Reaktyvinių variklių atšaukimas sudavė smūgį „Airbus“ ir nuskandino RTX akcijas

„Šimtus „Airbus“ reaktyvinių lainerių reikės patikrinti dėl naujos problemos, susijusios su jų „Pratt & Whitney“ varikliais, o tai gali sukelti dar vieną galimą oro linijų veiklos sutrikimą ateinančiais mėnesiais.

 

     Pratto motininė kompanija RTX teigė, kad dėl neseniai aptikto metalo, naudojamo kai kurioms variklių dalims, užteršimo, reikia patikrinti „Airbus A320neo“ lėktuvus, kad būtų galima sužinoti, ar reikia remonto.

 

     Dėl užteršimo kritinėse variklio dalyse gali susidaryti įtrūkimų. Nauja problema dar labiau padidina naujų, degalus taupančių, variklių trūkumą, dėl kurio daugybė „Airbus“ ir „Boeing“ reaktyvinių lainerių visame pasaulyje susidėvėjo greičiau, nei tikėtasi.

 

     Manoma, kad atšaukimas neturės tiesioginės įtakos kelionėms, nes per ateinančias šešias savaites bus tikrinama tik dalis daugiausiai skridusių variklių parko.

 

     Sutrikimų lygis priklausys nuo patikrinimų rezultatų ir laiko, reikalingo pataisymui. Bendrovė tikisi, kad galimų problemų mastas paaiškės per ateinančias šešias savaites

 

     Remiantis aviacijos duomenų sekimo priemone Ascend by Cirium, JAV oro linijos, kurios naudojo paveiktus variklius, yra „JetBlue Airways“, „Spirit Airlines“ ir „Hawaiian Airlines“.

 

     RTX, anksčiau žinomas kaip „Raytheon Technologies“, tikėjosi iki metų pabaigos daugiau, nei perpus, sumažinti 8 % A320neo parko, kuris vargsta su esamomis patvarumo problemomis. „Tai išmes tai pro langą“, – sakė RTX vadovas Gregas Hayesas.

 

     Hayesas sakė, kad apie naują problemą sužinojo liepos 14 d., o sprendimas paspartinti patikrinimus buvo priimtas liepos 18 d., todėl klientams skambino.

 

     „Jei to neišspręstume, kiltų rizika“, – sakė jis. – Galite įsivaizduoti, kokie tie skambučiai buvo."

 

     Pratt & Whitney's Geared Turbofan arba GTF varikliui prireikė daugiau priežiūros nei tikėtasi, kai jis buvo pristatytas 2015 m., pranešė RTX. Labiausiai nukentėjo varikliai, naudojami karštame klimate, pavyzdžiui, Indijoje ar Artimuosiuose Rytuose.

 

     Naujausia problema antradienį nuvalė apie 14 mlrd. dolerių nuo RTX rinkos vertės. Akcijos nukrito 10% iki 87,10 dolerių, nes atšaukimas nustelbė konsensusą viršijantį pelną antrąjį ketvirtį ir griežtesnes gaires dėl visų metų pardavimų.

 

     RTX, susikūrusi 2020 m. susijungus „Raytheon“ ir „United Technologies“, yra didžiausia pasaulyje aviacijos ir gynybos bendrovė pagal pardavimus. Bendrovė gamina orlaivių variklius ir kosmoso dalis, įskaitant stabdžius ir sėdynes, taip pat karinę įrangą, tokią, kaip priešraketinės gynybos sistema Patriot.

 

     Vieno koridoriaus reaktyvinių lėktuvų šeima A320neo yra pasaulinio oro linijų parko darbo arkliukas. Maždaug 40 % jų yra varomi Pratt varikliais. Likusieji naudoja „Leap“ modelio variklį, kurį gamina „General Electric“ ir „Safran“ bendra CFM įmonė, kuri taip pat patyrė patvarumo problemų.

 

     JAV Federalinė aviacijos administracija teigė žinanti apie problemą ir palaikė ryšius su „Pratt“ ir JAV oro linijomis, kurios eksploatuoja paveiktus variklius. FAA pareiškė, kad „užtikrins, kad būtų imtasi atitinkamų veiksmų“.

 

     Nuo to, kaip greitai reguliavimo institucijos ar Pratt reikalaus patikrinimų ir kiek laiko užtruks patikrinimai, priklausys, kiek reaktyvinių lėktuvų su paveiktais varikliais bus neeksploatuojama.

 

     Atšaukimas susijęs su maždaug 1 200 variklių, pagamintų 2015–2021 m. Naujai pristatytų reaktyvinių lėktuvų varikliams tai neturi įtakos.

 

     Manoma, kad per ateinančias kelias savaites 200 daugiausiai skridusių variklių patikrinimas sumažins RTX laisvą pinigų srautą šiais metais 500 mln. dolerių. Per ateinančius metus taip pat reikės patikrinti dar 1000 variklių, kad būtų patikrinta, ar nėra su metalu susijusių problemų.

 

     „Airbus“ atstovas teigė, kad variklio problema nekelia tiesioginės saugos problemos ir neturėtų turėti įtakos orlaivių pristatymui. Jis sakė, kad Europos lėktuvų gamintojas rems savo oro linijų klientus, kai jie dirba su „Pratt“, ir sumažins trikdžius savo lėktuvų parkui.

 

     „Airbus“ didina A320neo reaktyvinių lėktuvų gamybą, kad patenkintų didelę oro linijų paklausą. Kelionių populiarumas padidino reaktyvinių lėktuvų skrydžio laiką, sukeldamas daugiau apkrovos „Pratt & Whitney“ gaminamiems GTF varikliams ir CFM „Leap“ modelio varikliams, kurie taip pat varo A320neo.

 

     Pratt & Whitney ir CFM teigė, kad abu varikliai pasirodė ne tokie patvarūs, nei planuota, todėl jiems reikia daugiau priežiūros ir dėl to atsirado pasaulinis trūkumas, dėl kurio sumažėjo naujų reaktyvinių lėktuvų gamyba." [1]

1. Recall of Jet Engines Hits Airbus And Sinks RTX Stock. Cameron, Doug; Tangel, Andrew. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 26 July 2023: A.1.

Recall of Jet Engines Hits Airbus And Sinks RTX Stock.

"Hundreds of Airbus jetliners will require inspections over a new problem with their Pratt & Whitney engines, adding another potential airline disruption in coming months.

Pratt's parent, RTX, said recently discovered contamination in the metal used to make some engine parts required the Airbus A320neo planes to be inspected to check on whether repairs were required.

The contamination could cause cracks to form in critical engine parts. The new problem exacerbates the shortage of new, fuel-efficient engines that has sidelined dozens of Airbus and Boeing jetliners worldwide after parts wore out faster than expected.

The recall isn't expected to have an immediate impact on travel because only a fraction of the engine fleet that has flown the most will be inspected over the next six weeks.

The level of disruption will depend on the results of the checks and the time taken for any fixes. The company expects the extent of the potential problems to become clearer over the next six weeks

U.S. airlines that have operated the affected engines include JetBlue Airways, Spirit Airlines and Hawaiian Airlines, according to aviation data tracker Ascend by Cirium.

RTX, formerly known as Raytheon Technologies, had hoped by the end of the year to more than halve the 8% of the A320neo fleet that is grounded by existing durability problems. "This is going to throw that out the window," RTX Chief Executive Greg Hayes said.

Hayes said he learned of the new problem on July 14, and the decision to accelerate inspections was made on July 18, triggering calls to customers.

"If we didn't address this, there was risk out there," he said. "You can imagine what the calls were like."

Pratt & Whitney's Geared Turbofan, or GTF, engine has required more maintenance than expected since it was introduced in 2015, RTX said. Worst affected have been engines used in hot climates such as India or the Middle East.

The latest problem wiped around $14 billion on Tuesday from the market value of RTX. The shares closed down 10% at $87.10 as the recall overshadowed consensus-beating profits in the second quarter and stronger guidance for full-year sales.

RTX, which was formed from the 2020 merger of Raytheon and United Technologies, is the world's largest aerospace and defense company by sales. The company makes aircraft engines and aerospace parts including brakes and seats, as well as military equipment such as the Patriot missile defense system.

The A320neo family of single-aisle jets is a workhorse of the global airline fleet. Around 40% are powered by Pratt engines. The rest use the Leap model engine produced by the CFM joint venture between General Electric and Safran, which have also suffered from durability issues.

The Federal Aviation Administration said it was aware of the issue and has been in contact with Pratt and U.S. airlines that operate the affected engines. The FAA said it will "ensure that the appropriate steps are taken."

How soon regulators or Pratt require inspections -- and how long the checks will take -- would determine the length of time any jets with the affected engines are out of service.

The recall affects around 1,200 engines made between 2015 and 2021. Engines on newly delivered jets aren't affected.

The inspection over the next several weeks of the 200 engines that have flown the most is expected to reduce RTX's free cash flow by $500 million this year. An additional 1,000 engines will also need to be inspected over the next year to check for any issue with the metal.

An Airbus spokesman said the engine problem didn't pose an immediate safety issue and wasn't expected to affect aircraft deliveries. He said the European plane maker would support its airline customers as they work with Pratt and minimize disruption to their fleets.

Airbus is increasing production of the A320neo jets to meet strong demand from airlines. The rebound in travel has increased flying times for jets, placing more strain on GTF engines made by Pratt & Whitney and the Leap model engines made by CFM, which also power the A320neo.

Pratt & Whitney and CFM have said that both engines have proved less durable than planned, requiring more maintenance and leading to a global shortage that has crimped production of new jets." [1]

1. Recall of Jet Engines Hits Airbus And Sinks RTX Stock. Cameron, Doug; Tangel, Andrew. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 26 July 2023: A.1.

D.E.I. Programs Are Getting in the Way of Liberal Educatio

 

"Academia is in the midst of a generational turmoil. Blue states such as California and Oregon have recently transformed their public universities with expansive “diversity, equity and inclusion” programs that have profound implications for admissions, speech, hiring and scholarship. Red states such as Florida and Texas have recently passed legislation abolishing them, concluding that the programs that have sprung up to execute D.E.I. promote a stifling orthodoxy that undermines the pursuit of truth.

This appears to be a binary left-right conflict. The right sees the abolition of D.E.I. as a step toward meritocracy, while the left sees it as an attack on minority rights. But moving beyond reflexive partisanship, there is a strong argument for abolishing D.E.I. programs on liberal grounds.

I am a noted conservative opponent of critical race theory and D.E.I. programs and was recently appointed by Gov. Ron DeSantis of Florida as a trustee of New College. I believe that properly understood, the classical liberal arts tradition is the best hope for the American university system. We are faced with a paradox: In order to strengthen the values of liberal education, political leaders must use democratic power to reform drifting academic institutions and resist the process of ideological capture.

The most significant question looming over this debate is one that, unfortunately, has rarely been posed by either critics or supporters of D.E.I. programs: What is the purpose of a university? For most of the classical liberal tradition, the purpose of the university was to produce scholarship in pursuit of the true, the good and the beautiful. The university was conceived as a home for a community of scholars who pursued a variety of disciplines, but were united in a shared commitment to inquiry, research and debate, all directed toward the pursuit of the highest good, rather than the immediate interests of partisan politics.

Today, many universities have consciously or unconsciously abandoned that mission and replaced it with the pursuit of diversity, equity and inclusion. Many D.E.I. programs seem to be predicated on a view radically different from the liberal tradition: namely, that the university is not merely a home for the discovery of knowledge, but also a vehicle for activism, liberation and social change.

The criticism of such programs might begin with a simple question: Even on its own terms, does D.E.I. actually work? And the answer, according to the best available evidence, appears to be no. Researchers at Harvard and Tel Aviv University studied 30 years of diversity training data from more than 800 U.S. companies and concluded that mandatory diversity training programs had practically no effect on employee attitudes — and sometimes activated bias and feelings of racial hostility. There is no reason to believe that similar programs on university campuses have better outcomes.

In fact, there is much greater cause for concern with D.E.I. in academia. While many corporations understandably discourage internal debate about political issues unrelated to their business interests, universities are supposed to provide a forum for a wide range of views and perspectives, in the interest of reasoning toward truth. D.E.I. programs as currently carried out are antithetical to this pursuit. In practice, they often restrict the range of discourse, push a narrow political ideology on the campus community and micromanage the language that professors, administrators and students should use.

For City Journal, the magazine of the Manhattan Institute, I recently conducted investigative reporting for a series on the ideological nature of the way D.E.I. was practiced in Florida’s public universities. My intention was to go beyond the euphemisms and expose the specific content of these programs, which, I believed, would shock the conscience of voters across the political spectrum. These programs have become commonplace not only in official “diversity and inclusion” programs, but also throughout administrative and academic departments. The University of Florida, for example, managed more than 1,000 separate D.E.I. initiatives, which included, as part of a professional development conference, a presentation featuring material that declared the United States was rooted in “white supremacy” and included mantras from Racists Anonymous.

The University of Central Florida, in its “Inclusive Faculty Hiring” guide, described merit in faculty hiring as a “narrative myth” and advised employees to avoid using it in job descriptions and hiring materials. The guide also advocated explicit quotas of “minoritized” groups in its hiring practices. Florida International University’s Office of Social Justice and Inclusion effectively served as a recruiting ground for political activism, encouraging students to participate in grass roots campaigns — mostly modeled on left-wing movements. In one training session, Black Lives Matter was held up as an exemplary movement and students were prepared for the possibility of violent confrontation with the police.

These are not neutral programs to increase demographic diversity; they are political programs that use taxpayer resources to advance a specific partisan orthodoxy. After the publication of my reporting, Mr. DeSantis signed legislation abolishing D.E.I. programs in Florida’s public universities, arguing that they violated the principles of liberal education.

Despite the anti-liberal nature of these programs, however, many center-left liberals have expressed concern about abolishing D.E.I. in state universities. Some commentators have claimed that Mr. DeSantis’s legislation amounts to a restriction on freedom of speech; others have asserted that it violates the autonomy of public universities.

Neither argument, however, passes muster. D.E.I. administrators in state universities are not faculty members and, as public employees, are not entitled to unlimited First Amendment rights in their official duties, according to Supreme Court precedent. Universities require competent administrators, but their role is to support the scholarly mission of the university, not use it as a vehicle for their favored political interests. Campuses are better served when administrators delegate the function of social criticism to faculty and students, rather than promote a single answer to complex political problems.

We must keep in mind that public universities are public institutions, governed by state legislatures and funded by taxpayers. Their institutional autonomy is a privilege granted by voters, not a right guaranteed by the Constitution. As such, legislators are well within their right to enact reforms and reorient their state universities toward the pursuit of scholarship, rather than activism, which I believe cannibalizes the academic mission. When universities have deviated from the wishes of the public, political intervention is not only lawful, but also necessary to ensure democratic governance.

Voters can choose to shape and direct their public universities in either direction. But my contention is that these two approaches are in conflict, and in practice, only one or the other will prevail. Universities that have put highly ideological D.E.I. programs at the center of academic life are eroding the environment of open, substantive debate that is the basic prerequisite for classical liberal learning. They will end up promoting diversity in name only, as activism replaces scholarship and the rationale for the university slowly disappears.

Abandoning D.E.I. does not mean making universities intolerant or inhospitable. In fact, there are better ways to ensure fair treatment for all and protect the integrity of academia. After abolishing D.E.I., legislators can adopt a policy of colorblind equality to help establish the equal treatment of individuals, regardless of race, sex or other characteristics, and affirm the principles of the University of Chicago’s Kalven Report, which holds that the university administration must remain neutral on political controversies and delegate the function of dissent to scholars and students.

In the wake of the Supreme Court’s decision in the Harvard and University of North Carolina affirmative action cases, there is more need than ever for clear policies. The application of the Kalven principles, in particular, will help depolarize academic institutions and relieve university administrators of the constant pressure to respond to every political controversy. Taken together, these policies will ultimately help public universities restore their reputation as stewards of scholarship, rather than political partisans.

These two proposals would honor the principles of liberal education, encourage a culture of open debate and cultivate a “community of scholars” with a wide diversity of opinions and a shared commitment to truth — something that both liberals and conservatives can and should support.

Christopher F. Rufo is a senior fellow at the Manhattan Institute, a public policy think tank, and the author of “America’s Cultural Revolution: How the Radical Left Conquered Everything.”"

Įvairovę, teisingumą ir įtrauktį (D.E.I.) propaguojančios programos trukdo liberaliam švietimui

„JAV akademinė bendruomenė išgyvena kartų sumaištį. Mėlynosios valstijos, tokios, kaip Kalifornija ir Oregonas, neseniai pertvarkė savo valstybinius universitetus su plačiomis „įvairovės, teisingumo ir įtraukties“ programomis, turinčiomis didelę įtaką priėmimui, kalbai, įdarbinimui ir stipendijoms, tuo tarpu Florida ir Teksasas neseniai priėmė įstatymą, panaikinantį jas, ir padarė išvadą, kad programos, sukurtos siekiant, įvykdyti D.E.I., skatina slopinančią ortodoksiją, kuri kenkia tiesos siekimui.

 

Atrodo, kad tai dvejetainis kairės ir dešinės konfliktas. Dešinieji mato D.E.I. panaikinimą. kaip žingsnį meritokratijos link, o kairieji tai vertina, kaip mažumų teisių naikinimo išpuolį. Tačiau peržengus refleksyvų partiškumą, yra rimtas argumentas panaikinti D.E.I. programas liberaliu pagrindu.

 

Esu žinomas konservatyvus kritinės rasių teorijos ir D.E.I. priešininkas, ir neseniai Floridos gubernatorius Ronas DeSantis mane paskyrė Naujojo koledžo patikėtiniu. Manau, kad tinkamai suprantama, klasikinė laisvųjų menų tradicija yra geriausia Amerikos universitetų sistemos viltis. 

 

Susidūrėme su paradoksu: siekdami sustiprinti liberalaus švietimo vertybes, politiniai lyderiai turi panaudoti demokratinę galią reformuoti dreifuojančias akademines institucijas ir atsispirti ideologiniam gaudymo procesui.

 

Svarbiausias šiose diskusijose kylantis klausimas yra tas, kurį, deja, neužduoda nei D.E.I. kritikai, nei rėmėjai: koks yra universiteto tikslas? Daugumai klasikinės liberalios tradicijos universiteto tikslas buvo dirbti, siekiant tikrojo, gėrio ir gražio. Universitetas buvo sumanytas, kaip namai mokslininkų bendruomenei, kuri siekė įvairių disciplinų, tačiau buvo vienijama bendrame įsipareigojime tyrimams,  ir diskusijoms – visa tai buvo nukreipta į aukščiausio gėrio siekimą, o ne į tiesioginius ideologinių partizanų interesus.

 

Šiandien daugelis universitetų sąmoningai ar nesąmoningai atsisakė šios misijos ir pakeitė ją įvairovės, teisingumo ir įtraukties siekiu. Atrodo, kad daugelis D.E.I.  programų yra pagrįstos radikaliai nuo liberalios tradicijos besiskiriančiu požiūriu: universitetas yra ne tik žinių atradimo namai, bet ir aktyvumo, išsilaisvinimo ir socialinių pokyčių priemonė.

 

Tokių programų kritika gali prasidėti paprastu klausimu: ar D.E.I. iš tikrųjų dirba? Ir atsakymas, remiantis geriausiais turimais įrodymais, atrodo neigiamas. Harvardo ir Tel Avivo universitetų mokslininkai ištyrė daugiau, nei 800 JAV kompanijų gautus 30 metų įvairovės mokymo duomenis ir padarė išvadą, kad privalomos įvairovės mokymo programos praktiškai neturėjo įtakos darbuotojų požiūriui, o kartais suaktyvino šališkumą ir rasinio priešiškumo jausmą. Nėra pagrindo manyti, kad panašios programos universitetų miesteliuose turi geresnių rezultatų.

 

Tiesą sakant, yra daug daugiau priežasčių nerimauti dėl D.E.I. akademinėje bendruomenėje. Nors daugelis korporacijų suprantama, atgraso nuo vidinių diskusijų apie politinius klausimus, nesusijusius su jų verslo interesais, universitetai turėtų sudaryti forumą įvairiems požiūriams ir perspektyvoms, kad būtų galima mąstyti tiesos link. D.E.I. šiuo metu vykdomos programos prieštarauja šiam siekiui. Praktiškai jos dažnai apriboja diskurso diapazoną, stumia siaurą politinę ideologiją universiteto bendruomenėje ir mikrovaldo kalbą, kurią turėtų vartoti profesoriai, administratoriai ir studentai.

 

Neseniai Manheteno instituto žurnale „City Journal“ rengiau tiriamąjį reportažą, skirtą serijai apie ideologinį D.E.I. buvo praktikuojamas Floridos valstybiniuose universitetuose. Mano tikslas buvo peržengti eufemizmų ribas ir atskleisti konkretų šių programų turinį, kuris, tikėjau, šokiruotų viso politinio spektro rinkėjų sąžinę. Šios programos tapo įprastos ne tik oficialiose „įvairovės ir įtraukties“ programose, bet ir administraciniuose bei akademiniuose skyriuose. Pavyzdžiui, Floridos universitetas valdė daugiau, nei 1000, atskirų D.E.I. iniciatyvų, į kurias įtraukta, kaip dalis profesinio tobulėjimo konferencijos, pristatymas, kuriame buvo pateikta medžiaga, kuri deklaravo, kad JAV yra pagrįsta „baltųjų viršenybe“, ir kartojamos Anoniminių rasistų mantras.

 

Centrinės Floridos universitetas savo vadove „Įtraukiamasis dėstytojų samdymas“ apibūdino dėstytojų samdymą pagal nuopelnus kaip „pasakojimų mitą“ ir patarė darbuotojams vengti jį naudoti pareigybių aprašymuose ir samdymo medžiagoje. Vadovas taip pat pasisakė už aiškias „nuskriaustųjų“ grupių kvotas savo samdymo praktikoje. Floridos tarptautinio universiteto Socialinio teisingumo ir įtraukties biuras veiksmingai buvo politinio aktyvumo verbavimo vieta, skatindamas studentus dalyvauti masinėse kampanijose, daugiausia paremtose kairiojo sparno judėjimu. Vienoje mokymų sesijoje „Black Lives Matter“ buvo laikomas pavyzdiniu judėjimu, o studentai buvo paruošti smurtinio susirėmimo su policija galimybei.

 

Tai nėra neutralios demografinės įvairovės didinimo programos; tai politinės programos, kurios naudoja mokesčių mokėtojų išteklius tam, kad būtų skatinama konkret partizaninė ortodoksija. Po mano pranešimo paskelbimo J. DeSantis pasirašė teisės aktus, panaikinančius D.E.I. programas Floridos valstybiniuose universitetuose, teigdamas, kad jos pažeidė liberalaus švietimo principus.

 

Nepaisant antiliberalaus šių programų pobūdžio, daugelis centro kairiųjų liberalų išreiškė susirūpinimą dėl D.E.I. valstybiniuose universitetuose. Kai kurie komentatoriai tvirtino, kad J. DeSantis teisės aktai prilygsta žodžio laisvės apribojimui; kiti tvirtino, kad tai pažeidžia valstybinių universitetų autonomiją.

 

Tačiau nė vienas argumentas nepraeina. D.E.I. remiantis Aukščiausiojo Teismo precedentu, valstybinių universitetų administratoriai nėra dėstytojai ir, kaip valstybės tarnautojai, neturi teisės į neribotas pirmojo pakeitimo teises eidami savo tarnybines pareigas. Universitetams reikalingi kompetentingi administratoriai, tačiau jų vaidmuo yra remti universiteto mokslinę misiją, o ne naudoti ją, kaip priemonę jų palankiems politiniams interesams. Miesteliai yra geriau aptarnaujami, kai administratoriai perduoda socialinės kritikos funkciją dėstytojams ir studentams, o ne skatina vieną atsakymą į sudėtingas politines problemas.

 

Turime nepamiršti, kad valstybiniai universitetai yra valstybinės institucijos, valdomos valstybės įstatymų leidybos institucijų ir finansuojamos mokesčių mokėtojų. Jų institucinė autonomija yra rinkėjų suteikta privilegija, o ne Konstitucijos garantuojama teisė. Iš esmės įstatymų leidėjai turi teisę vykdyti reformas ir perorientuoti savo valstybinius universitetus į darbą, o ne į aktyvumą, kuris, mano nuomone, kanibalizuoja akademinę misiją, siekį. Universitetams nukrypus nuo visuomenės norų, politinis įsikišimas yra ne tik teisėtas, bet ir būtinas demokratiniam valdymui užtikrinti.

 

Rinkėjai gali pasirinkti formuoti ir nukreipti savo valstybinius universitetus bet kuria kryptimi. Tačiau aš tvirtinu, kad šie du požiūriai prieštarauja ir praktiškai vyraus tik vienas ar kitas. Universitetai, kurie labai ideologiškai D.E.I. akademinio gyvenimo centre esančios programos ardo atvirų, esminių diskusijų aplinką, kuri yra pagrindinė klasikinio liberalaus mokymosi sąlyga. Jie galiausiai skatins įvairovę tik pavadinimais, nes aktyvizmas pakeičia studijas, o universiteto logiškumas pamažu nyksta.

 

Atsisakius D.E.I. nereiškia, kad universitetai turi būti netolerantiški ar nesvetingi. Tiesą sakant, yra geresnių būdų užtikrinti sąžiningą elgesį su visais ir apsaugoti akademinės bendruomenės vientisumą. Panaikinus D.E.I., įstatymų leidėjai gali priimti daltonikų lygybės politiką, kad padėtų nustatyti vienodą požiūrį į asmenis, nepaisant jų rasės, lyties ar kitų savybių, ir patvirtinti Čikagos universiteto Kalveno ataskaitos principus, kuriuose teigiama, kad universiteto administracija turi išlikti neutrali politinių ginčų atžvilgiu ir deleguoti nesutarimų funkciją mokslininkams ir studentams.

 

Po Aukščiausiojo Teismo sprendimo Harvardo ir Šiaurės Karolinos universiteto teigiamų veiksmų bylose, kaip niekada anksčiau reikia aiškios politikos. Kalveno principų taikymas ypač padės depoliarizuoti akademines institucijas ir atleisti universitetų administratorius nuo nuolatinio spaudimo reaguoti į kiekvieną politinį ginčą. Kartu ši politika galiausiai padės valstybiniams universitetams atkurti savo, kaip studijų valdytojų, o ne politinių partizanų, reputaciją.

 

Šie du pasiūlymai gerbtų liberalaus švietimo principus, skatintų atvirų diskusijų kultūrą ir ugdytų „mokslininkų bendruomenę“, turinčią didelę nuomonių įvairovę ir bendrą įsipareigojimą tiesai – ką gali ir turėtų remti tiek liberalai, tiek konservatoriai.

 

Christopheris F. Rufo yra Manheteno instituto, viešosios politikos tyrimų centro, vyresnysis bendradarbis ir knygos „Amerikos kultūrinė revoliucija: kaip radikalieji kairieji užkariavo viską“ autorius."

 

 

Benefit From AI Won't Be Spread Evenly --- Economists point to 1990s as evidence that users of technology reap its benefits, not the makers, but other data suggests otherwise.

 

"Who benefits the most from a new invention: Those producing it or those using it? The answer matters for investors and governments pouring money into artificial intelligence, green technology and chip production.

Economists who warn against a fixation on "making stuff" point out that decades-old digital tools had scant effect on U.S. productivity until companies adopted them in the 1990s. Yet technology production, broadly defined, is also the backbone of many of the world's most successful companies and economies.

Since startup OpenAI last year unveiled its ChatGPT bot, enthusiasm about generative AI has powered the stocks of software giants and chip maker Nvidia, and unlocked funds for AI-focused startups.

 More recently, stock investors have also started betting that the technology will reward nontech firms that have a first-mover advantage in implementing it.

In a May report, UBS analysts identified potential winners, such as plane maker Airbus, which is using AI to predict maintenance needs, and card networks Visa and Mastercard, which deploy it to detect fraud. Their stocks have outperformed the potential losers.

A related debate underlies Western governments' recent turn toward industrial policy. The $700 billion in subsidies and investment that the Biden administration has mobilized through the Inflation Reduction Act and the Chips Act has unleashed a string of plant projects related to semiconductors, electric vehicles and renewable energy. Spending on manufacturing construction was up a whopping 77% in May from a year earlier.

Critics say the focus should be on adopting the new tech, while letting trade dictate who makes it. The Washington, D.C.-based Peterson Institute for International Economics, for example, highlights that onshoring production is often inefficient and has already created diplomatic spats. They aren't all with China: The European Union raised concerns about the "Buy American" incentives of the IRA, despite itself warming to industrial policy.

Ultimately, the think tank argues, the place of production mattered little when it came to personal computers, fiber optic and web services.

"You can see the computer age everywhere but in the productivity statistics," Nobel Prize-winning economist Robert Solow famously quipped in 1987. At that point, the semiconductor industry had benefited from a lot of government support. Public procurement first got it off the ground in the U.S. in the 1950s, and a wave of subsidies allowed Japan, South Korea and Taiwan to corner the market from the 1980s onward.

It wasn't until the 1990s that a surge in private investment in hardware and software by nontech firms coincided with an almost doubling of productivity growth in the U.S., cementing American economic dominance.

Yet a 2020 paper co-written by economist Robert J. Gordon finds that the post-1995 revival of U.S. productivity growth was almost entirely driven by makers of electronics and users of digital technology in the services sector.

While that does suggest some widespread gains as offices adopted computers, these were one-time effects. They stopped after 2005, even as smartphones and the online economy mushroomed. Also, the benefits of technology adoption didn't spread to nontech manufacturing sectors, where productivity is typically much higher than in services.

Tellingly, no gains for tech users materialized in Europe, despite workplaces there incorporating the same digital tools. This suggests other factors were at play in the U.S. at the time, such as a boom in consumer demand relative to hours worked, and revisions to official statistics, which introduced "hedonic adjustments" to correct for improvements in the quality of tech.

The bottom line isn't that the digital revolution has had no impact on productivity, but that the gains from offices and factories introducing enterprise software and smartphones have mostly accrued to the makers of enterprise software and smartphones. U.S. corporations rule the world because they make tech, not because they use it better.

Economic growth is a "scaling up" process: Producing complex products makes it easier to produce even more complex products. Despite losing ground in chips, Silicon Valley remained the hub where today's tech giants developed, starting with "heavy tech" makers like Apple and following with "soft tech" players like Alphabet. They are now set to be the main suppliers of AI products.

Indeed, the stories of breakneck development of the past half-century are all set in countries where governments actively focused the economy on making technology -- Japan, China, Taiwan and South Korea.

Of course, there are big risks associated with piling into oversupplied markets, especially when backed by governments that can give priority to metrics like factory jobs over innovation. Technological revolutions also have a record of burning investors, including the British "Railway Mania" of the 1840s and the dot-com bubble of the 1990s. Sometimes it pays to wait for a new generation of innovative firms to appear.

But betting on big gains from the use of new technology doesn't look smart either. There are no shortcuts for investors in AI and green tech. To really benefit from innovation, you need to produce it." [1]

1. Benefit From AI Won't Be Spread Evenly --- Economists point to 1990s as evidence that users of technology reap its benefits, not the makers, but other data suggests otherwise. Sindreu, Jon. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 25 July 2023: B.12.