Pašaipiai apie visus aplinkui

 

“„Kalbamės čia apie Jūsų mylimą Trumpą“, vieną dieną pasakė pažįstama televizijos grimuotoja, man atėjus filmuotis. Neprisimenu, ką atsakiau, nes esu pratęs, kad mane daug kas laiko Donaldo Trumpo ir jo politikos gerbėju, mylėtoju ir beveik religiniu palaikytoju.

Negaliu kaltinti tų žmonių: jie kalba pagal savo supratimą, nes iš valdžios nori gelbėjimo ir išrišimo, globos ir meilės (dar ir pinigų, bet tai atskira istorija). Prieš kelis dešimtmečius buvo tokios garbaus amžiaus tetos, kurios puoselėjo beveik romantinius jausmus Algirdui Brazauskui arba Vytautui Landsbergiui (pastarojo palaikytojos buvo vadinamos megztosiomis beretėmis – o vienas britų žurnalistas išvertė tai į anglų kalbą: „Knitted Beret Brigade“).

Paprasti žmonės yra labai paprasti: jie suasmenina politiką ir mato pasakų personažus, o ne tendencijas – lygiai taip pat nuo 2022 metų daugelis neprotingų žmonių rašo komentaruose apie tai, kodėl negalėtų kas nors su Vladimiru Putinu tiesiog susidoroti, lyg jis būtų pasakų slibinas. Daugelis rinkėjų turi balso teisę, bet mąsto tik vaikiškos knygelės sąvokomis. Vieni suvaikėję, kiti niekad nesubrendę.

Net ir labai talentingi politikai – ir JAV prezidentas Ronaldas Reaganas, ir Britanijos premjerė Margaret Thatcher, ir Vokietijos kancleriai Helmutas Kohlis, Konradas Adenaueris ir Willy Brandtas buvo tik permainų pribuvėjai, liudininkai ir vėliavnešiai.

Net ir labai talentingi politikai – ir JAV prezidentas Ronaldas Reaganas, ir Britanijos premjerė Margaret Thatcher, ir Vokietijos kancleriai Helmutas Kohlis, Konradas Adenaueris ir Willy Brandtas buvo tik permainų pribuvėjai, liudininkai ir vėliavnešiai.

Toks yra ir Donaldas Trumpas, apie kurį pelnytai kalba visas pasaulis, nes jis šiandien yra didžiausias iš aktorių ir ryškiausias iš šoumenų.

Vakarų degradavimo ir teatrinio farso epocha, pažymėta tariamų skriaudžiamųjų šūkiais ir lozungais – ozono skylės, „žmogaus sukurtos klimato kaitos“, #metoo, Black Lives Matter (juodaodžių gyvybės svarbios – kai žmones atleisdavo iš darbų vien už parašymą internete „visų gyvybės svarbios“), DEI (diversity, equity, inclusion – įvairovės, lygybės, įtraukties, kas yra naujas vardas „teigiamai diskriminacijai“), tapatybės politikos (identity politics, kai lytis yra nebe apie biologiją ir chromosomas, bet apie emocijas) turėjo griūti ir griuvo.

Ne tiek Donaldas Trumpas laimėjo, kiek su trenksmu sužlugo tragiškas klibantis projektas, kur ketverius metus neįgalus labai sunkiai funkcionuojantis, žmogus (Joe Bidenas) buvo rodomas visuomenei kaip visavertis šalies vadovas, o jam jau negalint rungtis rinkimuose dėl senatvės ir sunkios sveikatos būklės, Demokratų partijos politbiuras iškėlė kraupiai kvatojančią, nesusigaudančią ir net savo partijos nominacijos nelaimėjusią Kamalą Harris ir pasiuntė ją į politinę žūtį beviltiškoje kovoje.

Pats Donaldas Trumpas, dabar tvarkantis nesutvarkytus klausimus su nelegalia migracija, narkotikų importu iš Meksikos ir Kanados, augančia Kinijos įtaka ir Artimaisiais Rytais (tame regione jam reikalus reguliuoti puikiai sekėsi per pirmąją kadenciją), kaip sako anglakalbiai, „išmetė lauk vadovėlį“ ir veikia ne taip, kaip yra priimta, laukiama ar protinga. Bauginimai didžiuliais tarifais suveikė šimtu procentų visur, kur jie buvo pritaikyti: kaip jau esu sakęs anksčiau, Donaldas Trumpas nėra neprognozuojamas – atvirkščiai, jis labai gerai prognozuojamas, daro viską, ką pažada arba kuo pagrąsina, daro tai greitai ir visiškai nesirūpina, kam visa tai patiks ar ne. Į kritiką jis reaguoja pašaipiai arba visai nereaguoja ir veikia kaip televizijos studijoje.

„Yra griaunama valstybė ir jos institutai“, aimanuoja kairiosios užkerpėjusios Demokratų partijos ir Vašingtono biurokratų struktūros, bet jos klysta. Demokratinė ir laisva Amerika daug kur supuvusi ir nereikia kaltinti gydytojų ir lavonvežių, kad pirmieji konstatavo mirtį, o antrieji išveža kūnus juoduose maišuose.

Ne ekscentriškas verslininkas ir milijardierius Elonas Muskas kaltas, kad panaikinamos struktūros, tokios, kaip tarptautinės pagalbos agentūra USAID, gyvuojanti nuo prezidento Johno F. Kennedy laikų. Absurdiškos ir politizuotos paramos programos projektams nuo transgenderinių komiksų (tiesiogine to žodžio prasme) leidybos Peru iki prezervatyvų siuntų į Gazos sektorių, teatro spektaklių lyčių politikos tematika (čia kaip dramaturgija apie fabrikus ir plėšinių žemdirbystės projektus Sovietų Sąjungoje) ir įvairovės ir įtraukties politikos propagandos Serbijoje būtų anksčiau ar vėliau išlindusios į paviršių su Elonu Musku ar be jo. Vadinamoji „Rusijos demokratinė opozicija“, sėmusi Amerikos pinigus milijonais, šiandien sočiai gyvenanti Europoje ir tiražuojanti menkai žiūrimus YouTube kanalus ir nuomojanti brangius biurus, sproginėja įniršiu ir vadina Donaldą Trumpą bepročiu, fanatiku, pakvaišėliu, fašistu, narcizu, psichiniu ligoniu – bet staigiai uždainuotų kitaip, jei gautų naujų grantų, išmokų, pašalpų ir projektų pinigų. Tik negaus.

Toliau eilėje yra Švietimo Departamentas. Buldozeriai jau išvažiavo: seniai tapusi karingų mokytojų profesinių sąjungų ir politizuotos darbotvarkės partiniu komitetu, švietimo biurokratų sanatorija turbūt bus išvaikyta visiškai, nes mokyklos, kaip ir universitetai, Amerikoje visiškai susitvarko savarankiškai. Pavydžiai žiūriu ir norėčiau matyti panaikintą Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministeriją, kurią visi prisimena tik per eilinę krizę, su kuria ji nesusitvarkė. Po jos eitų Kultūros ministerija, kuri Lietuvoje tiek pat reikalinga, kaip Mongolijai – Jūrų laivyno departamentas.

Vienas bruožas, vienijantis ryškiausius ir labiausiai iššaukiančius Donaldo Trumpo komandos narius, yra ne tas (kaip sako pasipiktinę naujosios administracijos priešininkai), kad jie lojalūs – nes bet kuris politikas aplink save buria lojalią politinio pasitikėjimo komandą.

Jie visi nieko nebijo, o kai žmogus nieko nebijo, jis gali itin daug pasiekti.

Pavyzdžiui, Kennedy šeimos atstovas Robert F. Kennedy jaunesnysis, pasižymėjęs pandemijos laikais „skeptišku požiūriu į vakciną“, kaip mandagiai sakoma šiandien, yra pasiryžęs „padaryti Ameriką vėl sveika“ (Make America Healthy Again) ir, ko gero, būtent jam tai gali pavykti bent šiek tiek, nes jis nėra (bent jau regimai) susijęs su maisto ir farmacijos kompanijų lobistais ir jų pinigais ir nebijo prisidaryti naujų priešų, nes jų jau prisidirbo į valias.

Šoumenas Peter Hegseth, turintis didelės patirties televizijoje ir kariuomenėje, tačiau nedirbęs ženklios apimties vadovaujamo darbo, dabar tapo Gynybos sekretoriumi ir vadovauja departamentui, kuris atsako už gynybos biudžetą, kuris siekia beveik trilijoną dolerių per metus. Turėjęs problemų su alkoholiu (jis kilęs iš Minesotos, ir patikėkit manim, toje atšiaurioje valstijoje tai tiek pat plačiai paplitę, kaip spalvoti marškiniai Floridoje), jis yra „disruptor“ (griovėjas, sujaukėjas), kaip sakė apie jį Donaldas Trumpas – ir yra natūralus pasirinkimas administracijoje, kuri ateina, kad nepaliktų akmens ant akmens.

Tai reiškia, kad ateinantys žmonės turbūt nebus labai patrauklūs ir mažai kas norės juos kviesti į svečius, tačiau jų tikslas nėra populiarumas: jų gyvenimo ir veiklos būdas yra nenustygti vietoje. Ar jie sukels problemų? Žinoma. Viltis yra tokia, kad teigiamų pakitimų bus daugiau nei skausmų.

Tai daugeliui pasaulyje labai neįprasta, bet tai nereiškia, kad būtinai bus blogai. Devyniasdešimt procentų žmonių pasaulyje yra konservatoriai, senųjų dalykų, senosios tvarkos ir įprastinės sanklodos palaikytojai, o dešimt procentų – griovėjai, inovatoriai ir eksperimentuotojai. Ne visi pakeitimai ir nauji sumanymai būna sėkmingi, tačiau ilgalaikis užsimarinavimas įprastinėje tvarkoje reiškia garantuotą degradavimą.

O iš šių dienų Amerikos mes, kai ir daugelį kartų prieš tai, išmoksime labai daug apie drąsą ir kritikos nepaisymą. Kaip kažkada iš amerikiečių išmokome žaisti krepšinį ir nesigailime ligi šiol.”

Amerikos universitetai vis dar išlaiko šiek tiek supratimo tik dėl didžiulių federalinių dotacijų pinigų mokslui. Kitaip Amerikos universitetai būtų tokie pat nenaudingi, kaip ir Lietuvos universitetai.