“„Žinių radijo“ laidoje „Verslo pozicija“ savo įžvalgomis
pasidalijo ekonomistas, matematikas prof. Rimantas Rudzkis.
– Kokia jūsų akimis yra Lietuvos ekonomikos sveikata?
– Manau, kad metai tikrai sėkmingi, ypač kitų Europos
Sąjungos šalių kontekste. 2025-aisiais ekonomika augo gerokai sparčiau nei
vidurkis, eksporto rodikliai geri. Turiu omenyje tai, kad labai gerą dinamiką
demonstruoja paslaugų eksportas, kuris su kaupu kompensuoja prekių prekybos
deficitą.
Pastaruosius kelerius metus Lietuvos bendrąjį eksportą, o
gal net ir visą ekonomiką, tempia labai sėkmingas paslaugų eksportas. Esame
pripratę prie transporto paslaugų augimo, tačiau pastaruosius trejus metus itin
sparčiai auga informacinių technologijų ir finansinių paslaugų eksportas.
Be to, jau daug metų sėkmingai plečiasi statybos paslaugų
eksportas. Mes vis labiau panašėjame į išsivysčiusią Europos Sąjungos šalį, kur
BVP struktūroje paslaugos sudaro didžiąją dalį.
Gyventojų požiūriu atlyginimai augo, nors augimas šiek tiek
sulėtėjo, palyginti su ankstesniais metais. Vis dėlto jis buvo įspūdingas –
apie septynis–aštuonis procentus per metus. Tai gerokai sparčiau nei augo
kainos. Taigi gyvenimas gerėja.
Didelis nedarbo lygis kol kas kelia šiokį tokį nerimą. Tai
šaliai labai svarbus veiksnys, be to, jis netgi šiek tiek didesnis nei Europos
Sąjungos vidurkis. Statistikos departamento duomenimis, nedarbo lygis siekia
apie 7 procentus. Į šį skaičių įeina žmonės, kurie aktyviai ieško darbo.
Labai prastai
atrodo demografiniai rodikliai. Vertinant suminį gimstamumo rodiklį,
preliminariais duomenimis, jis priartėjo prie vieneto. Palyginimui,
2023-aisiais jis siekė 1,18, 2024-aisiais – 1,11.
Labai prastai atrodo demografiniai rodikliai. Vertinant
suminį gimstamumo rodiklį, preliminariais duomenimis, jis priartėjo prie
vieneto. Palyginimui, 2023-aisiais jis siekė 1,18, 2024-aisiais – 1,11.
Tam, kad tauta nesitrauktų, šis rodiklis turėtų siekti 2,1.
Žinoma, šiuo požiūriu mes labai nesiskiriame nuo kitų išsivysčiusių šalių – ši
problema egzistuoja visur.
Tačiau Lietuvoje ypač prasta dinamika: mes smunkame į
paskutinę vietą, o iš valdančiųjų negirdžiu kalbų apie priemones, kaip šią
situaciją pagerinti.
– Kokiais būdais būtų galima gerinti demografinę situaciją?
– Pasiekti trokštamą rodiklį būtų per daug ambicinga.
Jokiais sprendimais žaibiškai to nepasieksime, nes tam turi keistis visos
šalies pasaulėžiūra. Net JAV šis rodiklis siekia tik apie 1,6.
Jei pavyktų bent iš dalies pagerinti dabartinį rodiklį,
migrantų poreikis nebūtų toks didelis. Jeigu migrantų srautai yra nuosaikūs,
ilgainiui galima tikėtis jų asimiliacijos.
Didžiausios problemos kyla tada, kai gyventojų trūkumas
kompensuojamas dideliais migrantų srautais – tuomet atsiranda problemos, kurias
šiandien matome Švedijoje ar Prancūzijoje.
Didžiausios
problemos kyla tada, kai gyventojų trūkumas kompensuojamas dideliais migrantų
srautais – tuomet atsiranda problemos, kurias šiandien matome Švedijoje ar
Prancūzijoje.
Pirmiausia reikėtų finansinių paskatų. Žinoma, vien jų
nepakanka – kartu būtina sudaryti realias sąlygas auginti vaikus.
– Kaip manote, ar pakankamai kalbame apie socialines bei
demografines problemas, ar eteris užpiltas politiniais skandalais?
– Nei tarp laidų vedėjų, nei tarp politinio elito nematau
bent kiek gilesnės diskusijos apie Lietuvos padėtį, tendencijas ar grėsmes.
Tiesa, karinių grėsmių tema yra nuolat akcentuojama, tačiau daugiausia todėl,
kad apie ją kalbama visoje Europos Sąjungoje.
Tuo tarpu konkrečios Lietuvos problemos praktiškai
neaptarinėjamos. Daug daugiau dėmesio skiriama tam, kas ką pasakė, o ne tam,
kokių sprendimų reikia, kokios yra raidos tendencijos Lietuvoje ir ką reikėtų
numatyti bent penkerių metų laikotarpiui.
Žinoma, galbūt mes nepajėgūs planuoti taip toli, kaip
planuoja kinai – ten kita santvarka ir kitos tradicijos. Tačiau ir mes turime
susiimti bei pradėti pertvarkyti neigiamas demografines tendencijas.
Paradoksalu tai, kad artimiausius dvejus ar trejus metus Lietuvai didelių bėdų
greičiausiai nekils, o politikai ir gyvena būtent tokiame dviejų ar trijų metų
horizonte. Čia ir slypi problema.
Vienas iš
radikalesnių sprendimų, kuris vargu ar bus priimtas, galėtų būti rinkimų
sistemos pakeitimas.
Vienas iš radikalesnių sprendimų, kuris vargu ar bus
priimtas, galėtų būti rinkimų sistemos pakeitimas. Jei turėtume Jungtinės
Karalystės modelį, politinė valdžia būtų gerokai stabilesnė.
Ten rinkimų sistema dažniausiai leidžia vienai partijai
laimėti rinkimus su didele persvara, o koalicijos formuojamos itin retai.
Dažnai ta pati partija laimi ir kitus rinkimus.
Tokiu atveju atsiranda galimybė planuoti ilgesnėje
perspektyvoje ir kartu sunkiau išvengti atsakomybės. Kai valdo viena partija,
ji tiesiogiai atsako už Vyriausybės programos įgyvendinimą. Lietuvoje gi jau
daugelį metų valdžioje nuolat varžosi trys ar keturios partijos.
– Kam Donaldui Trumpui prireikė Grenlandijos? Kokia jo
logika?
– Dar per pirmąją kadenciją D. Trumpas kalbėjo apie norą
perimti Grenlandijos valdymą, tačiau tuomet į tai niekas rimtai nežiūrėjo. Šiuo
metu Europa jaučia tikrą nerimą. Kokie argumentai skatina D. Trumpą dėti
pastangas perimti Grenlandiją, nors tai galėtų sukelti rimtų sukrėtimų
santykiuose su Europos Sąjunga?
Pirmiausia – geografinis aspektas. Grenlandija yra gerokai
arčiau JAV nei Europos. Antra, JAV, ryšium su klimato atšilimu ir Arkties šelfe
esančiomis naudingosiomis iškasenomis, pradėjo skirti didelį dėmesį šio regiono
įsisavinimui.
Grenlandija šiuo atveju yra itin viliojantis kąsnis. Niekas
neabejoja, kad apie tai buvo kalbėta ir su V. Putinu Aliaskoje – tikėtina, jog
tai buvo neoficialūs užkulisiniai susitarimai dėl bendro įsisavinimo ar
pasidalijimo.
Trečias argumentas – ten esanti JAV karinė bazė, todėl
Grenlandija svarbi saugumo požiūriu. Be to, tai labai tinkama vieta dideliems
duomenų centrams. Serveriai naudoja daug energijos ir smarkiai kaista, todėl jų
vėsinimui reikalingi didžiuliai resursai. Dėl šių priežasčių Grenlandija itin
vilioja JAV. Manau, kad D. Trumpas dės visas pastangas perimti šios salos
valdymą.
– Metų pradžia Lietuvoje pažymėta antrosios pensijų reformos
atgarsiais. Koks bus galutinis šios reformos rezultatas?
– Jeigu paprastas žmogus manęs
paklaustų patarimo, aš, žinoma, pasitraukčiau iš antrosios pakopos ir likčiau
tik „Sodroje“. Priežastis paprasta: kol atlyginimai ir pensijos auga pakankamai
sparčiai, o santykis tarp vidutinio atlyginimo ir vidutinės pensijos yra vienas
žymiausių Europos Sąjungoje ir dar siekiama jį didinti, galima tikėtis, kad
artimiausius kelerius metus, o gal ir ilgiau, Lietuvoje pensijos augs sparčiau
nei atlyginimai. O šie, savo ruožtu, augs sparčiau nei atlyginimai Europos
Sąjungoje.
Tai reiškia, kad „Sodros“ išmokos
kasmet didės greičiau nei pensijų fondų pelningumas. Pensijų fondai yra labai
mažos rizikos ir neturi teisės investuoti į rizikingus vertybinius popierius,
todėl jie objektyviai negali generuoti didelės grąžos.
– Ar nėra taip, kad pasitraukę žmonės neturės orios
pensijos?
– Tai ne visai tiesa. Dalyvaudamas
antrojoje pensijų pakopoje žmogus automatiškai mažina savo „Sodros“ pensiją.
Galutinė bendra suma gali būti mažesnė, nei tuo atveju, jei jis būtų likęs tik
„Sodroje“, jeigu pasitvirtins prielaida, kad pensijų fondų grąža bus mažesnė
nei Lietuvos pensijų augimas.
Juk nėra taip, kad galima dalyvauti pensijų fonde ir kartu gauti visą
„Sodros“ numatytą pensiją – dalyvavimas antrojoje pakopoje reiškia dalies
„Sodros“ pensijos atsisakymą.
Jeigu žmogus nesiekia maksimalios
išmokos, bet nori kuo mažesnės rizikos, galbūt verta išskaidyti – juk niekas
nežino, gal Lietuva vis dėlto susidurs su rimta ekonomine krize, ekonomika
kris, o pensijos nebeaugs, o ims mažėti. Toks scenarijus teoriškai galimas,
tačiau jo tikimybė yra nedidelė.”
Su buvusių
valdžioje pagalba antrosios pensijų pakopos fondai vogė pačių pažeidžiamiausių
lietuvių, mūsų pensininkų, dabartinių ir būsimų, Sodros pensijas. Kai tai
paaiškėjo, kaltų nėra. Niekas nesėdi, daugelis džiaugiasi namais prie ežerų ir
jūros, įskaitant Graikijoje. Venkite lietuvių, dirbančių su svetimais pinigais,
ir žiūrėkite, ką renkate į mažytės Lietuvos valdžią.
Čia išsakyta kritika atspindi dažną Lietuvos visuomenės nepasitenkinimą
pensijų sistemos modeliu. Štai keletas esminių aspektų, susijusių su paminėtais
argumentais apie „Sodros“ ir pensijų fondų santykį bei atsakomybę:
„Sodros“ vs. II pakopos augimas: Istoriškai
„Sodros“ pensijos pastaraisiais metais augo sparčiau (dėl indeksavimo
mechanizmo, susieto su darbo užmokesčio fondo didėjimu) nei daugelio pensijų
fondų grąža, ypač konservatyvių. 2026 m. duomenimis, infliacija ir atlyginimų
kilimas išlieka pagrindiniais veiksniais, darančiais įtaką šiam skirtumui.
Investavimo
rizika: II pakopos fondai Lietuvoje veikia „gyvenimo ciklo“ principu. Tai
reiškia, kad jauniems žmonėms skirta investavimo strategija yra rizikingesnė
(daugiau akcijų), o artėjant pensiniam amžiui, lėšos automatiškai perkeliamos į
mažos rizikos (obligacijų) fondus.
Tačiau mažos
rizikos fondai dažnai sunkiai aplenkia infliaciją.
Teisinis reguliavimas ir atsakomybė:
Diskusijos dėl priverstinio kaupimo ir galimybės pasitraukti iš sistemos
2024–2025 m. pasiekė Konstitucinį Teismą. Po jo sprendimo buvo įvesta daugiau
lankstumo, tačiau esminė reforma, leidžianti visiems laisvai pasiimti sukauptus
pinigus, vis dar yra politinių ginčų objektas.
Skaidrumas:
Priekaištai dėl „namų prie ežerų“ ir fondų valdytojų uždarbio yra susiję su
administravimo mokesčiais, kuriuos moka kiekvienas kaupiantysis, nepriklausomai
nuo to, ar fondas uždirbo pelno, ar patyrė nuostolį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą