Pasaulinė laisvoji prekyba išgyvena krizę

"Kaip ir demokratijos krizė, laisvosios prekybos krizė iš dalies kyla dėl jos draugų nesėkmių, iš dalies dėl priešų priešiškumo. Tiek laisvosios prekybos, tiek demokratijos darbotvarkės, iškilusios svaiginančiais metais po sovietų sąjungos žlugimo  buvo supaprastintos ir dažnai prastai įgyvendintos. 

 

PPO yra nenaudinga, norint pasipriešinti, kai Kinija, kuri buvo priimta į šią grupę 2001 m., sistemingai deformuoja ir laužo taisykles. Politikai nepakankamai apgalvojo sunkumus JAV šalies viduje, kuriuos sukelia klestinti pasaulinė prekyba, leidžianti prieš prekybą nukreiptiems politikams įsiveržti į abi valdančias partijas, o sudėtingas 164 šalių derybų procesas neleidžia PPO judėti pakankamai greitai, net kai didėja tarptautinio bendradarbiavimo prekybos srityje poreikis.

 

Šiandien laisvosios prekybos gynėjai susiduria su dar daugiau problemų. 

 

Išaiškėjo saugumo prekių, svarbių karinėms ar kitoms jautrioms sistemoms, tiekimo grandinių išlaikymo ar plėtojimo svarba kartu su didėjančia politine įtampa su Kinija. 

 

Dėl to prasidėjo atsiejimo procesas, kuris laikui bėgant neišvengiamai politizuosis prekybą. Kinija padvigubino pastangas plėtoti savo informacinių technologijų pramonę tiek dėl nacionalinio saugumo, tiek dėl ekonominių priežasčių.

 

Pasaulinis klimato kaitos judėjimas „žaliuosius tarifus“ laiko įrankiu primesti aplinkosaugininkų politiką Indijai, Kinijai ir kitoms šalims. Ribodamos patekimą į rinką prekėms, pagamintoms, naudojant daug anglies dioksido išskiriančius metodus, turtingos šalys galėtų priversti neturtingąsias priimti Pirmojo pasaulio aplinkosaugos taisykles. 

 

Tai yra ginklas, kurį nori naudoti daugelis žaliųjų aktyvistų, o žaliųjų suvienijimas su tradicinėmis protekcionistinėmis apygardomis, tokiomis kaip profesinės sąjungos, sumažintų paramą laisvai prekybai JAV ir už jos ribų.

 

Tuo tarpu daugelis Europos Sąjungos pareigūnų prieigą prie didžiulės bloko vidaus rinkos laiko stipriausiu tarptautinių santykių privalumu. 

 

Nesvarbu, ar remdami žaliuosius tarifus žemės ūkio produktams iš Amazonės, ar kontroliuodami technologijų gigantų elgesį, grasindami jiems neleisti patekti į Europos rinką, ES biurokratai mano, kad prekybos apribojimai yra viena iš realių priemonių, kad Europos balsas būtų svarbesnis pasaulyje.

 

 „Brexit“ iš bloko pašalino vieną tvirčiausių ES laisvosios prekybos čempionų; panašu, kad laikui bėgant parama laisvai prekybai Briuselyje mažės.

 

Laisvosios prekybos priežastis šiandien yra nemadinga, o XXI amžiaus prekybos darbotvarkę sudaryti bus sunku. PPO reikia gilios reformos. Negalima ignoruoti tokių problemų, kaip klimato kaita ir Kinijos sisteminis sukčiavimas. Pasaulyje, kuriame auga geopolitinė konkurencija, prekyba negali būti visiškai atskirta nuo nacionalinio saugumo." [1]

 

1. Global Free Trade Is in Crisis

Walter Russell Mead.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 30 Nov 2021: A.19.

Global Free Trade Is in Crisis

"Like the crisis of democracy, the crisis of free trade is partly due to the failures of its friends and partly to the hostility of its enemies. Both the free-trade and democracy agendas that emerged in the heady years following the collapse of the Soviet Union were simplistically conceived and often poorly carried out.

 

The WTO was useless in the face of systemic rule breaking and bending by China, which was admitted to the group in 2001. American policy makers did not think enough about the domestic consequences of the dislocations associated with burgeoning global trade, allowing antitrade politicians to make inroads in both parties. And an unwieldy 164-country negotiating process keeps the WTO moving slowly even as the need for international cooperation on trade grows.

 

Today the defenders of free trade face even more problems.

 

The importance of maintaining or developing secure supply chains for goods critical to military or other sensitive systems has combined with rising political tensions with China. That has initiated a process of decoupling that over time will inevitably politicize trade.

 

China has doubled down on efforts to develop its own information-technology industry for both national-security and economic reasons.

The global climate-change movement sees "green tariffs" as a tool to impose environmentalists' policies on India, China and other countries. By limiting market access to goods produced by carbon-intensive methods, rich countries could force poor ones to adopt First World environmental regulations. That is a weapon many green activists are eager to wield, and uniting greens with traditional protectionist constituencies like labor unions would undercut support for free trade in the U.S. and beyond.

 

Meanwhile, many European Union officials see access to the bloc's enormous internal market as its strongest asset in international relations. Whether by supporting green tariffs on agricultural products from the Amazon or by controlling the behavior of tech giants by threatening their access to Europe's market, EU bureaucrats see trade restrictions as their one real tool to make Europe's voice count in the world.

 

Brexit removed one of the staunchest EU champions of free trade from the bloc; support for free trade in Brussels seems likely to diminish over time.

The cause of free trade is unfashionable today, and developing a trade agenda for the 21st century will be hard. The WTO needs deep reform. Issues like climate change and systemic cheating cannot be ignored. In a world of growing geopolitical competition, trade can't be separated entirely from national security." [1]

 1. Global Free Trade Is in Crisis

Walter Russell Mead.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 30 Nov 2021: A.19.

 

 

Kas yra galingiausias duomenų brokeris pasaulyje?

 „JAV Prezidentas Joe Bidenas lapkričio 15 d. išvyko iš aukščiausiojo lygio susitikimo su Kinijos prezidentu Xi Jinpingu ir įsipareigojo organizuoti, kaip jis pavadino „paprastą, tiesią konkurenciją“ su Kinija. Tačiau Pekinas jau nugali JAV ir jų sąjungininkus vienoje svarbioje srityje: duomenų. 

 

    Duomenys yra 21-ojo amžiaus nafta, nepakeičiamas šaltinis, kuris kuria dirbtinio intelekto algoritmus, ekonominę galią ir nacionalinę galią. Šių duomenų šaltinis esame mes visi: mūsų sveikatos įrašai ir genetinės sekos, mūsų įpročiai internete, mūsų verslo tiekimo grandinės srautai, telefonų, dronų ir autonominių automobilių suvartoti vaizdų terabaitai.

 

    Konkurencija dėl pasaulinės įtakos XXI amžiuje pareikalaus apsaugoti ir panaudoti šiuos duomenis, siekiant komercinių, technologinių ir karinių pranašumų. Kol kas Kinija laimi, o Vakarai vos tik pradeda užsiimti.

 

    Dėl daugybės naujausių įstatymų ir taisyklių p. Xi sunkiai dirbo, kad Kinijos komunistų partija taptų galingiausia duomenų tarpininke pasaulyje. Kaip Pekinas tai daro? Atskiriant Kinijos duomenis nuo pasaulio, suteikiant naują ekstrateritorinę galią pasauliniams duomenų srautams ir susaistant Kinijoje veikiančias užsienio bendroves – visa tai, įsisavinant kitų šalių duomenis teisėtais ir neteisėtais būdais.

 

    Ponas Xi žino, kad, net tik užrakinus tik Kinijos duomenis, atspindinčius maždaug 1,4 milijardo žmonių modelius ir elgesį, Pekino konkurentai būtų atsilikę, siekiant pasaulinio ekonominio pranašumo.

 

    Bideno administracija kalbėjo apie duomenų svarbą mūsų konkurencijai su Kinija. Tačiau jokios matomos strategijos neatsirado. Tai kelia grėsmę amerikiečių privatumui, ekonominiam konkurencingumui, nacionaliniam saugumui ir būsimai pasaulinei padėčiai. Tai bus pagrindinis Amerikos Kinijos politikos išbandymas 2022 m.

 

    Vašingtono akla dėmė didžiųjų duomenų svarbai Pekino ambicijoms ir mūsų pačių duomenų panaudojimo būdams, siekiant šių ambicijų glumina tuo metu, kai Amerikos politikai vis labiau nerimauja dėl JAV renkamų ir galimų didelių duomenų panaudojimo, kuriuo užsiima JAV technologijų gigantai.

 

    Tai dar labiau glumina, nes amerikiečiai dvišališkai taip pat išmano būdus, kuriais Pekinas išnaudoja ir militarizuoja kitus JAV išteklius, pavyzdžiui, mūsų kapitalo rinkas.

 

    Tai akivaizdu iš to, kaip Vašingtonas pagaliau, jei ir tinkamai, pradeda spręsti, JAV naikinančio JAV dolerių srauto į Kinijos karinį ir pasaulinį stebėjimo aparatą, klausimą.

 

    Nors tokias priemones vis dar reikia smarkiai išplėsti, dabar bent jau politikos formuotojai turi tam tikrų priemonių, leidžiančių pažaboti Pekino lengvą prieigą prie JAV kapitalo.

 

    Ne taip, kai kalbama apie duomenis, kai Pekinas mano, kad jis turi laisvas rankas ir kad Vakarai yra pernelyg išsiblaškę ar beatodairiški, kad galėtų prasmingai reaguoti. P. Xi mąsto ir elgiasi plačiai, ir taip nuo pirmųjų dienų valdžioje.

 

    2013 m., netrukus po to, kai pradėjo vadovauti Pekinui, ponas Xi pareiškė: „Didžiulis duomenų vandenynas, kaip ir naftos ištekliai industrializacijos metu, turi didžiulę gamybinę galią ir galimybes. Kas valdo didžiųjų duomenų technologijas, tas valdys plėtros išteklius ir turės pranašumą.

 

    Nuo tada Pekinas kuria sistemą, užtikrinančią, kad masinis duomenų kaupimas tarnautų Kinijos komunistų partijos strateginiams interesams.

 

    Įstatymai, įgyvendinti 2017 m., patvirtino partijos teisę gauti prieigą prie privačių duomenų Kinijos tinkluose, tiek Kinijoje, tiek Kinijos įmonėse, tokiose, kaip „Huawei“ užsienyje.

 

    Dabar Pekinas tyliai priėmė naujus įstatymus – pirmiausia rugsėjį priimtą Duomenų saugumo įstatymą, o lapkritį – Asmens informacijos apsaugos įstatymą – kurie dar labiau reikalauja ne tik prieigos prie privačių duomenų, bet ir veiksmingos jų kontrolės.

 

    Tai daro didžiulę įtaką užsienio įmonėms, veikiančioms Kinijoje. Jų Kinijos duomenys ne tik turi likti Kinijoje ir būti prieinami valstybei, bet dabar Pekinas reikalauja kontroliuoti, ar užsienio įmonės gali juos siųsti į savo būstinę; į įmonės laboratoriją, tarkime, Kalifornijoje; arba užsienio vyriausybei, pateikusiai teisėsaugos ar reguliavimo prašymą.

 

    Dėl naujųjų Pekino įstatymų gali būti nusikalstama laikytis Kinijai taikomų užsienio sankcijų, susijusių su duomenimis, pvz., bankininkystės ar debesijos paslaugų išjungimą Kinijos subjektui, susijusiam su žmogaus teisių žiaurumais. Tokiais atvejais užsienio įmonės gali laikytis JAV įstatymų arba Kinijos įstatymų, bet ne abiejų.

 

    Šių įstatymų poveikis akivaizdus. „Tesla“, „Apple“ ir kiti nusprendė statyti specialius Kinijos duomenų centrus – kartais bendradarbiaudami su Kinijos valstybiniais subjektais, kad jie neprarastų prieigos prie didelės Kinijos vartotojų rinkos. „Goldman Sachs“ patyrė spaudimą nesiųsti atmintinių į jo būstinę JAV.

 

    Pastarieji Pekino veiksmai papildo ilgalaikes pastangas pirkti, vogti ir kitaip gauti duomenis iš užsienio šaltinių visame pasaulyje. Pekinas įsilaužė į tarptautines įmonių duomenų bazes. Jis vykdo „talentų įdarbinimo“ programas užsienio universitetuose ir įmonėse. Jis perka užsienio įmones, pavyzdžiui, Italijos karinių dronų gamintoją. Jis finansuoja savo duomenimis pagrįstas pradedančias įmones atvirose užsienio rinkose, tokiose, kaip Silicio slėnis.

 

    Šis požiūris yra visiškai neabipusis. Jis remiasi prieiga prie užsienio duomenų, tuo pačiu užkertant kelią užsieniečiams prieiti prie Kinijos duomenų – ir atrodo, kad užsienio vyriausybės neatsakys tuo pačiu. Juk Jungtinės Valstijos neturi visapusiško federalinio požiūrio į duomenų valdymą, o Europos Sąjungos Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas daugiausia orientuotas į vartotojų privatumą.

 

    Ar Amerikos ir sąjungininkų politikos formuotojai sukurs metodus, kaip apriboti strateginių duomenų srautus į Kiniją? Šiuo metu Bideno administracijos atsakymas yra toks: galbūt.

 

    „Mūsų strateginiai konkurentai į didelius duomenis žiūri, kaip į strateginį turtą“, – šią vasarą sakė JAV patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Džeikas Salivanas, „ir mes turime į tai žiūrėti taip pat“.

 

    Tai aiški ir patraukli kalba. Tačiau, sprendžiant iš oficialių viršūnių susitikimo parodymų, duomenys nebuvo svarbūs Bideno darbotvarkėje su Xi.

 

    Ir iki šiol JAV politikos gynimo priemonės yra tuščios ir nepakankamos.

 

    Birželio mėn. administracija išleido vykdomąjį įsakymą, apimantį naują reguliavimo procesą, siekiant apriboti tarpvalstybinius duomenų srautus nacionalinio saugumo sumetimais. Tačiau naujasis procesas dar nebuvo panaudotas – nei prieš Kinijos dronus, Kinijos prieigą prie JAV duomenų centrų ir biotechnologijų laboratorijų ar kitų galimų taikinių.

 

    Tuo tarpu JAV diplomatų ir prekybos derybininkų dalyvavime duomenų klausimais vyrauja įnirtingos kovos su Europos reguliavimo institucijomis dėl Amerikos technologijų milžinų privatumo taisyklių. Į daug didesnę Pekino grėsmę iš esmės nekreipiama dėmesio.

 

    Geros naujienos yra tai, kad jei demokratinės tautos susitvarkys, jos gali būti geresnėje padėtyje, nei Pekinas, o tai apsunkina Pekino pažangą dėl akivaizdžios jo paranojos.

 

    Pastaraisiais mėnesiais ponas Xi ėmėsi griežtų veiksmų prieš privačias Kinijos technologijų milžines, tokias, kaip „Alibaba“ ir „Tencent“, priversdamas jas perduoti jų duomenų atsargas valstybės kontroliuojamoms trečiosioms šalims. Dėl šio susidorojimo, padėjusio ištrinti daugiau, nei 1 trilijoną dolerių rinkos vertės, šios įmonės taps mažiau naujoviškos dabar, kai jos nebekontroliuoja jų duomenų.

 

    Tačiau Kinijos autoritarinio persekiojimo pagalba, siekiant išsaugoti Amerikos pranašumą, nėra strategija.

 

    Protingesnis požiūris prasidėtų šalies viduje, faktiškai (ir tvirtai) įgyvendinus Bideno administracijos birželio mėn. vykdomąjį įsakymą.

 

    Tai reikštų blokavimą arba atšaukimą, pagal kurį į Kiniją nebūtų siunčiami dideli jautrių JAV duomenų kiekiai su medicininiais įrašais, mobiliųjų telefonų programėlėmis ar kitais kanalais – visa tai šiuo metu iš esmės nereglamentuojama.

 

    Demokratinės sąjungininkės taip pat turi bendradarbiauti, kad skatintų tarpusavyje dalytis duomenimis, kartu apribodamos srautus į Kiniją. Projektą pristatė buvęs Japonijos ministras pirmininkas Shinzo Abe. Ši idėja, pavadinta „Data Free Flow With Trust“, turėtų tapti sąjungininkų politika.

 

    Jau ne vieną kartą Pekinas buvo šaltai efektyvus kurdamas pasaulinio duomenų merkantilizmo strategiją: duomenų kaupimas man, duomenų atsisakymas tau.

 

    Jei Vašingtonas ir jo sąjungininkai nesuorganizuos stipraus atsako, ponui Xi pavyks valdyti būsimos pasaulinės galios aukštumas.

 

 

Who Is the Most Powerful Data Broker in the World?

"President Joe Biden came away from his summit with China’s President Xi Jinping on Nov. 15 committed to prosecuting what he called “simple, straightforward competition” with China. Yet Beijing is already beating the United States and its allies in one crucial domain: data.

Data is the oil of the 21st century, the indispensable resource that will fuel artificial-intelligence algorithms, economic strength and national power. The wellspring of this data is all of us: our health records and genetic sequences, our online habits, the supply chain flows of our businesses, the terabytes of imagery guzzled by phones, drones and autonomous cars.

The competition for global influence in the 21st century will require protecting and harnessing this data to achieve commercial, technological and military advantages. So far, China is winning, and the West is barely even engaged.

Through a latticework of recent laws and regulations, Mr. Xi has been hard at work making the Chinese Communist Party the world’s most powerful data broker. How does Beijing do that? By walling Chinese data off from the world, exerting new extraterritorial power over global data flows and putting foreign companies operating in China in a legal bind — all while absorbing other countries’ data by means licit and illicit.

Mr. Xi knows that even locking down only Chinese data, representing the patterns and behavior of some 1.4 billion people, would hobble Beijing’s rivals in the quest for global economic superiority.

The Biden administration has spoken about the importance of data in our competition with China. But no visible strategy has emerged. That threatens Americans’ privacy, economic competitiveness, national security and future global standing. This will be a major test of America’s China policy in 2022.

Washington’s blind spot to the centrality of big data in Beijing’s ambitions and to the ways our own data are being exploited in service of those ambitions is perplexing at a time when American politicians are growing more concerned about the collection and potential exploitation of big data by U.S. tech giants.

It is further perplexing because Americans in bipartisan fashion also are wising up to the ways that Beijing exploits and weaponizes other U.S. resources, like our capital markets.

 

That’s evident in how Washington is finally — if fitfully — beginning to address the self-destructive flow of U.S. dollars into China’s military and global surveillance apparatus.

 

While these sorts of measures still need to be scaled up dramatically, at least policymakers now have some tools to curb Beijing’s easy access to U.S. capital.

Not so when it comes to data, where Beijing believes that it has a free hand and that the West is too distracted or feckless to respond meaningfully. Mr. Xi is thinking and acting big, and has been since his first days in power.

 

In 2013, shortly after assuming the presidency in Beijing, Mr. Xi declared: “The vast ocean of data, just like oil resources during industrialization, contains immense productive power and opportunities. Whoever controls big data technologies will control the resources for development and have the upper hand.”

 

Since then, Beijing has been building the framework to ensure that mass accumulations of data serve the Chinese Communist Party’s strategic interests.

 

A series of laws implemented in 2017 asserted the party’s power to gain access to private data on Chinese networks, whether in China or associated with Chinese firms such as Huawei overseas.

 

Now Beijing has quietly enacted a new set of laws — first the Data Security Law in September, followed in November by the Personal Information Protection Law — that go even further by demanding not just access to private data but also effective control over it.

 

This has a huge impact on foreign firms operating in China. Not only must their Chinese data stay in China and be accessible by the state, but Beijing now demands control over whether they can send it to their own headquarters; to a corporate lab in, say, California; or to a foreign government that has made a law enforcement or regulatory request.

 

 

Beijing’s new laws may make it criminal to comply with foreign sanctions against China that involve data — like shutting off banking or cloud services to a Chinese entity linked to human rights atrocities. In these cases, foreign firms can comply with U.S. law, or they can comply with Chinese law, but not both.

 

The impact of these laws is clear. Tesla, Apple and others have opted to build dedicated Chinese data centers — sometimes in partnership with Chinese state entities, lest they lose access to the large Chinese consumer market. Goldman Sachs faced pressure against sending memos to its U.S. headquarters.

 

Beijing’s recent actions complement its longstanding efforts to buy, steal and otherwise acquire data from foreign sources worldwide. Beijing hacks multinational corporate databases. It runs “talent recruitment” programs at foreign universities and firms. It buys foreign companies, such as an Italian maker of military drones. It funds its own data-driven start-ups in open foreign markets like Silicon Valley.

 

The approach is nakedly nonreciprocal. It relies on access to foreign data while denying foreigners access to Chinese data — and appears to assume that foreign governments won’t respond. The United States, after all, has no comprehensive federal approach to data governance, while the European Union’s General Data Protection Regulation is focused mostly on consumer privacy.

 

Will American and allied policymakers develop approaches to limit strategic data flows to China? For now, the Biden administration’s answer is: maybe.

“Our strategic competitors see big data as a strategic asset,” the U.S. national security adviser, Jake Sullivan, said this summer, “and we have to see it the same way.”

This is clear and compelling language. But data did not appear to be high on Mr. Biden’s agenda with Mr. Xi, judging from official readouts of the summit.

And to date, U.S. policy remedies are idle and insufficient.

In June, the administration issued an executive order embracing a new regulatory process to restrict cross-border data flows on national security grounds. But the new process hasn’t yet been put to use — not against Chinese drones, Chinese access to U.S. data centers and biotech labs, or other potential targets.

 

In the meantime, U.S. diplomats’ and trade negotiators’ engagement on data issues is dominated by bitter fights with European regulators over privacy rules for American tech giants. The far greater threat from Beijing goes largely unaddressed.

 

The good news is that if democratic nations get their act together, they may be in a better position than Beijing, which complicates its own progress through apparent paranoia.

In recent months, Mr. Xi has cracked down on private Chinese tech giants such as Alibaba and Tencent, forcing them to relinquish their data troves to state-controlled third parties. This crackdown, which helped erase more than $1 trillion in market value, will make these companies less innovative now that they no longer control their data.

But banking on Chinese authoritarian overreach to preserve America’s edge is no strategy.

A smarter approach would begin domestically, with actual (and robust) implementation of the Biden administration’s June executive order.

 

This would entail blocking or unwinding arrangements by which large volumes of sensitive U.S. data flow to China, whether through medical records, cellphone apps or other channels — all of which are basically unregulated right now.

 

Democratic allies must also work together to promote data sharing among themselves while limiting flows to China. A blueprint was introduced by former Prime Minister Shinzo Abe of Japan. This idea, called Data Free Flow With Trust, ought to become allied policy.

For upward of a generation, Beijing has been coldly effective in designing a strategy of global data mercantilism: data hoarding for me, data relinquishing for thee.

 

If Washington and its allies don’t organize a strong response, Mr. Xi will succeed in commanding the heights of future global power.

 

Matt Pottinger, a former U.S. deputy national security adviser, is a distinguished visiting fellow at the Hoover Institution. David Feith, a U.S. deputy assistant secretary of state for East Asian and Pacific affairs until early 2021, is an adjunct senior fellow at the Center for a New American Security."