What C.E.O.s Are Worried About: Corner Office

 

"Fractured politics, disruptive technologies and a distrust in institutions are making it harder to focus on the traditional tasks of growing sales and profits.

 

Chief executives have a lot on their minds in the best of times. This year, the list of worries is particularly daunting.

 

In the second year of President Trump’s second term, corporate leaders have to keep up with tariffs and trade restrictions that continue to shift unpredictably. They also must weigh when, or whether, to speak up about the administration’s policies — on trade, deportations and more — that affect their employees, customers and investors.

 

Artificial intelligence is another hot topic in boardrooms, with executives considering its risks against its opportunities. While announcing major investments in A.I., leaders must reassure employees that the technology isn’t coming for all their jobs while also being clear that it’s coming for some of their jobs. All the while, executives are trying to expand revenue and profits, as the economy sends distinctly mixed signals.

 

In recent interviews on the sidelines of the annual gathering of the global elite at the World Economic Forum in Davos, Switzerland, several chief executives reflected on their priorities as leaders during this moment. They shared what they expected to occupy most of their days — and what threatens to keep them awake at night.

 

These interview excerpts have been edited and condensed.

 

Where Will Growth Come From?

 

Growth is hard work. The economy’s OK. On a global base, the economy is at around 3 percent growth. That’s fine, but almost no company is satisfied with being at 3 percent. They all want to be meaningfully north of that. So how do you find growth right now, particularly in places where consumers are more challenged? — Rich Lesser, global chair of the Boston Consulting Group, a professional services firm

 

I need to be thinking about things that are going to happen in three or four or five years, and I need to be thinking about what’s happening tomorrow. Management teams tend to be more focused on the immediate. Part of my job is helping them and helping the company take permission to take on some things that have a longer burn.— Jeremy Allaire, chief executive of Circle, a major issuer of crypto stablecoins

 

When there’s a lot of uncertainty, we need to focus on economic growth, which you do by growing your company in a responsible manner. Almost every problem right now really comes down to growth. — Julie Sweet, chief executive of Accenture, a global consulting firm

 

Our job as C.E.O.s is to look at nation-state geopolitics, business, A.I. implications and risks, job displacement, job training, and we have to harmonize all of it to create a coherent strategy that lets our businesses continue to grow. That’s what we get paid for. — Bipul Sinha, chief executive of Rubrik, a cybersecurity company

 

Navigating Politics and Rebuilding Trust

 

You know what is one of the biggest mistakes that a C.E.O. makes? That the role takes over the persona. We have to be authentic, we have to genuine, and by doing that you create a culture where authenticity is a living reality. Then people will trust companies because they will trust employees. — Juvencio Maeztu, chief executive of Ingka Group, the main operator of IKEA stores around the world

 

This administration, in particular, is attuned to engaging directly with business leaders. The president enjoys interacting with our C.E.O.s, so they have to play a strong role in Washington in managing these political relationships and engaging in the political process, much more so than they have historically. — Stephen J. Ubl, chief executive of the PhRMA, a trade association

 

When you have an inflection point of disruptions like A.I., the government needs help. Their job is to regulate and to incentivize in the right way, but they don’t have the understanding of this technology. So we need to educate not just the decision maker but one or two levels down so that they can be better informed and better prepared as they develop policies or incentive programs. A lot of my job is making sure I spend time with government officials. — Antonio Neri, chief executive of Hewlett Packard Enterprise, a business software and services company

 

The Promises and Perils of A.I.

 

I’ve heard some suggest that we will know whether businesses will generally earn a positive return on investment on A.I. I don’t think that question gets answered in 2026. But I think by the end of the year, we should be closer to that answer. Our priorities are how to better deploy these tools, build adoption in our work force and then find ways to grow from A.I.-driven tools. — John Q. Doyle, chief executive of Marsh, an insurance broker and risk advisory firm

 

Everyone’s just trying to figure out how A.I. is going to positively impact their business. Same can be said for us. I think it’s definitely going to make a huge incremental benefit and difference, but we’re first and foremost in the people business. What I think about most is retaining and growing the culture of our team. So I’m more focused on people than I am on a specific technology. — Zak Brown, chief executive of McLaren Racing, a Formula 1 team

 

What we tell founders is: “Look, you’re going to use A.I., and you’re going to create productivity. It’s going to come at the expense of work force reductions.” We help the companies take the work force they already have and get more out of them. But as A.I. scales more, it will lead to, “Hey, you don’t need as many people.” If that’s going to happen, don’t leave that problem to society. Be part of the solution as well. — Hemant Taneja, chief executive of General Catalyst, a venture capital firm” [1]

 

“Hey, you don’t need as many people in AI time. Just leave that problem to society.” 

 

This is what always happens, and is happening now again.

 

It is a heavy, recurring cycle: technology promises efficiency, and society is left to manage the displacement. This "displacement gap"—the time between a job being automated and the creation of new roles—is where the real human cost lives.

 

Historically, we’ve seen this play out in a few distinct ways:

 

    The "Luddite" Cycle: In the Industrial Revolution, the problem was "solved" through decades of labor unrest, the eventual creation of the 40-hour work week, and child labor laws. Society didn't just "handle" it; it had to be completely restructured.

    The Productivity Paradox: We often see that while we need fewer people to do one specific task, the lower cost of that task creates massive new demand elsewhere. The Bureau of Labor Statistics often tracks how technology shifts employment from manufacturing to service and information sectors.

 

    The Speed Problem: The difference this time is velocity. In the past, transitions took generations. AI is moving at a pace that makes "leaving it to society" feel like leaving a flood to the people living in the valley.

 

There is a growing debate on how to bridge this gap, with proposals ranging from Universal Basic Income to shorter work weeks and government-funded reskilling programs like those discussed by the World Economic Forum.

 

1. What C.E.O.s Are Worried About: Corner Office. Holman, Jordyn.  New York Times (Online) New York Times Company. Feb 15, 2026.

Šie nepaskandinami vamzdžiai galėtų padėti išgauti energiją iš vandenyno

Aliuminio struktūros, kurios sulaiko oro burbuliukus, kad būtų užtikrintas itin didelis plūdrumas, kuriamos naudojant, lazerinį paviršiaus ėsdinimą – procesą, sukurtą siekiant aliuminį padaryti superhidrofobinį (vandeniui atsparų). Ši technika sukuria mikro/nanoskopines duobutes metalo paviršiuje, kurios sulaiko orą, leisdamos tokioms konstrukcijoms, kaip vamzdžiai, išlikti plūdriems, net ir pažeistiems.

 

Pagrindiniai gamybos procesai:

 

Lazerinis ėsdinimas: Tyrėjai (pvz., Ročesterio universitete) naudoja didelės galios lazerius aliuminio vamzdžių vidui ėsdinti, sukurdami sudėtingas, vandenį atstumiančias mikroskopines struktūras.

 

Oro gaudymo mechanizmas: Šios tekstūros veikia, kaip nardymo varpelio voro plaukai, sulaikydami stabilią, nuolatinę oro kišenę.

 

Struktūros optimizavimas: Siekiant užtikrinti, kad burbulas liktų sulaikytas net ir pakreiptas ar panardintas, vamzdžio centre dažnai pridedamas pertvara.

 

Medžiagų surinkimas: Gauti vamzdžiai gali būti surinkti į didesnes, nepaskandinamas platformas.

 

Kiti, labiau paplitę burbuliuojančių aliuminio konstrukcijų kūrimo metodai:

 

Aliuminio putplasčio plokštės: į išlydytą aliuminį įpurškiamos dujos arba putojimo medžiagos, o tada jis stabilizuojamas keraminėmis dalelėmis, taip sukuriant lengvas, porėtas architektūrines plokštes.

 

Metalizuota burbulinė folija: aliuminis garais užtepamas ant polimerinės plėvelės, kuri vėliau suformuojama į burbulus izoliacijai.

 

Palyginimas su laivo korpuso metalu

 

Kainos skirtumas: šioms orą gaudančioms konstrukcijoms naudojamas aliuminis yra specializuotas ir suprojektuotas, o įprasti laivų korpusai paprastai gaminami iš jūrinės klasės aliuminio (5000/6000 serijos) arba plieno. Specializuoti „neskandinami“ vamzdžiai yra didesnės vertės, nišinis produktas, kurio kilogramo ar kvadratinės pėdos kaina greičiausiai yra daug didesnė nei standartinio aliuminio lakštinio metalo, naudojamo tipiškuose laivų korpusuose.

 

Bendra aliuminio kaina: aliuminis paprastai yra daug kartų brangesnis nei plienas kaip žaliava laivų statybai, tačiau dėl mažesnio svorio laivai gali būti greitesni ir efektyvesni.

 

Funkcionalumo palyginimas:

Laivų korpusai: pirmenybę teikite stiprumui, atsparumui korozijai ir konstrukcijos vientisumui.

Oro gaudyklės: pirmenybę teikite paviršiaus chemijai, kad būtų sulaikytas oras (superhidrofobiškumas) ir užtikrintas plūdrumas.

 

Medžiagų sąnaudų suvestinė lentelė (bendras palyginimas)

 

Plieniniai korpusai: 50 USD ir daugiau už toną (žaliavos).

 

Standartiniai aliuminio korpusai: ~1 480 USD už toną (žaliavos).

 

Specializuotas aliuminis (sulaikantis orą / putplastis): didesnė vieneto kaina nei standartinių korpuso plokščių dėl specializuoto apdorojimo.

 

„Tyrėjai sukūrė aliuminio konstrukcijas, kurios sulaiko oro burbuliukus, todėl jos gali nuolat plūduriuoti net ir atšiauriausiomis sąlygomis.

 

Tyrėjai teigia sugalvoję sumanų būdą, kaip aliuminio vamzdžius padaryti nepaskandinamus, saugiai juose sulaikant oro burbuliukus.

 

Vamzdžiai yra siauri, maždaug penktadalio colio skersmens. Tačiau sukrauti kartu, juos būtų galima surinkti į didesnes konstrukcijas, naudojamas plūduriuojančioms platformoms arba įrenginiams, skirtiems energijai išgauti iš vandenyno bangų virpesių.

 

„Manau, kad vandenynas vis dar yra didžiulis neišnaudotas išteklius“, – sakė Ročesterio universiteto optikos ir fizikos profesorius Chunlei Guo, vadovavęs darbui, kurio rezultatai praėjusį mėnesį buvo paskelbti žurnale „Advanced Functional Materials“.

 

O galbūt ši technika padės jums įsigyti gražią plūduriuojančią kėdę savo baseinui.

 

Net ir mėtomi ar smarkiai pažeisti su skylėmis, vamzdžiai išlieka plūdrūs.

 

„Jie vis tiek plūduriuos“, – sakė dr. Guo. „Atlikome gana išsamius, tikrai griežtus aplinkos bandymus.“

 

Andreas Ostendorf, taikomosios lazerių technologijos profesorius Rūro universitete Bochume (Vokietija), kuris nedalyvavo tyrime, pavadino šį atradimą „išties įdomiu“.

 

„Mes, tyrėjai, ypač inžinerijos srityje, visada ieškome novatoriškų idėjų“, – sakė jis. „Tai gali būti kelias į šios technologijos skverbimąsi į daugelį sričių.“

 

Aliuminis yra vienas lengviausių metalų, tačiau jis vis tiek yra 2,7 karto tankesnis už vandenį. Įmeskite jo gabalą į vandenyną ir jis nuskęs.

 

Žinoma, metaliniai objektai, tokie kaip laivai ir tuščios sodos skardinės, plūduriuoja, nes oras juose yra lengvesnis už vandenį. Tačiau jei išorinis apvalkalas praduriamas, vanduo plūsta vidun, o anksčiau plūduriavę objektai nugrimzta į bedugnę.

 

Kad pagamintų nenuskandinamus aliuminio vamzdelius, Ročesterio mokslininkai chemiškai išgraviravo mikroskopines duobutes konstrukcijų paviršiuose. Dėl vandens paviršiaus įtempimo lašeliai negali įtekėti į duobutes. Vietoj to jie beveik akimirksniu nurieda, o paviršius lieka sausas.

 

Ši savybė vadinama superhidrofobiškumu – didele vandens baime – ir kai kurie gamtos gyvūnai ja naudojasi. Panašiai kaip mažytės duobutės aliuminio vamzdeliuose, nardančių varpelių vorų ir ugninių skruzdėlių plaukai taip pat atstumia vandenį. Vorai naudoja superhidrofobiškumą orui sulaikyti, leisdami jiems kvėpuoti po vandeniu. Ugninės skruzdėlės išgyvena potvynius susijungdamos į vandeniui atsparius plaustus.

 

Superhidrofobiniai paviršiai žinomi jau dešimtmečius, tačiau iki šiol jų tyrimai buvo riboti. Kai kurie medicininiai implantai turi vandeniui atsparią dangą, kad būtų išvengta korozijos ir bakterinių infekcijų.

 

Dr. Guo teigė, kad norėjo sugalvoti „mažiau paprastų“ superhidrofobinių paviršių pritaikymo būdų.

 

Prieš kelerius metus jo tyrimų grupė paskelbė straipsnį, kuriame aprašyta plūduriuojanti konstrukcija, sudaryta iš dviejų lygiagrečių superhidrofobinių aliuminio diskų, sujungtų plastikiniu kaiščiu. Superhidrofobiniai paviršiai neleido vandeniui tekėti į siaurą tarpą, išsaugodami oro sluoksnį tarp diskų.

 

Tai veikė, bet kai diskai buvo pakreipti ir stumti žemyn, oras galėjo būti išstumtas. Taigi mokslininkai pradėjo galvoti apie kitas geometrijas, ir vamzdeliai pasirodė esantys tvirtesnės formos nei diskai, ypač su pertvara vamzdelio viduje. Tai neleistų vandeniui tekėti iš vieno galo ir iš kito bei išstumti oro burbuliuko.

 

Superhidrofobiniai paviršiai vamzdelio viduje vėlgi neleido vandeniui patekti ir neleido orui ištrūkti.

 

„Tai labai, labai stabilu“, – sakė dr. Guo.

 

Jie išbandė vamzdžių atsparumą, pasverdami juos tiek sūriame vandenyje, tiek vandenyje, kuriame augo dumbliai. Kadangi vanduo buvo atstumiantis, vamzdžių vidus nerūdija ir dumbliai ten negalėjo augti. Net skylių gręžimas vamzdžiuose nesunaikino jų gebėjimo plūduriuoti.

 

Dr. Guo teigė, kad jie atliko skaitinę analizę, kuri parodė, kad sudėjus kelis vamzdžių sluoksnius, buvo sukurta struktūra, galinti atlaikyti atšiauriausias vandenyno sąlygas.

 

Dr. Ostendorfas teigė, kad reikia daugiau darbo, siekiant įrodyti, kad vamzdžiai veiks realiose situacijose. „Yra keletas atvirų klausimų, tačiau principas yra labai gražus ir labai paprastas, ir galbūt jį galima išplėsti“, – sakė jis.

 

Dr. Guo ir jo kolegos dešimtmečius keitė medžiagos savybes, ant paviršiaus uždėdami mikroskopinius raštus.

 

2008 m. dr. Guo ir Anatolijus J. Vorobjevas, kitas Ročesterio universiteto tyrėjas, lazeriais įbrėžė metalinius paviršius taip, kad jie vis tiek būtų lygūs, bet pakeistų šviesos sugerties ir atspindėjimo būdą.

 

Rezultatas buvo aliuminis, kuris atrodė kaip auksas, ir titanas, kuris buvo tamsiai mėlynas.

 

Vėliau mokslininkai išraižė mažyčius kanalus silicyje, kad sukurtų paviršius, kurie pritrauktų, o ne atstumtų vandenį. Jie pasiūlė, kad tokie paviršiai, žinomi kaip superhidrofiliniai – itin traukiantys vandenį – galėtų būti naudojami kompiuterių lustams aušinti.

 

Dr. Guo taip pat tyrinėjo spalvingų metalų ir vandenį pritraukiančių paviršių derinimą. Pavyzdžiui, jis panaudojo juodąjį metalą, kad sukurtų prietaisą, vadinamą termoelektriniu generatoriumi, sugeriančiu saulės šviesos ir kitų šaltinių šilumą, kad generuotų elektrą.

 

„Galima panaudoti bet kokią šilumos perteklių“, – sakė dr. Guo. „Galbūt šalia duslintuvo po automobiliu.“” [1]

 

1. These Unsinkable Tubes Could Help Harvest Energy From the Ocean: Trilobites. Chang, Kenneth.  New York Times (Online) New York Times Company. Feb 15, 2026.

These Unsinkable Tubes Could Help Harvest Energy From the Ocean

Aluminum structures that trap air bubbles for extreme buoyancy are created using laser-based surface etching, a process developed to render aluminum superhydrophobic (water-repelling). The technique creates micro/nanoscopic pits on the metal surface that trap air, allowing structures like tubes to remain buoyant even when damaged.

 

Key Manufacturing Processes:

 

    Laser Etching: Researchers (e.g., at the University of Rochester) use high-power lasers to etch the interior of aluminum tubes, creating intricate, water-repelling microscopic structures.

    Air Trapping Mechanism: These textures act like the hair on a diving bell spider, trapping a stable, permanent air pocket.

    Structural Optimization: To ensure the bubble remains trapped even if tilted or submerged, a divider is often added to the center of the tube.

    Material Assembly: The resulting tubes can be assembled into larger, unsinkable platforms.

 

Other, more common methods for creating bubbly aluminum structures include:

 

    Aluminum Foam Panels: Molten aluminum is injected with gases or foaming agents, then stabilized with ceramic particles, creating lightweight, porous architectural panels.

    Metallized Bubble Foil: Aluminum is vapor-applied to a polymer film, which is then shaped into bubbles for insulation.

 

Comparison with Ship Body Metal

 

    Cost Difference: The aluminum used for these air-trapping structures is specialized and engineered, while conventional ship hulls are typically built from Marine-grade aluminum (5000/6000 series) or steel. The specialized "unsinkable" tubes represent a higher-value, niche product, likely much more expensive per kilogram or square foot than standard aluminum sheet metal used in typical vessel hulls.

    General Aluminum Cost: Aluminum is generally many times more expensive than steel as a raw material for shipbuilding, but its lighter weight allows for faster, more efficient vessels.

    Functionality Comparison:

        Ship Hulls: Prioritize strength, corrosion resistance, and structural integrity.

        Air-Trapping Structures: Prioritize surface chemistry to trap air (superhydrophobicity) for buoyancy.

 

Summary Table of Material Costs (General Comparison)

 

    Steel Hulls: $50+ per tonne (raw material).

    Standard Aluminum Hulls: ~$1,480 per tonne (raw material).

    Specialized Aluminum (Air-Trapping/Foam): Higher cost per unit than standard hull plates due to specialized processing.

 

 

 

“Researchers developed aluminum structures that trap air bubbles, making them able to float perpetually in even the harshest environments.

 

Researchers say they have come up with a clever way to make aluminum tubes unsinkable by securely trapping air bubbles inside.

 

The tubes are narrow, about one-fifth of an inch in diameter. But stacked together, they could be assembled into larger structures used for floating platforms or devices to harvest energy from the undulations of ocean waves.

 

“I think the ocean is still a vast untapped resource,” said Chunlei Guo, a professor of optics and of physics at the University of Rochester who led the work, published last month in the journal Advanced Functional Materials.

 

Or perhaps the technique will get you a nice floating chair for your swimming pool.

 

Even when tossed around or badly damaged with holes, the tubes remain buoyant.

 

“It will still stay floating,” Dr. Guo said. “We have done quite extensive, really harsh environmental testing.”

 

Andreas Ostendorf, a professor of applied laser technology at Ruhr-University Bochum in Germany who was not involved in the research, called the development “really interesting.”

 

“As researchers, especially in engineering, we are always looking for disruptive ideas,” he said. “This can be a road map toward really penetrating this technology in many applications.”

 

Aluminum is among the lightest of metals, but it is still 2.7 times as dense as water. Drop a lump of that into the ocean, and it will sink.

 

Of course, metal objects like ships and empty soda cans float because the air within is lighter than water. But if the outer shell is punctured, water rushes in, and the formerly floating objects sink into the abyss.

 

To make aluminum tubes that are unsinkable, the Rochester scientists chemically etched microscopic pits on the structures’ surfaces. Because of the surface tension of water, droplets cannot flow into the pits. Instead they roll off almost instantly, and the surface remains dry.

 

This property is known as superhydrophobicity — extreme fear of water — and some creatures in nature take advantage of it. Similar to the tiny pits in the aluminum tubes, hairs on diving bell spiders and fire ants also repel water. The spiders use superhydrophobicity to trap air, allowing them to breathe underwater. Fire ants survive floods by linking together into waterproof rafts.

 

Superhydrophobic surfaces have been known for decades but have so far found limited practical use. Some medical implants have a water-repellent coating to prevent corrosion and bacterial infections.

 

Dr. Guo said he wanted to come up with applications for superhydrophobic surfaces that were “less straightforward.”

 

A few years ago, his research group published a paper describing a floating structure consisting of two parallel superhydrophobic aluminum disks connected by a plastic post. The superhydrophobic surfaces prevented water from flowing into the narrow gap, preserving a layer of air between the disks.

 

It worked, but when the disks were tilted and shoved downward, the air could be pushed out. So the scientists started thinking about other geometries, and tubes turned out to be a more robust shape than the disks, especially with a dividing wall inside the tube. That would block water from flowing in from one end and out the other and pushing out the air bubble.

 

The superhydrophobic surfaces inside the tube again prevented water from entering and kept the air from escaping.

 

“This is very, very stable,” Dr. Guo said.

 

They tested the resiliency of the tubes by weighing them down in both salty water and water with algae growing in it. Because the water was repelled, the insides of the tubes did not corrode and algae could not grow there. Even drilling holes into the tubes did not destroy their ability to float.

 

Dr. Guo said they performed numerical analysis that showed stacking a few layers of tubes produced a structure that could survive the harshest of ocean conditions.

 

Dr. Ostendorf said more work was needed to demonstrate that the tubes would work in real-world situations. “There are some open questions, but the principle is very nice and very simple, and maybe can be scaled up,” he said.

 

Dr. Guo and his colleagues have spent decades altering the properties of a material by placing microscopic patterns on the surface.

 

In 2008, Dr. Guo and Anatoliy Y. Vorobyev, another University of Rochester researcher, used lasers to pockmark metal surfaces in a way that still felt smooth but altered how the light was absorbed and reflected.

 

The result was aluminum that looked like gold and titanium that was navy blue.

 

Later, the scientists carved tiny channels in silicon to create surfaces that attract rather than repel water. They suggested that such surfaces, known as superhydrophilic — extreme attraction to water — could be used to cool computer chips.

 

Dr. Guo has also explored combining colorful metals and water-attracting surfaces. For example, he has used a black metal to create a device known as a thermoelectric generator, absorbing heat from sunlight and other sources to generate electricity.

 

“You can harness any waste heat,” Dr. Guo said. “Maybe next to the muffler underneath the car.”” [1]

 

1. These Unsinkable Tubes Could Help Harvest Energy From the Ocean: Trilobites. Chang, Kenneth.  New York Times (Online) New York Times Company. Feb 15, 2026.

Kas mūsų laukia, jei ir toliau leisime mūsų ekonomiką nuplauti į kanalizaciją --- Gyvenimas Beirute po dronais: Libano pranešimas

„Saulei leidžiantis virš Viduržemio jūros, Ibrahimas Ammaras nutraukė svaidyklę ir į šiltą prieblandos šviesą paleido vaisių gabalėlius, viliodamas savo balandžių pulką vis aukščiau ir aukščiau virš Beiruto dantytos panoramos.

 

„Tai mano vaikai!“ Jis sušuko, paukščiams sukant ratus ir plasnojant virš galvos.

 

Iš kartos į kartą virš Libano sostinės Beiruto žaidžiamas senovinis levantų žaidimas „kash hamam“, kurio metu balandžių prižiūrėtojai vilioja ir gaudo konkurentų paukščius nuo kaimyninių namų stogų. Tą patį darė ir pono Ammaro tėvas, ir jo senelis bei prosenelis.

 

Dabar pono Ammaro balandžiai dangumi dalijasi su naujo tipo priešininku: Izraelio dronais.

 

Dronai virš Beiruto tapo neišvengiamiausia Izraelio oro kampanijos Libane prieš kovotojų grupuotę „Hezbollah“ dalimi, mechaniniu zvimbimu – pertraukiamu kasdienio gyvenimo garso takeliu. Jie perteikia telefono skambučius, šeimos vakarienes ir pirmuosius pasimatymus, taip pat vakarėlius ant stogų, pamokas klasėje ir dienas paplūdimyje.

 

Garsas pastovus ir metalinis, uodo tipo inkštimas sklando vos vos girdimas ir neįmanoma jo išgirsti.

 

Praėjus daugiau nei metams po paliaubų, kurios užbaigė kruviniausią karą per dešimtmečius tarp Izraelio ir „Hezbollah“, gyventojai vis dar tiesia kaklus. danguje, nes nesiliaujantis šurmulys virpa per miestą – priminimas, kad daugeliu atžvilgių karas niekada iš tikrųjų nesibaigė.

 

Nuo paliaubų pasirašymo Izraelio oro antskrydžiai pražudė šimtus žmonių, daugelis jų – civilius, teigia Libano pareigūnai ir Jungtinės Tautos. Pastaraisiais mėnesiais šiems išpuoliams suintensyvėjus, dronų zvimbimas įgavo ryškesnį aštrumą dėl baimės dėl atnaujinto Izraelio puolimo.

 

„Aš visada nerimauju dėl situacijos ir galvoju, ar karas vėl prasidės“, – sakė ponas Ammaras, kuris karo metu pabėgo iš namų ir paliko visus 220 savo balandžių parduotuvės savininko priežiūrai kitoje miesto pusėje.

 

„Aš čia užlipu, kad viską pamirščiau“, – sakė jis nuo savo stogo, švelniai glostydamas vieną iš paukščių, žvelgdamas žemyn į kaimyninį daugiabutį, kurį sulygino Izraelio oro antskrydis. „Tačiau balandžiai gali matyti ir jausti droną, net jei jis yra labai toli“, – pridūrė jis.

 

JT taikdarių pajėgos teigia užfiksavusios daugiau nei 7500 Per metus nuo paliaubų įsigaliojimo buvo įvykdyti keli oro pažeidimai, įskaitant dronus ir naikintuvus, o pastaraisiais mėnesiais dronų įsiveržimų padaugėjo. Dronai virš Beiruto daugiausia naudojami stebėjimui, tačiau daugelis jų yra ginkluoti ir gali vykdyti atakas, teigia Libano saugumo pareigūnai.

 

Izraelio kariuomenė neatsakė į prašymus pakomentuoti, kodėl, nepaisant paliaubų, ji toliau skraidina dronus virš Libano sostinės. Pagal susitarimą „Hezbollah“ turėjo nusiginkluoti visoje šalyje, tačiau Izraelis apkaltino grupuotę savo karinių pajėgumų atkūrimu. Izraelis teigia, kad taikosi į „Hezbollah“ veikėjus ir ginklų atsargas, kartu imdamasis veiksmų, kad sumažintų žalą civiliams gyventojams.

 

Dronas yra toks liūdnai pagarsėjęs, kad netgi turi pravardę: Umm Kamel arba „Kamelio motina“ – įprastas pavadinimas Libane ir žaismas su Izraelio drono modeliu MK. Tai garsas, kurį libaniečiai išmoko atpažinti per daugelį metų pasikartojančių konfliktų, orlaivis dažnai valandų valandas sukasi ratus, kol nutyla – stebėdamas, klausydamasis ir kartais leisdamas raketas iš dangaus.

 

Jis taip pat tapo tamsiosios temos objektu. humoras internete, atspindintis susitaikymą su nenuspėjama mašina:

 

„Bro, ar šis MK neturi šeimos, kuri jį tikrintų?“

 

„Umm Kamel, eik pietauti – norime miego.“

 

„Jau dvi dienos nuo tada, kai pasirodė Umm Kamel. Ilgiuosi tavęs.“

 

Prie nuniokotos pietinės sienos su Izraeliu, kur ilgą laiką dominavo „Hezbollah“, antskrydžiai vyksta beveik kasdien, o dronai per garsiakalbius transliuoja įspėjimus gyventojams.

 

Tačiau Beirute gyvenimas vis dar tęsiasi.

 

Stovėdamas prie kaimynystės kebabinės, maisto pristatymo vairuotojas Maher Younes išjungė savo mopedo variklį ir pažvelgė į dangų, telefonas vis dar šviečia rankoje. „Kai jis yra virš galvos, mano GPS kartais gali sugesti“, – gūžtelėdamas pečiais pasakė jis. „Tiesiog nustoji žiūrėti į žemėlapį ir pradedi klausinėti kelio.“

 

39 metų Ali Salmanas, maisto prekių parduotuvės savininkas, buvo mažiau optimistiškas, vos galėjo susikaupti darbe, kai viršuje spiegė dronas. „Vis galvoju apie savo žmoną ir sūnų namuose“, – sakė jis.

 

„Tai vienas blogiausių jausmų“, – sakė jis. „Žinoti, kad kažkas tave stebi tavo šalyje, tavo namuose – vietose, kur turėtum jaustis saugus.“

 

Kiti rado būdų atsakyti.

 

Savo įrašų studijoje Beiruto pakraštyje Mohamedas Choucairas, libanietis didžėjus ir vieno žinomiausių miesto pogrindinių naktinių klubų įkūrėjas, sėdėjo pasilenkęs prie sintezatorių ir kompiuterių monitorių, o lauke sukosi dronas.

 

Karo įkarštyje jis pritvirtino du šautuvų mikrofonus ant savo daugiabučio stogo ir įrašė daugiau nei 200 valandų monotoniško drono dūzgimo.

 

Planas buvo paprastas: paversti jį savo instrumentu – subtiliu nepaklusnumo aktu ir „mažu viduriniu pirštu“ Izraelio kariuomenei, sakė jis. Jis sukūrė tai, ką vadina nepilotuojamu orlaiviu (žaismė su „nepilotuojama orlaivio transporto priemone“ – techniniu drono terminu), kuris leidžia prodiuseriams paimti dronų įrašų pavyzdžius ir paversti juos muzika.

 

„Raminantis jausmas, kad manipuliuoju garsu, kuris mane kasdien erzina“, – sakė ponas Choucair.

 

„Jei ketinate mane išgąsdinti, aš jums parodysiu kitaip“, – šypsodamasis pasakė jis.

 

Tačiau ne visi gali atsakyti.

 

Kitame miesto gale Noura Sahili bendruomenės klinikos laukimo kambaryje išdėlioti kreidelių eskizai, kur ji teikia terapiją kai kuriems labiausiai pažeidžiamiems miesto jaunuoliams. Dronas, anot jos, turi savybę prasiskverbti į kiekvieną vaiko dienos dalį: ėjimą į mokyklą, žaidimą gatvėje su draugais, bandymą susikaupti ties namų darbais.

 

Net jos užsiėmimai kartais nutrūksta, kai vaikai staiga puola prie lango, kad pamatytų vieną virš galvos sklindantį droną.

 

„Ar tai normalu terapijos seanso metu?“ – paklausė ji. „Jie žino, koks garsas. Jiems negalima meluoti.“

 

Dažnai kartojama frazė, kad libaniečiai yra atsparūs, pridūrė ji, tęsiasi tik iki tam tikros ribos.

 

„Jie sako, kad mes esame atsparūs kaip tauta, bet ar mes tokie esame?“ – paklausė ji. „Ar mes tokie esame, jei mūsų kūnas nuolat yra pavojaus būsenoje?“” [1]

 

1. Life in Beirut Beneath the Drones: Lebanon dispatch. Ward, Euan; Diego Ibarra Sanchez.  New York Times (Online) New York Times Company. Feb 14, 2026.

What Is Waiting Us If We Keep Letting Our Economy Go Down the Drain --- Life in Beirut Beneath the Drones: Lebanon dispatch

“As the sun sank over the Mediterranean, Ibrahim Ammar snapped a sling and sent pieces of fruit ripping into the warm dusk light, coaxing his flock of pigeons higher and higher above Beirut’s jagged skyline.

 

“These are my children!” he yelled as the birds circled and fluttered overhead.

 

For generations, the ancient Levantine game of kash hamam, in which pigeon keepers lure and capture rivals’ birds from neighboring rooftops, has played out above Beirut, the Lebanese capital. Mr. Ammar’s father did the same before him, as did his grandfather and his great-grandfather before that.

 

Now, Mr. Ammar’s pigeons share the sky with a new kind of adversary: Israeli drones.

 

The drones above Beirut have become the most inescapable fixture of Israel’s continuing air campaign in Lebanon against the militant group Hezbollah, the mechanical whir an intermittent soundtrack to daily life. They punctuate phone calls, family dinners and first dates, as well as rooftop parties, classroom lessons and days at the beach.

 

The sound is steady and metallic, a mosquito-like whine hovering just at the edge of hearing and impossible to tune out.

 

More than a year after a cease-fire ended the deadliest war in decades between Israel and Hezbollah, residents still crane their necks skyward as the unrelenting buzz vibrates through the city — a reminder that, in many ways, the war never really ended.

 

Hundreds of people, many of them civilians, have been killed by Israeli airstrikes since the truce was signed, according to Lebanese officials and the United Nations. As those attacks have intensified in recent months, the drones’ whir has taken on a distinctly sharper edge amid fears of a renewed Israeli offensive.

 

“I’m always worried about the situation and thinking about whether the war will start again,” said Mr. Ammar, who fled his home during the war and left all 220 of his pigeons in the care of a shopkeeper across the city.

 

“I come up here to forget everything,” he said from his rooftop, gently stroking one of the birds as he peered down at a neighboring apartment building flattened by an Israeli airstrike. “But the pigeons can see and feel the drone, even if it is very far away,” he added.

 

U.N. peacekeeping forces say they have recorded more than 7,500 aerial violations — including drones and fighter jets — in the year since the cease-fire came into effect, and the drone incursions have increased in recent months. The drones over Beirut are primarily used for surveillance, but many are armed and capable of carrying out strikes, according to Lebanese security officials.

 

The Israeli military did not respond to requests for comment about why it continues to fly drones above the Lebanese capital, despite the truce. Hezbollah was required to disarm nationwide under the agreement, but Israel has accused the group of rebuilding its military capabilities. Israel says it is targeting Hezbollah operatives and weapons stockpiles, while taking steps to mitigate harm to civilians.

 

So infamous is the drone that it even has a nickname: Umm Kamel, or “Mother of Kamel,” a common name in Lebanon and a play on the Israeli drone model MK. It is a sound Lebanese have learned to recognize over years of recurring conflict, the aircraft often circling for hours on end before falling silent — watching, listening and, at times, raining missiles from the skies above.

 

It has also become a subject of dark humor online, reflecting a resigned familiarity with an unpredictable machine:

 

“Bro, doesn’t this MK have a family that checks on it?”

 

“Umm Kamel, go have lunch — we want to sleep.”

 

“It’s been two days since Umm Kamel showed up. I miss you.”

 

Along the devastated southern border with Israel, where Hezbollah has long held sway, the strikes are almost daily, and the drones broadcast warnings to residents through loudspeakers.

 

But in Beirut, life still goes on under watch.

 

Standing outside a neighborhood kebab joint, Maher Younes, a food-delivery rider, cut his moped’s engine and glanced up at the sky, phone still glowing in his hand. “When it’s overhead, my GPS can sometimes go crazy,” he said, shrugging. “You just stop looking at the map and start asking for directions.”

 

Ali Salman, 39, a convenience store owner, was less sanguine, barely able to concentrate at work as a drone spluttered above. “I keep thinking about my wife and my son at home,” he said.

 

“It’s one of the worst feelings,” he said. “To know someone is watching you in your own country, your own home — places where you’re supposed to feel safe.”

 

Others have found ways to answer back.

 

In his recording studio on Beirut’s outskirts, Mohamed Choucair, a Lebanese D.J. and founder of one of the city’s best-known underground nightclubs, sat hunched over synths and computer monitors as a drone circled outside.

 

During the height of the war, he affixed two shotgun microphones to the roof of his apartment building and recorded more than 200 hours of the drone’s monotonous hum.

 

The plan was simple: to turn it into an instrument of its own — a subtle act of defiance and a “small middle finger” to the Israeli military, he said. He created what he calls the Unmanned Aerial Instrument (a play on “Unmanned Aerial Vehicle,” the technical term for a drone), which allows producers to sample recordings of the drones and transform them into music.

 

“It is soothing to feel like I’m manipulating the sound that annoys me every day,” Mr. Choucair said.

 

“If you intend to make me scared, I’ll show you otherwise,” he said with a grin.

 

But not everyone can answer back.

 

Across town, crayon sketches line the waiting room of Noura Sahili’s community clinic, where she provides therapy to some of the city’s most vulnerable young people. The drone, she said, has a way of creeping into every part of a child’s day: the walk to school, playing in the street with friends, trying to concentrate on homework.

 

Even her sessions are sometimes interrupted, as children suddenly dart to the window to catch a glimpse of one overhead.

 

“Is this normal during a therapy session?” she said. “They know what the sound is. You can’t lie to them.”

 

The oft-repeated line that Lebanese are resilient, she added, only goes so far.

 

“They say we are resilient as a people, but are we?” she said. “Are we if our body is always in a constant state of alarm?”” [1]

 

1. Life in Beirut Beneath the Drones: Lebanon dispatch. Ward, Euan; Diego Ibarra Sanchez.  New York Times (Online) New York Times Company. Feb 14, 2026.

Kaip greitai dirbtinis intelektas gali pakeisti darbo vietą ir prie ko čia vaikai?

„Šią savaitę internetas radikalizavosi dėl dirbtinio intelekto pažangos, kaip ir dera, dėl internetinio rašinio, parengto padedant dirbtiniam intelektui. Savo virusiniame straipsnyje „Vyksta kažkas didelio“ Mattas Shumeris dabartinį dirbtinio intelekto laikotarpį palygino su ankstyvosiomis Covid-19 dienomis, kai žmonės nesuvokė, kaip visiškai pasikeis jų pasaulis. Tik šį kartą vietoj viruso transformacijos veiksnys yra technologija, vis labiau gebanti masiškai pakeisti baltosios apykaklės darbuotojus.

 

Rašinyje pateiktas skaitytojui patogus (dirbtinio intelekto formos kūriniai yra labai lengvai suprantami!) paaiškinimas, kuo jau kurį laiką tiki dirbtinio intelekto plėtros varomoji jėga. Panašią istoriją galite išgirsti iš Dario Amodei, „Anthropic“ generalinio direktoriaus, lūpų mano šią savaitę vykusiame tinklalaidės interviu su juo: „Kelyje į, tikiuosi, utopinius rezultatus – nuostabius vaistus, augimą, pranokstantį mūsų svajones – dirbtinis intelektas gali per neįtikėtinai trumpą laiką netekti darbo daug žmonių. Įsivaizduokite automatizavimo ir paslaugų teikimo išorės tiekėjams poveikį darbininkų darbui, išskyrus tai, kad tai paveiktų profesionalų klasę ir būtų suspausta.“ vos per kelis traumuojančius metus.

 

Žmonės turi suprasti tą šio argumento dalį, kuri yra visiškai teisinga: neįmanoma žvelgti į dabartinius dirbtinio intelekto modelius, jau nekalbant apie tai, ką galėtume gauti po šešių mėnesių ar metų, ir teigti, kad šios technologinės priemonės galiausiai negali pakeisti daugelio žmonių darbo vietų. Kyla klausimas, ar žmonės, esantys dirbtinio intelekto ažiotažo kilpoje, yra teisūs dėl to, kaip greitai tai galėtų įvykti, ir ar tai sukurs esminius žmonių užimtumo pokyčius, o ne tik struktūrinius pertvarkymus.

 

Viena iš kliūčių radikaliam greičiui yra ta, kad žmonių visuomenė yra sudėtinga kliūtis, pro kurią turi praeiti net ir efektyviausiai veikiančios inovacijos. Kol dirbtinio intelekto siūlomas efektyvumas bus pasiekiamas žmonių darbuotojų, bus klaidingų startų, netinkamo prisitaikymo ir aklaviečių, dėl kurių prevenciniai atleidimai bus neapgalvoti ar neprotingi.

 

Net jei atleidimai yra prasmingi kaip grynas vertės pasiūlymas, užimtumas išsivysčiusioje ekonomikoje atspindi sudėtingą sutartinių, socialinių, teisinių ir biurokratinių santykių rinkinį, o ne tik paprastą produktyvumo didinimo lygtį. Daugelis įmonių gali atidėti bet kokį masinį darbuotojų pakeitimą dėl vidinės moralės priežasčių. arba išorinę politiką ar profesinių sąjungų taisykles, ir prisitaikyti prie naujų DI pajėgumų mažindami samdymą ir lėtindami darbuotojų atleidimą.

 

Įtariu, kad DI atstovai nepakankamai įvertina šių trinties veiksnių galią, nes jie gali nepakankamai įvertinti, kaip struktūrinės kliūtys gali sulėtinti bet kokio vaisto ar technologijos, kurią galėtų atrasti jų modeliai, diegimą. Tai reikštų ilgesnį prisitaikymo laikotarpį įmonėms, politinėms institucijoms ir žmonėms.

 

Tada, po to, kai ši adaptacija įvyks ir DI agentai bus giliai integruoti į darbo jėgą, yra dvi geros priežastys manyti, kad dauguma žmonių vis tiek dirbs pelningą darbą. Pirmoji – visa technologinių pokyčių istorija: kiekviena didelė inovacija sukėlė masinio nedarbo baimę, o kiekvieną kartą, kai radome kelią į naujas profesijas, atsirado naujų žmonių darbo jėgos poreikių, kurie anksčiau nebuvo įsivaizduojami.

 

Antra – realybė, kad žmonėms akivaizdžiai patinka žmogiškas prisilietimas, net ir tose situacijose, kai mes jau galime jį automatizuoti. Ekonomistas Adamas Ozimekas pateikia gerą pavyzdžių sąrašą: pianinai nepašalino pianistų, savitarnos kasos nepanaikino kasininko profesijos, o milijonai padavėjų vis dar dirba Jungtinėse Valstijose, nes automatizuota restorano patirtis atrodo nežmoniška.

 

Tačiau čia prieiname prie esminio dirbtinio intelekto klausimo: jis yra mažiau nežmogiškas nei bet kuris ankstesnis technologinis atradimas; iš tiesų, iš prigimties jis imituoja žmogų taip, kaip niekada nedarė elektrinės staklės, plieno gamyklos ir „PowerPoint“ programinė įranga. Taigi, neatsakytas klausimas, kabantis virš visų šių scenarijų, yra tai, kiek ši imitacija formuoja jo gebėjimą pakeisti žmogaus darbą ir mūsų norą priimti tą pakaitalą.

 

Kitaip tariant, lengva manyti, kad žmonės visada pirmenybę teiks žmonėms padavėjams, muzikantams ir gydytojui, kad šie mums nustatytų medicininę diagnozę – nebent žengiame į pasaulį, kuriame žmonės vis labiau įpranta bendrauti su imituojamais žmonėmis, pritaiko savo žmogiškumą prie imituojamos versijos ir pradeda teikti pirmenybę simuliacijai, o ne chaotiškesnei kūno ir kraujo realybei.

 

Silicio slėnyje, šiek tiek socialiai nekompetentingoje srityje, didžioji dalis diskusijų apie galimą dirbtinio intelekto perėmimą sutelktos į skaitmeninio intelekto galią pakeisti mūsų pačių. Svarbiausias veiksnys gali būti ne neapdorotas intelektas, o socialiniai asmenys, per kuriuos tarpininkauja dirbtinis intelektas, ir (neįsitraukiant į diskusiją apie tai, ar (Dirbtinis intelektas gali būti tikrai sąmoningas), kaip intensyviai žmonės sąveikauja su dirbtinio intelekto agentais taip, tarsi jie būtų sąmoningos būtybės, tokios pat kaip mes platesniems klausimams apie žmogaus galią ir veiksnumą, kuriuos mes labiau linkę perleisti, potencialiai egzistencinėmis pasekmėmis, dirbtiniam intelektui, kurį įsivaizduojame ne kaip įrankį, o kaip draugą.

 

Kuo daugiau jie tai daro, tuo gilesnės pasekmės darbui ir užimtumui. Ir tuo gilesnės pasekmės.“ [1]

 

Jau dabar moterys vengia turėti vaikų – atsisakymas ne tik vienos iš svarbiausių žmogiško bendravimo prasmių, bet ir atsisakymas būti gyvūnu, kokiu mes visada buvome. Bendravimas jau dabar tuščias, jį galima pakeisti bet kuo.

 

1. How Fast Can A.I. Change the Workplace? Douthat, Ross.  New York Times (Online) New York Times Company. Feb 14, 2026.

How Fast Can A.I. Change the Workplace and Why Are We Talking About the Children Here?

“This week the internet became radicalized about the progress of artificial intelligence by, appropriately enough, an online essay with an assist from A.I. In his viral piece “Something Big Is Happening,” Matt Shumer compared the current A.I. moment to the early days of Covid-19, when people didn’t realize how completely their world was about to change. Except this time, instead of a virus, the agent of transformation is a technology increasingly capable of replacing white-collar workers en masse.

 

The essay offered a reader-friendly (A.I.-shaped pieces are very reader-friendly!) explanation of what the people driving the development of artificial intelligence have believed for a while. You can hear a similar story from the lips of Dario Amodei, the C.E.O. of Anthropic, in my podcast interview with him this week: On the way to hopefully utopian outcomes — amazing cures, growth beyond our dreams — A.I. may put a lot of people out of work in an incredibly short amount of time. Imagine the effects of automation and outsourcing on blue-collar labor, except inflicted on the professional class and compressed into just a few traumatic years.

 

People need to understand the part of this argument that’s absolutely correct: It is impossible to look at the A.I. models we have now, to say nothing of what we might get in six months or a year, and say that these technological tools can’t eventually replace a lot of human jobs. The question is whether people inside the A.I. hype loop are right about how fast it could happen, and then whether it will create a fundamental change in human employment rather than just a structural reshuffle.

 

One obstacle to radical speed is that human society is a complex bottleneck through which even the most efficiency-maxing innovations have to pass. As long as the efficiencies offered by A.I. are mediated by human workers, there will be false starts and misadaptations and blind alleys that make pre-emptive layoffs reckless or unwise.

 

Even if firings make sense as a pure value proposition, employment in an advanced economy reflects a complex set of contractual, social, legal and bureaucratic relationships, not just a simple productivity-maximizing equation. So many companies might delay any mass replacement for reasons of internal morale or external politics or union rules, and adapt to A.I.’s new capacities through reduced hiring and slow attrition instead.

 

I suspect the A.I. insiders underestimate the power of these frictions, as they may underestimate how structural hurdles could slow the adoption of any cure or tech that their models might discover. Which would imply a longer adaptation period for companies, polities and humans.

 

Then, after this adaptation happens, and A.I. agents are deeply integrated into the work force, there are two good reasons to think that most people will still be doing gainful work. The first is the entire history of technological change: Every great innovation has yielded fears of mass unemployment and, every time we’ve found our way to new professions, new demands for human labor that weren’t imaginable before.

 

The second is the reality that people clearly like a human touch, even in situations where we can already automate it away. The economist Adam Ozimek has a good rundown of examples: Player pianos have not done away with piano players, self-checkout has not eliminated the profession of cashier and millions of waiters remain in service in the United States because an automated restaurant experience seems inhuman.

 

But here we come to the crucial issue with artificial intelligence: It is less inhuman than any prior technological development; indeed, by its nature, it simulates the human in a way that power looms and steel mills and PowerPoint software never did. So the unanswered question hanging over all these scenarios is how much that imitation shapes its capacity to replace human labor and our willingness to accept that replacement.

 

It’s easy to assume, in other words, that people will always prefer human waiters and human musicians and a human doctor to give us a medical diagnosis — unless we’re entering a world where people are increasingly habituated to interactions with simulated people, adapt their own humanity to the simulated version and come to prefer the simulation to the messier reality of flesh and blood.

 

In Silicon Valley, a somewhat socially maladroit realm, most of the discussion about a potential A.I. takeover focuses on the power of digital intelligence to supplant our own. The most important factor may not be raw intelligence, but the social personae through which A.I. is mediated, and (without entering the debate about whether A.I. could be really conscious) how intensely people relate to artificial intelligence agents as though they were conscious beings, just like us.

 

The more they do, the more profound the implications for labor and employment. And the more profound the implications for larger questions about human power and agency — which we’re more likely to give over, with potentially existential consequences, to an A.I. that we imagine not as a tool but as a friend.” [1]

 

Already, women are avoiding having children – a rejection not only of one of the most important meanings of human communication, but also of being the animals we have always been. Communication is already empty, it can be replaced by anything. 

 

1. How Fast Can A.I. Change the Workplace? Douthat, Ross.  New York Times (Online) New York Times Company. Feb 14, 2026.