Build Back Better: Biden's Better Plan to Tax the Rich

"President Biden's "billionaire minimum income tax," which the White House announced Monday as part of its 2023 budget, is a serious tax-reform proposal. By proposing a large broadening of the tax base, which would raise revenue in a fair and efficient manner from high-income households, this plan could solve many of the problems that have bedeviled earlier approaches to taxing the income from wealth.

Currently taxes are collected on capital gains only when an asset is sold, not when an asset increases in value. This matches the payment of taxes with the cash that is generated to pay those taxes. But waiting to tax until gains are realized through the sale of an asset has three major disadvantages. First, linking taxation to realization encourages people to hold on to assets. These gains escape taxation at death, which turbocharges the incentive not to sell and prevents capital from flowing freely to those who can make the best use of it.

Second, taxing gains when they are realized is unfair because it allows two people with similar income or wealth to be taxed at different rates for arbitrary reasons. For example, if you hold stocks that appreciate, they will be taxed less than similar stocks that do not appreciate but do pay a dividend.

Finally, taxing only realized gains narrows the tax base and requires higher federal tax rates and more kinds of taxes to meet revenue goals.

Proposals to tax unrealized gains (or wealth directly) have posed policy objections, implementation challenges and constitutional concerns. Mr. Biden's team thought through these issues and came up with the most workable proposal to date. The plan -- which would apply only to households with a net worth of $100 million or more -- would levy a minimum tax of 20% on all income plus unrealized capital gains. The levy on unrealized capital gains would be a prepayment on taxes that would be due on the asset's future sale. Assets would be valued at their market value. If that is not available the Treasury Department, through simple rules of thumb like original cost plus an adjustment, would determine market value. The prepayments would be spread over five years with no requirement to prepay for taxpayers who primarily have illiquid assets. However, if a taxpayer is exempted for having primarily illiquid assets, a deferral charge will be applied upon the sale of an asset which would effectively increase the tax rate on capital gains to compensate for the benefit of delaying tax payment. More than half the revenue from this proposal would come from households worth more than $1 billion.

The Biden plan cleverly addresses several problems with taxing unrealized gains. Not requiring advance payments by people with primarily illiquid wealth would allow payments to be spread over multiple years, ensuring that the tax doesn't force innovative founders to sell prematurely, thus separating them from control of their businesses.

By requiring people with sufficient liquid wealth to pay taxes on their unrealized illiquid gains and having a top-up payment on the sale of illiquid assets for everyone else, the plan also wouldn't create an artificial incentive for people to shift into illiquid assets to avoid the tax. Simple rules to calculate approximate returns on illiquid wealth that Treasury would be instructed to devise -- with a reconciliation when an asset is actually sold -- would make calculating prepayments much easier than calculating estate taxes, which requires exact valuations.

Mark-to-market taxes can create problems for people whose assets fall in value after Dec. 31, leaving them with a tax bill for phantom gains. Spreading out tax payments over multiple years would solve this problem for most taxpayers, because if the gains disappear, they would have paid only a fifth of the taxes upfront and wouldn't be on the hook for future tax payments.

Finally, shifting capital-gains policy between administrations creates opportunities for avoidance. Requiring prepayment protects this plan against future capital-gains changes and minimizes perverse incentives.

The Biden proposal deserves the same critical scrutiny that should be applied to anything that might become law. Clever tax lawyers may discover loopholes in the proposal that need to be closed, or, conversely, there may be ways to make the capital taxation easier and more flexible. The proposed rates, repayment periods and other parameters are a starting point and ultimately could be changed as well as mixed and matched with other changes to capital taxation.

Tax reformers have long focused on broadening the tax base and minimizing distortions by treating different economic decisions as similarly as possible in the tax code so that decisions can be made for economic reasons, not tax reasons. I believe the tax system should raise revenue in a more progressive manner, and the Biden proposal is a great place to start.

---

Mr. Furman, a professor of the practice of economic policy at Harvard, was chairman of the White House Council of Economic Advisers, 2013-17." [1]

 

The richest in Lithuania need more security than others, security, for which the Conservatives are going to pay dearly. Therefore, the rich of Lithuania must invest more into that security than before. Prepayment of the tax by the richest on the increase of the wealth is a good idea for Lithuania as well. 

 

1. Biden's Better Plan to Tax the Rich
Furman, Jason.
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 29 Mar 2022: A.15.

Dar per anksti kurti daug rimtų technologinių naujovių, nes keliai tam yra užkimšti esamų monopolijų: Amerikos Teisingumo departamentas palaiko įstatymo projektą, kad pažabotų dideles technologijų platformas

   „Vašingtonas – Teisingumo departamentas pirmadienį patvirtino teisės aktus, draudžiančius didelėms skaitmeninėms platformoms, tokioms, kaip „Amazon“ ir „Google“, teikti pirmenybę savo produktams ir paslaugoms, o ne konkurentams, o tai pažymi, kad Bideno administracija pirmą kartą visapusiškai remia antimonopolinę priemonę.

 

    „Departamentas mano, kad dominuojančių platformų atsiradimas kelia grėsmę atviroms rinkoms ir konkurencijai, kelia grėsmę vartotojams, verslui, naujovėms, atsparumui, pasauliniam konkurencingumui ir mūsų demokratijai“, – sakoma laiške Senato teismų komiteto dviejų partijų lyderiams, kurį pasirašė Teisingumo departamento generalinio prokuroro padėjėjas teisėkūros reikalams Peteris Hyunas.

 

    Laiške, kurį gavo „The Wall Street Journal“, išreiškiama parama Amerikos inovacijų ir pasirinkimo internetu įstatymui, kurį Senato teisėjų kolegija patvirtino sausį per dviejų partijų balsavimą, taip pat panašiems įstatymams, priimtiems per Atstovų rūmus.

 

    Amazon.com Inc., Alphabet Inc. Google, Apple Inc. ir kiti prieštarauja siūlomam teisės aktui, teigdami, kad tai apsunkintų populiarių paslaugų teikimą. Įstatymų projektų priešininkai taip pat teigia, kad el. prekyvietėms, paieškos sistemoms ir programėlių parduotuvėms yra teisinga pelnytis iš savo kūrinių populiarumo.

 

    Departamento laiške atsisakoma tokio požiūrio ir teigiama: dominuojanti platformų padėtis suteikia joms nekontroliuojamą galią daryti įtaką kitų verslų likimams.

 

    „Diskriminuojantis dominuojančių platformų elgesys gali atimti naudą iš kitų novatorių ir verslininkų, sumažindamas paskatas verslumui ir naujovėms“, – sakoma laiške. "Dar svarbiau yra tai, kad teisės aktai gali remti naujų technologijų verslo augimą šalia platformų." [1]

1.  U.S. News: DOJ Backs Bill to Curb Large Tech Platforms
Ryan, Tracy.
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 29 Mar 2022: A.3.

It is too early to create serious technological innovations, since the pipelines are clogged by existing monopolies: America's DOJ Backs Bill to Curb Large Tech Platforms

"WASHINGTON -- The Justice Department on Monday endorsed legislation forbidding large digital platforms such as Amazon and Google from favoring their own products and services over competitors', marking the Biden administration's first full-throated support of the antitrust measure.

"The Department views the rise of dominant platforms as presenting a threat to open markets and competition, with risks for consumers, businesses, innovation, resiliency, global competitiveness, and our democracy," says a letter to bipartisan leaders of the Senate Judiciary Committee, signed by Peter Hyun, the Justice Department's acting assistant attorney general for legislative affairs.

The letter, obtained by The Wall Street Journal, expresses support for the American Innovation and Choice Online Act, which the Senate's judiciary panel approved in January in a bipartisan vote, as well as similar legislation moving through the House.

Amazon.com Inc., Alphabet Inc.'s Google, Apple Inc. and others oppose the proposed legislation, saying it would make it harder to offer popular services. The bills' opponents also say it is fair for e-marketplaces, search engines and app stores to profit off their creations' popularity.

The department's letter throws its weight behind a different view: that the platforms' dominant position gives them unchecked power to influence the fate of other businesses.

"Discriminatory conduct by dominant platforms can sap the rewards from other innovators and entrepreneurs, reducing the incentives for entrepreneurship and innovation," the letter says. "Even more importantly, the legislation may support the growth of new tech businesses adjacent to the platforms."" [1]

1.  U.S. News: DOJ Backs Bill to Curb Large Tech Platforms
Ryan, Tracy.
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 29 Mar 2022: A.3.

Negrožinė knyga: „# IchBinHanna: nesaugus mokslas Vokietijoje“: iš tikrųjų idiotiškas

„Knygoje, kuri yra tiksli ir polemiška, „#IchBinHanna“ iniciatoriai paaiškina, kas apsunkina akademinę karjerą Vokietijoje. Be reikalo apsunkina.

Tai buvo vokiečių profesorius: Įprasta šlovė, savarankiškumas mažoje instituto kunigaikštystėje. Šis vaizdas iš esmės pasikeitė per pastaruosius du dešimtmečius. Vokiečių profesorius tapo labiau bendradarbiaujantis, panašesnis į darbuotoją, jis retai nešioja kaklaraištį ir yra pirmavardis, galiausiai jis yra, o ji vis dažniau – profesorė. Tačiau vienas dalykas vis dar galioja: mokslinių tyrimų ir mokymo organizavimas universitetuose vis dar labai – per daug – orientuotas į skirtumą tarp profesūros ir neprofesūros.

Kiekvienas, kuris iki keturiasdešimties vidurio negauna profesūros, bet iki tol yra sukaupęs visokią kvalifikaciją, lieka privačiu dėstytoju šios šalies universitete su menkai apmokamomis dėstymo užduotimis, bet be nuolatinės civilinio darbo vietos. Arba turi pamatyti, kur jis ar ji yra. Taip buvo visada. Bet kadangi Vokietijos universitetas buvo išplėtotas į masinį universitetą – tai yra gana seniai – buvo gana idiotiška nesteigti jokių nuolatinių pareigų, išskyrus profesūras, tiems, kurių mokslinei karjerai valstybė jau išleido daug mokesčių pinigai. Nesvarbu, ar pavadinsi juos „dėstytojais“, ar dar kaip nors.

„Jaunieji“ mokslininkai dirba ties savo tolimesne kvalifikacija, ty prie naujų tezių ir rezultatų, prie knygų ir straipsnių; kita vertus, neturėdami saugaus darbo, jie skerdžiami prisidengę projektų kūrimo skraiste, kad mokslas tęstųsi: dėsto kursus, organizuoja konferencijas, sprendžia kompiuterių problemas ir galiausiai: rengia didžiulius mokslinių tyrimų pasiūlymų pluoštus, t.y. puikiai skambančius ateities projektų planus, kuriems, jei jie bus patvirtinti, kelerius metus toliau finansuos tokias netvirtas egzistencijas, kaip jų.

Remiantis naujausiais tyrimais, 92 procentai Vokietijos akademinio personalo, jaunesnio, nei 45 metų ir neturinčių profesūros, turi tik laikinas sutartis.

Kaip sakiau, tai iš tikrųjų idiotiška. Ne tik žmonėms, bet ir tyrimų sistemai. Tačiau ilgą laiką, būdamas kandidatu ar profesoriumi, garsiai nekalbėjote apie sunkų savo karjeros neapibrėžtumą, nes tai buvo per daug gėdinga. Ir todėl, kad bijoma, kad kandidatui neprisvils nesėkmės ir tinginystės kvapas. Jūs neva domitės niekuo kitu, tik mokslu, kad ir kaip būtų, todėl habilitacinį darbą dirbate tik naktimis po darbo, kai visa kita projekto ir instituto labui buvo padaryta be murmėjimo. Su tuo praėjo daug metų.

Ši tyla buvo nutraukta nuo praėjusių metų birželį prasidėjusio Twitter judėjimo su grotažyme #IchBinHanna. "Niekada nesate po darbo. Galvokite apie kitas programas ir programas kiekvieną "laisvą" minutę, kad užsitikrintumėte savo egzistavimą", - rašė mokslininkas viename iš daugiau, nei 134 000 žinučių tviteryje iš akademikų, kurie parodė solidarumą su kampanija arba savo likimu, atskleistu tarp tykojimo ir sėlinant aplinkui.

#IchBinHanna iniciatoriai Amrei Bahr, Kristin Eichhorn ir Sebastian Kubon debatų argumentus sujungė į knygą. Nukentėjusiųjų pasipiktinimą sukėlė ciniškas, dabar jau oficialiai ištrintas Federalinės švietimo ir tyrimų ministerijos filmas, kuriame linksmame aiškinamamąjame vaizdo įraše Hanna nešališkai pasisakė už „kad ne viena karta blokuoja visas vietas“, taip pat dėl požiūrio, kad nešvarios kabančios post doktoranto gyvenimo dalys padidino vokiečių mokslo „novatorišką galią“.

Autorių trijulė, patys iš humanitarinių mokslų ir kol kas neturintys nuolatinių pareigų, į šį klausimą žiūri įspūdingai preciziškai ir polemiškai ir įvardija dvi pagrindines vargo priežastis: pirma, kvalifikacinių pareigų ribojimas iki dvylikos metų ( du kartus šešis, prieš ir po Akcijos) – laikinos pareigos, kurios netinkamai naudojamos įvairiai kitai veiklai; ir antra, priklausomybė nuo trečiųjų šalių fondų, o tai reiškia: reikia nuolat maldauti kažkokių specialių ir „puikybės“ fondų su milžiniškomis pristatymo pastangomis, kurių trūksta įprastam universitetų finansavimui, nors ir neturėtų trūkti.

Nuo 2007 m. galioja baisus mokslo laiko sutarties įstatymas (WissZeit VG). Bahras, Eichhornas ir Kubonas pabrėžia, kad tai ne vienintelė problemos pradžia, o kad įstatymas „vaizduoja pirmąjį (nors ir nepavykusį) bandymą suvaldyti eskaluojančią terminuotą (ne)sistemą“.

Ištisa tyrėjų karta bus priversta „vėl ir vėl stengtis prašyti lėšų“

Kai aštuntajame dešimtmetyje valstybė sukūrė daug naujų studijų vietų, bet nesamdė pakankamai atitinkamų darbuotojų, valdininkai teisinosi, kad kuo daugiau laikinų pareigybių užtikrina dinamiškumą ir judėjimą. Tai sukūrė „nepasitikėjimo kultūrą“ vadinamaisiais jaunuoliais, rašo trys autoriai: „Tai taip pat išreiškiama nepagrįsta prielaida, kad nuolatinės pareigos padarys suinteresuotus asmenis tingiais ir nelanksčiaiss ir kad tik egzistencijos baimė veda į produktyvumą ir novatoriškumą. Kodėl tai neturėtų būti taikoma profesoriams, kurie yra valstybės tarnautojai iki gyvos galvos ir kurie pagal šią logiką turėtų būti ypač vangūs ir tingūs, tikriausiai, liks neįminta paslaptis amžiams“.

Protestas prieš mokslo laiko sutarčių įstatymą dabar toks garsus, kad šviesoforų partijų koalicinis susitarimas giria tobulinimą. Ministerijos teigimu, dabar gegužę turi būti pateikti ilgai vilkinti įstatymo vertinimo rezultatai. Pažiūrėsim, kas nutiks.

Tačiau knyga „#IchBinHanna“ taip pat aiškiai parodo, kad Vokietijos universiteto problema slypi dar giliau ir neišnyks iš karto, kai duotos nuolatinės pareigos (kaip parodė ginčas dėl Berlyno aukštojo mokslo įstatymo): tai yra savanoriškas pateikimas kaip tariamai sąžininga konkurencija ir „naujovių“ režimas, kuris dažnai lieka neaiškus, verčiantis ištisas mokslininkų kartas „kartą ir dar kartą išlaidauti, kreipiantis dėl lėšų“. Plačiai pastatytas, bet iš tikrųjų prastai finansuojamas universitetas pavertė kai ką labai abejotino pagrindine veikla: „absurdiškos lenktynės prieš finansuojamo laiko pabaigą“.

Tačiau yra dar kažkas, ko Amrei Bahr, Kristin Eichhorn ir Sebastian Kubon nemini: visada yra dvi priklausomybės šalys, net jei atrodo, kad valdininkai turi pranašumą. Kiekvienas, kuris po studijų flirtuoja su mokslu, turės atidžiaum nei anksčiau panagrinėti, kokius lūkesčius jis sieja su akademine karjera.

Tai, kad Vokietijoje rašoma daug daugiau daktaro disertacijų, nei anksčiau ir nei bet kur kitur, turėtų ne tik kai kuriuos suvilioti, bet ir atgrasyti nuo leidimo būti įtrauktais į pernelyg ilgą kvalifikacinį etapą laikinoms pareigoms užimti.  Kad skirtingi gyvenimo keliai būtų įmanomi, o ne būtų užblokuoti, sprendimas likti akademinėje bendruomenėje ar ne, turi būti priimtas keleriais metais anksčiau: gremėzdiškoje hierarchinėje sistemoje, vadinamoje universitetu, žinoma. Bet ir su asmenimis. Rizikuojant nuskambėti siaubingai paternalistiškai ir puikiai žinant, kad daug kas priklauso ir nuo neteisingų atsitiktinumų, norisi universiteto kartai šaukti „Hanna“: taip, reikia daugiau nuolatinių darbų. Tačiau taip pat nesileiskite išnaudojami“.

Non-fiction book: "# IchBinHanna: Precarious Science in Germany": Actually idiotic

“In a book that is as precise as it is polemical, the initiators of "#IchBinHanna" explain what makes an academic career in Germany so difficult. Unnecessarily difficult.

That was the German professor: Ordinary glory, autonomy in the petty principality of the institute. This picture has changed radically over the past two decades. The German professor has become more cooperative, more employee-like in habit, he rarely wears a tie and is first-named, and finally  she is more and more often, a professor. 

However, one thing still applies: the organization of research and teaching at the universities is still very much - much too much - geared towards the distinction between professorships and non-professorships.

Anyone who does not get a professorship by the age of their mid-forties, but has accumulated all sorts of qualifications for it by then, remains a private lecturer at the university in this country, with poorly paid teaching assignments, but without a permanent civil servant position. Or else has to see where he or she is. That has always been the case. But since the German university was expanded into a mass university - that is, quite a long time ago - it has been quite idiotic not to set up any permanent positions other than professorships for those for whose scientific career the state has already spent a lot of taxpayers' money. Whether you call them "lecturers" or something else.

The "young" researchers work on their further qualifications, i.e. on new theses and results, on books and papers; on the other hand, without secure employment, they are slaughtered under the cloak of project-making to keep science going: teach courses, organize conferences, solve computer problems and last but not least: work out huge bundles of research proposals, i.e. great-sounding plans for future projects, with which they if approved, continue to finance shaky existences like theirs for a few years.

According to recent surveys, 92 percent of academic staff in Germany who are under 45 and do not have a professorship only have temporary contracts.

Like I said, that's actually idiotic. Not only for the people, but also for the system of research. But for a long time, as a candidate or as a professor hovering over it, you didn't talk aloud about the tough uncertainty of your career - because that was far too embarrassing. And because one feared that the smell of unsuccessfulness and laziness would cling to the candidate. You're supposedly passionate about nothing else than science, come what may, and that's why you only work on your habilitation thesis at night after work, when everything else for the project and the institute has been done without a murmur. Up to many years have passed with it.

This silence has been broken since the Twitter movement under the hashtag #IchBinHanna, which started in June last year. "Never after work. Think about the next applications & applications every 'free' minute to secure your own existence," wrote a researcher in one of more than 134,000 tweets from academics who showed solidarity with the campaign or their own Destiny revealed between lurking and sneaking around.

The initiators of #IchBinHanna, Amrei Bahr, Kristin Eichhorn and Sebastian Kubon, have bundled the arguments of the debate in a book. The outcry of those affected was triggered by a cynical, meanwhile officially deleted, film by the Federal Ministry of Education and Research, in which a cheerful explanatory video Hanna stood impartially for "that not one generation is blocking all the places", as well as for the view that the undignified hanging parts of the Postdocs increased "the innovative power" of German science.

The trio of authors, themselves from the humanities and so far without permanent positions, approach the matter with an impressive mixture of precision and polemics and identify two main reasons for the misery: first, the limitation of qualification positions to a total of twelve years (twice six, before and after the Promotion) - temporary positions, which are misused for all sorts of other activities; and secondly, the dependency on third-party funds, which means: you have to constantly beg for some special and "excellence" funds with enormous presentation effort, which are missing from the normal financing of the universities, but should not be missing.

Since 2007, the dreaded Science Time Contract Act (WissZeit VG). Bahr, Eichhorn and Kubon emphasize that this is not the only beginning of the problem, but that the law "represents a first (albeit failed) attempt to get a grip on an escalating fixed-term (un)system".

An entire generation of researchers will be forced to "exert themselves again and again applying for funds"

When the state created a large number of new study places in the 1970s but did not hire enough appropriate staff, officials used the excuse that as many temporary positions as possible ensured dynamism and movement. This created a "culture of distrust" towards the so-called youngsters, the three authors write: "It is also expressed in the unsupported assumption that permanent posts would make those concerned lazy and inflexible and only fear of existence leads to productivity and innovative research. Why this should not apply to professors, who are civil servants for life and who, according to this logic, should be particularly sluggish and lazy, will probably remain an unsolved mystery forever."

The protest against the science time contract law is now so loud that the coalition agreement of the traffic light parties praises improvement. According to the ministry, the results of a long-delayed evaluation of the law are now to be presented in May. Let's see what happens.

But the "#IchBinHanna" book also makes it clear that the problem of the German university lies even deeper and would not disappear immediately with more permanent positions (as the dispute over the Berlin Higher Education Act has shown): It is the voluntary submission to an alleged fair competition and the regime of an "innovation" that often remains vague, which forces entire generations of researchers to "overspend themselves time and time again when applying for funds". The broadly built, but actually badly funded university has made something very dubious a main occupation: "an absurd race against the expiry of the funded time".

But then there is something else that Amrei Bahr, Kristin Eichhorn and Sebastian Kubon do not mention: there are always two parties to a dependency, even if the officials seem to have the upper hand. Everyone who flirts with science after graduation will have to examine more closely than before what expectations they have of an academic career.

The fact that so many more doctoral theses are being written in Germany than in the past and than anywhere else should not only tempt some, but also deter many from allowing themselves to be drawn into an excessively long qualification phase for temporary positions in the first place. For different life paths to be possible instead of being blocked, the decision to stay in academia or not has to be made a few years earlier: in the cumbersome hierarchical system called university, sure. But also with the individuals. At the risk of sounding terribly paternalistic, and knowing full well that a lot also depends on unjust coincidences, one would like to call out to the university generation "Hanna": Yes, more permanent jobs are needed. But don't let yourself be exploited either."

JAV naujienos: Bidenas pasiūlys naują mokestį turtingiausiems --- Planuojamas 20 % minimalus mokestis būtų taikomas namų ūkiams, kurių vertė viršija 100 mln. dolerių

  „Prezidentas Bidenas pasiūlys naują minimalų mokestį namų ūkiams, kurių vertė viršija 100 mln. pajamų ir kurie turi kasmet didėjančią turto vertę.

 

    Pasiūlymas turėtų įtakos mažiau, nei 20 000 namų ūkių ir būtų taikomas tik tiems, kurie nemoka bent 20 % mokesčių nuo pajamų, kaip paprastai apibrėžiama, ir jų nerealizuoto pelno iš neparduoto turto, pavyzdžiui, akcijų ir artimai valdomų įmonių, derinio. Remiantis Baltųjų rūmų informaciniu lapeliu, per 10 metų planas uždirbtų maždaug 360 milijardų dolerių pajamų. Tai yra maždaug dvigubai daugiau pinigų, nei didžiausio gyventojų pajamų mokesčio tarifo padidinimas iki 39,6% nuo 37% ir tai paliestų daug mažesnę žmonių grupę.

 

    Didžiausią pinigų dalį naujajame Bideno plane sudarys mokesčiai už nerealizuotą pelną, sukauptą per daugelį metų, į kuriuos galėtų būti įtraukta daug didelių technologijų įmonių, tokių, kaip Amazon.com Inc. ir Facebook patronuojančios įmonės Meta Platforms Inc., įkūrėjų. Tie žmonės galėtų paskirstyti savo pradines įmokas devyneriems metams; vėlesni metiniai minimalūs mokesčiai galėtų būti paskirstyti penkeriems metams.

 

    Tam tikroms turto klasėms nebūtų taikomos išimtys, tačiau būtų taikomos specialios taisyklės nelikvidiems mokesčių mokėtojams. Žmonėms nereikėtų kasmet vertinti nelikvidaus turto, o kai kuriuos mokesčius su palūkanomis jie galėtų atidėti iki mirties ar turto pardavimo.

 

    Pasiūlymas yra naujausios Bideno administracijos pastangos gauti daugiau pajamų iš turtingų amerikiečių kapitalo prieaugio. Kaip ir kitos demokratų idėjos, tai reikšmingai pakeistų pajamų apibrėžimą mokesčių tikslais ir sukurtų visiškai naują atskirą mokesčių struktūrą, kuri fiksuotų didėjančią žmonių turto vertę, dar prieš parduodant turtą.

 

    Bideno plane yra keletas bruožų, kurie skiriasi nuo ankstesnių bandymų apmokestinti turtingiausius amerikiečius, pavyzdžiui, metiniai turto mokesčiai arba turto apmokestinimas taip, lyg jis būtų parduodamas kiekvienais metais.

 

    „Nors yra skirtumų tarp prezidento pasiūlymo ir milijardierių pajamų mokesčio, mes einame ta pačia kryptimi“, – sakė Senato finansų komiteto pirmininkas Ronas Wydenas (D., Ore), turėdamas omenyje savo planą.

 

    Pagal Bideno planą, jei turto vertė sumažėtų, būsimas mokėjimų srautas būtų sumažintas. Vertės padidėjimas lemtų naują, didesnį mokesčių mokėjimo srautą. Turto pardavimas taip pat gali lemti būtinų minimalių mokesčių įmokų koregavimą. Politikos tikslas yra veiksmingas dalinis išankstinis mokesčių, kurie galiausiai būtų skolingi pardavus, mirus ar padovanojus, apmokėjimas, taikant minimalų vidutinį 20 % mokesčių tarifą ilguoju laikotarpiu.

 

    Ankstesni Baltųjų rūmų planai mirties atveju apmokestinti nerealizuotą kapitalo prieaugį ir padidinti kapitalo prieaugio normą Kapitolijaus kalne susidūrė su griežta demokratų opozicija, nors administracija vis dar palaiko šias idėjas.

 

    Wydeno pasiūlymas, kuris būtų labiau orientuotas į milijardierių nerealizuotą kapitalo prieaugį, sulaukė Bideno palaikymo, tačiau praėjusį rudenį nepavyko įgyti traukos tarp aukščiausių Kongreso demokratų. Bideno versija, sukurta, kaip minimalus mokestis, kitais metais gali susidurti su tais pačiais politiniais suvaržymais ir dar daugiau problemų, jei Atstovų Rūmai ar Senatas pereis respublikonams kontroliuoti.

 

    Jei priemonė būtų priimta, ji greičiausiai susidurs su teisiniais iššūkiais dėl jos konstitucingumo pagal 16-ąjį JAV Konstitucijos pakeitimą. Net ir gavus papildomą finansavimą, kurio ieškojo Bidenas, Vidaus pajamų tarnybai gali būti sunku administruoti pasiūlymą ir ji atsidurtų užsitęsusiuose ginčuose su mokesčių mokėtojais.

 

    Pagal galiojančius įstatymus kapitalo prieaugis apmokestinamas tik tada, kai jis realizuojamas – kai turtas parduodamas – ir jis apmokestinamas mažesniu tarifu, nei įprastos pajamos. Kai žmonės miršta, tas nerealizuotas pelnas nėra apmokestinamas, kaip pajamos. Vietoj to, įpėdiniai moka kapitalo prieaugio mokesčius tik nuo pelno, gauto po ankstesnio savininko mirties, ir tik tada, kai įpėdiniai parduoda. Jie dažnai yra skolingi turto mokesčiams už savo grynąją vertę mirties metu.

 

    Ši sistema skatina žmones saugoti vertinamą turtą iki mirties. Daugelis labai turtingų žmonių tai daro ir kiekvienais metais praneša apie apmokestinamąsias pajamas, kurios yra daug mažesnės, nei jų turto prieaugis. Bideno planas tą paskatą smarkiai sumažintų, bet nepanaikintų.

 

    Pagrindinis demokratų iššūkis buvo parengti pasiūlymus, kaip padidinti mokesčių pajamas iš turtingų ir dideles pajamas gaunančių namų ūkių, taip pat korporacijų. Įstatymų leidėjai ir Bideno administracijos pareigūnai tikisi, kad derybos dėl šios darbotvarkės gali būti atnaujintos artimiausiomis savaitėmis, siekiant iki vasaros pabaigos priimti įstatymo projektą, kuriuo padidinami mokesčiai, po kelis mėnesius trukusių bandymų. [1]

 

1.  U.S. News: Biden to Pitch New Tax on the Wealthiest --- Planned 20% minimum levy would apply to households worth more than $100 million
Rubin, Richard; Duehren, Andrew.
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 28 Mar 2022: A.4.

 

U.S. News: Biden to Pitch New Tax on the Wealthiest --- Planned 20% minimum levy would apply to households worth more than $100 million

"WASHINGTON -- President Biden will propose a new minimum tax on households worth more than $100 million as part of his annual budget, the White House said Saturday, in a bid to ensure the very wealthiest Americans pay at least 20% in tax on their income and rising asset values each year.

The proposal would affect fewer than 20,000 households, and it would apply only to those who don't pay at least 20% in tax on a combination of income as typically defined and their unrealized gains on unsold assets such as stocks and closely held businesses. The plan would generate roughly $360 billion in revenue over 10 years, according to a White House fact sheet. That is about twice as much money as raising the top individual income-tax rate to 39.6% from 37%, and it would affect a much smaller group of people.

The biggest chunk of money in the new Biden plan would come from taxes on unrealized gains built up over many years, which could include much of the wealth of founders of large technology companies such as Amazon.com Inc. and Facebook parent Meta Platforms Inc. Those people could spread their initial payments over nine years; subsequent annual minimum taxes could be spread over five years.

There would be no exemptions for particular asset classes, but there would be special rules for illiquid taxpayers. People wouldn't have to make annual valuations of illiquid assets, and they could defer some taxes -- with interest charges -- until death or asset sale.

The proposal is the latest Biden administration effort to capture more revenue from the capital gains of wealthy Americans. Like other Democratic ideas, it would mark a significant change in how income is defined for tax purposes, creating a whole new separate tax structure that would capture rising asset values for the government even before those assets are sold.

The Biden plan contains several features that are different from previous attempts to tax the wealthiest sliver of Americans, such as annual wealth taxes or taxing assets as if they were sold each year.

"While there are differences between the president's proposal and the Billionaires Income Tax, we're rowing in the same direction," said Senate Finance Committee Chairman Ron Wyden (D., Ore.), referring to his own plan.

Under the Biden plan, if assets declined in value, the future stream of payments would be adjusted downward. Value increases would lead to a new, larger stream of tax payments. Asset sales could also lead to adjustments in the required minimum-tax payments. The policy aim is effectively partial prepayment of taxes that would ultimately be owed at sale, death or gift, with a minimum average 20% tax rate over the long term.

Previous White House plans to tax unrealized capital gains at death and raise the capital-gains rate faced stiff Democratic opposition on Capitol Hill, though the administration still backs those ideas.

Mr. Wyden's proposal, which would have been more focused on billionaires' unrealized capital gains, drew support from Mr. Biden but failed to gain traction with top congressional Democrats last fall. Mr. Biden's version, designed as a minimum tax, could face the same political constraints and even more trouble next year if the House or Senate tips to Republican control.

If enacted, the measure would likely face legal challenges to its constitutionality under the 16th Amendment. Even with the additional funding sought by Mr. Biden, the Internal Revenue Service could struggle to administer the proposal and would find itself in protracted disputes with taxpayers.

Under current law, capital gains are taxed only when they are realized -- when the asset is sold -- and they are taxed at lower rates than ordinary income. When people die, those unrealized gains aren't taxed as income. Instead, heirs pay capital-gains taxes only on the gains since the prior owner's death, and only when the heirs sell. They do often owe estate taxes on their net worth at death.

That system creates an incentive for people to hold appreciated assets until death. Many very wealthy people do just that, reporting taxable incomes each year that are far less than the gains in their wealth. The Biden plan would sharply reduce, but not eliminate, that incentive.

Crafting proposals to raise more tax revenue from wealthy and high-income households, as well as corporations, has been a central challenge for Democrats. Lawmakers and Biden administration officials are hopeful that talks on that agenda can restart in the coming weeks, with the goal of passing a bill that raises taxes before the end of the summer after months of stalled attempts.” [1]

1.  U.S. News: Biden to Pitch New Tax on the Wealthiest --- Planned 20% minimum levy would apply to households worth more than $100 million
Rubin, Richard; Duehren, Andrew.
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 28 Mar 2022: A.4.