„Pavasarį naujienų srautuose pasklido ekrano nuotrauka. „Zero GPT“ – viena plačiausiai naudojamų dirbtinio intelekto (DI) atpažinimo programų – išanalizavo pastraipą iš Mary Shelley romano „Frankenšteinas“ ir paskelbė verdiktą: „100 proc. sugeneruota DI“. Tai romanas, parašytas 1818 m. autorės, kuriai tuo metu dar nebuvo nė dvidešimties metų. Tą akimirką visiems tapo aišku, kad programa nepateisina lūkesčių. Ji buvo netinkama DI sugeneruotiems tekstams atpažinti. Tuo metu vyravo nuomonė, kad nėra tokios programos, kuri galėtų patikimai atskirti žmogaus parašytą tekstą nuo mašinos sugeneruoto teksto.
Visgi DI rinka sparčiai vystosi. Naujos kartos DI detektoriai geba atlikti veiksmus, apie kuriuos kūrėjai dar prieš kelis mėnesius nebūtų nė svajoję. Šiuo metu lyderiauja „Pangram“. Pristatydama 3.0 versijos detektorių, jį sukūrusi įmonė „Pangram Labs“ paskelbė konkretų skaičių: 99,98 proc. tikslumą. Šis rodiklis pagrįstas bandymais, kurių metu Čikagos ir Merilando universitetų tyrėjai vertino, ar įmanoma atpažinti daugiau, nei šešis milijonus mašinos sugeneruotų tekstų.
Redakcijos ir universitetai vis dažniau renkasi šį įrankį tekstams tikrinti, ir jie nėra visiškai neteisūs. „Pangram“ patikimai atpažįsta, kad „Frankenšteino“ įžanga yra parašyta žmogaus. Programa taip pat padėjo atskleisti Mario Voigto kviestinius straipsnius, kurie, tikėtina, buvo sugeneruoti DI. Portalo „Frag den Staat“ duomenimis, programa jo tekstuose aptiko 100 proc. DI sugeneruoto turinio. Be to, jo straipsnyje, skirtame „F.A.Z.“, buvo trys pažodinės citatos, kurių autentiškumo nepavyko patvirtinti.
Tačiau ką tiksliai matuoja „Pangram“? Ar programa iš tikrųjų atpažįsta, ar tekstą parašė žmogus, ar mašina? Ir ką reiškia, kai tekstas įvertinamas, kaip „100 proc. parašytas žmogaus“ – tokį rezultatą „Pangram“ pateikia, įtardama, kad už teksto slypi žmogus?
„Pangram“ yra apmokyta atpažinti stilistinius dėsningumus, būdingus kalbos modeliams. Ji ieško tam tikrų šablonų paviršiniame kalbos lygmenyje. Tarp jų – pastebimai dažnas antitezių (priešpriešų) vartojimas (garsus pavyzdys: „neklausk, ką tavo šalis gali tau padaryti – paklausk, ką tu gali padaryti tavo šaliai“ (Johnas F. Kennedy)), vienoda sakinio struktūra (veiksnys–tarinys–papildinys) ir stilistinių priemonių tankis, nebūdingas žmogaus rašytam tekstui. Kai tokie požymiai pasitaiko dažnai, „Pangram“ suveikia, kaip įspėjamasis signalas.
Šiandien „Pangram“ naudojama visur. Platformoje „X“ vartotojai gali tiesiog pažymėti šią programą, kad patikrintų kitų įrašus ir nustatytų, ar juose esama dirbtinio intelekto (DI) sukurto turinio. DI medžiotojai pasitelkia šią program, norėdami demaskuoti politikus ar žurnalistus. Vienas ryškiausių atvejų susijęs su pačiu „Pangram“ vadovu Maxu Speru (kuris tinkle „X“ save vadina „šlamšto valytoju“): jis patikrino 871 „Guardian“ sporto apžvalgininko Bryano Armeno Grahamo straipsnius ir paskelbė rezultatus – per dvi savaites devyni tekstai buvo įvertinti, kaip visiškai sukurti dirbtinio intelekto. „Guardian“ atmetė šiuos kaltinimus, nurodydamas, kad B. A. Grahamas tokiu stiliumi rašo jau vienuolika metų – dar gerokai prieš atsirandant kalbiniams modeliams. Šie kaltinimai B. A. Grahamui neturėjo jokių pasekmių, bent jau tokių, kurios būtų tapusios viešai žinomos.
Žurnalistas Matthiasas Meisneris neseniai atkreipė dėmesį į dar vieną atvejį, susijusį su laikraščiu „Ostdeutsche Allgemeine Zeitung“ (OAZ), kurį įkūrė Holgeris Friedrichas. „Bluesky“ vartotojas, pasivadinęs „Hoywoj“, per „Pangram“ patikrino dešimtis OAZ straipsnių. Rezultatas: maždaug du trečdaliai jų buvo įvertinti, kaip visiškai arba iš dalies sukurti dirbtinio intelekto; tarp jų – ir vykdomojo direktoriaus Dirko Jehmlicho tekstai, nors vos prieš pusmetį jis „LinkedIn“ tinkle įspėjo, kad DI „nėra sprendimas“. Vis dėlto vėliau vartotojas „Hoywoj“ ištrynė „Bluesky“ įrašą, kuriame buvo pateikti kaltinimai OAZ. Iš tiesų, vertinant tokio pobūdžio „atskleidimus“, dera elgtis atsargiai.
„Pangram“ nenustato, ar už straipsnio slypi mąstantis žmogus; vietoj to programa pateikia stiliaus profilį. Jei programa suveikia, tai yra rimtas požymis, kad, kuriant tekstą – visiškai ar iš dalies – buvo pasitelkta pagalba.
Vis dėlto pagalbos ieškojimas, formuluojant mintis nebūtinai reiškia, kad buvo panaudota dirbtinio intelekto sugeneruota idėja. Nors tai tikrai įmanoma, programa tiesiog negali to įrodyti.
Taip pat įmanoma, kad žmogus padiktuoja savo idėjas bei argumentus dirbtinio intelekto pagalbininkui ir leidžia mašinai jas išplėtoti. Žinoma, politikai taip elgėsi, dar gerokai prieš atsirandant dirbtinio intelekto programoms; anksčiau jie pateikdavo pagrindinius punktus žmonėms pagalbininkams, kad šie paverstų juos tekstu ar kalba. Nors tokius tekstus rašydavo žmogus, politikas nebuvo tikrasis jų autorius. Be to, laikome visiškai normaliu dalyku, kai žurnalistai rašo knygas garsenybių vardu (kaip „šešėliniai“ autoriai). Arba kartais silpni straipsniai redaguojami taip stipriai, kad nelieka nė vieno sakinio tokio, kokį jį iš pradžių parašė autorius.
Visais šiais atvejais įpratome priskirti tekstą nurodytam asmeniui – konkrečiam autoriui ar kalbėtojui. Būtų klaida neigti, kad tekstai, kuriuose vartojamos mašinos sugeneruotos formuluotės sudarytų autoriaus intelektinę nuosavybę. Tam reikia kažko daugiau – pavyzdžiui, išgalvotų citatų, klaidingų nuorodų, absurdiškų priešpriešų ar nevykusių metaforų.
Štai trys „Pangram“ veiklos pavyzdžiai: jei žurnalistas suformuluoja tezę, atlieka tyrimą, pagrindžia argumentus ir tada perduoda juodraštį kalbiniam modeliui, „Pangram“, greičiausiai, priskirs šį tekstą kategorijai „100 proc. sugeneruota dirbtinio intelekto“.
Ir atvirkščiai – jei kas nors parašo tekstą pats, tačiau be patikros perima idėją, argumentaciją ir tyrimo duomenis iš dirbtinio intelekto, „Pangram“ patvirtins, kad tekstą parašė žmogus.
Be to, bet kas, sugebantis pakankamai tiksliai suformuluoti užklausas dirbtinio intelekto modeliams – taip išvengiant antitezių, paįvairinant sakinių struktūrą, vartojant stiprius veiksmažodžius ir atsisakant sąrašų, – gali pergudrauti „Pangram“. Programinė įranga kartais tokius, dirbtinio intelekto sukurtus, tekstus priskiria kategorijai „100 proc. parašyta žmogaus“.
Žurnalistinė autorystė niekada nebuvo vien tik žodžių parinkimo klausimas; ji apima tyrimą, analizę, argumentavimą ir nuomonės formavimą.
Tas, kas naudojasi įrankiu kalbai šlifuoti (nors ir diskutuotina, ar dirbtinis intelektas iš tiesų ją pagerina), darbą atlieka pats.
O tas, kas – kaip Mathiasas Döpfneris – per „sekundę“ pateikia užklausą dirbtiniam intelektui, norėdamas sugeneruoti nuomonės straipsnį, – to nepadaro.
Problema ta, kad „Pangram“ nedaro skirtumo tarp šių situacijų. Programa nėra tinkama atlikti „tiesos mašinos“ funkciją.“ [1]
1. Warum Pangram keine KI-Wahrheitsmaschine ist: Das Programm verspricht mehr, als es halten kann. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 20 June 2026: 13. KIRA KRAMER
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą