Migrantų gelbėtojai po susidūrimo su pareigūnais liko sukrėsti: pamatė, kas išties vyksta pasienio miškuose

 "Praėjusią savaitę Varėnos rajone, netoli sienos su Baltarusija, susidūrė pasieniečiai ir migrantams padedantys „Sienos“ savanoriai. Pastarieji pasakoja, kad pareigūnas vieną jų užsipuolė ir kelis kart spyrė per kojas, nes galvojo, kad jis – „nelegalas“, o supratęs savo klaidą, labai atsiprašinėjo dėl tokios karštos reakcijos. Visgi Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) atstovas neigia tokius pasakojimus bei tvirtina, kad jokio smurto nebuvo, tiesiog neaiškių tikslų turintys žmonės eilinį kartą juodina Lietuvą.

Šį incidentą pirmieji feisbuke aprašė patys savanoriai, o po įrašu kilo politikų ir žmogaus teisių gynėjų diskusija.

VSAT atstovas Giedrius Mišutis paklaustas, kas vyko Kabelių užkardos teritorijoje naktį iš ketvirtadienio į penktadienį, sakė, viskas prasidėjo netoli sienos su Baltarusija, miškuose, pasieniečiams pastebėjus įtartiną „Mercedes-Benz“ automobilį.

Būtent šis ruožas nuo pat praėjusios vasaros yra populiarus tarp neteisėtai sieną kertančių migrantų – čia daugybė miškų, pelkės, todėl sąlygos patekti į Lietuvą nepastebėtiems gana palankios. Net fizinis barjeras nesprendžia problemos, nes čia – Čepkelių raistas, kur tvoros pastatyti nebuvo įmanoma.

„Pasienio ruožas, absoliučiai nuošali vietovė, raistas, ten automobilis, ypač tokiu metu, prieš vidurnaktį, iškart atkreipia dėmesį, – pasakoja G. Mišutis. – Pradedama tikrinti automobilį, prie jo stovi vyras. Uniformuotas, ginkluotas pasienietis prisistato tam vyrui, paprašo asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų. Vyras nereaguoja. Paprašoma dokumentų dar kartą. Jis toliau nereaguoja.“

Tuomet, kaip pasakoja VSAT atstovas, pasienietis paima vyrui už kuprinės bandydamas tikrinti, ar jis neturi nelegalių daiktų ir iškart išgirsta moterų riksmus, kurių prieš tai net nepastebėjo.

„Jos ima aiškinti, kad tas pasienietis kažką daro ir kažką viršija, – dėsto G. Mišutis. – Pareigūnas, atlikdamas savo pareigas, bendraudamas su žmogumi, kuris nepaklūsta jo reikalavimams, bando patikrinti jo kuprinę. Viskas. Daugiau nieko nebuvo. Iš miško tada išlenda dar trys moterys, Lietuvos pilietės, turinčios dokumentus. Tas nepaklūstantis, paaiškėja, yra užsienio šalies pilietis.“

Kaltina apspardžius

Tačiau ten buvusi „Sienos“ savanorė Emilija Švobaitė vakaro įvykius vertina kaip kur kas rimtesnį incidentą. Savanoriai, gavę signalų, kad miškuose netoli Musteikos kaimo gali būti žmonių, kuriems reikia pagalbos, išvyko ten.

Sustoję miške jie, 3 moterys ir vaikinas, krovėsi iš automobilio daiktus, kai pamatė link jų atbėgančius 5 automatais ginkluotus pasieniečius. Pribėgęs prie vaikino vienas iš pareigūnų esą kelis kartus spyrė jam per kojas.

„Iki mūsų, merginų, jie nepriėjo, mes buvome truputį giliau. Iškart čiupo mūsų savanorį, užsienietį. Vienas iš tų pasieniečių pradėjo spardyti jam per kojas. Vėliau sakė, kad taip darė, nes nepaklusome jo nurodymams ir pamanė, kaip jis pats sakė, kad tai – nelegalas. Kai prirėmė prie automobilio ir pradėjo spardyti mūsų savanorį, mes lietuviškai sakome, ką jūs darote. Buvome šoko būsenos, prieš mūsų akis muša mūsų žmogų. Pasieniečiai iškart truputėlį pasimetė, net sustingo, atsiprašė. Pradėjo sakyti: jūs nežinote, kas šituose miškuose dedasi, kiek čia yra nelegalų, mes manėme, kad ir čia nelegalas.

Bet svarbiausia, jie su mumis iškart pradėjo bendrauti tarsi su žmonėmis, lyg lietuvių kalba būtų burtažodis. Tai mums leido suprasti, kad kiekvieną kartą, pamatę miške žmones, juos taip užsipuola. Mūsų savanoris vėliau sakė, kad jis nejautė, kad jį norėjo sumušti, atrodė, kad jį norėjo parklupdyti ant žemės. Bet taip naudoti fizinį smurtą... nebuvo jokios įžangos į tą veiksmą. Aš negirdėjau reikalavimo, gal jie bandė angliškai sakyti „lay down“ (liet. – gulkitės), bet jie penki lėkė į mus labai agresyviai ir suprasti, ką sako, yra žiauriai sudėtinga“, – taip šį susidūrimą apibūdina Emilija.

„Sienos“ savanorė tvirtino, kad pasienietis dėl savo elgesio po to daugybę kartų atsiprašinėjo, klausinėjo, ar vaikinui viskas gerai, ar jam neskauda, ar jis nepyksta dėl tokio grubaus elgesio.

„Bendravimas kardinaliai pasikeitė supratus, kad susidūrė su mumis, lietuvėmis, kad nesame nelegalai, – sakė Emilija ir užsiminė, kad kiek vėliau turėjo galimybę išklausyti ir šio pasieniečio filosofiją. – Jis mums sakė, kad jis gina Europos Sąjungos išorinę sieną ir kai sienos pažeidimas yra padarytas, žmogaus teisės baigiasi. Dar minėjo, kad 2050 metais baltoji rasė Europoje bus išstumta, nes jūs negimdote vaikų, o jie čia atvažiuoja. Tokie banaliausi rasistiniai įsitikinimai.“

„Bet žmogus vykdo labai kilnią misiją ir saugo, kad baltoji rasė nebūtų išstumta“, – ironiškai priduria pašnekovė.

Pasak Emilijos, nors anksčiau ir yra girdėjusi liudijimų apie tokį pareigūnų elgesį, pati tą matė pirmą kartą.

„Iš žmonių, su kuriais palaikome ryšį, kas buvo miškuose ir kurie įleisti į Lietuvą, vieni užsieniečiai pasakojo, kad iki šiol sapnuoja košmarus apie mišką. Ir dabar patys pamatėme, kai į tave taip agresyviai bėga, spardo, guldo ant žemės. Ir nežinau, ar jie būtų sustoję, jei mes nebūtume sustabdę“, – sako savanorė.

Negailėjo kritikos

 

G. Mišutis akcentavo, kad šiemet pradėta daugiau nei 150 tyrimų dėl neteisėto žmonių gabenimo per valstybės sieną ir sulaikyta daugiau nei 215 gabentojų.

Jis pasakoja, kad dažniausiai gabentojai ir sulaikomi, kai naktį prie sienos su Baltarusija pastebimi įtartini automobiliai.

„Toks yra fonas, – pastebi VSAT atstovas ir grįžta prie susidūrimo Varėnos rajone. – Jų buvo klausiama, ką jūs darote pasienio ruože, prie pat sienos su Baltarusija. Atsakoma, kad atvykta suteikti pagalbą, turi maisto, arbatos, taip toliau. Pasiūloma, jeigu turite informacijos, kad yra kažkur įvykęs neteisėtas sienos perėjimas, tą informaciją pateikti, kartu nuvykti, suteikti tiems asmenims pagalbą. Tie 4 asmenys tai padaryti atsisako.“

Praėjus kelioms valandoms, paryčiais, pasieniečiai vėl sutiko tuos pačius žmones, kaip G. Mišutis juos įvardina, tai – pseudosavanoriai.

„Dokumentai patikrinami, viskas išsiaiškinama, priekaištų nėra, – sako pašnekovas ir priduria. – Jie turi savo tikslų, kuria tyčia ar netyčia sutampa su Baltarusijos režimo tikslais. Tai yra, kad kuo daugiau neteisėtų migrantų patektų į Lietuvą, kad būtų Lietuva užtvindyta neteisėtais migrantais. Kad migrantai eitų gadindami fizinį barjerą, tokios situacijos kasdienės.“

Pasak VSAT atstovo, migrantams visada yra suteikiama humanitarinė pagalba, jiems duodama maisto, vaistų, šilti drabužiai, leidžiama sušilti užkardose, o jei reikia – kviečiama greitoji pagalba, jie guldomi į ligonines.

„Bet vis tiek atsiranda žmonių, matančių Lietuvą ir jos vykdomą politiką kaip priešišką, kad Lietuva kažkaip ne taip elgiasi gindamasi nuo antplūdžio. O kodėl pasieniečiams pasiūlius suteikti pagalbą, jei jie žino, kad kažkur yra migrantai, jie tą atsisako daryti? Turbūt įsivaizduoja vykdantys kažkokią mistinę kilnią misiją, kuri visiškai ten nereikalinga, nes bet kuriuo atveju tikrai įvertinama kiekvieno sulaikyto migranto būklė. Yra daugybė atvejų, kai kviečiama greitoji. Bet čia yra tiesiog susireikšminimas“, – sako G. Mišutis.

Pasieniečių atstovas tvirtina, kad neprisimena nei vieno atvejo, kai migrantai būtų išbadėję ar mirštantys, kuriuos ligoninėje reiktų traukti iš mirties nagų, kaip kad skelbia savanoriai.

„Tiesiog dramatizuojama, dirbtinai sutirštinant informaciją, meluojant ir apie pasieniečių veiklą, nepasakant, o ką jūs veikiate naktį prie sienos nepaprastosios padėties metu ir kodėl jūs, jei atvažiavote kažko gelbėti, nesidalinate informacija, jeigu jau kažkas yra bėdoje. Koks tikslas tokių veiksmų? Pasakyti sudėtinga“, – konstatuoja jis.

Matė daug melo

E. Švobaitė sako savo praktikoje ne kartą susidūrusi su atvejais, kai migrantai būna visiškai išsekę, išbadėję, priversti gerti pelkių vandenį. Ji priminė ir neseną atvejį, kai atvykėliui iš Šri Lankos teko amputuoti kojas.

„Mes teikiame humanitarinę pagalbą. Mes žinome per daug atvejų, kai humanitarinė pagalba nebuvo suteikta, kai žmonės tiesiog apgręžiami. Paskutinis atvejis, kai gautas Europos Žmogaus Teisių Teismo įpareigojimas įsileisti žmones, jie iki tol, mama su vaikais, pirmyn atgal stumdyti gal 20 dienų.

Tai reiškia, kad mes, kaip lietuviai, esame tokie pat kaip baltarusiai, žaidžiame tenisą su žmonėmis pasienyje. „Sienos“ grupė bando į tai įsiterpti ir užkirsti kelią žmonių stumdymui, kai jiems būtina pagalba“, – paklausta apie veiklą sako ji.

Pasak jos, jei migrantams ir kviečiama medicininė pagalba, tai daroma tik ekstremaliais atvejais, o vos pastatyti ant kojų užsieniečiai vėl varomi į miškus. Ji pasakojo apie pakistaniečio atvejį, kai šio nepavyko rasti Lietuvos ligoninėse, nors jis ten tikrai buvo.

„Galiausiai jį rado Gardino ligoninėje. Tai reiškia, jį išstūmė tokios būklės, kad netrukus vėl atsidūrė ligoninėje. Įtariame, kad taip elgiamasi ir su mažamečiais vaikais, jie visiškame šaltyje, permirkę, užstrigę pelkėse. Būtų teisinga reikalauti, kad kai užkardose sulaikomi vaikai, būtų visuomet pranešama Raudonajam kryžiui ir nevyriausybinės organizacijos įvertintų padėtį. Kas vyksta su vaikais yra tiesiog nežmoniška ir to pažeidžiamumo vertinimo negalima palikti pasieniečiams, kurie saugo nuo to, kad baltoji rasė neišnyktų.

Jei tai būtų normalūs išstūmimai, ką pasieniečiai deklaruoja, mes turėtume pakankamai daug dokumentacijos ir tai nebūtų pilkoji zona, apie kurią visuomenė, deja, išgirsta tik iš mūsų. Niekas kitas pasienyje neveikia, o pasieniečių deklaruojama informacija, daugybę kartų pasitvirtino, kad yra neteisinga“, – sakė ji."

 

Spardęsis ir rėkiantis pasienietis turi būti pasodintas į kalėjimą visam gyvenimui. Jo puolimas buvo rasistinis, todėl jis yra nuolatinis pavojus mūsų visuomenei. Kodėl turime mistinę nepaprastąją padėtį? Ar mus, NATO šalį, užpuolė marsiečiai, o mes to nežinome, žino tik Šimonytė? Ar mes turime per daug pinigų, todėl sugalvojame „nepaprastąją padėtį“ tik Bilotaitės malonumui? O gal Bilotaitė, pasinaudojus „nepaprastąja padėtimi“, ketina pavogti prabangų žemės sklypą prie Baltijos jūros Palangoje?

https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/migrantu-gelbetojai-po-susidurimo-su-pareigunais-liko-sukresti-pamate-kas-isties-vyksta-pasienio-miskuose.d?id=91703053

Biotechnologijos istorija

   „Kaip dievai

    Autorius Matthew Cobbas 

Basic, 442 puslapiai, 35 doleriai

 

    Įmantrios bizantiškos mozaikos, puošiančios rytinę San Giusto katedros apsidę ant kalvos viršūnėje Trieste, Italijoje, vaizduoja du lanksčius arkangelus Gabrielių ir Mykolą. Ilgi, lenkti, plunksnuoti sparnai, kurie iškyla iš nugaros, prieš elegantiškai vingiuojantys į žemę, iš karto pažymi, kad šie padarai egzistuoja už gamtos ribų, kaip mes ją šiuo metu žinome. Įsivaizdavimas apie tokias nuostabias skirtingų rūšių chimeras, kaip šios, ir kitas mitologines būtybes, tokias, kaip kentaurai, buvo senas potencialios žmonijos genetinės ateities numatymas.

 

    Anglų zoologas Matthew Cobbas savo nuostabioje knygoje „Kaip dievai“, apgalvotoje, gyvoje ir įtaigioje genų inžinerijos istorijos ekspozicijoje, moko, kaip praėjus vos keliems šimtmečiams po San Giusto mozaikų užbaigimo, mokslininkai pradėjo mokytis kurti chimeras realiame pasaulyje. Gebėjimo pjaustyti ir įklijuoti paveldimą medžiagą, lemiančią gyvų būtybių formą, lavinimas visam laikui pakeitė žmonijos santykį su gamtos pasauliu.

 

    P. Cobbas nurodo kūrinių kanoną, įskaitant Franciso Bacono vizionierių „Naująją Atlantidą“ (1626 m.), kuriame autorius optimistiškai spėliojo, kad augalai ir gyvūnai gali būti dirbtinai manipuliuojami, kad būtų sukurtos „Tobulų būtybių“ naujos rūšys; Mary Shelley „Frankenšteinas“ (1818), kuriame buvo kalbama apie su gamta susijusius pavojus; ir Aldouso Huxley distopinis „Naujasis drąsus pasaulis“ (1932). Autoriaus mintis ta, kad tokie išgalvoti bandymai su biologine galimybe buvo ir įsivaizduojami pirmtakai, ir intelektualinis substratas, padedantis realizuoti genetinę manipuliaciją. Jie parodė, ką būtų galima padaryti, kartu teigdami, kad tokios intervencijos gali sugriauti pagrindines žmogaus prigimties ir visuomenės taisykles tiek palankiais, tiek nepalankiais būdais.

 

    Gebėjimas tiesiogiai manipuliuoti genetine medžiaga ir sujungti vienos rūšies genus su kitos rūšies genais į hibridines genetines struktūras kilo iš vieno žmogaus: Brukliniečio ir Stanfordo biochemiko Paulo Bergo.

 

    Kaip pasakoja P. Cobbas, 1967 m. kolega Stanfordo biochemikas Arthuras Kornbergas įrodė, kad galima susintetinti viruso DNR mėgintuvėlyje ir sujungti gabalėlius, naudojant fermentą. Naujai susintetinta DNR netgi veikė efektyviai ląstelėse.

 

    Kornbergas dosniai pasidalino savo fermentų reagentais su Bergu, kuris iki 1972 metų sėkmingai sujungė skirtingų rūšių genetinės medžiagos gabalus į vieną „rekombinantinės“ DNR gabalėlį.

 

    P. Cobbas aprašo, kaip Herbas Boyeris Kalifornijos universitete San Franciske pavertė šį metodą patogesniu. jis tai vadina momentu, kai prasidėjo „genų inžinerijos amžius“.

 

    Netrukus ponas Boyeris ir Stanfordo genetikas Stanley Cohenas atsisėdo košeriniam delikatesų restorane netoli Waikiki paplūdimio Honolulu 1972 m. lapkritį, „rašydami ant popierinių servetėlių“, mokslininkai suprato, kad į bakterijų DNR gali būti įterpti bet kurios rūšies genai. Tada bakterijos gali būti apgaunamos sintetinti svetimo geno koduojamą baltymą.

 

    Šis procesas, dabar žinomas kaip genų „klonavimas“, buvo reikšmingas žygdarbis. Ji demokratizavo rekombinantinę biologiją, sukūrė šiuolaikinės biotechnologijų pramonės pagrindus ir manipuliavimą gyvybe pavertė pasauline įmone.

 

    1975 m. pabaigoje į J. Boyerį kreipėsi bedarbis MIT absolventas Bobas Swansonas, kuris turėjo omeny miglotą galimybę, kad rekombinantinių genų technologija gali būti panaudota, kuriant tai, ką Bergas apibūdino, kaip „naujų vaistų formas“, kurias gamina „pritaikytai sukurti organizmai“.

 

    Ponų Boyerio ir Swansono darbas lėmė Genentech – pirmosios biotechnologijų bendrovės – susikūrimą.

 

    Įkūrėjai pradėjo sintetinti rekombinantines žmogaus insulino molekules bakterijose. Humulin, kaip tai tapo žinoma, buvo patvirtintas FDA diabeto gydymui.

 

    Remiantis šiuo galutiniu rekombinantinės biologijos komercinio potencialo demonstravimu, „Genentech“ akcijos pakilo pirminio IPO dieną 1980 m., kurią šis laikraštis apibūdino kaip „vieną įspūdingiausių debiutų atmintyje“.

 

    Kartu su didžiule naujosios genetinės aukso karštinės sėkme buvo akivaizdus faktas, kad gebėjimas pertvarkyti genetinę medžiagą iškėlė esminių filosofinių ir etinių problemų. Iš tiesų, po ankstyvųjų Kornbergo eksperimentų, jo bendradarbis užsiminė apie būsimą „antrąją Pradžios knygą“.

 

    Tolesnė genų inžinerijos pažanga, įskaitant Crispr pagrindu sukurto genų redagavimo atsiradimą, o pastaruoju metu įrodyta, kad paprastų organizmų, tokių kaip bakterijos ir mielės, genomus galima pertvarkyti ir susintetinti nuo nulio, tokie klausimai tapo dar įtikinamesni. Kinijos mokslininkas He Jiankui neatsakingai naudojo Crispr – jis panaudojo šią techniką, redaguodamas trijų žmonių paveldimą medžiagą - – parodė, kaip lengvai galima piktnaudžiauti tokiais metodais.

 

    Savo 1980 m. gruodžio mėn. Nobelio premijos įteikimo kalboje Paulas Bergas numatė tokias problemas, kai pažymėjo, kad yra „baimė tyrinėti paties gyvenimo prigimtį“, ir suabejojo, ar „tam tikri klausimai, esantys mūsų žinių ir nežinojimo ribose, turėtų liautis dėl baimės to, ką galėtume atrasti ar sukurti“. Iš tiesų, autorius anksti „Kaip dievai“ mums praneša, kad jo postūmis rašyti knygą kilo dėl jo paties susirūpinimo dėl sistemingo genų inžinerijos normalizavimo ir ryšio tarp didėjančio jos sudėtingumo ir rimtų pastangų suprasti bei išreikšti jo galimas pasekmes nebuvimo.  Gebėjimas manipuliuoti DNR atvedė precedento neturinčią ir potencialiai pavojingą naują mokslinę tikrovę. Visceralinis naujų gyvų būtybių versijų suvokimas, kuris iki šiol buvo neįmanomas, dabar buvo tikėtinas.

 

    Bergas baigė savo Nobelio kalbą, pareikšdamas, kad jam labiau patinka būti „optimistiškesniam“ dėl genų inžinerijos ateities. Jis citavo biologą Peterį Medawarą, kuris yra sakęs, kad „išjuokti pažangos viltį yra didžiausias nuosmukis, paskutinis žodis dvasios skurde ir proto niekšybėje“. Taigi, nors neturėtume ir negalime atsukti nugaros nuo pažangos vilties, kuri pagrįstai galėtų apimti visų žmonių ligų pašalinimą, tačiau reikia intensyvesnio ir rimtesnio dialogo. Matthew Cobbas labai aiškiai sako, kad šiame pokalbyje turėtų dalyvauti ne tik mokslo specialistai. Trumpai tariant, mums gali tekti įsivaizduoti ne tik naujas gyvybės formas, bet ir naujo tipo forumą, kuriame būtų galima diskutuoti apie žmonijos ateitį ir apibrėžti gyvenimo manifesto pagrindą.

    ---

    P. Woolfsonas yra knygų „Gyvenimas be genų“ ir „Protingo žmogaus genetikos vadovas“ autorius“" [1].

1. REVIEW --- Books: Present at the Creation
Woolfson, Adrian. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 12 Nov 2022: C.9.

History of Biotechnology

"As Gods

By Matthew Cobb

Basic, 442 pages, $35

The intricate Byzantine mosaics that decorate the eastern apse of the hilltop Cathedral of San Giusto in Trieste, Italy, depict two lithe archangels, Gabriel and Michael. The long, curved, feathery wings that emanate from their backs before meandering elegantly to the ground immediately mark these creatures as existing beyond nature as we currently know it. Imagining such fabulous cross-species chimeras as these, and other mythological creatures such as centaurs, was a prescient ancient anticipation of the potential genetic future of humankind.

In his wonderful book "As Gods," a thoughtful, lively and evocative exposition of the history of genetic engineering, English zoologist Matthew Cobb teaches us how, just a few centuries after the completion of the San Giusto mosaics, scientists began learning how to create chimeras in the real world. Developing the ability to cut and paste the hereditary material that determines the form of living things has permanently changed humankind's relationship with the natural world.

Mr. Cobb references a canon of works including Francis Bacon's visionary "New Atlantis" (1626), in which the author optimistically speculated that plants and animals might be artificially manipulated to produce "New Kindes" of "Perfect Creatures"; Mary Shelley's "Frankenstein" (1818), which invoked the dangers of tinkering with nature; and Aldous Huxley's dystopian "Brave New World" (1932). The author's point is that such fictional forays into biological possibility were both the imaginary precursors and the intellectual substrate for the eventual realization of genetic manipulation. They showed what might be done, while suggesting that such interventions had the potential to subvert the ground rules of human nature and society, in both favorable and unfavorable ways.

The ability to directly manipulate genetic material, and to connect the genes of one species with those of another into hybrid genetic structures, had its origins in the work of one man: the Brooklynite and Stanford biochemist Paul Berg. 

As Mr. Cobb chronicles, in 1967 a fellow Stanford biochemist, Arthur Kornberg, had shown that it was possible to synthesize viral DNA in a test tube and to join the bits together using an enzyme. The newly synthesized DNA even functioned efficiently within cells. 

Kornberg generously shared his enzyme reagents with Berg, who by 1972 had successfully combined pieces of genetic material from different species into a single piece of "recombinant" DNA.

Mr. Cobb describes how Herb Boyer transformed this method into a more user-friendly version at the University of California San Francisco; he calls this the moment that "the age of genetic engineering" began. 

Soon after, Mr. Boyer and Stanford geneticist Stanley Cohen sat down in a kosher deli near Waikiki Beach in Honolulu. As they "scribbled on paper napkins" in November 1972, the researchers realized the genes of any species could be inserted into bacterial DNA. The bacteria could then be tricked into synthesizing the protein encoded by the foreign gene.

This process, now known as gene "cloning," was a significant feat. It democratized recombinant biology, established the foundations for the modern biotechnology industry and made the manipulation of life into a global enterprise. 

Toward the end of 1975, Mr. Boyer was approached by an unemployed MIT graduate named Bob Swanson, who entertained a vague possibility that recombinant gene technology might be exploited to generate what Berg had described as "new forms of medicine" produced by "tailor-made organisms."

The work of Mr. Boyer and Swanson resulted in the formation of Genentech, the first-ever biotechnology company. 

The founders went on to synthesize recombinant human insulin molecules in bacteria. Humulin, as this became known, was approved by the FDA for the treatment of diabetes. 

Based on this definitive demonstration of recombinant biology's commercial potential, Genentech's stock soared on the day of its original IPO in 1980, which this newspaper described as "one of the most spectacular debuts in memory."

Accompanying the tremendous successes of the new genetic gold rush was the self-evident fact that the ability to restructure genetic material raised substantive philosophical and ethical issues. Indeed, following Kornberg's early experiments, his collaborator referenced a forthcoming "second Genesis."

Further advances in genetic engineering, including the advent of Crispr-based gene editing, and more recently, the demonstration that the genomes of simple organisms such as bacteria and yeast can be redesigned and synthesized from scratch, have made such issues even more compelling. The irresponsible use of Crispr by the Chinese scientist He Jiankui -- he employed the technique to edit the hereditary material of three human embryos -- has demonstrated the ease with which such methods can be abused.

In his December 1980 Nobel Prize acceptance speech, Paul Berg anticipated such issues when he noted that there was an "apprehension about probing the nature of life itself" and questioned whether "certain inquiries at the edge of our knowledge and our ignorance should cease for fear of what we could discover or create." Indeed, the author informs us early on in "As Gods" that his impetus for writing the book originated from his own concern about the systematic normalization of genetic engineering and the disconnect between its increasing sophistication and the absence of a serious effort to comprehend and articulate its potential consequences. The ability to manipulate DNA ushered in an unprecedented and potentially calamitous new scientific reality. Visceral realizations of new versions of living things, which had hitherto been impossible, were now plausible.

Berg concluded his Nobel speech by stating that he preferred to be "more optimistic" about the future of genetic engineering. He cited the biologist Peter Medawar, who had said that "to deride the hope of progress is the ultimate fatuity, the last word in the poverty of spirit and meanness of mind." So while we should not, and cannot, turn our back on the hope of progress -- which might reasonably include the elimination of all human diseases -- there is a need for more intense and serious dialogue. Matthew Cobb is very clear that this conversation should include more than just scientific specialists. In short, we may need to imagine not just new forms of life but a new sort of forum, in which to debate humankind's future and define the basis of a manifesto for life.

---

Mr. Woolfson is the author of "Life Without Genes" and "An Intelligent Person's Guide to Genetics."" [1]

1. REVIEW --- Books: Present at the Creation
Woolfson, Adrian. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 12 Nov 2022: C.9.