Ekonomistas paaiškino, kodėl pasitrauktų iš antrosios pensijų pakopos: priežastis paprasta

 

“„Žinių radijo“ laidoje „Verslo pozicija“ savo įžvalgomis pasidalijo ekonomistas, matematikas prof. Rimantas Rudzkis.

 

– Kokia jūsų akimis yra Lietuvos ekonomikos sveikata?

 

– Manau, kad metai tikrai sėkmingi, ypač kitų Europos Sąjungos šalių kontekste. 2025-aisiais ekonomika augo gerokai sparčiau nei vidurkis, eksporto rodikliai geri. Turiu omenyje tai, kad labai gerą dinamiką demonstruoja paslaugų eksportas, kuris su kaupu kompensuoja prekių prekybos deficitą.

 

Pastaruosius kelerius metus Lietuvos bendrąjį eksportą, o gal net ir visą ekonomiką, tempia labai sėkmingas paslaugų eksportas. Esame pripratę prie transporto paslaugų augimo, tačiau pastaruosius trejus metus itin sparčiai auga informacinių technologijų ir finansinių paslaugų eksportas.

 

Be to, jau daug metų sėkmingai plečiasi statybos paslaugų eksportas. Mes vis labiau panašėjame į išsivysčiusią Europos Sąjungos šalį, kur BVP struktūroje paslaugos sudaro didžiąją dalį.

 

Gyventojų požiūriu atlyginimai augo, nors augimas šiek tiek sulėtėjo, palyginti su ankstesniais metais. Vis dėlto jis buvo įspūdingas – apie septynis–aštuonis procentus per metus. Tai gerokai sparčiau nei augo kainos. Taigi gyvenimas gerėja.

 

Didelis nedarbo lygis kol kas kelia šiokį tokį nerimą. Tai šaliai labai svarbus veiksnys, be to, jis netgi šiek tiek didesnis nei Europos Sąjungos vidurkis. Statistikos departamento duomenimis, nedarbo lygis siekia apie 7 procentus. Į šį skaičių įeina žmonės, kurie aktyviai ieško darbo.

 

    Labai prastai atrodo demografiniai rodikliai. Vertinant suminį gimstamumo rodiklį, preliminariais duomenimis, jis priartėjo prie vieneto. Palyginimui, 2023-aisiais jis siekė 1,18, 2024-aisiais – 1,11.

 

Labai prastai atrodo demografiniai rodikliai. Vertinant suminį gimstamumo rodiklį, preliminariais duomenimis, jis priartėjo prie vieneto. Palyginimui, 2023-aisiais jis siekė 1,18, 2024-aisiais – 1,11.

 

Tam, kad tauta nesitrauktų, šis rodiklis turėtų siekti 2,1. Žinoma, šiuo požiūriu mes labai nesiskiriame nuo kitų išsivysčiusių šalių – ši problema egzistuoja visur.

 

Tačiau Lietuvoje ypač prasta dinamika: mes smunkame į paskutinę vietą, o iš valdančiųjų negirdžiu kalbų apie priemones, kaip šią situaciją pagerinti.

 

– Kokiais būdais būtų galima gerinti demografinę situaciją?

 

– Pasiekti trokštamą rodiklį būtų per daug ambicinga. Jokiais sprendimais žaibiškai to nepasieksime, nes tam turi keistis visos šalies pasaulėžiūra. Net JAV šis rodiklis siekia tik apie 1,6.

 

Jei pavyktų bent iš dalies pagerinti dabartinį rodiklį, migrantų poreikis nebūtų toks didelis. Jeigu migrantų srautai yra nuosaikūs, ilgainiui galima tikėtis jų asimiliacijos.

 

Didžiausios problemos kyla tada, kai gyventojų trūkumas kompensuojamas dideliais migrantų srautais – tuomet atsiranda problemos, kurias šiandien matome Švedijoje ar Prancūzijoje.

 

    Didžiausios problemos kyla tada, kai gyventojų trūkumas kompensuojamas dideliais migrantų srautais – tuomet atsiranda problemos, kurias šiandien matome Švedijoje ar Prancūzijoje.

 

Pirmiausia reikėtų finansinių paskatų. Žinoma, vien jų nepakanka – kartu būtina sudaryti realias sąlygas auginti vaikus.

 

– Kaip manote, ar pakankamai kalbame apie socialines bei demografines problemas, ar eteris užpiltas politiniais skandalais?

 

– Nei tarp laidų vedėjų, nei tarp politinio elito nematau bent kiek gilesnės diskusijos apie Lietuvos padėtį, tendencijas ar grėsmes. Tiesa, karinių grėsmių tema yra nuolat akcentuojama, tačiau daugiausia todėl, kad apie ją kalbama visoje Europos Sąjungoje.

 

Tuo tarpu konkrečios Lietuvos problemos praktiškai neaptarinėjamos. Daug daugiau dėmesio skiriama tam, kas ką pasakė, o ne tam, kokių sprendimų reikia, kokios yra raidos tendencijos Lietuvoje ir ką reikėtų numatyti bent penkerių metų laikotarpiui.

 

Žinoma, galbūt mes nepajėgūs planuoti taip toli, kaip planuoja kinai – ten kita santvarka ir kitos tradicijos. Tačiau ir mes turime susiimti bei pradėti pertvarkyti neigiamas demografines tendencijas. Paradoksalu tai, kad artimiausius dvejus ar trejus metus Lietuvai didelių bėdų greičiausiai nekils, o politikai ir gyvena būtent tokiame dviejų ar trijų metų horizonte. Čia ir slypi problema.

 

    Vienas iš radikalesnių sprendimų, kuris vargu ar bus priimtas, galėtų būti rinkimų sistemos pakeitimas.

 

Vienas iš radikalesnių sprendimų, kuris vargu ar bus priimtas, galėtų būti rinkimų sistemos pakeitimas. Jei turėtume Jungtinės Karalystės modelį, politinė valdžia būtų gerokai stabilesnė.

 

Ten rinkimų sistema dažniausiai leidžia vienai partijai laimėti rinkimus su didele persvara, o koalicijos formuojamos itin retai. Dažnai ta pati partija laimi ir kitus rinkimus.

 

Tokiu atveju atsiranda galimybė planuoti ilgesnėje perspektyvoje ir kartu sunkiau išvengti atsakomybės. Kai valdo viena partija, ji tiesiogiai atsako už Vyriausybės programos įgyvendinimą. Lietuvoje gi jau daugelį metų valdžioje nuolat varžosi trys ar keturios partijos.

 

– Kam Donaldui Trumpui prireikė Grenlandijos? Kokia jo logika?

 

– Dar per pirmąją kadenciją D. Trumpas kalbėjo apie norą perimti Grenlandijos valdymą, tačiau tuomet į tai niekas rimtai nežiūrėjo. Šiuo metu Europa jaučia tikrą nerimą. Kokie argumentai skatina D. Trumpą dėti pastangas perimti Grenlandiją, nors tai galėtų sukelti rimtų sukrėtimų santykiuose su Europos Sąjunga?

 

Pirmiausia – geografinis aspektas. Grenlandija yra gerokai arčiau JAV nei Europos. Antra, JAV, ryšium su klimato atšilimu ir Arkties šelfe esančiomis naudingosiomis iškasenomis, pradėjo skirti didelį dėmesį šio regiono įsisavinimui.

 

Grenlandija šiuo atveju yra itin viliojantis kąsnis. Niekas neabejoja, kad apie tai buvo kalbėta ir su V. Putinu Aliaskoje – tikėtina, jog tai buvo neoficialūs užkulisiniai susitarimai dėl bendro įsisavinimo ar pasidalijimo.

 

Trečias argumentas – ten esanti JAV karinė bazė, todėl Grenlandija svarbi saugumo požiūriu. Be to, tai labai tinkama vieta dideliems duomenų centrams. Serveriai naudoja daug energijos ir smarkiai kaista, todėl jų vėsinimui reikalingi didžiuliai resursai. Dėl šių priežasčių Grenlandija itin vilioja JAV. Manau, kad D. Trumpas dės visas pastangas perimti šios salos valdymą.

 

– Metų pradžia Lietuvoje pažymėta antrosios pensijų reformos atgarsiais. Koks bus galutinis šios reformos rezultatas?

 

– Jeigu paprastas žmogus manęs paklaustų patarimo, aš, žinoma, pasitraukčiau iš antrosios pakopos ir likčiau tik „Sodroje“. Priežastis paprasta: kol atlyginimai ir pensijos auga pakankamai sparčiai, o santykis tarp vidutinio atlyginimo ir vidutinės pensijos yra vienas žymiausių Europos Sąjungoje ir dar siekiama jį didinti, galima tikėtis, kad artimiausius kelerius metus, o gal ir ilgiau, Lietuvoje pensijos augs sparčiau nei atlyginimai. O šie, savo ruožtu, augs sparčiau nei atlyginimai Europos Sąjungoje.

 

Tai reiškia, kad „Sodros“ išmokos kasmet didės greičiau nei pensijų fondų pelningumas. Pensijų fondai yra labai mažos rizikos ir neturi teisės investuoti į rizikingus vertybinius popierius, todėl jie objektyviai negali generuoti didelės grąžos.

 

– Ar nėra taip, kad pasitraukę žmonės neturės orios pensijos?

 

– Tai ne visai tiesa. Dalyvaudamas antrojoje pensijų pakopoje žmogus automatiškai mažina savo „Sodros“ pensiją. Galutinė bendra suma gali būti mažesnė, nei tuo atveju, jei jis būtų likęs tik „Sodroje“, jeigu pasitvirtins prielaida, kad pensijų fondų grąža bus mažesnė nei Lietuvos pensijų augimas.

 

 

    Juk nėra taip, kad galima dalyvauti pensijų fonde ir kartu gauti visą „Sodros“ numatytą pensiją – dalyvavimas antrojoje pakopoje reiškia dalies „Sodros“ pensijos atsisakymą.

 

Jeigu žmogus nesiekia maksimalios išmokos, bet nori kuo mažesnės rizikos, galbūt verta išskaidyti – juk niekas nežino, gal Lietuva vis dėlto susidurs su rimta ekonomine krize, ekonomika kris, o pensijos nebeaugs, o ims mažėti. Toks scenarijus teoriškai galimas, tačiau jo tikimybė yra nedidelė.”

 

 

Su buvusių valdžioje pagalba antrosios pensijų pakopos fondai vogė pačių pažeidžiamiausių lietuvių, mūsų pensininkų, dabartinių ir būsimų, Sodros pensijas. Kai tai paaiškėjo, kaltų nėra. Niekas nesėdi, daugelis džiaugiasi namais prie ežerų ir jūros, įskaitant Graikijoje. Venkite lietuvių, dirbančių su svetimais pinigais, ir žiūrėkite, ką renkate į mažytės Lietuvos valdžią.

 

Čia išsakyta kritika atspindi dažną Lietuvos visuomenės nepasitenkinimą pensijų sistemos modeliu. Štai keletas esminių aspektų, susijusių su paminėtais argumentais apie „Sodros“ ir pensijų fondų santykį bei atsakomybę:

 

    „Sodros“ vs. II pakopos augimas: Istoriškai „Sodros“ pensijos pastaraisiais metais augo sparčiau (dėl indeksavimo mechanizmo, susieto su darbo užmokesčio fondo didėjimu) nei daugelio pensijų fondų grąža, ypač konservatyvių. 2026 m. duomenimis, infliacija ir atlyginimų kilimas išlieka pagrindiniais veiksniais, darančiais įtaką šiam skirtumui.

 

    Investavimo rizika: II pakopos fondai Lietuvoje veikia „gyvenimo ciklo“ principu. Tai reiškia, kad jauniems žmonėms skirta investavimo strategija yra rizikingesnė (daugiau akcijų), o artėjant pensiniam amžiui, lėšos automatiškai perkeliamos į mažos rizikos (obligacijų) fondus.

 

Tačiau mažos rizikos fondai dažnai sunkiai aplenkia infliaciją.

 

    Teisinis reguliavimas ir atsakomybė: Diskusijos dėl priverstinio kaupimo ir galimybės pasitraukti iš sistemos 2024–2025 m. pasiekė Konstitucinį Teismą. Po jo sprendimo buvo įvesta daugiau lankstumo, tačiau esminė reforma, leidžianti visiems laisvai pasiimti sukauptus pinigus, vis dar yra politinių ginčų objektas.

 

    Skaidrumas: Priekaištai dėl „namų prie ežerų“ ir fondų valdytojų uždarbio yra susiję su administravimo mokesčiais, kuriuos moka kiekvienas kaupiantysis, nepriklausomai nuo to, ar fondas uždirbo pelno, ar patyrė nuostolį.

 

Kaip padaryti, kad ir avys būtų laimingos, ir vilkai sotūs: milijardierių mokestis – grupinio pokalbio tema

„Pramonės mieste, kuris vis labiau susiskaldė dėl politikos, pasiūlymas apmokestinti 5 % Kalifornijos milijardierių turto suvienijo Silicio slėnio titanus.

 

Jie išsako savo nusiskundimus aktyviame „Signal“ pokalbyje pavadinimu „Išgelbėk Kaliforniją“. Pokalbyje dalyvauja dešimtys technologijų elito, įskaitant „Anduril“ įkūrėją Palmerį Luckey, Trumpo administracijos kriptovaliutų carą Davidą Sacksą ir „Ripple“ įkūrėją Chrisą Larseną, didelį Kamalos Harris rėmėją. Dalyviai pasisakė prieš mokestį, siūlė alternatyvas ir kai kuriais atvejais pasidalijo savo pastangomis susilpninti ryšius su Kalifornija.

 

Internetiniame forume pasisakyta apie pasiūlymą, jį vadinant „komunizmu“ ir „prastai apibrėžtu“, nes jis priverstų technologijų įkūrėjus ir jų įmones pasitraukti iš Kalifornijos ir susilpnintų Silicio slėnį. Kiti sutelkė dėmesį į savo meilę Kalifornijai ir į tai, kaip valstija gali skatinti ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą arba, vienos grupinio pokalbio žinutės žodžiais tariant, būti „už gerovę“. visi.“

 

Dalyviai teigė, kad Kalifornija pirmiausia turėtų sutelkti dėmesį į sukčiavimo ir švaistymo panaikinimą, o tik tada ieškoti naujų lėšų šaltinių. Kai kurie atkreipė dėmesį į milijardieriaus, rizikos draudimo fondų valdytojo iš Niujorko Billo Ackmano įrašus socialinėje žiniasklaidoje, kuriuose siūloma uždaryti mokesčių spragą, kurią ultraturtingieji kartais naudoja kaip geresnę alternatyvą pajamoms didinti.

 

Kai kurie „Auksinės valstijos“ milijardieriai jau ėmėsi veiksmų, kad sukurtų didesnį atstumą. Peterio Thielio privati ​​investicinė įmonė „Thiel Capital“, kurios pagrindinė būstinė yra Los Andžele, teigė, kad pasirašė biuro patalpų Majamyje nuomos sutartį.

 

Garry Tanas, startuolių inkubatoriaus „Y Combinator“ generalinis direktorius, gruodžio pabaigoje „X“ paskelbė: „Jei šis [turto mokestis] būtų priimtas, turėtume apsvarstyti Austino arba Kembridžo programas.“

 

Siūlomą balsavimo iniciatyvą, kuri sukėlė milijardierių susierzinimą, spalio mėnesį pateikė Tarptautinė paslaugų darbuotojų sąjunga ir Jungtinių sveikatos priežiūros darbuotojų vakarų regionas. Joje raginama vienkartiniu 5 % mokesčiu apmokestinti asmenų, kurių grynoji vertė viršija 1 mlrd. USD, turtą.

 

Pasiūlymas apmokestintų asmens valdomą turtą visame pasaulyje, įskaitant akcijas viešosiose ir privačiose įmonėse bei turtą, pavyzdžiui, meno kūrinius.

 

 

Kad pasiūlymas būtų įtrauktas į lapkričio mėnesio balsavimo biuletenį, jam priimti reikėtų apie 875 000 parašų, o jam priimti reikėtų paprastos daugumos.“ [1]

 

1. U.S. News: Billionaires Tax Is Topic of Group Chat. Glazer, Emily; Chung, Juliet.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 12 Jan 2026: A2. 

How to Make Both Sheep Happy and Wolfs Full: Billionaires Tax Is Topic of Group Chat

 

“In an industry town that has grown increasingly divided over politics, the proposal to tax 5% of California billionaires' wealth has united Silicon Valley titans.

 

They are airing their grievances in an active Signal chat called, "Save California." The chat includes dozens of tech elite, including Anduril co-founder Palmer Luckey, Trump administration crypto czar David Sacks, and Ripple co-founder Chris Larsen, a big Kamala Harris donor. The participants have sounded off against the tax, suggested alternatives and, in some cases, shared about their efforts to weaken their ties to California.

 

Messages in the online cocoon have lambasted the proposal as "communism" and "poorly defined" because it would lead to tech founders and their companies exiting from California and a weakened Silicon Valley. Others have focused on their love for California and on how the state can create economic growth and jobs or, in the words of one message to the group chat, be "pro-prosperity for all."

 

Participants have said California should first focus on rooting out fraud and waste before searching for new sources of funds. Some have pointed to social-media posts by Bill Ackman, the billionaire hedge-fund manager based in New York, suggesting the closure of a tax loophole the ultrawealthy sometimes use as a better alternative for raising revenue.

 

Some Golden State billionaires have already taken steps to create more distance. Peter Thiel's private investment firm Thiel Capital, which has been largely based in Los Angeles, said it signed a lease for office space in Miami.

 

Garry Tan, chief executive of startup incubator Y Combinator, in late December posted on X, "We would have to consider Austin or Cambridge programs if this [wealth tax] were to pass the ballot."

 

The proposed ballot initiative that has kicked off billionaire agita was introduced by the Service Employees International Union-United Healthcare Workers West in October. It calls for a one-time 5% tax on the assets of individuals with a net worth of more than $1 billion.

 

The proposal would tax an individual's holdings around the world, including stock in public and private companies and assets like artwork.

 

The proposal needs about 875,000 signatures to get on the November ballot, where it would need a simple majority to pass.” [1]

 

1. U.S. News: Billionaires Tax Is Topic of Group Chat. Glazer, Emily; Chung, Juliet.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 12 Jan 2026: A2. 

Protas ir kardas: Romos imperijos galo pradžia

„Markas Aurelijus“

 

Autorius William O. Stephens

 

Reaktion, 232 puslapiai, 22,50 USD

 

Nepaisant puikaus populiarumo, kurį sutvirtino 2000 m. filmas „Gladiatorius“, Markas Aurelijus mokslininkams yra prieštaringai vertinama figūra. Kai kurie jo „Meditacijas“, jo stoikų filosofijos būdu tobulinamų principų rinkinį, laiko vertybių, kurias jis atsinešė per du dešimtmečius trukusį Romos imperatoriaus vaidmenį (161–180 m. po Kr.), veidrodžiu. Kiti atkreipė dėmesį į atstumą tarp šių kontempliatyvių raštų ir Marko politinės karjeros faktų. „Tikrasis Markas Aurelijus atrodo esąs iš esmės romėnas, o ne stoikas“, – 1969 m. rašė vienas istorikas.

 

Knygoje „Markas Aurelijus: filosofas-karalius“ Kreitono universiteto filosofijos profesorius emeritas William O. Stephens aiškiai nurodo, kurioje Marko takoskyros pusėje jis stovi. Savo pasakojime apie imperatoriaus gyvenimą jis palaiko Marko, kaip apgulto išminčiaus, išlaikiusio savo moralinį centrą neramiais laikais, įvaizdį. Portretas patrauklus, tačiau autorius per dažnai remiasi senovės rašytojais, kurie patys buvo sužavėti išmintingo žmogaus valdžioje idealu. Jis liberaliai naudoja šališką romėnų biografiją, kurios požiūris taip pat atsiskleidžia pavadinime: „Marko Antonino, filosofo, gyvenimas“.

 

Markas turėjo stropų, blaivų būdą, kuris pasireiškė net jaunystėje ir jauname amžiuje. Gimęs Marku Anniumi Veru 121 m. po Kr., jis taip sužavėjo šeimos draugą, imperatorių Adrianą, kad jo pravardė Verus, reiškianti „tikras“, buvo išplėsta į Verissimus – „tikrasis“. 138 metais, Adrianui vis labiau sergant, jis parodė Markui dar didesnę pagarbą, sugalvodamas reikšmingesnį vardo pakeitimą. Neturėdamas vaikų ir žinodamas, kad jo imperatoriškieji pirmtakai savo įpėdinius pasirinko įvaikinimo būdu, Adrianas įvaikino 50-metį vyrą, kuris tapo Antoninu, ir nurodė tam vyrui savo ruožtu įvaikinti 16-metį Marką, kartu su kitu vaiku, Liucijumi Cejonijumi Komodu. Dvi valdymo kartos buvo užsitikrintos vienu ypu.

 

Taip Markas brendo rūmuose, Liucijus buvo jo įbrolis, o Antoninas – įkvepiantis pavyzdys (netrukus jis gavo epitetą Pijus), rodantis jam, kaip valdyti. Markas žavėjosi savo tėvu pavaduotoju ir jaudinančiai apie jį rašė „Apmąstymuose“: Antoninas, rašė Markas, „privertė mane suprasti, kad rūmuose galima gyventi be asmens sargybinių, prašmatnių drabužių, sargybinių, statulų ir visokios tokios pompastikos“. Ponas Stephensas komentuoja taip, kad išaukština ištraukos autorių: „Atsižvelgiant į šį teiginį, atrodo neįtikėtina, kad Markas nusilenkė iki tokios iškalbos.“ Tačiau ši ištrauka tikrai liudija požiūrį, o ne praktiką, nes ar Markas tikrai galėjo vengti asmens sargybinių?

 

Kai Antoninas mirė 161 m., Markas ir Liucijus tapo pirmaisiais Romos imperijos bendravaldžiais. Ištvirkęs, ištvirkęs Liucijus ilgainiui galėjo tapti nemenku iššūkiu Markui, tačiau liga jį pasiglemžė po aštuonerių metų valdymo. Antonino maras, galbūt raupų forma, pradėjo niokoti imperiją, ir tai tęsėsi daugiau nei dešimtmetį. Milijonai gyvybių žuvo dėl ligos sukėlėjo, įskaitant daugumą iš 14 Marko ir jo žmonos Faustinos gimusių vaikų. Galiausiai išgyveno penkios dukros, bet tik vienas sūnus, kuriam Markas davė dabar jau liūdnai pagarsėjusį vardą: Komodas.

 

Aštuonis dešimtmečius nė vienas Romos imperatorius neturėjo teisėto sūnaus, kuris galėtų tapti įpėdiniu, ir naujos aplinkybės privertė Marką priimti sunkų sprendimą. Selektyvus įvaikinimas imperijai labai gerai pasitarnavo, išaugindamas gerų valdovų eilę, kuri vadinama Penkiais gerais imperatoriais. Jei  Markas nesektų šiuo precedentu reikštų paveldėjimo atėmimą iš savo vaiko. Jis pasirinko biologiją, o ne meritokratiją, ir paskyrė Komodą savo įpėdiniu, kai berniukui buvo vos 5 metai. Šis sprendimas turėjo rimtų pasekmių.

 

Šiais dešimtmečiais imperiją puolė ir vokiečiai, ir mikrobai. Spaudžiami kaimynų, XVII a. germanų ir sarmatų gentys pradėjo kirsti Dunojų, vieną iš Romos sienų, ir tęsė tai su pertraukomis visą XVIII a. Markas išvyko į šiaurę, kad pasipriešintų tam, kas tada buvo laikoma invazijomis, bet šiandien geriau būtų apibūdinti kaip migracijos bangas. Markomanų karai (166–1680 m.), pavadinti didžiausios ir problemiškiausios iš šių genčių vardu, didžiąją jo valdymo dalį laikė Marką ginkluotose stovyklose. Romoje esanti bareljefinė kolona, ​​užbaigta netrukus po jo mirties ir didžiąja dalimi išlikusi iki šiol, šlovina jo pergales prieš gauruotus, barzdotus karius, kai kuriems iš jų nukirstos galvos.

 

Ponas Stephensas puikiai seka šias sudėtingas kampanijas, suteikdamas visą Marko karinę galią. pusėje. „Nors Markas savo laikais buvo pripažintas filosofu, amžininkams jo vaidmuo kariniuose reikaluose buvo svarbesnis“, – pažymi autorius. Jis taip pat nagrinėja klausimą, ar tas vaidmuo neprieštaravo stoikų idealams, kuriuos Markas išdėstė pertraukų tarp mūšių užrašuose, kurie tapo „Meditacijomis“.

 

Nors stoikai laikė save kosmopolio dalimi, kuris yra visos žmonijos politinė sistema – vis dėlto Marko pareiga buvo sustabdyti tuos, kurie turėjo „paprastesnį protą“, nuo žalos tai bendruomenei, rašo p. Stephensas.

 

Markas nuo vaikystės kentėjo nuo įvairių negalavimų, o gyvenimas šiaurėje jas dar labiau pablogino. Įpėdinystės klausimas tapo dar aktualesnis. Komodas, dabar jau paauglys, parodė, kad neturi nieko bendra su tėvo prigimtimi; jis taip labiau mėgo sportą nei valstybės valdymą, kad kai kurie manė, jog jį pagimdė gladiatorius. Vis dėlto 177 m. Markas padarė Komodą bendraimperatoriumi. Kai po trejų metų Markas mirė ir Komodas perėmė sostą, Gerųjų imperatorių era baigėsi katastrofiškai. P. Stephensas stengiasi pateisinti šį neapdairumą, teigdamas, kad Komodas greičiausiai pradėtų pilietinį karą, jei būtų nustumtas į šalį. Tačiau galima lengvai pamanyti, kad Markas, nepaisant savo paties įspėjimo „Meditacijose“ netapti „cezarifikuotu“, norėjo išlaikyti karališkąją valdžią šeimoje.

 

Ponas Stephensas rašo energingai ir entuziastingai, vengdamas girtis savo akivaizdžia patirtimi. Jam garbė, kad šioje knygoje jis tiesiogiai susiduria su ginčais, susijusiais su Marko valdymu. Tačiau juntamas jo noras išspręsti visus klausimus Marko naudai ir išsaugoti filosofo-karaliaus spindesį.

 

---

 

Bardo koledžo klasikos profesorius p. Rommas yra knygos „Platonas ir tironas: didžiausios Graikijos dinastijos žlugimas ir filosofinio šedevro sukūrimas“ autorius.“ [1]

 

Komodas buvo biologinis filosofo-imperatoriaus Marko Aurelijaus sūnus ir įpėdinis, 177 m. tapęs bendraimperatoriumi, o 180 m. – vieninteliu imperatoriumi, tačiau jo valdymas žymėjo staigų nuosmukį, palyginti su principingu tėvo valdymu, kuriam būdingas žiaurumas, megalomanija (tapatinimas su Herakliu), prabangūs spektakliai, politinis nestabilumas ir galiausiai nužudymas 192 m., užbaigęs Romanos ramybę. Markas Aurelijus ruošė Komodą vadovauti, tačiau jo sūnus pasirodė esąs stoikų idealų antitezė, pirmenybę teikęs asmeniniam pataikavimui ir smurtui, o ne pareigai, todėl kilo didelis nepasitenkinimas.

 

Pagrindiniai Komodo valdymo aspektai:

 

Sosto paveldėjimas:

 

Komodas buvo pirmasis sūnus, per ilgą laiką tiesiogiai pakeitęs savo tėvo sostą imperatoriaus poste, nutraukdamas įvaikinimo paveldėjimo tradiciją. Kai kurie istorikai tai laiko didele Marko Aurelijaus nesėkme.

 

Charakteris:

Jis buvo žinomas dėl savo žiaurumo, narcisizmo ir susižavėjimo gladiatorių kovomis, dažnai pats dalyvaudamas arenoje – poelgis, laikomas imperatoriaus žeminimu.

 

Valdymas:

Jis apleido valstybės reikalus, delegavo užduotis korumpuotiems pareigūnams ir rėmėsi dosniomis išlaidomis bei valymais, kad išlaikytų valdžią, atstumdamas Senatą ir armiją.

 

„Antistoikas“:

Komodas įkūnijo viską, prieš ką jo tėvas skelbė savo „Meditacijose“: tinginystę, geismą, kerštingumą ir pareigos stoką.

 

Eros pabaiga:

Jo tironiškas valdymas ir ekstravagantiškas gyvenimo būdas lėmė nestabilumo laikotarpį, tradiciškai laikomą Pax Romana (Romos taikos) pabaiga.

 

Mirtis:

Po daugybės sąmokslų jis galiausiai buvo nužudytas 192 m. gruodžio 31 d., nunuodytas ir pasmaugtas imtynininko.

 

Kodėl Markas Aurelijus jį pasirinko:

Nepaisant pripažinimo Atsižvelgdamas į sūnaus trūkumus, Markas Aurelijus manė, kad neturi pasirinkimo; bet kurio kito asmens paskelbimas imperatoriumi galėjo lemti Komodo, kaip varžovo, mirtį, o dinastijos paveldėjimas buvo tikėtinas, rašo History.com ir Britannica.

 

1. The Mind And the Sword. Romm, James.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 12 Jan 2026: A15.

Mind and Sword: The Beginning of the End of the Roman Empire

“Marcus Aurelius

 

By William O. Stephens

 

Reaktion, 232 pages, $22.50

 

Despite a lustrous popular image burnished by the 2000 film "Gladiator," Marcus Aurelius is, to scholars, a controversial figure. Some see his "Meditations," his collection of precepts for self-improvement by way of Stoic philosophy, as a mirror of the values he brought to his two decades as Rome's emperor (A.D. 161-80). Others have focused attention on the distance between these contemplative writings and the facts of Marcus' political career. "The real Marcus Aurelius seems to be basically a Roman rather than a Stoic," one historian wrote in 1969.

 

In "Marcus Aurelius: Philosopher-King," William O. Stephens, an emeritus professor of philosophy at Creighton University, makes clear which side of the Marcus divide he stands on. In his recounting of the emperor's life, he supports the image of Marcus as a beleaguered sage who maintained his moral center amid troubled times. The portrait is appealing, but the author too often relies on ancient writers who were themselves captivated by the ideal of a wise man in power. He makes liberal use of a biased Roman biography that likewise reveals its point of view in its title: "The Life of Marcus Antoninus, Philosopher."

 

Marcus had a studious, sober nature that showed itself even in youth and young adulthood. Born Marcus Annius Verus in A.D. 121, he so impressed a family friend, the emperor Hadrian, that his cognomen Verus, meaning "true," was amplified to Verissimus, "truest." In the year 138, as Hadrian grew increasingly ill, he paid Marcus even greater honor by engineering a more consequential name change. Childless and conscious that his imperial predecessors had selected their successors by means of adoption, Hadrian adopted a man in his 50s, who became Antoninus, and instructed that man to adopt, in turn, the 16-year-old Marcus, along with another child, Lucius Ceionius Commodus. Two generations of rule were secured in a single stroke.

 

Marcus thus matured in the palace with Lucius as his adoptive brother and Antoninus, an inspiring model (he soon received the epithet Pius), showing him how to rule. Marcus admired his surrogate father and wrote movingly about him in the "Meditations": Antoninus, Marcus wrote, "made me realize that one can live in a palace without needing bodyguards, flashy clothes, linkmen, statues, and all such pomp." Mr. Stephens comments in a way that exalts the passage's author: "Given this statement, it seems implausible that . . . Marcus bowed to trumpery." But surely the passage attests to attitude, not practice, for could Marcus have really eschewed bodyguards?

 

When Antoninus died in 161, Marcus and Lucius became the Roman empire's first-ever co-rulers. The dissolute, debauched Lucius might have proved quite a challenge for Marcus in the long run, but illness carried him off after eight years in power. The Antonine Plague, perhaps a form of smallpox, had begun to ravage the empire, as it would for more than a decade. Millions of lives were lost to the pathogen, including most of the 14 children born to Marcus and his wife, Faustina. In the end five daughters survived but only one son, to whom Marcus had given a now-infamous name: Commodus.

 

For eight decades, no Roman emperor had a legitimate son to make heir, and the new circumstance forced a difficult choice on Marcus. Selective adoption had served the empire extremely well, producing a run of sound rulers that has come to be known as the Five Good Emperors. But for Marcus to follow this precedent would mean disinheriting his child. He chose to favor biology over meritocracy and anointed Commodus as his heir when the boy was only 5 years old. That decision would have grave consequences.

 

The empire was beset in these decades by Germans as well as germs. Under pressure from neighbors, Germanic and Sarmatian tribes began crossing the Danube, one of Rome's borders, in the 160s and continuing at intervals throughout the 170s. Marcus went north to oppose what were then seen as invasions but, in today's terms, would be better described as waves of migration. The Marcomannic Wars (166-80), named after the largest and most troublesome of these tribes, would keep Marcus in armed camps for most of his reign. A bas-relief column in Rome, completed soon after his death and largely intact today, glorifies his victories over shaggy-haired, bearded warriors, some of whom are shown having their heads lopped off.

 

Mr. Stephens does a superb job of following these complex campaigns, giving full scope to Marcus' soldierly side. "Although Marcus was acknowledged as a philosopher in his own day, his role in military affairs was more important to contemporaries," the author notes. He also tackles the question of whether that role was at odds with the Stoic ideals that Marcus set down in the intervals between battles in the notes that became the "Meditations."

 

Though Stoics believed themselves part of a cosmopolis -- a polity of all humankind -- it was nonetheless Marcus' duty to stop those with "simpler minds" from harming that community, writes Mr. Stephens.

 

Marcus had suffered from various ailments since childhood, and life in the north made these worse. The issue of succession became more urgent. Commodus, now a teenager, had shown he had none of his father's nature; he so preferred athletics to statecraft that some believed he'd been sired by a gladiator. Yet Marcus made Commodus co-emperor in 177. When Marcus died three years later and Commodus took the throne, the era of the Good Emperors came to a disastrous end. Mr. Stephens does his best to excuse this failure of judgment, arguing that Commodus was likely to start a civil war if he were pushed aside. But one might easily think that Marcus, despite his self-admonition in the "Meditations" not to become "Caesarified," wanted to keep royal power in the family.

 

Mr. Stephens writes with vigor and verve, and he refrains from flaunting the expertise he clearly possesses. It's to his credit that in this book he faces head-on the controversies surrounding Marcus' reign. But one senses his eagerness to resolve all questions in Marcus' favor and preserve the luster of the philosopher-king.

 

---

 

Mr. Romm, professor of classics at Bard College, is the author of "Plato and the Tyrant: The Fall of Greece's Greatest Dynasty and the Making of a Philosophic Masterpiece."” [1]

 

Commodus was the biological son and successor of the philosopher-emperor Marcus Aurelius, becoming co-emperor in 177 and sole emperor in 180 CE, but his reign marked a sharp decline from his father's principled rule, characterized by cruelty, megalomania (identifying with Hercules), lavish spectacles, political instability, and eventual assassination in 192 CE, ending the Pax Romana. Marcus Aurelius groomed Commodus for leadership, but his son proved to be the antithesis of Stoic ideals, preferring personal indulgence and violence over duty, leading to widespread discontent. 

Key Aspects of Commodus's Reign:

 

    Succession:

    Commodus was the first son to directly succeed his father as emperor in a long time, breaking the tradition of adoptive succession, a decision some historians view as a major failing of Marcus Aurelius.

 

Character:

He was known for his cruelty, narcissism, and a fascination with gladiatorial combat, often participating in the arena himself, an act seen as debasing for an emperor.

Governance:

He neglected state affairs, delegating to corrupt officials, and relied on lavish spending and purges to maintain power, alienating the Senate and army.

"Anti-Stoic":

Commodus embodied everything his father preached against in his Meditations: laziness, lust, vengefulness, and a lack of duty.

End of an Era:

His tyrannical rule and extravagant lifestyle ushered in a period of instability, traditionally seen as the end of the Pax Romana (Roman Peace).

Death:

After a series of conspiracies, he was ultimately assassinated on December 31, 192 CE, poisoned and then strangled by a wrestler.

 

Why Marcus Aurelius Chose Him:

Despite recognizing his son's flaws, Marcus Aurelius felt he had little choice; making anyone else emperor might have led to Commodus's death as a rival, and dynastic succession was expected, writes History.com and Britannica.

 

1. The Mind And the Sword. Romm, James.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 12 Jan 2026: A15.

Varis įžiebia milžiniškus kasybos sektoriaus sandorius

 

 

„Auganti vario paklausa skatina daugybę milžiniškų kasybos sandorių, siekiant gauti daugiau metalo, būtino dirbtiniam intelektui.

 

„Rio Tinto“ ir „Glencore“ ketvirtadienio vakarą pranešė, kad derasi dėl didžiausios pasaulyje kasybos bendrovės, kurios rinkos vertė viršija 200 milijardų dolerių, įkūrimo.

 

Šias derybas – ir virtinę kitų neseniai įvykusių ir bandytų susijungimų – paskatino varis. Vario kainos JAV praėjusį pirmadienį pasiekė rekordą dėl susirūpinimo, kad vadinamojo raudonojo metalo paklausa viršys pasiūlą, taip pat dėl ​​​​tęsiančio nerimo dėl tarifų.

 

Varis naudojamas vamzdynuose, plokštėse ir laiduose. Jo, kaip elektros laidininko, naudojimas daro šį metalą pagrindiniu dirbtinio intelekto revoliucijos varikliu. Didėjantis elektrinių transporto priemonių ir atsinaujinančios energijos, tokios kaip saulės energija, naudojimas taip pat padidino paklausą, kaip ir padidėjusios karinės išlaidos vario turinčiai amunicijai ir kitai ginkluotei.

 

Žvelgiant į ateitį, nesitikima, kad naujos atsargos neatsiliks nuo augančios paklausos.

 

Paklausa turėtų „S&P Global“ prognozėmis, iki 2040 m. vario pasiūla gali viršyti 25 % arba 10 milijonų metrinių tonų, nebent kalnakasiai padidins gamybą.

 

„Svarbiausia, ar varis išliks pažangos variklis, ar taps augimo ir inovacijų kliūtimi“, – šią savaitę ataskaitoje teigė „S&P Global“ vicepirmininkas Danielis Yerginas.

 

Lapkritį JAV geologijos tarnyba įtraukė varį į svarbiausių mineralų, laikomų gyvybiškai svarbiais nacionaliniam saugumui ir ekonomikai, sąrašą. Šis statusas galėtų atverti duris federalinei pagalbai gamybai skatinti.

 

Vario kainos JAV pernai išaugo 41 % ir 2026 m. dar labiau išaugo, praėjusį pirmadienį Niujorke pasiekdamos rekordinį 5,9245 USD už svarą lygį.

 

Sandoriai gali padėti kalnakasiams padidinti gamybą greičiau nei statyti naujas vario kasyklas, kurių įgyvendinimas gali užtrukti dešimtmečius. Esamos kasyklos taip pat susiduria su iššūkiais, kurie gali sutrikdyti gamybą.

 

Atgaivintos derybos tarp „Rio Tinto“ ir „Glencore“ yra naujausias iš virtinės vario įkvėptų bandymų konsoliduoti kasybos pramonę. Praėjusiais metais „Anglo American“ sutiko susijungti su Kanados „Teck Resources“ sandoryje, kurį pramonės lyderė BHP bandė užbaigti.

 

„Daugeliu atvejų kasybos mega susijungimai sugrįžta, siūlomo susijungimo raktas yra varis“, – klientams skirtame laiške rašė „Jefferies“ analitikai.

 

Pirkimas ar susijungimas su kitomis įmonėmis, valdančiomis vario turtą, padidina kalnakasių priklausomybę nuo paklausaus metalo. Jie taip pat gali tikėtis padidinti gamybą, padidindami efektyvumą ir finansinę sėkmę. Tačiau sandoriai nebūtinai skatina investicijas į naujas kasyklas.

 

„Rio Tinto“ ir „Glencore“ susijungimas tikriausiai pritrauktų daugiau vario į rinką, suteikdamas daugiau kapitalo pastarosios turtui plėtoti, teigia Duncanas Hay'us, brokerių bendrovės „Panmure Liberum“ analitikas.

 

„Glencore“ valdo akcijų paketą didelėje vario kasykloje Čilėje, taip pat kitus vario turtus visame pasaulyje. Praėjusį mėnesį ji paskelbė planus padidinti gamybą, įskaitant kasyklos Argentinoje atnaujinimą.

 

„Rio Tinto“ vario verslas apima Kennecott kasyklą Jutoje ir ilgai atidėtą projektą Arizonoje, kuris galėtų tiekti ketvirtadalį JAV pramoninio metalo paklausos, kai ji bus pradėta gaminti.

 

Apskritai varis sudarytų 36 % bendros bendrovės pajamų, teigia „Jefferies“, todėl šis metalas taptų didžiausia jos verslo sritimi ir aplenktų geležies rūdos operacijas, kurios pavertė „Rio Tinto“ viena iš dviejų didžiausių pasaulyje kasybos įmonių.

 

„S&P Global“ prognozuoja, kad iki 2040 m. vario paklausa išaugs iki 42 mln. metrinių tonų – 50 % daugiau nei dabartinis lygis.

 

Dirbtinio intelekto augimas didina paklausą. Elektros energiją eikvojančiose serverių fermose reikalingi didžiuliai laidžiojo metalo kiekiai. Tyrimų bendrovės „BloombergNEF“ duomenimis, per ateinantį dešimtmetį duomenų centrams reikės daugiau nei 4,3 mln. metrinių tonų metalo. Tai atitinka maždaug metinį didžiausios pasaulyje tiekėjos – Čilės – tiekimą.

 

Dekarbonizacija ir gynyba taip pat palaiko kainas. „Benchmark Minerals Intelligence“ skaičiavimais, vien elektromobilių paklausa išaugs iki 2,3 mln. tonų 2030 m., palyginti su 1,3 mln. tonų 2025 m.

 

Rekordinės karinės išlaidos Analitikų teigimu, paklausą taip pat gali padidinti išeikvotų šaudmenų atsargų papildymas. Varis, kuris naudojamas kaip lydinys šaudmenų tūtelėse ir kitur, yra antra pagal dydį Gynybos departamento naudojama medžiaga, teigia Baltieji rūmai.

 

Tuo tarpu prezidento Trumpo tarifų perspektyva padidino vario rinkos nepastovumą. Kainas padidino JAV importuotojai, užpildę sandėlius šiuo metalu, kad aplenktų galimus naujus tarifus, kuriuos nustatė Baltieji rūmai. Tačiau šią savaitę „Goldman Sachs“ analitikai teigė, kad tikisi, jog aiškumas dėl tarifų sumažins atsargų kaupimą ir turės įtakos kainoms.

 

Kitas veiksnys, galintis turėti įtakos paklausai, būtų bet koks Kinijos ekonomikos, kuri sudaro maždaug pusę suvartojimo, silpnumas.

 

„Pagrindinis paklausos variklis per pastaruosius 10 metų buvo Kinija – ir ji vis lėtėja“, – teigė „Panmure Liberum“ atstovas Hay.“ [1]

 

1. Copper Sparks Mining Sector's Megadeals. MacDonald, Alistair; Ballard, Ed.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 12 Jan 2026: B1