„Europos Sąjungos ekonomikos planuotojai galbūt norėtų šaukti „JAV, JAV!“ Ironiška, tačiau šiandien Amerikos mėgdžiojimas reikštų didesnį valstybės įsikišimą.
Praėjusią savaitę bloko politika sukrėtė po to, kai buvęs Europos centrinio banko prezidentas Mario Draghi, kuris 2012 m. išgelbėjo euro zoną, paskelbė jo ilgai lauktą pranešimą apie tai, kaip sustabdyti ekonomikos sąstingį, kurį pablogino Kinijos eksporto konkurenciją ir pigios rusiškos energijos pabaiga dėl neapgalvotų sankcijų Rusijai.
Jo reikalavimui dėl didesnės bendros skolos jau pasipriešino Vokietija, o tai vargu ar yra naujas ginčas.
Bet tai yra blaškantis politinis futbolas. Esminis pranešimo akcentas yra tai, kad „ES turėtų siekti priartėti prie JAV pavyzdžio našumo augimo ir inovacijų srityje“, pabrėžiant, kad nė viena biržoje listinguojama Europos bendrovė, kurios vertė viršija 100 mlrd. eurų, o tai atitinka 111 mlrd. dolerių, yra sukurta per pastaruosius 50 metų. Amerikoje „Apple“, „Microsoft“, „Nvidia“, „Amazon.com“, „Alphabet“ ir „Meta“ platformos viršija 1 trilijoną dolerių.
Tačiau ką reiškia artėti prie JAV? Draghi pabrėžė technologijų sektoriaus svarbą, sakydamas, kad jis yra atsakingas už beveik visus JAV produktyvumo rezultatus per pastaruosius 20 metų. Jis teigia, kad „Europa negali sau leisti likti įstrigusi“ senose pramonės šakose.
Šis „vertikalus“ vieno sektoriaus akcentavimas yra didelis nukrypimas nuo status quo po 1980 m., kuris skatino laisvas rinkas, verslumą ir „horizontalią“ politiką, skirtą skatinti visą Europos ekonomiką, pavyzdžiui, darbo jėgos švietimą ir infrastruktūros kūrimą. Šis požiūris įtvirtintas pačiame Europos Sąjungos pagrinde – 1992 m. Mastrichto sutartyje.
Kodėl JAV yra produktyvesnės – senas klausimas. Jį 1928 m. iškėlė Allyn Young, Londono ekonomikos mokyklos pirmininkė JAV. Savo kalboje jis neigė, kad atotrūkis buvo susijęs su geresniu JAV įmonių valdymu. „Didžiausia vidaus rinka pasaulyje“, – tvirtino jis, reiškia, kad „gamybiniai metodai Amerikoje yra ekonomiški ir pelningi, o kitur nebūtų pelningi“. Laikui bėgant tai lemia sudėtingiausių pramonės šakų atsiradimą.
Išvada yra ta, kad įmonės investuos dideles našumą didinančias investicijas tik tuo atveju, jei veiks augančiuose sektoriuose, kur tai prasminga. Štai kodėl Europa turi atotrūkį investicijų į ne statybas rodiklius, palyginti su JAV: pastaruoju metu jos trys, daugiausiai išleidžiančios tyrimams, bendrovės buvo nuolat buvo, naftos produktais varomų, automobilių bendrovės. Priešingai, JAV 2000-aisiais daug lėšų tyrimams ir plėtrai skyrė automobiliams ir vaistams, 2010-aisiais – programinei ir techninei įrangai, o pastaruoju metu – skaitmeninėms programoms.
Tačiau tautos negali lengvai pereiti į šiuos sudėtingesnius sektorius, nes didėjanti masto grąža sukuria natūralią kliūtį bet kuriam verslumo varžovui.
Iš tiesų, šiandieninio „įmonių laimėtojas priima viską“, įsisenėjusio prekybos disbalanso ir aglomeracijos kai kuriose metropolinėse zonose pasaulis negali būti visiškai paaiškintas lyginamaisiais pranašumais ar net nesuderintų valiutų kursų ir kapitalo srautų poveikiu.
Negali ir pagal nė vienos tautos, kuri kada nors bandė pasivyti ekonomiškai, istorija. Per savo pačios pasivijimo JK etapą XIX amžiuje JAV buvo karšta pramoninio protekcionizmo naudotoja. Naujausia sėkmė, pavyzdžiui, Japonija ir Pietų Korėja, labai priklausė nuo palankesnių sektorių ir eksporto rinkų.
JAV buvo daugiašalės laisvosios prekybos čempionė XX amžiaus antroje pusėje ir dar visai neseniai turėjo pakankamai paskatų tai daryti. Tačiau Amerika pradėjo keisti savo nuomonę, kai Kinija tapo tiesiogine konkurente.
Pramonės subsidijos ir didžiulė vidaus rinka dabar padeda Kinijai užtvindyti pasaulines rinkas elektra varomomis transporto priemonėmis, saulės baterijomis ir kitomis pažangiomis technologijomis, pagamintomis už kainą, kuri neįmanoma mažesnės apimties Vakarų konkurentams.
Į tai pirmiausia buvo atsakyta per Donaldo Trumpo tarifus, o vėliau – prezidento Bideno lustų ir mokslo įstatymą bei infliacijos mažinimo įstatymą, kuriais federaliniai pinigai buvo skirti vietinei puslaidininkių, elektrinių transporto priemonių ir švarios energijos pramonei. Nepaisant augančių skausmų, jie sukėlė gamybos statybos bumą.
Tačiau ES nesugebėjo reaguoti taip pat – ją paralyžiavo suskilęs valdymas, Vokietijos korporatyviniai interesai Kinijoje ir Rusijoje ir ūmus ligos atvejis, kai tikima savo laisvosios rinkos propaganda.
Draghi, kaip didžiausio technokrato, įvaizdis suteikia jam galimybę tai pakeisti, vengiant destruktyviai protekcionistinio posūkio. Šiam tikslui dokumente siūloma prekybos politika, pagrįsta „kiekvieno atvejo analize“, nurodant, kas padidins našumo augimą, ir pramonės strategiją, pagrįstą sektorių, o ne konkrečiais įmonių-nugalėtojų, atranka.
Puslaidininkių atveju ji žymi liejyklas, orientuotas į tai, kokios Europos stipriosios pusės, tokios, kaip automobiliai ir tinklo įranga, yra subrendusios subsidijoms. Kosmoso ekonomikoje skatinamos tikslinės pirmenybės taisyklės, siekiant išplėsti šalies įmones. Kalbant apie saulės energijos technologijas, jame siūloma atsispirti Kinijos prekybos praktikai ir pertekliniams pajėgumams, tačiau taip pat perspėjama, kad per griežtas atsakas gali kelti pavojų bloko prekybos pertekliui vėjo technikos srityje.
Vadinamasis Vašingtono konsensusas XX amžiaus pabaigoje skelbė laisvą prekybą ir laissez-faire ekonomikos valdymą. Šiandien buvimas JAV komanda reiškia tikslinį protekcionizmą ir agresyvias subsidijas aukštųjų technologijų sektoriams." [1]
Globaliniai Pietūs neperka ir nepirks atsilikusių technologiškai ir brangių JAV gaminių. Globaliniai Pietūs neperka ir nepirks atsilikusių technologiškai ir brangių ES gaminių taip pat. Mėgdžioti nevykusią JAV strategiją - tai nevykusi Draghi idėja.
1. Europe Embraces New U.S. Growth Model --- Following the path of America will require more government intervention in industrial and trade policy. Sindreu, Jon. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 17 Sep 2024: B.11.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą