Tikrai, o ką mes čia darom?

"Ne kartą ir ne vienam teko girdėti komplimentų apie Lietuvos protus, besiplečiančius mokslų centrus ir inovacijų potencialą. Tačiau ši šalies proveržį lemianti sritis murdosi popieriuose, ataskaitose, ilgiausiose viešųjų pirkimų procedūrose. „Dalyvaujame lenktynėse apsikarstę svarmenimis“, – sako patys mokslininkai ir nurodo, kad kasdienybėje tenka gyventi ne molekulių pasaulyje, o biurokratijos.

Norint objektyviai įvertinti Lietuvos mokslo ir inovacijų sistemą, nesudėtinga pasimesti net ir tarp visų skirtingų reitingų, ataskaitų, indeksų. Jų yra išties begalė. 

Apie tai, kad didesnis finansavimas pagreičio neįsuko – inovacijų ekosistema murdosi biurokratijoje, išamiau skaitykite čia.

Štai galima pasidžiaugti – šiais metais pasaulio inovacijų indekse Lietuva pakilo penkiomis pozicijomis ir užėmė 34 vietą tarp 132 pasaulio valstybių. Tai yra viena vieta aukščiau, negu Vyriausybės programoje buvo užsibrėžta. Tad čia jau galima žymėti varnelę kaip atliktą darbą.

Top of Form

Bottom of Form

Top of Form

Bottom of Form

Tačiau dar turime Europos inovacijų švieslentę, sulaukiančią kiek mažiau dėmesio. „Čia vis dar trypčiojame vietoje. Kaip buvome vidutiniai inovatoriai, taip ir tebesame“, – pažymi Laima Balčiūnė, Saulėtekio slėnio mokslo ir technologijų parko direktorė. 

Tad šie skirtingi reitingų pjūviai neleidžia susidaryti bendro vaizdo. Štai VŽ kalbinti mokslo ir inovacijų ekosistemos dalyviai sakė pirmiausia norintys pasidžiaugti: finansavimas didėjo, atlyginimai augo, galimybės kurti, steigti centrus bei inkubatorius plėtėsi. Atkreipiamas dėmesys, kad visa tai vyko valstybei dorojantis su pandemijos nulemtais iššūkiais ir turint konfliktą pašonėje bei daugybę kitų sunkumų. 

Visgi, tik iš pirmo žvilgsnio padėtis tokia rožinė, pakalbėjus su mokslo atstovais, ryškėja ir problemos – nėra bendro požiūrio, kaip Vyriausybė turėtų brėžti mokslo politikos krytį, ne tik tarp jos, bet ir akademinės bendruomenės atstovų. 

Vieni sako: „Šalis per maža, o nėra stiprios vizijos, į ką reikėtų jai koncentruotis. Pavyzdžiui, Sumanios pramonės programa neduoda rezultatų, nes yra per plati, šalis neištemps tiek daug visko aukštyn, nes kai pinigų nėra daug, dalini visiems po truputį ir nė vienam iki galo.“

Kiti pateikia priešingą požiūrį – esą prisodinkime daugybę sėklų ir iš jų kas nors vis po truputį išaugs, mat per didelė riziką visus pinigus sudėti į vieną krepšį.

Tad čia politikams atitenka itin sudėtinga užduotis nubrėžti aiškią strategiją ir subalansuoti visas priešpriešas. Atrodo, kol kas blaškomės vėjyje, į kurią pusę labiau palinkti. Kas savaitę girdime vis naujus kvietimus verslams kurtis, o Lietuva linksniuojama kaip turinti potencialo būti vis kitokio segmento technologijų centru. 

Ekonomikos ir inovacijų ministerija VŽ nurodė, kad pagrindinės investicijų kryptys į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą yra šios: 

sveikatos technologijos ir biotechnologijos; 

nauji gamybos procesai, medžiagos ir technologijos; 

informacinės ir ryšių technologijos. 

Tačiau ne vienos strategijos ar jos dalies išblukimas yra didžiausia bėda, pati pagrindinė problema, apsunkinanti kiekvieno mokslininko gyvenimą, yra įsišaknijusi ir, regis, neįveikiama biurokratija.

„Administracinė našta inovatoriams yra per didelė. Kaip ir kalbama, kad ji yra sumažinta, bet mes praktiškai to nejaučiame. Momentais atrodo, kad žingsnius dedame ne pirmyn, o atgal. Neaišku kartais net kokiu tikslu kai kuriuos dokumentus reikia pildyti. Tad šią vietą reiktų labai stipriai peržiūrėti“, –bendrą padėtį apibendrina L. Balčiūnė.

VŽ nuomone, šią administracinę naštą itin galėtų palengvinti Vyriausybės kadencijos pradžioje užsibrėžtas darbas – viešojo sektoriaus skaitmenizacija, kurios vaisiai dar sunkiai matomi. Jei būtų įgyvendinti šieji pažadai, savaime palengvėtų ir biurokratiniai mokslo projektų procesai – nebereiktų bent po kelis kartus ataskaitų pildyti nepatogiose, stringančiose sistemose."