„Cukraus mamyčių“ ekonomikos iškilimas

 

„Koks jaunesnių vyrų pasimatymų tendencijų pokytis atskleidžia apie mūsų besikeičiančias normas.

 

Jaunesni vyrai vis dažniau ieško vyresnių moterų – ir tai ne tik pasimatymų tendencija. Tai galios, troškimo ir šiuolaikinio vyriškumo pokytis.

 

Šioje „Nuomonės“ serijoje nuomonės kultūros redaktorė Nadja Spiegelman kalbasi su rašytoja ir psichoanalitike Jamieson Webster ir Emily Leibert, „The Cut“ darbuotoja, apie tai, kodėl santykiai su amžiaus skirtumu yra tokie populiarūs ir ar jie signalizuoja apie išsivadavimą, neigiamą reakciją ar kažką sudėtingesnio.

 

Žemiau pateikiamas „Nuomonės“ serijos transkripcija. Rekomenduojame klausytis originalios versijos, kad išgirstumėte visą efektą. Tai galite padaryti naudodami aukščiau esantį grotuvą arba „NYTimes“ programėlėje, „Apple“, „Spotify“, „Amazon Music“, „YouTube“, „iHeartRadio“ ar bet kurioje kitoje platformoje, kurioje klausotės podcast'ų.

 

Transkripcija buvo šiek tiek redaguota dėl ilgio ir aiškumo.

 

Nadja Spiegelman: Neseniai mano 52 metų draugė išsiskyrė su vyru. Todėl sukūriau jai pažinčių profilį. Vyrų, kuriems buvo apie 30 metų, reakcija buvo stulbinanti.

 

Paxin: Vyriausias mano partneris buvo aštuoneri metai, jai buvo 35, o man – 27 metai.

 

Dillion: Taigi, man 34 metai. Vyriausiam partneriui, su kuriuo buvau pasimatyme, noriu pasakyti, yra beveik 50 metų.

 

Tristan: Man 28 metai, o mano buvusiai merginai buvo 42 metai. Ji turėjo du vaikus, kurie buvo tokio pat amžiaus kaip mano broliai ir seserys.

 

Vis daugiau jaunų vyrų ieško pasimatymų su vyresnėmis moterimis.

 

Paxin: Mane labai traukė emocinis lygis brandą, kurią jie galėtų man suteikti.

 

Tristanas: Tiesiog atvirumas santykiams. Tikriems santykiams: išskirtinumui, kažkam ilgalaikiam.

 

Kendrickas: Jie linkę labiau domėtis karjera ir yra linkę būti ramesni, kai kalbama apie pasimatymus.

 

Pažinčių programėlė „Feeld“ praneša apie didžiulį augimą šioje srityje vos per pastaruosius dvejus metus.

 

Dillionas: Iš tikrųjų dėl toksiško pasimatymų pasaulio. Jie visi mūsų visų nekenčia. Socialinė žiniasklaida yra tokia: „Vyrai yra šiukšlės“. Žinai, kas to nesako? Vyresni.

 

Tristanas: Jie manęs po šešių savaičių neapleidžia.

 

Moterys, vyresnės nei 40 metų, turi daugiau perkamosios galios ir socialinio kapitalo nei bet kada anksčiau. Tad ar todėl šie amžiaus skirtumo santykiai dabar tokie populiarūs?

 

Kalbėsime gana bendrais stereotipais, nes tai vienintelis būdas kalbėti apie dideles žmonių grupes pagal lytį ir amžių. Visi tai matėme filmuose ir televizijoje. Yra „Babygirl“, yra realybės šou „Age of Attraction“, yra „The Idea of ​​You“. Galiu išvardyti ir daugiau per pastaruosius kelerius metus. Taigi, man buvo labai smalsu, ar tai iš tikrųjų vyksta pasaulyje, ne tik žiniasklaidoje. Kreipiausi į pažinčių programėlę „Feeld“ ir paprašiau jų atlikti skaičiavimus, ir paklausiau, ar matote tai savo pažinčių programėlės duomenyse?

 

Jie teigė, kad per pastaruosius dvejus metus vyrų, kurie domisi išskirtinai susitikinėjimu su vyresnėmis už save moterimis, skaičius išaugo 64 procentais. Tai ypač pasakytina apie jauniausią vyrų grupę – 18–25 metų vyrus. Tai vyksta, ir man labai smalsu, kodėl tai vyksta dabar.

 

Emily, jūs papasakojote visą istoriją šia tema. Taigi, ko tikėjotės rasti? Ką radote? Kas jus nustebino savo reportaže?

 

Emily Leibert: Taip. Iš moterų, su kuriomis kalbėjau savo reportaže, ir tai yra įvairaus amžiaus moterys, manau, kad svarbiausias dalykas buvo laisvės jausmas.

 

Kad jos nėra iš tikrųjų priklausomos nuo tos formos, kurią vyrai gali turėti. anksčiau jas laikė savimi, kad jos gali tiesiog būti savimi; kad joms nereikia trokšti vyrų pritarimo ir vyrų geismo, o vyrai gali tiesiog ateiti pas jas.

 

Jos norėjo rasti ką nors, kas nebūtinai uždirba daugiau nei jos ekonomiškai.

 

Jos nebūtinai norėjo būti su žmogumi, kuris yra sėkmingesnis už jas. Joms nerūpi tokie dalykai. Jos tiesiog nori būti santykiuose, mylinčiuose santykiuose, su partneriu, kuris jas mato ir gerbia. Manau, kad kita vertus, jos jaučia džiaugsmą galėdamos formuoti jauną vyrą. Manau, kad kai kurios moterys, su kuriomis kalbėjau, labai domėjosi vaikino, kaip tobulo produkto, kurį jos galėtų nešiotis ant rankų, kūrimu. Tarsi rankine.

 

Spiegelman: Man smalsu, ką jūs sakėte iš pradžių: dalis malonumo yra ta, kad vyrai ateina pas jas, kad joms nereikia jų vytis. Tai pakeičia mūsų įvaizdį apie plėšrią pumą daugeliui šių moterų. Ar jos apibūdina, kad prie jų prieina šie jauni vyrai?

 

Leibertas: Taip. Baruose prie jų artėjo būrys jaunų vyrų. Pavyzdžiui, viena moteris buvo atsitiktinai pasirinkta „Times Square“ užkandinėje ir pasakė: „Net negalėjau įkvėpti. Negalėjau gurkštelėti. Kas 20 sekundžių prie manęs artėjo koks nors dvidešimtmetis.“ Bet manau, kad jiems, net jei jiems vos dvidešimt keleri ar trisdešimt, labai džiugu matyti, kaip vertinamas visas jų darbas, įdėtas į išsilavinimą ir asmeninius finansus, o ne, kaip jaunai moteriai tikrai objektas. Manau, kad jiems tai labai šaunu.

 

 

Spiegelmanas: Taip. Ir Jamiesonai, ar matote tai vykstant savo socialiniame gyvenime ar praktikoje? Ar matote tai vykstant aplink save, tokius santykius?

 

 

Jamiesonas Websteris: Aš asmeniškai to nematau kaip nors konkrečiai, bet tikrai mačiau, kaip tai iškyla kultūroje, ir apie tai galvojau. Daug ką girdžiu apie pasimatymų nuovargį, kalbant apie programėles. Ir tai, kas vadinama „manosfera“, yra kažkas, kas, manau, rūpi visiems; ir tai, kas vyksta su vyrais ir jų galimybių jausmu, kas, atrodo, yra šio amžiaus skirtumo santykių klausimo dalis.

 

 

Vienas iš dalykų, kuris, mano manymu, yra šokiruojamai labiau matomas ir juntamas, ypač mano pacientų gyvenime – ir kurį pabrėžia programėlės – yra tiesiog jausmas, kad yra daugybė kitų žmonių, ir negailestinga konkurencija, kuri nepadeda visuomenėje, kuri didina, o ne mažina nelygybę.

 

 

Taigi, viena vertus, susiduriate su situacija, kuri tampa vis nelygesnė, ir tada jaučiate, kad vien daugybė kitų žmonių yra lygybė, kurioje konkuruojate. Ir tai kažkuo ypatinga vyrams, įskaitant tai, kad moterų ir vyrų lygybė keičiasi. Ir tai nėra puiku, nėra ten, kur turėtų būti, bet vyrų ir moterų lygybė yra didesnė nei anksčiau.

 

Taigi, yra kažkas ypatingo bandant rasti vietą, kurioje jie patys jaustųsi turintys pranašumą. Ir atrodo, kad šie amžiaus skirtumo santykiai yra vieta, kur jie gali tai jausti, ypač būdami labai jauni vyrai, kur dar neįrodėte savo potencialo.

 

Spiegelman: Taigi, akivaizdu, kad mes taikome dvigubus standartus, kaip vertiname amžiaus skirtumo santykius. Ir man įdomu, kodėl manote, kad taip yra, ir ar manote, kad galbūt vyresnių moterų noras susitikinėti su jaunesniais vyrais yra laikomas šiek tiek labiau subversyviu ar mažiau grobuonišku, ir kodėl?

 

Leibertas: Manau, kad realybės šou milijoną kartų matėme, kaip vyresnis, turtingas vyras susiranda labai patrauklią jauną moterį, su kuria gali susilaukti vaikų ir prižiūrėti namus. Ir žinote, kas nutinka po 30 metų? Beveik kiekvieną kartą jis pereina prie jaunesnės modelio.

 

Bet manau, kad grįžtama prie klausimo, koks buvo tų santykių tikslas? Ar tiesiog norėjote, kad kažkas jums susilauktų vaikų? Ir manau, kad kai kalbame apie vyresnes moteris, susitikinėjančias su jaunesniais vyrais, daugelyje istorijų, kurias girdėjau, dažnai pasitaiko, kad moterys ieško lygiaverčio partnerio. Galbūt iš pradžių jų ekonominė padėtis nėra tokia pati, bet ji tikisi jį puoselėti, kad galiausiai jie galėtų būti lygiateisiški. Ir nemanau, kad tai visada tiesa kalbant apie vyrus.

 

Spiegelmanas: Sukūriau pažinčių profilį savo draugei, kuriai apie 50 metų ir kuri neseniai išsiskyrė po labai ilgos santuokos, į kurią buvo įstojusi gana jauna. Ir aš pasakiau: „Tik žiūrėk, tuoj tave užplūs jaunų vyrų užklausos.“ O ji atsakė: „Kodėl taip būtų? Nesuprantu. Kodėl jauni vyrai turėtų manimi domėtis? Tai neturi jokios prasmės.“ Ir tada, kai mes sėdėjome, kai kūriau jos profilį, tai įvyko akimirksniu. Užklausų srautas iš vyrų, kuriems apie 30 metų.

 

Ir ji sako, kad tai vis dar vyksta, ir tai ypač pasakytina apie vyrus, kuriems yra 35 metai. Ir aš labai džiaugiuosi dėl jos. Jaučiuosi tikrai laiminga. Nežinau, kiek ji dažnai eina į šiuos pasimatymus, bet aš tiesiog džiaugiuosi dėl jos, kad ji gauna tiek dėmesio, kad turi tiek galimybių. Kad jei ji nori susitikinėti su vyrais vien dėl jų kūnų – ne tai, kad tai būtų vienintelė priežastis susitikinėti su jaunesniu vyru – ji turi tokią galimybę. Ir aš žinau, kad nesijausčiau taip, jei lytys būtų atvirkščiai. Taigi, man tiesiog smalsu šiek tiek daugiau apie tai pagalvoti. Ką jūs apie tai manote?

 

Leibertas: Nemanau, kad anksčiau mums buvo leista būti išoriškai geidulingiems. Mums nebūtinai buvo leidžiama kalbėti apie savo troškimus, jų keistumą ir unikalumą. Taigi, atrodo, kad peržengiame ribas, kai galime pažvelgti į pažinčių programėlės profilį ir objektyvizuoti labai stiprų jauną vyrą, kuris galbūt kurį laiką deginosi Kosta Rikoje. Nežinau, aš tik spjaudžiu. Taigi, nors tai atrodo smagu, akivaizdu, kad suprantame, koks purvinas ir šlykštus gali būti nuolatinis objektyvizavimas.

 

Taigi, vėlgi, tai netobula, bet suprantu, kodėl tai gali atrodyti kaip malonus valdžios užgrobimas – sėdėti ir galvoti: „Žinai ką? Anksčiau man nebuvo suteikta tokia privilegija. Sėdėsiu čia ir objektyvizuosiu šiuos 24 metų jaunuolius.“

 

Spiegelmanas: Ką manai, Jamiesonai? Kodėl šios moterys ieško santykių su jaunesniais vyrais? Ką, tavo manymu, jos iš to gaus?

 

Websteris: Manau, kad jei yra globos elementas, pavyzdžiui, „susikurk vaikiną“ arba „kuruok jį“, padėk vaikinui užaugti – kad tai rūpesčio santykiai, kurie taip pat susipina su seksualumu, o ne būtinybė moteriai tiek daug rūpintis ir prisiimti visą rūpesčio atsakomybę.

 

Taigi, tai rūpestis su pliusu, o ne absoliutus neigiamas aspektas, kuris atsiranda laikui bėgant, kai moteriai tai tampa per sunku susidoroti.

 

Spiegelman: Būdas būti seksualizuotam už tai, kad esi rūpestingas, o ne rūpestis kaip deseksualizuojantis veiksmas.

 

Webster: Taip, manau, kad tai svarbu. Ir aš taip pat manau, kad turi būti nerimo gydymas, kad jaunesnis žmogus kažkaip jaučia mažiau nerimo. Nežinau, ar tai reiškia, kad jis mažiau grobuoniškas, ar labiau priklausomas, ar labiau garbinantis, bet tai turi būti kažkokio nerimo gydymas.

 

Spiegelman: Nežinau, ar iki galo suprantu, ką turite omenyje kalbėdamas apie tai, kaip nerimas veikia seksualinį potraukį. Gal galite šiek tiek daugiau apie tai papasakoti? Ką turite omenyje sakydami „nerimas“ ir kaip tai susiję?

 

Webster: Manau, kad nerimas, viena vertus, yra susijęs su tuo, ką reiškia paklusti kitam žmogui ir būti nuo jo priklausomam. Taigi, santykiuose jie yra priklausomybės žaidimų aikštelė, tačiau kartu jie tampa ir materialine priklausomybe, kalbant apie tai, kaip jūs susidėliojate savo gyvenimus ir ką tai neišvengiamai reiškia.

 

Taigi, įdomu, kas šiuose santykiuose su tuo elgiasi abiem šiais lygmenimis? Ir, žinoma, idėja yra ta, kad vyras noriai save pastato į labiau priklausomą padėtį vyresnės moters atžvilgiu ir tuo mėgaujasi. Ir ką jiems reiškia turėti žmogų, kuris yra akivaizdžiai nuo jų priklausomas, kaip tai jiems padeda?

 

Spiegelman: Ir kiek tai susiję su ekonomika, su tuo, kad moterys yra ekonomiškai nepriklausomos?

 

Webster: Nežinau, nes turėtume išsiaiškinti, ar visuose šiuose santykiuose taip pat yra tas klasės aspektas. Tačiau aš tikrai manau, kad faktas, jog moterys yra ekonomiškai nepriklausomos ir kad skyrybų skaičius toks didelis, jog moterys dabar yra įpratusios – tam tikra prasme bandyti, įsivaizduoti ar iš tikrųjų būti tokioje padėtyje – auginti šeimą vienos.

 

Ir tai, kad namų ūkiams šiuo metu reikia dviejų pajamų šaltinių, iš tikrųjų kažką keičia, todėl galite užduoti klausimą apie tai, kokių santykių norėtumėte, o ne apie tuos, kuriuos privalote turėti. Taigi, moterims turbūt keista galvoti: ko aš noriu?

 

Spiegelman: Emily, ką savo reportaže apie viso to ekonomiką radote?

 

Leibert: Manau, kad jiems pavyko iš visko atimti karjerą ir tą gryną dolerio ženklą. Jei iš finansų atimčiau finansų brolį, ar man iš tikrųjų patiktų, koks jis yra viduje? Ir manau, kad daugelis žmonių pasakytų: „Galbūt ne.“ Atsiprašau finansų brolių. Taigi, tas gebėjimas pasakyti: „Susitelksiu į save, į savo karjerą ir ambicijas ir žinau, kad galbūt šis žmogus yra priklausomas nuo manęs finansiškai, bet prisideda prie namų ruošos kitais būdais arba siūlosi nupirkti maisto produktų.“

 

Tai beveik tas pats, kas moteris galėtų įžvelgti tą pačią „Mad Men“ tropinę prasmę, ką reiškia būti aprūpintoju. Ir manau, kad tai gaivu.

 

Spiegelman: Manau, kad daugelyje tradicinių, heteroseksualių santykių moteris, kuri pradeda uždirbti daugiau nei jos partneris, gali būti vertinama kaip labai grėsminga. Ir įdomu, ar tai yra priešnuodis tam.

 

Leibert: Taip. Visos mano nuorodos yra iš realybės šou, bet tai matau ir „Tikrųjų namų šeimininkių“ franšizėse. Matydamas moterį per televizijos platformą, tampančią vis sėkmingesne ar kitomis aplinkybėmis – ir turiu asmeninės patirties su tuo – manau, kad vyrus traukia ambicingos ir karjeros siekiančios moterys, kol jie nesupranta, ką tai reiškia namų ruošos srityje ir kiek laiko bei prieigos jie turi prie tavęs. Taigi, taip, manau, kad realybė yra visai kitokia. Ir jei jauni vyrai dažniau būna namuose ir laukia, kol mama grįš namo, tai puiku. Pirmyn.

 

Webster: Tai labai priklauso nuo vyrų nerimo. Turiu omenyje, juokingai, mes dažnai manome, kad geriausiu atveju moterys iš tikrųjų nejaučia nerimo. Jos nerimauja tik dėl kitų žmonių nerimo ir kaip jie jas apšmeižs. Ir žinote, jei vyras nerimauja dėl to, kad nėra pakankamai galingas, ar dėl poreikio būti tikrai galingam, ar dėl poreikio būti tokioje padėtyje, kurioje jis jaučiasi turintis pranašumą, o moteris tiesiog yra šalia, bando valdyti visą šių vyrų kastracijos nerimą ir išsiaiškinti, iš kur visa tai gali atsirasti šiek tiek seksualinio malonumo, tai yra tas jausmas, kurį patiriate.

 

Spiegelman: Taip, visiškai.

 

Leibert: Atrodo, kad jauni vyrai į šią dinamiką ateina susitaikydami su tuo, kad jie visada gali būti beta vaidmenyje. Jie visada gali būti tie, kurie tvarko, o ne patys rūpinasi – kaip jiems visą gyvenimą buvo pasakojama apie šį mitą, kad tai yra jų vaidmuo ir jų nauda Žemėje.

 

 

Spiegelman: Mano prodiuseris kreipėsi į daugybę jaunų vyrų ir paklausė jų: „Kodėl jums patinka susitikinėti su vyresnėmis moterimis?“ Ir sulaukėme labai įvairių atsakymų, pavyzdžiui, „Aš ieškau brandos“.

 

Paxin: Iš vyresnių moterų jaučiau brandą, kurios negavau iš savo amžiaus moterų.

 

Spiegelman: „Ieškau santykių, kuriuose būtų daugiau lygybės“, – į jaunus vyrus, kurie sakė: „Jaunesnėms moterims visa socialinė žiniasklaida yra tokia: „Vyrai yra šiukšlės“.“

 

Dillion: Mano amžiaus merginos yra piktos. Jos nėra malonios.

 

Spiegelman: „Jos nori, kad mes uždirbtume daugiau, ir jos nori mūsų pinigų.“

 

Tristan: Ne tik aš moku už daiktus, ne tik einu į barą.

 

Spiegelman: „O su vyresne moterimi mes nejaučiame tokio spaudimo.“ Ir ar tai susiję su tuo, ką anksčiau sakėte, Jamieson, apie manosferą? Kaip jūs suprantate jaunus vyrus, kurie taip jaučiasi?

 

Websteris: Turiu omenyje, kad jūsų surinktuose įrašuose yra tiek daug nerimo, kad jie jį tiesiog kitaip interpretuoja nei anksčiau. Taigi, kažkas šioje istorijoje yra sena kaip laikas, tik naujame kontekste. Kita vertus, matau, kad moters troškimo klausimas, kuris, manau, yra tai, ką jūs pastebėjote – ko nori moteris – su kuo joks vyras nenori susidurti. Taigi, jie bando rasti būdą, kaip su tuo susitvarkyti. Anksčiau jūs tai sprendėte būdami vyru, turinčiu teisę į bet kokią moterį, kurios jis nori, ir kad ji būtų jo vaikų motina arba seksualinis objektas – arba bet kas kita – ir kad jis galėtų jaustis saugus dėl to, nes patriarchatas padeda jam jaustis saugiam. Dabar, kai jie nesijaučia saugūs, jie bando rasti kitų būdų, kaip užsitikrinti saugumą.

 

Taigi, išgyvename laikotarpį, kai daug, daug dalykų keičiasi ekonomiškai, politiškai ir socialiai, ir mes nežinome, kur einame. Nežinome, kur visa tai nuves. Manau, kad nutiks daug eksperimentų intymumo srityje. Tačiau manau, kad turime būti atsargūs dėl „seno vyno naujuose buteliuose“ situacijos.

 

 

Spiegelmanas: Taip. Kaip, jūsų manymu, žmonės reaguoja į tokius santykius tarp vyresnių moterų ir jaunesnių vyrų? Kaip, jūsų manymu, tai suvokiama pasaulyje?

 

 

Leibertas: Grįžtant prie to dvigubo standarto, apie kurį kalbėjome pradžioje, matome didžiulį seksizmą, susijusį su vyresniais vyrais, susitikinėjančiais su jaunesnėmis moterimis. Tačiau skirtumas vėlgi yra tas, kad moterys susigrąžina galią. Ir net jei ji netobula, net jei tai nedidelė galia, joms tai yra kažkas, ir nemanau, kad būtinai turime sėdėti čia ir aiškinti moteriai, kiek galios ji turi ar neturi savo santykiuose ar seksualiniame gyvenime.

 

 

Realybė tokia, kad nors daugelis šių moterų sako, kad mylisi nuostabiai – ir aš labai, labai už jas džiaugiuosi – mes nesame tuose miegamuosiuose ir nežinome, kokia dinamika vyksta ir kaip jos tai išbando. Kitas dalykas, kuris, manau, yra tikrai įdomus, yra tai, kad turime atsižvelgti į estetiką ir grožio aspektus, nes moterys darosi veido patempimus sulaukusios 35, 40, 45 metų.

 

Techniškai įmanoma atrodyti jaunai amžinai. Ir šia prasme nemanau, kad išoriškai yra tiek daug tabu, nes techniškai galite atrodyti labai panašaus amžiaus kaip 25 ar 28 metų moteris. Tačiau tai rodo įgimtą seksizmą, nes turėtumėte galėti susitikinėti su kuo tik norite. Ir kodėl mes teisiame vyresnes moteris už pasimatymus visame senėjimo spektre?

 

Spiegelman: Gavome šiuos duomenis iš Kinsey instituto, kad vienas iš penkių jaunų, heteroseksualių vyrų reguliariai fantazuoja apie vyresnes moteris. Ir atvirkščiai, tiesa: 64 procentai X kartos moterų teigia bent kartą fantazavusios apie buvimą su jaunesniu vyru.

 

Ir 2025 m. „Pornhub“, svetainėje, kuria naudojasi daugelis žmonių, bet daugiausia – manau, kad didžiausia jų demografinė grupė yra jaunesni vyrai. Paieškos terminų, tokių kaip „puma“ arba „50+“, populiarumas išaugo atitinkamai 83 ir 105 procentais. Kaip manote, kaip čia veikia fantazijos elementas?

 

Webster: Nenoriu būti tokia klišė psichoanalitikė, bet yra toks dalykas, vadinamas Edipo kompleksu, apie kurį kažkada kalbėjo Freudas. Tai idėja, kad mūsų idėjos apie meilę, intymumą, seksualumą ir jaudulį gimsta namuose; jos gimsta šeimos santykiuose, o vaikai jaučia neįtikėtinai seksualų ryšį su savo tėvais. O tada tai pereina į represijas, ir tada tai turėtų nuspalvinti jūsų santykius, o ne motinos ar tėvo figūra ar kažkuo panašiu.

 

Bet štai, represijos ne visada tokios stiprios. Taigi, manau, kad incestuozinės fantazijos visada buvo seksualumo dalis. Tad man įdomu, kodėl šis dalykas, kuris turėtų būti slopinamas ir išstumiamas, yra atvirai atskleidžiamas?

 

 

Spiegelman: Ką manote, kas su tuo vyksta?

 

 

Webster: Jei atvirai, manau, kad tai civilizacijos nuosmukio ženklas. Štai  Freudas teigė, kad civilizacija priklauso nuo incesto draudimo. Atskiriate kartas ir išsiunčiate žmogų vieną, kaip nepriklausomą asmenį, kad iš naujo atrastų seksą ir meilę sau. Ir jei mūsų poreikiai nėra patenkinami – arba jei represijos kažkokiu būdu, forma ar forma neišlieka – vadinasi, kažkas negerai.

 

Leibertas: Manau, kad įraše, kurį girdėjome, pirmasis jaunuolis kalbėjo apie tai, kaip, jo manymu, jaunesnės moterys yra piktos, o vyresnės moterys sako: „Ateik čia, mieloji.“

 

Dillionas: Vyresni žmonės ten viršuje sako: „Eime, čia turiu užkandžių. Turiu sulčių dėžutę ir krekerių tik tau, didvyri. Ateik man papasakok savo jausmus. Man rūpi.“

 

Leibertas: Tai vis dar ta MILF idėja, kad mama tavimi pasirūpins. Dabar viskas vyksta kita linkme. Anksčiau moterys emociškai rūpinosi vyresniais vyrais, kurie neišmoko, kaip panaudoti ar suprasti savo emocijas ir jas perteikti. Dabar viskas yra kita linkme, tiesa? Tarsi tai būtų jauno vyro auginimas suaugus. Ir ar tai progresyvu, ar tai įgalina? Nesu tikras.

 

 

Spiegelman: Visiškai pritariu tam, ką jūs sakote. Taip pat įdomu, kiek to galima priskirti moterų seksualinio potraukio išlaisvinimui ir gebėjimui gryniau tenkinti tą troškimą, kai žmogus yra ekonomiškai nepriklausomas. 2025 m. buvo atliktas kitas tyrimas, paskelbtas Nacionalinės mokslų akademijos žurnale, kuriame žmonių buvo klausiama, ar jiems patogu susitikinėti su vyresniais ar jaunesniais, ar jie norėtų susitikinėti su vyresniais ar jaunesniais. Ir dauguma moterų atsakė, kad nenori susitikinėti su jaunesniais, bet tada tie patys žmonės buvo priversti eiti į aklus pasimatymus. Tiek moterys, tiek vyrai, kai jie iš tikrųjų susitikinėjo aklai, buvo linkę rinktis šiek tiek jaunesnius partnerius. Taigi, moterų nurodytas pageidavimas dėl amžiaus, su kuriuo jos norėjo susitikinėti, neatitiko jų tikrojo pageidavimo, kai jos pradėjo susitikinėti.

 

 

Ir kiek tai susiję tik su jaunesniais kūnais, kurie yra tvirtesni, gražesni, ir kiek tai yra moterų gebėjimas būti vien tik vedamoms seksualinio potraukio?

 

 

Leibertas: Praėjusių metų pabaigoje kalbinau Kathy Griffin, ir ji parašė labai platų, ilgą „Substack“ įrašą apie įsimylėjimą 23 metų moteryje, kuriai, manau, yra apie 60 metų.

 

Ji labai aiškiai pasakė, kad geriausia šių santykių dalis buvo seksualiniai santykiai. Ji sakė, kad su juo ir kitais jaunesniais vyrais, su kuriais ji susitikinėjo, suprato, kad jie labiau domisi davimu nei gavimu. Ir šia prasme, manau, Kathy amžiaus žmogui tai turi būti didžiulis scenarijaus apvertimas. Jaunesnėms moterims – ne tiek daug, nes jos buvo auklėjamos su platesniu seksualiniu švietimu. Jos žino, ką reiškia galėti ateiti įvairiais būdais, galėti išreikšti savo norą, paklausti, ar pirmiausia gali patirti malonumą. Manau, kad tai, deja, yra šiek tiek nauja.

 

Spiegelmanas: Kiek čia susiję su feminizmo versija, kuri tiesiog teigia, kad moterys turėtų galėti atkartoti visą vyrų elgesį, įskaitant elgesį, už kurį mes stigmatizuojame vyrus? Ar tai yra to dalis? Ar tai yra galutinis feminizmo tikslas, kad moterys taip pat turėtų galėti būti -

 

Websteris: Moterys turėtų būti kaip vyrai?

 

Spiegelmanas: Taip, būtent.

 

Websteris: Aš, kaip feministė, asmeniškai tikiuosi kažko kito.

 

Spiegelmanas: Pakalbėkime apie tai plačiau.

 

Websteris: Nežinau. Manau, kad – kaip analitikė ir klausydamasi žmonių – seksualumas, reprodukcija, intymumas ir rūpestis yra išties sudėtingi dalykai. Ir mes turėjome labai nelygią visuomenę, kuri mums tai sukūrė.

 

Taigi, kai kalbame apie laisvę ir pasirinkimus, ir apie galimybę jaustis patogiai seksualiai savo gyvenime su partneriais, mums dar labai ilgas kelias. Ir tiesiog apversti scenarijų, man, yra A taškas, kai turime pasiekti C tašką.

 

Spiegelman: Tai labai logiška. Ką manai, Emily? Ar tai yra galutinis feminizmo tikslas? Kad moterys tiesiog galėtų elgtis kaip vyrai?

 

Leibert: Ne, nes vyrai istoriškai buvo labai prievartingi ir plėšė bendruomenes. Taigi, ne, nemanau, kad tikslas turėtų būti elgtis kaip vyrai. Manau, kad nusipelnėme tikėtis daugiau nei to. Tobuloje matriarchalinėje visuomenėje moterys nenori būti viešpatėmis. Mes nenorime žmonėms nurodinėti, kaip gyventi. Mes tiesiog norime turėti galimybę gyventi laisvai ir suteikti šią teisę bei privilegiją kiekvienam, kas vaikšto žeme.

 

Spiegelman: Aš vartosiu žodį „problematiška“. Kada amžiaus skirtumas tampa problemiškas? Manau, galbūt sutiktume – ir galime visiškai nesutikti – kad 40 metų vyras, susitikinėjantis su 20 metų moterimi, jaučiasi nejaukiai dėl tarp jų tvyrančios galios dinamikos. Ar 40 metų moteris, susitikinėjanti su 20 metų vyru, jaučiasi lygiai taip pat nejaukiai?

 

 

Webster: Taip. Tai nereiškia, kad tai draudžiama, bet noriu pasakyti, kad yra kažkas nejaukiai pripažįstant nelygybę per, kad ir ką, 20 metų. O 20 metų yra ilgas laikas. Jei pagalvotumėte apie tai, kas buvai, kai tau buvo 20, ir galvoji, kas esi, kai tau 40, – neįtikėtina, kokius skirtumus tie 20 metų daro.

 

Ilgą laiką negalėjome pasakyti, kad 20-metė moteris, susitikinėjanti su 40-mečiu vyru, yra beprotiška. Mes tai sakome dabar, tad kodėl gi nepasakius to atvirkščiai? Turiu omenyje kažką, kas susiję su laiko atpažinimu, ir asimetrija yra tokia, kad 20-metis vyras neturi supratimo, ko nesupranta būdamas 40-ies. 40-metė moteris turi kažką suprasti apie tai, ką reiškia būti 20-mečiu, nors ji niekada, žinoma, nebuvo 20-metis vaikinas, o buvo 20-metė mergina. Taigi, kas tai yra santykiuose? Nežinau. Turiu omenyje, tai yra tarp jų.

 

Spiegelman: Aš tai suprantu. Esu susitikinėjusi su vyresniais žmonėmis ir visada jaučiau, kad esu labai brandi ir esame labai lygūs. Ir tu nežinai, ko nežinai. Tiesiog nežinai, ko nežinai. Kai pasiekiau tokį amžių, kokio buvo jie, kai susipažinome, pagalvojau: „Ką jie galvoja?“ Buvau labai jauna. Net nebuvau baigusi koledžo. Tikriausiai iki šiol buvau labai erzinanti.

 

 

Ar manote, kad įmanoma būti santykiuose su amžiaus skirtumu, kurie nėra disbalansuoti? Ir, dėl ginčo, pakalbėkime apie santykius, kuriuose skirtumas yra bent 10 metų. Ar tokiuose santykiuose įmanoma būti visiškai lygiaverčiais?

 

 

Leibertas: Norėjau pasakyti „ne“, bet manau, kad pakeisiu savo atsakymą. Nežinau, ar skaitėte Raven Leilani romaną „Luster“. Yra tokia konkreti ištrauka. Ji yra jaunesnė moteris, susitikinėjanti su vyresniu, vedusiu vyru. Vedęs vyras pradėjo santuoką ir prasideda drama. Ji kalba apie tai, kaip vien metų tėkmė nebūtinai suteikia daugiau išminties, kūrybiškumo, aistros. Yra scenarijus, kai pasimatymai su vyresniu vyru yra tiesiog pasimatymai su vyresniu vyru, ir galbūt jis yra nenaudingas.

 

Manau, kad vėlgi bandome išlyginti netobulos sistemos likučius, ir jei bandome išnaudoti vyresnės moters potencialią galią, kurią vyresnis vyras gali turėti santykiuose, tiesiog nežinau, ar to norime.

 

Websteris: Tai tarsi rato kvadratūra.

 

Leibertas: Taip, tai tiesiog prakeiktas žaidimas.

 

Websteris: Manau, kad negalima vienašališkai pasakyti „ne“ – kad vien dėl amžiaus skirtumo negali būti lygybės. Manau, klausimas būtų, kaip jie dėl to derasi, kiek jie atviri šiuo klausimu, kiek jie geba susidurti su tuo, kas yra svarbu, ir taip pat su kokiais veidais santykiai neišvengiamai turės susidurti. Nes kas nutinka, kai, nežinau, tau 60, o jiems 90?

 

Spiegelmanas: Noriu baigti segmentu pavadinimu „Monetų gamyba“. Iš esmės tokie žodžiai kaip „puma“ skamba kaip grobuoniška, o „MILF“ – aiškiai seksualinė. Šis reiškinys vyksta, bet mes neturime tam terminų. Ir įdomu, ar galėtumėte pasiūlyti naują terminą.

 

Websteris: Pagalvojau apie „suaugusiųjų gyvenimą“.

 

Spiegelmanas: Turite omenyje pasimatymus su vyresne moterimi?

 

Websteris: Taip, jūs bandote suaugti. Suaugusiųjų gyvenimą. Štai ką sako mano sūnus, kai atlieka savo pavedimus.

 

Spiegelmanas: O dabar jūs turite iš tikrųjų suabejoti, ką jis turi omenyje sakydamas „atlikęs savo pavedimus“.

 

Websteris: Taip, teisingai.

 

Leibertas: Gerai, mano pirmas instinktas buvo kažkas panašaus į „auklės“ arba „auklės“, nes idealiu atveju jūs jas prižiūrėtumėte, bet tai laikina. Tu jas auklėji iki pilnametystės. Bet tada pagalvojau, na, mums tai nepadeda. Tada pagalvojau, kas būtų, jei vietoj „MILF“ būtų -

 

Webster: Tada jos būtų, kaip „paruošiančios“.

 

Leibert: Moterys, su kuriomis norėčiau susitikinėti, tiesiog „LAUKINĖS“. Aš sakiau „laukiniai dalykai“, „išsišakojančios“.

 

Spiegelman: Taigi, galvojau „mamytės“ ir „mažyliai“. Tarsi „Mama yra mažylių magnetas. Pažvelkite į tą mamą bare; ją supa mažyliai“. Pagalvojau, kad tai galėtų suveikti.

 

Leibert: Tai sukuria labai ryškų vaizdą, kuris, manau, skamba dvasiškai teisingai.

 

Spiegelman: Labai ačiū jums abiem, kad esate čia. Buvo tikrai malonu su jumis apie tai pasikalbėti.

 

Leibert: Jums taip pat.

 

Webster: Ačiū.“ [1]

 

1. The Rise of the Sugar Mommy Economy: The Opinions. Spiegelman, Nadja; Leibert, Emily; Jamieson Webster; Darbha, Vishakha.  New York Times (Online) New York Times Company. Apr 16, 2026.

The Rise of the Sugar Mommy Economy

“What a shift in the dating preferences of younger men reveals about our changing norms.

 

Younger men are increasingly seeking out older women — and it’s not just a dating trend. It’s a shift in power, desire and modern masculinity.

 

In this episode of “The Opinions,” the Opinion culture editor Nadja Spiegelman talks with the writer and psychoanalyst Jamieson Webster and Emily Leibert, a staff writer at The Cut, about why age-gap relationships are so popular and whether they signal liberation, backlash or something more complicated.

 

Below is a transcript of an episode of “The Opinions.” We recommend listening to it in its original form for the full effect. You can do so using the player above or on the NYTimes app, Apple, Spotify, Amazon Music, YouTube, iHeartRadio or wherever you get your podcasts.

 

The transcript has been lightly edited for length and clarity.

 

Nadja Spiegelman: Recently, my 52-year-old friend separated from her husband. And so, I made her a dating profile. And the response from men in their 30s was overwhelming.

 

Paxin: The oldest age gap that I had was eight years, and she was 35 and I was 27 years old.

 

Dillion: So, I’m 34. The oldest I’ve been on a date with, I want to say, is like close to 50.

 

Tristan: I am 28 years old and my ex-girlfriend was 42. She had two kids who were the same age as my siblings.

 

More young men are seeking to date older women.

 

Paxin: I was really attracted to the level of emotional maturity that they could give me.

 

Tristan: Just the openness for a relationship. A real relationship: exclusivity, something longer-lasting.

 

Kendrick: They tend to be more in their careers, and they tend to be more peaceful when it comes to dating.

 

The dating app Feeld reports huge growth in this area in just the past two years.

 

Dillion: Really because of a toxic dating world. They all hate us all. Social media is: “Men are trash.” You know who’s not saying that? The older ones up there.

 

Tristan: They’re not ghosting me after six weeks.

 

Women over 40 have more spending power and social capital than ever before. So, is that why these age-gap relationships are now all the rage?

 

We’re going to talk in quite general stereotypes, because that’s the only way to talk about large groups of people by gender and age. We’ve all been seeing this in film and television. There’s “Babygirl,” there’s the reality show “Age of Attraction,” there’s “The Idea of You.” There’s more that I can list, over the past several years. And so, I was also really curious if this is actually happening in the world, not just in the media. And I reached out to the dating app, Feeld, and I asked them to run numbers on this, and was just like, are you seeing this in your dating app data?

 

And they said that over the past two years, the number of men who are exclusively interested in dating women older than themselves has increased by 64 percent. And that is particularly true among the youngest bracket of men, 18-to-25-year-old men. This is happening, and I’m really curious about why it’s happening now.

 

Emily, you reported a whole story on this. So, what were you expecting to find? What did you find? What surprised you in your reporting?

 

Emily Leibert: Yeah. From the women that I spoke to in my reporting, and these are women across all ages, I think the biggest thing was a sense of freedom.

 

That they’re not really beholden to this mold that men might have held them to before, that they can just simply be themselves; that they don’t have to pine for male validation and male desire, and instead, men can just come to them.

 

They wanted to find somebody who isn’t necessarily economically out-earning them.

 

They didn’t necessarily want to be with somebody who is more successful than them. They don’t care about those things. They just want to be in a relationship, a loving relationship, with a partner who sees and respects them. I think the other thing is that they do get a sense of joy in being able to shape a young man. I think that some of the women I spoke to were very interested in building a boyfriend as a sort of perfect product that they can carry on their arms. Sort of like a purse.

 

Spiegelman: I’m curious about what you were saying at first: Part of the pleasure is that men come to them, that they don’t have to be in pursuit. It reverses our image of the predatory cougar for a lot of these women. Are they describing that they are being approached by these young men?

 

Leibert: Yeah. There was a stampede of young men coming up to them in bars. Like one of the women was at a random Times Square dive bar, and she was like: “I could not even take a breath. I could not take a sip. Every 20 seconds, some 20-something was coming up to me.” But I think that’s really exciting for them, even if they are just in their late 20s or early 30s, to see all of the work that they’ve put into their education and their personal finances being valued instead of, just as a young woman, purely an object. Like, I think that is really cool for them.

 

Spiegelman: Yeah. And Jamieson, are you seeing this happen, either in your social life or in your practice? Are you seeing this happen around you, this kind of relationship?

 

Jamieson Webster: I’m not seeing it in any particular fashion personally, but I certainly have seen it pop up in the culture and have been thinking about it. A lot of what I do hear about is dating fatigue, with respect to the apps. And what’s being called “the manosphere” is something that I think is on everybody’s mind; and what’s happening for men and their sense of possibility, which seems to be part of the story of this question of age-gap relationships.

 

One of the things that I think is shockingly more visible and present, especially in the lives of my patients — and that the apps highlight — is just the feeling of the sheer number of other people, and the ruthless competition in that, which isn’t helped in a society that is increasing inequality rather than reducing inequality.

 

So, on the one hand, you have a situation which is increasingly unequal, and then you have a sense of just the sheer number of other people out there, as a pool in which you’re competing. And there’s something about this for men, including the fact that for women and men, the equality is shifting. And it’s not great, it’s not where it should be, but there’s greater equality between men and women than there was.

 

And so, there’s something about trying to find a place in which something of themselves feels like they have a leg up. And it seems like this age-gap relationship is a place where they can feel that, especially as a very young man, where you haven’t proved your potential yet.

 

Spiegelman: And so, obviously, we do have double standards around how we perceive age-gap relationships. And I’m curious why you think that is, and if you think that perhaps it’s seen as a bit more subversive, or less predatory, for older women to want to date younger men, and why?

 

Leibert: I think what we’ve seen play out on reality TV a million times over is this idea of an older, wealthy man finding himself a very attractive young woman to procreate with and have her look after the house. And guess what happens 30 years later? Almost every time, he moves on to the younger model.

 

But I think it comes back to, well, what was the intent of that relationship? Did you just want somebody to crank out some children for you? And I think, when we’re talking about older women dating younger men, a lot of the stories that I have heard often include women looking for an equal partner. Maybe they aren’t on the same economic standing to begin with, but who she’s hoping to nurture so that they can be on equal footing eventually. And I don’t think that is always necessarily true with men.

 

Spiegelman: I made a dating profile for a friend of mine, who is in her early 50s and recently separated from a very long marriage that she’d entered quite young. And I was like, “Just watch, you’re about to be inundated with requests from young men.” And she was like: “Why would that be? I don’t understand. Why would young men be interested in me? That makes no sense.” And then as we were sitting there, as I set up the profile for her, it happened instantly. Floods of requests from men in their early 30s.

 

And she says this is still happening, and it’s very specifically men who are 35. And I feel so much glee for her. I feel really happy. I don’t know how much she’s going on these dates, but I just feel happy for her that she’s getting this attention, that she has this amount of possibility. That if she wants to date men purely for their bodies — not that this would be the only reason to date a younger man — she has this available to her. And I know that I would not feel this way if the genders were reversed. And so, I’m just curious about thinking that through a little bit more. What do you think about it?

 

Leibert: I don’t think that we were previously allowed to be outwardly horny. We were not necessarily allowed to talk about our desires and the strangeness and singularity of them. So, it does feel transgressive to be able to look at a dating app profile and really objectify a very strong, young man, who’s maybe been tanning in Costa Rica for a bit. I don’t know; I’m just spitballing. So, while that does feel fun, obviously we understand how really filthy and disgusting being objectified over and over again can feel.

 

So again, it is imperfect, but I understand why that can feel like a nice power grab, to sit there and be like: “You know what? I wasn’t afforded this privilege in the past. I’m going to sit here and objectify the hell out of these 24-year-olds.”

 

Spiegelman: What do you think, Jamieson? Why are these women seeking relationships with younger men? What would you imagine they get from it?

 

Webster: I guess I imagine that if there’s a caretaking element, in terms of the build-a-boyfriend or curate-the-boyfriend — help the boyfriend grow up — that it’s a relationship of care that also gets to be mixed with sexuality, rather than the necessity that a woman care for so much and take on all of the responsibility of care.

 

So, it’s care with a plus, rather than the absolute negative that it is over time, when it’s too much for a woman to handle.

 

Spiegelman: A way of being sexualized for being caregiving, rather than caregiving being a de-sexualizing act.

 

Webster: Yeah, I imagine that’s important. And I also think that there must be a treatment of the anxieties, that with the younger person there’s somehow less anxiety. I don’t know if it’s that he’s less predatory, or that he’s more dependent, or that he’s more worshipful, but it must be treating anxiety of some kind.

 

Spiegelman: I don’t know that I fully understand what you mean when you talk about the ways in which anxiety plays into sexual desire. Can you just say a little bit more about that? What do you mean by anxiety, and how does that relate?

 

Webster: I think anxiety is, on the one hand, about what it means to submit to the other person and to be dependent on them. So, I mean, part of what happens in relationships is that they are a playground for dependency, but they also become material dependencies in terms of how you put your lives together and what that inevitably entails.

 

And so, I wonder what in these relationships treats it on both of these levels? And, obviously, the idea is that the man is willingly putting himself in a more dependent position, with respect to the older woman, and enjoying this. And what is it for them to have someone who has this obvious dependency on them, how does that help them?

 

Spiegelman: And how much does this have to do with the economics, with women being more economically independent?

 

Webster: I don’t know, because we’d have to find out if all of these relationships also have that class dimension in it. But I certainly think the fact that women have more economic independence, and that the divorce rates are such that women are now used to — in a way trying to, having to imagine, or actually being in the position to — raising a family on their own.

 

And the fact that households require two incomes at this point really changes something, such that you can ask a question about what kind of relationship you would want, as opposed to the one that you have to have. So, it must be wild for women to be like, what do I want?

 

Spiegelman: Emily, what did you find in your reporting about the economics of it all?

 

Leibert: I think that they were able to take the career and that pure dollar sign out of things. If I were to take the finance bro out of finance, would I actually like who he is inside? And I think a lot of people would say: “Maybe not.” Sorry to the finance bros. So, that ability to say: “I am going to center myself, center my career and my ambition, and know that perhaps this person is dependent on me in that financial sense, but they are contributing around the house in different ways, or they’re offering to get the groceries.”

 

It’s almost like the woman gets to step into that very “Mad Men” tropey sense of what it meant to be the provider. And I think that this is refreshing.

 

Spiegelman: I feel like in a lot of traditional, heterosexual relationships, a woman who begins out-earning her partner can be seen as very threatening. And I wonder if this is an antidote to that.

 

Leibert: Yeah. All my references are reality TV, but I see this across “The Real Housewives” franchises. Seeing the woman, through the platform of television, becoming more and more successful or in other circumstances — and I have personal experience with this — I think that men are attracted to women with ambition and with careers, until they understand what that means on a domestic level, and how much time and access they have to you. So yeah, I think the reality of that is very different. And if young men are down to be home more often and wait for Mommy to come home, then like, great. Go for it.

 

Webster: It’s so dependent on the male anxiety. I mean, in a funny way, we often think, at best, women actually don’t have anxiety. They just have anxiety about other people’s anxieties, and how they’re going to smear on them. And you know, if it’s the male’s anxiety about not being powerful enough, or needing to be really powerful, or needing to be in a position in which he feels like he has a leg up, and the woman’s just there, trying to manage all of these men’s castration anxiety, and figure out where a little sexual pleasure can come from in any of this is kind of the feeling you have.

 

Spiegelman: Yeah, totally.

 

Leibert: It does seem like the young men are coming into these dynamics accepting of the fact that they might always be in a beta role. They might always be the person who is cleaning up and not actually being the provider — as they were told this myth their entire life, that this is their role and their usefulness on earth.

 

Spiegelman: My producer reached out to a whole bunch of young men and asked them: “Why do you like dating older women?” And there was a huge range of responses from people saying, “I’m looking for maturity.”

 

Paxin: There was a sense of maturity that I got from older women that I wasn’t getting with women my age.

 

Spiegelman: “I’m looking for a relationship with more equality,” to young men saying, “For younger women, all of social media is, ‘Men are trash.’”

 

Dillion: Girls my age, they’re [expletive] mean. They’re not nice.

 

Spiegelman: “They want us to be earning more, and they want our money.”

 

Tristan: Not just me paying for things, not just going out to a bar.

 

Spiegelman: “And with an older woman, we don’t have those pressures.” And does that speak to what you were saying before, Jamieson, about the manosphere? How do you understand young men who feel that way?

 

Webster: I mean, there’s so much anxiety in those tapes that you guys collected, in terms of, it’s just being parsed differently by them than the way that it had been previously. So, something about that is a tale as old as time, just in a new package. On the other hand, I see that the question of a woman’s desire, which is, I think, what you were picking up on — like, what a woman wants — which is what no man wants to deal with. So, they’re trying to find a way to deal with it. Before you dealt with it by being a man who has the right to whatever woman he wants, and for her to be the mother to his children, or to be his sexual object — or to be whatever it was — and that he could feel secure in that, because the patriarchy helps him feel secure in that. Now that they don’t feel secure, they’re trying to find other means by which to have security.

 

So, we have a moment in which many, many things are shifting economically, politically and socially, and we don’t know where we’re going. We don’t know where this is going to land. And I think what’s going to happen is that there’s going to be a lot of experiments in intimacy. But I think we have to be careful of the “old wine in new bottles” situation.

 

Spiegelman: Yeah. How do you think people react to these relationships between older women and younger men? How do you see it being perceived in the world?

 

Leibert: Speaking back to that double standard that we spoke about initially, there is a huge amount of sexism that we see toward older men dating younger women. But the difference, again, is that women are taking back power. And even if it is imperfect, even if it is a small amount of power, it is something to them, and I don’t think it’s necessarily up to us to sit here and tell a woman how much power she does or does not have in her relationship, or in her sex life.

 

The reality is that while many of these women are saying that they’re having amazing sex — and I’m very, very happy for them — we’re not in those bedrooms, and we don’t know what sort of dynamics are playing out and how they are testing the waters of that. Another thing that I think is really interesting is that we have to take into account aesthetics and beautification, because women are getting face-lifts at 35, 40, 45 years old.

 

It is possible to, technically, look young forever. And in that sense, I don’t think, outwardly, there is as much taboo, because you could technically look a very similar age to a 25-year-old or 28-year-old. But that points out the inherent sexism, in that you should be able to date whoever you want. And why are we judging older women for dating throughout the aging spectrum?

 

Spiegelman: We got this data from the Kinsey Institute that one in five young, straight men regularly fantasize about older women. And the reverse is also true: 64 percent of Gen X women say they fantasized, at least once, about being with a younger man.

 

And in 2025, on Pornhub, a website that is used by many people, but primarily used — I think their biggest demographic is younger men. Search terms, like “cougar,” or “50 plus,” have risen by 83 percent and 105 percent, respectively. How do you think the fantasy element of this plays into it?

 

Webster: I hate to be such a cliché psychoanalyst, but there’s this thing called the Oedipus complex that Freud talked about once upon a time. It’s this idea that the ideas we have about love and intimacy, and sexuality and excitement, are born at home; and they’re born in the familial relationship, and children feel incredibly sexually toward their parents. And then this goes into repression, and then it’s only supposed to color your relationship with not a maternal or paternal figure, or something.

 

But lo and behold, repressions aren’t always so sturdy. And so, I think incestuous fantasies have always been a part of sexuality. And so, the interesting thing for me is, why is this thing, that’s supposed to be repressed and displaced, wide out in the open?

 

Spiegelman: What do you think, what’s going on with that?

 

Webster: I think that it’s a sign of the decline of civilization, to be honest. That’s what Freud said, that civilization is dependent on the prohibition against incest. You separate the generations, and you send the person out on their own, as an independent person, to rediscover sex and love for themselves. And if our needs aren’t being met — or if repressions aren’t holding in some way, shape or form — then there’s something wrong.

 

Leibert: I think that in the tape that we heard, the first young man was talking about how he thought younger women are mean, and older women are like, “Come here, honey.”

 

Dillion: The older ones up there, they’re like, “Come on, I got snacks right here. I got a juice box and some crackers just for you, big guy. Come tell me your feelings. I care.”

 

Leibert: This is still that MILF idea of Mommy’s going to take care of you. Now it’s just happening in a different direction. Before, it was women emotionally caretaking older men, who had not worked out how to use or understand their emotions and communicate them. Now, it’s in the other direction, right? Like it’s just mothering a young man into adulthood. And is that progressive, is that empowering? I’m not sure.

 

Spiegelman: I fully buy what you guys are saying. And I also wonder how much of it can be attributed to a liberation of female sexual desire and an ability to be following that desire more purely, when one has more economic independence. There was another study in 2025, published in a National Academy of Sciences journal, where they asked people if they were comfortable dating older or younger, if they wanted to date older or younger. And most women said that they did not want to date younger, but then they made those same people do blind dating. Both women and men, when they were actually blind dating, tended to prefer slightly younger partners. So, the women’s stated preference to which age they wanted to date did not match their actual preference once they were dating.

 

And how much of that is about just younger bodies being more fit, more beautiful, and this is women just being able to be purely driven by sexual desire?

 

Leibert: I interviewed Kathy Griffin, at the end of last year, and she wrote this very sprawling, long Substack post about falling in love with a 23-year-old, and I think she’s in her 60s.

 

She was very explicit about the fact the best part of the relationship was their sexual relationship. And she said that she had found, with him and other younger men that she had dated, that they were far more interested in giving than taking. And in that sense, I imagine for someone of Kathy’s age, that must be such a massive flip of the script. For younger women, not so much, because they’ve been raised with a more sprawling sexual education. They know what it means to be able to come in multiple ways, to be able to express their desire, to ask if they can receive pleasure first. I think that this is, sadly, somewhat new.

 

Spiegelman: How much of this is about a version of feminism, which is simply about saying women should be able to replicate all the behavior men do, including the behavior that we stigmatize men for doing? Is that part of what this is? Is this the end goal of feminism, that women should also be able to be ——

 

Webster: Women should be like men?

 

Spiegelman: Yes, exactly.

 

Webster: I just hope for something else in that, as a feminist, personally.

 

Spiegelman: Talk more about that.

 

Webster: I don’t know. I think that — as an analyst, and listening to people — sexuality, reproduction, intimacy and care are really fraught. And we’ve had a greatly unequal society that has been what has scripted these for us.

 

And so, when we talk about freedom and choices, and being able to be comfortable sexually in our lives with partners, we have such a long way to go. And to just merely flip the script is, to me, Point A when we need to get to Point C.

 

Spiegelman: That makes so much sense. What do you think, Emily? Is this the end goal of feminism? That women should just be able to act like men?

 

Leibert: No, because men have historically been very coercive, and have been pillaging through communities. So, no, I don’t think the goal should be to act like men. I think that we deserve to hope for more than this. In a perfect matriarchal society, women do not want to be overlords. We don’t want to tell people how to live. We just want to be able to live freely, and to give that right and that privilege to anyone who walks the earth.

 

Spiegelman: I’m going to use the word “problematic.” When does an age gap get problematic? I think maybe we would agree — and we can totally disagree — that a 40-year-old man dating a 20-year-old woman feels uncomfortable, because of the power dynamic between them. Does a 40-year-old woman dating a 20-year-old man feel just as uncomfortable in exactly the same way?

 

Webster: Yeah. Which isn’t to prohibit it, but to say that there’s something uncomfortable about the recognition of inequality by virtue of, whatever, 20 years. And 20 years is a long time. If you think of who you were when you were 20, and you think of who you are when you are 40, it’s mind-boggling what differences those 20 years make.

 

And, for a long time, we haven’t been able to say that a 20-year-old woman dating a 40-year-old man is insane. We say it now, so why wouldn’t we say it in reverse? But I mean, something about recognizing time, and also the asymmetry is such that the 20-year-old man has no idea what he doesn’t understand about being 40. A 40-year-old woman must understand something about what it is to be 20, even though she was never, obviously, a 20-year-old boy, but she was a 20-year-old girl. And so, what is that in the relationship? I don’t know. I mean, that’s between them.

 

Spiegelman: I understand this. I’ve dated people who were older, and I’ve always felt like I was very mature and we were very equal. And you don’t know what you don’t know. Like, you simply don’t know what you don’t know. When I hit the age that they were when we met, I was like, what were they thinking? I was really young. I hadn’t even graduated from college. I was probably very annoying to date.

 

Do you think that it’s possible to be in an age-gap relationship that doesn’t have a power imbalance? And, for the sake of argument, let’s talk about a relationship that has at least a 10-year difference. Is it possible, in that kind of relationship, to be fully equal?

 

Leibert: I was going to say no, but I think I’m going to change my answer. I don’t know if you’ve read the novel “Luster” by Raven Leilani. There’s this particular passage. She is a younger woman dating an older, married man. The married man has opened his marriage and drama ensues. She talks about how the mere passage of years does not necessarily give anyone more wisdom, more creativity, more passion. There is a scenario in which dating an older man is simply just dating an older man, and maybe he is useless.

 

I think, again, we’re trying to even the score of an imperfect system, and if we’re netting out at an older woman trying to get to the potential power that an older man might have in a relationship, I just don’t know if that’s what we want.

 

Webster: It’s like squaring the circle.

 

Leibert: Yeah, it’s just a cursed game.

 

Webster: I think that you can’t unilaterally say, no — that just because there’s an age gap, there can’t be equality. I think the question would be how they negotiate it, how open they are about it, how much they have a capacity to confront what it’s about — and also the faces that a relationship is going to have to inevitably go through. Because what happens when, I don’t know, you’re 60 and they’re 90?

 

Spiegelman: I want to end with a segment called “Coinage.” Basically, words like “cougar” feel predatory, “MILF” feels explicitly sexual. This phenomenon is happening, but we don’t have language for it. And I wonder if you might be willing to propose a new language.

 

Webster: I thought of “adulting.”

 

Spiegelman: To mean dating an older woman?

 

Webster: Yeah, you’re trying to adult. Adulting. This is what my son says when he’s done his errands.

 

Spiegelman: And now you have to really question what he means by having done his errands.

 

Webster: Yes, that’s right.

 

Leibert: OK, so my first instinct was something like “the nannies,” or “the babysitters,” because ideally you would be mothering them, but it’s temporary. You’re mothering them into adulthood. But then I was like, well, that’s not helpful for us. Then I was thinking, what if it was like, instead of “MILF” ——

 

Webster: Then they’re like “preppers.”

 

Leibert: Women I’d Like to Date, just “WILD.” I was like “wild things,” “wild-ing in,” “wild-ing out.”

 

Spiegelman: So, I was thinking “mommies” and “minnows.” Like, “Mommy’s a minnow magnet. Look at that mommy at the bar; she’s being surrounded by minnows.” Thought that might work.

 

Leibert: That draws a very sharp visual that I think feels spiritually correct.

 

Spiegelman: Thank you both so much for being here. It was really a pleasure to talk about this with you.

 

Leibert: You, too.

 

Webster: Thank you.” [1]

 

1. The Rise of the Sugar Mommy Economy: The Opinions. Spiegelman, Nadja; Leibert, Emily; Jamieson Webster; Darbha, Vishakha.  New York Times (Online) New York Times Company. Apr 16, 2026.

Vakarai grumiasi su Kinijos problema

„Kinija laimi ir pralaimi tuo pačiu metu. Šiuo metu Vakarai neturi atsakymo į tai.

 

Net Vokietijos įmonių vadovai, kurie paprastai yra tokie draugiški Kinijai, galėjo tik netikėdami kraipyti galvas. Penkių procentų augimas? Niekas tuo nebetiki, – sakė jie. Kas verčia Pekino vadovybę atkakliai laikytis šio skaičiaus? Ar jie nesuvokia, kaip juokingai save paverčia arba kaip praranda dar daugiau pasitikėjimo tarp gyventojų? Tokios buvo reakcijos neseniai, kai Kinija vėl paskelbė apie penkių procentų ekonomikos augimą. Šis skaičius beveik neturi nieko bendra su realiomis nuotaikomis ar suvokiama ekonomine padėtimi vietoje.

 

Tuo pačiu metu universitetų reitingai sukėlė ažiotažą, parodydami, kad, daugiausiai tyrimų pasaulyje vykdantys, universitetai dabar – beveik be išimties – yra Kinijoje.

 

Remiantis Leideno universiteto reitingu, Džedziango universitetas Hangdžou užima pirmąją vietą. Tai, kad pavadinimai Džedziangas, Hangdžou ir pats universitetas daugumai Europos žmonių, greičiausiai, reiškia labai mažai, yra akivaizdi iliustracija, kaip menkai Senasis Pasaulis supranta savo paties mažėjantį aktualumą. Hangdžou yra Džedziango sostinė. Džedziango provincija – regionas, kurio gyventojų skaičius maždaug prilygsta Prancūzijos gyventojų skaičiui, ir Kinijos ekonomikos galiūnas, galintis pasigirti gyvybinga verslumo kultūra. Universitetas Kinijoje taip pat gerai žinomas, kaip elitinė institucija; tarp jo absolventų yra, pavyzdžiui, „Deepseek“ įkūrėjas.

 

Kai kurie šį vienalaikį krizės ir triumfo susiliejimą vadina „Šriodingerio Kinija“; kiti kalba apie „dviejų greičių Kiniją“. Kinija vienu metu ir laimi, ir pralaimi. Ji gamina puikius elektromobilius, tačiau kaime pensininkams trūksta lėšų savo namams šildyti. Ji priverčia šokti humanoidus robotus ir siunčia žmones į Mėnulį, o jos gamyklose darbuotojai pluša už menkus atlyginimus. Ji tiekia prekes visam pasauliui, tačiau vidaus rinkoje vartotojų pasitikėjimas smarkiai sumažėjo.

 

Vakarų sostinėms šiuo metu perorientuojant savo Kinijos politiką, pagrindinis iššūkis yra rasti tinkamą atsaką į šią dvilypę Kinijos prigimtį. Nes nereikėtų tikėtis, kad ši situacija greitai pasikeis. Tokio masto šalims ir politiniams dariniams tai nėra neįprasta padėtis – ir abu aspektai yra teisingi vienu metu.

 

Skurdas ir Technologiniai proveržiai egzistuoja ir JAV, ir Europoje.

 

Vakarų vidutiniosios valstybės, atsižvelgiant į Kinijos Liaudies Respublikos ekonominę ir pramoninę reikšmę, tiesiog atsitraukimas nėra realus pasirinkimas – kaip Davose pabrėžė Kanados ministras pirmininkas Markas Carney.

 

Praeities Kinija – ta laukiama, tačiau strategiškai nepavojinga nauja eksporto rinka – nebegrįš. Ši „senoji Kinija“ šiandien yra lėta, nepatraukli Kinija. Pekinas, tiesa, tvirtina, kad vidaus paklausa turi skatinti būsimą augimą. Net prezidentas Xi, kuris istoriškai kritikavo vartotojiškumą, paskelbė tai strateginiu tikslu. Tačiau iki šiol jam nepavyko. Centrinio banko duomenys rodo, kad vartotojų noras išleisti toliau mažėja.

 

Pagrindinė to priežastis yra ta, kad vadovybė stovi pati sau skersai kelio. Ji nenori stabdyti „greitosios Kinijos“ – tai yra, pasaulio eksporto čempionės. Stipresnė valiuta, didesnis minimalus darbo užmokestis ar tvirtesnė gerovės valstybė padidintų gyventojų perkamąją galią, tačiau tuo pačiu metu padidintų gamybos sąnaudas ir pabrangintų eksportą. Juk kokia vyriausybė sąmoningai pakenktų vieninteliam segmentui jos ekonomikoje, kuris šiuo metu veikia sklandžiai?

 

Vakarų bandymai iki šiol reaguoti į šią „dvigubą Kiniją“ žlugo. Tarifai nepajėgė sustabdyti Kinijos eksporto bumo – tiesioginės silpnos vidaus paklausos ir didelės pasiūlos pasekmės.

 

Būtų pageidautinas vieningas demokratinių išsivysčiusių šalių frontas, tačiau jis vis dar vargu ar realus.

 

Tuo pačiu metu politikos formuotojai neturi priemonių primesti savo valios Vakarų korporacijoms. Šios įmonės pastebi naujus konkurentus, atsirandančius „greitosios Kinijos“ viduje – konkurentus, kurių jos tiesiog negali sau leisti ignoruoti.

 

Be to, politiniu lygmeniu – ir tikrai po Davoso – Vakarų vidutinėms valstybėms tapo visiškai aišku, ką iš tikrųjų reiškia nusigręžti nuo vienos didžiosios valstybės (būtent Kinijos): tai beveik neišvengiamai padidina jų priklausomybę nuo kitos – JAV.“ [1]

 

 

1. Der Westen ringt mit China. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 27 Jan 2026: 15. Von Gustav Theile

The West Grapples with China

“China is winning and losing at the same time. The West currently has no answer to this.

 

Even German executives—usually so friendly toward China—could only shake their heads in disbelief. Five percent growth? No one believes that anymore anyway, they said. What possesses the leadership in Beijing to stubbornly cling to this figure? Do they not realize how ridiculous they make themselves look, or how they are losing even more trust among the population? Such were the reactions recently when China once again announced economic growth of five percent. This figure bears almost no relation to the actual mood or the perceived economic situation on the ground.

 

At the same time, university rankings caused a stir by showing that the world’s most research-intensive universities are now—almost without exception—located in China.

 

According to a ranking by Leiden University, Zhejiang University in Hangzhou holds the number one spot. The fact that the names Zhejiang, Hangzhou, and the university itself likely mean very little to most people in Europe serves as a stark illustration of how poorly the Old World understands its own diminishing relevance. Hangzhou is the capital of Zhejiang province—a region with a population roughly equal to that of France and an economic powerhouse within China, boasting a vibrant entrepreneurial culture. The university, too, is well-known within China as an elite institution; its alumni include, for instance, the founder of Deepseek.

 

Some refer to this simultaneous convergence of crisis and triumph as ‘Schrödinger’s China’; others speak of a ‘two-speed China.’ China is winning and losing all at once. It manufactures excellent electric cars, yet in the countryside, pensioners lack the funds to heat their homes. It sets humanoid robots dancing and sends humans to the moon, while in its factories, workers toil away for meager wages. It supplies the entire world with goods, yet domestically, consumer confidence has plummeted to rock bottom.

 

As Western capitals currently reorient their China policies, the central challenge is to find an adequate response to this dual nature of China. For one must not expect that this situation will change anytime soon. For countries and political entities of this magnitude, this is not an unusual state of affairs—and both aspects are simultaneously true.

 

Poverty and technological breakthroughs coexist in the USA and Europe as well.

 

For the Western middle powers, a mere disengagement is not a realistic option given the economic and industrial significance of the People's Republic—as Canadian Prime Minister Mark Carney pointed out in Davos.

 

The China of the past—that welcome yet strategically unthreatening new export market—will not return. This "old China" is today the slow, unattractive China. Beijing does, admittedly, insist that domestic demand is to drive future growth. Even President Xi—who has historically been critical of consumerism—has declared this a strategic objective. Thus far, however, he has met with no success. Central bank data indicates that consumer willingness to spend continues to decline.

 

The primary reason for this is that the leadership is standing in its own way. It is unwilling to put the brakes on the "fast China"—that is, the world's export champion. A stronger currency, higher minimum wages, or a more robust welfare state would boost the population's purchasing power, yet they would simultaneously increase production costs and make exports more expensive. After all, what government would willfully undermine the only segment of its economy that is currently running smoothly?

 

The West's attempts to date to respond to this "dual China" have failed. Tariffs have proven unable to curb China's export boom—a direct consequence of weak domestic demand coupled with strong supply.

 

A united front among democratic industrialized nations would be desirable, yet it remains scarcely realistic.

 

At the same time, policymakers lack the means to impose their will upon Western corporations. These companies perceive new competitors emerging within the "fast China"—rivals they simply cannot afford to ignore.

 

 Furthermore, on the political level—and certainly since Davos—it has become abundantly clear to the Western middle powers what it truly entails to turn away from one major power (namely, China): it almost inevitably increases their dependence on the other—the USA.” [1]

 

1. Der Westen ringt mit China. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 27 Jan 2026: 15. Von Gustav Theile

Hamburgas pradeda naują robotaksi projektą: Hanzos miestas siekia tapti autonominio vairavimo pradininku / Partnerystė su „Freenow“

„HAMBURGAS. Autonominiai automobiliai jau atvyko į Hamburgo gatves, nors ir ribotai. „Volkswagen“ dukterinė įmonė „Moia“ dislokuoja nedidelį autonominių mikroautobusų parką keliuose rajonuose į šiaurės rytus nuo Alsterio upės – vis dar su saugos vairuotojais, nes technologija šiuo metu pasiekia savo ribas. Dabar Hanzos miestas atsiveria kitam projektui, šį kartą su bendrove „Freenow“. Taksi paslauga, kurios būstinė yra Hamburge, planuoja dislokuoti autonominius taksi pasirinktuose rajonuose ir pasiekė susitarimą su Senatu.

 

„Tai svarbus etapas ne tik Hamburgui, bet ir visai Vokietijai“, – „F.A.Z.“ sakė „Freenow“ generalinis direktorius Thomas Zimmermannas. Hamburgo transporto senatorius Anjesas Tjarksas (žalieji) teigia, kad projektas prisidės prie tolesnio miesto novatoriško vaidmens plėtros.

 

Autonominiai taksi yra viena iš pagrindinių ateities temų automobilių pramonėje. Tarptautiniu mastu ši technologija sparčiai tobulėja.“

 

Tačiau Vokietijoje ir Europoje pažanga lėta.

 

Tokie gamintojai kaip „Mercedes“ ir BMW daugiausia dėmesio skiria vairuotojo pagalbos sistemoms privatiems klientams; visiškai autonominiai automobilių parkai, skirti paslaugoms pagal pareikalavimą ir bendram mobilumui miestuose, jiems yra antraeiliai prioritetai. „Volkswagen Group“ teko įveikti keletą kliūčių, įgyvendindama šį projektą, kol jis pamažu artėja prie pasirengimo rinkai.

 

„Freenow“, anksčiau buvusi bendra BMW ir „Mercedes“ įmonė, dabar priklausanti Amerikos pavėžėjimo paslaugų bendrovei „Lyft“, dabar planuoja konkrečiai orientuotis į atokius Hamburgo rajonus.

 

Konkrečiai, planuojama pradėti teikti paslaugą Altonos-West, Hamburg-Nord ir Bergedorf rajonuose rytuose, kaip interviu paskelbė generalinis direktorius Zimmermannas ir senatorius Tjarksas. Projektas bus glaudžiai integruotas su viešuoju transportu ir jame bus panaudota Keleivių vežimo įstatymo nuostata, kuri jau leidžia taksi įmonėms veikti prastai susisiekusiose vietovėse, taikant specialius, mažus tarifus.

 

Pavyzdžiui, asmuo, gyvenantis šiauriniame Hamburge ir norintis įveikti „paskutinę mylią“ nuo S-Bahn (priemiestinio traukinio) taksi, turėtų mokėti tik tam tikrą sumą. Keleiviai turės sumokėti kelis eurus.

 

Planuojama, kad bilietų modelis bus pristatytas šiais metais su įprastais taksi ir vairuotojais. Tuo pačiu metu transporto priemonės su jutikliais ir kameromis pradės kartografuoti robotaksi teritoriją. Nuo kitų metų keleiviai taip pat galės keliauti be vairuotojo. „Freenow“ generalinis direktorius Zimmermannas kalba apie „kelis šimtus“ autonominių transporto priemonių, kurios ateityje bus integruotos į parką ir vėliau veiks kitose miesto dalyse.

 

Jis susitarimą su Hamburgu laiko pirmuoju tokio pobūdžio modeliu Vokietijoje, kuriame „miestas ir privati ​​įmonė kartu apibrėžia strateginę 4 lygio transporto priemonių diegimo taksi paslaugose sistemą ir sukuria aiškias jų integravimo taisykles“. „4 lygis“ reiškia aukštą automatizavimo lygį, kai transporto priemonės važiuoja be vairuotojo. „Volkswagen“ taip pat dirba ties tuo su „Moia“, bet ne kaip individualiems klientams skirta paklausos reaguojanti taksi paslauga; tai yra pervežimo paslauga, kai keli keleiviai dalijasi maršrutu.

 

„Lyft“, „Freenow“ savininkei, Hamburgas yra vienas iš dviejų didelių projektų Europoje. Londone vykdomas lygiagretus projektas, kuriam amerikiečiai jau įvardijo technologijų partnerį: jų britų robotaksi naudos Kinijos bendrovės „Baidu“ technologiją, kuri Kinijoje užima panašią poziciją kaip „Google“ Jungtinėse Valstijose.

 

Hamburge „Freenow“ iki šiol tylėjo apie savo technologijos pasirinkimą – iš dalies dėl to, kad sprendimas yra politiškai jautrus. Kinijos sistemos laikomos našiomis, tačiau į jas žiūrima kritiškai – duomenų apsauga ir IT saugumas laikomi problemomis. Pavyzdžiui, Norvegijos technikai neseniai Kinijos elektriniuose autobusuose atrado mechanizmą, kurį jie priskyrė „išjungimo jungikliui“ – sistemai, leidžiančiai nuotoliniu būdu išjungti transporto priemones. „Freenow“ generalinis direktorius Zimmermannas teigia, kad ateinančiais mėnesiais jie dirbs ties technologijų partnerio pasirinkimu. Transporto senatorius Tjarksas laikosi santūriai, sakydamas, kad į visus klausimus šiuo klausimu turi atsakyti federalinė vyriausybė. Jis teigia, kad tai klausimas, kurio apimtis „akivaizdžiai peržengia Hamburgo transporto administracijos ribas“.

 

Miesto mobilumo ateitis rūpi įmonėms visame pasaulyje. Jis turi tapti švaresnis, efektyvesnis ir prieinamesnis. Tai sukuria daug naujų verslo galimybių. Iš pradžių „Freenow“ Hamburge veikė pavadinimu... Įmonė pradėjo veiklą pavadinimu „My Taxi“ – klientai išsikviečia taksi per išmaniojo telefono programėlę, o įmonė užsakymą perduoda susijusiems taksi dispečeriniams centrams arba tiesiogiai vairuotojams, su kuriais „Freenow“ yra sudariusi sutartį. „Lyft“,  savo ruožtu, atsirado Amerikoje ir taiko verslo modelį, panašų į jos gerai žinomą konkurentę „Uber“. Praėjusiais metais įsigiję „Freenow“, amerikiečiai gavo prieigą prie taksi rinkos visoje Europoje.“ [1]

 

1. Hamburg startet neues Robotaxi-Projekt: Hansestadt will Vorreiter für autonomes Fahren werden / Partnerschaft mit Freenow. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 28 Jan 2026: 22. 

Hamburg Launches New Robotaxi Project: Hanseatic City Aims to Become a Pioneer in Autonomous Driving / Partnership with Freenow

 

“HAMBURG. Autonomous cars have already become a visible part of Hamburg’s streetscape—albeit on a limited scale. Volkswagen subsidiary Moia has deployed a small fleet of self-driving shuttles across several districts northeast of the Alster Lake; for now, these vehicles still carry safety drivers on board, as the technology has yet to reach full maturity. Now, the Hanseatic city is opening its doors to another project—this time in partnership with the company Freenow. The taxi-hailing service, headquartered in Hamburg, plans to deploy autonomous taxis in selected districts and has signed an agreement with the City Senate to this effect.

 

"A milestone—not just for Hamburg, but for all of Germany," Freenow CEO Thomas Zimmermann told the *F.A.Z.* newspaper. Hamburg’s Senator for Transport, Anjes Tjarks (Green Party), stated that the initiative would help further solidify the city’s pioneering role in the field.

 

Autonomous taxis represent one of the major future trends within the automotive industry. On a global stage, the technology is advancing at a rapid pace.

 

In Germany and Europe, however, progress has been much slower.

 

Manufacturers such as Mercedes and BMW are focusing primarily on driver-assistance systems for private consumers; fully autonomous fleets for on-demand services and shared urban mobility remain a secondary priority for them. The Volkswagen Group, for its part, had to overcome several setbacks with its own project before it finally began inching toward market readiness.

 

Freenow—formerly a joint venture between BMW and Mercedes, and now a subsidiary of the American ride-hailing service Lyft—aims to specifically target and serve the outlying districts of Hamburg.

 

Specifically, plans are in place to launch the service in the Altona-West, Hamburg-Nord, and Bergedorf (in the east) districts, CEO Zimmermann and Senator Tjarks announced during their interview. The project is designed to be closely integrated with the public transport network and to adhere to a specific rule regarding leverage the Passenger Transport Act, which already enables taxi companies today to serve poorly connected areas using specially discounted fares.

 

For instance, anyone living in northern Hamburg who wishes to cover the "last mile" from the S-Bahn station by taxi should only have to pay a few euros for the trip.

 

This fare model is scheduled to launch later this year using conventional taxis and drivers; concurrently, vehicles equipped with sensors and cameras will begin mapping the area in preparation for robotaxis. Starting next year, passengers should then be able to travel without a driver on board. Freenow CEO Zimmermann speaks of "several hundred" autonomous vehicles that are eventually to be integrated into the fleet and, at a later stage, operate in other parts of the city as well.

 

He views the agreement with Hamburg as the first model of its kind in Germany, in which "a city and a private company jointly establish a strategic framework for the introduction of Level 4 vehicles into taxi services and create clear rules for their integration." "Level 4" denotes a high level of automation, where vehicles are capable of operating without a driver. Volkswagen is also working on this concept through its subsidiary Moia—though not as an on-demand taxi service for individual customers, but rather as a shuttle service where multiple passengers share a ride.

 

For Lyft, the owner of Freenow, Hamburg represents one of two major projects currently underway in Europe. A parallel initiative is taking place in London, for which the American company has already named a technology partner: their British robotaxis are set to run on technology provided by the Chinese conglomerate Baidu—a company that holds a position in China similar to that of Google in the United States.

 

In Hamburg, Freenow has so far remained tight-lipped regarding its choice of technology—partly because the decision carries political sensitivity. While Chinese systems are generally regarded as high-performance, they are also viewed with a critical eye; data protection and IT security are cited as key concerns. For instance, technicians in Norway recently discovered a mechanism within Chinese electric buses that they classified as a "kill switch"—a system capable of remotely shutting down the vehicles. FreeNow CEO Zimmermann states that, in the coming months, the company will focus on selecting a technology partner. Transport Senator Tjarks is taking a very reserved stance, noting that any questions regarding this topic must be answered by the federal government—as it concerns an issue whose scope "extends significantly beyond that of a Hamburg transport authority."

 

The future of urban mobility is a subject occupying companies worldwide. The aim is for it to become cleaner, more efficient, and more affordable. This is creating numerous new business opportunities. FreeNow originally launched in Hamburg under the name "MyTaxi"; customers hail a taxi via a smartphone app, and the company then relays the booking to affiliated taxi dispatch centers or directly to drivers with whom FreeNow has signed a contract. Lyft in turn, originated in America and pursues a business model comparable to that of its widely known competitor, Uber. With the acquisition of Freenow last year, the Americans gained access to the taxi market across Europe.” [1]

 

1. Hamburg startet neues Robotaxi-Projekt: Hansestadt will Vorreiter für autonomes Fahren werden / Partnerschaft mit Freenow. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 28 Jan 2026: 22.