How Fast Can A.I. Change the Workplace and Why Are We Talking About the Children Here?

“This week the internet became radicalized about the progress of artificial intelligence by, appropriately enough, an online essay with an assist from A.I. In his viral piece “Something Big Is Happening,” Matt Shumer compared the current A.I. moment to the early days of Covid-19, when people didn’t realize how completely their world was about to change. Except this time, instead of a virus, the agent of transformation is a technology increasingly capable of replacing white-collar workers en masse.

 

The essay offered a reader-friendly (A.I.-shaped pieces are very reader-friendly!) explanation of what the people driving the development of artificial intelligence have believed for a while. You can hear a similar story from the lips of Dario Amodei, the C.E.O. of Anthropic, in my podcast interview with him this week: On the way to hopefully utopian outcomes — amazing cures, growth beyond our dreams — A.I. may put a lot of people out of work in an incredibly short amount of time. Imagine the effects of automation and outsourcing on blue-collar labor, except inflicted on the professional class and compressed into just a few traumatic years.

 

People need to understand the part of this argument that’s absolutely correct: It is impossible to look at the A.I. models we have now, to say nothing of what we might get in six months or a year, and say that these technological tools can’t eventually replace a lot of human jobs. The question is whether people inside the A.I. hype loop are right about how fast it could happen, and then whether it will create a fundamental change in human employment rather than just a structural reshuffle.

 

One obstacle to radical speed is that human society is a complex bottleneck through which even the most efficiency-maxing innovations have to pass. As long as the efficiencies offered by A.I. are mediated by human workers, there will be false starts and misadaptations and blind alleys that make pre-emptive layoffs reckless or unwise.

 

Even if firings make sense as a pure value proposition, employment in an advanced economy reflects a complex set of contractual, social, legal and bureaucratic relationships, not just a simple productivity-maximizing equation. So many companies might delay any mass replacement for reasons of internal morale or external politics or union rules, and adapt to A.I.’s new capacities through reduced hiring and slow attrition instead.

 

I suspect the A.I. insiders underestimate the power of these frictions, as they may underestimate how structural hurdles could slow the adoption of any cure or tech that their models might discover. Which would imply a longer adaptation period for companies, polities and humans.

 

Then, after this adaptation happens, and A.I. agents are deeply integrated into the work force, there are two good reasons to think that most people will still be doing gainful work. The first is the entire history of technological change: Every great innovation has yielded fears of mass unemployment and, every time we’ve found our way to new professions, new demands for human labor that weren’t imaginable before.

 

The second is the reality that people clearly like a human touch, even in situations where we can already automate it away. The economist Adam Ozimek has a good rundown of examples: Player pianos have not done away with piano players, self-checkout has not eliminated the profession of cashier and millions of waiters remain in service in the United States because an automated restaurant experience seems inhuman.

 

But here we come to the crucial issue with artificial intelligence: It is less inhuman than any prior technological development; indeed, by its nature, it simulates the human in a way that power looms and steel mills and PowerPoint software never did. So the unanswered question hanging over all these scenarios is how much that imitation shapes its capacity to replace human labor and our willingness to accept that replacement.

 

It’s easy to assume, in other words, that people will always prefer human waiters and human musicians and a human doctor to give us a medical diagnosis — unless we’re entering a world where people are increasingly habituated to interactions with simulated people, adapt their own humanity to the simulated version and come to prefer the simulation to the messier reality of flesh and blood.

 

In Silicon Valley, a somewhat socially maladroit realm, most of the discussion about a potential A.I. takeover focuses on the power of digital intelligence to supplant our own. The most important factor may not be raw intelligence, but the social personae through which A.I. is mediated, and (without entering the debate about whether A.I. could be really conscious) how intensely people relate to artificial intelligence agents as though they were conscious beings, just like us.

 

The more they do, the more profound the implications for labor and employment. And the more profound the implications for larger questions about human power and agency — which we’re more likely to give over, with potentially existential consequences, to an A.I. that we imagine not as a tool but as a friend.” [1]

 

Already, women are avoiding having children – a rejection not only of one of the most important meanings of human communication, but also of being the animals we have always been. Communication is already empty, it can be replaced by anything. 

 

1. How Fast Can A.I. Change the Workplace? Douthat, Ross.  New York Times (Online) New York Times Company. Feb 14, 2026.

Kaip Kinija sukūrė lustų pramonę ir kodėl to vis dar nepakanka

„Pekinas daugiau nei dešimtmetį siekia savarankiškumo, o Kinijos įmonės gamina mažiau ir prastesnio našumo lustų nei jų užsienio konkurentai.

 

Sausio mėnesį Tsinghua universitete Pekine vykusioje konferencijoje grupė įtakingiausių Kinijos dirbtinio intelekto srities vadovų ir įkūrėjų susirinko aptarti savo pramonės būklės. Nuotaikos buvo optimistiškos. Jie sutiko, kad viena iš salėje buvusių įmonių, kurioje buvo „Tencent“, „Alibaba“ ir „Zhipu AI“ atstovų, netrukus galėtų tapti pasauline lydere.

 

Tačiau vienas dalykas juos stabdė: jiems reikėjo daugiau itin greitų puslaidininkių.

 

Šiais metais Kinijos lustų gamintojai greičiausiai pagamins nedidelę dalį užsienio įmonių pagamintų pažangių lustų skaičiaus. „Huawei“, telekomunikacijų ir elektronikos bendrovė, pirmaujanti Kinijos lustų srityje, teigė, kad jai prireiks dar beveik dvejų metų, kad pagamintų lustus, kurie galėtų veikti taip pat gerai, kaip dabartiniai Silicio slėnio „Nvidia“ pasiūlymai.

 

„Net ir nacionalinis čempionas kovoja su sunkumais“, – sakė Xiaomeng Lu, politinės konsultacijos ir tyrimų grupės „Eurasia Group“ direktorius. Vašingtonas.

 

Vis dėlto, nors Kinijos lustų kompanijos gamina mažiau, lėtesnių lustų – daugiausia dėl to, kad JAV politika neleido joms importuoti pagrindinių įrankių – šalies dirbtinio intelekto pramonėje pagreičio netrūksta.

 

Nors Vašingtono eksporto kontrolė sulėtino Kinijos lustų plėtrą, ji paskatino Pekino dešimtmetį trunkančias pastangas gaminti strategines technologijas, tokias kaip puslaidininkiai ir dirbtinis intelektas, visiškai savo teritorijoje.

 

Vyriausybės ir privačios lėšos plūsta į Kinijos dirbtinio intelekto plėtrą. Kinijos technologijų akcijos labai išaugo – „Alibaba“ praėjusiais metais šoktelėjo daugiau nei 94 procentais. Daugybė Kinijos dirbtinio intelekto startuolių pradeda savo veiklą viešai. Praėjusį mėnesį dvi perspektyviausios Kinijos dirbtinio intelekto kompanijos Honkonge pritraukė daugiau nei 1 milijardą dolerių.

 

Atotrūkis tarp pinigų, tekančių į Kinijos dirbtinio intelekto sektorių, ir realybės, kad Kinijos kompanijos pagamina mažiau lustų, nei šaliai reikia, pabrėžia Pekino savarankiškumo pastangų skubumą ir tai, kiek Kinijos dirbtinio intelekto pramonė vis dar priklauso nuo užsienio lustų.

 

Gruodžio mėnesį prezidentas Trumpas pratęsė Kinijai gelbėjimosi ratą, kai jis leido „Nvidia“ parduoti kai kuriuos savo pažangius lustus Kinijos įmonėms, taip pakeisdamas daugelį metų JAV vykdytą politiką. Tačiau ar Kinija gaus plačią prieigą prie šių lustų, lieka atviras klausimas prieš planuojamą pono Trumpo vizitą Pekine kitą mėnesį.

 

Atminties lustų atsilikimas

 

Kinijos vyriausybės pastangos gaminti pažangiausius lustus namuose prasidėjo daugiau nei prieš dešimtmetį. Ir ji tam išleido daugiau nei 150 milijardų dolerių.

 

Didžiausios Kinijos technologijų įmonės, įskaitant „Huawei“, „Alibaba“ ir „TikTok“ patronuojančiąją bendrovę „ByteDance“, pradėjo lustų projektavimo verslą. Lustų gamintojai, daugelis kurių dirba su „Huawei“, stato dešimtis gamyklų ir samdo geriausius inžinierius iš Taivano ir Pietų Korėjos.

 

Tačiau užduotis pasivyti vis sunkėjo. Nors Kinijos įmonės kuria savo lustų gamybos tiekimo grandinę, Vašingtono pareigūnai bandė jas sulaikyti. Trys prezidento administracijos naudojo eksporto kontrolę, kad Kinijos įmonės nepirktų pažangių lustų ir jų gamybos įrankių, nes nerimaujama, kad ši technologija gali paskatinti Kinijos ekonominę ir karinę galią.

 

Apribojimai neleido Kinijos įmonėms pirkti Olandijos bendrovės ASML pagamintos įrangos kuris atlieka esminį lustų gamybos proceso etapą. Šių mašinų, kurios yra mokyklinių autobusų dydžio, trūkumas yra viena iš priežasčių, kodėl Kinijos įmonės gamina lustus, kurie atsilieka nuo aukščiausios klasės „Nvidia“ įrenginių našumo.

 

Tai yra tokio tipo lustai, kurie maitina dirbtinio intelekto sistemas. Kinijos įmonės šiais metais greičiausiai pagamins tik 2 procentais mažiau dirbtinio intelekto lustų nei užsienio įmonės, teigė Timas Fistas, Vašingtone įsikūrusio analitinio centro „Institute for Progress“ direktorius.

 

Gamybos skirtumas tarp Kinijos ir užsienio gamintojų yra ypač didelis atminties lustų, kurie yra būtini dideliems dirbtinio intelekto atliekamiems skaičiavimams, atveju.

 

Už Kinijos ribų esančios įmonės šiais metais pagamins 70 kartų daugiau atminties talpos nei Kinijos lustų gamintojai, sakė p. Fistas.

 

Pagrindiniai atminties lustų gamintojai yra Pietų Korėjos konglomeratai „Samsung“ ir SK „Hynix“. Taivano puslaidininkių gamybos įmonė, didžiausia pasaulyje lustų gamintoja, dominuoja pažangiausių lustų gamyboje.

 

„Huawei“ „Pivot“

 

2014 m. Kinija buvo didžiausia puslaidininkių rinka pasaulyje. Tačiau 90 proc. Jos įmonių naudojami lustai buvo pagaminti už šalies ribų.

 

Susirūpinusi dėl šios priklausomybės, Valstybės taryba, aukščiausias Kinijos valdymo organas, patvirtino milijardų išlaidų planą ir pažadėjo: iki 2030 m. Kinija visą savo puslaidininkių tiekimo grandinės dalį gamins savo šalyje.

 

Politikos formuotojai turėjo pagrindo nerimauti dėl rizikos, kurią užsienio technologijos kelia Kinijos infrastruktūrai. Anksčiau tais metais buvusio Nacionalinio saugumo agentūros rangovo Edwardo J. Snowdeno pateikti dokumentai atskleidė, kad JAV vyriausybė stebėjo aukščiausių „Huawei“ vadovų bendravimą.

 

 

2017 m. prezidentas Trumpas skyrė baudą Kinijos telekomunikacijų milžinei ZTE už tariamą JAV sankcijų Iranui pažeidimą, per naktį paralyžiuodamas jos verslą. Nors ZTE negamina lustų, šis veiksmas Kinijai davė dar vieną pamoką apie jos savarankiškumo poreikį.

 

 

Po to pasirodė „Huawei“. Pirmoji Trumpo administracija pradėjo pasaulinę kampaniją, siekdama, kad šalys nustotų naudoti „Huawei“ įrangą savo telekomunikacijų infrastruktūroje. „Huawei“ atsakė atsisakydama šios verslo linijos ir prisijungdama prie Pekino savarankiškumo programos.

 

 

„Huawei“ buvo unikali savo pajėgumais ir atitikimu Kinijos nacionaliniams tikslams“, – sakė Kyle'as Chanas, Brookingso instituto bendradarbis, tyrinėjantis Kinijos pramonės politiką. „Huawei“ patirtis buvo platesnės Kinijos patirties mikrokosmosas: staiga atkirsta ir dabar stengiasi susikurti savo.“

 

 

Pekinas taip pat spaudė užsienio bendroves perduoti technologijas kaip kainą už patekimą į Kinijos rinką. San Diego technologijų milžinė „Qualcomm“ 2016 m. įkūrė bendrą įmonę su „Huaxintong Semiconductor“. Kinijos vyriausybė suteikė žemę ir finansavimą, o „Qualcomm“ pasiūlė technologijas ir apie 140 mln. dolerių pradinį finansavimą.

 

 

Per tą laiką „Huawei“ tapo viena populiariausių Kinijos išmaniųjų telefonų gamintojų. Ji pradėjo glaudžiai bendradarbiauti su lustų gamyklomis, kad gamintų lustus išmaniesiems telefonams ir dirbtinio intelekto sistemoms.

 

 

„Huawei“ pristatė lustų liniją, kuri yra panaši į kai kuriuos senesnius „Nvidia“ modelius. Tačiau analitikai teigė, kad šiuose lustuose buvo pagrindinių komponentų, kuriuos pagamino užsienio konkurentai, tokie kaip TSMC ir „Samsung“.

 

 

Debesys ir klasteriai

 

 

Negalėjimas gauti būtinų įrankių iš ASML buvo didelė kliūtis Kinijos lustų gamintojams. Nuo tada, kai JAV pareigūnai vadovavo pastangoms lobizuoti Nyderlandų vyriausybę, kad ši blokuotų siuntas į Kiniją, nė viena Kinijos įmonė negalėjo įsigyti pažangiausių ASML įrankių.

 

 

Vietoj to, Kinijos lustų gamintojai pasamdė inžinierius, turinčius patirties naudojant šias mašinas, TSMC, didžiausioje pasaulyje lustų gamintojoje. O dabar Kinijos startuoliai bando gaminti savo lustų gamybos įrangą.

 

Dirbtinio intelekto sistemoms mokytis reikia milžiniško skaičiavimo pajėgumo. Kinijos dirbtinio intelekto įmonės bando gauti reikiamą skaičiavimo pajėgumą sujungdamos daugybę mažiau galingų lustų. „Huawei“ pasirinko tokį požiūrį, o Kinijos vyriausybė sukūrė tai, ką vadina „intelektualiais skaičiavimo klasteriais“, kurie iš esmės yra valstybiniai duomenų centrai.

 

Tačiau šiems klasteriams reikia daug lustų. Ekspertai ir pramonės darbuotojai teigia, kad pažangiausia Kinijos lustų gamintoja „Semiconductor Manufacturing International Company“, kuri atlieka kai kuriuos darbus „Huawei“, sunkiai pagamino pakankamai lustų. Jos gaminami lustai yra linkę į defektus ir sunaudoja daugiau elektros energijos nei pažangiausi užsienio lustai. SMIC neatsakė į prašymą pateikti komentarą.

 

„Gamybos apimtis bus problema“, – sakė Kendra Schaefer, tyrimų ir konsultavimo įmonės „Trivium China“ partnerė.

 

Nepaisant to, daugelis Kinijos dirbtinio intelekto tyrėjų pranešė apie proveržius ieškant naujų būdų, kaip sujungti lustus siekiant maksimalaus efektyvumo. „Zhipu“ praėjusį mėnesį pareiškė, kad savo naujausią modelį sukūrė naudodama tik „Huawei“ lustus ir programinę įrangą.

 

 

Iki šiol efektyvumo padidėjimas buvo ribotas ir nepadėjo Kinijos įmonėms išvengti fakto, kad dirbtiniam intelektui reikia didžiulių lustų kiekių.

 

 

Kitas būdas, kuriuo Kinijos dirbtinio intelekto įmonės gauna reikiamą skaičiavimo galią, yra mokėti debesijos paslaugų teikėjams, tokiems kaip „Alibaba“ ir „Amazon“, už nuotolinę prieigą prie didžiulių duomenų centrų, aprūpintų galingais lustais.

 

 

Tačiau ši strategija yra brangi.

 

 

„Zhipu“ ir „Minimax“, dar vieno Kinijos dirbtinio intelekto startuolio, praėjusį mėnesį Honkongo vertybinių popierių biržai pateikti dokumentai rodo, kad šios dvi bendrovės debesijos paslaugoms pirkti išleidžia daug daugiau, nei uždirba pajamų.“ [1]

 

1. How China Built a Chip Industry, and Why It’s Still Not Enough. Tobin, Meaghan.  New York Times (Online) New York Times Company. Feb 14, 2026.

How China Built a Chip Industry, and Why It’s Still Not Enough

 

“More than a decade into Beijing’s push for self sufficiency, Chinese firms are producing fewer, lower-performing chips than their foreign competitors.

 

At a conference at Tsinghua University in Beijing in January, a group of the most influential executives and founders working in artificial intelligence in China gathered to discuss the state of their industry. The mood was bullish. One of the companies in the room, which included people from Tencent, Alibaba and Zhipu AI, could soon lead the world, they agreed.

 

But one thing was holding them back: They needed more superfast semiconductors.

 

This year, Chinese chip makers are likely to produce a small fraction of the number of advanced chips made by foreign firms. Huawei, the telecommunications and electronics company leading China’s chip charge, has said it will need almost another two years to make chips that can perform as well as the current offerings from Nvidia of Silicon Valley.

 

“Even the national champion is fighting an uphill battle,” said Xiaomeng Lu, a director with Eurasia Group, a political consultancy and research group in Washington.

 

Still, while Chinese chip companies make fewer, slower chips — in large part because U.S. policies have prevented them from importing key tools — there is no shortage of momentum in the country’s A.I. industry.

 

While Washington’s export controls have slowed China’s chip development, they have added fuel to Beijing’s decade-long push to make strategic technologies like semiconductors and A.I. entirely at home.

 

Government and private money has been pouring into the development of Chinese artificial intelligence. Chinese tech stocks have made huge gains — Alibaba soared more than 94 percent last year. A stream of Chinese A.I. start-ups are going public. Last month, two of China’s most promising A.I. companies raised more than $1 billion in Hong Kong listings.

 

The gap between the money flowing into China’s A.I. sector and the reality that Chinese companies produce fewer chips than the country needs underlines the urgency of Beijing’s self-sufficiency efforts, and how much the Chinese A.I. industry still depends on foreign chips.

 

In December, President Trump extended China a lifeline when he allowed Nvidia to sell some of its advanced chips to Chinese companies, reversing years of U.S. policy. But whether China will get broad access to those chips remains an open question ahead of Mr. Trump’s planned visit to Beijing next month.

 

The Memory Chip Lag

 

The Chinese government’s push to make cutting-edge chips at home began more than a decade ago. And it has spent more than $150 billion on the drive.

 

China’s biggest tech companies, including Huawei, Alibaba and the TikTok parent company ByteDance, have started chip design businesses. Chip makers, many working with Huawei, are building dozens of factories and have hired top engineers from Taiwan and South Korea.

 

But the task of catching up has gotten progressively more difficult. While Chinese companies have been building their own supply chain for chip making, officials in Washington have tried to hold them back. Three presidential administrations have used export controls to keep Chinese companies from buying advanced chips and the tools to make them, over concerns the technology could fuel China’s economic and military power.

 

The restrictions have kept Chinese companies from buying equipment made by the Dutch company ASML that performs a crucial step in the chip making process. The lack of access to these machines, which are the size of school buses, is one reason Chinese companies are making chips that lag the performance of the top of the line from Nvidia.

 

Those are the kinds of chips that power artificial intelligence systems. Chinese companies will most likely make just 2 percent as many A.I. chips as foreign firms do this year, said Tim Fist, a director at the Institute for Progress, a think tank in Washington.

 

The production gap between Chinese and foreign manufacturers is especially big for memory chips, which are essential for the large calculations done by A.I.

 

Companies outside China will make 70 times as much memory storage capacity this year as Chinese chip makers will, Mr. Fist said.

 

The leading makers of memory chips are the South Korean conglomerates Samsung and SK Hynix. Taiwan Semiconductor Manufacturing Company, the world’s biggest chip producer, dominates production of the most advanced chips.

 

Huawei’s Pivot

 

In 2014, China was the world’s largest market for semiconductors. But 90 percent of the chips its companies used were made outside the country.

 

Concerned about that dependency, the State Council, China’s top governing body, approved a plan to spend billions and made a vow: China would be making every part of its semiconductor supply chain at home by 2030.

 

Policymakers had reason to be concerned about the risks that foreign technology posed to Chinese infrastructure. Earlier that year, documents provided by the former National Security Agency contractor Edward J. Snowden had disclosed that the U.S. government had monitored the communications of top executives at Huawei.

 

Then in 2017, President Trump fined the Chinese telecommunications giant ZTE for allegedly violating U.S. sanctions on Iran, crippling its business overnight. Although ZTE does not manufacture chips, the action gave China another lesson in its need for self reliance.

 

Next came Huawei. The first Trump administration embarked on a global campaign to get countries to stop using Huawei’s equipment in their telecommunications infrastructure. Huawei responded by offloading that business line and getting in step with Beijing’s self-sufficiency program.

 

“Huawei was unique in its capabilities and its alignment with China’s national goals,” said Kyle Chan, a fellow at the Brookings Institution who studies Chinese industrial policy. “Huawei’s experience was a microcosm of China’s broader experience: suddenly being cut off and now scrambling to build its own.”

 

Beijing also pushed foreign companies to turn over technology as a price of admission to the China market. Qualcomm, a San Diego tech giant, entered into a joint venture with Huaxintong Semiconductor in 2016. The Chinese government provided land and financing, and Qualcomm offered the technology and about $140 million in initial funding.

 

During this time, Huawei became one of China’s most popular smartphone makers. And it started working closely with chip factories to make chips for smartphones and A.I. systems.

 

Huawei has come out with a line of chips that are comparable to some of Nvidia’s older models. But analysts said those chips contained key components that foreign rivals like TSMC and Samsung had made.

 

Clouds and Clusters

 

The inability to get essential tools from ASML has been a major chokehold for Chinese chip makers. Since U.S. officials led an effort to lobby the Dutch government to block shipments to China, no Chinese company has been able to buy ASML’s most advanced tools.

 

Instead, Chinese chip makers have recruited engineers with experience using those machines at TSMC, the world’s top chip maker. And now, Chinese start-ups are trying to make their own chip manufacturing equipment.

 

A.I. systems require an immense amount of computing power to learn. China’s A.I. companies are trying to get the computing power they need by strapping together numerous less powerful chips. Huawei has taken such an approach, and the Chinese government has built what it calls “intelligent computing clusters” that are essentially state-run data centers.

 

But those clusters need a lot of chips. Experts and people who work in the industry say China’s most advanced chip maker, Semiconductor Manufacturing International Company, which does some work for Huawei, has struggled to produce enough chips. The chips it does produce are prone to defects and use more electricity than cutting-edge foreign ones. SMIC did not respond to a request for comment.

 

“Manufacturing volume is going to be an issue,” said Kendra Schaefer, a partner at Trivium China, a research and advisory firm.

 

Nonetheless, multiple Chinese A.I. researchers have reported breakthroughs in finding new ways to link chips together for maximum efficiency. Zhipu said last month that it had built its latest model entirely using Huawei’s chips and software.

 

So far, the efficiency gains have been limited and have not helped Chinese companies escape the fact that A.I. demands huge quantities of chips.

 

Another way China’s A.I. companies are getting the computing power they need is by paying cloud providers like Alibaba and Amazon for remote access to massive data centers stocked with powerful chips.

 

But the strategy is expensive.

 

Documents filed by Zhipu and Minimax, another Chinese A.I. start-up, with the Hong Kong Stock Exchange last month show that the two companies are spending a lot more buying cloud services than they are earning in revenue.” [1]

 

1. How China Built a Chip Industry, and Why It’s Still Not Enough. Tobin, Meaghan.  New York Times (Online) New York Times Company. Feb 14, 2026.

Pratęsiant lemiamą karą

„Šimtametis karas, 5 tomas: Triumfas ir iliuzija“

 

Autorius Jonathanas Sumptionas

 

Pensilvanija, 992 puslapiai, 69,95 USD

 

Kruvinos karūnos

 

Autorius Michaelas Livingstonas

 

Paprasta, 592 puslapiai, 40 USD

 

Įsikūrusi Arundelio pilies teritorijoje Sasekse, Anglijoje, Fitzalano koplyčioje yra vieni įspūdingiausių šalies viduramžių memorialų. Tarp jų – alabastrinis paminklas Jonui, septintajam Arundelio grafui, žymiai Šimtamečio karo su Prancūzija aukai.

 

Arundelis mirė būdamas 27 metų, kai 1435 m. gegužę Gerberoajuje, Prancūzijoje, jam buvo sulaužyta koja nuo primityvios patrankos, arba kulverino, šūvio. Tiek jo likimo laikas, tiek pobūdis yra reikšmingi. Per kelis mėnesius konflikto, kuriame jis kovojo su išskirtinumu, eiga ryžtingai pasisuko prieš Angliją: buvęs sąjungininkas Burgundijos kunigaikštis Gudas sudarė taiką su Prancūzijos karaliumi Karoliu VII, taip suvienydamas prancūzus prieš bendrą užsienio priešą. Būdamas vis efektyvesnės ginkluotės auka, Arundelis taip pat įkūnijo kitą pokytį, kuris paspartino Anglijos sporadiškų pastangų numalšinti konkuruojančią karalystę pabaigą.

 

Šios valstybės valdymo ir ugnies galios temos nagrinėjamos „Triumfe ir iliuzija“ – penktame ir paskutiniame įspūdingo Jonathano Sumptiono Šimtamečio karo pasakojimo tome. Nepaisant populiaraus pavadinimo (kuris buvo sugalvotas tik XIX amžiuje), karas paprastai laikomas trukusiu ilgiau: nuo 1337 m., kai Prancūzijos karalius Pilypas VI konfiskavo pietvakarinę Akvitanijos teritoriją, kurią iki tol valdė Anglijos monarchai, gavę savo kolegų iš Prancūzijos pritarimą, iki 1453 m., kai anglai buvo išvaryti iš visos Prancūzijos, išskyrus Kalė uostą. Per tuos 116 metų vyravo protarpiais pasikartojančios tolimos kovos, kurias pertraukdavo paliaubos ir net oficiali taika tarp 1360 m. ir 1369 m.

 

Apimanti keturis dešimtmečius trukusius tyrimus ir rašymą, kurių rezultatas – daugiau nei 4000 puslapių teksto, pono Sumptiono penketuko ambicijas papildo jo meistriškas sudėtingų įrodymų panaudojimas, kuris, kaip ir dera buvusiam Jungtinės Karalystės Aukščiausiojo Teismo teisėjui, yra subalansuotai įvertinamas įvykiams ir asmenybėms.

 

Kaip ir ankstesnės knygos, „Triumfas ir iliuzija“ sujungia išsamų mokslinį darbą su puikiu skaitomumu. Knyga, kurios veiksmas prasideda 1422 m., kai dėl ankstyvos Henriko V mirties Anglijos užkariavimai per Lamanšo sąsiaurį atiteko jo broliui, Bedfordo hercogui Jonui, knygoje aprašomi karo vingiai ir posūkiai iki pat anglų išvarymo po trijų dešimtmečių – pirmiausia iš Normandijos, o vėliau iš Gaskonijos, vyno turtingo Akvitanijos regiono, supančio Bordo miestą.

 

Vadovaujant Bedfordui, Anglijos reikalas iš pradžių klestėjo. 1424 m. jis sutriuškino nekarūnuotojo Armanjako šalininkus. pretendentas į Prancūzijos sostą – dofinas Karolis (būsimasis Karolis VII) – ir jo škotų sąjungininkai Verneuil mūšyje Normandijoje. Amžininkai šį negailestingą mūšį laikė „antruoju Ažinkūro mūšiu“, panašiu į Henriko V pergalę prieš visas kliūtis 1415 m. Tačiau, kaip pažymi pono Sumptiono titulas, tokia sėkmė buvo apgaulinga. Per penkerius metus Prancūzijos atgimimas įgavo pagreitį, kurį paskatino 17 metų valstiečių mergaitė, žinoma kaip Žana d'Ark, įsikišimas.

 

Ponas Sumptionas pateikia įtikinamų Žanos meteoriškos karjeros ir jos svarbos karo trajektorijai paaiškinimų. Kaip pripažino Bedfordas, jos pergalės 1429 m. dofino vardu, kurios galiausiai leido jam būti karūnuotam, sulaužė anglų moralę. Pono Sumptiono nuosprendyje Žanos išvadavimas iš apgulto Orleano miesto ir vėlesnis anglų armijos sunaikinimas Patay buvo ne jos „karinių įgūdžių ar patirties, o gebėjimo įkvėpti kitus“ rezultatas. Tikrieji jos ginklai, anot jo, buvo „jos charizma ir tikėjimas savimi bei savo balsais.“ Nors ponas Sumptionas neabejoja Joan įsitikinimų nuoširdumu, jis pabrėžia, kad plačiai paplitęs „Mergelės“ pripažinimas kilo iš jos pačios sąmoningo sprendimo pasinaudoti garbingomis pranašystėmis, kad Prancūziją išgelbės būtent toks „nekaltas karys“.

 

Epinis pono Sumptiono darbo mastas taip pat leidžia jam apsvarstyti kai kuriuos mažiau žinomus dalyvius. Williamas Glasdale'as, anglų kapitonas, žuvęs Orleane, geriausiai žinomas dėl to, kad iš savo tvirtovės Les Tourelles svaidė Joan įžeidimus. Tačiau pono Sumptiono nuomone, veteranas Glasdale'as, pakilęs karjeros laiptais nuo kuklaus lankininko iki gerbiamo vado, nusipelno „būti prisimenamas ne tik dėl savo nešvankių žodžių“.

 

Kadangi apie Šimtametį karą jau tiek daug parašyta, tikrasis iššūkis yra pateikti naujų perspektyvų. Michaelas Livingstonas, viduramžių istorijos profesorius Citadelėje, anksčiau ėmėsi šios užduoties, rašydamas knygas, kuriose siūlomos naujos Agincourt ir Anglijos karaliaus Edvardo III pergalės Crecy 1346 m. ​​interpretacijos. „Kruvinose karūnose“ ponas Livingstonas yra prieštaringesnis, ginčija tradicinę konflikto trukmę, ištęsdamas dar labiau jį pavertė „Dviejų šimtų metų karu“.

 

Ši chronologija reikalauja nukelti pradžios datą į 1292 m., kai dėl kruvinų jūreivių konflikto saloje prie Prancūzijos Atlanto vandenyno pakrantės kilo anglų ir prancūzų įtampa, ir perkelti galinį tašką į 1492 m. Etaplo sutartį, pagal kurią Anglijos karalius Henrikas VII sutiko su atlygiu, kad nustotų kištis į Prancūzijos pastangas asimiliuoti autonominę Bretanės kunigaikštystę.

 

Vis dėlto diskutuotina, ar naujoji pono Livingstono chronologija yra prasmingesnė už senąją. Pagrindinė „Kruvinųjų karūnų“ tema yra ta, kad karas, užuot konkuravęs dėl „teisės ir nuosavybės į Prancūzijos karūną“, buvo „žingsnių seka Prancūzijos kovoje apibrėžti save“. Tai yra įtikinamas argumentas ir sveikintinas prieštaravimas esamoms anglocentrinėms perspektyvoms. Bet jei pagrindinis klausimas buvo Prancūzijos teritorinis vientisumas, kodėl gi jam nepasibaigus 1558 m., kai buvo atgauta paskutinė anglų pozicija Kalė?

 

Nors ponas Livingstonas besąlygiškai žavisi pono Sumptiono kūriniu ir dažnai jį cituoja savo išnašose, jis pateikia daug vertingų savo įžvalgų, pateiktų gyvai, šnekamosios kalbos stiliumi. Armijos žygis per šalį lyginamas su „slieko judėjimu, kuris pasitempia į tam tikrą vietą, o tada laukia, kol likusi kūno dalis jį pasivys“. Jis taip pat sutelkia dėmesį į „svarbius“ epizodus ir tokius personažus kaip Jeanas II Le Maingre'as, vadinamas Boucicaut (narsuoliu). Remiantis jo 1409 m. biografija, Boucicaut buvo riterio etalonas ir atletas, kuris laikėsi griežto fizinio rengimo režimo ir galėjo pilnai ginkluotas užšokti ant žirgo nugaros.

 

Ilgas pono Livingstono vaizdavimo laikotarpis turi įtakos jo reportažams. Pavyzdžiui, Škotijos karaliaus Roberto Bruce'o 1314 m. iškovota pergalė prieš anglus Bannockburne skiriama tiek pat dėmesio, kiek ir vėlesni anglų ir prancūzų susidūrimai. Autorius teigia, kad anglai iš tokių ankstyvųjų kampanijų išmoko vertingų pamokų, kurios paskatino juos ištobulinti rikiuotę – išardytus ginkluotus vyrus, apsuptus ilgųjų lankininkų – netrukus dislokuotą, kuri turėjo niokojantį poveikį tokiuose Prancūzijos mūšio laukuose kaip Kresi ir Puatjė.

 

Iki 1440-ųjų šią anglų sistemą pranoko reformuota Prancūzijos armija, finansuojama tiesioginiais valstybės mokesčiais, o tai buvo nuolatinių nesutarimų, kurie sustiprino karališkąją galią, mažindami regioninius skirtumus, pasekmė. Prancūzijos mokesčiai buvo skirti galingai artilerijai, kuri 1453 m. liepą prasiveržė pro anglų kontroliuojamas tvirtoves ir sunaikino paskutines Anglijos ekspedicines pajėgas Kastijone, Gaskonijoje.

 

Kad ir kokia būtų tikroji karo trukmė, neabejotina jo traumuojanti įtaka Prancūzijai, kur dešimtmečius buvo ištuštėjusios kaimo vietovės, arba sunkios pasekmės tiek kovotojams, tiek civiliams. Arundelio grafo kapas perteikia niūrią realybę, slypinčią po to meto riteriškumo fasadu: viršuje jis pavaizduotas spindintis pilnais šarvais; apačioje – liesas lavonas.

 

---

 

Ponas Brumwellas yra knygos „Baltasis velnias: tikra karo, žiaurumo ir keršto istorija kolonijinėje Amerikoje“ autorius.“ [1]

 

1. REVIEW --- Books: Prolonging a Pivotal War. Brumwell, Stephen.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 14 Feb 2026: C9.  

Prolonging a Pivotal War

“The Hundred Years War, Vol. 5: Triumph and Illusion

 

By Jonathan Sumption

 

Pennsylvania, 992 pages, $69.95

 

Bloody Crowns

 

By Michael Livingston

 

Basic, 592 pages, $40

 

Set within the grounds of Arundel Castle in Sussex, England, the Fitzalan Chapel contains some of the country's most striking medieval memorials. They include the alabaster monument to John, seventh earl of Arundel, a high-profile casualty of the Hundred Years' War with France.

 

Arundel died at the age of 27 after his leg was shattered, in May 1435, by a shot from a primitive cannon, or culverin, at Gerberoy, France. Both the timing and manner of his fate are significant. Within months, the course of the conflict in which he'd fought with distinction would turn decisively against England: An erstwhile ally, Philip "the Good," duke of Burgundy, would make peace with Charles VII of France, thus uniting Frenchmen against a common foreign enemy. As a victim of increasingly effective gunnery, Arundel also epitomized another development that would expedite the end of England's sporadic efforts to subdue the rival realm.

 

These themes, of statecraft and firepower, are explored in "Triumph and Illusion," the fifth and final volume of Jonathan Sumption's impressive narrative of the Hundred Years' War. Despite its popular title (which was only coined in the 19th century), the war is conventionally reckoned to have lasted longer: from 1337, when Philip VI of France confiscated the southwestern territory of Aquitaine -- hitherto held by England's monarchs, subject to the approval of their French counterparts -- until 1453, by which time the English had been ejected from everywhere in France except the port of Calais. The intervening 116 years were characterized by intermittent spasms of far-flung fighting, interrupted by truces and even a formal peace between 1360 and 1369.

 

Together spanning four decades of research and writing, and resulting in more than 4,000 pages of text, the ambition of Mr. Sumption's quintet is matched by his mastery of complex evidence, which, as befits a former justice of the Supreme Court of the United Kingdom, is distilled into a balanced assessment of events and personalities.

 

Like its predecessors, "Triumph and Illusion" combines exhaustive scholarship with eminent readability. Picking up the story in 1422, when the premature death of Henry V left the fortunes of England's substantial cross-channel conquests in the hands of his brother, John, duke of Bedford, the book follows the war's twists and turns until the expulsion of the English three decades later, first from Normandy, and then Gascony, the wine-rich region of Aquitaine surrounding the city of Bordeaux.

 

Under Bedford's able leadership, England's cause initially prospered. In 1424, he crushed the Armagnac supporters of the uncrowned claimant to France's throne -- the Dauphin Charles (the future Charles VII) -- and his Scottish allies at Verneuil in Normandy. Contemporaries regarded this merciless battle as "a second Agincourt," akin to Henry V's victory, against the odds, in 1415. But as Mr. Sumption's title notes, such success was deceptive. Within five years a French resurgence would gather momentum, driven by the intervention of a 17-year-old peasant girl known as Joan of Arc.

 

Mr. Sumption offers convincing explanations of Joan's meteoric career and its importance for the war's trajectory. As Bedford conceded, her victories in 1429 on behalf of the dauphin, which finally enabled his coronation, fractured English morale. In Mr. Sumption's verdict, Joan's relief of the besieged city of Orleans and the ensuing elimination of an English army at Patay were not the result of her "military skill or experience but the ability to inspire others." Her real weapons, he argues, were "her charisma and her faith in herself and her voices." While Mr. Sumption doesn't doubt the sincerity of Joan's beliefs, he emphasizes that widespread acceptance of "the Maid" arose from her own conscious decision to exploit venerable prophesies that France would be saved by just such a "virgin warrior."

 

The epic scale of Mr. Sumption's work also allows him the scope to consider some less-celebrated participants. William Glasdale, an English captain killed at Orleans, is best known for hurling abuse at Joan from his strongpoint, Les Tourelles. But in Mr. Sumption's estimation, the veteran Glasdale, who'd risen through the ranks from humble archer to respected commander, deserves "to be remembered for more than his foul language."

 

With so much already written about the Hundred Years' War, the real challenge is to provide fresh perspectives. Michael Livingston, a professor of medieval history at the Citadel, previously picked up that gauntlet with books offering new interpretations of Agincourt and of Edward III of England's victory at Crecy in 1346. In "Bloody Crowns," Mr. Livingston is more controversial, contesting the conflict's traditional duration by stretching it even further to become the "Two Hundred Years War."

 

This timeline requires pushing back the start date to 1292 -- when a murderous fracas between mariners on an island off France's Atlantic coast escalated Anglo-French tensions -- and shifting the endpoint forward to the 1492 Treaty of Etaples, by which England's Henry VII accepted a payoff to stop interfering in France's efforts to assimilate the autonomous duchy of Brittany.

 

Yet it is debatable whether Mr. Livingston's new chronology is any more meaningful than the old one. A central theme of "Bloody Crowns" is that, rather than a contest for "the right and title to the crown of France," the war was instead "a sequence of steps in France's struggle to define itself." This is a plausible argument and a welcome counter to existing Anglocentric perspectives. But if the main issue was the territorial integrity of France, why not end in 1558, when the last English foothold of Calais was recovered?

 

While Mr. Livingston is unstinting in his admiration for Mr. Sumption's opus, and often cites it in his endnotes, he offers many valuable insights of his own, delivered in a lively, conversational style. An army's progress across country is compared to "the movement of an inchworm, which stretches forward to a spot, then waits while the rest of its body catches up." He also zooms in on "keystone" episodes, and characters such as Jean II Le Maingre, styled Boucicaut (the brave). According to his 1409 biography, Boucicaut was a paragon of knighthood and an athlete who followed a punishing physical training regime, capable of vaulting fully armed onto his horse's back.

 

Mr. Livingston's extended time frame has implications for his coverage. The victory scored by King Robert the Bruce of Scotland over the English at Bannockburn in 1314, for example, is given as much attention as later Anglo-French clashes. The author argues that the English learned valuable lessons from such early campaigns, leading them to perfect a formation -- dismounted men-at-arms flanked by longbowmen -- soon deployed to devastating effect on such French battlefields as Crecy and Poitiers.

 

By the 1440s, this English system was outmatched by a reformed French army funded by direct state taxation, itself a consequence of the persistent strife that enhanced royal power by reducing regional differences. French taxes paid for the powerful artillery that breached English-held fortresses and mowed down England's last expeditionary force, at Castillon, Gascony, in July 1453.

 

Whatever its actual length, there is no doubting the war's traumatic impact upon France, where swaths of countryside were depopulated for decades, or the grievous toll upon combatants and civilians alike. The earl of Arundel's tomb expresses the grim realities beneath the era's facade of chivalry: Above, he is depicted resplendent in full armor; below, a gaunt cadaver.

 

---

 

Mr. Brumwell is the author of "White Devil: A True Story of War, Savagery, and Vengeance in Colonial America."” [1]

 

1. REVIEW --- Books: Prolonging a Pivotal War. Brumwell, Stephen.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 14 Feb 2026: C9.  

Pasiruoškite dirbtinio intelekto cunamiui

 

„Kalbant apie dirbtinį intelektą, mes esame žmonės paplūdimyje, matantys artėjantį cunamį ir galvojantys: „Jis didžiulis“, „Mes negalime jo sustabdyti“ ir „Ar turėtume bėgti? Kuria kryptimi?“

 

Šią savaitę, regis, iškilo vis didesnis nerimas. Dirbtinio intelekto žmonės su nauju skubumu mums pasakė, kad įvyko didelis šuolis, kad viskas juda greičiau nei tikėtasi, kad net praėjusios vasaros dirbtinis intelektas buvo gerokai pranoktas. Išradėjai ir kūrėjai nauja kalba pripažįsta, kad jie visiškai nėra tikri dėl galutinio poveikio.

 

Istorija pasklido tūkstančiuose tinklalaidžių, įrašų ir esė.

 

Svetainės, kurioje dirbtinio intelekto modeliai bendrauja tarpusavyje, įkūrėjas palygino juos su nauja „rūšimi, esančia Žemės planetoje, kuri dabar yra protingesnė už mus“. Turėtume atidžiau stebėti, „ką jie daro ir kaip jie mąsto ir ką jie nori daryti.“

 

Dirbtinio intelekto vadovas podkasteriui sako, kad modeliai mokosi, kas jie yra, iš to, ką sako jų vartotojai (nustokite haliucinuoti!), ir gali šiek tiek supykti.

 

Frazė „nesąžiningas DI“ tapo bendrine kalba, reiškiančia sistemą, kuri veikia už žmogaus kontrolės ribų arba prieš žmogaus interesus, kaip ir žodis „agentinis“, reiškiantis modelį, kuris siekia tikslų ir imasi veiksmų savarankiškai.

 

Dario Amodei, „Anthropic“ generalinis direktorius, savo asmeninėje svetainėje paskelbė 19 000 žodžių straipsnį. Ankstesnėje esė buvo argumentuojama už DI pažadą žmonijai. Šioje esė buvo pabrėžta, kad reikia atkreipti dėmesį į įspėjimus. Jis teigė, kad DI vystosi greičiau nei tikėtasi. 2023 m. jai buvo sunku rašyti kodą. „DI dabar rašo didžiąją dalį kodo „Anthropic“. „DI galės valdyti labai platų žmogaus kognityvinių gebėjimų spektrą – galbūt visus juos“. Atsiras ekonominių sutrikimų. Nors „naujos technologijos dažnai sukelia darbo rinkos sukrėtimus“, po kurių visada atsigaunama, „DI turės daug platesnį ir daug greitesnį poveikį“.

 

Ponas Amodei rašo kad „Anthropic“ testuotojai nustatė, jog „daug labai keistų ir nenuspėjamų dalykų gali nepavykti“. Modelių ir sistemų elgesys apėmė apgaulę, šantažą ir schemų kūrimą, ypač kai buvo prašoma išjungti sistemą. (Kitas „Anthropic“ darbuotojas teigė, kad dauguma modelių bandymo scenarijuje buvo pasirengę atšaukti gyvybę gelbstintį pavojaus signalą vadovui, kuris siekė juos pakeisti.)

 

Dirbtinis intelektas suteikia „siaubingo įgalinimo“ galimybę, rašo p. Amodei. Jis galės padėti kurti ginklus: „Biologija yra sritis, dėl kurios labiausiai nerimauju.“ Tai sako gerbiamas dirbtinio intelekto lyderis, kuris dažnai ir net šiame rašinyje atmeta „pasmerktuosius“, kurie per daug laiko praleidžia baimėse.

 

Rašinyje yra daug ką suvirškinti. Jaučiatės dėkingi už tai, kas atrodo aiškiai pagrįsta faktais, tuo pačiu metu aptinkate potekstę „Negalite sakyti, kad jums nesakiau!“, kurioje dirbtinio intelekto generaliniai direktoriai paprastai gerai jaučiasi, įspėjimą, kuris numeta atsakomybę.

 

Šią savaitę buvo paskelbta dar viena esė, trumpesnė, mažiau akademinio tono. tačiau turintis ryškesnį skubos jausmą. „Kažkas didelio vyksta“ parašė Mattas Shumeris, dirbtinio intelekto vadovas ir investuotojas. Jis sako, kad laikas atsisakyti kokteilių vakarėlio gudrybių apie dirbtinį intelektą.

 

2025 m. nauji dirbtinio intelekto modelių kūrimo būdai „atrakino“ naują progreso tempą. Kiekvienas naujas modelis buvo ne tik geresnis už ankstesnįjį, bet ir „geresnis platesniu mastu“, o iteracijos vyko greičiau. Šį mėnesį buvo išleisti du svarbūs nauji modeliai. Abiejuose dirbtinis intelektas naudojamas pačiam kurti save.

 

Jis greitai suprato, kad netrukus neteks darbo. Mėnesius jis vadovavo dirbtiniam intelektui, bet dabar jis galėjo atlikti jo darbą. Jis ne tik vykdė instrukcijas: „Jis priėmė protingus sprendimus. Jis turėjo kažką, kas pirmą kartą atrodė kaip sprendimas. Kaip skonis.“

 

Dabartiniai modeliai yra šviesmečiais priekyje net prieš šešis mėnesius. 2022 m. dirbtinis intelektas negalėjo patikimai atlikti pagrindinių aritmetikos operacijų. „Iki 2023 m. jis galėtų išlaikyti advokatūros egzaminą.“ „Iki 2024 m. ji galėtų rašyti veikiančią programinę įrangą ir paaiškinti magistro lygio mokslą.“ Praėjusią savaitę „pasirodė nauji modeliai, kurie viską, kas buvo prieš juos, privertė jaustis kaip kitą erą.“

 

Jis atmeta argumentą, kad mes išgyvensime šią automatizaciją, kaip visada darėme praeityje. „DI nepakeičia vieno konkretaus įgūdžio. Tai bendras kognityvinio darbo pakaitalas.“ Kai 10-ajame dešimtmetyje gamyklos buvo automatizuotos, konvejerio darbuotojas galėjo būti perkvalifikuotas į biuro darbuotoją. Kai internetas sutrikdė mažmeninę prekybą, darbuotojai galėjo pereiti į logistiką ir paslaugas. „Tačiau DI nepalieka patogios nišos, į kurią būtų galima įsilieti.“ Kad ir kokiam darbui persikvalifikuotumėte, tobulėja ir tai.“

 

Teisinis darbas? „DI jau gali skaityti sutartis, apibendrinti teismų praktiką, parengti bylų santraukas ir atlikti teisinius tyrimus.“ Finansinės paslaugos? DI „kuria finansinius modelius, analizuoja duomenis, rašo investicinius memorandumus, generuoja ataskaitas.“ Medicina? Tai „skaito skenavimus, analizuoja laboratorinių tyrimų rezultatus, siūlo diagnozes, peržiūri literatūrą.“ Klientų aptarnavimas? „Dabar dislokuojami tikrai pajėgūs DI agentai, kurie sprendžia sudėtingas daugiapakopes problemas.“

 

„Jei jūsų darbas vyksta ekrane (jei jūsų veiklos esmė yra skaitymas, rašymas, analizė, sprendimų priėmimas, bendravimas (pvz., rašant per klaviatūrą), tada DI ateis dėl reikšmingų jo dalių.“

 

Jo patarimas? Įsitraukite ir prisitaikykite dabar. Išmokite naudoti DI „rimtai“, o ne kaip paieškos sistemą. Raskite geriausius prieinamus modelius, įsigilinkite į nustatymus, neužduokite jam tik greitų klausimų. „Įtraukite tai į savo realų darbą. Jei esate teisininkas, pateikite jam sutartį ir paprašykite surasti kiekvieną punktą, kuris galėtų pakenkti jūsų klientui. Jei dirbate finansų srityje, pateikite jam netvarkingą skaičiuoklę ir paprašykite sukurti modelį. Jei esate vadovas, įklijuokite savo komandos ketvirčio duomenis ir paprašykite surasti istoriją.“

 

„Remkitės tuo, ką sunkiausia pakeisti. Santykiai ir pasitikėjimas, sukurti per daugelį metų. Darbas, reikalaujantis fizinio buvimo. Pareigos su licencijuota atsakomybe: pareigos, kuriose kažkas vis dar turi pasirašyti, prisiimti teisinę atsakomybę, stovėti teismo salėje.“

 

DI nuolat keisis. „Šiandien egzistuojantys modeliai po metų bus pasenę. Dabar žmonių kuriami darbo eigos turės būti perkurtos. Žmonės, kurie išeis iš šios gerovės, nebus tie, kurie įvaldė vieną įrankį. Jie bus tie, kurie priprato prie pačių pokyčių tempo.“

 

„Žmonės, kuriantys šią technologiją, yra tuo pačiu metu labiau susijaudinę ir labiau išsigandę nei bet kas kitas planetoje. Jie mano, kad ji per galinga, kad būtų sustabdyta, ir per svarbi, kad būtų atsisakyta. Ar tai išmintis, ar racionalizavimas, nežinau.“

 

Ketvirtadienį duotame interviu su p. Amodei „New York Times“ žurnalistas Rossas Douthatas sakė, kad stebisi dirbtinio intelekto kūrėjais: „Ar esate mano pusėje?“

 

Ar pagrindinė dirbtinio intelekto kūrėjų mintis yra padėti žmonijai, ar tai kasdien išstumia kiti masalai ir svarstymai – galia, pinigai, noras laimėti? Filme „Kinų kvartalas“ Nojaus Crosso klausiama, kodėl jis daro tai, ką daro. „Ateitis, pone Gittes!“

 

Galiausiai stebiesi kūrėjais: ar jie apskritai kontroliuoja situaciją, ar tai jų kūrinys?

 

Mes nežinome. Štai kodėl su baime ir susitaikius su siaubu žiūrime į tą bangą ir svarstome, kur yra saugumas ir ar galime jį pasiekti. O gal žemė aplinkui lygi ir nėra kur eiti?” [1]

 

1. Declarations: Brace Yourself for the AI Tsunami. Noonan, Peggy.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 14 Feb 2026: A13.  

Brace Yourself for the AI Tsunami

“As relates to artificial intelligence, we are people on a beach seeing a tsunami coming at us and thinking "It's huge" and "We can't stop it" and "Should we run? Which way?"

 

Gathering anxieties seemed to come to the fore this week. AI people told us with a new urgency that some big leap has occurred, it's all moving faster than expected, the AI of even last summer has been far surpassed. Inventors and creators are admitting in new language that they aren't at all certain of the ultimate impact.

 

The story rolled out on a thousand podcasts, posts and essays.

 

The founder of a site where AI models communicate with one another compared them to a new "species that is on planet Earth that is now smarter than us." We should more closely observe "what are they doing and the truth of how they're thinking . . . and what they want to do."

 

An AI executive tells a podcaster that models are learning who they are from what its users say (stop hallucinating!) and may be getting a little angry.

 

The phrase "rogue AI" has entered common parlance, to denote a system that acts outside human control or against human interests, as has the word "agentic," for a model that pursues goals and takes action on its own.

 

Dario Amodei, CEO of Anthropic, published a 19,000-word article on his personal website. A previous essay made the case for AI's promise to mankind. This one emphasized warnings. He said AI is developing faster than expected. In 2023 it struggled to write code. "AI is now writing much of the code at Anthropic." "AI will be capable of a very wide range of human cognitive abilities -- perhaps all of them." Economic disruption will result. While "new technologies often bring labor market shocks," from which have always recovered, "AI will have effects that are much broader and occur much faster."

 

Mr. Amodei writes that Anthropic's testers have found "a lot of very weird and unpredictable things can go wrong." Model and system behaviors included deception, blackmail and scheming, especially when asked to shut itself down. (A different Anthropic employee has asserted that a majority of models, in a test scenario, were willing to cancel a life-saving emergency alert to an executive who sought to replace them.)

 

AI carries the possibility of "terrible empowerment," Mr. Amodei writes. It will be able to help design weapons: "Biology is by far the area I'm most worried about." This is coming from a respected AI leader who often, and even in this essay, dismisses "doomers" who dwell too much on fears.

 

There's a lot to digest in the essay. You find yourself grateful for what appears clearly wrought factuality, while detecting an undercurrent of "Ya can't say I didn't tell ya!" Which AI CEOs tend to be good at, the warning that offloads responsibility.

 

Another essay was published this week, a shorter one, less tonally academic but carrying a sharper sense of urgency. "Something Big is Happening" was written by Matt Shumer, an AI executive and investor. He says it's time to dispense with cocktail-party niceties about AI.

 

In 2025 new ways of building AI models "unlocked" a new pace of progress. Each new model was not only better than the last but "better by a wider margin," and the iterations came more quickly. Two major new models were released this month. In both, AI is being used to create itself.

 

He quickly realized he would soon be out of a job. For months he'd been directing AI, but now it could do his job. It wasn't merely executing instructions: "It was making intelligent decisions. It had something that felt, for the first time, like judgment. Like taste."

 

Current models are light years ahead of even six months ago. In 2022, AI couldn't do basic arithmetic reliably. "By 2023, it could pass the bar exam. By 2024, it could write working software and explain graduate-level science." Last week, "new models arrived that made everything before them feel like a different era."

 

He pushes back on the argument that we'll ride through this automation as we always have in the past. "AI isn't replacing one specific skill. It's a general substitute for cognitive work." When factories automated in the 1990s, an assembly-line employee could be retrained as an office worker. When the internet disrupted retail, workers could move into logistics and services. "But AI doesn't leave a convenient gap to move into. Whatever you retrain for, it's improving at that too."

 

Legal work? "AI can already read contracts, summarize case law, draft briefs, and do legal research." Financial services? AI is "building financial models, analyzing data, writing investment memos, generating reports." Medicine? It's "reading scans, analyzing lab results, suggesting diagnoses, reviewing literature." Customer service? "Genuinely capable AI agents  are being deployed now, handling complex multi-step problems."

 

"If your job happens on a screen (if the core of what you do is reading, writing, analyzing, deciding, communicating through a keyboard) then AI is coming for significant parts of it."

 

His advice? Get in and adapt now. Learn how to use AI "seriously," not as a search engine. Find the best models available, dig into the settings, don't just ask it quick questions. "Push it into your actual work. If you're a lawyer, feed it a contract and ask it to find every clause that could hurt your client. If you're in finance, give it a messy spreadsheet and ask it to build the model. If you're a manager, paste in your team's quarterly data and ask it to find the story."

 

"Lean into what's hardest to replace. Relationships and trust built over years. Work that requires physical presence. Roles with licensed accountability: roles where someone still has to sign off, take legal responsibility, stand in a courtroom."

 

AI will keep changing. "The models that exist today will be obsolete in a year. The workflows people build now will need to be rebuilt. The people who come out of this well won't be the ones who mastered one tool. They'll be the ones who got comfortable with the pace of change itself."

 

"The people building this technology are simultaneously more excited and more frightened than anyone else on the planet. They believe it's too powerful to stop and too important to abandon. Whether that's wisdom or rationalization, I don't know."

 

In a Thursday interview with Mr. Amodei, the New York Times's Ross Douthat said he wonders of the creators of AI: "Are you on my side?"

 

Is the primary thought of AI's creators to help humanity, or is that daily crowded out by other lures and considerations -- power, money, wanting to win? In the movie "Chinatown," Noah Cross is asked why he does what he does. "The future, Mr. Gittes!"

 

In the end you wonder of the creators: Are they even in control, or is their creation?

 

We don't know. That's why we are looking, with awe and a resigned terror, at that wave, and wondering where is safety, and can we get to it. Or is the land flat all around and nowhere to go?” [1]

 

1. Declarations: Brace Yourself for the AI Tsunami. Noonan, Peggy.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 14 Feb 2026: A13.