„Sukurti sukelti chaosą“: pigūs dronai, formuojantys karą su Iranu

 

Ar Kinijos įstatymai leidžia tiekti magnetus amerikiečių programai LUCAS - karinių dronų gamybai?

 

Kinija riboja svarbiausių dronų komponentų, tokių kaip varikliai, motorai ir kameros, kurie galėtų būti naudojami kariniams tikslams, eksportą, o tai apsunkina gamybą JAV, teigia CSIS | Strateginių ir tarptautinių studijų ir „Breaking Defense“ centras. Nors kiniškos dalys vis dar naudojamos JAV komerciniuose dronuose, Pekinas įgyvendino ir gali sugriežtinti technologijų, kurios galėtų būti naudojamos priešiškose zonose arba reeksportuojamos į jas, eksporto kontrolę.

 

Pagrindinė informacija apie Kinijos dronų komponentų eksporto reglamentus:

 

Eksporto apribojimai: Nuo 2023 ir 2024 m. Kinija nustatė griežtesnius dronų ir komponentų, įskaitant vaizdo gavimo įrangą, skrydžių valdiklius ir variklius, eksporto apribojimus, remdamasi nacionalinio saugumo problemomis.

 

Tiksliniai apribojimai: Šie apribojimai dažnai skirti užkirsti kelią Kinijos technologijų naudojimui kariniuose dronuose, įskaitant, bet neapsiribojant, eksporto į konkrečius regionus apribojimus, pažymi CSIS | Strateginių ir tarptautinių studijų centras.

 

Poveikis JAV tiekimo grandinei: Kinijos sankcijos tiesiogiai paveikė JAV dronų gamintojus, priversdamos juos ieškoti alternatyvių komponentų tiekėjų, teigia „Forbes“ ir „Breaking Defense“.

 

Dvejopo naudojimo problemos: Nors daugelis komponentų yra skirti „komerciniam“ naudojimui, Kinija juos reguliuoja, jei jie gali būti naudojami net ir „nekovininiais“ arba dvejopos paskirties kariniais tikslais, praneša „Facebook“.

 

Nors kai kurie komponentai vis dar gali būti prieinami, bendra Kinijos įstatymų tendencija yra riboti technologijų, kurios galėtų paremti užsienio karinių, ypač Amerikos, dronų sistemų gamybą, eksportą.

 

Kinijos įstatymai neleidžia tiekti Amerikos programos LUCAS karinių dronų gamybai? Ar Kinijos retųjų žemių magnetų ir kitų komponentų naudojimas LUCAS dronuose yra neteisėtas?

 

Kinija griežtai kontroliuoja retųjų žemių eksportą (labai svarbų dronų magnetams) ir ėmėsi riboti jų naudojimą užsienio karinėse reikmėse, nuo 2025 m. pabaigos konkrečiai taikydama į JAV gynybos tiekimo grandines. Nors tai nėra visuotinai neteisėta, Kinijos komponentų naudojimas JAV kariniuose dronuose pažeidžia JAV gynybos, o ne Kinijos, reglamentus.

 

Pagrindinė informacija apie apribojimus:

 

Kinijos kontrolė: Pekinas naudoja mėnesines eksporto licencijas retųjų žemių pardavimams valdyti, faktiškai blokuodamas medžiagų naudojimą užsienio kariuomenėms. 2025 m. pabaigoje įvesti eksporto apribojimai konkrečiai taikomi karinių sistemų, dirbtinio intelekto ir pažangių puslaidininkių medžiagoms.

 

JAV apribojimai: Johno S. McCaino nacionalinio gynybos įgaliojimų įstatymas 2019 finansiniams metams draudžia JAV gynybos departamentui įsigyti retųjų žemių magnetų iš Kinijos, Irano, Šiaurės Korėjos ir Rusijos. Galutinė taisyklė draudžia naudoti šiuos magnetus JAV gynybos sistemose nuo 2027 m. sausio 1 d.

 

Poveikis dronams: Kinija kontroliuoja 85–90 % pasaulinio retųjų žemių perdirbimo, todėl JAV sunku nedelsiant visiškai nutraukti ryšius. Nors JAV ėmėsi kitų šaltinių, daugelis dronų vis dar naudoja šias medžiagas.

 

Todėl, nors Kinija šių medžiagų tiekimą JAV kariniams dronams gali laikyti savo pačios eksporto taisyklių pažeidimu, teisinis spaudimas JAV kyla iš taisyklių, draudžiančių įsigyti kiniškų gynybos sistemų komponentų.

 

Retųjų žemių technologija yra sudėtinga. Vakarai jos neturės dar mažiausiai 5 metus. Ką turėtų daryti Kinija?

 

„Iranas paleido „Shahed“ dronų bangas, siekdamas grasinti Persijos įlankos valstybėms. JAV paleido savo kopiją Iranui. Tai ženklas, kaip keičiasi karas.

 

Gerokai prieš tai, kai praėjusią savaitę Irano dronai krito ant oro uostų, dangoraižių ir ambasadų visoje Persijos įlankoje, Jungtinių Valstijų kariuomenė buvo užsiėmusi bandydama rasti pigių būdų juos numušti.

 

2024 m. kariuomenės tyrimų ir plėtros pastangos buvo atvirkštinės „Shahed“ drono inžinerijos būdu pritaikytos šaudymo į taikinius pratyboms, siekiant sukurti naują gynybos sistemą nuo ginklo, kuriuo Iranas dalijosi su sąjungininkais, įskaitant Rusiją, Venesuelą ir „Hezbollah“.

 

Tada kilo mintis. Jei Irano dronas buvo toks pigus ir efektyvus, kodėl gi jo tiesiog nenukopijavus?

 

Taip gimė Jungtinių Valstijų pigi nepilotuojama kovos sistema (LUCAS). Praėjusią savaitę Amerikos pajėgos pirmą kartą panaudojo droną mūšyje, kad pataikytų į infrastruktūrą ir nugalėtų Irano oro gynybą.“ sistemos.

 

„Šie pigūs dronai, sukurti pagal Irano „Shahed“ dronų modelį, dabar vykdo amerikiečių gamybos atpildą“, – socialinės žiniasklaidos įraše teigė JAV centrinė vadovybė.

 

Dvigubi dronai tapo esminiu karo su Iranu bruožu. Tai žvilgsnis į ateitį, kurioje gebėjimas naudoti naujas technologijas, greitai kopijuoti priešininkus ir masiškai gaminti pigius ginklus yra toks pat svarbus, kaip ir gebėjimas kurti pažangiausius. Greito inovacijų stiliaus labiau pažįstamas Silicio slėniui nei Pentagono viešųjų pirkimų biurokratijai.

 

Pigesni dronai, pasiekiantys mūšio lauką, yra įvairaus dydžio, kainos ir galimybių. „Shahed“ ir „LUCAS“, kurių kiekvienas kainuoja apie 35 000 USD, yra maždaug 10 pėdų ilgio, o jų sparnų plotis – aštuonios pėdos, o jų nosyje yra sprogstamasis krovinys, kuris detonuoja smūgio metu. Įvedus taikinio koordinates, dronai gali autonomiškai nukeliauti šimtus mylių.

 

Panašūs į miniatiūrinį naikintuvą, jie užima aukso vidurį tarp mažyčių mėgėjų kvadrokopterių, perkurtų, kaip žmonių valdomos bombos Ukrainoje ir kelių milijonų dolerių vertės amerikiečių dronai „Predator“ ir „Reaper“, kurie gali sklandyti danguje dieną naktį ir gabenti raketas.

 

Sprogdinimai, kuriems anksčiau reikėjo brangių raketų salvių, dabar gali būti atliekami už visą automobilių aikštelę, pilną „Honda Accord“ automobilių. Vietos, kurios kadaise atrodė izoliuotos nuo konfliktų, pavyzdžiui, prabangūs Persijos įlankos miestai, yra lengvai pasiekiamos.

 

Šie gebėjimai sparčiai plinta, sakė Michaelas C. Horowitzas, Pentagono pareigūnas Bideno administracijos laikais. Programinės įrangos pažanga autonominėms sistemoms, spartesnė gamyba ir tikslaus valdymo taikinių plitimas pavers pigius dronus ilgalaike karo realybe, sakė jis.

 

„Dabar bet kuri šalis ar kovotojų grupė visame pasaulyje turi vis daugiau galimybių atlikti zondavimą, trumpo ir net didelio nuotolio smūgius“, – sakė ponas Horowitzas, dirbęs prie LUCAS programos. „Tai iš tikrųjų keičia karo pobūdį.“

 

LUCAS sukūrė „SpektreWorks“, nedidelė Arizonos startuolių įmonė, o gynybos analitikai mano, kad ji naudoja karinę Irano „Starlink“ versiją, vadinamą „Starshield“, navigacijai arba kita palydovinio ryšio sistema. Tai ženklas, kaip komercinių technologijų pažanga gali sukurti paprastus naujus ginklus, tokius pat naudingus, kaip ir sudėtingos sistemos, kurias gynybos rangovai kūrė dešimtmečius.

 

„Tai pirmas atvejis per ilgą laiką, iš tikrųjų nuo pat Šaltojo karo pradžios, kai JAV pamatė priešininko sukurtą pajėgumą ir nusprendė, kad jis užpildo mūsų turimą spragą, ir jį sukūrė“, – sakė Lauren Kahn, buvusi Pentagono politikos patarėja, kuri dabar yra vyresnioji tyrimų analitikė Džordžtauno universiteto Saugumo ir besiformuojančių technologijų centre.

 

„SpektreWorks“ ir Elono Musko priklausanti bendrovė „SpaceX“, valdanti „Starshield“, neatsakė į prašymus pakomentuoti. Ponas Muskas socialinės žiniasklaidos įraše teigė, kad „Starshield“ valdo JAV vyriausybė ir „nėra kontroliuojama „SpaceX“.

 

Ši abipusė inovacija atkartoja įvykius Ukrainoje, kur nesibaigiančios ginklų inovacijų lenktynės tapo fronto linijos kovos etapo dalimi.

 

Amerikos pareigūnai teigia, kad tikrasis LUCAS pasiekimas yra ne pati technologija, o jos kūrimo greitis. Kariuomenė per maždaug 18 mėnesių sukūrė atvirkštinės konkurentų ginklo inžinerijos metodą ir savo versiją. 35 000 JAV dolerių kaina, palyginti su 2,5 mln. JAV dolerių vertės „Tomahawk“ sparnuotosios raketos kaina, sunkiai ginčytina dėl ekonominio aspekto.

 

Pigūs dronai turi trūkumų. Jie yra lėti ir garsiai zvimbia, todėl ataką lengva aptikti. Būdami tokie maži, jie gali gabenti tik nedidelį šaudmenų kiekį, todėl žala, kurią jie gali padaryti, yra ribota. Be to, elektroninė kova gali būti naudojama jų navigacijos galimybėms sutrikdyti.

 

Nepaisant to, atsiranda daugiau dronų konstrukcijų. Turėdamas modulinę struktūrą ir lanksčią programinę įrangą, LUCAS galima modifikuoti ir atnaujinti, kai plečiasi naujų technologijų, tokių kaip dirbtinis intelektas, galimybės. Prezidento Trumpo praėjusių metų mokesčių ir vidaus politikos įstatymo projekte buvo numatyta 1,1 mlrd. JAV dolerių „dronų dominavimo programa“, skirta tūkstančiams pigių vienos krypties atakos dronų pagaminti.

 

Amerikos kariuomenė pasirašė sutartis su privačiomis karinių technologijų bendrovėmis, įskaitant „Anduril“ ir „Skydio“, dėl sudėtingesnių dronų, skirtų veikti kartu su pigiais. Tikslas – sukurti arsenalą, pasižymintį tikslumu ir masyvumu. Kai kuriuose planuose numatyta, kad naikintuvų pilotai skraidys kartu su savo dronų eskadrile, teigia ponia Kahn.

 

„Šiuo metu šios sistemos dažniausiai yra nuotoliniu būdu valdomos arba „paleisk ir pamiršk“ sistemos“, – sakė ponas Horowitzas, dabar Pensilvanijos universiteto pasaulinių reikalų analitinio centro „Perry World House“ direktorius. „Lengva suprasti, kaip nuolatinė dirbtinio intelekto pažanga, jei ji pasirodys patikima, bus labai patraukli galimybė padaryti šias sistemas dar veiksmingesnes.“

 

„Platesnis terorizmo tikslas“

 

Per pastarąją savaitę Irano dronai sukūrė vienus baugiausių konflikto vaizdų.

 

Internete išplito vaizdo įrašai, kuriuose matyti, kaip Shahedsas Bahreine atsitrenkia į daugiaaukštį pastatą ir „Fairmont the Palm“ viešbutį Dubajuje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Kituose vaizdo įrašuose matyti dūmų pripildytas Dubajaus oro uostas ir brangus radarų kompleksas Bahreine, griūvantys po sprogimo. Irano dronai taip pat pataikė į JAV ambasadą Rijade, Saudo Arabijoje, ir „Amazon“ duomenų centrus Emyratuose, nors nebuvo iš karto galima patikrinti, ar šiuos išpuolius įvykdė Shahedsas. Oro eismas visame regione yra paralyžiuotas, turistai ir verslo keliautojai įstrigo.

 

„Jie sukurti tam, kad sukeltų chaosą“, – sakė Anna Miskelley, gynybos analitikė iš „Forecast International“. „Tai labai gerai veikia žiniasklaidoje, kai matote šiuos sprogimų vaizdo įrašus.“

 

Gebėjimas stumti gyventojus į siaubą, destabilizuoti ekonomiką ir sugriauti kasdienį gyvenimą yra pagrindinė Irano dronų strategijos dalis, sakė Farzinas Nadimi, Irano saugumo ekspertas ir vyresnysis mokslinis bendradarbis Vašingtono institute. Jis pridūrė, kad Irane šie išpuoliai tarnauja kaip reikalinga propaganda vyriausybei, kad ji galėtų parodyti „sėkmės istorijas“. Pasak pono Nadimi, Iranas urvuose ir kitose slėptuvėse laikė tūkstančius dronų. Jis mano, kad iraniečiai jų turi pakankamai, kad galėtų toliau kasdien skraidinti šimtus dronų mažiausiai kelias savaites. Dronus lengva ir greita paleisti, dažnai jiems paleisti tereikia ant sunkvežimio pritvirtinto konteinerio.

 

Amerikos ir Izraelio pajėgos taikėsi į „Shahed“ gamybos centrus ir paleidimo zonas.

 

Vienas iš pirmųjų manomų „Shahed“ dizaino panaudojimo atvejų buvo 2019 m. ataka prieš Saudo Arabijos naftos įrenginius. Naujasis ginklas buvo sukurtas iš esamų technologijų, įskaitant atvirkštinės inžinerijos būdu sukurtą paprastą vokišką variklį, skirtą lengviesiems orlaiviams.

 

Dronai yra tokie primityvūs, kad dėl mažo greičio ir mažo aukščio juos sunku aptikti šiuolaikinėms oro gynybos sistemoms. Radarų programinė įranga dažnai filtruoja tokius lėtus objektus. Jei ji pakoreguojama, ji gali aptikti klaidingai teigiamus rezultatus, tokius kaip paukščiai ir civiliniai „Cessna“ lėktuvai. Apsisaugoti nuo „Shahed“ atakų taip pat brangu – už šūvį reikia sumokėti net 3 mln. dolerių.

 

„Jis pakankamai mažas, kad pasislėptų nuo radarų. Pakankamai pigus, kad būtų galima masiškai paleisti. Ir pakankamai mirtinas, kad priverstų mus naudoti brangesnes technologijas, kad jį sustabdytume“, – sakė ponia Miskelley.

 

Pamokos iš Kijevo

 

Ukrainoje „Shahed“ spiečiaus atakos yra tokios įprastos, kad dronas tapo kasdieniu terminu. Internetiniuose kanaluose, kuriuose įspėjama apie oro atakas, jis netgi turi savo jaustuką.

 

Daugeliu atžvilgių Irano konfliktas yra to, kas vyksta Ukrainoje nuo 2022 m., evoliucija. Rusija, kuri dabar turi savo „Shahed“ gamybos įrenginius, atliko keletą modifikacijų, kurios atsispindėjo Irane, pavyzdžiui, geresnius jutiklius, automatizuotą navigaciją ir taikymosi galimybes, sakė Bryanas Clarkas, vyresnysis mokslinis bendradarbis Hudsono institute.

 

Kadangi Amerikos ir Izraelio smūgiai vis labiau naikina Irano dronų gamybos įrenginius, daugelis stebi, ar Rusija suteiks Iranui „Shahed“ pastiprinimą, galbūt dar labiau paaštrindama karą.

 

„Rusija šiuo metu turi didesnius gamybos įrenginius“, – sakė ponas Clarkas. „Ar Rusija atsakys tuo pačiu?“ [1]

 

1. ‘Designed to Wreak Havoc’: The Cheap Drones Shaping the War With Iran. Mozur, Paul; Satariano, Adam.  New York Times (Online) New York Times Company. Mar 7, 2026.

‘Designed to Wreak Havoc’: The Cheap Drones Shaping the War With Iran

 

Do China's laws allow to supply American program LUCAS for production of military drones?

 

 

China restricts exports of critical drone components—such as engines, motors, and cameras—that could be used in military applications, complicating U.S. production, say CSIS | Center for Strategic and International Studies and Breaking Defense. While Chinese parts remain common in U.S. commercial drones, Beijing has implemented, and may tighten, export controls on technology that could be used for, or re-exported to, hostile areas.

 

Key Details Regarding Chinese Export Regulations on Drone Components:

 

    Export Restrictions: Since 2023 and 2024, China has imposed tighter restrictions on the export of drones and components, including imaging equipment, flight controllers, and motors, citing national security concerns.

 

    Targeted Limitations: These restrictions are often aimed at preventing the use of Chinese technology in military drones, including, but not limited to, restrictions on exports to specific regions, note CSIS | Center for Strategic and International Studies.

 

    Impact on U.S. Supply Chain: Chinese sanctions have directly impacted U.S. drone manufacturers, forcing them to find alternative suppliers for components, say Forbes and Breaking Defense.

 

    Dual-Use Concerns: Even though many components are for "commercial" use, China regulates them if they have potential, even, "non-combat" or dual-use, military applications, reports Facebook.

 

While some components might still be available, the general trend in Chinese law is toward restricting the export of technology that could support the production of foreign military, especially American, drone systems.

 

China's laws don’t allow to supply American program LUCAS for production of military drones? Are the use of China’s rare earth magnets and other components in LUCAS drones illegal?

 

China strictly controls rare earth exports (crucial for drone magnets) and has moved to restrict their use in foreign military applications, specifically targeting U.S. defense supply chains as of late 2025. While not universally illegal, using Chinese components in U.S. military drones violates U.S. defense, not Chinese, regulations.

 

Key Details Regarding Restrictions:

 

    China's Controls: Beijing uses monthly export licenses to manage rare earth sales, effectively blocking materials for use by foreign militaries. Export restrictions introduced in late 2025 specifically target materials for military systems, AI, and advanced semiconductors.

 

    U.S. Restrictions: The John S. McCain National Defense Authorization Act for Fiscal Year 2019 prohibits the U.S. Department of Defense from acquiring rare earth magnets from China, Iran, North Korea, and Russia. A final rule prohibits the use of these magnets in U.S. defense systems as of January 1, 2027.

 

    Impact on Drones: China controls 85-90% of global rare earth processing, making it difficult for the U.S. to fully cut ties immediately. While the U.S. has moved to secure other sources, many drones still rely on these materials.

 

Therefore, while China may view the supplying of these materials for U.S. military drones as a violation of its own export regulations, the legal pressure in the U.S. stems from regulations banning the acquisition of Chinese components for defense systems.

 

The rare-earth technology is complicated. The West will not have it for at least 5 more years. What should China do?

 

“Iran has launched waves of Shahed drones to menace Persian Gulf nations. The U.S. has unleashed its own copycat on Iran. It’s a sign of how war is changing.

 

Long before Iranian drones rained down on airports, skyscrapers and embassies across the Persian Gulf this past week, the United States military was busy trying to find cheap ways to shoot them down.

 

In 2024, the military’s research and development effort reverse-engineered the Shahed drone to use for target practice, aiming to develop new defenses against a weapon that Iran had been sharing with allies including Russia, Venezuela and Hezbollah.

 

Then came an idea. If the Iranian drone was so cheap and effective, why not just copy it?

 

Thus was born the United States low-cost unmanned combat system, or LUCAS. Over the past week, American forces used the drone for the first time in combat to hit infrastructure and overwhelm Iranian air defense systems.

 

“These low-cost drones, modeled after Iran’s Shahed drones, are now delivering American-made retribution,” the U.S. Central Command said in a social media post.

 

The dueling drones have become a defining feature of the war with Iran. It is a glimpse of a future in which the ability to use new technologies, rapidly copy adversaries and mass-produce cheap weapons matters as much as the ability to build the most advanced ones. The fast-innovation style is more familiar to Silicon Valley than to the Pentagon’s procurement bureaucracy.

 

The lower-cost drones reaching the battlefield range in size, cost and abilities. The Shahed and LUCAS, which each cost about $35,000, are roughly 10 feet long with an eight-foot wingspan, and carry an explosive payload in their nose that detonates on impact. After a target’s coordinates are entered, the drones can travel hundreds of miles autonomously.

 

Looking something like a miniature fighter jet, they occupy a middle ground between the tiny hobbyist quadcopters retooled as human-guided bombs in Ukraine and the multimillion-dollar American Predator and Reaper drones, which can loiter in the sky for a day and carry missiles.

 

Bombardments that once required salvos of expensive missiles can now be carried out for the cost of a car lot full of Honda Accords. Places that once seemed insulated from conflict, like the Gulf’s glitzy cities, are easily within range.

 

Those abilities are proliferating quickly, said Michael C. Horowitz, a Pentagon official during the Biden administration. Software advances for autonomous systems, speedier manufacturing and the spread of precision guidance targeting will make low-cost drones a lasting reality of warfare, he said.

 

“You get the increasing ability for any country or militant group around the world to now do sensing, short-range strikes and even long-range strikes,” said Mr. Horowitz, who worked on the LUCAS program. “This is really changing the character of war.”

 

The LUCAS was produced by SpektreWorks, a small start-up in Arizona, and defense analysts believe it is using a military version of Starlink in Iran called Starshield to navigate, or another satellite communication system. It is a sign of how advances in commercial technology can yield simple new weapons as useful as the complicated systems that defense contractors have spent decades building.

 

“This is the first case in a long time, really since the early days of the Cold War, where the U.S. has seen a capability produced by an adversary and decided that it fills a gap we have and produced it,” said Lauren Kahn, a former Pentagon policy adviser who is now a senior research analyst at Georgetown University’s Center for Security and Emerging Technology.

 

SpektreWorks and SpaceX, the Elon Musk-owned company that operates Starshield, did not respond to requests for comment. Mr. Musk said in a social media post that Starshield was operated by the U.S. government and “not under SpaceX control.”

 

The tit-for-tat innovation echoes the events in Ukraine, where a nonstop weapons innovation race has come to define frontline combat.

 

American officials say LUCAS’s real achievement is not the technology itself but the speed of its development. The military reverse-engineered a competitor’s weapon and fielded its own version in roughly 18 months. The $35,000 price tag, compared with a $2.5 million Tomahawk cruise missile, makes the economics hard to argue with.

 

The low-cost drones come with downsides. They are slow and buzz loudly, making an attack easy to detect. At such a small size, they can carry only a modest ammunition load, limiting the damage they can produce. And electronic warfare can be used to jam their navigation capabilities.

 

Even so, more drone designs are coming. Featuring a modular setup and malleable software, the LUCAS can be tweaked and upgraded as new technologies, like artificial intelligence, grow in capability. President Trump’s tax and domestic policy bill last year included $1.1 billion for a “drone dominance program” to build thousands of low-cost one-way attack drones.

 

The American military has signed contracts with private military technology companies, including Anduril and Skydio, for more sophisticated drones designed to work alongside the cheap ones. The goal is an arsenal with both precision and mass. Some plans call for fighter pilots to fly along their own squadron of drones, according to Ms. Kahn.

 

“Right now, these systems tend to be remotely piloted, or fire-and-forget systems,” said Mr. Horowitz, now the director of the Perry World House, a think tank for global affairs at the University of Pennsylvania. “It’s easy to see how continuing advances in artificial intelligence, if it proves reliable, will be a very attractive option to make these systems even more effective.”

 

‘A Broader Terror Objective’

 

Over the past week, Iranian drones have produced some of the most terrifying images of the conflict.

 

Videos have spread online showing Shaheds slamming into a high-rise in Bahrain and Fairmont the Palm, a hotel in Dubai, United Arab Emirates. Others showed a smoke-filled Dubai airport and an expensive radar facility in Bahrain collapsing under an explosion. Iranian drones also hit the U.S. Embassy in Riyadh, Saudi Arabia, and Amazon data centers in the Emirates, though it was not immediately verifiable that those attacks were with Shaheds. Air traffic across the region has been paralyzed, with tourists and business travelers stranded.

 

“They’re designed to wreak havoc,” said Anna Miskelley, a defense analyst at Forecast International. “It plays really well in the media, too, when you have these videos of explosions.”

 

The ability to rain terror on populations, destabilize economies and upend everyday life is a core part of Iran’s drone strategy, said Farzin Nadimi, an Iran security expert and senior fellow at the Washington Institute. Inside Iran, he added, the attacks serve as needed propaganda for the government to show “success stories.”

 

Iran has stored thousands of the drones in caves and other hideaways, Mr. Nadimi said. He believes the Iranians have enough to continue to fly swarms of hundreds of the drones in daily attacks for at least several weeks. The drones are easy and fast to fire, often requiring just a truck-mounted container to launch.

 

American and Israeli forces have targeted Shahed manufacturing hubs and launching zones.

 

One of the first believed uses of the Shahed design was a 2019 attack on Saudi oil installations. The new weapon featured a design stitched together from existing technology, including a reverse-engineered simple German engine designed for light aircraft.

 

So crude are the drones that their slow speed and low altitude make them difficult for modern air defense systems to detect. Radar software often filters out such slow objects. If it is adjusted, it can pick up false positives like birds and civilian Cessnas. Defending against the Shahed attacks is also expensive, costing as much as $3 million per shot.

 

“It’s small enough to hide from radar. Cheap enough to be launched en masse. And lethal enough to force us to use more expensive tech to stop it,” Ms. Miskelley said.

 

Lessons From Kyiv

 

In Ukraine, swarm attacks of Shaheds are so common that the drone has become a household term. In online channels warning about air attacks, it even has its own emoji.

 

In many ways, the Iranian conflict is an evolution of what has been happening in Ukraine since 2022. Russia, which now has its own Shahed production facilities, has made a number of modifications that have flowed back to Iran, like better sensors, automated navigation and targeting abilities, said Bryan Clark, a senior fellow at the Hudson Institute.

 

 

As American and Israeli strikes increasingly obliterate Iran’s drone production facilities, many are watching to see if Russia provides Iran with reinforcements of Shaheds, potentially escalating the war further.

 

“Russia right now has the larger manufacturing facilities,” Mr. Clark said. “After Iran offered production support during the Ukraine conflict, is Russia going to return the favor?”” [1]

 

1. ‘Designed to Wreak Havoc’: The Cheap Drones Shaping the War With Iran. Mozur, Paul; Satariano, Adam.  New York Times (Online) New York Times Company. Mar 7, 2026.