Požiūris, kad Vakarų valstybių pasaulinė hegemonija silpnėja karinėje, ekonominėje ir moralinėje srityse, yra pagrindinė šiuolaikinių geopolitinių diskusijų tema. Analitikai, istorikai ir politikos formuotojai dažnai diskutuoja, ar pasaulis pereina nuo vienpolės sistemos, kurioje dominavo Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkės, prie tikrai daugiapolės pasaulio tvarkos.
Štai kaip tarptautinių santykių ekspertai, ekonomistai ir politologai vertina argumentus, susijusius su šiais trimis konkrečiais pavyzdžiais:
1. Kariniai pajėgumai (Irano pavyzdys)
Argumentą, kad Vakarų karinis pranašumas susiduria su precedento neturinčiais iššūkiais, dažnai aptaria gynybos analitikai.
• Asimetrinis karas: Nuomonė, kad Vakarų karinis dominavimas silpnėja, dažnai grindžiama tuo, kaip sumaniai Iranas naudoja asimetrinius pajėgumus. Tai apima platų regioninių tarpininkų (įgaliotinių) tinklą, didžiules balistinių raketų programas ir itin veiksmingas bei pigias bepiločių orlaivių technologijas.
2. Ekonominiai pokyčiai (Kinijos pavyzdys)
Pasaulinio ekonominio svorio centro poslinkį iš Vakarų į Rytus gerai dokumentuoja pasaulinės finansų institucijos.
• Kinijos kilimas: Ekonomistai plačiai pripažįsta Kiniją „pasaulio fabriku“ ir pirmaujančia jėga pasaulinėje prekyboje, investicijose į infrastruktūrą (per iniciatyvą „Viena juosta, vienas kelias“) bei svarbiose kylančiose technologijų srityse, tokiose kaip elektromobiliai ir žalioji energetika. Pagal perkamosios galios pariteto (PGP) rodiklius Kinijos ekonomika jau aplenkė Jungtines Valstijas.
3. Ideologinės ir vertybinės sistemos (Venesuelos pavyzdys)
Diskusijose apie pasaulines vertybes dažnai priešinami Vakarų propaguojami liberaliosios demokratijos ir kapitalizmo modeliai bei alternatyvios valdymo struktūros.
• Valdymo krizė: Padėtis Venesueloje dažnai minima politinėse diskusijose, nors jos interpretacijos skiriasi. Vakarų kapitalizmo kritikai kartais vertina Lotynų Amerikos ekonominius sunkumus per istorinio išteklių išnaudojimo arba Vakarų sankcijų poveikio prizmę.
• Pasaulinis patrauklumas: Mokslininkai pažymi, kad Vakarų „taisyklėmis grindžiama tarptautinė tvarka“ „Pasauliniuose Pietuose“ vertinama itin skeptiškai dėl įžvelgiamų dvigubų standartų. Vakarų bankininkai bando skleisti optimistinę žinią apie Vakarų bankus:
„Niekada nenorėčiau skaityti knygos pavadinimu „2050-ieji: kaip Vakarai prarado savo pozicijas“. Jos siužetas galėtų prasidėti maždaug ties tūkstantmečių sandūra, kai Vakarų kariniai pajėgumai silpnėjo, o ekonomika fragmentavosi dėl mūsų nesugebėjimo įgyvendinti strateginę politiką. Tačiau vis dar turime laiko parašyti kitokią istoriją.
Atnaujintas įsipareigojimas Amerikos vertybėms ir sąjungoms kartu su ryžtingomis Europos reformomis taptų geopolitiniu ir ekonominiu laimėjimu, garantuojančiu Vakarų pasaulio stiprybę ateinančius 250 metų.
Amerika išlieka pasauliniu laisvės ir vilties švyturiu. Dėl čia atsiveriančių galimybių milijardai žmonių persikeltų gyventi į JAV, jei tik galėtų. O jei pasaulio investuotojai galėtų investuoti tik vienoje šalyje, jie rinktųsi būtent JAV.
Amerikos lyderystė pasaulyje remiasi trimis ramsčiais. Jei bent vienas iš jų sugriūtų, tai galėtų sužlugdyti visą sumanymą. Pirmasis ramstis – išlaikyti galingiausias pasaulyje karines pajėgas. Antrasis – išlikti pirmaujančia pasaulio ekonomika, o tai yra būtina sąlyga turint galingiausią kariuomenę. (Nuo abiejų šių ramsčių priklauso ir JAV dolerio, kaip pasaulinės rezervinės valiutos, vaidmuo.) Trečiasis ramstis – atgaivinti „amerikietiškąją svajonę“ ir amerikietiškąsias vertybes, kurios vis silpniau jaučiamos pernelyg daugeliui mūsų piliečių. Privalome iš naujo įsipareigoti vertybėms ir principams, pavertusiems šią šalį didinga, įskaitant laisvąją rinką.
Kad išliktų pirmaujančia pasaulio ekonomika, JAV privalo gerinti savo vidaus ekonominę politiką. Turėtume siekti 3 proc. metinio augimo. Jei būtume tai darę pastaruosius maždaug 20 metų, mūsų bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui būtų 20 000 JAV dolerių didesnis. Augimą stabdo daugybė federalinių, valstijų ir vietos valdžios taisyklių bei politikos priemonių. Daugelį jų galima reformuoti be jokių papildomų išlaidų. Tačiau aš daugiausia dėmesio skirsiu strateginei užsienio ekonominei politikai.
Nuo Antrojo pasaulinio karo laikų Amerika plėtojo ekonominius ir karinius ryšius: prekiavo su daugiau nei 100 valstybių ir sudarė daugiau nei 50 karinių sąjungų. Priemonės, padedančios įgyvendinti mūsų užsienio politikos tikslus, apima prekybos politiką, per kurią veikia tarifai, kvotos, investicijų politika, reguliavimo kliūtys ir kitos priemonės. Dar viena priemonė – pramonės politika, apimanti subsidijuojamas paskolas, mokesčių taisykles, eksporto kreditus, imigracijos politiką, valstybės investicijas bei plėtros finansavimą.
Turime pasitelkti visas šias priemones, kad apsaugotume nacionalinį saugumą ir atsparumą. Užsienio ekonomine politika turėtų būti siekiama maksimaliai skatinti augimą ir konkurencingumą – tiek pačiose JAV, tiek tarptautiniu mastu veikiančiose Amerikos įmonėse. Tai ekonomiškai sustiprintų mūsų sąjungininkes ir glaudžiau susietų jas su JAV bei panašiai mąstančiomis Vakarų demokratijomis. Silpnėjant pasaulio demokratijų tarpusavio ryšiams, Amerika gali susidurti su neigiamomis pasekmėmis. Mūsų priešininkai siekia, kad sąjungininkai būtų daug mažiau priklausomi nuo JAV ir daug labiau – nuo jų pačių.
Institucijos, padėjusios užtikrinti taiką ir klestėjimą pastaruosius 75 metus – pavyzdžiui, Jungtinės Tautos, Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (NATO), Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutos fondas, – reikalauja reformų. Kai kurios jų jau reformuojamos, tačiau bet kokie pokyčiai turėtų ne atitolinti, o suartinti JAV ir jų partneres.
Daugelis šalių kalba apie kariniams ir ekonominiams tikslams skirtą „vidutinės galios“ valstybių koaliciją. Daugeliu atžvilgių tokia koalicija jau egzistuoja – tai Europa. Deja, jau kelis dešimtmečius šis žemynas silpsta tiek kariniu, tiek ekonominiu požiūriu. Europą ir JAV sieja tvirtos vertybės, o žemynas vis dar išlieka didžiausia Amerikos prekybos ir investicijų partnere. Tačiau Europa beveik 60 proc. reikalingos energijos importuoja, jos gynybos pramonės bazė yra fragmentiška, jai kyla grėsmė dėl Kinijos gamybos sektoriaus plėtros, be to, ją varžo paini taisyklių sistema, trukdanti kaupti kapitalą ir diegti technologines naujoves. Jei ši padėtis nesikeis, Europa atsidurs kritinėje situacijoje ir nepajėgs patenkinti savo karinių bei socialinių poreikių.
Amerikai naudinga, kad Europa būtų sėkminga. Tačiau pastarieji metai parodė, kad senasis transatlantinis susitarimas griūva. Tai nereiškia, kad turi nutrūkti ir patys transatlantiniai santykiai. Dešimtmečius šis susitarimas buvo paprastas: JAV užtikrino Europos saugumo pagrindą, Europa iš esmės pripažino Amerikos lyderystę, o abi pusės tikėjo, kad toks susitarimas atitinka jų nacionalinius interesus. Dabar vyksta derybos dėl *status quo* pakeitimo. Dėl Europos silpnumo daugelis amerikiečių – dažnai pagrįstai – nusiteikė priešiškai šio žemyno atžvilgiu. Savo ruožtu daugelis europiečių į muitus bei kitas priemones reaguoja priešiškumu Vašingtonui. Patekome į užburtą ratą.
Iš Europos reikalaujama prisiimti didesnę atsakomybę už savo (bei Arkties regiono) gynybą ir kartu atlaikyti Kinijos keliamą konkurencinį iššūkį. Europa, gebanti sutelkti kapitalą, plėsti inovatyvių įmonių veiklą, konsoliduoti gynybos pramonę, sumažinti strateginę priklausomybę ir užtikrinti spartesnį augimą, taptų pajėgesne saugumo partnere, atsparesne ekonomine partnere ir tvirtesne atsvara Pekino ekonominei galiai.
Kad pasiektų sėkmę, europiečiai privalo reformuoti savo ekonomikos veikimą. Jie žino, ką daryti: reikia įgyvendinti daugiau nei 300 rekomendacijų, pateiktų dviejose 2024 m. ataskaitose, kurias parengė Enrico Letta ir Mario Draghi – abu jie yra akademikai ir buvę Italijos ministrai pirmininkai. Vis dėlto iki šiol įgyvendinta mažiau nei 16 proc. reformų, todėl Europa grimzta į M. Draghi apibūdintą lėtą nuosmukio agoniją.
Jei Europos Sąjunga sustiprintų savo vidaus rinkos struktūrą užbaigdama kurti Kapitalo rinkų sąjungą ir Bankų sąjungą, tai iš esmės pakeistų žemyno gebėjimą plėsti verslą ir konkuruoti. Labiau integruota finansų sistema atvertų galimybes investicijoms į strategines pramonės šakas, padidintų stabilumą ir sumažintų dėl susiskaidymo patiriamas sąnaudas. Tai leistų daugiau Europos bankų konkuruoti pasauliniu mastu ir paverstų žemyną patrauklesne aplinka užsienio įmonėms. (Visų pirma – Amerikos bankams. Štai taip. (K.))
Dabar – drąsių idėjų metas, ir manau, kad JAV turėtų pasiūlyti Europai didelę paskatą: jei Europa įgyvendins reikšmingas ekonomines ir karines reformas (įskaitant viską, ką laikome itin svarbiu saugumui ir atsparumui užtikrinti), JAV derėsis dėl vieno didelio ir puikaus ekonominio bei laisvosios prekybos susitarimo su Europa. Daugelis dabartinių ginčų tarp Europos ir JAV nublanksta prieš tokio susitarimo mastą ir naudą. Šis susitarimas galėtų būti išplėstas įtraukiant draugiškas demokratines valstybes, tokias kaip Kanada, Meksika, Japonija, Pietų Korėja, Australija ir Filipinai.
Tai iš esmės pakeistų ekonominę ir geopolitinę padėtį JAV, Europai ir kitoms mūsų sąjungininkėms. Tai leistų mums nustatyti pasaulines prekybos taisykles ir sutelktų Vakarų sąjungininkes akistatoje su autokratiniu spaudimu.
Tai ambicingas užmojis, be to, panašių bandymų būta ir anksčiau. 2010-aisiais JAV ir jos sąjungininkės beveik pasiekė šį tikslą, beveik baigdamos rengti Trans-Ramiojo vandenyno partnerystės sutartį – prekybos paktą su 12 Ramiojo vandenyno pakrantės šalių, įskaitant Japoniją, Kanadą ir Australiją. Turėtume atgaivinti šį susitarimą, taip pat Transatlantinę prekybos ir investicijų partnerystę tarp ES ir JAV. Tai paskatintų visų valstybių narių ekonomikos augimą ir apsaugotų jas nuo Kinijos ar kitų šalių merkantilistinio elgesio.
Šie paktai buvo sužlugdyti, nes politika pasisuko prieš laisvąją prekybą, baiminantis prarastų darbo vietų, mažesnių atlyginimų ir verslo išstūmimo. Toks susirūpinimas yra pagrįstas. Per daug pastangų padėti labiausiai nuo prekybos susitarimų nukentėjusiems asmenims žlugo. Todėl turime suderinti šią didelę idėją su tokiais pat drąsiais žingsniais, kad padėtume nukentėjusiems darbuotojams ar įmonėms. Amerikos svajonė turėtų būti naudinga visiems, o Vašingtonas ir privatus sektorius turi imtis veiksmų, kad pasinaudotų šia galimybe.
Pasaulis labai skiriasi nuo dešimtojo dešimtmečio, nuo to kas buvo prieš 20 metų. Šiandienos rizika – milžiniška, o statymai – kaip niekada aukšti. Stipri Amerika, palaikoma tvirtų karinių ir ekonominių sąjungų, yra klestinčio ir taikaus pasaulio pagrindas. Parašykime naują knygą – „2050-ieji: kaip Vakarai susigrąžino savo galią“.
---
Ponas Dimonas yra Amerikos banko „JPMorgan Chase“ valdybos pirmininkas ir generalinis direktorius.“ [A]
A. A Plan for the Western World's Revival. Dimon, Jamie. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 29 Sep 2026: A17.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą