Gerovė: Vokietijai ir Lietuvai nelaimingi laikai

 

Kodėl Lietuvai? Lietuvai atsisiejus nuo Rusijos, Lietuva susijungė su Vokietija. Jei kas nors Vokietijai kenkia, kenkia ir Lietuvai. Vokietijai labai kenkia:

 

"Politikai gyventojams prisiekia sunkią žiemą. Deja, ekonominės problemos iš tikrųjų prasideda tik po šios žiemos.

Ši žiema bus sunki, bet po jos vėl viskas bus geriau. Maždaug taip skamba, kai kancleris ir jo ministrai prisiekia vokiečiams laukti sunkių mėnesių. Problema su tuo: šūkis yra neteisingas arba bent jau iš dalies. Taip, žiemą elektros energijos tiekimo ir dujų trūkumo rizika yra didesnė, nei įprastai, šaltasis sezonas yra ypač keblus. 

Tačiau jokiu būdu nėra taip, kad 2023 metų pavasarį Vokietija ekonomiškai suklestės ir tada staiga išnyks žmonių finansiniai rūpesčiai.

Priešingai, didžioji dauguma ekonomikos tyrinėtojų dabar prognozuoja ateinančiais metais besitraukiančią ekonomiką ir beveik dviženklę infliaciją. Tai būtų daug daugiau, nei šiemet ir stabdis visiems tiems vidutiniškai uždirbantiems žmonėms, kurie tikėjosi, kad tikrai neteks susidurti su klausimu, ar reikia susiveržti diržus.

Nors infliacijos prognozės kupinos neapibrėžtumo, jos yra kur kas daugiau, nei tik tvyrojimas rūke. Mat ateities sandorių elektros ir dujų rinkose jau iki 2024 metų galima įskaityti aukštas kainas, kuriomis vartotojus apkraus plieno, rulonų, popieriaus ar kitų prekių gamybą.

Pasekmės bus labiau nuolatinės, nei daugelis šiandien supranta. Kylio ekonomikos tyrinėtojai pirmadienį paskelbė ilgalaikę prognozę, pagal kurią vadinamasis potencialus Vokietijos ekonomikos augimas 2027 metais susitrauks iki vos 0,7 procento per metus. Šis skaičius rodo, kiek bendrasis vidaus produktas gali augti normaliai išnaudojus gamybos pajėgumus – iki Koronos krizės jis buvo dvigubai didesnis.

Be nepalankios demografinės raidos, augimo perspektyvas dabar gadina ir brangi energija. „Jei augimas mažėja, klestėjimo didėjimo šaltinis mažėja, o ekonominio pasiskirstymo konfliktai didėja“, – teigiama analizėje. Tai tiesa, kuri priklauso ant stalo. Priešingu atveju nusivylimas po sunkios žiemos bus tik didesnis."

Prosperity : lean years for Germany and Lithuania

 

Why Lithuania? After Lithuania decoupled from Russia, Lithuania coupled to Germany.  If Germany is hurting, Lithuania is hurting as well. Germany is hurting a lot: 

 

"Politicians are swearing the population into a hard winter. Unfortunately, the economic problems only really are starting after that.

This winter will be tough, but after that everything will be better again. It sounds something like this when the chancellor and his ministers swear the Germans to face difficult months. The problem with this: The motto is wrong, or at least only partially. Yes, the risk of blackouts and lack of gas is greater in winter than usual, the cold season is particularly tricky. 

However, it is by no means the case that Germany will flourish economically in the spring of 2023 and that people's financial worries will then suddenly disappear.

On the contrary, the vast majority of economic researchers are now forecasting a shrinking economy in the coming year and an almost double-digit inflation rate. That would be a much more than this year and a dampener for all those average earners who had hoped not to have to really deal with the question of whether they need to tighten their belts.

Although the inflation forecasts are fraught with uncertainty, they are far more than just poking around in the fog. Because on the futures markets for electricity and gas, high prices can already be read up to the year 2024, which will eat through the production of steel, rolls, paper or other goods to the consumers.

The consequences will be more permanent than many realize today. Economic researchers from Kiel published a long-term forecast on Monday, according to which the so-called potential growth of the German economy will shrink to just 0.7 percent a year in 2027. This number shows how much gross domestic product can grow with normal utilization of production capacities - before the Corona crisis it was twice as high.

In addition to the unfavorable demographic development, expensive energy is now also spoiling growth prospects. "If growth dwindles, the source of increases in prosperity dwindles and economic distribution conflicts increase," says the analysis. That's the truth that belongs on the table. Otherwise the frustration after the winter of hardship will only be greater.”

Motina Teresė ir „seserys, kurios pasilieka“

 „Šv. Teresė iš Kalkutos, per savo gyvenimą žinoma, kaip Motina Teresė, mirė 1997 m. rugsėjo 5 d. 25-osios metinės turėtų būti proga pamąstyti apie Meilės misionieres – kongregaciją, kurią ji įkūrė 1950 m. dirbti su skurstančiais. Kai nuo 1997 m. moterų religinių pašaukimų skaičius sumažėjo maždaug ketvirtadaliu, Motinos Teresės ordinas išaugo trečdaliu – daugiau, nei 5100 seserų tarnauja 139 šalyse.

 

    Kodėl jis suklestėjo? Galbūt, iš dalies dėl to, kad įtempti pašaukimo reikalavimai traukia tik tas, kurios yra visiškai atsidavusios Dievui. Labdaros misionierės kiekvieną rytą atsibunda 4:40 ir eina miegoti vėlai vakare. Jos negauna atlyginimų ar pašalpų sveikatai, atsisako tokių materialinių patogumų, kaip oro kondicionierius ir televizorius, o savo šeimas mato tik kartą per dešimtmetį.

 

    Motinos Teresės pasiaukojimo ir bebaimis tikėjimo pavyzdys įkvėpė jos seseris, kurios vykdo savo įžadą teikti „iš visos širdies ir nemokamą tarnybą vargingiausiems iš vargšų“. Labdaros misionierės valdo 275 sriubos virtuves, 224 vaikų namus, 438 mirštančiųjų namus ir 10 raupsuotųjų bendruomenių. Jos lanko pagyvenusius uždarus žmones, hospitalizuojamus pacientus ir kalėjimo kalinius, kasmet reguliariai patiekia arba dalina maistą daugiau, nei milijonui žmonių, taip pat priglaudžia nėščias ir smurtą patyrusias moteris. Seserys už savo paslaugas nieko neima ir neima vyriausybės pinigų.

 

    Jos sugeba tiek daug nuveikti su tiek mažai, nes viską daro su meile. Tai pamačiau pats, kai 1985 m. rugsėjį savanoriavau vienoje iš jų sriubos virtuvių Vašingtone. Jos viską kruopščiai išsaugojo iki aliuminio folijos, kurią naudojo vištienos kepimui. Kai pasiūliau seserims nupirkti tiek Reynolds Wrap, kiek joms reikia, sesuo Manorama mandagiai atsisakė. Ji paaiškino, kad tai nėra esmė.

 

    Jos dalijasi skurdu tų, kuriems tarnauja.

 

    Pokalbis buvo panašus į prieš daugelį metų Motinos Teresės, kai kažkas pasiūlė seserims naudotis skalbimo mašinomis, o ne skalbti drabužius rankomis. Motina Teresė atsakė sakydama, kad ji davė skurdo, o ne efektyvumo įžadą, ir teikia pirmenybę „dieviškosios apvaizdos nesaugumui“.

 

    Toks didvyriškas pasitikėjimas Dievo planais gali atvesti iki didžiausių aukų. Praėjus metams po Motinos Teresės mirties, prie jų vienuolyno Hodeidoje, Jemene, islamo ekstremistas nušovė tris seseris. Trys drąsios seserys pasisiūlė tęsti darbą, kurį pradėjo prieš 25 metus su miesto neįgaliaisiais. Tačiau antikrikščioniškos nuotaikos Jemene tik sustiprėjo, o 2016 m. du užpuolikai įsiveržė į Labdaros misionierių namus Adene ir nužudė keturias seseris. Misionierės į tą miestą negrįžo, tačiau jos ir toliau eksploatuoja kitus šalies namus.

 

    Tokios šiurpios situacijos ateina su teritorija. Prieš metus penkios seserys tvarkė sunkios negalios vaikų namus Kabule, kai JAV staiga pasitraukė ir žlugo Afganistano vyriausybė. Seserims buvo pasiūlyta vietos lėktuve į Italiją, tačiau jos atsisakė palikti 11 mergaičių ir trijų berniukų. Dievo malone ir padedant Italijos vyriausybei, seserys ir 14 vaikų iš šalies buvo išgabenti antru iki paskutinio lėktuvu.

 

    Seserų ryžtas rodomas visur, kur jos eina. Haityje, kur jos buvo nuo 1979 m., jos susidūrė su dviem dideliais žemės drebėjimais ir precedento neturinčiais įstatymų pažeidimais, dėl kurių šalis liko beveik griuvėsiais. Jos išvengė susišaudymo savo medicinos klinikoje, išgyveno greitkelyje gaujos narių įvykdytą pagrobimą ir įveikė vyriausybės maisto, vandens ir vaistų blokadas joms. Port o Prenso žmonės meilės misionieres vadina „seserėmis, kurios pasilieka“.

 

    Jei medis žinomas iš vaisių, Motinos Teresės derlius buvo gausiausias. Jos mirties metinės suteikia pasauliui galimybę apmąstyti jos palikimą ir vėl įsipareigoti tiems, kuriems reikia užuojautos ir rūpesčio. Nedaugelis iš mūsų gali tikėtis pakeisti pasaulį taip, kaip ji padarė ji, bet mes visi galime pakeisti aplinkinių pasaulį, pradedant savo šeimomis ir kaimynystėje, sukeldami šypseną nuskriaustiesiems, viltį nusivylusiems ir meilę nemylintiems. Kaip ji dažnai sakydavo, meilė yra vaisius visada sezono metu.

    ---

    Ponas Towey yra ne pelno siekiančios organizacijos „Aging with Dignity“ įkūrėjas ir knygos „Mylėti ir būti mylimam: asmeninis Motinos Teresės portretas“, pasirodysiančios rugsėjį, autorius." [1]

1.  Mother Teresa and the 'Sisters Who Stay'
Towey, Jim. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 02 Sep 2022: A.13.

Mother Teresa and the 'Sisters Who Stay'

"St. Teresa of Calcutta, known during her lifetime as Mother Teresa, died on Sept. 5, 1997. The 25th anniversary should be an occasion for reflection on the Missionaries of Charity, the congregation she founded in 1950 to work with the destitute. As religious vocations for women have declined by around a quarter since 1997, Mother Teresa's order has grown by a third -- with more than 5,100 sisters serving in 139 countries.

Why has it flourished? Perhaps in part because the strenuous demands of the calling attract only those who are fully committed to God. Missionaries of Charity wake up at 4:40 each morning and go to bed late in the evening. They receive no salaries or health benefits, forgo material comforts like air-conditioning and television, and see their families only once a decade.

Mother Teresa's example of self-sacrifice and fearless faith serve as inspiration for her sisters as they live out their vow to provide "wholehearted and free service to the poorest of the poor." The Missionaries of Charity operate 275 soup kitchens, 224 children's homes, 438 homes for the dying and 10 communities for lepers. They visit elderly shut-ins, hospitalized patients and prison inmates, regularly serve or distribute food to more than a million people annually, and shelter pregnant and abused women. The sisters charge nothing for their services and take no government money.

They are able to do so much with so little because they do everything with love. I saw this firsthand when I volunteered at one of their soup kitchens, in Washington in September 1985. They carefully saved everything, down to the aluminum foil they'd used to cook the chicken. When I offered to buy the sisters as much Reynolds Wrap as they needed, Sister Manorama politely declined. That wasn't the point, she explained.

They were sharing the poverty of those they served.

The conversation was similar to one that Mother Teresa had many years ago, when someone suggested that the sisters use washing machines instead of cleaning clothes by hand. Mother Teresa responded by saying that she'd taken a vow of poverty, not efficiency, and preferred "the insecurity of divine providence."

Such heroic trust in God's plans can lead to the ultimate of sacrifices. A year after Mother Teresa died, three sisters were gunned down by an Islamic extremist outside their convent in Hodeidah, Yemen. Three brave sisters volunteered to continue the work the order had started 25 years earlier with the city's disabled population. But anti-Christian sentiment in Yemen only intensified, and in 2016 two gunmen stormed a Missionaries of Charity home in Aden and executed four sisters. The order hasn't returned to that city, but they continue to operate other homes in the country.

Such harrowing situations come with the territory. A year ago, five sisters were operating a home for severely handicapped children in Kabul when the U.S. abruptly withdrew and the Afghan government collapsed. The sisters were offered seats on a plane to Italy, but they refused to abandon the 11 girls and three boys in their care. By God's grace and with the help of the Italian government, the sisters and the 14 children were spirited from the country on the second-to-last plane to leave.

The sisters' resolve is on display everywhere they go. In Haiti, where they've been since 1979, they've encountered two major earthquakes and unprecedented lawlessness that left the country in near ruins. They have dodged gunfire at their medical clinic, survived a highway kidnapping by gang members, and overcome blockades of their food, water and medicine by the government. The people of Port-au-Prince refer to the Missionaries of Charity as "the sisters who stay."

If a tree is known by its fruit, Mother Teresa's was the most bountiful of harvests. The anniversary of her death gives the world the opportunity to ponder her legacy and recommit to those who need compassion and care. Few of us can hope to change the world as she did, but all of us can change the world of those around us, starting in our own families and neighborhoods, bringing a smile to the forlorn, hope to the despairing and love to the unloved. As she often said, love is a fruit always in season.

---

Mr. Towey is founder of the nonprofit Aging with Dignity and is author of "To Love and Be Loved: A Personal Portrait of Mother Teresa," forthcoming in September.” [1]

1.  Mother Teresa and the 'Sisters Who Stay'
Towey, Jim. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 02 Sep 2022: A.13.