China's Surge of Cheap Goods Spurs Ire of Rich Countries. They Might End Up Not So Rich Anymore

"To revive its economic fortunes, China is flooding the world with cheap goods -- a multitrillion-dollar sequel to the China shock that hit global manufacturing more than two decades ago.

This time around, the world is fighting back.

The U.S. and European Union are threatening to raise trade barriers to Chinese-made electric vehicles and renewable-energy gear. Now, emerging economies including Brazil, India, Mexico and Indonesia are joining the backlash, zeroing in on Chinese imports of steel, ceramics and chemicals that they suspect are being dumped on their domestic markets at knockdown prices.

"China is too large to export its way to rapid growth," Treasury Secretary Janet Yellen said Friday in Guangzhou, her first stop on a trip to China in which she repeatedly warned her hosts against revving up its economy by churning out cheap goods. "And if policies are oriented only at generating supply and not also at generating demand, global spillovers will result."

Countries are taking steps to defend their manufacturers against an array of cut-price products. India alone has opened antidumping probes into everything from Chinese-made bolts and screws to glass mirrors and vacuum-insulated flasks. Argentina is investigating Chinese elevators. The U.K. is scrutinizing excavators and electric bicycles.

The growing resistance shows how the new China shock is stoking tensions in a global-trading system showing signs of fraying, because of sanctions on Russia and efforts by the U.S.-led West to boost domestic industries and untangle parts of their economies from China. The pressures risk accelerating a fragmentation of the global economy into countries determined to ease China out of their supply chains and those locked into its orbit.

"As the U.S. closes its border, China will be flooding the rest of the world with cheap goods. We are just seeing the beginning of it," said Arthur Budaghyan, chief emerging markets and China strategist at BCA Research in Montreal.

To offset an epic property bust, China's leaders are funneling investment toward the country's vast factory floor. Propped up by cheap, state-directed loans, Chinese firms are seeking buyers overseas for a ballooning surplus of goods they can't sell at home. 

The trend has echoes of the Chinese export surge of the early 2000s estimated to have cost around two million manufacturing jobs in the U.S. -- a phenomenon economists labeled "the China shock."

For many of the world's consumers, cheap Chinese imports are a potential boon after a spell of intense inflation. China's manufacturing drive is also helping to cement its position as the essential low-cost supplier of cars, smartphones and machinery to much of the developing world. Its expertise in green technology offers countries a low-cost route to decarbonization.

But for China, relying on foreign demand for growth in a more hostile world is risky. Many economists say China should take steps to boost domestic consumption to create a more balanced economy.

"The world's capacity to absorb a new China shock is less than it was in the past," said Aaditya Mattoo, chief economist for East Asia and the Pacific at the World Bank.

The deluge of Chinese exports is swamping foreign competitors in some industries. Chile's top steel producer, Compania de Acero del Pacifico, said in March that it will stop operations at its Huachipato steel mill after executives said the mill couldn't compete with Chinese imports that were 40% cheaper than Chilean steel.

"Chinese companies are dumping. They've distorted the market," said Hector Medina, a union leader at the mill in the city of Talcahuano, 300 miles south of the capital, Santiago.

A government committee in Chile recommended tariffs of 15% on imports of Chinese steel after local producers complained they were being undercut. CAP pushed the committee to recommend a 25% duty.

Governments around the world have announced more than 70 import-related measures targeting China alone since the start of last year, according to a tally compiled by Global Trade Alert, a nonprofit based in Switzerland that supports open trade. That is up from about 50 in 2021 and 2022, though broadly in line with the typical number of measures China would face each year in the five years before the pandemic.

Include all interventions in which China is just one of several countries targeted, and the number for 2023 and 2024 together runs to more than 300. The measures include antidumping investigations, import tariffs and quotas.

"Normally priced products can't compete," said Prama Yudha Amdan, a spokesman for textiles firm Asia Pacific Fibers in Indonesia, where officials launched a probe last year into imports of synthetic yarns from China. The Jakarta-listed company reported $288.5 million in net sales for last year, down 27% from 2022 -- a decline Amdan attributed in part to perceived dumping by Chinese competitors.

China's response to the global backlash has been to decry rising protectionism, an indication it doesn't intend to change tack. State media has run articles excoriating Western complaints about Chinese industrial overcapacity as overblown and hypocritical. 

More significantly, China has filed a complaint with the World Trade Organization over U.S. subsidies for electric vehicles, saying provisions that exclude Chinese components are unfair.

China's Ministry of Commerce and the State Council Information Office, which handles press inquiries for the leadership, didn't respond to requests for comment.

China has a wealth of options if it chooses to retaliate with trade restrictions of its own. It is a major buyer of commodities and a supplier of a huge range of components and materials used by other countries' manufacturers.

The breadth of products under scrutiny underscores how China's heft in global manufacturing has risen since the early 2000s, when Beijing revamped its economy and joined the World Trade Organization. Back then, China was churning out mostly low-end products and accounted for about 2% of global goods exports. Today, China accounts for nearly 15% of all goods exports.

"What frightens people about China's current trajectory is that as China upgrades, it is intensifying competition in both the middle-income and higher-income countries," said Simon Evenett, a professor of international trade at the University of St. Gallen in Switzerland." [1]

Global South, most of humanity, needs to switch to a sustainable economy for a reasonable price. The Global South does not have money to waste on pointless subsidies like we do. Global South are buying from China and Russia. We are cutting ourselves out from the future economy with our protectionism by further reducing our ability to compete. We need smart politicians to fix that.

1. China's Surge of Cheap Goods Spurs Ire. Douglas, Jason.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 06 Apr 2024: A.1.

Is it worth it for us to be happy about the settlement of the German brigade in Lithuania, after all, Hitler was not the only one who was terrible?

  "On January 12, the German government announced its intention to support Israel in the Palestinian genocide case brought by the Republic of South Africa (SAR) at the International Court of Justice (ICJ). In its accusations, the SAR claimed that Israel's current war in the Gaza Strip violates the United Nations Genocide Convention.

 

     Therefore, Germany expressed its desire to intervene in the case as a third party (according to Article 63 of the ICJ Statute) and resolutely rejected the accusations of the PAR, calling it a "political instrumentalization of the Genocide Convention that has no factual basis."

 

     This naturally provoked a sharp reaction from Namibian President Hage Geingob. Soc. on the X network, he "expressed great concern at Germany's shocking decision" and accused it of failing to learn from its history.

 

     "Germany cannot morally commit to the UN Genocide Convention, including atonement for the genocide in Namibia, while supporting the equivalent of the Holocaust and the genocide in Gaza." The answer was not long in coming.

 

     "We reject the historical comparison between the Holocaust and the actions in Gaza," emphasized the representative of the Ministry of Foreign Affairs, Christian Wagner. He was supported by Christian Democratic Party member Anette Widmann-Mauz, who told Deutsche Welle: "our history obliges us to assume a special responsibility, so Germany must support Israel."

 

     However, the President of Namibia gave Germany a painful sting, accusing it of the first of 20th century execution of genocide. And while many German politicians are annoyed by this, Bundestag member Sevima Dagdelena thinks otherwise. She does not blame Namibia for the criticism. "The direct insult of the German government by dismissing South Africa's actual complaint is an example of Western ignorance and the arrogance of neo-colonialism," she told DW.

 

     The politician, who for years campaigned for Germany to recognize its colonial crimes, now says that the validity of the case is determined by the ICJ, not the German Foreign Ministry. Namibia has always expressed solidarity with the Palestinians because it has a similar history. "If there is oppression, colonization or imperialist tendencies, the Namibian government tends to publicize it," says Rakkel Andreas, a Namibian political analyst.

 

     Chancellor of the newly created German Empire, Ott von Bismarck, convened an international conference in Berlin in 1884 November 15. Representatives of 13 European countries (except Switzerland), the United States and the Ottoman Empire sat around the horseshoe-shaped table. In the background hung a huge map of Africa, which was their destination. In the cartoons of the time, the delegates are depicted leaning over the map and armed with rulers drawing the borders of the colonies, hardly imagining who lives in those lands.

 

     But this is a myth! In reality, there was no scrambling or map-drawing. But the conference did something much worse, the consequences of which are still being felt today. It laid down the rules for the conquest and partition of Africa, legitimizing the idea of Africa as a playground for foreigners and the expropriation of its natural resources. American journalist Daniel De Leon described the conference as "a unique event in political history... Outwardly diplomatic, but actually economic."

 

     This is how colonialism prevailed in almost all of Africa (up to 1902, 90%). Over the course of several decades, the German Empire subdued the present-day states of Burundi, Cameroon, Namibia, Rwanda, Tanzania, and Togo. However, the principle of effective occupation stated that the government can acquire the right in colonies only in two cases: when it physically owns colonies or carries out effective occupation (concludes contracts with local leaders, establishes an administration).

 

     Germany hastened to take advantage of this, because in Africa they were only engaged in missionary activities among the Herera, Nama, Damara and Sana tribes. The breakthrough occurred in May, 1883, when businessman Adolf Lüderitz bought a stretch of beach from Joseph Frederiks II, chief of the Nama tribe. Three months later, the commander sold him another 140 km, between the Orange River and Angra Pequenos Bay. In this way, the German acquired the rights to a strategically important natural harbor and named the area Lüderitzland.

 

     However, the treaty was fraudulent because the holding included "20 geographical miles" (1 German mile = 7.5 km), a term the commander was unaware of. In other words, the German got three times more area than agreed. Later, the protectorate of the German Empire (German South-West Africa) was established here.

 

     It was the only German overseas territory suitable for Europeans to live in, although there was a constant simmering of tribal disputes. In 1885 October 21 Herer leader Maherero signed a protection agreement with the head of the colonies, Heinrich Ernst Goering (father of the Nazi leader Herman Goering). And in 1890 The Treaty of Heligoland-Zanzibar (with the British) gave Germany access to the Zambezi River. So it acquired more and more lands, almost without interfering in ethnic conflicts. 

 

The rapid expansion forced the tribes to resist, so in 1895 Berlin sent the Schutztruppe (engl. protection force) to protect German interests in the region and suppress rebellions against the administration.

 

     The newcomers imagined an "African Germany" dominated by whites, and the natives driven to reservations. The authorities openly encouraged the confiscation of tribal lands, livestock, and the enslavement of people. In addition, racial tensions prevailed. Blacks were nicknamed "baboons" and women were considered concubines who could be sexually exploited by Europeans in the practice of "Verkafferung".

 

     In 1912 intermarriage is prohibited in German colonies to limit the number of "degenerate Europeans". One missionary wrote: “The settlers are of the opinion that the natives have a right to exist only in so far as they are useful to the whites. This feeling encouraged the settlers to commit violence against the Herero."

 

     This is illustrated by the "Dietrich case" (1903), when a farmer tried to rape and shot the daughter-in-law of the Herera chief, but the court acquitted him. Hereland then debated "do whites have the right to shoot local women?" After Governor Theodore Leutwein intervened, the verdict was appealed and this time Dietrich was found guilty. This angered the settlers, who called the governor a "race traitor".

 

      5 thousand settlers owned 250 thousand locals in 1900.

 

     However, the Herero uprising was sparked by the construction of the railway and a new financial reform. Until 1903 the Herers had already transferred a quarter of their 130,000 square kilometers to the Germans of their territory, so when they heard that the new Otavi railway line, which was supposed to go from the coast to the settlements, would divide their lands, they got angry. After its completion, a new wave of Europeans would flood the colonies. In addition, it was planned to establish reservations.

 

     In 1903 a new debt collection policy has been enacted. The Hereras were used to borrowing from the colonists at high interest rates. The debts have not been collected for a long time, so the head of the colonies decided to cancel them. But in the absence of cash, the merchants began to confiscate Herero cattle and valuables. Thus it became clear that the government cares more about lenders than borrowers.

 

     So the Herers led by Samuel Maharer revolted. In  January 12, 1904 troops invaded Okahandja, one of the largest German settlements, and massacred 120 settlers. Such a sight shocked the German forces. The Herers were soon joined by a house led by Hendrik Witbooi. The rebellion spread across the region, but despite initial success, soon met with a German response.

 

     T. Leutwein managed to trap the Herer forces on the Waterberg Plateau and start negotiations. But the slow progress disappointed Berlin, as the Kaiser saw the uprising as a personal affront. So in May, Lieutenant General Lothar von Trotha, who had recently suppressed the Chinese Boxer Rebellion, was appointed as the head of the colonies. He immediately adopted aggressive tactics. 3-5 thousand of Herero fighters were killed during the Battle of Waterberg, while the rest retreated to the Omahekê desert. The Schutztruppe was ordered to pursue the fugitives. Thousands of Herero were shot, died of hunger, thirst or drinking well water poisoned by the Germans.

 

     L. von Trotha called this kind of cruelty "the beginning of the racial struggle". October 2 he issued a law: "Armed or unarmed Herer men caught on the German border will be shot. I will return the women and children to the desert or let them be shot." A month later, Berlin reversed the decision and ordered the fugitives to be imprisoned in concentration camps.

 

     In Namibia, the Germans established five concentration camps, where those brought were divided into two groups - fit for work or unfit for work. They were issued death certificates in advance stating that the person "died of exhaustion". This was not surprising, food rations (a handful of uncooked rice) were small, unsanitary conditions, hard work and infectious diseases prevailed. Mortality in the camps reached 45-74 percent. The most horrible place was in 1905 Africa's first "Death Camp" was established on Shark Island.

 

     German political scientist Henning Melber calls it the "Auschwitz of Africa", following the model of which the Nazis later established similar camps in Europe. The crisp weather made the island unsuitable for people accustomed to a dry and hot climate. Nevertheless, the prisoners were used here for the construction of the Lüderitz-Aus railway. The very name of the island caused fear, so many Hereras killed themselves before being moved. But what was so terrible about it?

 

     Men were shot or died of exhaustion. The fate of women was more tragic. They were raped, forced to pull wagons with their bare hands or hanged naked from trees. According to Sima Luipert, adviser to the Nama Traditional Leaders Association (NTLA), "camp authorities rented out women to companies or settlers who paid to the administration of Germany”. This was the fate of S. Luipert's great-grandmother, who was "rented" to a settler, suffered physical and sexual violence and eventually became pregnant. Camp rider Percival Griffith, interviewed by South Africa's Cape Argus, said: "The women were hardly given anything to eat, and I saw them picking up other people's waste. If she was caught, she would be whipped."

 

     A sjambok (a heavy leather whip made of hippopotamus or rhinoceros skin) was used for punishments, with which, according to rider Johann Noothout, "pieces of flesh that bounced off the body floated in the air." Mr Griffith recalled: “I once saw a woman carrying a child on her back and a heavy sack of grain on her head... she fell. The corporal beat her with a sjamboku for more than 4 minutes. Then she got up and left without saying a word, only the child cried a lot." One of the first civilians to visit the camp, August Kuhlmann, was shocked by the images: "a woman who was so weak due to illness that she could not stand, was crawling around begging other prisoners for water. The caretaker fired five shots at her ... she died during the night.' But that wasn't the worst yet.

 

     On the "Island of Death" the Germans conducted medical experiments. They were performed with people by dr. Hugo Bofinger. After coming to the medical post, the bacteriologist secretly infected the scurvy-affected Herers with tuberculosis, smallpox, typhus or injected them with arsenic. The effect of substances on the body was studied by H. Bofinger during the autopsy. Not only that, the heads of the dead were cut off and sent to the anatomical institute in Berlin.

 

     Before transportation, women were told to cut heads of the corpses (often relatives, friends) and shave their skin. Zoologist Leonhard Schultz said he had "obtained body parts from fresh local corpses", which he said was a "welcome addition". More than 300 skulls were collected and studied by prof. of medicine and anthropology. Eugen Fischer (later a member of the Nazi Party). Thus, hereras and names are used as raw material for eugenics (pseudo-science) research to prove the supremacy of the white race.

 

     According to H. Melber, "thousands of skeletons are still stored in German museums and hospitals". Dead prisoners useless for science were buried on the coast or thrown into the sea to sharks. By 1908, when the "Death Camp" was closed, 80 percent had been killed of hereres and 10 percent names (a total of 100,000 during the period of colonialism). So historians compare it to the Holocaust.

 

     No written orders from Kaiser Wilhelm II concerning the massacres in Africa have survived. This is caused by the 1945 bombing of Berlin, when Allied aircraft destroyed a building where Prussian documents were kept. However, the surviving fragments show that L. von Trotha regularly sent reports to Berlin.

 

     Therefore, historian Jeremy-Sarkin Hughes believes that the Kaiser may have given him verbal orders. The hypothesis is based on the fact that in 1905 November 2 the general was awarded the Pour le Mérite in Africa, not convicted.

 

     In addition, Genocide historian Tonis Barta stated that the massacre of Herers inspired Adolf Hitler to exterminate Jews and Roma. According to Ugandan anthropologist Mahmood Mamdani, the links between the Hereri genocide and the Holocaust are not limited to the politics of extermination and the establishment of concentration camps, but have an ideological foundation.

 

     This is evidenced by L. von Trotha's phrase: "I destroy the African tribes with rivers of blood... Only after this cleansing can something new emerge." Therefore, the academician sees the similarity of the goals of the general and the Nazis, based on the social Darwinist concept of "cleansing", after which "something new will emerge". Unfortunately, the behavior of the German Empire in Africa is still shadowed by Nazism.

 

     The discovery of diamonds in Namibia in 1908 made the colony an economic target. The Germans quickly created a global diamond culture that lives on even today, as the fashion for professing love to give a ring with this precious stone was born. At the height of the trade, the German Empire controlled 30 percent world diamond markets.

 

     With the outbreak of the Great War, the front shifted to Africa, where the Germans clashed with the British in 1915. With the defeat of the Schutztruppe, South West Africa became part of the British Empire. But even after changing the owners, the Herera remained in the reservates, and the territory was managed according to the system of racial segregation in force in South Africa. Namibia gained independence in March 21, 1990.

 

    The UN Whitaker report called the Herera and Nama in 1985 massacres the first case of genocide in the 20th century. 2011-2018 The Charité Museum of the History of Medicine and the University of Freiburg returned some of the skulls, full of skeletons and fragments of bones and skin, that had been kept in storage.

 

     Although this is only a small part of the remains of Africans kept in these institutions. "Initiatives of Black People in Germany" by Jeannine Kantara in 2022 stated: "the repatriation of people who were murdered and abducted during the German colonial period does not erase the crimes committed". Germany officially admitted in May 28, 2021 that it committed genocide in Namibia and promised to pay 1.1 billion EUR over 30 years as compensation (for infrastructure, health care, training programs).

 

     However, the descendants of the victims are not happy with the apology. Hamburg University Prof. Jürgen Zimmerer is convinced that many people feel left out. "It is a problem if reconciliation is sought," he said. - "But how to reconcile with the victims, if they are pushed out of the process?" So the tribes want a tripartite, but not a bilateral agreement.

 

     In addition, they want to receive the money themselves, not through institutions. For example, Berlin's reparations to Israel amount to 80 billion. EUR, including 29 billion euros paid directly to Holocaust victims and their relatives. However, Berlin avoids applying this plan to the Herers.

 

     "If we want to be noticed," says S. Luipert, "Germany must sit down with us at the common table." We will be like a mirror that Berlin is afraid to look into because it will see its own deeds. The collective German psyche is not ready for this."

 

     This can also be seen in the text of the declaration, where there is no word "reparations" and the allocated funds are called "grant". The wording suggests that "Germany is giving compensation voluntarily, not compensating for damages," said lawyer Karina Theurer.

 

     But why are reparations feared? According to H. Melber, "the Germans committed crimes throughout Europe during the war, so if they paid reparations to Namibia, it would become a legal precedent for other countries to demand the same." And where else is the return of confiscated Herero lands. Today, Namibian Germans make up 2%  of the country's population, but controls 70 percent of land. Not only do they not want to return it to the tribes, but they deny even the very fact of genocide.

 

     Signs of colonialism abound in Namibia. In "Little Germany", as the Swakopmund resort is called, there are German-style houses, monuments dedicated to the "heroes" of colonialism and illuminated German signs. Many streets have retained their old names, e.g. Wilhelm II, O. von Bismarck.

 

     "This is how the German community tries to preserve its heritage," says Norbert Sadlowski, whose idealized copy of the Schutztruppe sculpture adorned the capital city of Windhoek (until 2013) in the courtyard of his inn. Meanwhile, the sites of the former "Death Camps" and the Herera graves scattered in the desert receive little respect due to the indifference and corruption of the Namibian government. So volunteers have to take care of the memory of the "forgotten genocide"."

 

  

Ar verta mums džiaugtis vokiečių brigados įsitaisymu Lietuvoje, juk siaubingas buvo ne tik vienas Hitleris

"Sausio 12 d. Vokietijos vyriausybė pranešė ketinanti palaikyti Izraelį palestiniečių genocido byloje, kurią Pietų Afrikos Respublika (PAR) iškėlė Tarptautiniame Teisingumo Teisme (TTT). Savo kaltinimuose PAR teigė, jog dabartinis Izraelio karas Gazos Ruože pažeidžia Jungtinių Tautų genocido konvenciją.

Tad Vokietija išreiškė norą įsikišti į bylą kaip trečioji šalis (pagal TTT statuto 63 straipsnį) ir ryžtingai atmetė PAR kaltinimus, vadindama tai genocido konvencijos „politiniu instrumentalizavimu, neturinčiu faktinio pagrindo.“

Tai bemat iššaukė aštrią Namibijos prezidento Hage‘o Geingobo reakciją. Soc. tinkle X jis „išreiškė didžiulį susirūpinimą dėl šokiruojančio Vokietijos sprendimo“ ir apkaltino ją negebant pasimokyti iš savo istorijos.

„Vokietija negali morališkai įsipareigoti laikytis JT genocido konvencijos, įskaitant kaltės atpirkimą už genocidą Namibijoje, kol remia Holokausto atitikmenį ir genocidą Gazoje.“ Atsako ilgai laukti neteko.

„Mes atmetame Holokausto bei veiksmų Gazoje istorinį lyginimą“, – pabrėžė Užsienio reikalų ministerijos atstovas Christianas Wagneris. Jam pritarė krikščionių demokratų partijos narė Anette Widmann-Mauz portalui „Deutsche Welle“ teigusi: „mūsų istorija įpareigoja prisiimti ypatingą atsakomybę, tad Vokietija privalo remti Izraelį.“

Visgi Namibijos prezidentas Vokietijai skaudžiai įgėlė, kaltindamas šią dėl pirmojo XX a. genocido vykdymo. Ir nors daugelį vokiečių politikų tai erzina, Bundestago narė Sevima Dagdelena mano priešingai. Ji nekaltina Namibijos dėl kritikos. „Tiesmukas Vokietijos vyriausybės įžeidimas, atmetant faktinį Pietų Afrikos skundą yra Vakarų neišmanymo ir neokolonializmo arogancijos pavyzdys“, – sakė ji DW.

Politikė, kuri ilgus metus agitavo Vokietiją pripažinti savo kolonijinius nusikaltimus, dabar sako, jog bylos pagrįstumą lemia TTT, o ne Vokietijos užsienio reikalų ministerija. Namibija visada reiškė solidarumą su palestiniečiais, nes turi panašią istoriją. „Jei yra priespauda, kolonizacija ar imperialistinės tendencijos, Namibijos vyriausybė linkusi tai viešinti“, – teigia Namibijos politikos analitikė Rakkelė Andreas.

1884 m. lapkričio 15 d. naujai sukurtos Vokietijos imperijos kancleris Ottas von Bismarckas Berlyne sušaukė tarptautinę konferenciją. Aplink pasagos formos stalą susėdo 13 Europos valstybių (išskyrus Šveicariją), JAV ir Osmanų imperijos atstovai. Fone kabojo didžiulis Afrikos žemėlapis, kuris ir buvo jų tikslas. To meto karikatūrose delegatai vaizduoti palinkę ties žemėlapiu ir apsiginklavę liniuotėmis braižantys kolonijų ribas, sunkiai įsivaizduodami, kas gyvena tose žemėse.

Bet tai mitas! Realybėje nebuvo nei grumtynių, nei žemėlapio braižymo. Tačiau konferencija padarė kai ką daug blogiau, ko pasekmės juntamos iki šiol. Joje nustatytos Afrikos užkariavimo ir padalijimo taisyklės, įteisinant Afrikos, kaip užsieniečių žaidimų aikštelės, idėją bei jos gamtinių išteklių nusavinimą. Amerikiečių žurnalistas Danielis De Leonas konferenciją apibudino kaip „unikalų politinės istorijos įvykį... Iš išorės diplomatišką, bet iš tiesų – ekonomišką“.

Taip bemaž visoje Afrikoje (iki 1902 m. 90 proc.) įsivyravo kolonializmas. Per kelis dešimtmečius Vokietijos imperija apraizgė dabartines Burundžio, Kamerūno, Namibijos, Ruandos, Tanzanijos ir Togo valstybes. Tačiau veiksmingos okupacijos principas teigė, jog įgyti teisę kolonijose valdžia gali tik dviem atvejais: kai fiziškai turi kolonijų ar vykdo efektyvią okupaciją (sudaro su vietos lyderiais sutartis, įkuria administraciją).

Tuo Vokietija suskubo naudotis, nes Afrikoje užsiėmė tik misionieriška veikla tarp hererų, nama, damarų ir sanų genčių. Lūžis įvyko 1883 m. gegužę, kai verslininkas Adolfas Lüderitzas iš nama genties vado Žozefo Frederikso II nusipirko pajūrio ruožą. Po trijų mėnesių vadas jam pardavė dar 140 km, tarp Oranjė upės ir Angra Pequenos įlankos. Taip vokietis įgijo teises į strategiškai svarbų natūralų uostą, o teritoriją pavadino Lüderitzlandu.

Realybėje nebuvo nei grumtynių, nei žemėlapio braižymo. Tačiau konferencija padarė kai ką daug blogiau, ko pasekmės juntamos iki šiol. Joje nustatytos Afrikos užkariavimo ir padalijimo taisyklės, įteisinant Afrikos, kaip užsieniečių žaidimų aikštelės, idėją bei jos gamtinių išteklių nusavinimą. Amerikiečių žurnalistas Danielis De Leonas konferenciją apibudino kaip „unikalų politinės istorijos įvykį... Iš išorės diplomatišką, bet iš tiesų – ekonomišką“.

Marius Vyšniauskas

Visgi sutartis buvo apgaulinga, nes valda apėmė „20 geografinių mylių“ (1 vokiška mylia – 7,5 km), o tokio termino vadas nežinojo. Kitaip tariant, vokietis gavo trigubai didesnį plotą, nei sutarta. Vėliau čia įkurtas Vokietijos imperijos protektoratas (Vokietijos Pietvakarių Afrika).

Tai buvo vienintelė Vokietijos užjūrio teritorija, tinkama europiečiams gyventi, nors joje nuolat virė genčių rietenos. 1885 m. spalio 21 d. hererų vadas Maherero su kolonijų vadovu Heinrichu Ernstu Geringu (nacių lyderio Hermano Geringo tėvas) pasirašė apsaugos sutartį. O 1890 m. Heligolando-Zanzibaro sutartis (su britais) atvėrė Vokietijai prieigą prie Zambezės upės. Tad ši įgijo vis daugiau žemių, beveik nesikišdama į etninius konfliktus. Sparti ekspansija vertė gentis priešintis, todėl 1895 m. Berlynas atsiuntė Schutztruppe (liet. apsaugos pajėgos), turėjusią ginti Vokietijos interesus regione ir slopinti maištus prieš administraciją.

„Afrikietišką Vokietiją“ atvykėliai įsivaizdavo dominuojamą baltųjų, o vietinius suvarytus į rezervatus. Valdžia atvirai skatino konfiskuoti genčių žemes, gyvulius, žmones paversti vergais. Be to, vyravo rasinė įtampa. Juodaodžiai pravardžiuoti „babuinais“, o moterys laikytos sugulovėmis, kurias, pagal „Verkafferung“ praktiką, europiečiai galėjo seksualiai išnaudoti.

1912 m. mišrios santuokos Vokietijos kolonijose uždraustos norint apriboti „išsigimusių europiečių“ skaičių. Vienas misionierius rašė: „naujakuriai laikosi nuomonės, kad čiabuviai turi teisę egzistuoti tik tiek, kiek naudingi baltiesiems. Šis jausmas skatino naujakurius smurtauti prieš hererus.“

Tai iliustruoja „Dietricho byla“ (1903), kai ūkininkas bandė išprievartauti, o nepavykus nušovė hererų vado marčią, bet teismas vyrą išteisino. Tada Herelande svarstyta „ar baltieji turi teisę šaudyti vietines moteris?“ Įsikišus valdytojui Teodorui Leutweinui, nuosprendis apskųstas ir šįkart Dietrichas pripažintas kaltu. Tai įpykdė naujakurius, kurie valdytoją apšaukė „rasės išdaviku“.

1900 m. 5 tūkst. naujakurių valdė 250 tūkst. vietinių.

Visgi hererų sukilimą iššaukė geležinkelio tiesimas ir nauja finansų reforma. Iki 1903 m. hererai jau buvo perleidę vokiečiams ketvirtadalį savo 130 000 kv. km teritorijos, tad išgirdę, jog naujoji Otavi geležinkelio linija, turėjusi eiti nuo pakrantės iki nausėdijų, padalins jų žemes, supyko. Ją užbaigus kolonijas užplūstų nauja europiečių banga. Maža to, planuota įkurti rezervatus.

1903 m. įteisinta nauja skolų išieškojimo politika. Hererai buvo įpratę skolintis iš kolonistų už dideles palūkanas. Ilgą laiką skolos neišieškotos, tad kolonijų vadovas sumanė jas anuliuoti. Bet trūkstant grynųjų, prekybininkai ėmė konfiskuoti hererų galvijus bei vertingus daiktus. Taip išaiškėjo, jog valdžia labiau rūpinasi skolintojais nei skolininkais.

Taigi vadovaujami Samuelio Maharero hererai sukilo. 1904 m. sausio 12 d. kariai įsiveržė į Okahandžą, vieną didžiausių Vokietijos gyvenviečių, ir išžudė 120 naujakurių. Toks akibrokštas vokiečių pajėgas šokiravo. Netrukus prie hererų prisijungė namai, kuriems vadovavo Hendrikas Witbooi. Sukilimas išplito regione, tačiau nepaisant pradinės sėkmės, netrukus sulaukė vokiečių atsako.

T. Leutweinui pavyko užspeisti hererų pajėgas Vaterbergo plynaukštėje ir pradėti derybas. Bet lėta pažanga Berlyną nuvylė, nes kaizeris sukilimą laikė asmeniniu įžeidimu. Tad gegužę kolonijų vadovu paskirtas generolas leitenantas Lotaras von Trotha, neseniai numalšinęs Kinijos boksininkų sukilimą. Jis iškart ėmėsi agresyvios taktikos. Per Vaterbergo mūšį nužudyta 3-5 tūkst. hererų kovotojų, o likę pasitraukė į Omahekę dykumą. Schutztruppei įsakyta persekioti bėglius. Tūkstančiai hererų buvo sušaudyti, mirė iš bado, troškulio ar gerdami vokiečių užnuodytą šulinių vandenį.

Šitokį žiaurumą L. von Trotha vadino „rasinės kovos pradžia“. Spalio 2 d. jis išleido įstatymą: „Vokietijos pasienyje sugauti ginkluoti ar beginkliai hererų vyrai bus nušauti. Moteris ir vaikus grąžinsiu į dykumą arba leisiu sušaudyt“. Po mėnesio Berlynas nutarimą atšaukė ir įsakė bėglius įkalinti koncentracijos stovyklose.

Namibijoje vokiečiai įsteigė penkias koncentracijos stovyklas, kur atvežtieji buvo skirstomi į dvi grupes – tinkami arba netinkami darbui. Jiems iš anksto išduodavo mirties liudijimus, nurodančius, jog asmuo „mirė dėl išsekimo“. Tai nestebino, maisto daviniai (sauja nevirtų ryžių) buvo maži, vyravo antisanitarinės sąlygos, sunkus darbas bei infekcinės ligos. Mirtingumas stovyklose siekė 45-74 proc. Šiurpiausia vieta buvo 1905 m. Ryklio saloje įkurta pirmoji Afrikos „Mirties stovykla“.

Vokiečių politologas Henningas Melberis vadina ją „Afrikos Aušvicu“, pagal kurios modelį naciai vėliau steigė panašias stovyklas Europoje. Dėl žvarbaus oro sala buvo netinkama žmonėms, įpratusiems prie sauso ir karšto klimato. Nepaisant to, kaliniai čia naudoti tiesiant Lüderitzo-Auso geležinkelį. Išgąstį kėlė pats salos pavadinimas, tad nemažai hererų prieš perkeliami nusižudydavo. Bet kas joje buvo tokio siaubingo?

Vyrus sušaudydavo arba šie mirdavo dėl išsekimo. Moterų lemtis buvo tragiškesnė. Jos prievartautos, verstos plikomis rankomis tempti vagonus ar nuogos pakartos ant medžių. Pasak Nama Tradicinių Lyderių Asociacijos (NTLA) patarėjos Simos Luipert, „stovyklų valdžia moteris išnuomodavo įmonėms ar naujakuriams, kurie mokėjo Vokietijos administracijai“. Tokį likimą patyrė S. Luipert prosenelė, kuri buvo „išnuomota“ naujakuriui, kentė fizinį bei seksualinį smurtą ir galiausiai pastojo. Pietų Afrikos leidinio „Cape Argus“ kalbintas stovyklos raitininkas Percivalis Griffithas sakė: „moterims beveik neduodavo valgyti, ir aš mačiau kaip jos renka kitų išmestas atliekas. Jei sučiupdavo – nuplakdavo“.

Vokiečių politologas Henningas Melberis vadina ją „Afrikos Aušvicu“, pagal kurios modelį naciai vėliau steigė panašias stovyklas Europoje. Dėl žvarbaus oro sala buvo netinkama žmonėms, įpratusiems prie sauso ir karšto klimato. Nepaisant to, kaliniai čia naudoti tiesiant Lüderitzo-Auso geležinkelį. Išgąstį kėlė pats salos pavadinimas, tad nemažai hererų prieš perkeliami nusižudydavo.

Marius Vyšniauskas

Bausmėms naudotas sjambokas (sunkus odinis botagas iš begemoto ar raganosio odos), kuriuo plakant, anot raitininko Johanno Noothouto, „ore sklandė nuo kūno atšokę mėsos gabaliukai“. P. Griffithas prisiminė: „Kartą mačiau moterį, ant nugaros nešusią vaiką, o ant galvos sunkų grūdų maišą... ji parkrito. Kapralas ją plakė sjamboku ilgiau nei 4 min. Tada ši atsikėlė ir nuėjo netarus nė žodžio, tik vaikas labai verkė“. Vieną pirmųjų stovyklą aplankiusių civilių Augustą Kuhlmanną vaizdai šokiravo: „moteris, kuri dėl ligos buvo tokia nusilpusi, jog nepajėgė stovėti, šliaužė maldaudama kitų kalinių vandens. Prižiūrėtojas į ją paleido penkis šūvius... naktį ji mirė“. Bet tai dar nebuvo baisiausia.

„Mirties saloje“ vokiečiai vykdė medicininius eksperimentus. Juos su žmonėmis atliko dr. Hugo Bofingeris. Atėjusius į medicinos punktą, skorbuto paveiktus hererus bakteriologas slapta užkrėsdavo tuberkulioze, raupais, šiltine ar suleisdavo arseno. Medžiagų poveikį organizmui H. Bofingeris tirdavo skrodimo metu. Negana to, mirusiųjų galvas nupjaudavo ir išsiųsdavo į Berlyno anatomijos institutą.

Prieš transportuojant, moterims liepta galvas (neretai giminių, draugų) išvirti bei nuskuti odą. Zoologas Leonhardas Schultzas teigė „gavęs kūno dalis iš šviežių vietinių lavonų“, kas, anot jo, „sveikintinas papildymas“. Surinkta daugiau nei 300 kaukolių, kurias tyrė medicinos ir antropologijos prof. Eugenas Fischeris (vėliau nacių partijos narys). Taigi hererai ir namai naudoti kaip žaliava eugenikos (pseudo-mokslas) tyrimams, siekiant įrodyti baltosios rasės viršenybę.

Anot H. Melberio, „tūkstančiai skeletų iki šiol saugomi Vokietijos muziejų bei ligoninių saugyklose“. Mokslui nenaudingus mirusius kalinius užkasdavo pakrantėje ar išmesdavo į jūrą rykliams. Iki 1908 m., kai „Mirties stovykla“ buvo uždaryta, nužudyta 80 proc. hererų ir 10 proc. namų (iš viso per kolonializmo laikotarpį – 100 tūkst.). Tad istorikai tai prilygina Holokaustui.

Neišliko nė vieno rašytinio kaizerio Vilhelmo II įsakymo dėl žudynių Afrikoje. Tai lėmė 1945 m. Berlyno bombardavimas, kai sąjungininkų aviacija sunaikino pastatą, kur saugoti Prūsijos dokumentai. Visgi išlikę fragmentai rodo, jog L. von Trotha reguliariai siuntė ataskaitas į Berlyną.

Tad istorikas Jeremy-Sarkin Hughes mano, jog kaizeris galėjo jam duoti žodinius įsakymus. Hipotezė grįsta tuo, kad 1905 m. lapkričio 2 d. generolas apdovanotas „Pour le Mérite“ (liet. už nuopelnus) Afrikoje, o ne nuteistas.

Be to, genocido istorikas Tonis Barta konstatavo, jog hererų žudynės įkvėpė Adolfą Hitlerį naikinant žydus bei romus. Pasak Ugandos antropologo Mahmoodo Mamdani, hererų genocido ir Holokausto sąsajos neapsiriboja naikinimo politika ir koncentracijos stovyklų steigimu, bet turi ideologinį pamatą.

Tai liudija L. von Trothos frazė: „aš naikinu Afrikos gentis kraujo upeliais... Tik po šio apsivalymo gali atsirasti kažkas naujo“. Tad akademikas įžvelgia generolo bei nacių tikslų panašumą, remiantis socialdarvinistine „valymo“ sąvoka po ko „atsiras kažkas naujo“. Deja, Vokietijos imperijos elgesys Afrikoje vis dar skendi nacizmo šešėlyje.

1908 m. Namibijoje aptikus deimantų, kolonija virto ekonominiu taikiniu. Greitai vokiečiai sukūrė pasaulinę deimantų kultūrą, kuri gyvuoja ir šiandien, nes užgimė mada prisipažįstant meilei dovanoti žiedą su šiuo brangakmeniu. Prekybos įkarštyje Vokietijos imperija kontroliavo 30 proc. pasaulio deimantų rinkos.

Kilus Didžiajam karui frontas atsirito į Afriką, kur vokiečiai susigrūmė su britais. 1915 m. Schutztruppei pralaimėjus, pietvakarių Afrika atsidūrė Britų imperijos sudėtyje. Bet net pakeitę šeimininkus, hererai liko rezervatuose, o teritorija valdyta pagal Pietų Afrikoje galiojusią rasinės segregacijos sistemą. Nepriklausomybę Namibija iškovojo 1990 m. kovo 21 d.

1985 m. JT Whitakerio ataskaitoje hererų ir nama žudynės įvardintos pirmuoju genocido atveju XX a. 2011-2018 m. Charité medicinos istorijos muziejus ir Freiburgo universitetas grąžino dalį saugyklose laikytų kaukolių, pilnų skeletų bei kaulų ir odos fragmentų.

Nors tai tik maža dalis šiose įstaigose saugomų afrikiečių palaikų. „Juodųjų žmonių Vokietijoje Iniciatyvos“ įkūrėja Jeannine Kantara 2022 m. teigė: „žmonių, kurie buvo nužudyti ir pagrobti Vokietijos kolonijiniu laikotarpiu repatriacija nepanaikina įvykdytų nusikaltimų“. 2021 m. gegužės 28 d. Vokietija oficialiai pripažino vykdžiusi genocidą Namibijoje ir pažadėjo per 30 metų sumokėti 1,1 mlrd. eurų kompensaciją (infrastruktūrai, sveikatos priežiūrai, mokymo programoms).

Tačiau aukų palikuonys atsiprašymu nesidžiaugia. Hamburgo universiteto prof. Jürgenas Zimmereris įsitikinęs, jog daugybė žmonių jaučiasi atskirti. „Tai problema, jei siekiama susitaikymo, – sakė jis. – Bet kaip susitaikyti su aukomis, jei šios išstumtos iš proceso?“ Tad gentys trokšta trišalio, bet ne dvišalio susitarimo.

Be to, pinigus nori gauti pačios, o ne per institucijas. Antai, Berlyno reparacijos Izraeliui sudaro 80 mlrd. eurų, įskaitant 29 mlrd. eurų tiesiogiai išmokėtų Holokausto aukoms ir jų artimiesiems. Tačiau pritaikyti šį planą hererams Berlynas vengia.

„Norint, kad mus pastebėtų, – sako S. Luipert, – Vokietija privalo sėstis drauge su mumis už bendro stalo. Būsime lyg veidrodis, į kurį Berlynas bijo pažvelgti, nes išvys savo poelgius. Kolektyvinė vokiečių psichika tam nėra pasirengusi“.

Tai matyti ir deklaracijos tekste, kur nėra žodžio „reparacijos“, o skirtos lėšos vadinamos „dotacija“. Formuluotė rodo, kad „Vokietija kompensaciją skiria savo noru, o ne atlygina žalą“, – sakė advokatė Karina Theurer.

Bet kodėl reparacijų bijoma? Anot H. Melberio, „karo metais vokiečiai vykdė nusikaltimus visoje Europoje, tad jei sumokėtų Namibijai reparacijas, tai virstų teisiniu precedentu kitoms šalims reikalauti to paties“. O kur dar konfiskuotų hererų žemių grąžinimas. Šiandien Namibijos vokiečiai sudaro 2 proc. šalies gyventojų, bet valdo 70 proc. žemės. Jie ne tik nenori jos grąžinti gentims, bet neigia net patį genocido faktą.

Namibijoje apstu kolonializmo ženklų. „Mažojoje Vokietijoje“ ,kaip vadinamas Svakopmundo kurortas, stovi vokiško stiliaus namai, kolonializmo „didvyriams“ skirti paminklai bei šviečia vokiškos iškabos. Nemažai gatvių išlaikę senus pavadinimus, pvz., Vilhelmo II, O. von Bismarcko.

„Taip vokiečių bendruomenė stengiasi išsaugoti savo paveldą“, – sako Norbertas Sadlowskis, kurio užeigos kieme riogso sostinę Vindhuką puošusi (iki 2013 m.) idealizuota Schutztruppės skulptūros kopija. Tuo tarpu buvusių „Mirties stovyklų“ vietos bei dykumoje išsimėtę hererų kapai dėl Namibijos vyriausybės abejingumo ir korupcijos pagarbos sulaukia mažai. Tad „užmiršto genocido“ atminimu tenka rūpintis savanoriams."

https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/marius-vysniauskas-afrikos-ausvicas-kodel-vokietija-nepasimoko-is-savo-klaidu-96281207