"Vandenilis bus pasiekiamas greičiau, nei daugelis mano, sako
Joachimas Kreysingas, pramonės parko operatoriaus „Infraserv Höchst“
generalinis direktorius. Jis taip pat mano, kad vandenilis ateityje bus
įperkamas.
Federalinis kancleris ir federalinis
ekonomikos reikalų ministras neseniai pasirašė ketinimų protokolus dėl
vandenilio tiekimo su Kanada ir Saudo Arabija. Ar tai yra prarastų gamtinių
dujų pakaitalas, ar šis energijos šaltinis padės mums išbristi iš krizės?
Vandenilis negali išspręsti energijos tiekimo problemų per
ateinančius dvejus ar penkerius metus. Tiesiog trūksta gamybinių pajėgumų ir
infrastruktūros vandeniliui transportuoti. Jų statyba užtrunka.
Energijos perėjimo strategijose teigiama, kad atitinkami
vandenilio kiekiai gali būti prieinami nuo 2030 m. Ar tai realu?
Manau, kad maždaug po penkerių metų atsiras žymiai daugiau
vandenilio gamybos galimybių Europoje ir importo į Europą.
Kuriose šalyse matote atitinkamą pasirengimą?
Vokietijoje yra daug, bet gana mažų projektų iniciatyvų.
Europoje tokios šalys, kaip Ispanija ir Nyderlandai, yra labai aktyvios.
Iš esmės
visos šalys, kuriose yra daug saulės ar vėjo valandų, yra iš anksto nulemtos
vandenilio gamybai.
Kai galvojame apie tarptautinį bendradarbiavimą, tokie
veiksniai kaip politinis stabilumas ir transporto maršrutai taip pat vaidina
svarbų vaidmenį. Australija galėtų tapti pagrindine vandenilio gamintoja, kaip
ir Saudo Arabija, Pietų Amerikos šalys, tokios kaip Čilė, arba Afrikos šalys, tokios,
kaip Namibija.
Visur ten vis tiek tektų statyti gamybines patalpas, daug
laivų turėtų apkeliauti pusę pasaulio, kad patenkintų mūsų energijos poreikius.
Tai neatrodo, kaip pigi energijos gamybos forma.
Vandenilį galime gauti dviem būdais. Lengviausias būdas yra
vamzdynų jungtys, kurios gali būti naudojamos, transportuojant Europoje arba iš
Šiaurės Afrikos. Vežimas laivu yra sudėtingesnis, todėl ir brangesnis, todėl
nebėra taip svarbu, ar reikia įveikti ilgesnį ar trumpesnį atstumą. Iš esmės
laivų transportas yra susijęs su žymiai didesnėmis išlaidomis.
Laivų transportas dar nėra technologiškai subrendęs.
Norėdami tai padaryti, vandenilis turėtų būti suskystintas, o tai reikalauja
milžiniškų energijos kiekių ir labai pabrangintų dujas.
Turbū,t yra geresnių idėjų, nei vandenilio suskystinimo
variantas. Asmeniškai man atrodo labai žavus planas dar gamybos vietoje iš
saulės ar vėjo gautą vandenilį paversti žaliuoju metanu [1], t.y., tam tikromis
žaliosiomis gamtinėmis dujomis. Tada būtų galima transportuoti su esama
gamtinių dujų infrastruktūra: SGD laivais ir dujotiekiais.
Yra įmonė TES, kuri
Vilhelmshavene statys SGD terminalą, per kurį į šalį pirmiausia pateks
iškastinės SGD, o vėliau – žalios SGD jau 2026 m.
Tokiems projektams įgyvendinti reikia daug pinigų ir
atitinkamos teisinės bazės. Investuotojai yra pasirengę, tačiau dėl reguliavimo
vis dar diskutuojama.
Taip pat kalbama apie klausimą, kuris vandenilis gali būti
laikomas žaliuoju, t. y. buvo pagamintas neišskiriant anglies dioksido. ES Komisija
turi labai griežtų minčių, iš kur gali atsirasti atsinaujinanti energija
vandenilio gamybai. Tačiau tokie griežti apribojimai apribotų rinkos augimą ir
taip sulėtintų energijos perėjimą.
Briuselis bando neleisti, kad elektra iš atsinaujinančių
šaltinių, kurių artimiausiu metu bus nedaug, nepatektų į neefektyvesnę, bet
potencialiai pelningą vandenilio gamybą, o ne būtų naudojama tiesiogiai.
Yra tokia graži citata, kad vandenilis yra energijos
perėjimo energijos šaltinių šampanas, todėl jį galima naudoti labai taupiai.
Tai suprantama, vandenilio gamybai naudojant atsinaujinančią elektros energiją,
kuri gaminama čia, Heseno mieste. Tačiau to nepakanka klimato tikslams
pasiekti, nes ateityje atsinaujinančios energijos ne tik gausime iš Vokietijos
ir Europos, bet ir teks importuoti didelius kiekius. Ir šią energiją turėsime
importuoti, kaip vandenilį, o ne kaip elektrą.
Ne tik Heseno valstijos vandenilio strategija daro
prielaidą, kad ateityje energiją transportuosime ir naudosime pirmiausia kaip
elektros energiją. Tik ten, kur akumuliatoriaus veikimas neatrodo įmanomas,
pavyzdžiui, aviacijoje, taikoma molekulinė energija energijos kaupime, t. y.
tokios dujos, kaip vandenilis, kaip naudingos.
Tokia yra visiškai elektrinės visuomenės idėja, kuri, mano
nuomone, nėra tikslinga ir nereali. Šiuo metu tik 20 procentų energijos
sunaudojame elektra, likę 80 procentų gauname iš dujų, naftos, medienos ir kt.
Negalėsime pagaminti tiek atsinaujinančios elektros energijos, kiek reikia
pilnai elektrifikacijai, ir negalėsime tiek plėsti elektros tinklus nemanau, kad
tai įmanoma.
Taip pat būtų visiškai aplaidu atsisakyti esamos dujinių energijos
nešėjų paskirstymo infrastruktūros.
Tad kodėl politika atmeta šį neva lengvesnį kelią?
Politinis požiūris iš pradžių sutelkti dėmesį į tam tikrus
sektorius yra suprantamas tol, kol nėra galimybių importuoti vandenilį. Tačiau
sprendimas galiausiai atrodys kitaip, ir dabar matau, kad reikia permąstyti.
Taigi elektromobiliai ir šilumos siurbliai galiausiai gali
įeiti į istoriją kaip pereinamojo laikotarpio technologijos, o kuro elementas
vis tiek laimi lenktynes?
Tai nėra arba/arba. Dauguma lengvųjų automobilių gali gerai
važiuoti su akumuliatoriais, tačiau kyla klausimas, ar prasminga visą šildymo
sektoriaus pastatų fondą modifikuoti taip, kad būtų galima naudoti tik šilumos
siurblius. Tai kartais neefektyviau, nei naudojant žaliąjį vandenilį. Tačiau kai
kurie politikai šį neefektyvumą linkę nepastebėti, o didelės vandenilio gamybos
sąnaudos ir efektyvumo nuostoliai beveik per daug sureikšminami.
Tačiau žalias vandenilis yra daug brangesnis, nei elektra iš
vėjo ar saulės.
Tai pasakytina apie žaliąjį vandenilį, kuris šioje šalyje
gaminamas dėl didelių elektros kainų.
Šalyse, kuriose yra daug saulės
valandų, ją galima pagaminti daug pigiau. Yra tyrimų, pagal kuriuos iki 2030
metų gamybos sąnaudas ten galima sumažinti iki dviejų eurų už kilogramą ar
mažiau.
Kiek tai brangu, palyginti su šiandienine kaina ir
iškastiniu kuru?
Šiuo metu degalinėje kilogramas vandenilio kainuoja 12 eurų.
Kai gamybos kaštai būtų 2 eurai, perskaičiavus į megavatus, už megavatvalandę
turėtume apie 50 eurų. Gamtinės dujos šiuo metu kainuoja 200 eurų už
megavatvalandę, tačiau ilgą laiką buvo kiek daugiau, nei 20 eurų. Tačiau
su produkcijos kaina 2 eurai už kilogramą vandenilis tikrai būtų konkurencingas.
Niekas to dar nesuvaldė, bet jūs ir kitos Heseno bendrovės
įspėjote, kad federalinė žemė turi būti labiau pasiryžusi apsiginkluoti
vandenilio ateičiai.
Visų pirma Hesenas, kaip energiją importuojanti šalis, turi
sukurti infrastruktūrą, kad po kelerių metų vandenilis mus pasiektų didesni
kiekiai.
Ką daryti?
Konkretus Reino-Maino regiono skirstymo tinklo planavimas
jau galėtų prasidėti dabar. Čia, Reino-Maine, jau yra pradinių impulsų vamzdynų
sistemai. Taip pat turime užtikrinti, kad regionas būtų prijungtas prie didelių
tarptautinių tinklų. Tam turime geras prielaidas, pramonės parkas jau
funkcionuoja, kaip vandenilio mazgas.
Ar šiandieninė paklausa pateisina gamybos pajėgumų plėtrą?
Remdamiesi paklausimais, pastebime, kad vandenilio poreikis
labai auga. Todėl šiuo metu plečiame priekabų stotį, kad galėtume aprūpinti dar
daugiau klientų.
„Infraserv Höchst“ šiuo metu yra didžiausia vandenilio
tiekėja regione?
Taip, čia yra du vandenilio šaltiniai. Viena vertus, jis yra
chloro-šarminės elektrolizės šalutinis produktas, kita vertus, mes pastatėme
vandens elektrolizatorių, kad ateityje galėtume sklandžiai tiekti kurą į
traukinius, kurie važiuos Taunusbahn ir papildys degalus industriniam parke.
Kur dar naudojamos dujos?
Viena vertus, vandenilis jau seniai naudojamas, kaip žaliava
kai kuriuose gamybos procesuose. Pramonės parke nuo 2006 metų veikia vandenilio
degalinė, kurioje gali pasipildyti lengvieji automobiliai, autobusai ir
sunkvežimiai. Pramonės parke jau keletą metų važinėja kuro elementų autobusai.
O pripildžius vadinamuosius priekabinius sunkvežimius, galima aprūpinti
klientus regione.
Kai gruodį bus pridėtas Taunusbahn su iki 27 traukinių,
resursai bus išnaudoti?
Ne, dar ne, galėtume tiekti į daug didesnį laivyną. Taip pat
rezervavome vandenilio kiekius pradedančiajai įmonei „Ineratec“, kuri čia,
Höchste, nori pastatyti novatorišką aviacinių e-degalų gamybos gamyklą. Tik tada,
kai ši gamyba padidės, pasieksime dabartinių pajėgumų ribą.
O visi kiti tada turi laukti, kol padidės importo apimtys?
Aš matau, kad didinimas vyksta trimis etapais: trumpuoju
laikotarpiu prasminga gaminti daugiau vandenilio čia, pramonės parke arba
regione, ir patenkinti kitų projektų poreikius. Vidutinės trukmės laikotarpiu
galime galbūt padidinti turimus kiekius, antrajame etape naudojant minėtą
žaliąjį metaną ir užpildyti spragą, kol dideli kiekiai čia atvyks vamzdynais."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą