One More Nail Into the Coffin Of Our Gamble in Ukraine: A Fixture on the Left Rattles German Politics

"Sahra Wagenknecht has announced a new party, which could become another populist force scrambling German politics.

Germany's political landscape has been fracturing for a decade or more as traditional parties lose ground to populist elements, forcing the establishment of a three-way coalition government for the first time in the country's modern history.

A significant new fissure opened on Monday, when one of the country's most prominent leftist politicians, Sahra Wagenknecht, announced that she would form her own party, throwing up yet another wild card and challenging the political mainstream.

Few Germans do not know Ms. Wagenknecht. A gifted orator, she has made something of a brand for herself with her biting criticism of the government and over-the-top political rhetoric. She is a frequent presence on television debate shows and at signings for her new best-selling book; on weekly YouTube clips, which are watched hundreds of thousands of times; and on the floor of the parliament, where she is a member of the Left party, or Die Linke.

True to form, the association she founded with four others to build the party is named after herself: the Sahra Wagenknecht Coalition, or BSW in the German acronym, making it the first party in postwar Germany built entirely around one figurehead. Ms. Wagenknecht said the party would be a home for those who feel abandoned by mainstream politics, and stand for "reason and fairness."

"We decided to establish a new party because we are convinced that things cannot go on as they are at present," Ms. Wagenknecht told Berlin's press corps on Monday, adding: "Otherwise, in ten years' time, our country will be unrecognizable."

For decades after World War II, Germany was governed by just two major parties -- the conservative Christian Democrats and the progressive Social Democrats. As that consensus breaks down, Ms. Wagenknecht's new populist party may present another hurdle to finding parliamentary consensus in what has long been a consensus-minded country.

The new party threatens not only to break up the far left, who are the political heirs to Communist East Germany, but to further erode the political mainstream. It may also compete for the disaffected voters who have flocked to the country's leading populist party on the far right, the Alternative for Germany, or AfD, which is now polling at 22 percent support.

A poll taken over the weekend by Bild found that 27 percent of voters would consider voting for Ms. Wagenknecht's party, even if little concrete information about her actual platform is available. In a country where more than one in five say they would vote for the far-right AfD, Ms. Wagenknecht's new party has the potential to act as a spoiler, effectively loosening the AfD's grip on protest voters.

Marcel Lewandowsky, a political scientist who studies populism at the Federal Armed Forces university in Hamburg, says the new party could attract voters who are on the political right when it comes to migration, but believe in the importance of the welfare state.

"The thinking is that there are AfD voters who on things like migration are very far to the right of the spectrum, but at the same time maybe fear for their own social status, and also have economic fears," he said. "There's no guarantee, but there is potential that it could work."

As long as Ms. Wagenknecht sticks to her vow not to collaborate with the far-right AfD, her party could help buffer a takeover from the right, especially in the East, where Ms. Wagenknecht has her roots and is especially popular.

Ms. Wagenknecht is one of the very few federal politicians still active who started their political career in the former East Germany. Months before the fall of the Berlin Wall, she joined the Communist Party.

She made her name after reunification in the party's successor, which is now called the Left, and was voted into the European Parliament in 2004 and Germany's national parliament in 2009. Since then she has held almost every post in the Left party, including acting as head of its parliamentary group.

Ms. Wagenknecht loves to attack what she calls the "lifestyle left." She argues that progressives are too focused on diet, pronouns, and the perception of racism, and are not worried enough about poverty and an ever-growing gap between rich and poor.

She says immigration by people who do not have a chance for asylum has gotten out of control. "It definitely has to be stopped because it is completely overwhelming our country," she said on Monday.

Though details are still scant, Ms. Wagenknecht and her allies have outlined four major planks for the party platform. Perhaps surprisingly for a left-wing politician, the economy is the first and most important.

"If the economy goes under, you don't even have to worry about pensions and wages and social benefits," Ms. Wagenknecht said during an interview in her office last month. "All those things will go under too."

During the interview, Ms. Wagenknecht was especially critical of the environmentalist Green party, part of the governing coalition, for focusing on things like rules governing the heating of public buildings.

"People think this government is haphazard, shortsighted, plain, incompetent and ideologically driven," she said, adding, "And that -- in fact -- is the case."

She has long criticized Germany's support for Ukraine, especially the 7.4 billion euros worth of weaponry Germany has sent to help in its defense. On Monday, she proposed buying Russian energy directly from Russia again, and decried the billions spent trying to replace Russian gas.

It's a message that could play well among voters for the AfD, who tend to be less supportive of Ukraine than others.

Manfred Güllner, whose polling firm, the Forsa Institute, conducted a poll gauging Ms. Wagenknecht's viability as a political brand, says the new party has as much a chance of attracting voters from traditional parties as it does of attracting those who vote on the right.

Noting that the far right was at a high point after successes in state elections in Bavaria and Hesse earlier this month, he said: "All those who have migrated to the AfD, they see now that the AfD is successful -- why should they suddenly vote for the Wagenknecht party?"

After hinting at the move for months, Ms. Wagenknecht said on Monday that she would form the party. Nine other parliamentarians joined her in leaving the Left. It could represent a death blow to her old party, which will lose not only its most recognizable member, but also its status as a parliamentary group, which is linked to funding and provides hundreds of jobs.

The timing of Ms. Wagenknecht's announcement will allow her and her team to field candidates for the European Parliament's election in June, where no minimum hurdle is required to win seats. And if that goes well, they could then field candidates for state elections taking place in three eastern Germany states in the second half of 2024.

"Now she will actually have to give concrete answers instead of just criticizing the woke left-wing lifestyle," said Frank Decker, a political scientist at the University of Bonn, who has studied the AfD.

At a recent book signing in her native city of Jena, in the eastern state of Thuringia, Ms. Wagenknecht was treated like a celebrity by the roughly 1,000 people who gathered to watch her read from her best-selling book, "Die Selbstgerechten" or "The Self-Righteous."

Many in the audience were disappointed in mainstream politics, they said afterward. Thomas Hultsch, 52, had brought his two daughters to the reading. Mr. Hultsch said that while he would never vote for the AfD, he does not like the traditional parties either.

"I would give her a chance," he said." [1]

1. A Fixture on the Left Rattles German Politics: [Foreign Desk]. Schuetze, Christopher F.  New York Times, Late Edition (East Coast); New York, N.Y.. 25 Oct 2023: A.11.

 

Miesto kovos „Velnio žaidimų aikštelė“, į kurią Izraelis ruošiasi žengti

    „Smarkus šaudymas nuo stogų ir įstrigusių butų. Šarvus skrodžiantys sviediniai susprogdina kariuomenės vežėjus. Kovotojai, besimaišantys su civiliais, paleidžiantys bepiločių orlaivių pasalą arba trykštantys iš tunelių, pilnų pakankamai amunicijos, maisto ir vandens ilgam karui palaikyti.

 

     Izraelio armijai prie Gazos ruožo sienos renkant tankus, kad galėtų sutriuškinti Hamasą, ekspertai perspėja, kad šalies kariai gali susidurti su įnirtingiausiomis nuo gatvės į gatvę kovomis nuo Antrojo pasaulinio karo laikų Gazos mieste ir kituose tankiai susibūrusiose teritorijose.

 

     Miesto karo tyrimai ir Amerikos pareigūnai siūlo baisius palyginimus su Iraku: pagalvokite apie Faludžą Irake 2004 m. – intensyviausius mūšius, su kuriais JAV kariai susidūrė nuo Vietnamo; arba devynis mėnesius trukusią kovą sumušti „Islamo valstybės“ grupuotę Mosule, Irake, 2016 m., po kurios žuvo 10 000 civilių. Tada padauginkite destruktyvią rinkliavą, galbūt, eksponentiškai.

 

     „Hamas“ turi tris ar penkis kartus daugiau kovotojų – iš viso gal 40 000 – nei „Islamo valstybė“ turėjo Mosule. Ji gali semtis atsargų iš jaunų, neramių gyventojų ir turi tarptautinę paramą iš tokių šalių, kaip Iranas. Net ir atskirai, Hamas vadovybė turėjo daug metų ruoštis mūšiui visoje Gazos ruože, įskaitant miestų gatves, kur tankų ir tikslios amunicijos pranašumą gali sulaikyti partizanų taktika.

 

     „Bus bjauru“, – sakė JAV kariuomenės strategas pulkininkas leitenantas Thomas Arnoldas, paskelbęs tyrimus apie miesto operacijas Artimuosiuose Rytuose. „Miestai yra velnio žaidimų aikštelė; jie viską be galo apsunkina“.

 

     Benjaminas Netanyahu, Izraelio ministras pirmininkas, pažadėjo „sunaikinti Hamasą“. Aiškiai neapibrėždamas, ką tai reiškia, jis pažadėjo pašalinti grupuotę iš Gazos po to, kai spalio 7 d. per Izraelio išpuolį žuvo 1 400 žmonių ir buvo pagrobta daugiau, nei 200 žmonių.

 

     Tačiau Gazos ruožas, smarkiai urbanizuotas ir „Hamas“ įsišaknijęs, yra ypač sudėtingas mūšio laukas. Susirūpinusi dėl laukiančių iššūkių, Bideno administracija išsiuntė aukštuosius karininkus, kad jie patartų izraeliečiams, remdamasi jų pačių patirtimi Irake, kartu spaudžiant Izraelį atidėti invaziją, kad liktų daugiau laiko derėtis dėl „Hamas“ paimtų įkaitų išlaisvinimo. pristatyti daugiau humanitarinės pagalbos. Amerikos pareigūnai nerimauja, kad Izraelis neturi plano su aiškiais ir pasiekiamais tikslais, kurie leistų išvengti milžiniškų Gazos ruožo civilių, daugiau, nei 2 milijonų, civilių aukų.

 

     „Paskatinau juos vykdyti savo operacijas pagal karo įstatymus“, – sekmadienį sakė gynybos sekretorius Lloydas Austinas.

 

     Remiantis istorija, Gazos miestuose žemės karą greičiausiai nulemtų trys veiksniai: miesto aplinka, kovotojų ir civilių sąveika bei politinis spaudimas.

 

     Kraštovaizdis

 

     Gazos ruožas yra apie 140 kvadratinių mylių, siaura juosta, šiek tiek didesnė, nei Las Vegasas, su daugybe miestų gyventojų centrų. Gazos mieste, sostinėje, maždaug 20 kvadratinių mylių plote gyvena apie 700 000 žmonių, o  stovi daugiau aukštų pastatų, nei JAV vadovaujamos pajėgos turėjo mūšyje dėl Mosulo, o tai sukuria pavojingesnį trimatį frontą.

 

     Daugelis miestų invazijų – nuo viduramžių iki modernumo – prasidėjo, sparčiai žengiant į priekį, o vėliau užkliūdavo gynėjams palankiuose rajonuose. Mosulas yra puikus pavyzdys.

 

     Miestai taip pat gali būti prisitaikantys. Izraelis per oro antskrydžius sunaikino šimtus Gazos ruožo pastatų. „Hamas“, dar gerokai prieš užpuolimą prieš Izraelį šį mėnesį, po Gazos miestu pastatė šimtus mylių tunelių, kurie gali būti naudojami judėti tarp puolimo pozicijų, paslėpti įkaitus ir apsaugoti atsargas.

 

     Tikėtina, kad Izraeliui įsiveržus, bus rasta papildomų netikėtumų – raketų gamyklos po mokyklomis, mečetėse laikomi ginklai.

 

     Mosule, kur „Islamo valstybė“ turėjo mažiau laiko įsigilinti, kovotojai pramušdavo sienas, kad galėtų šaudyti į tankus per pastatus. Jie naudojo pigius dronus su kameromis, kad vadovautų automobilių bombų vairuotojams, o ant gatvių ištempė brezentą, kad paslėptų tiekimo srautus.

 

     Ten ir kitur sprogmenys buvo prijungti prie griuvėsių ir butų durų. Šaldytuvai, degančios šiukšlės ir variklių blokai buvo naudojami karinėms transporto priemonėms trukdyti.

 

     „Miestai gali sumažinti jūsų technologinius pranašumus“, – sakė Virdžinijos universitete doktorantūrą baigiantis Arnoldas. „Kol Izraelis naudoja savo laiką – nustato sąlygas, griauna pastatus, ruošia savo kariuomenę – beveik neabejotinai ruošiasi ir kita pusė.

 

     Žmonės

 

     Civilis ar kovotojas? Miesto karas dažniau sulieja liniją mirtinais būdais.

 

     Izraelis jau buvo apkaltintas per oro atakas nužudžius tūkstančius civilių, įskaitant 1 200 vaikų, pranešė „Hamas“ valdoma Sveikatos apsaugos ministerija Gazoje. Nepriklausomai patikrinti šių skaičių nepavyko, tačiau rizika civiliams akivaizdžiai išlieka didelė.

 

     Netgi kai Izraelis skatina žmones Gazoje persikelti į pietus į saugesnes zonas, daugelis paklūsta Hamas ar religinių lyderių nurodymams pasilikti arba sako, kad negali sau leisti išvykti.

 

     Tai pažįstama problema. 2004 m. Busho administracija davė JAV jūrų pėstininkams tik 72 valandas planuoti invaziją į Faludžą po to, kai žuvo keturi amerikiečių rangovai, kurių sugadinti kūnai buvo pririšti prie tilto. Vadai perspėjo, kad keršto skatinama operacija sukels pavojų civiliams gyventojams ir žlugs, todėl po didelių nuostolių jie pasitraukė, o irakiečiams davė šešis mėnesius pabėgti prieš antrąjį postūmį.

 

     Apskaičiuota, kad liko nuo 30 000 iki 90 000.

 

     „Daugeliui nekaltų civilių nebuvo leista išvykti“, – sakė Fredis Blishas, išėjęs į pensiją JAV jūrų pėstininkų pulkininkas leitenantas, kuris buvo dislokuotas Faludžoje kaip kovos inžinierius. „Ir taip nutiks su „Hamas“; jie ketina juos naudoti, kaip žmonių skydus.

 

     Izraelis pabrėžė, kad jis nesitaiko į civilius. Tačiau miesto mūšiuose vadai dažnai paleidžia ugnį į konstrukcijas, kuriose yra ir kovotojų, ir šeimų, priversdami priimti sprendimą: išvalykite patalpas su kariuomene, sukeldami jiems pavojų, arba iškvieskite sunkesnį atsaką, kuris gali nužudyti civilius.

 

     Tolerancija kariuomenės praradimui linkusi mažėti, kai karas mieste užsitęsia.

 

     Mosule, po to, kai Irako karių aukų skaičius pasiekė 50%, padaugėjo oro antskrydžių. Irakiečiai dažnai reikalavo, kad jų JAV partneriai nugriautų ne vieną pastatą.

 

     „Jie nejudės į priekį, kol neišlyginsime bloko“, – sakė Amosas Foxas, JAV karinis planuotojas Irake per operaciją Mosule.

 

     Mosului atsikratyti ISIS prireikė 252 dienų ir 100 000 Irako karių su JAV oro parama. Jungtinių Tautų duomenimis, kartu su 10 000 civilių žuvo ir 8 200 Irako karių, o mažiausiai 13 000 pastatų tapo netinkami gyventi.

 

     Izraelio kariai, nors ir geriau apmokyti nei Irako armija, daug metų turėję ruošti invazijos planus ir specialius inžinerinius padalinius tokiems iššūkiams, kaip tuneliai, susidurs su sunkesniu priešu.

 

     Pirminiais JAV kariniais skaičiavimais, operacijos pradžioje Mosule buvo nuo 3000 iki 5000 ISIS kovotojų, o vėliau atvyko dar keli tūkstančiai. Apskaičiuota, kad „Hamas“ karinio sparno „Al Qassam“ brigadų skaičius siekia 30 000–40 000, neįskaitant tūkstančių kovotojų su kitomis grupuotėmis, tokiomis kaip Palestinos islamo džihadas.

 

     Dauguma ISIS kovotojų taip pat buvo iš kitų šalių. Hamas kovotojai užaugo Gazoje. Jų vienetus sieja vieta, šeima, tikėjimas ir bendras nusivylimas Izraeliu.

 

     „Jie žino gatves. Jie žino tunelius“, – sakė į pensiją išėjęs pulkininkas leitenantas Blishas. "Tai bus sunkus košmaras".

 

     Geopolitika

 

     Pastarieji karai retai praėjo taip greitai, kaip tikėjosi bet kuri pusė: Mosulas turėjo būti išvalytas per tris mėnesius, o ne per devynis. Didėjant žuvusiųjų skaičiui ir ekonomikoms stringant, tarptautinė parama dažnai silpnėja.

 

     Izraelis taip pat turi patirties, sprendžiant politinius ir karinius iššūkius, kylančius dėl ilgalaikio konflikto. Paskutinė Izraelio antžeminė invazija į Gazą 2014 metais truko mažiau, nei tris savaites. Kaip neseniai pabrėžė Spenceris iš Vest Pointo Modernaus karo instituto, Izraelis „beveik kiekvieną savo istorijos karą kovojo, lenktyniaudamas su laiku, siekdamas pasiekti savo tikslus, kol tarptautinis spaudimas privers jį nutraukti operacijas“.

 

     Šiuo atveju Izraelio pareigūnai perspėjo, kad jų laukia kelių mėnesių, jei ne metų, kovos. Tai reikštų ginklų paklausos šuolį ir padidintų pasaulinį nepastovumą. Amerikos pareigūnai nerimauja dėl galimo karo išplitimo į Libaną ir Iraną, taip pat dėl galimų išpuolių prieš JAV karius Irake. Šie rūpesčiai gali turėti įtakos tam, kaip Vašingtonas konsultuoja Izraelį, kai konfliktas vystosi.

 

     Ankstesniuose karuose Izraelio visuomenė rėmė karines operacijas tol, kol jos rodė pažangą, rodė sunaikintas ginklų atsargas ir kitus apčiuopiamus rezultatus. Aukos – 66 Izraelio kariai žuvo 2014 m. kare – buvo mažiau svarbios, nei „kampanijos sėkmės suvokimas“, teigiama 2017 m. „Rand Corp.“ ataskaitoje.

 

     Tačiau dabar apklausos rodo, kad izraeliečiai mažiau tiki savo vyriausybe, vadovaujant Netanyahu ir jam nepavykus užkirsti kelio neseniai įvykusiam išpuoliui. Sėkmės apibrėžimas šį kartą taip pat platesnis ir gali būti sunkiau pasiekiamas iš dalies dėl to, kad su Irano pagalba sustiprėjo Hamas, smarkiai padidindamas raketų atsargas ir įdiegdamas naujas technologijas, pavyzdžiui, bepiločius orlaivius.

 

     „Hamas“ ir Izraelis jau dalyvavo užuojautos konkurse, kuris sukėlė piktus protestus visame pasaulyje ir vėl pavertė Artimuosius Rytus tarptautinio nerimo šaltiniu. Tai, kaip abi pusės kovos su ginklų arsenalais perpildytuose miestuose, sukurs dar labiau transformuojantį konkuruojančių pasakojimų ir valios išbandymą tol, kol tęsis karas." [1]

1.  The ‘Devil’s Playground’ of Urban Combat That Israel Is Preparing to Enter. Cave, Damien.  New York Times, Late Edition (East Coast); New York, N.Y.. 25 Oct 2023.