Reikėtų kaupti popieriukus, įrodančius, kad jūs teisėtai sutaupėte, kad įsigyti jūsų turtą

Prie ruso tokius sprendimus aptardavo miestelio partijos komitetas. Dabar užtektų prokuroro įtarimų, kad turėtumėte įrodinėti, jog jūsų turtas tikrai yra jūsų.

"Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas į projektą įrašė, kad civilinio proceso tvarka gali būti išieškomas ir turtas, įgytas iki įstatymo įsigaliojimo, bet ne anksčiau nei 2010 metų gruodžio 11 dieną. Kad civilinio turto konfiskavimo mechanizmas įsigaliotų, įstatymą dar turi pasirašyti prezidentas Gitanas Nausėda. Iki šiol Prezidentūra įstatymo nuostatas vertino atsargiai, pažymėdama, kad nereikia skubinti jo priėmimo ir siūlymus tinkamai išdiskutuoti, nes jie susiję su konstitucine turto neliečiamumo vertybe. Pagal Seimo priimtas pataisas, siekiant užbėgti už akių galimam turto išdalijimui, nustatoma, kad turto konfiskavimo procesas apimtų ir turtą, perduotą vaikams, seneliams, tėvams, sutuoktiniui ar sutuoktinio artimiausiems giminaičiams. Prieš pradedant konfiskavimo procesą, būtų atliktas turto tyrimas. Sprendimą dėl to priimtų prokuroras, nustatęs, kad yra pagrindas įtarti, jog turtas yra gautas nusikalstamu būdu ar 100 tūkst. eurų viršija asmens teisėtas pajamas."

Kinai mėgdžiojo Vakarų technologijas, o mes - Vakarų moralę, todėl mums taip blogai gavosi

"Suyrant Sovietų imperijai, Rusija ir Lenkija, Vengrija ir Bulgarija, buvę komunistai ir disidentai - visi norėjo būti „normalūs“. Ir buvimas normaliais reiškė būti, kaip Vakarai. Kopijavimas taip tapo imperatyvu. Šis tikslas taip pat tapo ir

psichologinės įtampos bei ateities  pasipiktinimo šaltiniu. Moralinių nurodymų imitacijai -
priešingai nei kinų stiliaus  technologijos imitacijai - reikalingas tam tikras savęs nuvertinimo  laipsnis. Tai pakenkė piliečių tikėjimui savitu tautų charakteriu
ir pakenkė jų orumui. Kai kurie stipriai jautėsi, kaip neturtingi giminaičiai,
pakviesti į kažkieno šventę, bet pasodinti prie tolimiausio stalo galo ir teisiami.

Tai nebuvo vienintelė struktūrinė problema 2007 m.
pamėgdžiojimo procese. Kita buvo tai, kad įdėta į modelį,
mėgdžiojama, Vakarų versija, kuria žavėjomės ir kurios troškome mes, rytų europiečiai,
buvo antikomunistiniai Vakarai, tradicinės tautinės valstybės, kuriose buvo liberalizmas,
grindžiamas patriotizmu ir saugomos, stiprios, valstybių sienos. Visų pirma, tai buvo Vakarai - darnios visuomenės su mažiausiais kontingentais
užsieniečių. Tačiau tie Vakarai buvo greitai transformuoti pačios liberalizmo sėkmės, t.y. migracijos, multikultūralizmo, sekuliarizmo ir gėjų vedybų. Žmonėms,
kurie užaugo pagal taisykles totalitariniuose režimuose, charakteringas padidėjęs jautrumas nepritarimui; daugeliui atrodo, kad politinis korektiškumas yra represinis grupės bendramintiškumas, kuris mažai kuo skiriasi nuo komunistinio.

2008 m. ir vėlesnė finansinė krizė bei migrantų krizė- tokių populistų kaip Vengrijos Viktoras Orbanas ir Jaroslawas Kaczynskis iš Lenkijos  akimis -  įrodo liberaliųjų Vakarų nesėkmes. Tie vadovai iškilo ne tiek dėl migrantų srauto iš Afrikos ir Vidurinių Rytų (kuris beveik nepaveikė jų šalių), bet dėl vietinių piliečių elgesio. Kolektyvinė svajonė - buvusių komunistinių šalių grįžimas į Europą - padarė individualų pasirinkimą pabėgti į užsienį tiek logišku, tiek teisėtu;bet kai geriausi ir ryškiausi nori palikti gimtine, likusieji pradeda jaustis, kaip pralaimėtojai, ir labiau tikėti liberalizma smerkiančiais anti-liberaliais vadovais, tikėti, kad Vakarų kultūros plėtra yrs tautos išdavystė. Anti-migrantų panika Rytų Europoje yra perkeltos baimės dėl gyventojų skaičiaus mažėjimo." [1]

1. The Light That Failed by Ivan Krastev and Stephen Holmes

Vakarų korporacijų ir Kinijos komunistų elito simbiozė

"Šiandieniniame pasaulyje autoritarinė politika ir grobuoniška prekyba bendradarbiauja, norėdamos išnaudoti „kultūrinius skirtumus“. Niekur šis punktas nėra aiškesnis, nei per pastarųjų dešimtmečių Vakarų korporacijų ir Kinijos komunistų elito simbiozę. Vakarai siūlo kapitalą ir labai reikalingas technologijas, o Kinijos valdovai aprūpina didžiulę, nelaisvėje veikiančią, sunkiai dirbančią, mažai apmokamą ir nuo vergoviško išnaudojimo neapsaugotą darbo jėgą. Vakarų politikai, tarsi bandydami pateisinti šį amoralų sąmokslą, daugelį metų tvirtino, kad, pakilus gyvenimo lygiui Kinijoje, išaugs viduriniosios klasės atstovai, reikalaujantys laisvės ir demokratijos. Akivaizdu, kad to dar neįvyko. Kinijos elitas, dabar kur kas turtingesnis, nei anksčiau, ir kaip visada kontroliuojantis, gali pasijuokti iš vakariečių ir jų neišvengiamos demokratijos vizijų. Vietoje to sunkiai laimėta Vakarų demokratija pati tapo pažeidžiama."

Ekstremalus tokio išnaudojimo pavyzdys yra musulmonų prikimštomis koncentracijos stovyklomis nusėta Kinijos Xinjiang provincija.

"Vakariečiai gali galvoti apie Xinjiang kaip tolimą ir paslaptingą vietą, tačiau tam tikrais būdais tai nėra labai egzotiška vieta. Tarptautinės korporacijos, įskaitant „Volkswagen“, „Siemens“, „Unilever“ ir „Nestlé“, turi gamyklas. „Muji“ ir „Uniqlo“ tiekimo grandinės priklauso nuo Xinjiang, o tokios įmonės kaip „H&M“, „Esprit“ ir „Adidas“ naudoja Xinjiang medvilnę. Mes galime paklausti: kas gi daro tokia patrauklią šią atokią vietą, į kurią nuo senų laikų imperatoriai  ištremdavo nusikaltėlius  vietoj siuntimo į kalėjimą? Ar „kultūriškai skirtinga“ nebalta darbo jėga gali atlikti tam tikrą vaidmenį? Žmonės čia, kuriems nereikia kontrolės, nes atšiauri komunistų vyriausybė jau dirba tą darbą?

Xinjiange, kaip ir kitur Kinijoje, rytų ir vakarų viršininkai apsikeitė privalumais, suformavo bendrus interesus ir netgi atėjo pasidalinti kai kuriomis vertybėmis. Neseniai „Volkswagen“ vadovaujančio Kinijos automobilių pardavimams generalinio direktoriaus buvo paprašyta,  kad šis pakomentuotų Xinjiango koncentracijos stovyklas. Jis atsakė, kad VW nieko apie tokius dalykus nežino, tačiau naujausi Xinjiang dokumentai rodo kitaip. „VW“ ne tik žinojo apie stovyklas, bet ir reiškė pasirengimą bendradarbiauti su jomis. Tarptautinė diplomatija palengvino tokią užsienio verslo ir Kinijos komunizmo partnerystę, o Vokietijos vyriausybė ypač gerai atliko šį diplomatinį vaidmenį."

Nusikaltimai gamtai

"O jeigu jau kalbame apie teršalus, tai gal šis atvejis pravers akis tiems, kurie Klaipėdoje statė strateginį taršos šaltinį – SGD terminalą, kad tik Lietuva toliau naudotų gamtines dujas ir terštų atmosferą. E. Gentvilas atskleidė, jog bankai net nenori tokiam objektui duoti paskolų, nes iškastinio kuro naudojimą laiko nusikaltimu gamtai. Tačiau mūsų valstybės dundukai pasiruošę į šį reikalą sumerkti net 1,2 milijardo. Ar tai nėra dar vienas nusikaltimas, šalia kurio "Grigeo" niekšybė panaši į baltojo nieko dainelę?"

Dvi patriotizmo sąvokos - Prancūzijos ir Amerikos

"Jei remsimės Jeilio universiteto profesoriaus Timothy Snyderio garsiąja knyga "Apie tironiją", atrasime aiškią skirtį tarp nacionalistų ir patriotų. Mokslininkas teigia, kad nacionalistas kenčia nuo apmaudo lygindamas save su kitais, todėl "ragina mus būti blogiausia mūsų versija, o tada tvirtina, kad esame geriausi". Na, o patriotui tenka sunki pareiga "rūpintis realiu pasauliu, kuris yra vienintelė vieta, kur jo šalis gali būti mylima ir palaikoma". Būtent todėl, mano požiūriu, kultūrinės diplomatijos profesionalai pagrįstai gali būti laikomi savo šalių patriotais par excellence.

Lietuva taip pat turi pasirinkti savąjį kultūrinės diplomatijos modelį. Kaip ir daugelis kolegų, galiu mesti akmenėlį į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos (URM) daržą. Skaitant tiek jų dokumentus, tiek įvairias strategijas, matyti, kad tas modelis nėra iki galo pasirinktas. Kitais žodžiais tariant, mes nesekame nei Prancūzijos pavyzdžiu, labiau puoselėdami savo nacionalinę kultūrą, nei JAV pavyzdžiu, siekdami didesnio globalumo. Mes tiesiog trypčiojame vietoje, niekaip negebėdami apsispręsti, kokia ta mūsų vizija turėtų būti."

Skausmo teorija

"Svarbiausia, kad trinant aplink žaizdą, sumažėja skausmas - ir tik to bendro pojūčio suvokimas pasirodė esąs naujos teorijos pagrindas.

Gydytojai žinojo, kad masažuodami odą suaktyviname vadinamąsias dideles nervines skaidulas, kurios specializuojasi, kad aptikti subtilius lytėjimo variantus; ir kad gilesni, maži pluoštai praneša į smegenis apie audinių pažeidimus. Visi šie pojūčiai turi praeiti pro „vartus“ nugaros smegenyse, kurie, prieš siųsdami pranešimą galvos smegenims, sudeda informaciją į jungtinius signalus. Iš tikrųjų, aktyvinant dideles nervines skaidulas, uždaromi vartai blokuoja signalus iš mažesnių, apie skausmą pranešančių, skaidulų."

Populiariausias perkamas Vokietijoje automobilis yra tanko svorio SUV

Įsivaizduojate, kiek Žemę kaitinančių dujų toks tankas išmeta, pašėlusiu greičiu lakstydamas Vokietijos greittkeliais? Vokietijos jaunimas mato ir demaskuoja savanaudišką turtingų vyresnės kartos vokiečių abejingumą žmonijos likimui. Tam Vokietijoje plačiai nuskambėjo vaikų atliekama dainelė apie savanaudišką močiutę.

"Šiuos vaikus auklėjo kiti vaikai, – suprask, Greta Thunberg. Nors akivaizdu, kad seną humoristinę dainelę „Mano močiutė važiuoja motociklu per vištidę, mano močiutė – praktiška moteris“ mažosios choristės tikrai ne pačios perrašė į pamfletą, kuriame močiutė kaltinama įvairiomis nuodėmėmis klimatui: važiuoja pas gydytoją su tuo sunkiuoju SUV, kasdien valgo pigią mėsą, kurią gaminant karvės išbezda daug Žemę kaitinančių metano dujų, keliauja net keturis kartus per metus kruiziniu laivu."

Greitai tokia dainelė lietuviškai nuskambės ir daugeliui taip pat pasiutusių Lietuvos močiučių ir jų savanaudžių pasekėjų. Sakant dainelės ir Gretos Thunberg žodžiais anglų kalba: „We will not let you get away with this!“ (Mes neleisime jums  išsisukti) (iš Gretos Thunberg ugningos kalbos Jungtinių Tautų viršūnių susitikime). Sakote, kad oi, mūsų negerbia? Už ką jus, savanaudiškas pusdurnes, gerbti?