Bet kokiu atveju viskas yra gaminama Kinijoje. Kodėl mums nepirkti tiesiogiai iš Kinijos be tokių tarpininkių, kaip Amazon?

 

    „Įstatymas, leidžiantis mažos kainos paketus įvežti į JAV be muito ir mažai tikrinant muitinėje, leido dviem elektroninės prekybos įmonėms, Shein ir Temu, kurių šaknys yra Kinijoje, sparčiai augti.

 

     Paketai, kurių vertė mažesnė, nei 800 dolerių, gali būti įvežami į JAV pagal supaprastintą procedūrą, vadinamą de minimis išimtimi.

 

     Įstatymų leidėjai ir kai kurios JAV įmonės teigia, kad tai yra spraga, kuria Kinijos įmonės naudojasi didžiuliu mastu, leisdamos gabenti produktus, kurie yra nesaugūs arba pagaminti, naudojant priverstinį darbą, vengiant mokesčių.

 

     Remiantis JAV muitinės ir sienų apsaugos apskaičiavimu, į JAV per fiskalinius metus, pasibaigusius rugsėjo 30 d., buvo įvežta rekordinės daugiau, nei milijardas, pakuočių. taikant de minimis išimtį – dvigubai daugiau, nei 2019 m. Atskiras Kongreso tyrimas padarė išvadą, kad Shein ir Temu sudaro maždaug vieną iš trijų tokių paketų. Dvi pigių pirkinių programos priviliojo dešimtis milijonų amerikiečių vartotojų 4 dolerių vertės marškinėliais, 10 dolerių vertės plaukų džiovintuvais ir kitais produktais.

 

     „De minimis yra didžiausia pasaulyje juodoji rinka ir stebėtinai legalizuota JAV vyriausybės“, – sakė JAV prekybos grupės Nacionalinės tekstilės organizacijų tarybos vadovas Kimas Glasas.

 

     „Shein“ ir „Temu“ apsipirkimo programos daro spaudimą JAV įmonėms, įskaitant „Gap“, „Amazon“ ir „Walmart“. „Amazon“ pastebėjo, kad srautas jos svetainėje sumažėjo, o „Gap“ vadovas, rugpjūtį skelbdamas pelną, pripažino, kad „Shein“ užima rinkos dalį. „Amazon“ atstovė teigė, kad bendrovė ir toliau auga internete ir su savo programėle.

 

     Remiantis rinkos informacijos teikėjo „Sensor Tower“ duomenimis, 2023 m. trečiąjį ketvirtį, palyginti su 2021 m., per mėnesį aktyvių „Shein“ vartotojų skaičius išaugo daugiau, nei dvigubai, iki 30,2 mln. „Temu“ augo dar greičiau, aplenkdamas bendrą „Shein“ naudotojų skaičių per metus nuo jos paleidimo ir tapo viena iš dažniausiai atsisiunčiamų apsipirkimo programų JAV.

 

     Įmonės siunčia daugumą savo gaminių tiesiai iš Kinijos individualiems Amerikos klientams. Beveik visi užsakymai nesiekia 800 dolerių de minimis slenksčio, o tai reiškia, kad jiems paprastai netaikomi tarifai ir jie netikrinami pasienyje. 

 

Honkonge įsikūrusio duomenų teikėjo „Measurable AI“ duomenimis, vidutinė „Shein“ užsakymo vertė gegužės mėn. buvo 71 doleris.

 

     Abi bendrovės teigė, kad laikosi prekybos įstatymų ir kad jų augimas nepriklauso nuo de minimis politikos.

 

     De minimis nuostata priimta 1930 m. Tarifų įstatyme. Kongresas norėjo atleisti Amerikos turistus nuo mokesčių už smulkius pirkinius, kai jie grįžta iš kelionių į užsienį. 2016 m., kai tik įsibėgėjo elektroninė prekyba, įstatymų leidėjai padidino neapmokestinamų paketų ribą nuo 200 dolerių iki 800 dolerių, siekdami sumažinti muitinės pareigūnų darbo krūvį.

 

     JAV muitinės ir sienų apsaugos tarnyba (CBP) neatnaujino taisyklių, reaguodama į padidėjimą, nors praėjusių metų ataskaitoje padarė išvadą, kad didžiulis mažų kainų paketų kiekis sukėlė „nepriimtiną riziką“ leisti importuoti nesaugius produktus. CBP pareigūnas sakė, kad griežtinti tokių siuntų reglamentus yra „svarbiausias agentūros prioritetas“, ir pridūrė, kad ji planuoja pasiūlyti naują reglamentą, pagal kurį per kelis ateinančius mėnesius būtų reikalaujama daugiau duomenų apie kiekvieną pakuotę.

 

     Balandžio mėn. JAV ir Kinijos ekonomikos ir saugumo peržiūros komisija, vyriausybinė agentūra, teikianti politikos rekomendacijas Kongresui, kritikavo Shein verslo praktiką, nurodydama galimą pavojų sveikatai, kylančią dėl kenksmingų cheminių medžiagų jos produktuose, atliekų ir taršos, kurią sukelia didelės apimties gamyba, ir dešimtis pretenzijų dėl autorių teisių pažeidimų. Tarp komisijos narių yra JAV tekstilės pramonės atstovas Glasas.

 

     Įmonės taip pat susiduria su kaltinimais, kad jų parduodamoms pigioms prekėms gaminti buvo naudojamas priverstinis darbas. Įstatymų leidėjai ir valstijos generaliniai prokurorai spaudė Sheiną reaguoti į kaltinimus, kad ji tiekia medvilnę iš Kinijos Sindziango regiono, kur JAV apkaltino Kinijos valdžią vykdant genocidą ir priverstinį darbą, represuojant daugiausia musulmonus uigūrus – kaltinimus Pekinas neigia. 2022 m. birželio mėn. įsigaliojęs JAV įstatymas iš esmės draudžia importuoti su tuo regionu susijusias prekes.

 

     Shein sakė, kad ji turi „nulinę toleranciją“ priverstiniam darbui. Temu teigė, kad kaltinimai yra „visiškai nepagrįsti“. Bendrovė JAV neturi komandos, kuri palaikytų ryšius su reguliavimo institucijomis ir įstatymų leidėjais, tačiau „mūsų įsipareigojimas laikytis visiškos atitikties buvo nepajudinamas nuo pat mūsų įkūrimo ir yra visos mūsų verslo veiklos pagrindas“, – sakė „Temu“ atstovas." [1]

 

 1. U.S. News: U.S. Loophole Fuels Rise of Chinese Firms. Hayashi, Yuka; Shen, Lu; Vanderford, Richard.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 27 Oct 2023: A.2.

Everything Is Produced in China Anyway. Why Wouldn't We Buy Directly from China Without Middlemen Like Amazon?

"A law that allows low-price packages to enter the U.S. duty-free and with little customs scrutiny has enabled the breakneck growth of two e-commerce companies, Shein and Temu, with roots in China.

 

Packages valued under $800 can enter the U.S. under simplified procedures known as the de minimis exemption.

 

Lawmakers and some U.S. businesses say it is a loophole that the Chinese companies are using at a huge scale, allowing shipments of products that are unsafe or made with forced labor, while avoiding taxes.

A record of more than one billion packages entered the U.S. in the fiscal year ended Sept. 30 under the de minimis exemption -- twice the 2019 level, according to an estimate by U.S. Customs and Border Protection. A separate congressional study concluded that Shein and Temu account for about one in three of those packages. The two bargain shopping apps have lured tens of millions of American consumers with $4 T-shirts, $10 hair dryers and other products.

"De minimis is the world's greatest black market and astonishingly legalized by the U.S. government," said Kim Glas, head of the National Council of Textile Organizations, a U.S. trade group.

Shein's and Temu's shopping apps are putting pressure on U.S. companies including Gap, Amazon and Walmart. Amazon has seen traffic on its site decline, and a Gap executive acknowledged in an August earnings call that Shein was gaining market share. An Amazon spokeswoman said the company continues to see growth online and with its app.

Shein's monthly active U.S. users more than doubled to 30.2 million in the third quarter of 2023 from 2021, according to Sensor Tower, a market-intelligence provider. Temu grew even faster, surpassing Shein's total users within a year of its launch to become one of the top downloaded shopping apps in the U.S.

The companies ship most of their products directly from China to individual American customers. Nearly all the orders fall below the $800 de minimis threshold, meaning they generally aren't subject to tariffs or inspected at the border. The average order value on Shein was $71 in May, according to the Hong Kong-based data provider Measurable AI.

Both companies said they comply with trade laws and that their growth isn't dependent on the de minimis policy.

The de minimis provision dates to the Tariff Act of 1930. Congress wanted to exempt American tourists from paying taxes on small purchases when they returned from trips abroad. In 2016, just as e-commerce was taking off, lawmakers raised the threshold for exempt packages to $800 from $200, with the goal of reducing customs officials' workload.

U.S. Customs and Border Protection hasn't updated regulations in response to the surge, despite concluding in a report last year that the overwhelming volume of low-price packages created an "unacceptable risk" of allowing imports of unsafe products. A CBP official said tightening regulations on such shipments is the "top priority" for the agency, adding it plans to propose a new regulation to require more data on each package within the next few months.

In April, the U.S.-China Economic and Security Review Commission, a government agency that makes policy recommendations to Congress, criticized Shein's business practices, citing potential health hazards stemming from harmful chemicals in its products, waste and pollution caused by its high-volume production, and dozens of claims of copyright infringements. The commission's members include Glas, the U.S. textile-industry representative.

The companies also face allegations that forced labor has been used to produce the cheap goods they sell. Lawmakers and state attorneys general have pressed Shein to respond to allegations that it sources cotton from China's Xinjiang region, where the U.S. has accused Chinese authorities of committing genocide and of using forced labor in its repression of mostly Muslim Uyghurs -- allegations that Beijing denies. U.S. law that went into force in June 2022 largely bans the import of goods tied to that region.

Shein said it has "zero tolerance" for forced labor. Temu said the allegations are "completely ungrounded." The company doesn't have a team in the U.S. to liaise with regulators and legislators, but "our commitment to full compliance has been unwavering since our inception and underpins all of our business activities," said a Temu spokesperson.” [1]

 1. U.S. News: U.S. Loophole Fuels Rise of Chinese Firms. Hayashi, Yuka; Shen, Lu; Vanderford, Richard.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 27 Oct 2023: A.2.

Nekilnojamojo turto mokestis: modernusis feodalizmas

“Apklausos rodo, jog nekilnojamojo turto (NT) mokestis yra vienas iš nekenčiamiausių mokesčių. Nesunku suprasti kodėl. Asmeniui už savo uždirbtas pajamas ar sutaupytas lėšas įsigijus nuosavybę, kyla natūralus klausimas, kodėl jis už tai, ką jau įsigijo, turi mokėti dar kartą. O jeigu asmuo įsigijo nuosavybę skolon, tai NT mokesčio mokėjimas tampa papildoma finansine našta greta paskolos išmokėjimo.

O štai valstybei šis mokestis yra patogus. NT mokestis yra viena iš turto apmokestinimo rūšių. Nors turtas gali būti įvairių formų (grynieji pinigai, juvelyriniai dirbiniai, akcijos, vertybiniai popieriai, meno kūriniai), NT yra vienintelė apmokestinama turto rūšis daugumoje Europos šalių. Be NT apmokestinimo kitos labiausiai paplitusios turto apmokestinimo formos yra paveldėjimo, dovanojimo, taip pat dividendų mokestis. Tačiau skirtingai negu pastarieji, sumokami vieną kartą visiems laikams, NT mokestis mokamas periodiškai (kasmet). Valstybei (savivaldybei), siekiančiai turėti nuolatines pajamas į savo biudžetą, tai yra patraukliausia turto mokesčio forma. Jis ypač tampa patrauklus tada, kai gyventojų skaičius valstybėje mažėja, o tai reiškia, kad mažėja nuo galvos sumokamų mokečių (pvz. pajamų mokesčio) krepšelis. Gyventojai gali išmirti, tačiau jų valdyti NT objektai išlieka. Juos perima gyvieji.

Todėl LR Vyriausybės siūlymas keisti NT mokesčio sistemą pereinant nuo visumine NT verte paremto apmokestinimo prie atskirų NT objektų apmokestinimo – ne atsitiktinis. Jis grįstas geležine logika. Prastėjant šalies demografinei situacijai ir dėl to mažėjant valstybės (ir savivaldybių) biudžetams, reikia didinti mokesčius. Svarbu, kad išgyventų valstybė, o žmonės – kaip nors. Tauta vis tiek išmirs, o valstybė – liks. Tik tiek, kad ji bus ne mūsų.

Galbūt logika ir geležinė, bet ji negailestinga. Jei gyventojų yra mažiau, tą patį NT objektų kiekį turi pasidalyti mažesnis mokesčių mokėtojų skaičius. Apmokestinant kiekvieną NT objektą, tai reiškia, kad vienam gyventojui tenka santykinai didesnis NT objektų skaičius ir, savo ruožtu, didesnis NT mokestis. Matematika paprasta. Kadangi NT mokesčio bazė yra įvertinta (apskaičiuota) turto vertė, neatsižvelgiant į mokesčio mokėtojo realų pajėgumą mokėti, šio mokesčio taikymas praktikoje kelia daug socialinio teisingumo klausimų. Jei pajamų mokesčio atveju mokesčio suma priklauso nuo uždirbtų pajamų, tai NT mokesčio atveju valdomo turto vertė nebūtinai koreliuoja su asmens mokestiniu pajėgumu. Pvz. galime turėti pensininką, kuris valdo kelių šimtų tūstančių eurų vertės NT. Akivaizdu, kad jo galimybės sumokėti NT mokestį tik pagal turto vertę nebus lygios su sėkmingo įmonės direktoriaus, turinčio tokios pat vertės turtą, galimybėmis.

Taigi, vienodas mokestis visiems yra socialiai neteisingas. Siūlomo NT mokesčio logiką suprasčiau, jei gyventume viduramžiais. Kas nežino – nekilnojamojo turto mokestis yra būtent viduramžių išradimas. Juo rėmėsi feodalinė sistema: karalius (suverenas), kurio dispozicijoje buvo visa karalystės žemė, ją dalydavo savo rėmėjams (feodalams). Už teisę ja naudotis pastarieji jam mokėdavo (pinigais ar paslaugomis, pvz. karine tarnyba). Mainais už tai feodalai naudojosi karaliaus apsauga ir galėjo už mokestį išnuomoti nuosavybę kitiems asmenims (valstiečiams), kurie dirbo žemę. Taigi ankstyvieji turto mokesčiai pirmiausia buvo taikomi žemei, o jį mokėjo valstiečiai. Feodalas, gyvenantis pilyje, už ją mokesčio nemokėjo. Socialinio teisingumo klausimas – ar asmuo yra pajėgus jį susimokėti – nebuvo keliamas. Feodalui (kaip ir suverenui) buvo nesvarbu, gali jis ar negali to mokesčio susimokėti. Gavai žemės ir mokėk. Tai kas, kad derlius neužderėjo ar galvijai iškrito. Ne mano reikalas.

Kažką panašaus norima padaryti ir dabar. LR Vyriausybė (suverenas) teikia Nekilnojamojo turto įstatymo projektą, kuriuo siekia gelbėti skylėtus savivaldybių (feodalų) biudžetus, kurie galės nustatyti NT mokestį savivaldybės teritorijoje nuosavybę turintiems asmenims (valstiečiams). Premjerė sako, kad reikia pinigų. Tačiau užmirštama, kad valstybės ir savivaldybių biudžetų skylės, kurioms kamšyti yra skirti mokesčiai, didele dalimi susidaro dėl milžiniško parazitinių viešųjų ir ideologinių įstaigų tinklo išlaikymo kaštų. O savivaldybių lygmenyje – ir dėl didelio neūkiškumo. Tačiau siūlant savivaldybėms nustatyti ir administruoti NT mokestį, jokių saugiklių nesiūloma. Nei šio mokesčio panaudojimo kriterijų (pvz. reikalavimo, kad jis būtų skiriamas infrastruktūrai), nei sąlygų (pvz. sąlygos, kad savivaldybė teisę nustatyti ir administruoti mokestį įgyja tada, kai savivaldybės veikla atitinka skaidrumo kartelę (savivaldybių skaidrumo indeksas)).

Gyvename ne feodalizmo epochoje. Todėl kiekvienas mokestis turi turėti ne tik fiskalinę, bet ir turtinės nelygybės mažinimo paskirtį. Socialiniam teisingumui užtikrinti šalys taiko skirtingas amortizacines priemones, kurios priklauso nuo pasirinkto NT mokesčio modelio, kuris, savo ruožtu, priklauso ir nuo šalies istorinio ir socioekonominio konteksto. Vienos šalys (pvz. Vokietija, Belgija, Airija) NT skaičiuoja tik nuo viso turto vertės, o ne atskirų NT objektų vertės, t. y. taiko vadinamąjį visumine NT verte grįstą NT apmokestinimo modelį. Esant tokiam modeliui, NT apmokestinamas nuo tam tikros viso NT vertės, taigi, vieną ar kelis nedidelės vertės NT objektus turintys asmenys mokesčio nemoka ar moka palyginti nedidelį NT mokestį. Tokiu atveju tai yra prabangos mokestis, kurį moka turtingiausieji. Toks modelis šiuo metu egzistuoja Lietuvoje.

Dauguma Europos šalių apmokestina kiekvieną NT objektą, kitaip tariant, taiko visuotinį NT mokestį. Socialinio teisingumo užtikrinimui taikomos įvairios strategijos. Kai kurios valstybės nustato mokesčio lubas (pvz. Švedija), kitos valstybės kiekvieną NT objektą apmokestina nuo tam tikros vertės, t. y taiko apmokestinimo grindis (pvz. Norvegija). Dar kitos taiko įvairias išimtis, pvz. Italijoje nėra apmokestinamas pirmasis gyvenamasis būstas. Daugelyje šalių NT vertinimo sistema, siekiant išvengti pernelyg didelio ir nesąžiningo apmokestinimo, yra sumodeliuota taip, kad skaičiuojant NT mokestį, jis būtų skaičiuojamas nuo mažesnės negu reali turto vertės. Tuo tikslu yra taikomas masinis turto vertinimas. Įvertinta vertė paprastai sudaro iki 70–75 proc. tikrosios NT vertės. Ten, kur jis netaikomas, NT mokestis skaičiuojamas nuo tam tikro įstatyme fiksuoto NT rinkos vertės kainos procento. Pvz. Norvegijoje valstybei mokamas NT mokestis skaičiuojamas nuo 25 proc. rinkos vertės, jei apmokestinama pagrindinė gyvenamoji vieta, o visi kiti NT objektai apmokestinami nuo 60 proc. jų rinkos vertės.

Rytų Europoje (Vengrijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Lenkijoje) NT apmokestinamas ne pagal jo vertę, bet pagal jo plotą. Pvz. Lenkijoje dar 1991 m. priimtu įstatymu buvo įtvirtinta, jog apmokestinamas naudingas būsto plotas. Įstatymas įtvirtina NT mokesčio tarifo lubas: NT mokestis taikomas gyvenamajam būstui, kurį nustato savivaldybė, negali būti didesnis negu 0,51 zloto (0,11 Eur) už vieną kvadratinį metrą. Tarptautinės nekilnojamojo turto unijos duomenimis, 2013 m. Čekijoje už gyvenamojo namo kvadratinį metrą reikėjo mokėti nuo 0,08 iki 0,4 , Slovakijoje – 0,033 euro. Šio modelio taikymą Rytų Europoje padiktavo praktinė būtinybė. Istorinės aplinkybės (buvimas sovietiniame lageryje, kai didžioji NT dalis buvo valstybinė, po to vykusi masinė NT privatizacija) lėmė, kad Rytų ir Centrinėje Europoje, palyginti su Vakarų Europos valstybėmis, susiformavo žymiai didesnis nekilnojamąjį turtą turinčių gyventojų skaičius. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, Slovakijoje, Lietuvoje ir Vengrijoje nuosavą būstą turi daugiau kaip 90 proc. namų ūkių, Lenkijoje daugiau kaip 80 proc. namų ūkių, Latvijoje, Estijoje, Čekijoje – 75–80 proc. gyventojų. Tokioje situacijoje visuotinio NT mokesčio taikymas pagal NT vertę tampa itin problematiškas, nes jį įvedus yra apmokestinama daug NT turtą valdančių, bet nebūtinai didesnes pajamas gaunančių asmenų.

Iš esmės mokesčio bazė yra išplečiama vidurinės klasės sąskaita, o tai gali lemti NT savininkų rato traukimąsi ir didesnę socialinę nelygybę. NT taikymas pagal gyvenamojo būsto naudingą plotą yra mažiau agresyvus apmokestinimo būdas, nes jis, palyginti su apmokestinimu pagal turto vertę, nors ir neproporcingas, yra socialiai teisingesnis (senolė, turinti butą Vilniuje, mokės tiek pat ar panašiai, kaip ir senolė, turinti butą Vilkaviškyje), užtikrinantis ne tik teisę į gyvenamąjį būstą, bet ir teisę pasirinkti gyvenamąją vietą.

Be to, jis yra labiau prognozuojamas: NT kainoms svyruojant, gali susiklostyti situacija, jog reali NT turto vertė bus mažesnė negu įvertinta. Kadangi masinis turto vertinimas atliekamas kas kelerius metus, iki naujo turto įkainojimo gyventojai bus baudžiami didesniais mokesčiais už vertę praradusį turtą. Tokia situacija dėl ekonominės krizės susiklostė Italijoje ir Graikijoje, kur įvertinta vertė daugeliu atvejų tapo daug didesnė už rinkos vertę. Kadangi niekas nėra garantuotas, jog panaši istorija negali pasikartoti ir kitoje valstybėje, NT mokesčio skaičiavimas ne nuo NT vertės, bet nuo gyvenamojo būsto naudingojo ploto, užtikrina socialinį saugumą.

Lietuvoje diskusijos dėl NT mokesčio modelio keitimo nebuvo. Tiesiog priimtas ir įgyvendinamas sprendimas pereiti nuo visumine NT verte paremto apmokestinimo prie atskirų NT objektų apmokestinimo. Formuojant pasiūlymą, į mokesčių sąrangos ypatumus, kaip ir į istorinį ir socioekonominį šalies kontekstą, nežiūrėta. Naujam NT mokesčio modeliui mechaniškai pritaikytas žemės apmokestinimui skirtas mechanizmas (mokestis skaičiuojamas pagal turto vertę, pagal kintamą tarifą, kurį nustato savivaldybė pagal įstatyme įtvirtintus kriterijus). LR Vyriausybės Seimui pateiktas NT mokesčio įstatymo projektas buvo socialiai nejautrus: jis nenumatė nei mokesčio lubų, nei pirmojo būsto neapmokestinimo, nei NT vertės mokesčių apskaičiavimo tikslų sumažinimo (mokestis bus skaičiuojamas pagal visą vidutinę rinkos vertę), nei lengvatų pagal kitus socialinius parametrus.

Nuostata, jog pagrindinis gyvenamasis būstas neapmokestinamas, jei jo vertė neviršija 1,5 savivaldybės medianos, buvo labiau orientuota ne į socialinio teisingumo užtikrinimą, bet siekiant išvengti NT mokesčio įvedimo „smūginio“ efekto, atsižvelgiant į itin didelį privačią nuosavybę turinčių namų ūkių skaičių. Kintamas NT mokesčio slenkstis, skirtas užtikrinti vienodas pajamas skirtingų tipų savivaldybėms, bet – horizontaliai ir vertikaliai neteisingas. Jis naudingesnis fiziniams asmenims, valdantiems tokios pat vertės NT didmiesčiuose, o ne regionuose. Lietuvos bankas prognozuoja, kad siūloma mokesčio sąranga gali lemti regresinį NT mokesčio progresyvumą šalies mastu.

Skirtingose savivaldybėse sumokamas didesnis NT mokestis už mažesnės vertės turtą prisidės prie didesnės pajamų ir turto nelygybės šalyje ir suteiks pranašumą mobilumo prasme didmiesčių gyventojams.

Mechaninis žemės mokesčio modelio mechanizmo pritaikymas NT mokesčiui yra pagrindinė struktūrinė NT mokesčio problema. Pirmiausia, jo negalima taikyti mechaniškai. Kadangi turto mokestis skaičiuojamas nuo turto vertės, o daugeliu atvejų žemės vertė yra mažesnė už nekilnojamojo turto vertę, mokestis už NT bus kur kas didesnis už žemės mokestį ir turės didesnį socialinį efektą. Kol jis buvo taikomas visumine NT verte paremtam NT apmokestinimo modeliui, problemos kaip ir nesimatė. Tačiau atskirų NT objektų apmokestinimui šis mechanizmas netinka, nes gimdo socialinę neteisybę.

Antra, Lietuvoje itin didelis privačią nuosavybę turinčių namų ūkių skaičius (90 proc.). Tokioje situacijoje visuotinio NT mokesčio taikymas pagal NT vertę tampa itin problematiškas, nes jį įvedus yra apmokestinama daug NT turtą valdančių, bet nebūtinai didesnes pajamas gaunančių asmenų. Iš esmės mokesčio bazė yra išplečiama vidurinės klasės sąskaita, o tai gali lemti NT savininkų rato traukimąsi ir didesnę socialinę nelygybę. Tai, kad Lietuvoje yra itin didelis privačią nuosavybę turinčių namų ūkių skaičius, yra Lietuvos stiprybė, o ne silpnybė.

Istorija rodo, kad nuosavybės turėjimas yra vienas iš stipriausių patriotizmo elementų. Po I Pasaulinio karo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė buvo apginta tik todėl, kad Lietuvą ėjusiems ginti savanoriams buvo pažadėta žemės. Todėl NT mokestis, kad ir koks jis būtų, turi būti leidžiantis išsaugoti nuosavybę, o ne keliantis riziką, kad vidurinė klasė praras NT, kuris koncentruosis siauros savininkų dalies rankose. Kitaip rizikuojame pakirsti ir taip silpnas mūsų patriotizmo šaknis.

Siekdami suderinti fiskalinius valstybės poreikius ir socialinio teisingumo mokestinėje politikoje reikalavimą, iš esmės Lietuvoje turime du pasirinkimus. Pirmasis: grįžti prie dabar galiojančio turto verte grįsto NT mokesčio, jį nuosaikiai ir nuosekliai plečiant, kai mokesčio tarifai yra progresyvūs, nedideli, o apatinė kartelė aukšta. Jei būtų pasirinkta visuotinio NT mokesčio strategija, aplinkybė, jog Lietuvoje itin didelis privačią nuosavybę turinčių namų ūkių skaičius diktuotų taikyti NT apmokestinimą ne pagal NT vertę, o pagal naudingą plotą, įstatymu nustatant mokesčių tarifo lubas. Bet tai pasirinkimo klausimas. Iš esmės bet koks kitas variantas, pvz. rimta įstatymo projekto korekcija numatant pirmo gyvenamojo būsto neapmokestinimą, kitam NT taikant lengvatinį tarifą, palyginti su komercinės paskirties NT, būtų kur kas socialiai teisingesnis modelis negu dabar siūlomas.”