praise for the Hamas attacks, and even by some targeted attacks on Jews, killed in the name of opposition to Israel.

 

In Washington, two employees of the Israeli Embassy were fatally shot in May in an attack officials called a hate crime and terrorism. The authorities said the gunman told them: “I did it for Palestine. I did it for Gaza.”

 

In Boulder, Colo., a man firebombed marchers who were calling for the release of Israeli hostages. One woman later died of her wounds.

 

There have also been Islamophobic attacks. Days after the Oct. 7 attack, a man in Chicago fatally stabbed a 6-year-old Palestinian American boy who lived at his property, an attack prosecutors said was motivated by hatred of Muslims.

 

Peaceful demonstrations have sometimes turned ugly, triggering clashes with the police on some of America’s most prestigious campuses. More than 100 people were arrested at Columbia University in 2024 after the police were called into break up what organizers had called the “Gaza Solidarity Encampment.”

 

At Britain’s Glastonbury music festival last weekend, the punk rap duo Bob Vylan chanted “death to the I.D.F.,” a reference to the Israeli military, prompting American officials to deny the band’s visas for a tour set to begin in October.

 

On Oct. 7, 2024, a year after the attacks by Hamas inside Israel, the pro-Palestine group that had organized student encampments at Columbia University issued a statement calling for “liberation by any means necessary, including armed resistance.”

 

The statements were meant to shock and provoke. They were at the extreme end of the spectrum and did not represent the views of most students, experts say.

 

But they underscore an undeniable shift in opinion about Israel. Many surveys have found that non-Jewish students sympathize with Palestinians, while Jews on many campuses say they feel ostracized and socially isolated.

 

The Trump administration has seized on the campus divisions to accuse universities of failing to respond to antisemitism. In May, the Department of Health and Human Services concluded that Columbia University had acted “with deliberate indifference towards student-on-student harassment of Jewish students.”

 

Democratic lawmakers say Mr. Trump is exaggerating the situation for political gain. In April, five Jewish senators wrote in a letter to the president that his stated goal of fighting antisemitism was “simply a means to an end to attack our nation’s universities.”

 

Diplomatic Scolding

 

Long before Oct. 7, Israel had been the target of official international condemnation. Over decades, the United Nations has passed dozens of resolutions criticizing Israel.

 

But the denunciation has intensified, as international organizations and world leaders have repeatedly called on Israel to restrain its military and end the war in Gaza.

 

In 2024, Spain, Norway and Ireland formally recognized a Palestinian state, a sharp but largely symbolic gesture designed to pressure Israel to cease the fighting. President Emmanuel Macron of France has made it clear he intends to do the same soon.

 

Mr. Macron’s position and the actions of the other European leaders have enraged members of Mr. Netanyahu’s government, who accused the French president of leading “a crusade against the Jewish state.”

 

But many Israelis, like Mr. Amidror, the retired general, shrug off the criticism.

 

“The ability of Israel to defend itself and to get rid from its enemies,” he said, “is much, much, much, much more important than the international community’s view about Israel.”” [1]

 

1. The Cost of Victory: Israel Overpowered Its Foes, but Deepened Its Isolation: news analysis. Shear, Michael D.  New York Times (Online) New York Times Company. Jul 5, 2025.

Vakarai, ivardindami karinį ir ekonominį saugumą, atsisako pirkti Kinijos švarios energijos technologijas ir lėtai slysta kartu su likusiu pasauliu į klimato katastrofą. Kinija bando ištraukti pasaulį į ateitį be anglies dioksido ir naudojasi tuo, kad prisiimtų svarbiausią vaidmenį naujoje pasaulio tvarkoje. Kas čia geresnis?

Nepaisant didėjančios pasaulinio atšilimo grėsmės, JAV ir Kinija savo energetikos strategijose teikia pirmenybę ekonominiams ir nacionalinio saugumo aspektams, o ne klimato veiksmams, todėl eina skirtingais keliais. Nors abi šalys įsipareigojo sumažinti išmetamųjų teršalų kiekį ir pereiti prie švaresnės energijos, jų konkrečius požiūrius formuoja vidaus prioritetai ir geopolitiniai aspektai, o ne vien klimato krizės sprendimas.

 

Skirtingos strategijos:

JAV ir Kinija, nepaisant savo įsipareigojimų siekti klimato tikslų, vykdo skirtingas energetikos strategijas, kurias formuoja jų unikalios aplinkybės.

 

Ekonominis ir nacionalinio saugumo dėmesys:

Abi šalys, priimdamos energetikos politikos sprendimus, labai priklauso nuo ekonominių ir nacionalinio saugumo aspektų, kartais nustelbiančių klimato tikslus.

Klimato krizė, kaip antrinis rūpestis:

Nors ir nėra visiškai ignoruojama, klimato krizė nėra pagrindinis energetikos politikos variklis nė vienoje šalyje, o pirmenybė teikiama ekonomikos augimui ir strateginei konkurencijai.

 

Pavyzdys:

Sparčiai plintanti Kinijos ekonominė plėtra, ypač jos dominavimas švarios energijos technologijų srityje, yra svarbus veiksnys, lemiantis jos energijos pasirinkimus. Kita vertus, JAV susiduria su politinėmis kliūtimis ir diskusijomis dėl energetikos pertvarkos.

 

Bendra atsakomybė:

 

„ScienceDirect“ duomenimis, JAV ir Kinija yra pagrindinės pasaulinės šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos šaltiniai, todėl jų energetikos strategijos yra labai svarbios pasauliniams klimato veiksmams.

 

Sudėtinga įvertinti, kas yra „geresnis“ – Vakarai ar Kinija, atsižvelgiant į jų vaidmenį švarios energijos pertvarkoje.

 

Vakarų pozicija:

 

Susirūpinimas dėl saugumo ir sąžiningos konkurencijos: Vakarų šalys, tokios, kaip JAV ir ES, nerimauja dėl nacionalinio saugumo ir dominavimo ekonomikoje, kai kalbama apie Kinijos švarios energijos technologijas.

 

Protekcionistinės priemonės: Vakarai taiko protekcionistines priemones, tokias kaip tarifai elektromobiliams, baterijoms ir saulės baterijoms, siekdami skatinti vidaus švarios energijos pramonę ir sumažinti priklausomybę nuo Kinijos importo.

 

Klimato tikslų ignoravimas ir ekonominių interesų pirmenybė: Šios protekcionistinės priemonės, nors ir skirtos skatinti vidaus pramonę, gali netyčia sulėtinti švarios energijos diegimą, nes Kinija šiuo metu yra pigi ir didelio masto esminių švarios technologijos gamintoja.

 

Kinijos pozicija:

 

Švarios energijos lyderystė ir pasaulinė įtaka: Kinija daug investavo į švarią energiją ir tapo pasauline lydere saulės baterijų, vėjo turbinų, akumuliatorių ir elektromobilių gamyboje.

 

Ekonominiai veiksniai ir energetinis saugumas: Kinijos dominavimą lemia veiksnių derinys, įskaitant ambicingus anglies dioksido kiekio mažinimo tikslus, švarios energijos sektoriaus teikiamas ekonomines galimybes ir norą sumažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro importo.

 

Švarių technologijų eksportas visame pasaulyje: Kinija aktyviai eksportuoja savo švarios energijos technologijas visame pasaulyje, įskaitant besivystančias šalis, o tai gali padėti paspartinti pasaulinį perėjimą nuo iškastinio kuro.

 

Iššūkiai abiem pusėms:

 

Prekybos trintis: Konkurencija dėl dominavimo švarios energijos srityje padidino prekybos įtampą, o tai gali sulėtinti pasaulinį perėjimą prie švarios energijos. Tiekimo grandinės problemos: Kinijos dominavimas tam tikrų svarbiausių mineralų ir švariųjų technologijų tiekimo grandinėse kelia susirūpinimą kitoms šalims dėl tiekimo grandinės saugumo ir gebėjimo kurti savo pajėgumus.

 

Pasauliniai klimato tikslai: Norint pasiekti pasaulinius klimato tikslus, reikia tarptautinio bendradarbiavimo, o įtampa tarp tokių svarbių žaidėjų, kaip Vakarai ir Kinija gali trukdyti pažangai.

 

Išvada:

Tai nėra paprastas klausimas, ar viena pusė yra „geresnė“ už kitą. Kinijos sparti pažanga ir investicijos į švariąją energiją yra labai svarbios pasaulinei dekarbonizacijai, nes jos siūlo įperkamus sprendimus ir paspartina perėjimą daugelyje regionų. Tačiau Vakarų susirūpinimas dėl ekonominio dominavimo ir galimos priklausomybės nuo svarbiausių technologijų stabdo pažangą. Norint rasti kelią į priekį, reikia suderinti nacionalinius interesus su neatidėliotinu pasaulinių klimato veiksmų poreikiu.

The West, citing military and economic security, is refusing to buy China’s clean energy technology, and slowly gliding with the rest of the world into climate catastrophe. China is trying to pull the world into a carbon dioxide free future, and using it to take the most prominent role in a new world order. Who is better here?

Despite the escalating threat of global warming, the US and China are prioritizing economic and national security concerns over climate action in their energy strategies, leading to divergent paths. While both nations have pledged to reduce emissions and transition to cleaner energy, their specific approaches are shaped by domestic priorities and geopolitical considerations, rather than solely focusing on addressing the climate crisis.

 

    Divergent Strategies:

    The US and China, despite their commitments to climate goals, are pursuing distinct energy strategies shaped by their unique circumstances.

 

Economic and National Security Focus:

Both countries are heavily influenced by economic and national security considerations when making energy policy decisions, sometimes overshadowing climate objectives.

Climate Crisis as a Secondary Concern:

While not entirely ignored, the climate crisis is not the primary driver of energy policies in either nation, with economic growth and strategic competition taking precedence.

Example:

China's rapid economic development, particularly its dominance in clean energy technologies, is a significant factor in its energy choices. The US, on the other hand, faces political hurdles and debates regarding energy transition.

Shared Responsibility:

The US and China are major contributors to global greenhouse gas emissions, making their energy strategies crucial for global climate action, according to ScienceDirect.

 

Assessing who is "better" between the West and China regarding their roles in the clean energy transition is complex.

.

The West's Position:

 

    Concerns about Security and Fair Competition: Western nations, such as the US and EU, have concerns about national security and domination of the economy when it comes to Chinese clean energy technologies.

    Protectionist Measures: The West is employing protectionist measures, like tariffs on EVs, batteries, and solar panels, to foster domestic clean energy industries and decrease reliance on Chinese imports.

    Neglecting Climate Goals and Preferring Economic Interests: These protectionist measures, while aiming to boost domestic industries, may inadvertently slow down clean energy adoption, as China is currently a low-cost, high-volume producer of essential clean technologies.

 

China's Position:

 

    Clean Energy Leadership and Global Influence: China has made significant investments in clean energy and has emerged as a global leader in manufacturing solar panels, wind turbines, batteries, and EVs.

    Economic Drivers and Energy Security: China's dominance is driven by a combination of factors, including ambitious carbon reduction targets, the economic opportunities presented by the clean energy sector, and a desire to reduce dependence on fossil fuel imports.

    Exporting Clean Technologies Globally: China is actively exporting its clean energy technologies worldwide, including to developing nations, which can help accelerate the global transition away from fossil fuels.

 

Challenges for Both Sides:

 

    Trade Friction: The competition for dominance in clean energy has led to increased trade tensions, potentially slowing down the global clean energy transition.

    Supply Chain Concerns: China's dominance in certain critical minerals and clean technology supply chains raises concerns for other nations regarding supply chain security and the ability to build their own capabilities.

    Global Climate Goals: Achieving global climate targets requires international cooperation, and tensions between major players like the West and China can hinder progress.

 

Conclusion:

It's not a simple matter of one side being "better" than the other. China's rapid advancements and investments in clean energy are crucial for global decarbonization, offering affordable solutions and accelerating the transition in many regions. However, Western concerns about economic domination and potential dependencies in critical technologies are blocking the progress. Finding a path forward requires balancing national interests with the urgent need for global climate action.