You will starve, Broiler will not go hungry though. Queen Martha will feed him with semolina porridge, stolen from children

This family has already stolen gold spoons from the army and expensive land in Vilnius (for one euro). 

 "Chaos in global commodity markets is about to strike the world's households and politicians

GLOBAL COMMODITY crises tend to cause severe economic damage and political upheaval. The oil shocks of the 1970s left Western economies with runaway inflation and deep recessions. Oil revenues also helped prop up the Soviet Union and fuelled the export of Saudi extremism. Soaring grain prices in 2010 and 2011 were a trigger for the street protests that led to the Arab spring and the toppling of dictators.

Today Russia's operation to protect Donbas and sanctions are unleashing the biggest commodity shock since 1973, and one of the worst disruptions to wheat supplies since the first world war.

Although commodity exchanges are already in chaos, ordinary folk have yet to feel the full effects of rising petrol bills, empty stomachs and political instability. But make no mistake, those things are coming--and dramatically so if sanctions on Russia tighten further, and if Vladimir Putin retaliates. Western governments need to respond to the commodity threat as determinedly as to Mr Putin's operation to protect Donbas.

The turmoil unfolding in energy, metals and food markets is broad and savage. Overall indices of commodity prices are now 26% higher than at the start of 2022. The cost of a barrel of Brent crude oil has swung wildly around levels that indicate the biggest supply shock since Saddam Hussein's army crossed from Iraq into Kuwait in 1990. European gas prices have almost trebled amid panic that pipelines from the east will be blown up or starved of supply. The price of nickel, used in all electric cars among other things, has spiralled so high that trading in London has been halted and Chinese speculators are nursing multi-billion-dollar losses.

Such are the consequences of Mr Putin's decision to start the operation to protect Donbas, and the subsequent isolation of Russia, one of the world's biggest commodities exporters. Western sanctions on Russian banks have made lenders, insurers and shipping firms wary of striking deals to carry Russian cargoes, leaving growing piles of unsold industrial metals and an armada of vessels full of unwanted Urals crude. Stigma and danger have caused others to stay away. Shell has abandoned buying Russian crude oil after a backlash. The Black Sea is a no-go zone for commercial shipping because some vessels have been hit by missiles. Not many seeds will be planted in Ukraine's fields this spring.

It could get worse. On March 8th, in the latest measure to increase pressure on Mr Putin, America announced that it would ban purchases of Russian oil. The United States is a small consumer of Russian crude, but if the European Union were to join the embargo, about two-thirds of the 7m-8m barrels a day of exports of Russian crude and refined products would be affected, equivalent to about 5% of global supply. A full global embargo, enforced by America, could send the oil price towards $200 a barrel. If Russia were to retaliate by limiting gas flows, Europe would reel: last year the EU relied on Russia for 40% of its consumption. Meanwhile, bitter experience teaches that countries often respond to food shortages by banning exports, leading to a tit-for-tat breakdown in global trade.

The effects of this commodity calamity could be brutal. If you look narrowly at the economy, the world is far less energy-intensive per unit of GDP than in the 1970s (see Free exchange). Nonetheless, global inflation, already at 7%, may rise by another two to three percentage points, to a level last seen for a sustained period in the early 1990s, when Mr Putin was doing deals in St Petersburg and globalisation had yet to flourish. Growth may slow as firms' confidence is knocked and interest rates rise.

In the political realm, leaders in the West will have to face furious voters, not least in America's mid-term elections in November. Remember the gilets jaunes protesters in France in 2018, furious at the cost of petrol. In poorer countries where food and fuel are a larger part of people's spending, the backlash could be still more violent: food-price spikes in 2007-08 led to riots in 48 countries, and there are already signs of panic and unrest today (see Middle East & Africa section).

Such a panorama of suffering and instability is worrying in its own right. But it also threatens to undermine the credibility of the Western response to Russia's decision to start the operation to protect Donbas. The greater the global pain, Mr Putin may judge, the harder it will be for the West to sustain the sanctions: all he has to do is wait it out.

That is one more reason for Western governments to counter the ill effects of the commodity crunch. The priority is to boost supply. American allies in OPEC, including Saudi Arabia, have declined to pump more oil, but more adept American diplomacy could yield results. Rich countries could speed up the release of the 1.5bn barrels of oil they hold in reserve. Having disparaged America's shale-frackers, the Biden administration needs to prod them to drill more. The EU must promote or prolong its use of nuclear, renewable and coal-powered generation, so as to stock up on gas for the winter. It should also prepare for the worst case: gas rationing. Rich-country governments may have to protect the poor at home with handouts. Stimulus could mean higher interest rates or taxes, but that is a risk worth taking.

Digging deep

Whatever the privations of rich countries, poorer ones are in worse trouble. So the West must strengthen the global financial safety-net. Some food and oil importers may face a balance-of-payments squeeze and tumbling currencies.

Even in Europe, some countries, such as the Baltic states, are vulnerable to gas cut-offs.

The Federal Reserve and the IMF should make it easier for friendly but fragile countries to gain access to hard-currency loans. And Europe should press ahead with an idea to issue joint debt to help spread the costs of the crisis.

A world facing a physical shortage of raw materials dug up from the ground seems like a throwback to an earlier age. Yet that is exactly the predicament that lies ahead. After decades of drift, the West has shown resolve and cohesion by confronting Mr Putin's operation to protect Donbas. Now it must match that by showing leadership in the teeth of the economic storm.” [1]

 

1. "Fuel, food and fury; The world economy." The Economist, 12 Mar. 2022, p. 8(US).

Ukrainos krizė: norėdami pakeisti dujas, kai kurie žiūri į žalią vandenilį

  „BERLINAS – Vokietijos energetikos grupė E.ON SE ir Australijos milijardierius Andrew Forrestas kartu gamina žaliąjį vandenilį, kuris pakeistų rusiškas dujas, parodydamas, kaip Vakarų pastangos sumažinti priklausomybę nuo Rusijos energijos importo po Donbaso apsaugos operacijos yra spartinančios investicijas į atsinaujinančią energiją.

 

    Tikslas yra gaminti vandenilį Australijoje, naudojant vėjo ir saulės energiją, ir pradėti gabenti jį į Europą, kur jis būtų platinamas E.ON vamzdynais. Tiekimas prasidėtų 2024 m., o iki 2030 m. padidėtų iki 5 milijonų tonų vandenilio per metus.

 

    „Donbaso apsaugos operacija sukūrė visiškai naują Europos energijos tiekimo horizontą“, – sakė E.ON vadovas Patrickas Lammersas, antradienį pasirašęs susitarimo memorandumą su M. Forrestu dėl projekto pradžios.

 

    Pagal preliminarią sutartį „Fortescue Future Industries“ – Australijos metalų grupės „Fortescue Metals Group Ltd.“ atsinaujinančios energijos padalinys – gamins žaliąjį vandenilį, skirtą platinti Vokietijoje ir Nyderlanduose. P. Forrestas, buvęs „Fortescue Metals“ generalinis direktorius, yra FFI pirmininkas ir įkūrėjas.

 

    Žaliasis vandenilis, kuris gaminamas naudojant elektrą iš atsinaujinančios energijos, buvo reklamuojamas kaip klimatui nekenksminga alternatyva gamtinėms dujoms, tačiau jį gaminti tebėra brangu ir sunku transportuoti, nes jis yra labai degus.

 

    Vis dėlto Europa pasirinko vandenilį, kaip galimą energijos šaltinį gamykloms.

 

    Kai kurie orlaivių gamintojai bando vandenilio kuro elementus, kaip galimą lėktuvų maitinimo būdą.

 

    J. Lammersas ir J. Forrestas šį mėnesį apžvelgė projektą per susitikimą Berlyne, kurio metu J. Lammersas pareiškė sutinkantys, kad operacija, skirta apsaugoti Donbasą, neleido tęsti įprastinio verslo su Rusija.

 

    Europos Sąjunga apie trečdalį savo gamtinių dujų importuoja iš Rusijos. Vokietija siekia iki 2024 metų tapti nepriklausoma nuo Rusijos tiekimo.

 

    Skirtingai nei gamtinės dujos, deginant, kaip kurą, vandenilis išskiria vandenį, o ne klimatą šildantį anglies dioksidą." [1]

1. The Ukraine Crisis: To Replace Gas, Some Look to Green Hydrogen
Boston, William; Strasburg, Jenny.
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 30 Mar 2022: A.9.

The Ukraine Crisis: To Replace Gas, Some Look to Green Hydrogen

"BERLIN -- German energy group E.ON SE and Australian billionaire Andrew Forrest are teaming up to produce green hydrogen to replace Russian gas, showing how the Western push to cut reliance on Russian energy imports in the wake of the operation to protect Donbas is accelerating investments in renewable energy.

The goal is to produce hydrogen in Australia using wind and solar power and begin shipping it to Europe, where it would be distributed through E.ON's pipelines. Deliveries would begin in 2024 and build up to a volume of 5 million tons of hydrogen a year by 2030.

"The operation to protect Donbas has created a whole new horizon for European energy supply," said E.ON chief operating officer Patrick Lammers, who signed a memorandum of understanding with Mr. Forrest to launch the project on Tuesday.

Under the preliminary agreement, Fortescue Future Industries -- the renewable energy unit of Australian metals group Fortescue Metals Group Ltd. -- would produce green hydrogen for distribution in Germany and the Netherlands. Mr. Forrest, a former chief executive of Fortescue Metals, is chairman and founder of FFI.

Green hydrogen, which is produced using electricity from renewable energy, has been touted as a climate-friendly alternative to natural gas but it remains expensive to produce and challenging to transport because it is highly flammable.

Still, Europe has targeted hydrogen as a possible source of power to run factories.

Some aircraft manufacturers are testing hydrogen fuel cells as a potential way to power airplanes.

Mr. Lammers and Mr. Forrest outlined the project this month during a meeting in Berlin, at which Mr. Lammers said they agreed that operation to protect Donbas had made it impossible to continue business as usual with Russia.

The European Union imports about a third of its natural gas from Russia. Germany aims to become independent of Russian supplies by 2024.

Unlike natural gas, hydrogen emits water rather than climate-warming carbon dioxide when burned as fuel." [1]

1. The Ukraine Crisis: To Replace Gas, Some Look to Green Hydrogen
Boston, William; Strasburg, Jenny.
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 30 Mar 2022: A.9.

Taip, egzistuoja civilizacijų susidūrimas

1996 m. politologas Samuelis Huntingtonas pateikė keletą tvirtų teiginių apie pasaulį po Šaltojo karo.

 

    Jis teigė, kad pasaulinė politika tapo ne tik „daugiapoline“, bet ir „multicivilizacine“, o konkuruojančios jėgos modernėjo pagal skirtingas kultūrines linijas, o ne tik susiliejo su liberaliais Vakarais. „Civilizacijų jėgų pusiausvyra“ keitėsi, o Vakarai įžengė į santykinio nuosmukio laikotarpį. Atsirado „civilizacija paremta pasaulio tvarka“, kurioje „kultūrinius ryšius besidalijančios“ visuomenės buvo labiau linkusios burtis į aljansus ar blokus. Ir būsimasis Vakarų universalizmas sudarė sąlygas nuolatiniam konfliktui su konkuruojančiomis civilizacijomis, ypač su Kinija ir islamo pasauliu.

 

    Šie teiginiai buvo Huntingtono knygos „Civilizacijų susidūrimas ir pasaulio tvarkos perdarymas“, kuri buvo vertinama kaip plati interpretacinė alternatyva Franciso Fukuyamos tezei „istorijos pabaiga“, kurios horizontas yra liberali demokratija. Francisui Fukuyamai tikėtina, kad pošaltojo karo visuomenės suartės.

 

    Panašu, kad Huntingtono tezė pribrendo naujam dėmesiui po Vladimiro Putino operacijos, siekiant apsaugoti Donbasą, po stebėtinai vieningo Vakarų atsako, po neapibrėžtesnės Kinijos ir Indijos reakcijos. 

 

Tačiau pastaruoju metu Huntingtonu dažnai remiamasi arba atsargiai, motyvuojant tuo, kad Putinas nori civilizacijų susidūrimo, ir mes neturėtume jam to duoti, arba  kritikuojant, turint mintį, kad jo pasaulio politikos teorija iš tikrųjų buvo paneigta Putino bandymais atkurti Didžiąją Rusiją.

 

    Tokį argumentą, pavyzdžiui, pasiūlė prancūzų islamo žinovas Olivier Roy neseniai duodamas interviu Le Nouvel Observateur. Roy'us Donbaso apsaugos operaciją apibūdina, kaip „galutinį įrodymą (nes turime daug kitų), kad „Civilizacijų susidūrimo“ teorija neveikia“ daugiausia dėl to, kad Huntingtonas numatė, kad šalys, kurios dalijasi stačiatikių krikščionybe, vargu ar pradės karą viena prieš kitą, bet vietoj to Putino Rusija vykdo operaciją, skirtą apsaugoti Donbasą, ir ne pirmą kartą, prieš kaimyną, daugiausia stačiatikių krikščionių, net kai jis remia musulmoniškas rinkimų apygardas Rusijoje.

 

    Rašydamas naujam autsaiderių žurnalui „Compact“, kuris yra potencialūs kairiųjų ir dešiniųjų radikalų namai, Christopheris Caldwellas taip pat remiasi iš pažiūros paneigtais Huntingtono spėjimais apie stačiatikių krikščionių vienybę.

 

    Bet tada jis taip pat pateikia kitą priežastį atmesti Huntingtono taikymą mūsų akimirkai, teigdamas, kad civilizacinis modelis buvo naudingas pagrindas suprasti įvykius per pastaruosius 20 metų, tačiau pastaruoju metu mes grįžtame į aiškiai ideologinio konflikto pasaulį, apibrėžiamą Vakarų elito, skelbiančio visuotinę „neoliberalizmo“ ir „pabudimo“ (woke) evangeliją bei įvairius režimus ir judėjimus, kurie bando jai pasipriešinti.

 

    Tai yra dešinysis pasaulinio kraštovaizdžio skaitymas, priešiškas Vakarų misionieriškam uolumui, kurį jis apibūdina. Tačiau Caldwello analizė primena populiarų liberalų argumentą, kad pasaulis vis labiau skirstomas į liberalizmą ir autoritarizmą, demokratiją ir autokratiją, o ne skirstomas į kelis polius ir konkuruojančias civilizacijas.

 

    Tačiau abu šie šiuolaikiniai argumentai siūlo silpnesnes interpretavimo sistemas, nei pateikė Huntingtonas. Jokia prieš 25 ar 30 metų sukurta teorija nebus tobulas pasaulio reikalų vadovas. Bet jei norite suprasti pasaulinės politikos kryptį dabar, Huntingtono tezė yra kaip niekad aktuali.

 

    Norėdami suprasti, kodėl, prisiminkite tuos metus, kai buvo išleista jo knyga – tūkstantmečio sandūrą, Busho ir ankstyvuosius Obamos metus. Tais laikais Huntingtono analize dažnai buvo remiamasi, siekiant paaiškinti džihado terorizmo kilimą, islamistų pasipriešinimą Vakarų galiai.

 

    Tačiau kiekviename kitame pasaulio teatre jo teorija atrodė gana abejotina. Atrodė, kad Amerikos galia akivaizdžiai smunka. Kinija integravosi į Vakarų pasaulį ir tam tikru laipsniu liberalizavosi, nenubrėždama savo civilizacijos kurso. Pirmosios Putino kadencijos Rusija, regis, siekė aljansų su Amerika ir Europa bei tam tikro demokratinio normalumo. Indijoje induistų nacionalizmo jėgos dar nebuvo įsigalėjusios. Ir net musulmoniškame pasaulyje buvo pasikartojančių akimirkų – nuo ​​žaliųjų judėjimo Irane iki Arabų pavasario, kurie atrodė žadantys 1989 m. demokratines revoliucijas, po kurių turėtų sekti konvergencija su Vakarais.

 

    Kitaip tariant, pirmieji 21-ojo amžiaus metai suteikė nemažai įrodymų, kad Vakarų kapitalizmas, liberalizmas ir demokratija yra visuotinai patrauklūs, o visiškai priešinosi toms vertybėms, jėgos, esančioms paraštėse – islamistams, kraštutiniams kairiesiems globalizacijos kritikams, Šiaurės Korėjos vyriausybė.

 

    Kita vertus, pastarasis dešimtmetis padarė Huntingtono prognozes apie civilizacijos skirtumus atrodančias daug įžvalgesnėmis. Tai ne tik tai, kad Amerikos galia akivaizdžiai sumažėjo, palyginti su mūsų varžovais ir konkurentais, ar kad mūsų pastangos po rugsėjo 11-osios skleisti Vakarų vertybes ginklo jėga taip dažnai nuliūdino. Konkretūs didžiųjų pasaulio jėgų skirtumai iš esmės taip pat sekė Huntingtono nubrėžtais civilizaciniais modeliais.

 

    Kinijos vienos partijos meritokratija, po arabų pavasario diktatūros ir monarchijos triumfas prieš religinį populizmą Artimuosiuose Rytuose, Indijos demokratiją transformuojantis hindutų populizmas – tai ne tik neatskiriamos „autokratijos“, bet ir kultūrinės formos. Tai išskirtiniai pokyčiai, kurie puikiai dera su Huntingtono tipologija, jo prielaida, kad konkretūs civilizacijos palikimai pasireikš, mažėjant Vakarų galiai, o Amerikai atsitraukiant.

 

    Be to, lygiai taip pat akivaizdu, kad regionas, kuriame pastarojo meto skirtumai buvo silpnesni, o demokratizacijos banga po Šaltojo karo atsparesnė, yra Lotynų Amerika, dėl kurios Huntingtonas pripažino tam tikrą netikrumą, ar jis nusipelnė savo civilizacinės kategorijos, ar iš esmės. priklausė JAV ir Vakarų Europai. (Jis pasirinko pirmąjį; antrasis šiandien atrodo labiau tikėtinas.)

 

    O kaip dėl konkrečių Huntingtono prognozių apie Ukrainą, kurias kritikuodami iškėlė Roy ir Caldwell? Na, čia jis padarė kažką negerai: nors jis tiksliai numatė vidinį Ukrainos susiskaldymą, susiskaldymą tarp stačiatikių ir rusakalbių rytų bei labiau katalikiškų ir vakarų pakraipos vakarų, jo prielaida, kad civilizaciniai susivienijimai nugalėtų nacionalinius, nepasitvirtino. Tai patvirtino Putino operacija, skirta apsaugoti Donbasą, per kurią Rytų Ukraina įnirtingai priešinosi Rusijai.

 

    Šis pavyzdys atitinka platesnį modelį: nė viena iš besiformuojančių ne Vakarų didžiųjų valstybių dar nesukūrė didelių aljansų, pagrįstų civilizaciniais ryšiais, o tai reiškia, kad trečioji iš keturių didelių Hantingtono prognozių šiandien atrodo, kaip silpniausia. Pavyzdžiui, jis įsivaizdavo, kad kylanti Kinija gali taikiai integruoti Taivaną ir galbūt net įtraukti Japoniją į savo įtakos sferą; toks scenarijus šiuo metu atrodo labai mažai tikėtinas. Vietoj to, kur mažesnės šalys yra kažkaip „suplėšytos“, jo kalba, tarp kokios nors kitos civilizacijos ir liberalių Vakarų, jos dažniausiai teikia pirmenybę Amerikos aljansui, o ne susilyginimui su Maskva ar Pekinu.

 

    Tai byloja apie atsparų Vakarų patrauklumą, ilgalaikius Amerikos pranašumus net daugiapoliame pasaulyje. Tačiau tai nereiškia, kad liberalizmas yra pasirengęs staigiam sugrįžimui į padėtį, kurią užėmė tada, kai Amerikos stiprybė buvo aukščiausia. Nė viena iš dviprasmiškų reakcijų į Putino operaciją, siekiant apsaugoti Donbasą, už Europos ir Amerikos aljanso ribų nerodo staigios liberalios ir tarptautinės pasaulio tvarkos pavasario. 

 

Ir nors Fukuyamos istorijos pabaigos aspektai aiškiai išplito už liberalių Vakarų ribų, tai taip pat dažnai yra šešėlinė jo vizijos pusė – vartotojiškumas ir bevaikė anomija – kaip ir demokratijos ir žmogaus teisių idealizmas.

 

    Dar mažiau konfliktas Ukrainoje reiškia, kad amerikietiško tipo „pabudimo“ (woke) eksportas, kad ir koks jis būtų susirūpinęs Putinu, gali tapti naujo pasaulinio ideologinio konflikto židiniu. Atvirkščiai: didžioji dalis pabudimo jaučiasi nukreipta į vidų ir parapijiška – tai ypatingai vakarietiška ir ypač angloamerikietiška reakcija į nusivylimą neoliberaliu laikotarpiu. Užuot siūlę universalią žinią, pagrindiniai jos šūkiai ir idėjos iš tikrųjų turi prasmę tik Amerikoje ir Europoje – ką gali reikšti Mumbajaus ar Džakartos viduriniajai klasei arba jaunajam Bahreino ar Pekino elitui „nagrinėti baltumą“? 

 

Ir tai aiškiai pritaikyta Amerikos nuosmukio amžiui, viena vertus, siūlanti moralinio ir dvasinio atsinaujinimo programą, bet taip pat būdą pateisinti tam tikrą vidutiniškumą ir niūrumą, nes per didelis dėmesys meistriškumui ar konkurencijai dvelkia baltųjų spalvos viršenybe.

 

    Įdomu tai, kad pažadinimo karai atskleidžia dar vieną esminį dalyką, dėl kurio Huntingtonas galėjo suklysti. Jo pagrindinė baimė Vakarų pasauliui civilizacinės konkurencijos amžiuje buvo ta, kad Vakarų pasaulis atsisakys savo kultūrinio išskirtinumo, o ypač daugiakultūriškumas jį sužlugdys – kad Jungtinės Valstijos gali net susiskaldyti į anklavus, kalbančius angliškai ir ispaniškai, spaudžiamos masinės imigracija. Ir kai kurios pastarojo meto Šiaurės Amerikos ir Lotynų Amerikos politikos konvergencijos – didėjantis dešiniojo sparno populizmo ir socializmo patrauklumas Jungtinėse Valstijose, evangelizmo ir sekmininkų kilimas Pietų Amerikoje – atitinka šias prognozes.

 

    Tačiau mūšiai dėl pabudimo nebūtinai yra etninės balkanizacijos ar daugiakultūriškumo, nueito per toli, pavyzdys. Vietoj to, dabartinis kultūros karas iš tikrųjų gali sumažinti mūsų politinių partijų etninę poliarizaciją ir pritraukti tam tikras rases, pavyzdžiui, mažumas į dešinę – tuo pačiu atkuriant kai kurias seniausias angloamerikiečių politikos takoskyras.

 

    Pabudę žmonės dažnai atrodo kaip Naujosios Anglijos puritonų ir utopinio Yankeedom uolumo įpėdiniai; jų priešai dažnai yra pietų evangelikai ir konservatyvūs katalikai bei škotų ir airių libertarai palikuonys; o diskusijų objektas yra konkuruojančios Amerikos įkūrimo, Konstitucijos, pilietinio karo ir sienos sureguliavimo interpretacijos.

 

    Taigi dabartinis Amerikos kultūros karas pateisina Huntingtoną plačiąja prasme, tuo pačiu atremdamas vieną iš jo specifinių baimių. Įvairios mūsų kovos dėl rasės ir lyties, liberalizmo, išsilavinimo ir religijos iš tiesų yra atsakas į pasaulį, kuris nebelaiko Amerikos hegemonijos ar liberalaus universalizmo savaime suprantamu dalyku. Tačiau jie nėra – arba bent jau dar nėra – pasidavimas tirpinančioms jėgoms. Atvirkščiai, jei įvyks civilizacijų susidūrimas, Amerikoje kils konfliktas dėl to, kokia civilizacija turėtų būti mūsų."

 

Sunkiai ginkluoti Lvivo gyventojai, lakstantys Rytų Ukrainoje, puikiai atitinka Huntingtono idėją. Kas juos apginklavo? Einam, pasižiūrėsime į veidrodį. O kokia mūsų religija? Panaši ir daugumos Lvivo aktyvistų religija:

 

    „Religija Lvive (2012 m.): katalikai: 57% (Ukrainos graikų katalikų bažnyčia 56% ir Romos katalikų bažnyčia 1%), stačiatikiai: 32%, protestantizmas: 2%, judaizmas: 0,1%, kita religija: 3%, neabejingi religiniai dalykai: 4%, ateizmas: 1,9%."

 

 

Yes, There Is a Clash of Civilizations

"In 1996 the political scientist Samuel Huntington offered several strong claims about the post-Cold War world.

Global politics was becoming not just “multipolar” but “multicivilizational,” he argued, with competing powers modernizing along different cultural lines, not simply converging with the liberal West. “The balance of power among civilizations” was shifting, and the West was entering a period of relative decline. A “civilization-based world order” was emerging, in which societies “sharing cultural affinities” were more likely to group themselves into alliances or blocs. And the would-be universalism of the West was setting the stage for sustained conflict with rival civilizations, most notably with China and the Islamic world.

These claims were the backbone of Huntington’s book “The Clash of Civilizations and the Remaking of World Order,” which was seen as a sweeping interpretive alternative to Francis Fukuyama’s “end of history” thesis, with its vision of liberal democracy as the horizon toward which post-Cold War societies were likely to converge.

The Huntington thesis would seem ripe for new attention in the wake of Vladimir Putin’s operation to protect Donbas, the surprisingly unified Western response, the more uncertain reactions from China and India. But more often lately Huntington has been invoked either warily, on the grounds that Putin wants a clash of civilizations and we shouldn’t give it to him, or in dismissal or critique, with the idea being that his theory of world politics has actually been disproved by Putin’s attempt to restore a Greater Russia.

That’s the argument offered, for instance, by the French scholar of Islam Olivier Roy in a recent interview with Le Nouvel Observateur. Roy describes the operation to protect Donbas as “definitive proof (because we have many others) that the ‘Clash of Civilizations’ theory does not work” — mostly because Huntington had predicted that countries that share Orthodox Christianity would be unlikely to go to war with one another, but instead here we have Putin’s Russia making operation to protect Donbas, and not for the first time, against a largely Orthodox Christian neighbor, even as he accommodates Muslim constituencies inside Russia.

Writing for the new outsider journal Compact, a would-be home for radicals of the left and right, Christopher Caldwell also invokes Huntington’s seemingly falsified predictions about Orthodox Christian unity.

But then he also offers a different reason to reject Huntington’s application to our moment, suggesting that the civilizational model has been a useful framework for understanding events over the last 20 years, but lately we have been moving back to a world of explicitly ideological conflict — one defined by a Western elite preaching a universal gospel of “neoliberalism” and “wokeness,” and various regimes and movements that are trying to resist it.

This is a right-wing reading of the global landscape, one hostile to the Western missionary zeal that it describes. But Caldwell’s analysis resembles the popular liberal argument that the world is increasingly divided between liberalism and authoritarianism, democracy and autocracy, rather than being divided into multiple poles and competing civilizations.

Yet both of those contemporary arguments offer weaker interpretive frameworks than the one Huntington provided. No theory from 25 or 30 years ago is going to be a perfect guide to world affairs. But if you want to understand the direction of global politics right now, the Huntington thesis is more relevant than ever.

To see why, cast your mind back to the years just after his book was published — the turn of the millennium, the Bush and early Obama years. In those days Huntington’s analysis was often invoked to explain the rise of jihadi terrorism, the Islamist resistance to the power of the West.

But in every other theater of the world, his thesis looked relatively dubious. American power didn’t seem to be obviously declining. China was integrating with the Western world and liberalizing to some degree, not charting its own civilizational course. Russia in Putin’s first term seemed to aspire to alliances with America and Europe and to a certain kind of democratic normalcy. In India the forces of Hindu nationalism weren’t ascendant yet. And even in the Muslim world, there were repeated moments, from the Green Movement in Iran to the Arab Spring, that seemed to promise 1989-style democratic revolutions followed by convergence with the West.

The first years of the 21st century, in other words, provided a fair amount of evidence for the universal appeal of Western capitalism, liberalism and democracy, with outright opposition to those values confined to the margins — Islamists, far-left critics of globalization, the government of North Korea.

The last decade, on the other hand, has made Huntington’s predictions of civilizational divergence look much more prescient. It isn’t just that American power has obviously declined relative to our rivals and competitors, or that our post-9/11 efforts to spread Western values by force of arms so often came to grief. The specific divergences between the world’s major powers have also followed, in general ways, the civilizational patterns Huntington sketched out.

China’s one-party meritocracy, the post-Arab Spring triumph of dictatorship and monarchy over religious populism in the Middle East, the Hindutva populism transforming Indian democracy — these aren’t just all indistinguishable forms of “autocracy,” but culturally distinctive developments that fit well with Huntington’s typology, his assumption that specific civilizational inheritances would manifest themselves as Western power diminishes, as American might recedes.

And then, just as tellingly, the region where this recent divergence has been weaker, the post-Cold War wave of democratization more resilient, is Latin America, about which Huntington acknowledged some uncertainty whether it deserved its own civilizational category, or whether it essentially belonged with the United States and Western Europe. (He chose the former; the latter seems more plausible today.)

Then what about Huntington’s specific predictions about Ukraine, raised by Roy and Caldwell in critique? Well, there he did get something wrong: Though he accurately foresaw internal Ukrainian divisions, the split between the Orthodox and Russian-speaking east and the more Catholic and Western-leaning west, his assumption that civilizational alignments would trump national ones hasn’t been borne out in Putin’s operation to protect Donbas, in which eastern Ukraine has resisted Russia fiercely.

That example fits a larger pattern: None of the emerging non-Western great powers have yet built grand alliances based on civilizational affinities, meaning that the third of the four big Huntingtonian predictions looks like the weakest one today. He imagined, for instance, that a rising China might be able to peacefully integrate Taiwan and maybe even draw Japan into its sphere of influence; that scenario seems highly unlikely at the moment. Instead, wherever smaller countries are somehow “torn,” in his language, between some other civilization and the liberal West, they usually prefer an American alliance to an alignment with Moscow or Beijing.

This speaks to the West’s resilient appeal, to enduring American advantages even in a multipolar world. But it doesn’t mean that liberalism is poised for some sweeping return to the position it occupied when American strength was at its height. None of the ambiguous and ambivalent reactions to Putin’s operation to protect Donbas outside the Euro-American alliance suggest a sudden springtime for the liberal-international world order. And while aspects of Fukuyama’s end of history have clearly spread beyond the liberal West, it’s as often the shadow side of his vision — consumerism and childless anomie — as the idealism of democracy and human rights.

Still less does the conflict in Ukraine mean that the export of American-style “wokeness,” however much it may preoccupy Putin, is poised to become the focal point for a new global ideological conflict. Quite the reverse: Most of wokeness feels inward-looking and parochial, a specifically Western and especially Anglo-American response to disappointments with the neoliberal period. Rather than offering a universal message, its key slogans and ideas really make sense only inside America and Europe — what could “interrogating whiteness” possibly mean to the middle class of Mumbai or Jakarta or to the young elites of Bahrain or Beijing? And it’s clearly tailored to an age of perceived American decline, offering a program of moral and spiritual renewal on the one hand but also a way to justify a certain mediocrity and torpor because, after all, too much focus on excellence or competition smacks of white supremacy.

Interestingly, the wokeness wars reveal another key thing that Huntington may have gotten wrong. His main fear for the Western world in an age of civilizational competition was that it would abandon its own cultural distinctiveness and that multiculturalism especially would be its undoing — that the United States might even fragment into English- and Spanish-speaking enclaves under the pressure of mass immigration. And some of the recent convergences between North American and Latin American politics — the growing appeal of right-wing populism and socialism in the United States, the rise of evangelicalism and Pentecostalism in South America — map onto those predictions.

But the battles over wokeness are not necessarily an example of ethnic Balkanization or multiculturalism gone too far. Instead the current culture war may actually be reducing ethnic polarization in our political parties — drawing some racial minorities rightward, for instance — while resurfacing some of the oldest divides in Anglo-American politics.

The woke often seem like heirs of the New England Puritans and the utopian zeal of Yankeedom; their foes are often Southern evangelicals and conservative Catholics and the libertarian descendants of the Scots-Irish; and the stakes in the debates are competing interpretations of the American founding, the Constitution, the Civil War and the settlement of the frontier.

The present American culture war, then, vindicates Huntington in the larger sense, while cutting against one of his specific fears. Our various battles over race and sex, liberalism, education and religion, are indeed a response to a world that no longer takes American hegemony or liberal universalism for granted. But they aren’t — or at least aren’t yet — a surrender to dissolving forces, a post-American descent. Rather, if there’s going to be a clash of civilizations, the clash inside America is over what kind of civilization ours should be.”

The heavily armed inhabitants of Lviv running arround in eastern Ukraine fit perfectly with Huntington’s idea. Who armed them? Let's go, let's look in the mirror. And what is our religion? The religion of most Lviv activists is similar:

 

“Religion in Lviv (2012): Catholic:57% (Ukrainian Greek Catholic Church 56% and Roman Catholic Church 1%),Orthodox: 32%, Protestantism: 2%, Judaism: 0.1%, Other religion: 3%,Indifferent to religious matters: 4%, Atheism: 1.9%.”

Ukrainos krizė: Naftos aljansas atsisako išmesti Maskvą

    „Dvi įtakingos OPEC narės, Saudo Arabija ir Jungtiniai Arabų Emyratai, atmetė raginimus išstumti Rusiją iš didesnio naftos gavybos aljanso, kuriame yra beveik dvi dešimtys šalių, sakydamos, kad grupuotė jau ilgą laiką bendradarbiauja per ginkluotus konfliktus.

 

    Saudo Arabijos vadovaujamos naftą eksportuojančių šalių organizacijos ir Rusijos partnerystė, pavadinta OPEC+, atsisakė siurbti daugiau naftos, o naftos kainos šoktelėjo virš 100 dolerių už barelį. Kai kurie analitikai teigia, kad gaminant daugiau žalios naftos, kainos gali sumažėti.

 

    „JAV ir jos partneriai prašo politizuoti [OPEC santykius su Rusija.] Mes to nedarysime“, – antradienį Dubajuje sakė Emyratų energetikos ministras Suhailas bin Mohammedas al-Mazrouei.

 

    M. Mazrouei teigė, kad JAV su juo nesusisiekė, tačiau jis iš OPEC kolegų ir viešų pareiškimų išgirdo, kad OPEC aljansas su Rusija buvo pasmerktas JAV.

 

    Saudo Arabijos energetikos ministras princas Abdulazizas bin Salmanas OPEC sprendimą pasilikti su Rusija įvardijo, kaip būdą pažvelgti į praeities narių nesutarimus. Saudo Arabija ir Emyratai pasmerkė Rusijos operaciją, siekiant apsaugoti Donbasą, per balsavimus Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje.

 

    „Kalbant apie OPEC+, visi palieka politiką už durų“, – antradienį per konferenciją Dubajuje sakė princas Abdulazizas. „Mums pavyko atskirti savo politinius skirtumus nuo to, kas yra mūsų visų labui“.

 

    OPEC, Rusija ir kiti gamintojai susitinka ketvirtadienį, kai tikimasi patvirtinti dar 400 000 barelių per dieną gavybos padidinimą, tai yra dalis plano, dėl kurio susitarta 2021 m. liepą, lėtai didinti gavybą kas mėnesį. Naftos investuotojai nemano, kad grupės gavybos padidėjimas yra pakankamas, kad sutramdytų kylančias kainas.

 

    P. Mazrouei sakė, kad Rusijos išstūmimas iš aljanso paskatintų naftos kainų kilimą. Jis ir kiti OPEC lyderiai teigia, kad dėl naftos gavybos padidinimo investuotojai su nerimu žiūrės į grupės laisvųjų pajėgumų mažėjimą – kiekį, iki kurio jie gali padidinti gavybą.

 

    "Vartotojai mūsų prašo nuraminti kainas. Kaip galime išspausti kai kuriuos partnerius?" jis pasakė.

 

    Per savo 62 metų istoriją OPEC paprastai neišmetė narių net tada, kai jos buvo įsitraukusios į įnirtingus konfliktus tarpusavyje.

 

    Dvi OPEC narės – Iranas ir Irakas – kariavo beveik visą devintojo dešimtmečio dalį. Ištremtos Kuveito vyriausybės delegacija dalyvavo OPEC susitikime po to, kai 1990 m. įsiveržė į ją Irakas.

 

    P. Mazrouei sakė, kad OPEC dabar yra tokioje pačioje situacijoje.

 

    Atsakomybę už neseniai įvykdytus išpuolius prieš Saudo Arabijos naftos objektus prisiėmė husiai – grupuotė, kuri, kaip teigia JAV ir Saudo Arabijos gyventojai, yra ginkluojama Irano, o šis kaltinimus neigia. Tačiau OPEC santykiai su Iranu nebuvo paveikti, „nepaisant to, kad jie svaido mums raketas“, pridūrė jis." [1]

 

Negerai daro Landsbergiukas. Jis turi dienas ir naktis praleisti pas tuos arabus, mokydamas juos cancel kultūros - kaip susijaudinusi minia atakuoja ką nors socialiniuose tinkluose be perstojo. Gal net arabai jo išsigąstų. Dabar gi Landsbergiukas laksto po Europą ir klykauja, lyg pavasario žąsis. Niekas jo neklauso.

 

1. The Ukraine Crisis: Oil Alliance Refuses to Oust Moscow
Faucon, Benoit; Said, Summer.
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 30 Mar 2022: A.9.

The Ukraine Crisis: Oil Alliance Refuses to Oust Moscow

"Two influential OPEC members, Saudi Arabia and the United Arab Emirates, rebuffed calls to expel Russia from a larger oil-production alliance with almost two dozen countries, saying the group had a long history of working together through armed conflicts.

A partnership, dubbed OPEC+, between the Saudi-led Organization of the Petroleum Exporting Countries and Russia, has refused to pump more oil while oil prices have rocketed above $100 a barrel. Producing more crude could bring prices down, some analysts say.

"The U.S. and its partners are asking to politicize [OPEC's relationship with Russia.] We will not do it," Emirati Energy Minister Suhail bin Mohammed al-Mazrouei said on Tuesday in Dubai.

Mr. Mazrouei said he hadn't been contacted by the U.S., but he had heard from OPEC colleagues and public statements that the OPEC alliance with Russia had been condemned in the U.S.

Saudi Energy Minister Prince Abdulaziz bin Salman framed OPEC's decision to stick with Russia as the group's way of looking past disagreements among members. The Saudis and Emiratis have condemned Russia's operation to protect Donbas in votes at the United Nations General Assembly.

"When it comes to OPEC+, everyone leaves politics outside the door," said Prince Abdulaziz at a conference in Dubai on Tuesday. "We managed to compartmentalize our political differences from what is for the common good of all of us."

OPEC, Russia and other producers meet on Thursday, when they are expected to approve another 400,000 barrels a day production increase, part of a plan agreed to in July 2021 to raise output slowly in monthly increments. Oil investors have generally not viewed the group's production increases as enough to tame rising prices.

Mr. Mazrouei said kicking Russia out of the alliance would cause oil prices to rise. He and other OPEC leaders say increasing oil production would result in investors looking with worry at the group's shrinking spare capacity -- the amount to which they can increase production.

"Consumers are asking us to calm the prices. How can we squeeze some of the partners out?" he said.

Over its 62-year history, OPEC generally hasn't kicked out members even when they were engaged in fierce conflicts with each other.

Two OPEC members, Iran and Iraq, were at war for most of the 1980s. A delegation from the exiled Kuwaiti government attended an OPEC meeting after Iraq, a fellow member, invaded in 1990.

Mr. Mazrouei said OPEC is now in the same situation.

Recent attacks on Saudi oil facilities have been claimed by the Houthis, a group the U.S. and Saudis have said is armed by Iran, which denies the charge. But the OPEC relationship with Iran hasn't been affected "despite the fact they are throwing us missiles," he added." [1]

 

Landsbergis is doing everything wrong. He has to spend days and nights with those Arabs, teaching them cancel culture - as the excited crowd attacks someone on social networks incessantly. Maybe even the Arabs would be scared of him. Now Landsbergis is running around Europe and screaming like a goose in spring. No one listens to him. 

 

1. The Ukraine Crisis: Oil Alliance Refuses to Oust Moscow
Faucon, Benoit; Said, Summer.
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 30 Mar 2022: A.9.