Požiūris į Iraną, kaip į Venesuelą, buvo didelė klaida, dėl kurios konflikto metu JAV karinės bazės visuose Artimuosiuose Rytuose tapo pavojingai pažeidžiamos pigių bepiločių orlaivių ir tiksliųjų raketų atakoms. Tai buvo didžiulė – ir kol kas brangiausiai kainavusi – Amerikos žvalgybos tarnybų klaida.
Klaidingas vertinimas: Iranas ir Venesuela
• Klaidinga prielaida: pradiniame planavimo etape JAV klaidingai laikė Iraną silpna, lengvai įveikiama, šalimi, panašia į Venesuelą.
• Tikrovė: Iranas pasižymi geografiniu artumu, atsparia gynyba ir galingu regioninių smūgių tinklu.
• Diskusija dėl karo grobio: prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė, kad JAV iš Irano pasiims naftą (kaip ir Venesuelos atveju), tačiau Irano užsienio reikalų ministerijos atstovas Esmailas Baqaei atkirto, kad, norint pretenduoti į karo grobį, pirmiausia reikia laimėti karą.
Nuostoliai ir žala bazėms (operacija „Epic Fury“)
• Smūgiai: Iranas visuose Artimuosiuose Rytuose surengė daugiau, nei 2 000 oro, raketų ir bepiločių orlaivių atakų.
• Paveiktos šalys: bazės ir objektai buvo apgadinti Bahreine, Kuveite, Katare, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Saudo Arabijoje, Irake, Omane ir Jordanijoje. [1, 2]
• Nuostoliai: žuvo mažiausiai 18 JAV kariškių, o apie 800 buvo sužeisti.
• Finansiniai nuostoliai ir technikos praradimai: sunaikinta beveik 60 orlaivių ir įvairios technikos, kurios vertė siekia apie 3,7 mlrd. JAV dolerių; taip pat apgadinti šimtai pastatų.
Logistikos ir tiekimo sunkumai
• Žala Bahreino bazei: dėl didelės žalos bazei Bahreine sutriko reguliarus maisto, kuro ir atsargų tiekimas JAV kariniam jūrų laivynui.
• Ilgesni tiekimo maršrutai: tiekimo operacijos turėjo būti perkeltos į Diego Garsiją – mažytę salą, esančią už 2 200 mylių (apie 3 500 km); dėl to vienos savaitės tiekimo reisai virto dviejų savaičių kelionėmis.
• Ilgalaikis dislokavimas: lėktuvnešis „USS Abraham Lincoln“ jūroje praleido daugiau nei 250 dienų be įprasto užsukimo į uostą; tai sukėlė didelę įtampą ir maisto stygių prieš laivui išvykstant namo į San Diegą (13 000 mylių arba apie 21 000 km kelionė). Ginkluotės ir strateginiai trūkumai
• Įtampa dėl atsargų: Jungtinėje gynybos ir valstybės institucijų priežiūros tarnybų ataskaitoje pažymima, kad konfliktas lėmė strateginių atsargų trūkumą ir atskleidė pramonės pajėgumų ribotumą gaminant pažangiąją amuniciją.
• Atsargų papildymo trukmė: Ekspertai prognozuoja, kad kariniams rangovams prireiks maždaug trejų metų, norint atkurti pažangiųjų raketų ir perėmėjų atsargas iki prieškarinio lygio, nors Pentagonas tvirtina turintis pakankamai ginkluotės.
„Likus mėnesiui iki prezidento Trumpo pradėto karo su Iranu, statybininkų brigados pradėjo daugiamilijoninės vertės jūreivių kareivinių renovacijos darbus JAV bazėje Bahreine – regioninėje Karinio jūrų laivyno būstinėje. Šis projektas, kurį rėmė gynybos sekretorius Pete’as Hegsethas, buvo tik dar viena amerikiečių investicija į didžiulį kompleksą, dešimtmečius leidusį JAV pajėgoms demonstruoti galią visuose Artimuosiuose Rytuose.
Tačiau prasidėjus konfliktui su Iranu, kareivinių – kaip ir visos bazės – ateitis tapo neaiški.
Vasario 28 d. Irano raketos ir vienkartinio naudojimo atakos dronai pažiro ant bazėje esančių maisto, kuro ir laivų remonto sandėlių. Buvo sugriauti aukštųjų technologijų vadovavimo centrai. Gyvenamosios patalpos pripažintos praktiškai netinkamomis gyventi. Apie žūtis nepranešta, tačiau buvo evakuota maždaug 1 500 kariškių ir jų šeimos narių, palikusių savo transporto priemones, augintinius bei asmeninius daiktus.
Praėjus beveik septyniems mėnesiams, bazė, kurią kariškiai kadaise vadino intensyviausiai naudojama 152 akrų (apie 61 hektaro) teritorija pasaulyje, išlieka faktiškai neprieinama personalui, kurio buvimas ten nėra būtinas. „Artimiausiu metu ten negrįšime“, – rugpjūčio 31 d. per pasaulinį nuotolinį susitikimą su kariuomene, transliuotą iš Fort Mido (Merilando valstijoje), vienam evakuotam jūreiviui sakė Karinio jūrų laivyno operacijų vadas admirolas Darylas Caudle’as. – „Noriu būti visiškai atviras šiuo klausimu.“ Tai neapsiriboja vien Bahreinu. Irano bepiločių orlaivių ir raketų smūgiai apgadino JAV karines bazes Kuveite, Katare, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Saudo Arabijoje, Irake, Omane ir Jordanijoje. Žuvo mažiausiai 18 JAV kariškių, o apie 800 buvo sužeisti; tūkstančiai šiame regione dislokuotų karių bei jų šeimos narių buvo perkelti į kitas vietas. Praėjusią savaitę paskelbtoje Gynybos departamento generalinio inspektoriaus ataskaitoje nurodoma, kad prarasta beveik 60 orlaivių ir kitos technikos – nuostoliai siekia apie 3,7 mlrd. JAV dolerių. Apgadinta šimtai pastatų.
Kraujo praliejimas ir griovimas, pranašaujantys būsimus Amerikos konfliktus, rodo, kad būtina imtis seniai reikalingų pokyčių: Pentagonas privalo iš esmės pertvarkyti karių ir technikos dislokavimo tvarką, atsižvelgdamas į tai, kad JAV priešai vis plačiau naudoja pigius bepiločius orlaivius ir didelio tikslumo raketas.
Jungtinės Valstijos savo plačią užsienio bazių sistemą naudoja kaip logistikos centrus, leidžiančius greitai permesti šviežias pajėgas, ginkluotę ir techniką į bet kurį pasaulio kampelį.
Nuo Antrojo pasaulinio karo laikų ši sistema buvo svarbus pranašumas, tačiau dabar, bepiločių orlaivių eroje, ji vis dažniau tampa silpnąja vieta.
„Tai reikalauja visiškai iš naujo įvertinti ne tik mūsų bazių dislokavimo strategiją bei pažangiuosius vadavietės postus, bet ir tai, kaip veiksime ateityje“, – teigė atsargos generolas Davidas H. Petraeusas, vadas Artimuosiuose Rytuose ir buvęs CŽV direktorius.
JAV karinės bazės ir lėktuvnešiai šiame regione ilgą laiką buvo laikomi gana saugiomis vietomis kariams. Tiesa, bazės ir karo laivai kartais patirdavo kovotojų grupuočių artilerijos bei raketų smūgius, tačiau šios atakos dažniausiai būdavo pavienės, ne itin galingos ir lengvai atremiamos. Daugelį jų Irake surengė Irano remiamos sukarintos grupuotės, siekusios priversti Jungtines Valstijas sumokėti už karinio buvimo plėtrą ir įtakos stiprinimą visame regione.
Šiandien Vašingtonas ir Teheranas yra įsitraukę į tiesioginį konfliktą. Daugiau nei šešis mėnesius trunkantys koviniai veiksmai parodė, kad šiuolaikinės oro gynybos sistemos, kad ir kokios plačios jos būtų, negali visiškai apsaugoti bazių nuo dronų ir raketų salvės atakų.
Irano lyderis ajatola Modžtaba Chamenėjus (Mojtaba Khamenei) gegužę pasidžiaugė šiuo nauju pažeidžiamumu pareiškęs, kad Jungtinės Valstijos nebeturės „saugaus prieglobsčio savo piktadariškoms veikoms ir karinėms bazėms steigti“.
Patirta žala jau daro įtaką Amerikos gebėjimui tęsti kovą. Pavyzdžiui, dėl didelės žalos bazei Bahreine JAV kariniam jūrų laivynui kilo virtinė problemų. Netekus prieigos prie šio svarbaus mazgo, netoli Hormūzo sąsiaurio veikiantys karo laivai nebegali reguliariai apsirūpinti kuru, maistu ir kitomis prekėmis. Jūrininkai buvo priversti kliautis baze Diego Garsijos saloje – mažytėje salelėje, esančioje už 2 200 mylių nuo Omano įlankos; dėl to aprūpinimo reisai užtrunka dvi savaites, o ne vieną.
Vienas lėktuvnešis – „Abraham Lincoln“ – jūroje praleido daugiau nei 250 dienų neužsukdamas į uostus, išskyrus trumpus sustojimus Guame ir Omane. Dėl tokios užsitęsusios misijos žiniasklaidoje pasirodė pranešimų apie maisto trūkumą ir prastėjančią jūrininkų psichinę sveikatą. Vėliau JAV centrinė vadavietė nurodė lėktuvnešiui grįžti namo; tikimasi, kad ši 13 000 mylių kelionė baigsis San Diege per artimiausias kelias savaites.
Atsižvelgiant į tai, kaip sparčiai keičiasi pasaulio kariuomenės, Jungtinės Valstijos turi pripažinti faktą, kad dauguma – jei ne visos – iš maždaug 750 jų bazių, uostų ir aerodromų, išsidėsčiusių 80-yje pasaulio šalių, tapo daug labiau pažeidžiamos atakų iš oro. Rusija, Kinija ir net Šiaurės Korėja dabar gali paleisti įvairesnes, galingesnes ir technologiškai pažangesnes raketas į JAV objektus savo regionuose.
Vienas iš būdų sumažinti riziką – mažinti bazių skaičių. JAV turi beveik tris kartus daugiau bazių užsienyje nei ambasadų, konsulatų bei misijų ir maždaug dvigubai daugiau tokių bazių nei visos kitos šalys kartu sudėjus. Šių objektų išlaikymas kasmet kainuoja dešimtis milijardų dolerių. Sujungus šias bazes, mažiau karių atsidurtų priešo taikiklyje, kartu būtų sutaupyta mokesčių mokėtojų lėšų.
Atsargos generolas leitenantas Benas Hodgesas, anksčiau vadovavęs visoms JAV sausumos pajėgoms Europoje, teigė, kad bazėse reikėtų diegti aktyvesnes gynybos sistemas, naudojant pigesnes perėmimo raketas. Taip pat prireiks patikimesnės pasyviosios gynybos priemonių – pavyzdžiui, įrangą slėpti po žeme, o statinius apsaugoti nuo vienkartinio naudojimo dronų atakų, kokių gausiai būta konflikto su Iranu metu Artimuosiuose Rytuose. „Anksčiau neturėjau vizijos ar vaizduotės, kad vienu metu galėtų pulti tūkstančiai tokių aparatų, – sakė jis. – Turime ruoštis tam, kad ši grėsmė stiprės.“
Žinoma, ne viską galima sutalpinti į sustiprintus angarus ar požeminius bunkerius. Atsargos generolas Glenas VanHerckas, vadovavęs JAV Šiaurės vadavietei, teigė, kad JAV kariuomenė turėtų nuolat keisti regiono bazėse dislokuotus naikintuvus, degalų papildymo orlaivius bei kitą techniką; taip būtų užtikrintas jų prieinamumas kritiniu atveju, tačiau sumažėtų rizika tapti oro atakų taikiniu.
Pasak jo, Pentagonas turėtų pasitelkti praeities gudrybes, įskaitant šiuolaikines lengvų pripučiamų guminių muliažų versijas, kokias Antrojo pasaulinio karo metais naudojo Sąjungininkų pajėgos. Tuo metu JAV ant pakilimo takų ir karinėse bazėse išdėstydavo netikrus orlaivius, tankus bei kitą techniką, siekdamos suklaidinti priešo žvalgybą ir nukreipti ugnį nuo tikrosios technikos. „Klaidinimas, pavyzdžiui, naudojant muliažus, priverčia priešininką eikvoti išteklius objektams aptikti, sekti bei jų pajėgumams ir ketinimams įvertinti, – sakė generolas G. VanHerckas. – Be to, dėl klaidinimo manoma, kad pajėgos yra didesnės ir galingesnės, o tai nekainuoja daug pinigų.“
Tokie veiksmai gali atrodyti kaip triukai, tačiau JAV negali sau leisti ir toliau viską daryti taip, kaip anksčiau. Konfliktas su Iranu aiškiai parodė, kad kariuomenė atsidūrė kryžkelėje. Derybos dėl sąlygų naudotis karinėmis bazėmis trunka daugelį metų, o jų statyba – milijardus dolerių ir daug laiko. Tiesiog pasitraukti – ne išeitis. Tačiau tiesiog grįžti prie ankstesnės veiklos šiose bazėse, kai kovos aprims, yra nepriimtina – ir Kongresas neturėtų taikstytis su esama padėtimi, ją finansuodamas.
Amerika privalo protingiau ginti šiuos objektus nuo naujų grėsmių ir atsakingiau priimti sprendimus dėl įsitraukimo į karą. Veikti be deramo apsvarstymo reikštų be reikalo rizikuoti lėšomis ir mūsų karių gyvybėmis.“ [1]
1. Iran Exposed How Vulnerable Our Bases Are: W.J. Hennigan. Hennigan, W J. New York Times (Online) New York Times Company. Sep 22, 2026.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą