Apple Seeks Shift Away From China

 

"TOKYO -- Apple Inc. has told some of its contract manufacturers that it wants to boost production outside China, citing Beijing's strict anti-Covid policy among other reasons, people involved in the discussions said.

India and Vietnam, already sites for a small portion of Apple's global production, are among the countries getting a closer look from the company as alternatives to China, the people said.

More than 90% of Apple products such as iPhones, iPads and MacBook laptops are manufactured in China by outside contractors, according to analysts. Apple's heavy dependence on the country is a potential risk because of Beijing's authoritarian Communist government and its clashes with the U.S., analysts have said.

Any move by Apple, the largest U.S. company by market capitalization, to emphasize production outside China could influence the thinking of other Western companies that have been considering how to reduce dependence on China for manufacturing or key materials. Such consideration has stepped up this year after Beijing refrained from criticizing Russia for its invasion of Ukraine and carried out lockdowns in some cities to fight Covid-19.

An Apple spokesman declined to comment. Asked generally about Apple's supply chain in April, Chief Executive Officer Tim Cook said, "Our supply chain is truly global, and so the products are made everywhere." He also said, "We continue to look at optimizing."

Apple was seeking to diversify away from China before Covid-19 spread around the globe in early 2020, but those plans were complicated by the pandemic. Now the Cupertino, Calif., company is pushing again and telling contractors where they should be looking to build new manufacturing capacity, the people involved in the discussions said.

Lockdowns as part of China's anti-Covid policy have caused supply-chain bottlenecks for many Western companies. Apple cautioned in April that the resurgence of Covid-19 threatens to hinder sales by as much as $8 billion in this quarter.

Because of China's travel restrictions, Apple has curtailed sending executives and engineers into the country over the past two years, making it hard to check production sites in person. Power outages last year also dented China's reputation for reliability.

While many Western companies face similar issues in China, Apple's size gives it bargaining power with contractors, said Ming-chi Kuo, a supply-chain analyst at TF International Securities. "Only a company like Apple can press for such supply-chain shifts," Mr. Kuo said.

Still, people in the industry said many of the reasons Apple has long kept China as its manufacturing hub remain in place: a well-trained workforce, low costs relative to the U.S. and a deep network of parts suppliers that is hard to re-create elsewhere without years of effort.

With the exception of India, the pool of qualified workers in China exceeds the entire population of many alternative countries in Asia. Local governments in China have worked closely with Apple to ensure its contractors have adequate land, labor and supplies to assemble iPhones and other electronics in giant factories.

Premier Li Keqiang of China said Thursday that Beijing wants to be a hot spot for foreign investment and will work closely with foreign companies to make sure its rules are predictable.

Another advantage is that Apple can sell many of its made-in-China phones and computers in the same country, with China often accounting for about one-fifth of Apple's global sales. Apple's Mr. Cook said in January that the company had the top four bestselling phones in urban China.

"Given the size of the domestic market and the well-established ecosystem for manufacturing, China would stay at the head of the pack and handle more value-added work for companies like Apple," an industry executive involved in the Apple supply chain said.

People who have spoken with Apple about its manufacturing plans said the company sees India as the closest thing to the next China, owing to its large population and low costs.

Taiwan-based assemblers Foxconn Technology Group and Wistron Corp. have already set up factories in India to produce iPhones mainly for that country's domestic market, where Apple sales are growing rapidly. In April, Apple said it has begun producing the latest generation of iPhones, the iPhone 13 series, in India.

Apple is now speaking to some existing suppliers about expanding in India, including potentially production for export, the people said.

One problem with India is the difficulty China-based assemblers have setting up shop there because of chilly relations between New Delhi and Beijing, analysts and suppliers said. The two countries' militaries fought a deadly clash along their disputed border in 2020 and recently have had a diplomatic dispute over Indian regulators' treatment of Chinese smartphone maker Xiaomi Corp.

For that reason, China-based manufacturing contractors that do business with Apple are looking more to Vietnam and other Southeast Asian nations, according to people familiar with the matter.

Vietnam borders China and is already a smartphone manufacturing hub for Apple's leading global rival, Samsung Electronics Co. South Korea-based Samsung has generally limited its exposure to China manufacturing.

India made 3.1% of the world's iPhones last year, and the proportion is forecast to increase to 6% to 7% this year, according to research firm Counterpoint. China accounts for almost all of the rest." [1]

1. Apple Seeks Shift Away From China
Yang, Jie. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 23 May 2022: A.1.

 

Kinija padeda pagrindinėms pramonės šakoms, ataskaitoje nustatyta --- Kinijos valstybės skiriamos lėšos, paskolos ir kitos paskatos pranoksta kitų pagrindinių ekonomikų

   „Remiantis nauju tyrimu, Kinija išleidžia daug daugiau, kad padėtų svarbioms pramonės šakoms su valstybės nukreiptomis lėšomis, pigiomis paskolomis ir kitomis vyriausybės paskatomis, rodo naujas tyrimas, kuris turėtų sustiprinti Vašingtone ir kitur vykstančias diskusijas dėl Pekino pramonės politikos taikymo.

 

    Tyrime, kurį Strateginių ir tarptautinių studijų centras paskelbs pirmadienį, nustatyta, kad Kinijos parama savo įmonėms 2019 m. – paskutiniais metais, apie kuriuos turimi išsamūs duomenys – sudarė mažiausiai 1,73 % jos bendrojo vidaus produkto – ir ši tendencija tęsiasi.

 

    Skaičiuojant doleriais, tai yra daugiau nei 248 milijardai JAV dolerių pagal rinkos valiutų kursą, o tai viršija apskaičiuotas Kinijos karines išlaidas, arba 407 milijardai JAV dolerių pagal valiutų kursus, kurie prisitaiko prie skirtingų šalių sąnaudų.

 

    Kinijos išlaidos tiek BVP dalimi, tiek doleriais yra žymiai didesnės, nei kitų septynių ataskaitoje analizuojamų ekonomikų, įskaitant Pietų Korėją, Prancūziją, Vokietiją, Japoniją, Taivaną, JAV ir Braziliją. Palyginimui, remiantis tyrimo duomenimis, 2019 m. JAV pramonės paramai išleido 0,39% savo BVP, o Pietų Korėja 2019 m. skyrė 0,67% savo produkcijos.

 

    „Kinija yra didelis skirtumas“, – sakė Vašingtone įsikūrusios ekspertų grupės Kinijos ekonomikos ekspertas Scottas Kennedy ir ataskaitos autorius. „Ji išleidžia milžinišką sumą pramonės politikai ir taip pat naudoja daugiau priemonių tokioms išlaidoms, nei bet kas kitas.

 

    Kinijos analitikai teigia, kad Pekino atskleidimas apie subsidijas geriausiu atveju yra miglotas, o jo pramonės politikos taikymas yra vienas ginčytiniausių klausimų, susijusių su šalies statistiniu ekonomikos modeliu. CSIS tyrimas yra pirmasis, kuriuo bandoma apibendrinti bendrą Kinijos gamybos paramą ir įvertinti, kaip ji atsilieka nuo kitų ekonomikų, kurios skyrė išteklius padėti gamintojams, o ne paliko savo plėtrą rinkos jėgoms.

 

    Nuo praėjusių metų pabaigos Bideno administracija ieško būdų, kaip pasipriešinti Pekinui dėl pramoninių subsidijų naudojimo, suteikiančio Kinijos įmonėms pranašumą prieš jų užsienio konkurentus.

 

    Naujasis tyrimas, kuris buvo vykdomas kelis mėnesius ir jau sukėlė tam tikrą šurmulį Vašingtone, galėtų padėti administracijos pareigūnams suprasti Kinijos paramos mastą, nes jie svarsto, ar pradėti naują tyrimą dėl Kinijos subsidijų, galbūt, naudojant 301 skyrių Prekybos įstatyme, leidžiantį JAV imtis baudžiamųjų veiksmų prieš tam tikrą prekybos partnerio veiklą.

 

    Ataskaita taip pat pateikiama tuo metu, kai JAV ir tarp jos sąjungininkių Europoje ir Azijoje vėl tampa madinga pramonės politika, kurią skatina pandemijos sukelti tiekimo grandinių sutrikimai ir konkurencija su Kinija.

 

    Nuo Vašingtono ir Briuselio iki Seulo ir Tokijo pareigūnai skubėjo skirti vyriausybės subsidijas, kad skatintų pramonės šakas, kurios, jų nuomone, yra strateginės, įskaitant puslaidininkius, elektromobilių baterijas ir vaistus.

 

    Išsivysčiusių ekonomikų atsinaujinęs susidomėjimas intervencinių priemonių taikymu paskatino Kinijos pareigūnus teigti, kad Pekino pramonės parama nėra tokia skirtinga, o tokios šalys, kaip JAV, tiesiog bando sutrukdyti Kinijos kilimui, atakuodamos Kinijos politiką.

 

    Ataskaitos tikslas, pasak autorių, tarp kurių taip pat yra CSIS analitikai Gerardas DiPippo ir Ilaria Mazzocco, yra paskatinti politikų, verslo lyderių ir akademikų diskusijas apie Kinijos pramonės išlaidų poveikį likusiam pasauliui.

 

    Daugelis ekonomistų ir Vakarų pareigūnų kadaise manė, kad Pekinas palaipsniui sumažins valstybės vaidmenį, nukreipiant kreditus ir kitus išteklius, kai ekonomika bręsta. Tačiau bėgant metams vyriausybės įsikišimo Kinijoje padaugėjo, ypač valdant prezidentui Xi Jinpingui, kuris mano, kad pramonės politika yra gyvybiškai svarbi, siekiant sumažinti Kinijos ekonominę priklausomybę nuo kitų šalių ir didinti jų priklausomybę nuo Kinijos.

 

    Tyrimas atkreipia dėmesį į tai, kad Pekino pramonės iniciatyvos pastaraisiais metais tapo ambicingesnės, o jų dėmesys krypsta nuo Vakarų „pasivijimo“ technologiniu požiūriu į pramonės šakas, kurios yra naujovių priešakyje, pavyzdžiui, elektrinių transporto priemonių ir dirbtinio intelekto.

 

    Siekdami kiekybiškai įvertinti Kinijos išlaidas, analitikai apskaičiavo, remdamiesi tokiais duomenimis, kaip tiesioginės vyriausybės subsidijos, mokesčių lengvatos, mažesnės kainos, nei rinkos lygio, paskolos ir valstybės investiciniai fondai. Siekiant išvengti pervertinimo ar dvigubo skaičiavimo, tyrime neįtraukiamos priemonės, kurias sunku kiekybiškai įvertinti, įskaitant apribojimus užsienio įmonių patekimui į Kinijos rinką ir vyriausybės pirkimus, kurie dažnai apima paskatas vietiniams tiekėjams.

 

    Ponas DiPippo pažymėjo, kad vyriausybės valdomos lėšos yra viena unikali priemonė, kurią Kinija naudojo pramonės politikai. „Kinijos valstybės nuosavybė didžiojoje jos finansinio sektoriaus dalyje suteikia Pekinui normalius pajėgumus nukreipti finansinius išteklius taip, kaip negali kitos ekonomikos“, – sakė jis.

 

    Šios lėšos skirtos labiau komercinėms priemonėms, kurias finansuoja ir vyriausybė, ir privatus sektorius. Tačiau praktiškai valstybė vis dar išlaiko sunkią ranką juos valdant. „Jie galiausiai išstumia privatų kapitalą ir iškraipo rinką“, – sakė J. DiPippo.

 

    Iki 2020 m. pabaigos Kinijoje buvo įsteigtas maždaug 1 851 vyriausybės vadovaujamas fondas, kurio bendras finansavimo tikslas yra 1,7 trilijono dolerių, teigia tyrimų įmonė „Zero2IPO“. Realiai surinktos lėšos siekė apie 820 mlrd. dolerių. Vienas iš jų – į puslaidininkius orientuotas Nacionalinis integruotų grandynų pramonės investicijų fondas, pramintas „Didžiuoju fondu“, surinkęs daugiau nei 29 mlrd. dolerių.

 

    Remiantis ataskaita, 2015–2020 m. šių valstybės fondų finansavimo vertė buvo lygi maždaug dviem trečdaliams visų per tuos metus Kinijoje investuotų rizikos kapitalo ir privataus kapitalo investicijų.

 

    Tyrimas taip pat išplečia kai kuriuos esamus sektoriaus tyrimus apie Kinijos subsidijas, pavyzdžiui, susijusius su lustų gamyba, aliuminiu ir elektrinėmis transporto priemonėmis.

 

    Pavyzdžiui, Kinija 2009–2017 m. savo elektromobilių gamintojams skyrė 58 mlrd. dolerių, rodo ataskaita. Pekino stambumas iš dalies paskatino perteklinį pajėgumą ir susiskaldžiusią pramonę, o vyriausybė dabar reikalauja konsolidacijos.” [1]

1. World News: China Helps Key Industries, Report Finds --- State-directed funds, loan, other incentives surpass those of other major economies
Wei, Lingling. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 23 May 2022: A.7.

China Helps Key Industries, Report Finds --- State-directed funds, loan, other incentives surpass those of other major economies

"China spends much more in helping favored industries with state-directed funds, cheap loans and other government incentives than other major economies, according to a new study expected to intensify the debate in Washington and elsewhere over Beijing's use of industrial policy.

The study, to be published by the Center for Strategic and International Studies on Monday, finds that China's backing of its companies amounted to at least 1.73% of its gross domestic product in 2019 -- the most recent year for which comprehensive data is available -- and the trend is continuing.

In dollar terms, that is more than $248 billion based on market exchange rates -- exceeding estimated Chinese military spending -- or $407 billion based on exchange rates that adjust for differing costs across countries.

China's spending, both as a share of GDP and in dollar terms, is significantly higher than that of seven other economies analyzed in the report, including South Korea, France, Germany, Japan, Taiwan, the U.S. and Brazil. By comparison, according to the study, the U.S. spent 0.39% of its GDP on industrial support in 2019, while South Korea, the No. 2 spender, devoted 0.67% of its output.

"China is a large outlier," said Scott Kennedy, an expert on China's economy at the Washington-based think tank and an author of the report. "It spends an enormous amount on industrial policy and also uses more tools for such spending than anybody else."

Beijing's disclosure of subsidies is murky at best, China analysts say, and its use of industrial policy is one of the most contentious issues involving the country's statist economic model. The CSIS study is the first trying to put a total tally on China's overall manufacturing support and to assess how it stacks up against other economies that have directed resources to help manufacturers rather than leaving their development to market forces.

Since late last year, the Biden administration has been looking for ways to confront Beijing with its use of industrial subsidies that give Chinese companies an edge over their foreign rivals.

The new study, which has been months in the works and already generated some buzz in Washington, could offer administration officials a grasp of the scale of the Chinese support as they are considering whether to launch a new investigation into Chinese subsidies, potentially using Section 301 of the Trade Act, which allows the U.S. to take punitive action against certain practices of a trading partner.

The report also comes as industrial policy is coming back in vogue in the U.S. and among its allies in both Europe and Asia, fueled by pandemic-driven disruptions to supply chains as well as the competition with China.

From Washington and Brussels to Seoul and Tokyo, officials have been rushing out government subsidies to promote industries they deem strategic, including semiconductors, electric-car batteries and pharmaceuticals.

The renewed interest in the use of interventionist measures by developed economists has prompted Chinese officials to argue that Beijing's industrial support isn't all that different and countries like the U.S. are simply trying to thwart China's rise by targeting its policies.

A purpose of the report, say the authors, who also include CSIS analysts Gerard DiPippo and Ilaria Mazzocco, is to spark more substantive discussions among policy makers, business leaders and academics about the impact of China's industrial spending on the rest of the world.

Many economists and Western officials once assumed that Beijing would gradually reduce the state's role in directing credit and other resources as the economy matured. However, government interventions have increased in China over the years, especially under President Xi Jinping, who sees industrial policy as vital to reducing China's economic dependence on other countries while increasing their dependence on China.

The study points out that Beijing's industrial initiatives have become more ambitious in recent years, with their focus shifting from "catching up" to the West technologically to targeting industries at the frontier of innovation, such as electric vehicles and artificial intelligence.

To quantify Chinese spending, the analysts made estimates based on data such as direct government subsidies, tax incentives, below-market credit and state investment funds. To avoid overestimating or double-counting, the study excludes tools that are hard to quantify, including restrictions on foreign firms' market access in China and government purchases, which often include incentives for domestic suppliers.

Mr. DiPippo noted that government-guided funds are one unique instrument China has used for industrial policy. "China's state ownership of much of its financial sector gives Beijing enormous capabilities to direct financial resources in a way that other economies can't," he said.

These funds are intended to be more commercially oriented vehicles with funding from both the government and the private sector. In practice, however, the state still maintains a heavy hand in running them. "They end up crowding out private capital and distorting the market," Mr. DiPippo said.

By the end of 2020, some 1,851 government-guided funds had been established in China, with a total designated funding target of $1.7 trillion, according to research firm Zero2IPO. The actual funds raised were around $820 billion. One of them is the semiconductor-focused National Integrated Circuit Industry Investment Fund, dubbed the "Big Fund," which has raised more than $29 billion.

The value of funding raised by these state funds from 2015 to 2020 was equal to roughly two-thirds of the total venture-capital and private-equity investments made in China during those years, according to the report.

The study also expands on some of the existing sector-based research on Chinese subsidies, such as those involving chip-making, aluminum and electric vehicles.

For instance, China provided an estimated $58 billion to its EV makers between 2009 and 2017, the report shows. Beijing's largess has in part fostered overcapacity and a fragmented industry, with the government now calling for consolidation." [1]

1. World News: China Helps Key Industries, Report Finds --- State-directed funds, loan, other incentives surpass those of other major economies
Wei, Lingling. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 23 May 2022: A.7.

Bideno saulės tarifų ginčas

   "JAV Demokratai kovoja dėl Bideno administracijos antidempingo tyrimo Kinijos saulės energijos gamintojams, ir tai yra pamokančios rungtynės. 

 

Progresyvieji nori pigios ir gausios žaliosios energijos, kuri paskatintų JAV gamybą, tačiau jie atranda, kad negali turėti visko.

 

    Prekybos departamentas kovo mėnesį pradėjo tyrimą, siekdamas nustatyti, ar saulės energijos įmonės apeina antidempingo muitus Kinijai, nukreipdamos gamybą į Pietryčių Aziją. Atkreipkite dėmesį į saulės energijos gamintojų, stogo saulės energijos įmonių ir jų draugų Kongrese kaltinimus, kad administracija sabotuoja savo ekologiškos energijos tikslus.

 

    „Šis tyrimas gali išplėsti žalingus, darbo vietas žudančius tarifus saulės energijos importui ir padidinti vartotojų išlaidas“, – šį mėnesį perspėjo 22 senatoriai, įskaitant 19 demokratų.

 

    Kitoje šios kovos pusėje yra JAV saulės energijos gamintojai, profsąjungos ir Kongreso nariai iš rūdžių juostos, įskaitant Ohajo senatorių Sherrodą Browną. Jie perspėja, kad saulės energijos importas sukels pavojų JAV gamybinėms darbo vietoms, nebent komercijos departamentas įsikiš.

 

    Šio ginčo šaknys siekia dešimtmetį. Po 2008–2009 m. nuosmukio demokratai įvedė „žaliąsias“ subsidijas pagal Obamos skatinimo priemones, siekdami atgaivinti JAV gamybą. Tačiau tada kinai sugalvojo, kaip naudojant pigią darbo jėgą ir energiją (t. y. anglies deginimo energiją) gaminti nebrangias saulės baterijas. 2008–2013 metais pasaulinės saulės energijos kainos sumažėjo 80%.

 

    2012 m. Obamos administracija atsakė į JAV gamintojų skundus, kad jų užsienio konkurentai gavo naudos iš JAV vyriausybės subsidijų, taikydama muitus iki 250% Kinijos importui. Pamirškite, kad Energetikos departamentas taip pat suteikė paskolų garantijas Solyndrai ir kitiems JAV startuoliams.

 

    Užuot padidinę vidaus gamybą, tarifai paskatino Kinijos įmones perkelti dalį gamybos į Pietryčių Aziją. Kinija dabar sudaro tik 1% saulės energijos importo, o Malaizija - 31%, Vietnamas - 29%, o Tailandas - 26%. JAV pagamintos fotovoltinės plokštės praėjusiais metais sudarė apie 20% saulės energijos rinkos.

 

    JAV saulės energijos gamintojai dabar teigia, kad Kinijos įmonės vengia tarifų. Galbūt taip yra, bet smunkančios fotovoltinių plokščių kainos buvo palaima JAV saulės energijai. Tarifai padidins saulės energijos gamybos sąnaudas, kurios bus perduotos komunalinių paslaugų mokėtojams. Didesnės išlaidos taip pat gali sumažinti namų savininkų stogo plokščių paklausą, todėl, be jokios abejonės, daugelis demokratų, šaukiančių apie komercijos departamento zondo žalą, yra iš saulėtų valstijų.

 

    Sunku jausti simpatiją JAV saulės energijos įmonėms, kurios gauna didžiulę naudą iš vyriausybės mandatų ir subsidijų, įskaitant 26% federalinį mokesčių kreditą. Joms taip pat padėjo kovos su anglies dioksidu politika, dėl kurios daugelis iškastinio kuro gamyklų anksčiau laiko pasitraukė ir sunaikina daugiau darbo vietų, nei sukuria.

 

    Spartus atsinaujinančios energijos plėtimas taip pat didina patikimo elektros tinklo išlaikymo išlaidas, o tai padidins JAV gamintojų sąnaudas, todėl jie bus mažiau konkurencingi pasauliniu mastu. Štai kodėl anglies dioksido tarifas, t. y. mokestis už užsienio importą, pagrįstas CO2 išmetimu toje vietoje, kur jie buvo pagaminti, Kongrese populiarėja.

 

    Demokratų kova su saulės energija iliustruoja, kaip jų klimato manija skatina prekybinį protekcionizmą. Amerikiečių vartotojai, darbuotojai ir įmonės bus pralaimėtojai." [1]

1.  Biden's Solar Tariff Brawl
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 23 May 2022: A.16.

Biden's Solar Tariff Brawl

"Democrats are fighting over the Biden Administration's antidumping investigation of Chinese solar manufacturers, and it's a revealing brawl. Progressives want cheap and abundant green energy that boosts U.S. manufacturing, but they're discovering they can't have it all.

The Commerce Department in March launched an investigation to determine if solar companies are circumventing antidumping duties on China by diverting production to Southeast Asia. Cue accusations by solar power producers, rooftop-solar companies and their friends in Congress that the Administration is sabotaging their own green energy goals.

"This investigation could expand harmful, job-killing tariffs on solar imports, raising costs for consumers," 22 Senators, including 19 Democrats, warned this month.

On the other side of this fight are U.S. solar manufacturers, unions and Congress Members from the Rust Belt including Ohio Sen. Sherrod Brown. They warn solar imports will imperil U.S. manufacturing jobs unless Commerce intervenes.

The roots of this dispute go back a decade. After the 2008-2009 recession, Democrats sold green subsidies in the Obama stimulus as a way to revive U.S. manufacturing. But then the Chinese figured out how to produce inexpensive solar panels at scale with cheap labor and energy (i.e., coal power). Between 2008 and 2013, global solar prices fell 80%.

In 2012 the Obama Administration responded to complaints by U.S. manufacturers that their overseas competitors were benefiting from government subsidies by slapping tariffs up to 250% on Chinese imports. Forget that the Energy Department also provided loan guarantees to Solyndra and other U.S. startups.

Rather than boost domestic manufacturing, the tariffs drove Chinese companies to move some production to Southeast Asia. China now makes up a mere 1% of solar imports while Malaysia accounts for 31%, Vietnam 29% and Thailand 26%. U.S.-made photovoltaic panels comprised about 20% of the solar market last year.

U.S. solar manufacturers now say Chinese companies are dodging tariffs. Maybe they are, but plunging photovoltaic panel prices have been a boon for U.S. solar power. Tariffs will raise the cost of solar generation, which will be passed onto utility rate-payers. Higher costs could also curb homeowner demand for rooftop panels, which no doubt is why many of the Democrats howling about Commerce's probe are from sunny states.

It's hard to feel sympathy for U.S. solar companies, which benefit enormously from government mandates and subsidies, including a 26% federal tax credit. They've also been aided by anti-carbon policies that have driven many fossil-fuel plants to retire prematurely and will destroy more jobs than they create.

The rapid expansion of renewable power is also increasing the cost of maintaining a reliable electricity grid, which will raise costs for U.S. manufacturers, rendering them less globally competitive. This is why a carbon tariff -- i.e., a tax on foreign imports based on the CO2 emissions of where they were made -- is gaining traction in Congress.

Democrats' solar fight illustrates how their climate obsession is leading to more trade protectionism. Americans consumers, workers and businesses will be the losers." [1]

1.  Biden's Solar Tariff Brawl
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 23 May 2022: A.16.

 

Kodėl Europa neskuba rimtai remti Zelenskį

„Napoleono užsienio reikalų sekretorius Charlesas-Maurice'as de Talleyrandas-Perigordas kartą pasakė, kad „diplomatas, kuris sako „taip“, turi omenyje „galbūt“, diplomatas, kuris sako „galbūt“, turi omenyje „ne“, o diplomatas, kuris sako „ne“, nėra diplomatas.“

 

    Talleyrand'as mirė 1838 m., tačiau bėgantis laikas nesumažino jo žodžių teisingumo. Iš diskusijų apie energetikos embargą Rusijai ar Zelenskio narystės Europos Sąjungoje perspektyvas, Europos diplomatai remiasi diplomatiniu „galbūt“ menu. Aukšto rango ES atstovai nuolat lankosi Kijeve ir žada prezidentui Volodymyrui Zelenskiui didžiulę karinę, ekonominę ir diplomatinę pagalbą. Šiuos pažadus bus sunku ištesėti, kai jie susidurs su šalta Europos politikos realybe ir ES valstybių narių nacionaliniais interesais.

 

    Kadangi derybos dėl ES metų pabaigos Rusijos naftos embargo stringa, neaišku, kada tikėtis didelių naftos srautų iš Rusijos į Europą pabaigos. Ir net jei planas susiklostytų, dabartiniame ES pasiūlyme gausu išimčių, leidžiančių Čekijai, Vengrijai ir Slovakijai iki 2024 m. toliau importuoti rusišką žaliavą, o tai sudarytų daug galimybių apeiti embargą. Kažkas panašaus vyksta ir su gamtinėmis dujomis: Europos Komisija paskelbė naujas sankcijų gaires, leidžiančias Europos valstybėms už rusiškas dujas mokėti rubliais, kaip reikalavo Vladimiras Putinas. Svarbiausia, kad 2022-ųjų pabaiga dar toli. Iki to laiko embargas gali būti pasenęs.

 

    Panašu, kad ypač Vokietija yra suinteresuota išsaugoti galimybę grįžti į status quo, buvusio prieš sankcijas Rusijai. Berlynas šiuo klausimu nėra vienišas. Po sėkmingo perrinkimo Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas apsidraudė savo statymuose, sakydamas, kad būsima taika Rytų Europoje neturi apimti bereikalingo Rusijos žeminimo ir gali apimti teritorines nuolaidas Maskvai.

 

    Nuo sankcijų Rusijai pradžios parama iš Europos žemyno buvo menka, palyginti su JAV ir JK atsakymais. Kylio pasaulio ekonomikos instituto duomenimis, vien per pirmąjį mėnesį JAV įrangai ir kitai pagalbai skyrė 4,4 mlrd. dolerių Zelenskiui – dvigubai daugiau nei ES ir jos valstybės narės. Jei Zelenskis išgyvens, tai visų pirma dėl paramos iš Vašingtono ir Londono, taip pat kai kurių Rytų Europos valstybių, ypač Lenkijos. Tačiau net tokios vanagiškos šalys, kaip Lenkija, norėjo JAV garantijų papildyti jų ginklų atsargas, kol jos nenorėjo siųsti šiuolaikinių ginklų Zelenskiui.

 

    Vokietija vis labiau nori pateikti daugiau ir geresnės įrangos, tačiau atrodo, kad kiekvienas pažadas iš karto susidurs su biurokratinėmis ar logistikos kliūtimis, kurioms išspręsti prireikia savaičių ar mėnesių. Naujausias pavyzdys – priešlėktuvinio tanko „Gepard“ pristatymas, kuriam trūko veiksmams reikalingos amunicijos.

 

    Atsižvelgiant į šiuos pokyčius, būtų pernelyg optimistiška tikėtis neišvengiamos Ukrainos narystės ES. Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen ir Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock pareiškė, kad pritartų tokiam žingsniui, tačiau jos abi žino, kad bent viena iš 27 ES valstybių narių vetuotų visavertę Zelenskio narystę.  Neaišku, ar tokį veto iškels Vengrija, Austrija, Prancūzija ar net pati Vokietija, tačiau E. Macronas aiškiai nurodo, ko tikėtis. Neseniai jis pasiūlė šalia ES sukurti „Europos politinę bendruomenę“ – savotišką skaistyklą valstybėms, kurios norėtų tapti visateise nare, bet tikriausiai niekada to negaus.

 

    Nepaisant viršnacionalinių ES ambicijų ir aršiausių jos šalininkų, valstybių narių politiniuose skaičiavimuose vis dar dominuoja nacionaliniai interesai. Paryžiui ir Berlynui Ukrainos krizė yra ne tik saugumo problema, ji taip pat gali nulemti būsimą ES valdžios paskirstymą.

 

    Prestižiškiausias pareigas ES užima Vakarų Europos politikai, atspindintys galių disbalansą tarp Rytų ir Vakarų Europos – nuo ​​ponios von der Leyen (Vokietija) ir Europos centrinio banko prezidentės Christine Lagarde (Prancūzija) iki aukštojo Sąjungos atstovo Užsienio reikalams ir saugumo politikai Josepo Borrello (Ispanija) ir Europos Vadovų Tarybos pirmininko Charleso Michelio (Belgija). Rytų Europos vyriausybės aiškiai parodė, kad toks status quo joms vis labiau nepriimtinas, o sankcijos Rusijai suteikė papildomo pasitikėjimo jį pakeisti.

 

    ES yra sukurta aplink Vokietiją ir Prancūziją, o abi valstybės atidžiai saugo savo, kaip svarbiausių sprendimų priėmėjų Europoje, poziciją. Abiejų šalių politikos formuotojai žino, kad ES su Ukraina gali sukelti konkuruojančią Varšuvos ir Kijevo ašį, ko nenori nei Prancūzija, nei Vokietija. Ukraina politiškai ir kultūriškai yra arčiau Lenkijos, nei Vokietija, o tai reiškia, kad Vokietijos galia ES gali būti gerokai sumažinta ir pakeista augančia Rytų Europos įtaka.

 

     Šios mintys gali atrodyti ciniškos, atsižvelgiant į sankcijas Rusijai, tačiau būtų klaidinga manyti, kad jėgos politiką pakeitė visuotinai laikomi idealai.

 

      Kaip pažymėjo Talleyrand'as, pažadų davimas yra diplomatijos dalis, bet galiausiai veiksmai yra svarbesni, nei žodžiai.” [1]

Amerikos ilgalaikiai tikslai Vakarų Europoje yra „išlaikyti amerikiečius Vakarų Europos viduje, išlaikyti Vokietiją (dabar kartu su Prancūzija) be galios Vakarų Europoje ir išlaikyti Rusiją visiškai be įtakos Vakarų Europoje“. Parama Zelenskiui atitinka šiuos tikslus.

1. Why Europe Hedges Its Support for Zelensky
Schoellhammer, Ralph Gert. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 23 May 2022: A.17.

Why Europe Hedges Its Support for Zelensky

"Napoleon's foreign secretary Charles-Maurice de Talleyrand-Perigord once said that "A diplomat who says 'yes' means 'maybe,' a diplomat who says 'maybe' means 'no,' and a diplomat who says 'no' is no diplomat."

Talleyrand died in 1838, but the passage of time hasn't diminished the truth of his words. From debates about an energy embargo against Russia or the prospects of European Union membership for Zelensky, European diplomats are dealing in the art of the diplomatic "maybe." High-ranking EU representatives are regularly visiting Kyiv and promising President Volodymyr Zelensky immense military, economic and diplomatic aid. These promises will be hard to keep once they collide with the cold realities of European politics and the national interests of EU member states.

With negotiations over an EU end-of-year embargo on Russian oil stalling, it isn't clear when to expect an end of major oil flows from Russia to Europe. And even if a plan were to come together, the current EU proposal is full of exemptions, allowing the Czech Republic, Hungary and Slovakia to continue importing Russian crude until 2024, which would create numerous opportunities to circumvent an embargo. Something similar is under way with natural gas: The European Commission has issued new guidelines on sanctions, effectively allowing European states to pay for Russian gas in rubles as Vladimir Putin has demanded. Most important, the end of 2022 is far away. By then an embargo could be obsolete.

Germany in particular seems to be interested in keeping the option to return to the pre-Russia sanctions status quo. Berlin doesn't stand alone in this. Following his successful re-election, French President Emmanuel Macron has hedged his bets, saying that a future peace in Eastern Europe must not include an unnecessary humiliation of Russia and could include territorial concessions to Moscow.

From the beginning of the Russia sanctions, support on the Continent has been lackluster compared with the responses of the U.S. and U.K. According to the Kiel Institute for the World Economy, in the first month alone, the U.S. dedicated $4.4 billion in equipment and other aid to Ukraine, twice as much as the EU and its member states. If Zelensky survives, it will be primarily because of support from Washington and London, plus some Eastern European states, especially Poland. Yet even hawkish countries like Poland wanted U.S. guarantees to resupply their stock of arms before they were willing to send sophisticated weaponry to Zelensky.

Germany increasingly seems willing to provide more and better equipment, but every promise seems immediately to meet some bureaucratic or logistical hurdle that takes weeks or months to be resolved. The latest example is the delivery of the Gepard antiaircraft tank, which lacked the required ammunition for action.

Given these developments, it would be too optimistic to expect imminent Ukrainian EU membership. The president of the European Commission, Ursula von der Leyen, and Germany's foreign affairs minister, Annalena Baerbock, have signaled that they would support such a move, but they both know that at least one of the 27 EU member states would veto full membership for Kyiv. It isn't clear whether such a veto would come from Hungary, Austria, France or even Germany itself, but Mr. Macron gives the clearest indication of what to expect. He recently suggested the creation of a "European political community" -- a kind of purgatory for states that would like to gain full membership but probably never will -- in addition to the EU.

Despite the supranational ambitions of the EU and its most ardent supporters, national interests still dominate the political calculations of member states. For Paris and Berlin the Ukraine crisis isn't only a security issue, it could also determine the EU's future power distribution.

The most prestigious positions in the EU are held by Western European politicians, reflecting a power imbalance between Eastern and Western Europe, from Ms. von der Leyen (Germany) and European Central Bank President Christine Lagarde (France) to the high representative of the Union for Foreign Affairs and Security Policy Josep Borrell (Spain) and the president of the European Council, Charles Michel (Belgium). Eastern European governments have made clear that this status quo is increasingly unacceptable to them, and the Russia sanctions has given them additional confidence to change it.

The EU is built around Germany and France, and both states have jealously guarded their position as the ultimate decision makers in Europe. Policy makers in both countries are aware that an EU with Ukraine could lead to a competing Warsaw-Kyiv axis, something neither France nor Germany wants. Ukraine is politically and culturally closer to Poland than Germany, meaning that German power in the EU could be diminished significantly and replaced by growing Eastern European influence.

These thoughts might seem cynical in light of the Russia sanctions, but it would be a mistake to believe that power politics has been replaced by universally held ideals.

 As Talleyrand pointed out, making promises is part of diplomacy, but ultimately actions matter more than words.” [1]

 

America's long time goals in Western Europe is "keeping Americans in, keeping Germany (now together with France) down, and keeping Russia out." Support for Zelensky fits with these goals.

 

1. Why Europe Hedges Its Support for Ukraine
Schoellhammer, Ralph Gert. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 23 May 2022: A.17.