Ar verta lietuviams ieškoti gydymo Indijoje [1]?

Teigti, kad yra pernelyg brangu lietuviams važiuoti gydytis nuo vėžio Indijoje, nederėtų.

Pirmiausia, tai blogai atrodo. Kai lietuvis stovi brangioje Niujorko parduotuvėje prie brangokų kelnių ir sako, kad jis tiek neuždirba, kad tas kelnes pirktų, toks elgesys atrodo gerai. Kova su vartotojiškumu, pasiaukojimas vardan tos Lietuvos (neemigruojant), - kiekvienas gali prisigalvoti kilnių tokio elgesio motyvų. Realiai tas teiginys nėra tiesa. Kiekvienas iš mūsų gali pusę metų vėliau nusipirkti sekantį naudotą automobilį, o tuos pinigus išleisti brangesnėms kelnėms.

Bet, kai lietuvis teigia, kad chemoterapija Indijoje yra per brangi, todėl ligoniui reikia ruoštis Anapilin, skambesys yra visai kitas. Vardan kokios Lietuvos? Ar tos Avulio Lietuvos, kurioje Avulis akiplėšiškai ieško specialisto statybininko darbui už penkis tūkstančius litų per mėnesį, kai Lietuvos rinkoje toks darbas realiai kainuoja septynis (vietoje penkių) tūkstančius litų? Mirti už Avulio Lietuvą?

Kodėl Indijoje? Nes Indijoje susiklostė ypatinga juridinė situacija. Tai yra didžiausia demokratija pasaulyje, turinti daug skurstančių žmonių. Todėl Indija dažnai atima iš Vakarų kompanijos teisę įsigyti patentą brangiam vaistui Indijoje, perduoda tą brangų vaistą Indijos kompanijos gamybai, jei daug skurdžių žmonių miršta nuo vėžio tik todėl, kad tas vaistas yra pernelyg brangus.

Žinau, medicininis turizmas Indijoje, kur kainos maždaug dešimt kartų mažesnės, negu JAV, vis dar yra pernelyg brangus malonumas lietuviams [2]. Bet pinigai yra labai konkretus dalykas. Reikia konkrečiai sužinoti, ar yra prieinama reikalinga terapija, o po to, paskambinti ir paklausti, kiek konkrečiai ji kainuoja. Juk kalbame ne apie brangias kelnes, o apie žmonių gyvybes.

1. http://www.lrytas.lt/gyvenimo-budas/sveikata/vaistai-nuo-vezio-per-pazintis-ir-labdara.htm

2. http://www.indian-medical-tourism.com/oncology-india.html

Kaip išmokti kūrybiškumo?

Dvi gerai žinomos strategijos yra divergencinis mąstymas (generuojantis daug idėjų) ir konvergencinis mąstymas (surandantis, kuri iš tų idėjų dirba).

Naudingos veiklos stadijos, įgyvendinant šias strategijas,  yra:

Pirma, išsiaiškinimas, klausiant teisingus klausimus, nes žmonės dažnai nesuvokia pilnai problemą, kurią reikia išspręsti.

Antra, idėjų formavimas - reikėtų atsisakyti vidinio balso, teigiančio, kad nieko padaryti neįmanoma, tokiu būdu atpalaiduojant vaizduotę.

Trečia, idėjos vystymas, arba sprendimo konkretizavimas. Jis gali parodyti, kad pasirinktas sprendimas nedirba, todėl reikia grįžti atgal prie idėjų generavimo.

Ketvirta, idėjos pritaikymas, įskaitant kitų žmonių įtikinimą, kad idėja dirba [1].

Beje, atvira klaidų analizė yra gėris verslui. Mes taip bijome, kad stambesnė klaida bus lemtinga mūsų versle, kad dauguma klaidų yra slepiamos nuo mūsų, verslininkų. Todėl negalime net normaliai mokytis iš klaidų. Na, o jei klaidos yra darbovietėje neleistinos, visi mūsų kūrybiškumo siekiai yra tik tuščios svajonės.

1. The Spark of Creativity, Taught, Tested and Graded

Inovacijoms tinkama ekosistema

Vien tik pildami pinigus į mažas kompanijas (kaip daro Jungtinė Karalystė), daug nepasieksime. Turime, kaip vokiečiai ir kinai, daugiau investuoti valstybės pinigų į mokslo tiriamąjį darbą, sudarydami inovacijoms palankią ekosistemą, kurioje mažos inovatyvios firmos ir net didelės kompanijos klestėtų. Mokesčių mažinimas nukerta galimybę sutelkti reikalingus tam resursus, todėl toks mokesčių mažinimas yra gerai susidariusios padėties palaikymui, bet ne inovacijoms [1].

1. By invitation: Mariana Mazzucato: Startup myths and obsessions

Schumpeter - Feb 3rd, 16:09

Prezidentinė politika trumpai

D. Grybauskaitė pareiškė: „Naujas formas įgavę oligarchiniai dariniai skaldo ir dalinasi Lietuvą nutolindami mūsų visų geresnio gyvenimo viltis“ [1].  Nepribaigti komunistai  (kaip Dalia Grybauskaitė) kiekvienų rinkimų metu žada kovoti su nepribaigtais oligarchais, bet visada pažadus pamiršta iškart po rinkimų [2].

Jūsų Ekselencija, privalote jau seniai žinoti jūsų priešus oligarchus, juk valdote tiek metų. Turime policinę valstybę, daugumos pokalbiai yra pasiklausomi.Valdžia nori žinoti apie kiekvieną bobutę kaime, kuri už grašius kerpa kaimynams plaukus ir dar gauna pašalpą, bet Dalia Grybauskaitė niekad neįvardija bent vieno oligarcho. Su kuo kovojate, Jūsų Ekselencija? O gal ta kova yra tik rinkiminis spektaklis? Tada veltui švaistome pinigus Prezidenčių bei Prezidentų išlaikymui.

1. Politologai: didžiausia D. Grybauskaitės stiprybė virto keliomis silpnybėmis 

2. D.Grybauskaitė per antrąją kadenciją imsis nepribaigtų oligarchų

Dalia Grybauskaitė ir euras

Bedarbystė euro zonoje dabar sudaro dvylika procentų [1]. Tai yra daug - devyniolika milijonų. Ekonomika buksuoja ir stoja. Infliacija pavojingai sumažėja [2]. Tendencija, kad pamažu euro zonoje viskas pradės pigti. Tai tik atrodo, kad gerai. Realiai žmonės pradeda laukti, kad viskas toliau pigs ir mažiau perka. Prasideda ekonomikos sąstingis. Kai įsivedame eurą, tai yra ir mūsų sąstingis. Japonai tokiame sąstingyje prabuvo ilgai. Nacionalistas Abe juos dabar išveda. Mes euro zonoje neturime europinių nacionalistų. Išvesti nebėra kam.


Pav.1. Matome, kad bendra infliacija (ryškiausia linija) ruošiasi peržengti nulį [3].

O Dalia Grybauskaitė sako, kad jei turėtume eurą dabar, tai pinigai pliauptų iš gausybės rago [4]. Tokios kalbos naudingos bankams, nes sumažina riziką eurais išduotoms paskoloms. Tokios kalbos yra kenksmingos Lietuvai. Kada nustosime rinkti į valdžią bemoksles entuziastiškas komjaunuoles?

1. Euro zonoje bedarbystė nepakito, o Lietuvoje padidėjo 

2. Inflation in Euro Zone Falls, and a 12% Jobless Rate Doesn't Budge

3. Inflation in the euro area - Statistics Explained - Eurostat - Europa

3. D. Grybauskaitė: su euru Lietuva būtų lengviau išgyvenusi krizę 

Kas liks iš Lietuvos gyventojų?

Iš Lietuvos gyventojų liks tik vienos kaukolės, jei mes skubiai neatsikratysime aukščiausių biurokratų bei teisėjų, socdemų ir konservų (su Dalia Grybauskaite priešaky) klanų. Ir tas mūsų kaukoles tyrinės būtybės, visai nepanašios į mus, bet gana simpatiškos:

Net paprastas gaisras gali sukelti branduolinę katastrofą... Kas toliau?

Gaisras sudaro pusę rizikos, kad katastrofiniuose įvykiuose bus pakenkta reaktoriaus šerdis [1]. Kiek kainuoja vienos atominės elektrinės branduolinė katastrofa šiuo metu? 50 milijardų dolerių kainuoja žmonių iškraustymas, 20 milijardų dolerių - atominės sutvarkymas, 50 milijardų dolerių  - aplinkos išvalymas [1]. Rusija mums už tai jau niekad nesiruoš mokėti. ( Mes nesame Ukraina.) Finansinių problemų turinti ES nemokės taip pat. Kadangi pagrindinis smūgis bus Lietuvos gyventojams, pagrindinės išlaidos irgi teks mums. Kokia turi būti mums nauda, kad mes prisiimtume tokią riziką?


1. "The economics of nuclear power would look even worse if there were another nuclear accident. TEPCO, the owner of the Fukushima plant, estimates that compensation costs for the tens of thousands of people displaced by the accident in Japan will exceed $50 billion and that it will cost about $20 billion to decommission the plant. This does not include the cost of eventually decontaminating the surrounding area, which may also run to $50 billion."  

(A Critique of an Upbeat Assessment of Nuclear Power’s Prospects)