Tinklo teorijos

 

„Klaidžioti yra proto prigimtis. Pavyzdžiui, Emily Dickinson nepaminima Tomo Griffithso „Minties dėsniuose“, tačiau, skaitant knygą, galima prisiminti jos poezijos eilutę: „Viltis yra tas daiktas su plunksnomis.“

 

Žodis „paukštis“ šiuose Tomo Griffithso puslapiuose pasirodo apie 20 kartų; dažnai pasirodo ir žodis „kanarėlė“, taip pat vienas „strutis“ ir kelios „plunksnos“.

 

Ponas Griffithsas pažymi, kad devintojo dešimtmečio pabaigoje psichologas Davidas Rumelhartas, naudodamas neuroninių tinklų modelius, tyrė, be kita ko, pelėdos garso lokalizacijos sistemą. Neuroninio tinklo skaičiavimo modelis imitavo pelėdos klausos žemėlapį – klausos informacijos srautą – o tai padėjo Rumelhartui sukurti teoriją apie tai, kaip vystėsi ir veikė pelėdos sistema.

 

Pagalvojus, mintys, galbūt, panašios į varnėnų spiečius, kurie skraido, plasnoja ir keičiasi, regis, atsitiktinai aktyvuodamiesi. Kaip ponas Griffithsas, Prinstono universiteto psichologijos ir informatikos profesorius, apibūdina: „Psichinė būsena yra taškas erdvėje, apibendrinantis visų mūsų galvoje esančių sąvokų aktyvavimą. „Mintis nubrėžia kreivę aktyvacijos erdvėje.“

 

Tačiau „Minties dėsniai“ nėra minčių srauto istorija. Tai griežtas ir įtraukiantis pasakojimas apie tai, kaip pažinimas gali būti modeliuojamas, naudojant tris matematinius modelius: logiką, dirbtinius neuroninius tinklus („matematines sistemas, kurios imituoja smegenų veiklą“) ir tikimybių teoriją. Tai „matematinės proto teorijos paieškos“, kaip teigiama paantraštėje – pradedant Aristoteliu ir baigiant dirbtiniu intelektu.

 

Aristotelis buvo vienas pirmųjų, apmąsčiusių klausimą, kaip mąstyti – tiksliau, kaip pateikti gerą argumentą – su savo sistemine silogizmų struktūra, arba argumentais, išdėstytais dviejų prielaidų pavidalu. XVII amžiuje Gottfriedas Wilhelmas Leibnicas sugalvojo nesėkmingą schemą, kaip Aristotelio logikos sistemą paversti aritmetika. Sėkmingiau XIX amžiuje George'as Boole'as – matematikas, logikas, teorinis psichologas – „iš esmės pakeitė mūsų supratimą apie logiką“, – sako ponas Griffithsas, „parodydamas, kaip protą galima užfiksuoti formalia sistema“. Boole'as logiką išvertė į algebrą – su logikos algebra arba Boole’o algebra – transformuojant logiką iš filosofinės, taisyklėmis pagrįstos, sistemos į matematinę, simbolinę.

 

Smegenų, kaip loginės mašinos, samprata atsirado XX a. 5-ojo dešimtmečio pradžioje, kai dirbo Warrenas McCullochas ir Walteris Pitsas. Jiems priskiriami nuopelnai už pirmojo matematinio neuroninio tinklo modelio, paaiškinančio, kaip smegenų biologinis ryšys sukuria sudėtingumą, pasiūlymą – taip sukuriant skaičiavimo proto teoriją.

 

„Logika ir neuroniniai tinklai yra dvi gijos, einančios laiku atgal, kiekviena atitinka skirtingą mąstymo apie protą būdą“, – rašo p. Griffithsas. „Tikimybių teorija yra trečioji gija, susipynusi su jomis abiem.“ Tai matematikos šaka, kuri analizuoja atsitiktinumą, neapibrėžtumą ir tam tikrų rezultatų tikimybę.

 

Fundamentali ir galinga tikimybės teorijos sąvoka yra Bayeso teorema, kurią sukūrė XVIII amžiaus statistikas Thomas Bayesas. Tai formulė, išreiškianti neapibrėžtumą tikimybės terminais, racionaliai atnaujinanti ankstesnius įsitikinimus ir sumažinanti neapibrėžtumą, remiantis stebimais įrodymais. Kai kuriems Bayeso sistema iš esmės yra darbinis racionalumo arba sveiko proto apibrėžimas: kuo daugiau sužinai, tuo labiau keičiasi ir požiūris – tiek apie orus, tiek apie tokios ligos, kaip Covid-19 mirtinumą.

 

Kognityviniai mokslininkai tyrė, ar pačios smegenys yra Bajeso – tikimybinis išvadų variklis, nuolat perkalibruojantis, sujungiantis gaunamus jutiminius duomenis su ankstesne patirtimi. „Daugelis mąstytojų, – pažymi p. Griffithsas, – domėjosi tikimybe, nesvarbu, ar jie bandė suprasti protą taisyklių ir simbolių, ar tinklų, erdvių ir savybių terminais.“

 

Tikimybė buvo neatsiejama Davido Marro smegenų funkcijos supratimo dalis. Skaičiuojamosios neurologijos pradininkas, Marras geriausiai žinomas dėl jo darbo regėjimo srityje, traktuodamas jį kaip daugiapakopę sistemą, o ne tik neuronų sistemą. Jis taip pat naudojo paukščių analogiją: „Bandymas suprasti suvokimą, tiriant tik neuronus yra tas pats, kas bandyti suprasti paukščio skrydį, tiriant tik plunksnas“, – sakė Marras. „To tiesiog neįmanoma padaryti. Norint suprasti paukščio skrydį, turime suprasti aerodinamiką; „tik tada plunksnų struktūra ir skirtingos paukščių sparnų formos įgauna prasmę.“

 

Taigi, ponas Griffithsas klausia: „Kas yra aerodinamikos atitikmuo proto supratimui?“ Jis pastebi, kad inžinerijos požiūriu gali būti beprasmiška bandyti kurti mašinas, kurios būtų visiškai žmogiškos – juk mūsų įvairūs gebėjimai buvo ištobulinti per ilgą, duomenimis turtingą evoliuciją. „Žinoma, lengviau kurti labiau specializuotas sistemas“, – pažymi jis. „Reaktyviniai lėktuvai negaudo kirminų, nesuka lizdų, neieško porų, nededa kiaušinių, nesirūpina jų jaunikliais, bet jie puikiai skraido iš vienos vietos į kitą.“

 

„Mašinos, – tęsia ponas Griffithsas, – neveikia pagal tuos pačius apribojimus, kaip žmonės – mūsų ribotas gyvenimas, ribotos smegenys ir ribotas gebėjimas bendrauti suformavo žmogaus intelekto prigimtį. Todėl galime tikėtis, kad žmonių protai ir toliau bus šiek tiek ypatingi, net ir toliau kuriant protingesnes mašinas.“

 

Viena ankstyvųjų išmaniųjų mašinų buvo „Mark I Perceptron“ – „dirbtinės smegenys“, kurias 1958 m. išrado psichologas Frankas Rosenblattas ir kurios galėjo išmokti klasifikuoti paprastus modelius, tokius, kaip geometrinės figūros ir ranka rašytos raidės. Kai žurnalo „New Yorker“ reporteris paklausė, ko Perceptronas nesugeba, „dr. Rosenblattas pakėlė rankas. „Meilė“, – atsakė jis. „Viltis. Neviltis.“ Trumpai tariant, žmogaus prigimtis.“

 

---

 

Ponia Roberts yra knygų „Genius at Play“ ir „King of Infinite Space“ autorė. Ji yra Amerikos matematikos draugijos žurnalo „Notices“ vykdomoji redaktorė.“ [1]

 

1. Network Theories. Roberts, Siobhan.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 30 Mar 2026: A15.

Network Theories

 

“It is in the nature of the mind to wander. For instance, Emily Dickinson does not appear in Tom Griffiths's "The Laws of Thought," yet in the course of reading the book one might be reminded of a line from her poetry: "Hope is the thing with feathers."

 

The word "bird" appears some 20 times in these pages; "canary" also appears frequently, along with one "ostrich" and a few "feathers."

 

In the late 1980s, Mr. Griffiths notes, the psychologist David Rumelhart used neural-network models to study, among other things, an owl's sound-localization system. The computational model of a neural network mimicked the owl's auditory map -- the flow of auditory information -- which helped Rumelhart derive a theory about how the owl's system developed and worked.

 

Come to think of it, thoughts are perhaps not unlike a murmuration of starlings, flitting and swooping and morphing with seemingly serendipitous activation. As Mr. Griffiths, a professor of psychology and computer science at Princeton University, describes: "A mental state is a point in space, summarizing the activation of all the concepts inside our head. A thought traces a curve in activation space."

 

But "The Laws of Thought" is not a stream-of-thoughts tale. It's a rigorous and captivating account of how cognition can be modeled via three mathematical frameworks: logic, artificial neural networks ("mathematical systems that emulate the operation of the brain") and probability theory. It's a "quest for a mathematical theory of the mind," as the subtitle puts it -- opening with Aristotle and ending with artificial intelligence.

 

Aristotle was among the first to contemplate the question of how to think -- more specifically, how to make a good argument -- with his systemic structure of syllogisms, or arguments set up in the form of two premises. In the 17th century, Gottfried Wilhelm Leibniz devised an unsuccessful scheme to turn Aristotle's system of logic into arithmetic. More successfully, in the 19th century, George Boole -- mathematician, logician, theoretical psychologist -- "fundamentally changed our understanding of logic," Mr. Griffiths tells us, by "showing how reason could be captured by a formal system." Boole translated logic into algebra -- with an algebra of logic, or Boolean algebra -- transforming logic from a philosophical, rule-based system into a mathematical, symbolic one.

 

The notion of the brain as a logic machine has origins in the early 1940s with the work of Warren McCulloch and Walter Pitts. They are credited with proposing the first mathematical model of a neural network to explain how the brain's biological connectivity produces complexity -- thus leading to a computational theory of the mind.

 

"Logic and neural networks are two threads tracing their way back through time, each corresponding to a different way of thinking about the mind," Mr. Griffiths writes. "Probability theory is a third thread that is intertwined with both of them." It's the branch of mathematics that analyzes randomness, uncertainty and the likelihood of certain outcomes.

 

A fundamental and powerful concept in probability is Bayes's theorem, developed by the 18th-century statistician Thomas Bayes. It's a formula that expresses uncertainty in terms of probability, rationally updating prior beliefs and reducing uncertainty based on observed evidence. For some, the Bayesian framework is essentially a working definition of rationality or common sense: As one learns more, one's views change -- whether about the weather or the deadliness of a disease like Covid-19.

 

Cognitive scientists have investigated whether the brain itself is Bayesian -- a probabilistic inference engine, perpetually recalibrating, merging incoming sensory data with past experience. "Many thinkers," Mr. Griffiths notes, have "had an interest in probability, whether they tried to understand the mind in terms of rules and symbols or networks, spaces, and features."

 

Probability was integral to David Marr's understanding of brain function. A pioneer in computational neuroscience, Marr was best known for his work on vision, treating it as a multilevel system and not merely a system of neurons. He, too, used an avian analogy: "Trying to understand perception by studying only neurons is like trying to understand bird flight by studying only feathers," Marr said. "It just cannot be done. In order to understand bird flight, we have to understand aerodynamics; only then do the structure of feathers and the different shapes of birds' wings make sense."

 

And so, Mr. Griffiths asks, "what is the equivalent of aerodynamics for understanding the mind?" He observes that, from an engineering perspective, it might be futile to try making machines that are fully human -- after all, our various abilities have been refined through a lengthy, data-rich evolution. "It's certainly easier to create systems that are more specialized," he notes. "Jets don't catch worms, build nests, find mates, lay eggs, or care for their young, but they do a great job of flying from one place to another."

 

"Machines," Mr. Griffiths continues, "don't operate under the same constraints as humans -- our finite lives, finite brains, and limited capacity to communicate have shaped the nature of human intelligence. We might thus expect that human minds will continue to be a little bit special, even as we continue to develop smarter machines."

 

One early smart machine was the Mark I Perceptron, an "artificial brain," invented in 1958 by the psychologist Frank Rosenblatt, that could learn to classify simple patterns, such as geometric shapes and handwritten letters. When asked by a reporter from the New Yorker magazine what the Perceptron wasn't capable of, "Dr. Rosenblatt threw up his hands. 'Love,' he said. 'Hope. Despair. Human nature, in short.'"

 

---

 

Ms. Roberts is the author of "Genius at Play" and "King of Infinite Space." She is the executive editor of the American Mathematical Society's Notices journal.” [1]

 

1. Network Theories. Roberts, Siobhan.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 30 Mar 2026: A15.

Rasputinas. Roy Cohnas. Jeffrey Epsteinas. Kiekvienas elitas turi „tamsųjį jungiklį“.

 

„Galima pagunda galvoti apie Jeffrey Epsteiną kaip apie izoliuotą nukrypimą – iškrypėlį, kurį per ilgai saugojo jo turtai ir privilegijos. Tiesą sakant, jis atstovauja pasikartojančiam tipui. Šį tipą galima pavadinti tamsiuoju jungikliu.

 

Tamsusis jungiklis nebūtinai yra nusikaltėlis, nors jis (arba kartais ji) neišvengiamai yra savotiškas plėšrūnas. Buvimas už įprastos moralės ribų yra dalis to, kas jį daro vertingu.

 

Tamsiojo jungiklio vaidmuo – palengvinti žmonėms, turintiems statusą, pereiti nuo savo viešųjų įsipareigojimų prie privačių norų be per didelės trinties.

 

Tamsusis jungiklis yra naudingas, nes jis siūlo sprendimus, kurie oficialiai neegzistuoja, būdus, kaip sutvarkyti reikalus, kurių institucijos negali patvirtinti, bet kurių turtingi ir sėkmingi žmonės vis tiek nori. Galia, kurią jis įgyja teikdamas pagalbą, yra neformali. Ji priklauso nuo asmeninio pasitikėjimo, abipusio kompromiso ir neišsakyto supratimo, kad kiekvienas dalyvaujantis turi ką slėpti, taip pat kažką gauti.

 

Geriausias būdas suprasti, kaip ponas Epsteinas veikė kaip tamsiasis jungiklis, yra per „Jmail“ – jo el. pašto dėžutės simuliaciją, leidžiančią vartotojams patirti jo gleivėtą, Darbo eiga pilna rašybos klaidų. Ši paieškos duomenų bazė, sukurta programinės įrangos inžinieriaus Riley Walzo ir dirbtinio intelekto kūrėjo Luke'o Igelio, atlieka pilietinę tarnybą, paversdama Teisingumo departamento sutrumpintą ir chaotišką tyrimo bylų paskelbimą naršomu archyvu. Apšviečia ir kartu neramina pažvelgti į pasaulį iš mirusio šliaužlio perspektyvos.

 

Ieškantiems įrodymų, kad ponas Epsteinas buvo šantažuotojas, finansinis sukčius ar pedofilų tinklo valdytojas, el. laiškai nuvilia. Jie ne visai įrodo, kad jis buvo bet kuris iš šių dalykų.

 

Jis buvo seksualinis prievartautojas, kuris panaudojo savo turtus, kad pramoniniu mastu aukotų moteris ir mergaites.

 

Tačiau subtilesnis vaizdas, kuris iškyla po kurio laiko naršant jo gautuosiuose – ir kai tik pradedi skaityti, sunku sustoti – yra socialinio tarpininko vaizdas. Metęs koledžą ir turėdamas talentą plepėti įvairiomis temomis, jis tapo vartais tarp svarbių žmonių ir daugybės geriau išsaugotos pagalbos, kurios jie norėjo – su savo mokesčių sąskaitomis, jų nesąžiningus romantiškus nuotykius, darbą vaikams ir socialines ambicijas.

 

Arčiausiai profesionalaus vaidmens, kurį atliko ponas Epsteinas, buvo finansų guru. Leonas Blackas, privataus kapitalo milijardierius, turintis prieigą prie kiekvieno geros reputacijos advokato, kurį galima nusipirkti už pinigus, vis dėlto sumokėjo ponui Epsteinui 170 mln. dolerių už tai, kas buvo apibūdinta kaip paveldėjimo ir mokesčių konsultacijos, ir tai galėjo apimti ir pagalbą ponui Blackui įbauginti ir papirkti buvusias meilužes. (Pono Blacko advokatai teigė, kad ponas Blackas nežinojo apie pono Epsteino prekybą žmonėmis sekso tikslais ar apie tai, kad jis mokėjo moterims pono Blacko vardu.)

 

Būdamas finansų patarėjas, ponas Epsteinas teigė žinantis gudrybes, neprieinamas paprastiems profesionalams. Ponas Blackas, savo ruožtu, atrodė mėgaujantis finansinio gyvenimo, vykdomo privačiu kanalu, neprieinamu žemesniems mirtingiesiems, idėja. Ponas Epsteinas ne tik padėjo jam maksimaliai padidinti savo palikuonių turtą, bet ir sukūrė malonią iliuziją apie prieigą prie specialių taisyklių, kurias taiko nusikaltėlis mokslininkas be atitikties skyriaus.

 

Antrasis ir labiau pagarsėjęs pono Epsteino vaidmuo buvo sparnuotojo ir sekso žvalgo vaidmuo. Ar savo miestelio name, ar lankydamasis Masačusetso technologijos institute (MIT), jis apsupo save jaunomis rusėmis ir Rytų Europos moterimis, kurios buvo arba modeliai, arba atrodė kaip modeliai. Savo žinutėse jis mini mažiausiai penkias moteris, vardu Daša, ir vienu metu jo vykdomasis asistentas turėjo paklausti, kurią Dašą jis pakvietė apsistoti savo bute Paryžiuje.

 

Galingiems, bet socialiai nepatogiai besielgiantiems vyrams Dašos atrodė akinančiai.

 

Jos puošė jo vakarėlius ir vakarienes, ir galbūt jas domino labai įspūdingi Jeffo intelektualūs draugai? Šiems vyrams ponas Epsteinas buvo išdykęs pikapas, gyvenantis sandorių pasaulyje, kuriame viskas parduodama. Tai nebuvo jų įprastas pasaulis. Tačiau su juo buvo galima laikinai atsikratyti varginančio apsimetinėjimo dorybe.

 

Kai kuriems jo draugams ir bendražygiams pono Epsteino potraukis jaunesnėms moterims buvo vidinis pokštas. Kaip 2002 m. žurnalui „New York“ sakė Donaldas Trumpas: „Netgi sakoma, kad jam patinka gražios moterys taip pat, kaip ir man, ir daugelis jų yra jaunesnės.“

 

Trečiasis jo vaidmuo buvo universalus geradaris. Džefas buvo tas žmogus, kuris pakvietė jus į nedidelę vakarienę su buvusiu Izraelio ministru pirmininku. Džefas galėtų padėti jūsų sūnui gauti darbą kitame Woody Alleno filme. Džefas galėtų padėti jūsų dukrai įstoti į „Bard“ (nors argi tai sunku?). Džefas galėtų įtikinti Leoną Blacką ir Billą Gatesą paaukoti septynženkles sumas jūsų akademinei įstaigai. Džefas galėtų duoti jums pinigų retam 56 000 dolerių vertės „Patek Philippe“ laikrodžiui nusipirkti. Džefas pakvietė jus į savo Karibų salą. Džefas palydėjo jus savo lėktuvu.

 

Ak, lėktuvas. Kažkur kultūros antropologas, tikriausiai, studijuoja privatų oro susisiekimą, kaip globalizuoto elito gentinį simbolį. Pakviesti ką nors į privatų skrydį yra jo statuso pripažinimas ir kvietimas jam žavėtis jūsiške. Tai suteikia priklausymo klasei jausmą, kurios nariai yra pernelyg svarbūs, kad lauktų eilėse, prisisegtų saugos diržus ar eitų per muitinę. Net ir šiame išskirtiniame pasaulyje yra skirtumų. Jeffo lėktuvas nebuvo eilinis generalinio direktoriaus lėktuvas, „Gulfstream“ ar „Bombardier“. Tai buvo „Boeing 727“, įrengtas priemiesčio sultonui, su veliūrinėmis sofomis, baru, teatru ir kajute.

 

Galiausiai, el. laiškai leidžia manyti, kad ponas Epsteinas atliko socialinę funkciją, kuri buvo daugiau nei vien tik paslaugų bankas. Ponas Epsteinas buvo šeimininkas su žaviu draugų ratu, kurio vakarienės vyko per Harvardo fakulteto poilsio kambarį su „Page Six“. Stevenas Pinkeris, susipažinkite su Soon-Yi Previn. Steve'as Bannonas, susipažinkite su Noamu Chomsky. Steve'as Tischas, susipažinkite su Daša...? Reikėjo būti labai užtikrintam savo statusu – šiuo atžvilgiu išsiskiria Tina Brown ir kiti, kurie atsisakė jo kvietimų, – kad pono Epsteino bendravimą pripažintum labiau šlykščiu, o ne viliojančiu.

 

Kiekviena visuomenė, kurioje egzistuoja ryškus skirtumas tarp jos skelbiamų standartų ir gyvenimiškų susitarimų, išugdys žmones, kurių verslas yra jį valdyti.

 

Akivaizdus pono Epsteino, kaip tamsiojo ryšio ryšio demonstravimo specialisto, analogas yra Roy Cohn. Šaltojo karo metu pono Cohn kasdienė prekyba buvo labiau grėsminga ir apkalbomis, o ne meilikavimas ir filantropija, tačiau jis atliko panašų vaidmenį aukštuomenėje, ypač Niujorko visuomenėje. Jis taip pat turėjo plačiai žinomą „paslaptį“: jis buvo gėjus. (Ponas Cohnas vėliau mirė nuo AIDS, bet teigė, kad serga kepenų vėžiu.) Jis taip pat rengė pokylius savo Aukštutiniame Rytų rajone esančiame miesto name, kur ir nenorėjai, ir nenorėjai slapta užlipti laiptais ir žvilgtelėti už uždarų durų – ponas Cohnas visada apsupo save jaunais vyrais. Ir kaip ir ponas Epsteinas, ponas Cohnas savo artumą prie valdžios pavertė savotišku teatru, mėgaudamasis vaidinimu žmogumi, galinčiu stebuklingai išnykti savo draugų problemas.

 

Sunkiausia buvo suprasti ne jo žiaurumą, o draugų ratą, kuris mėgavosi jo žinomumu. Jo rate buvo politikų, mafijos veikėjų ir garsių žurnalistų. Jo vakarėliuose buvo galima sutikti Barbarą Walters, Andy Warholą, S.I. Newhouse'ą ir Anthony (Storąjį Tonį) Salerno. Įtakingų asmenų buvimas šalia naktinių klubų impresarijų ir banditų klientų atspindėjo ne tik latakų trauką, bet ir išrinkimo jausmą į garsenybių elitą, nesirūpinantį morale. Ponas Trumpas akivaizdžiai desperatiškai ieškojo kelio į jį. 2024 m. filmas „Mokinys“ puikiai perteikia jaunojo pono Trumpo susižavėjimą pono Cohno pasauliu, kuriame valdžia buvo viskas, sistema buvo lengvai korumpuojama, o tiesa – nereikšminga. Tokia buvo ir pono Epsteino vizija.

 

Abu vyrai buvo oportunistiniai kitų silpnybių tyrinėtojai. Dirbdamas senatoriaus Josepho McCarthy vyriausiuoju patarėju Raudonojo karo metu, ponas Cohnas suprato, kad ambicijos ir baimė sukuria svertus. Po Šaltojo karo Amerikoje ponas Epsteinas suprato, kad pinigai, tuštybė ir seksualinis potraukis daro tą patį.

 

Kiekvienas kūrė tinklus, remdamasis savo supratimu apie žmogaus pažeidžiamumą. Tai juos skiria nuo paprastų taisytojų ar socialinių kopėjų. Tamsusis jungtukas klesti iliuzija, kad jis vienintelis žino, kaip viskas iš tikrųjų veikia, ir jis naudoja tą iliuziją, kad įtikintų galingus žmones.

 

Tokio tipo pavyzdžių radimas literatūroje ir istorijoje sukuria šiek tiek niūrų žaidimą kambaryje. Meyeris Wolfsheimas, kontrabandininkas, kuris sujungia aukštąją visuomenę ir organizuotą nusikalstamumą „Didžiajame Getsbyje“? Ponas Tulkinghornas, šaltakraujiškas aristokratų paslapčių saugotojas „Niūriuose namuose“? Anthony Trollope'o kūryba pilna tamsiųjų jungtukų, tokių kaip ponas Slope'as, manipuliuojantis kapelionas „Barchesterio bokštuose“. „Sostų karų“ gerbėjai teigia, kad Mažylis Pirštas puikiai atitinka šį vaidmenį. Tokios asmenybės dažnai klesti valdydamos savo socialinių viršininkų reputaciją ir pažeidžiamumą. Prieiga prie kitų žmonių paslapčių suteikia joms galios ir daro jas nepakeičiamas.

 

Grigorijus Rasputinas priklauso tai pačiai giminei. Sibiro valstietis, tapęs mistišku Rusijos imperatoriškojo dvaro pakaliku, Rasputinas įsiskverbė į Romanovų artimą ratą, prisistatydamas jaunojo princo Aleksejaus hemofilijos gydytoju. Ar tai būtų atsitiktinumas, hipnozė, ar tiesiog draudimas taikyti medicininį gydymą, kuris padarė daugiau žalos nei naudos (būtent aspirinas, slopinantis kraujo krešėjimą), Rasputinas turėjo unikalų gebėjimą palengvinti berniuko kančias. Tai pavergė carienę Aleksandrą ir suteikė jam neribotą politinę galią.

 

Kiekviena visuomenė turi savo obsesijų. Rasputinas, pamišęs vienuolis, basomis vaikščiojęs per sniegą, puikiai atspindėjo Rusijos dvaro susižavėjimą dvasiniu ekstremizmu. Ponas Cohnas turėjo analogišką suterštą žavesį tuo metu, kai komunizmas buvo laikomas didžiausia grėsme. Galima sakyti, kad ponas Epsteinas turėjo panašų patrauklumą elito kultūrai, kuri susirūpinusi pinigais ir seksu.

 

Tamsusis jungtukas puoselėja ypatingos prieigos aurą. Jis klesti dėl nekantrumo dėl procesų ir amžino galingųjų įsitikinimo, kad jų problemos yra pernelyg unikalios, kad jas būtų galima spręsti įprastomis priemonėmis. Jis klesti tol, kol yra naudingas, bet greitai atmetamas, kai tik tampa našta. Tuo metu per gyvenimą sukurti meilikavimo ir manipuliavimo tinklai išgaruoja per naktį. Nė vienas iš pono Epsteino draugų nebandė jo aplankyti Metropoliteno pataisos centre, Manhatano kalėjime, kuriame jis praleido paskutines dienas. Po jo mirties paaiškėjo, kad jis iš viso neturėjo tikrų draugų.

 

Jei norite rasti kitų tamsiųjų jungtukų, pagalvokite apie elitą, kuris skelbia vienas vertybes, o gyvena pagal kitas, pavyzdžiui, Restauracijos Prancūzijoje ar Holivude jo aukso amžiuje. Tamsiojo jungtuko tipas visada sutinkamas karališkuosiuose dvaruose ir vėlyvojo etapo imperijose. Talleyrand'as, nepaprastai prisitaikantis Prancūzijos revoliucijos ir Napoleono eros išgyvenęs asmuo, ištobulino meną būti neįkainojamu vienas po kito einantiems režimams, žinodamas visų paslaptis. Jo įvaizdis buvo didžio diplomato ir valstybės veikėjo. Jo realybė – korumpuoto politiko, nepaprastai praturtėjusio iš užsienio kyšių.

 

Holivude studijų sistemos spaudos agentai ir apkalbų apžvalgininkai profesionalizavo savo vaidmenį, liesdami kruopščiai kuruojamus žvaigždžių įvaizdžius ir privatų gyvenimą, kuris galėjo juos sugriauti. Galingi apžvalgininkai Louella Parsons, Hedda Hopper ir Walteris Winchellas užkasė nepatogias tiesas tiems, kurie su jais bendradarbiavo. Paslaptys dažniausiai buvo seksualinės – slepiamas homoseksualumas, abortai ir romanai. Tačiau, kaip ir ponas Cohnas, apkalbų skleidėjai turėjo galią sugriauti karjeras kaltindami juos kairiųjų užuojauta.

 

Tamsūs ryšiai natūraliai pritraukia savo pačių tinklų pataikavimus. Steve'as Bannonas ir Michaelas Wolffas pelnė pono Epsteino pasitikėjimą, pristatydami save kaip pasaulinio elito išdavikus. Būdami bendražygiai su vidiniais ir išoriniais asmenimis, jie galėjo padėti jam rasti klastingą kelią į visišką socialinį pripažinimą. Pažymėtina, kad abu dabar remiasi tuo pačiu gynybos argumentu: jie buvo dvigubi moralės policijos agentai, suvilioję piktadarį, kad galiausiai jį demaskuotų.

 

Galiausiai, poną Epsteiną reikšminga asmenybe daro ne jo asmeninė patologija, o tai, ką jo karjera sako apie kultūrą, kuri jį laikė naudingu. Paauksuotojo amžiaus filantropai, Rokfeleriai ir Karnegiai, buvo institucijų kūrėjai, siekę nemirtingumo, teikdami pinigus universitetams ir bibliotekoms, kurios po jų išliktų.

 

Kai kurie filantropai-kapitalistai, kurie minimi Epsteino el. laiškuose, mažiau rūpinasi savo pomirtiniu palikimu, nei gyvenimu, kaip dievų.

 

Ponas Epsteinas klestėjo kaip savo orbitos vyrų įgalintojas, neformalaus sprendimo meistras, galėjęs padėti suderinti jų asmeninius norus su viešais pasirodymais. (Iki šiol nė vienas iš šių vyrų nebuvo apkaltintas jokiais nusikaltimais.) Jis įkūnijo jų hedonizmo fantazijas, nesirūpindamas reputacija. Kaip ponas Gatesas, 2011 m. apsilankęs pono Epsteino name Manhatane, rašė savo kolegoms: „Jo gyvenimo būdas labai kitoks ir šiek tiek intriguojantis, nors man jis netiktų.“ Atstovas spaudai teigė, kad jis turėjo omenyje interjerą.

 

 

Jacob Weisberg yra buvęs „Slate“ redaktorius ir tinklalaidžių bendrovės „Pushkin Industries“ įkūrėjas. Jo knyga apie institucijų žlugimą prezidento Trumpo antrosios kadencijos metu bus išleista rugsėjį.“ [1]

 

1. Rasputin. Roy Cohn. Jeffrey Epstein. Every Elite Has a ‘Dark Connector.’: Guest Essay. Weisberg, Jacob.  New York Times (Online) New York Times Company. Mar 30, 2026.

Rasputin. Roy Cohn. Jeffrey Epstein. Every Elite Has a ‘Dark Connector.’

“It’s tempting to think of Jeffrey Epstein as an isolated aberration — a depraved man who was protected for too long by his wealth and privilege. In fact, he represents a recurring type. You might call this type the dark connector.

 

The dark connector is not necessarily a criminal, though he (or occasionally she) is inevitably a kind of predator. Sitting outside ordinary morality is part of what makes him valuable.

 

The dark connector’s role is to make it easier for people of standing to move between their public obligations and their private desires without too much friction.

 

The dark connector is useful because he offers solutions that do not officially exist, ways of arranging things that institutions cannot sanction but that rich and successful people still want. The power he acquires by providing assistance is informal. It depends on personal trust, mutual compromise and the unspoken understanding that everyone involved has something to hide as well as something to gain.

 

The best way to understand how Mr. Epstein functioned as a dark connector is through Jmail, a simulation of his email inbox that lets users experience his slimy, typo-filled workflow. This searchable database — created by Riley Walz, a software engineer, and Luke Igel, an A.I. developer — performs the civic service of turning the Justice Department’s abridged and chaotic release of its investigatory files into a navigable archive. It’s illuminating and unsettling to contemplate the world from the dead creep’s perspective.

 

For those looking for proof that Mr. Epstein was a blackmailer or a financial crook or the operator of a pedophile ring, the emails are disappointing. They don’t quite prove him to have been any of those things.

 

 He was a sexual abuser who used his wealth to victimize women and girls on an industrial scale.

 

But the more subtle picture that emerges after some time trawling through his inbox — and once you start dipping in, it’s hard to stop — is that of a social broker. A college dropout with a gift for bullshiting on many topics, he made himself into a gateway between important people and the many kinds of better-kept-quiet help they wanted — with their tax bills, their sleazy romantic adventures, jobs for their kids and their social ambitions.

 

The closest thing to a professional role Mr. Epstein played was financial guru. Leon Black, a private equity billionaire with access to every reputable lawyer money can buy, nonetheless paid Mr. Epstein $170 million for what was described as estate and tax advice and that may have also covered helping Mr. Black intimidate and buy off former mistresses. (Mr. Black’s lawyers have said that Mr. Black was not aware of Mr. Epstein’s sex trafficking or of his paying any women on Mr. Black’s behalf.)

 

As a financial adviser, Mr. Epstein purported to know tricks unavailable to ordinary professionals. Mr. Black, for his part, seemed to relish the idea of a financial life conducted through a private channel unavailable to lesser mortals. Mr. Epstein not only helped him maximize the wealth of his descendants but also created the gratifying illusion of access to a special set of rules, administered by an outlaw savant with no compliance department.

 

Mr. Epstein’s second and more notorious role was that of wingman and sex scout. Whether in his townhouse or on visits to M.I.T., he surrounded himself with young Russian and Eastern European women who either were models or looked like models. There are at least five women named Dasha referred to in his messages, and at one point his executive assistant had to ask which Dasha he had invited to stay in his Paris apartment.

 

To powerful but socially awkward men, the Dashas were dazzling.

 

They adorned his parties and dinners, and perhaps they might be interested in Jeff’s intellectually very impressive friends? To these men, Mr. Epstein was the roguish pickup artist living in a transactional world where everything was for sale. That wasn’t their normal world. But with him, you could temporarily drop the exhausting pretense of virtue.

 

For some of his friends and associates, Mr. Epstein’s taste for younger women was an inside joke. As Donald Trump told New York magazine in 2002: “It is even said that he likes beautiful women as much as I do, and many of them are on the younger side.”

 

A third role he played was all-purpose benefactor. Jeff was the guy who invited you to a small dinner with the former Israeli prime minister. Jeff could get your son a job on Woody Allen’s next film. Jeff could help get your daughter into Bard (though how hard is that?). Jeff could get Leon Black and Bill Gates to make seven-figure donations to your academic institution. Jeff might give you the money to buy a rare, $56,000 Patek Philippe watch. Jeff invited you to his Caribbean island. Jeff gave you a ride on his plane.

 

Ah, the plane. Somewhere, a cultural anthropologist must be studying private air travel as a signifier among the tribes of the globalized elite. To bring someone aboard a private flight is a recognition of his status and an invitation for him to admire yours. It confers a feeling of belonging to a class whose members are too important to wait in lines, fasten seatbelts or proceed through customs. Even in this rarefied world, there are distinctions. Jeff’s plane was no ordinary C.E.O.’s jet, a Gulfstream or a Bombardier. It was a Boeing 727, outfitted for an outer-borough sultan, with velour sofas, a bar, a theater and a stateroom.

 

Ultimately, the email messages suggest that Mr. Epstein performed a social function that went beyond being a mere favor bank. Mr. Epstein was the host with the fascinating circle of friends, whose dinner parties crossed the Harvard faculty lounge with Page Six. Steven Pinker, meet Soon-Yi Previn. Steve Bannon, meet Noam Chomsky. Steve Tisch, meet Dasha … ? You had to be highly secure in your own status — Tina Brown and others who refused his invitations stand out in this respect — to recognize Mr. Epstein’s mingles as disgusting rather than enticing.

 

Every society that sustains a sharp divide between its professed standards and its lived arrangements will produce people whose business is managing it.

 

An obvious analogue to Mr. Epstein as dark connector is Roy Cohn. Mr. Cohn’s daily commerce during the Cold War era was in menace and gossip rather than flattery and philanthropy, but he played a similar role in high society, and in New York society in particular. He too had a “secret” that was widely known: He was gay. (Mr. Cohn would later die of AIDS, but claimed to have liver cancer.) He, too, held court at his Upper East Side townhouse, where you both did and didn’t want to sneak upstairs and peek behind the closed doors — Mr. Cohn always surrounded himself with young men. And like Mr. Epstein, Mr. Cohn turned his proximity to power into a kind of theater, relishing the performance of being the man who could make his friends’ problems magically disappear.

 

What was hard to understand about Mr. Cohn wasn’t his viciousness, but the range of friends who basked in his notoriety. His circle mixed politicians, mob figures and famous journalists. At his parties you might meet Barbara Walters, Andy Warhol, S.I. Newhouse and Anthony (Fat Tony) Salerno. The presence of establishment names alongside nightclub impresarios and thuggish clients reflected not just the attraction of the gutter but also the sense of election into a celebrity elite unconcerned with morality. Mr. Trump was clearly desperate for a way into it. The 2024 film “The Apprentice” brilliantly imagines the young Mr. Trump’s fascination with Mr. Cohn’s world, in which power was everything, the system was eminently corruptible, and the truth was an irrelevancy. That was Mr. Epstein’s vision as well.

 

Both men were opportunistic students of others’ weaknesses. Working as chief counsel for Senator Joseph McCarthy during the Red Scare, Mr. Cohn learned that ambition and fear create levers. In post-Cold War America, Mr. Epstein understood that money, vanity and sexual desire do the same.

 

Each built networks around his understanding of human vulnerability. That’s what distinguishes them from ordinary fixers or social climbers. The dark connector thrives on the illusion that he is the only one who knows how things really work, and he uses that illusion to bring powerful people into his confidence.

 

Finding examples of this type in literature and history makes for a slightly morbid parlor game. Meyer Wolfsheim, the bootlegger who bridges high society and organized crime in “The Great Gatsby”? Mr. Tulkinghorn, the coldhearted keeper of aristocratic secrets in “Bleak House”? Anthony Trollope’s work is filled with dark connectors like Mr. Slope, the manipulative chaplain in “Barchester Towers.” “Game of Thrones” fans say that Littlefinger fits the role to a T. Such figures often prosper by managing the reputations and vulnerabilities of their social superiors. Access to other people’s secrets gives them power and makes them indispensable.

 

Grigori Rasputin belongs to the same lineage. A Siberian peasant turned mystic hanger-on to the Russian imperial court, Rasputin insinuated himself into the Romanovs’ inner circle by presenting himself as a healer of the young Prince Alexei’s hemophilia. Whether through coincidence, hypnosis or the simple effect of forbidding medical treatment that did more harm than good (namely aspirin, which inhibits blood clotting), Rasputin had a unique ability to relieve the boy’s suffering. That put Czarina Alexandra in his thrall and delivered him unbounded political power.

 

Every society has its obsessions. Rasputin, the mad monk who walked barefoot through the snow, spoke to the Russian court’s fascination with spiritual extremism. Mr. Cohn had an analogous kind of tainted allure in an era that saw Communism as its greatest threat. You might say that Mr. Epstein had a similar kind of appeal for an elite culture preoccupied with money and sex.

 

The dark connector cultivates an aura of special access. He thrives on impatience with process and on the perennial belief of the powerful that their problems are too singular to be handled by ordinary means. He thrives as long as he is useful but is discarded quickly once he turns into a liability. At that point, networks built over a lifetime of flattery and manipulation evaporate overnight. None of Mr. Epstein’s friends tried to visit him in the Metropolitan Correctional Center, the jail in Manhattan where he spent his last days. After his death, it turned out that he had no actual friends at all.

 

If you want to find other dark connectors, consider elites that proclaim one set of values while living by another, such as in Restoration France or Hollywood during its golden age. The dark-connector type is always found around royal courts and late-stage empires. Talleyrand, the exquisitely adaptable survivor of the French Revolution and the Napoleonic era, perfected the art of being invaluable to successive regimes by knowing everyone’s secrets. His image was that of the great diplomat and statesman. His reality was that of a corrupt politician who grew immensely rich on foreign bribes.

 

In Hollywood, the studio system’s press agents and gossip columnists professionalized the role, bridging the gap between the carefully curated public personas of stars and the private lives that might have ruined them. The powerful columnists Louella Parsons, Hedda Hopper and Walter Winchell buried inconvenient truths for those who cooperated with them. The secrets were most often sexual — closeted homosexuality, abortions and affairs. But like Mr. Cohn, the gossips had the power to destroy careers with accusations of left-wing sympathy.

 

Dark connectors naturally attract their own networking sycophants. Steve Bannon and Michael Wolff both won Mr. Epstein’s trust by representing themselves as traitors to the global elite. As fellow insider/outsiders, they could help him navigate the treacherous path to full social acceptance. It’s notable that both now claim the same defense: They were double agents for the morality police, seducing a villain to eventually expose him.

 

What ultimately makes Mr. Epstein a significant figure is not his personal pathology but what his career says about the culture that found him useful. The philanthropists of the Gilded Age, the Rockefellers and Carnegies, were institution builders who sought immortality by endowing universities and libraries that would survive them.

 

Some of the philanthro-capitalists who turn up in the Epstein emails evince less concern for their posthumous legacies than for living like gods.

 

Mr. Epstein flourished as an enabler for the men in his orbit, a master of the informal workaround who could help reconcile their private desires with public appearances. (To date, none of these men have been accused of any crimes.) He embodied their fantasies of hedonism without concern for respectability. As Mr. Gates, who visited Mr. Epstein’s Manhattan townhouse in 2011, wrote to his colleagues: “His lifestyle is very different and kind of intriguing, although it would not work for me.” A spokesman said he was referring to the décor.

 

Jacob Weisberg is the former editor of Slate and a founder of the podcast company Pushkin Industries. His book on the failure of institutions during President Trump’s second term will be published in September.” [1]

 

1. Rasputin. Roy Cohn. Jeffrey Epstein. Every Elite Has a ‘Dark Connector.’: Guest Essay. Weisberg, Jacob.  New York Times (Online) New York Times Company. Mar 30, 2026.

Štai kas nutinka, kai baigiasi dujos. Kas čia tokio ypatingo su ta Lietuva?

 

„Artėjant tiekimo nutraukimui, Azijos šalys, didžiausios suskystintų gamtinių dujų importuotojos iš Artimųjų Rytų, jau degina daugiau anglies ir mažina vartojimą.

 

Visos Azijos šalys ruošiasi visiškam Artimųjų Rytų suskystintų gamtinių dujų, kuro, kuris yra elektros energijos gamybos ir pramonės produkcijos pagrindas didžiojoje regiono dalyje, tiekimo nutraukimui artimiausiomis dienomis.

 

Hormūzo sąsiaurio blokada ir pakartotiniai smūgiai didžiausiam pasaulyje SGD eksporto kompleksui Katare šiais metais iš rinkos pašalino maždaug 28 mln. tonų tiekimo. Tai sudaro beveik visą pasaulinės tiekimo augimo prognozę 2026 m. Gali prireikti metų, kol SGD srautas iš Artimųjų Rytų grįš į prieškario lygį.

 

„Tai reikšmingas rinkos susitraukimas – kalbame apie sumažintą gamybą iki dešimtmečio pabaigos“, – sakė Henningas Gloysteinas, politinės rizikos tyrimų įmonės „Eurasia Group“ energetikos generalinis direktorius. Azijoje kitą savaitę „būtent tada bus juntamas tikrasis, fizinis poveikis, pradėjus kartotis nepristatymams“, – sakė jis.

 

Iki šiol Aziją saugojo Persijos įlankos krovinių buferis, jau esantis jūroje prieš sąsiaurio uždarymą. Tačiau paskutiniai iš šių laivų atvyks per artimiausias kelias dienas.

 

Tai liks Azijai, kuri perka apie 90 procentų SGD, kurias gamina Artimieji Rytai, ruoštis atotrūkiui tarp pasiūlos ir poreikio. Šis atotrūkis beveik nemažės bent iki 2028 m., kai tikimasi, kad JAV dujų gamybos banga atneš naujų kiekių.

 

Didžiausios Azijos ekonomikos – Kinija, Japonija, Indija ir Pietų Korėja – ir besivystančios rinkos, tokios kaip Vietnamas ir Tailandas, visos labai priklauso nuo SGD energijos gamybai. Šis netikėtas sutrikimas kelia grėsmę regiono pramonės produkcijai ir gali pakenkti jo norui ateityje pasikliauti šiuo kuru augantiems energijos poreikiams tenkinti.

 

Jau matosi spaudimo požymiai. Azijos šalys, kurios gali, pereina prie elektros energijos gamybos iš naftos ir anglies, o kai kuriais atvejais agresyviai riboja vartojimą. Šios priemonės rodo, energetikos ekspertų teigimu, kad karo sukelti energijos srautų sutrikimai, greičiausiai, sustiprės.

 

 

Kuro keitimas

 

 

„Iš esmės, kai rinkoje sumažėja pasiūla, tai reiškia, kad paklausa turės sumažėti“, – teigė Danielis Tolemanas, energetikos konsultacijų įmonės „Wood Mackenzie“ pasaulinių SGD tyrimų direktorius. Pirmiausia „matysime, kad šalys, kur tik įmanoma, pereis prie kitų degalų“.

 

 

Kai kurios šalys, turinčios daug anglimi kūrenamų elektrinių, gali gana greitai pereiti prie naujos gamybos. „Wood Mackenzie“ analizė rodo, kad Pietų Korėjoje, kuri beveik penktadalį savo SGD importuoja iš Artimųjų Rytų, didėjantis anglimi kūrenamų elektrinių naudojimas galėtų leisti jai iki vasaros užpildyti visą dujų trūkumą. Japonijoje anglis galėtų kompensuoti iki 70 procentų dujomis kūrenamų elektrinių energijos gamybos.

 

 

Šis atsitraukimas prie anglimi kūrenamų elektrinių, kurios į atmosferą išskiria maždaug dvigubai daugiau anglies dioksido nei gamtinės dujos, kelia grėsmę dekarbonizacijos terminų ir klimato tikslų įgyvendinimui. Tačiau siekdamos užtikrinti neatidėliotiną pramonės išlikimą, daugelis šalių žengia į priekį.

 

 

Reaguodamos į energijos tiekimo sutrikimus, Pietų Korėjos vyriausybė paskelbė planus panaikinti anglimi kūrenamų elektrinių naudojimo apribojimą, kuris buvo taikomas siekiant apsaugoti oro kokybę. Tiek Seulas, tiek Tokijas taip pat nurodė, kad imsis veiksmų branduolinės energijos gamybai skatinti.

 

 

Indija yra dar viena pagrindinė Artimųjų Rytų SGD importuotoja, kuri, anot „Wood Mackenzie“, greičiausiai gerokai pereis prie anglių. Ji turi didžiulius vidaus rezervus, o nuo karo pradžios Naujasis Delis išleido direktyvas maksimaliai padidinti anglimi kūrenamų elektrinių elektros gamybą, įsakydamas anglimi kūrenamoms elektrinėms veikti visu pajėgumu tris mėnesius nuo balandžio mėnesio.

 

 

Kinija taip pat turi didžiulius vietinius anglies rezervus, kurie kartu su iš Rusijos vamzdynais tiekiamomis dujomis ir pasaulyje pirmaujančiu vėjo ir saulės energijos parku, prijungtu prie didžiausio pasaulyje energijos kaupimo tinklo, apsaugojo šalį nuo blogiausių SGD tiekimo sukrėtimų.

 

 

Kitos regiono vyriausybės turi mažiau galimybių. Taivanas, kuris pagal sutartis su Kataru gauna maždaug 30 procentų savo SGD, pastaraisiais metais nutraukė didelę dalį savo anglimi kūrenamų elektrinių, o jos branduolinės energetikos pajėgumai buvo palaipsniui nutraukti. Žingsnis atkurti konservuotas anglimi kūrenamas elektrines būtų daug laiko ir išlaidų reikalaujantis procesas.

 

 

Vis dėlto turtingesnėms Šiaurės Rytų Azijos ekonomikoms krizė bus brangi, bet tikriausiai lengviau valdoma, nes jos gali konkurencingai siūlyti dujas neatidėliotinų sandorių rinkoje – vietoje, kur SGD tiekiamos iš Jungtinių Valstijų ir kitur rinkos kainomis.

 

 

„Kadangi jos turtingesnės, jos gali tai išspręsti pinigais“, – sakė „Eurasia Group“ atstovas p. Gloysteinas. Didesnės ekonomikos, tokios kaip Japonija, kai joms reikia, gali iš neatidėliotinos rinkos išgauti brangius krovinius. „Tai, žinoma, bus skurdesnių šalių sąskaita“, – sakė jis.

 

Naudojimo ribojimas

 

Pietų ir Pietryčių Azijoje tokioms šalims, kaip Pakistanas ir Bangladešas „tai bus labiau apribojimų istorija“, – teigė p. Tolemanas iš „Wood Mackenzie“. Šiame regione „šalys iš tikrųjų turi rinktis tarp energijos sąnaudų ir faktinio mokėjimo už brangių SGD importą arba ekonomikos lėtinimo ir dujų paklausos mažinimo“.

 

Pramonės nuostoliai didėja. Tokiems sektoriams kaip stiklo, plieno ir keramikos reikia aukštos temperatūros krosnių, kurios veikia beveik vien tik dujomis. Trąšų gamybai gamtinės dujos yra pagrindinė amoniako sudedamoji dalis, todėl šios gamyklos yra vienos iš pirmųjų, kurios užsidaro, kai sumažėja tiekimas.

 

Plieno ir trąšų gamyba nukentėjo Vietname. Indijoje ir Pakistane dėl suskystintų naftos dujų trūkumo milijonai žmonių negali gamintis kasdienių patiekalų, todėl teko uždaryti tūkstančius mažų įmonių ir restoranų.

 

Kai kurios vyriausybės jau pradeda normuoti atsargas. Filipinai, kurie neseniai paskelbė nacionalinę nepaprastąją padėtį dėl kylančių degalų kainų, eksperimentavo su sutrumpinta darbo savaite, o Pakistanas uždarė mokyklas, kad taupytų energiją. Indijoje dujų tiekėjai sumažino tiekimą vienam didžiausių pasaulyje keramikos gamybos centrų, kad galėtų teikti pirmenybę gyvenamųjų namų poreikiams.

 

Krizė ištiko ypač pavojingu metu Pietryčių Azijoje, kur pastaraisiais metais gamybos bumas buvo juntamas, nes įmonės priėmė strategijas tiekimo grandinėms perkelti už Kinijos ribų. Vietname, kuris jau ir taip sunkiai tenkino augančią elektros energijos paklausą, dujų trūkumas yra didelis iššūkis.

 

„Vienintelė išeitis, jei negalite pereiti prie kito kuro, yra mokėti arba sumažinti vartojimą“, – sakė p. Gloysteinas. Tokiuose regionuose kaip Pietryčių Azija tiekimo apribojimai greičiausiai tęsis dar daugelį metų. Regiono gamintojai „turės sulėtinti savo investicijas ir tikriausiai net uždaryti kai kurias gamyklas“, – sakė jis. „Tai tikrai pakenks jų pramonės bazei“.

 

Grįžimo į normalų gyvenimą nėra

 

Ilgalaikės perspektyvos klausimas yra tas, ar šalys, kurios išmoks gyventi su mažesniu SGD kiekiu ateinančiais mėnesiais ir metais pasirinks grįžti prie kuro, kuris neseniai patyrė du didelius tiekimo sutrikimus – pirmą kartą per 2022 m. sankcijas Rusijai dėl įvykių Ukrainoje ir dabar dėl karo Artimuosiuose Rytuose.

 

Azijoje SGD jau seniai parduodamos kaip „tarpinis kuras“ – švaresnės už anglis, patikimesnės už atsinaujinančius energijos šaltinius ir galinčios aprūpinti energiją regionui, kuriame iki 2050 m. energijos paklausa turėtų maždaug padvigubėti. Prieš prasidedant karui Artimuosiuose Rytuose, SGD paklausa Azijoje taip pat buvo prognozuojama maždaug padvigubėti iki amžiaus vidurio.

 

Dėl šių prognozių visame regione turėjo atsirasti daug naujų dujų jėgainių ir importo terminalų.

 

Dabar „visa SGD kaip patikimo kuro koncepcija yra sumenkinta“, – sakė p. Gloysteinas. „Jos iš esmės yra prarastos dėl antrosios rimtos gamtinių dujų krizės per penkerius metus.“ Jis pridūrė, kad krizė greičiausiai paskatins daugiau naudoti alternatyvas, kurios laikomos mažiau pažeidžiamomis geopolitinių sukrėtimų, pavyzdžiui, atsinaujinančiąją energiją ir branduolinę energiją.

 

Pasak pono Gloysteino, SGD importuotojams esminiai skaičiavimai pasikeitė. „Šiuo metu kiekvienas, dirbantis šalyje ar įmonėje, planuojančioje statyti dujomis kūrenamas elektrines, turės juos peržiūrėti“, – sakė jis. „Net jei karas baigsis, grįžimo į normalų gyvenimą nebus.“ [1]

 

Diskusijos apie vandenilį nurimo dėl didelių išlaidų, infrastruktūros kliūčių ir konkurencijos su sparčiai tobulėjančiomis akumuliatorių technologijomis.

 

Nors žaliasis vandenilis laikomas itin svarbiu sunkiajai pramonei, šiuo metu jis yra per brangus, neefektyvus ir sunkiai transportuojamas, kad pakeistų iškastinį kurą bendram energijos vartojimui, todėl daugelis susitelkia į ekonomiškesnę elektrifikaciją.

 

Štai pagrindinės priežastys, kodėl vandenilis prarado dalį savo ažiotažo:

 

Per didelės išlaidos: žaliasis vandenilis (gaminamas naudojant atsinaujinančius energijos šaltinius) yra brangus, dažnai keturis kartus didesnis nei vandenilis, pagamintas iš gamtinių dujų, kurios vis tiek išskiria didelį anglies dioksido kiekį.

 

Infrastruktūros spragos: vandenilį laikyti ir transportuoti sunku, nes reikia arba didelio suspaudimo, arba ekstremalaus aušinimo, todėl paskirstymo vamzdynų tiesimas yra sudėtingas ir lėtas.

 

Mažas efektyvumas: vandenilio gamyba ir vėlesnis jo pavertimas energija yra labai neefektyvus, palyginti su elektros energijos naudojimu tiesiogiai iš akumuliatorių.

 

Prasta klientų patirtis: vandeniliu varomi automobiliai susidūrė su degalų prieinamumo ir degalinių patikimumo problemomis, todėl sumažėjo vartotojų patrauklumas, palyginti su elektromobiliais.

 

Paklausos stoka: daugelis pramonės šakų nenoriai perka dėl didelių išlaidų, infrastruktūros trūkumo ir brangios naujos įrangos poreikio.

 

Politikos neapibrėžtumas: Nors kai kurios vyriausybės tai remia, reguliavimo ir skatinimo sistema vis dar kinta.

 

Nepaisant to, kai kurie vandenilį vis dar laiko būtinu tam tikriems sektoriams, pavyzdžiui, laivybai, aviacijai ar didelio karščio gamybai, kur baterijos nėra perspektyvios.

 

O, mano mieli lietuviai vis dar kalba apie žaliąjį vandenilį. Esame paskutiniai Europos pagonys, vis dar gyvenantys krūmynuose.  Informacija apie kainas ar bet ką kita, kas svarbu, mus pasiekia su daug metų trukmės pavėlavimu.

 

1. This Is What Happens When the Gas Runs Out. River Akira Davis.  New York Times (Online) New York Times Company. Mar 30, 2026.

This Is What Happens When the Gas Runs Out. What Is Special about Lithuania?

“With a cutoff in shipments imminent, Asian countries, the biggest importers of liquefied natural gas from the Middle East, are already burning more coal and reducing consumption.

 

Countries across Asia are bracing for a complete cutoff in coming days of Middle Eastern liquefied natural gas, a fuel that underpins power generation and industrial output across much of the region.

 

The blockade of the Strait of Hormuz as well as repeated strikes on the world’s largest L.N.G. export complex in Qatar have knocked roughly 28 million tons of supply from the market this year. That represents nearly the entire global supply growth forecast for 2026. It could take years for the flow of L.N.G. from the Mideast to return to prewar levels.

 

“It’s a significant tightening of the market — we’re talking reduced production until the end of the decade,” said Henning Gloystein, managing director for energy at Eurasia Group, a political risk research firm. In Asia, in the next week, “that’s when the actual impact, the physical impact, of nondelivery will begin to happen,” he said.

 

Until now, Asia has been shielded by a buffer of cargoes from the Persian Gulf already at sea before the strait’s closing. But the last of those ships will arrive within the next few days.

 

That will leave Asia, which buys about 90 percent of the L.N.G. that the Middle East produces, bracing for a gap between supply and how much it needs. That gap will show little sign of easing until at least 2028, when a wave of U.S. gas production is expected to bring new volumes.

 

Asia’s biggest economies — China, Japan, India and South Korea — and emerging markets like Vietnam and Thailand all rely significantly on L.N.G. for power. This unexpected disruption threatens the region’s industrial output and may undermine its willingness in the future to rely on the fuel to power its growing energy needs.

 

Signs of a squeeze are already appearing. Countries across Asia that can are switching to oil- and coal-powered electricity generation and in some cases aggressively curtailing consumption. These measures are likely to intensify as the war’s disruption of energy flows drags on, energy experts say.

 

Switching Fuels

 

“Basically, when there’s less supply in the market, that means demand will need to come down,” said Daniel Toleman, a research director for global L.N.G. at the energy consultant Wood Mackenzie. As a first resort, “what you’re going to see is countries switching to other fuels wherever is possible.”

 

Some nations with ample coal-fired power plants can pivot relatively swiftly. A Wood Mackenzie analysis shows that in South Korea, which imports almost a fifth of its L.N.G. from the Middle East, increasing use of its coal plants could allow it to fill its entire gas gap until summer. In Japan, coal could offset up to 70 percent of gas-fired power generation.

 

This retreat to coal power — which releases roughly twice as much carbon dioxide into the atmosphere as natural gas — risks derailing decarbonization timelines and climate goals. But in the interest of securing immediate industrial survival, many countries are plowing ahead.

 

In response to energy-supply disruptions, the South Korean government announced plans to lift its cap on coal-fired power plant use that had been in place to help protect air quality. Both Seoul and Tokyo have also indicated they would take steps to bolster nuclear power generation.

 

India is another major importer of Middle Eastern L.N.G. that is likely to pivot significantly to coal, according to Wood Mackenzie. It has vast domestic reserves, and since the outbreak of the war, New Delhi has issued directives to maximize coal-fired output, ordering coal plants to operate at full capacity for three months starting in April.

 

China likewise possesses huge domestic coal reserves, which, alongside gas piped in from Russia and a world-leading wind and solar fleet tied to the world’s largest energy storage network, have shielded the country from the worst of the L.N.G. supply shocks.

 

Other governments in the region have fewer options. Taiwan, which draws roughly 30 percent of its L.N.G. through contracts with Qatar, has retired much of its coal operations in recent years, and its nuclear capacity has been phased out. A move to bring back mothballed coal plants would be time consuming and expensive.

 

Still, for wealthier economies in Northeast Asia, the crisis will be expensive but probably more manageable because they can bid competitively for gas on the spot market, a venue for immediate L.N.G. deliveries from the United States and elsewhere at market prices.

 

“Because they’re richer, they can resolve this with money,” Eurasia Group’s Mr. Gloystein said. Bigger economies like Japan, when in need, can snap up expensive cargoes from the spot market. “That will, of course, come at the expense of poorer countries,” he said.

 

Curtailing Use

 

In South and Southeast Asia, for countries like Pakistan and Bangladesh, “it’s going to be more of a story of curtailments,” Mr. Toleman of Wood Mackenzie said. In that region, “countries really have to choose between the energy costs and effectively paying to import high-priced L.N.G. or slowing the economy and cutting gas demand.”

 

The industrial toll is mounting. Sectors such as glass, steel and ceramics require high-temperature furnaces that run almost exclusively on gas. Fertilizer production requires natural gas as a primary ingredient for ammonia, making these plants among the first to shutter when supply vanishes.

 

Steel and fertilizer operations have been affected in Vietnam. In India and Pakistan, a shortage of liquefied petroleum gas has left millions unable to cook daily meals, forcing the closing of thousands of small businesses and restaurants.

 

Some governments are already starting to ration. The Philippines, which recently declared a national emergency because of surging fuel prices, has experimented with shortened workweeks, and Pakistan has closed schools to conserve energy. In India, gas distributors have reduced supply to one of the world’s largest centers for manufacturing ceramics, to give priority to residential needs.

 

The crisis arrives at a precarious moment in particular for Southeast Asia, which has seen a manufacturing boom in recent years as companies have adopted strategies to shift supply chains outside China. In Vietnam, which was already struggling to meet booming power demand, the gas shortage is a major headwind.

 

“The only way out, if you can’t fuel-switch, is pay or reduce consumption,” Mr. Gloystein said. In regions like Southeast Asia, curtailment activity is likely to continue for years. Manufacturers in the region are “going to have to slow their investment and probably even shut down some factories,” he said. “It’s going to really hurt their industrial base.”

 

No Return to Normal

 

The longer-term question is whether countries that learn to live with less L.N.G. in the coming months and years will choose to return to a fuel that has recently experienced two major supply disruptions — first during the 2022  sanctions on Russia because of the Ukraine events and now because of the war in the Middle East.

 

In Asia, L.N.G. has long been marketed as a “bridge fuel” — cleaner than coal, more reliable than renewables and capable of powering a region where, by 2050, energy demand is set to roughly double. Before the outbreak of the war in the Middle East, L.N.G. demand in Asia was also forecast to roughly double by midcentury.

 

Those projections were set to give rise to a spree of new gas plants and import terminals across the region.

 

Now, “the entire concept of L.N.G. being a reliable fuel is undermined,” Mr. Gloystein said. “It’s basically out the window because of the second serious natural gas crunch in five years.” The crisis is likely to spur more use of alternatives seen as less vulnerable to geopolitical shocks, like renewable energy and nuclear power, he added.

 

For importers of L.N.G., the fundamental calculation has changed, Mr. Gloystein said. “Anybody at the moment who’s in a country or company that has plans to do gas-fired power stations is going to have to review these,” he said. “There’s going to be no return to normal even if the war ends.”” [1]

 

Hydrogen conversation has quieted due to high costs, infrastructure bottlenecks, and competition from rapidly improving battery technology.

 

While viewed as crucial for heavy industry, green hydrogen is currently too expensive, inefficient, and difficult to transport to replace fossil fuels for general energy use, leading many to focus on more cost-effective electrification.

 

Here are the key reasons why hydrogen has lost some of its hype:

 

    Prohibitive Costs: Green hydrogen (produced using renewables) is expensive, often four times higher than hydrogen made from natural gas, which still emits significant carbon dioxide.

 

    Infrastructure Gaps: Storing and transporting hydrogen is difficult, requiring either massive compression or extreme cooling, which makes building distribution pipelines difficult and slow.

 

    Low Efficiency: Producing hydrogen and then converting it back to energy is highly inefficient compared to using electricity directly from batteries.

 

    Poor Customer Experience: Hydrogen cars have faced issues with fuel availability and station reliability, reducing consumer appeal compared to EVs.

 

    Lack of Demand: Many industries are reluctant to buy because of high costs, lack of infrastructure, and the need for expensive new equipment.

    Policy Uncertainties: While some governments support it, the regulatory and incentive landscape remains in flux.

 

Despite this, hydrogen is still viewed by some as necessary for specific sectors like shipping, aviation, or high-heat manufacturing, where batteries are not viable.

 

Oh, my dear Lithuanians are still talking about green hydrogen. We are the last Pagans of Europe, still living in the bush, the information about prices or anything else that matters reaches us delayed by years.

 

1. This Is What Happens When the Gas Runs Out. River Akira Davis.  New York Times (Online) New York Times Company. Mar 30, 2026.

Su sėkme ir pinigais: buriuotojai Lin Jiang ir Alexis Loison laimi Sidnėjaus–Hobarto regatą

„FRANKFURTAS. 80-mečio jubiliejaus proga moteris ir laivo savininkė pirmą kartą laimėjo vieną sunkiausių pasaulyje, atviroje jūroje vykstančių, regatų: 60 metų australė Lin Jiang kartu su savo prancūzų šturmanu Alexis Loisonu iškovojo pergalę Sidnėjaus–Hobarto lenktynėse pakoreguotu laiku ir taip laimėjo „Tattersall“ taurę. Tuo pačiu metu ši pora tapo pirmuoju duetu, kuriam pavyko laimėti prestižiškiausią Pietų pusrutulio buriavimo trofėjų – tai padarius prieš įspūdingą vandenynų lenktynių mašinų flotilę, kurioje dirbo profesionalūs buriuotojai. Lin, kilusi iš Fudziano į Sidnėjų, išmoko buriuoti tik atvykusi ten, būdama 47 metų. Jubiliejinė regata, kurioje ji varžėsi su burės numeriu AUS 888 (kinų laikomas laimingu skaičiumi), buvo tik antrosios jos lenktynės iš Sidnėjaus į Hobartą. Ankstesniais metais, buriuojant su Lin, kurios šturmanas buvo François Guiffant, finišavo 20-oje vietoje. Šiai pergalei pasiekti jai reikėjo ir sėkmės, ir pinigų. Viena vertus, Lin laimėjo tik todėl, kad sėkmingai pateikė protestą prieš pirminius nugalėtojus Hobarte. Antra, ji yra lenktyninės jachtos „Min River“, pavadintos upės jos gimtojoje provincijoje vardu, savininkė. O Luisone ji buvo pasamdžiusi aukščiausio lygio buriuotoją.

 

Prancūzui iš Šerburgo tai yra trečioji svarbi pergalė šiais metais po pergalės „Solitaire du Figaro“ lenktynėse – triumfo, kuriam pasiekti jam prireikė 19 metų pastangų – ir pergalės atgaivintose „Fastnet Race“ lenktynėse prie Anglijos krantų. Jau rugsėjo pabaigoje, po pergalės gimtuosiuose vandenyse, Loisonas beveik pranašiškai pasakė: „Tai bus mano metai; „Vis kartojau sau: „Tai bus mano metai“, o tada tiesiog susitelkiau į detales ir nieko nepalikau atsitiktinumui.“ Šis požiūris vienodai buvo taikomas ir regatai palei Australijos pakrantę, kur pora puikiai pasirodė nuolat keisdama bures ir atlaikydama pavojingus bangavimus – sąlygas, dėl kurių daugelis vos nepasitraukė iš lenktynių, o trečdalis laivų kovojo su jūros liga. Tačiau joms taip pat pasisekė: pirmoji moters pergalė per 80 metų tapo įmanoma tik todėl, kad pirminė nugalėtoja – prancūzų duetas Michel Quintin ir Yann Rigal iš Naujosios Kaledonijos – padarė karčią klaidą po keturių dienų ir naktų jūroje, kai finišo uostas jau buvo matomas. Stengdamiesi, kad jų valtis spindėtų laukiamai fanfarai Hobarto krantinėje, jie pakėlė spinakerį per vėjo ramybę – žingsnis, griežtai prieštaraujantis taisyklėms, – kuris vėliau buvo užfiksuotas nuotraukose.

 

Po Lin protesto prisiekusieji skyrė laiko baudą *BNC Net Leon*, nustumdami juos atgal į antrąją vietą. Arbitražo kolegijos pirmininkas Lee Goddard verdiktą pavadino „griežtu, bet absoliučiai teisingu: jie pažeidė taisykles“. „Niekada net drąsiausiose svajonėse nesitikėjau čia laimėti“, – sakė Lin. Iš 128 laivų, kurie išplaukė iš Sidnėjaus per antrąją Kalėdų dieną, tik 13 kapitonų buvo moterys. „Žmonės visada linkę galvoti tik apie dideles lenktynines jachtas – 100 pėdų ilgio „Maxi“.“ Du pretendentai, besivaržantys dėl bendros pergalės pagal pakoreguotą laiką – po to, kai „Maxi“ *Comanche* jau prieš dvi dienas kirto finišo liniją – buvo maždaug dešimties metrų ilgio ir vieni mažiausių laivų flotilėje.

 

Didesni lenktyniniai laivai įstrigo ramiuose Tasmanijos vandenyse, leisdami mažesniems laivams sumažinti atsilikimą.

 

Svarbiausia buvo tai, kad jiems pavyko išgyventi pirmąją naktį – kovojant su audra ir bangomis, kurių aukštis viršijo tris metrus.

 

Vokiečių kapitonas Jostas Stollmannas, kuris su savo jachta *Alithia* užėmė garbingą 18 vietą, apibūdino tipiškas Sidnėjaus ir Hobarto sąlygas – kaitaliojosi audros ir rimtys – trečiadienį, kaip kelionę „nuo jaudulio iki kankinimo“.” [1]

 

 

1. Mit Glück und Geld: Seglerin Lin Jiang gewinnt Sydney-Hobart-Regatta.Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 02 Jan 2026: 31.   CHRISTOPH HEIN

With Luck and Money: Sailors Lin Jiang and Alexis Loison Win Sydney-Hobart Regatta

“FRANKFURT. On its 80th anniversary, a woman—and boat owner—has for the first time won one of the world's toughest offshore regattas: 60-year-old Australian Lin Jiang, together with her French co-skipper Alexis Loison, secured victory in the Sydney-to-Hobart race on corrected time, thereby winning the Tattersall Cup. At the same time, the pair became the first duo to succeed in winning the Southern Hemisphere's most prestigious sailing trophy—doing so against a formidable fleet of ocean-racing machines crewed by professional sailors. Lin, a native of China who emigrated from Fujian to Sydney, did not learn to sail until she arrived there, at the age of 47. The anniversary regatta—in which she competed under the sail number AUS 888 (considered a lucky number by the Chinese)—was only her second Sydney-to-Hobart race. The previous year, sailing with co-skipper François Guiffant, Lin had finished in 20th place. To achieve this victory, she needed both luck and money. For one thing, Lin won only because she successfully lodged a protest against the original winners in Hobart. For another, she is the owner of the racing yacht *Min River*—named after a river in her home province. And in Loison, she had hired a top-tier sailor.

 

For the Frenchman from Cherbourg, this marks his third major victory of the year, following his win in the *Solitaire du Figaro*—a triumph that took him 19 years of attempts to achieve—and his victory in the revived Fastnet Race off the English coast. As early as late September, following his victory in his home waters, Loison had remarked—almost prophetically: "This is going to be my year; I kept telling myself over and over, 'This is going to be my year,' and then I simply focused on the details and left nothing to chance." This approach applied equally to the regatta along the Australian coast, where the pair excelled through constant sail changes and in the treacherous swells—conditions in which many almost abandoned the race, while a third of the ships struggled with seasickness. However, they also had luck on their side: for the first victory by a woman in 80 years became possible only because the original winner—the French duo Michel Quintin and Yann Rigal from New Caledonia—committed a bitter error after four days and nights at sea, with the finish port already in sight. In an effort to make their boat gleam for the anticipated fanfare at the Hobart quay, they hoisted their spinnaker during a lull in the wind—a move strictly against the rules—which was subsequently captured in photographs.

 

Following Lin’s protest, the jury imposed a time penalty on *BNC Net Leon*, dropping them back to second place. Lee Goddard, chairman of the arbitration panel, described the verdict as "harsh, but absolutely fair: They broke the rules." "I never in my wildest dreams expected to win here," said Lin. Among the 128 boats that set sail from Sydney on Boxing Day, only 13 were skippered by women. "People always tend to think only of the big racing yachts—the 100-foot 'Maxis'." The two contenders vying for the overall victory on corrected time—after the Maxi *Comanche* had already crossed the finish line first two days earlier—were, at roughly ten meters in length, among the smallest boats in the fleet.

 

The larger racing vessels had stalled in the calm waters off Tasmania, allowing the smaller boats to close the gap.

 

What ultimately mattered was that they had managed to survive the first night—battling through a storm and waves exceeding three meters in height.

 

German skipper Jost Stollmann, who had achieved a respectable 18th-place finish with his yacht *Alithia*, described the quintessential Sydney-Hobart conditions—alternating between storms and dead calms—on Wednesday as a journey "from thrill to torture." [1]

 

 

1. Mit Glück und Geld: Seglerin Lin Jiang gewinnt Sydney-Hobart-Regatta.Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 02 Jan 2026: 31.   CHRISTOPH HEIN

Europa ieško naujų energijos šaltinių

 

Ar karas su Iranu užbaigs Vakarų Europos deindustrializaciją?

2026 m. karas su Iranu kelia grėsmę paspartinti Vakarų Europos deindustrializaciją, sukeldamas didžiulį energetikos šoką, kai „Brent“ rūšies nafta brangsta iki 120 dolerių už barelį, o gamtinių dujų kainos kyla maždaug 60 %. Šis konfliktas sutrikdo esmines tiekimo grandines, skatina infliaciją ir apsunkina energiją vartojančias pramonės šakas (pvz., plieno ir chemijos pramonę), sukeldamas didelę stagfliacijos krizės grėsmę.

 

Pagrindinis poveikis Vakarų Europos pramonei:

 

Energijos kainų šuolis: galimas Hormūzo sąsiaurio, per kurį teka 20 % pasaulinės naftos, uždarymas smarkiai padidina energijos kainas ir paralyžiuoja pramonės konkurencingumą.

Energiją vartojančios pramonės šakos: tokios pramonės šakos kaip plieno, naftos chemijos ir statybos patiria didelį spaudimą dėl sparčiai augančių sąnaudų.

Stagfliacijos krizė: didelės energijos kainos didina įmonių sąnaudų kainas iki aukščiausio lygio per daugiau nei trejus metus, tuo pačiu lėtindamos ekonomikos augimą, o tai veda prie klasikinio stagfliacijos scenarijaus.

Tiekimo grandinės sutrikimai: Dėl konflikto smarkiai vėluoja siuntų gabenimas ir tiekėjų pristatymas.

 

Ribotos politikos galimybės: Skirtingai nuo 2022 m. Ukrainos krizės, Europos vyriausybės turi mažiau fiskalinės erdvės dėl didelio esamo skolos lygio.

 

Nors Europa mažiau priklauso nuo naftos elektros energijos gamybai nei aštuntajame dešimtmetyje, energiją vartojantis gamybos sektorius išlieka labai pažeidžiamas. Užsitęsęs karas, o ne trumpalaikis konfliktas, laikomas pagrindine negrįžtamos žalos Europos pramonei grėsme.

 

„Jau antrą kartą per ketverius metus Europa ieško naujų gamtinių dujų tiekimo šaltinių po karo, kuris atskleidė jos pažeidžiamumą energetikos geopolitikoje.

 

JAV ir Izraelio karas su Iranu sustabdė Kataro suskystintų gamtinių dujų gamybą, įkalindamas 20 % pasaulinių šio kuro atsargų už Hormūzo sąsiaurio ribų ir smarkiai padidindamas kainas. Kataro SGD gamykloms padarytos žalos atstatymas dėl Irano smūgių gali užtrukti metus.

 

Tai didelė problema Europai, kuri nuo 2022 m. Ukrainos įvykių pradžios labai pasikliauja SGD, kad pakeistų Rusijos dujotiekio dujas.

 

Italija yra ypač pažeidžiama. Ji seniai uždarė savo atomines elektrines, palyginti mažai investavo į atsinaujinančius energijos šaltinius ir labiau nei bet kuri kita didžioji Europos šalis naudoja dujas elektros energijos gamybai.

 

„Tai rimta ekstremali situacija“, – sakė Italijos energetikos tyrimų instituto „Nomisma Energia“ vadovas Davide Tabarelli. „Italija yra silpnoji Europos grandis energetikos srityje, nes ji labai priklauso nuo energijos importo.“

 

Persijos įlankos konfliktas neseniai išsiuntė Italijos ministrą pirmininką Giorgia Meloni į Alžyrą, kad sustiprintų dujų tiekimą. Italija buvo didžiausia SGD importuotoja iš Kataro Europoje; Alžyras yra didžiausias Italijos dujų tiekėjas apskritai, tiekiantis dujotiekį, kertantį Viduržemio jūrą.

 

Kitą dieną Ispanijos užsienio reikalų ministras nuvyko į Alžyrą, kad taip pat gautų garantijų, jog Alžyro dujos ir toliau tekės.

 

Pagrindinė Europos alternatyva Kataro dujoms buvo JAV SGD eksportas.

 

Karas Irane parodė, kad energetinis saugumas išlieka viena didžiausių Europos strateginių silpnybių, praėjus ketveriems metams nuo sankcijų Rusijai įvedimo po įvykių Ukrainoje.

 

Europos Sąjungai trūksta tokių didžiulių naftos ir dujų išteklių kaip JAV, Rusija ir Artimieji Rytai.

 

Atsinaujinanti energija padėjo sušvelninti dalį šoko tokiose šalyse kaip Ispanija, kurios į savo tinklus įtraukė vėjo ir saulės energiją. Tačiau žemynui vis dar reikia dujų didžiajai daliai elektros energijos gamybos, šildymo ir pramonės.

 

Kai prasidėjo įvykiai Ukrainoje, Italija buvo viena didžiausių rusiškų dujų pirkėjų. Sankcijos Rusijai tai pakeitė. Tuometinis Italijos ministras pirmininkas Mario Draghi nuvyko į Alžyrą derėtis dėl susitarimų, kurie leistų Šiaurės Afrikos šaliai pakeisti Rusiją kaip pagrindinę Italijos dujų tiekėją. Italijos energetikos bendrovė „Eni“ paspartino gręžimo projektus Alžyro dujų telkiniuose Sacharos dykumoje.

 

Didžioji dalis dujų tekėjo „Transmed“ dujotiekiu, kuris eina iš Alžyro per Tunisą į Italiją.

 

Alžyro eksportas į Italiją 2022, 2023 ir 2024 m. išaugo iki daugiau nei 23 milijardų kubinių metrų, tai yra daugiau nei trečdalis metinio Italijos suvartojimo.

 

Alžyro galimybės yra ribotos.

 

Šalis taip pat susiduria su augančia vidaus paklausa, taip pat su problemomis dėl senstančios dujų infrastruktūros, dėl kurių sulėtėjo gamyba.

 

Meloni teigė, kad Italija investuos į skalūnų dujų projektus ir jūrinę žvalgybą Alžyre. Tačiau tam prireiks laiko.

 

„Vienintelis ilgalaikis atsakas – nutraukti mūsų priklausomybę nuo importuojamo iškastinio kuro“, – sakė Christophe'as Grudleris, centristinis Europos Parlamento narys.“ [1]

 

Problema ta, kad realusis pasaulis taip neveikia, ne pagal pono Grudlerio idėjas.

 

1. World News: Europe Is Seeking New Energy Sources. Dalton, Matthew; Stancati, Margherita.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 30 Mar 2026: A9.