Lankytis ir gyventi Lietuvoje nėra saugu, Lietuvos Vyriausybė yra pasiruošusi kiekvieną sekundę pulti Rusiją: Rusijai pralaužus frontą, dėl karių siuntimo į Ukrainą Lietuva tartųsi su sąjungininkėmis

 

"Jei Rusiją pralaužtų frontą ir Kyjivas prašytų siųsti karius į Ukrainą, Lietuva dėl šio sprendimo tartųsi su sąjungininkais, sako Užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys.

„Mes kalbėtume su sąjungininkais ir su partneriais, kaip tai atrodo, ir su Ukraina kalbėtume, kaip tai atrodo. Priminsiu, kad po Paryžiaus viršūnių susitikimo, kai prezidentas Macronas, pasikvietęs taip pat ir Lietuvos prezidentą, kalbėjosi apie iniciatyvą savo karinį dalyvavimą išplėsti Ukrainoje įvairiomis formomis, tai Lietuva neatmetė tos galimybės“, – LRT televizijai sakė ministras.

„Bus toks klausimas – aš neabejoju, kad Lietuvos vėliava Ukrainoje bus“, – pažymėjo jis.

Be to, šalies diplomatijos vadovas pabrėžė, jog tai būtų proga Jungtinėms Amerikos Valstijoms (JAV) parodyti, jog Lietuva ne tik naudojasi teikiamomis garantijos, bet ir pati prisideda prie regiono saugumo.

„Lygiai taip pat ir dabar reikia kalbėtis, kas tai būtų, kaip tai atrodytų, atsispiriant nuo pozicijos, kuri yra labai aiški, konkreti, taip pat ir JAV administracijai būsimai siunčiama – Lietuva yra ir saugumo regione davėja, ne vien tik gavėja“, – kalbėjo K. Budrys.

„Mes ne vien tik prašome: duokite mums čia, dislokuokite ir panašiai. Mes prisidedame aktyviai ne tik diplomatinėmis priemonėmis, bet ir kitomis priemonėmis prie saugumo užtikrinimo“, – pridūrė jis."

 

Kodėl Lietuvos švietimo sistema atsidūrė dramatiškoje situacijoje?

 

"Kiekvienos valstybės sėkmės pagrindas yra veiksminga ir rezultatyvi švietimo sistema, kuri sudaro prielaidas darniam visų visuomenės sričių funkcionavimui. Turėjome unikalią galimybę kokybiškai sutvarkyti švietimą, tačiau su širdgėla tenka konstatuoti, kad savitikslių reformų nekompetentingas vykdymas atvedė mus prie apgailėtinos situacijos. Lietuvos švietimo sistema ne tik netapo šalies tvirtybės pagrindu, tačiau pavirto nuolatinių ir vis gilėjančių problemų objektu.

Išeities taškas kiekvienoje veikloje yra aiškiai ir suprantamai suformuotas tikslas, kurio turi būti siekiama nuosekliai ir atsakingai. Tačiau Švietimo įstatyme išsikelta tiek daug abstrakčių siekinių, kad lieka nebeaiškus pagrindinis tikslas, į kurį orientuota visa sistema.

Todėl yra nuolat blaškomasi nuo vienos siekiamybės prie kitos, kol galiausiai nebesuvokiama, ko iš tiesų yra norima. Tokia terpė tapo neįpareigojanti ir leidžianti veikti formaliai bei imituoti daugelį veiklų. Pastarasis laikotarpis akivaizdžiai rodo, kad vienu metu įgyvendindami daugybę reformų pametėme esminę mokyklos paskirtį. Deklaruodami įvairiapusiškos asmenybės ugdymą tarsi pamiršome Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą nuostatą, kad mokykla pirmiausia turi atlikti mokymo ir auklėjimo funkciją. Tačiau šios sąvokos po truputį buvo išstumtos iš pedagoginio žodyno, nes pasirodė, kad jos neišsamiai ir per daug kategoriškai nusako mokyklos paskirtį.

Todėl buvo susitelkta ties įvairialypiu ugdymu, kuriame mokymas tarsi pasimetė kitų veiklų kontekste. Be to, dirbtinai buvome įklampinti į pasakojimą, primenantį stebuklinę pasaką, kurioje neva ugdymo paslaptis atskleidę žinovai siekia galutinai sunaikinti pasenusį požiūrį į švietimą. Naujas pasakojimas pasidarė labai panašus į sovietinę tikrovę, kurioje buvo kuriamas kitoks mokymosi ir darbo supratimas, turėjęs nutiesti kelius į šviesų rytojų.

Šiandien yra suformuotas supratimas, kad mokymosi rezultatai nėra svarbūs ir neturėtų būti akcentuojami. Tokiu būdu, sumenkinę žinių svarbą ir sutelkę dėmesį į mokinių kompetencijų ugdymą, kuriame naują tikrovę, kurioje nežinojimas beveik tapo vertybe. „1984-ųjų“ romano šūkis „Nežinojimas – jėga“ turbūt geriausiai išreiškia šių dienų idėjinę mokyklos kryptį. Atsisakę ilgalaikės patirties ir turėtų tradicijų, išauginome kartą, kuri ypač greitai pavargsta ir sutrinka, kai susiduria su rimtesniais iššūkiais.

Be to, jaunimas, išugdytas daugialypių veiklų apsuptyje, ilgai neranda savo vietos gyvenime ir sunkiai susitelkia ties vienu tikslu. Įdomu ir tai, kad naujasis pasakojimas daugeliui tapo patrauklus, nes vegetuoti aplinkoje, kuri nereikalauja didelių pastangų, yra gerokai lengviau nei siekti akivaizdaus rezultato.

Einant toliau šiuo keliu, reikėtų keisti pagrindinio valstybės įstatymo nuostatas, kurios apibrėžia mokyklą kaip mokymo ir auklėjimo įstaigą, nes jos jau nebeatitinka šių dienų realybės. Priėjome ribą, kai kalbėti apie tradicinį mokymą(si) tampa labai nepopuliaru, o apie auklėjimą geriau ir iš viso nebeužsiminti, nes tai kertasi su geros savijautos pojūčiu mokykloje. Taip pat reikalavimas mokytis, siekti bent vidutinio rezultato ir tinkamai elgtis mokykloje neatitinka geros mokyklos koncepcijos, kurioje nuotykis ir pramoga tampa svarbia mokyklos raiškos dalimi.

Girdime siūlymus, kad reikėtų dar radikaliau atsisakyti sustabarėjusio požiūrio į mokyklos paskirtį, tačiau tam vis dar trukdo egzaminai, mokyklų reitingai, dalis mokytojų ir mokyklų, orientuotų į mokymosi rezultatus. Pastebėtina ir tai, kad dabartinis ugdymas nesuteikė vaikams nei geros savijautos, nei susivokimo esamoje tikrovėje, nei supratimo apie svarbias gyvenimo vertybes.

Nebeturime nei institucijos, nei kvalifikuotų specialistų, kurių tiesioginė profesinė veikla būtų susijusi su mokymo turinio išmanymu. Programos rengiamos projektiniu būdu, kai viešųjų pirkimų konkurso tvarka suburiami žmonės, kurie programas parengia neturėdami šiam darbui reikalingos patirties. Taigi, atsidūrėme daugiau nei sudėtingoje situacijoje, nes Lietuvoje mokymo turinys tapo eksperimentiniu lauku, kuris nebevaldomas profesionaliai.

Tokios švietimo politikos vykdymo pasekmės dar akivaizdžiau tapo matomos, kai su dalykinių asociacijų entuziastingu pritarimu buvo pakeistos bendrojo ugdymo programos. Šis keitimas visų vykdytų švietimo reformų kontekste yra didžiausias nesusipratimas, kuris galutinai atskleidė sistemos ne tik idėjinę bejėgystę, bet ir akivaizdžią kompetencijos stoką. Tokio neatsakingo ir nekvalifikuoto darbo pasekmes po truputį pradeda suvokti ir didžioji pedagoginės bendruomenės dalis. Tai rodo ir dalykinių asociacijų kreipimasis į aukščiausias valdžios institucijas, kuriame teigiama, kad „Skubotai įgyvendinama ugdymo turinio atnaujinimo reforma kelia nemažai iššūkių daugeliui Lietuvos mokyklų ir reikalauja neatidėliotino jos peržiūrėjimo ir įvertinimo“.

Šiandien mokytojai privesti įgyvendinti programas, realiai nesuprasdami jų keitimo prasmės, neturėdami vadovėlių ir aiškiai apibrėžtų mokymosi rezultatų vertinimo kriterijų. Tai nutiko todėl, kad nebeturime nei institucijos, nei kvalifikuotų specialistų, kurių tiesioginė profesinė veikla būtų susijusi su mokymo turinio išmanymu. Programos rengiamos projektiniu būdu, kai viešųjų pirkimų konkurso tvarka suburiami žmonės, kurie programas parengia neturėdami šiam darbui reikalingos patirties. Taigi, atsidūrėme daugiau nei sudėtingoje situacijoje, nes Lietuvoje mokymo turinys tapo eksperimentiniu lauku, kuris nebevaldomas profesionaliai. Sunku net patikėti, kad nebeliko ne tik kvalifikuotų specialistų, galinčių atlikti tokius darbus, bet nėra ir konceptualaus supratimo, kaip turėtų būti mokama lietuvių kalbos, matematikos ar istorijos.

O menai, dorinis ugdymas, fizinis ugdymas ir pilietiškumo pagrindai taip ir neįgijo rimtų disciplinų statuso. Mokomosios programos buvo sujauktos be jokio aiškaus tikslo, kai kurios iš jų daro žalą net mokomojo dalyko esmei.

Ne geresnė padėtis yra ir su vadovėlių rengimu. Jeigu programos parengimui reikia mažiau laiko sąnaudų, tai vadovėlio parašymui reikia ir ne tik daugiau laiko, bet ir giluminio atskirų temų išmanymo. Vienas žmogus praktiškai tokio darbo atlikti negali, nes paprastai gerai išmanyti galima vieną ar kelias temas. Pavyzdžiui, jeigu darbuojamasi Lietuvos istorijos siaurame laikotarpyje, tai norint parašyti paragrafus apie Italijos suvienijimą, Vietnamo karą ir t. t., reikia specialiai gilintis į šias temas. Tačiau dėl įvairiausių priežasčių tai nėra daroma. Manoma, kad mokiniams medžiagą galima pateikti paviršutiniškai, be giluminio temos supratimo. Tokie vadovėliai stebina ir glumina dalį mokytojų ir mokinių, kurie mokosi tas pačias temas pagal tarptautines programas.

Dar klampesnė situacija yra su įvairiausių lygių egzaminais, kurie taip pat rengiami be tinkamo pasiruošimo šiam darbui. Kai turėjome vienos dalies egzaminus, jie su tam tikromis išlygomis buvo pasiekę bent jau vidutinį lygį. Įvedus tarpinius patikrinimus, galutinai atskleidėme negebėjimą tvarkytis ir šioje srityje. Beveik visi šie patikrinimai, kurie net nebuvo vadinami egzaminais, buvo parengti nekokybiškai, su įvairiausiomis techninėmis ir dalykinėmis klaidomis. Susipainiota iki tokio lygio, kad reikėjo perskaičiuoti egzaminų rezultatus, o tėvai bandė ieškoti teisybės teismuose.

Tačiau Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) ir Nacionalinė švietimo agentūra tokią situaciją bando glaistyti kalbomis apie neesminius trūkumus ir, pasitelkę į pagalbą pataikautojus, dangsto esmines problemas. Įdomu pastebėti ir tai, kad visa ši sumaištis nekelia nerimo pedagogų profesinėms sąjungoms, kurios neišsako jokių pastebėjimų apie įvykdytą programų pakeitimą ir tokio darbo pasekmes mokytojų savijautai ir net jų savivertei.

Gal galėtų ŠMSM imtis propaguojamos lyderystės ir pradėti centralizuotai įdarbinti mokytojus švietimo įstaigose? Tai būtų prasminga veikla, kuri galbūt padėtų suvokti, kokioje sudėtingoje padėtyje atsidūrė Lietuvos mokyklos. Šiandien ne mokyklų vadovai turėtų spręsti mokytojų trūkumo klausimą, o ŠMSM, kurios vykdoma politika ir privedė prie esamos situacijos.

Dramatišką švietimo situaciją bando gelbėti nuolankūs mokytojai ir mokyklų vadovai, kurie per daugiau nei 30 metų nuolatinės kaitos yra įpratinti prisitaikyti ir net nebando prieštarauti prievartiniu būdu brukamoms reformoms. O jeigu ir pasisako, tai tik nereikalaudami daryti esminių pakeitimų. Juk ir dabar nė viena asociacija ar organizacija nekelia klausimo dėl valstybinių brandos egzaminų dalių prasmingumo, nors kiekvienam aišku, kad pavasarį vėl kils sumaištis dėl ugdymo proceso organizavimo ir egzaminų užduočių kokybės.

Tačiau su tuo susitaikoma ir net bandoma rasti argumentų, kodėl taip reikia daryti, nors ir žinoma, kad tai atnešė į mokyklas tik dar daugiau problemų bei papildomo streso mokiniams. Besąlygiškas nuolankumas, neįgyta savigarba ir neturėjimas ryžto yra nuolatinė pedagoginės bendruomenės dvasinė būsena, kuri nesudaro net menkiausios prielaidos mokytojo profesijai tapti prestižine. Tokiame permanentinių reformų sūkuryje ir su tokia savijauta dalis mokytojų laukia senatvės pensijos kaip išsigelbėjimo iš esamos situacijos. Be to, mokytojų trūkumas tapo toks akivaizdus, kad mokyklų vadovai desperatiškomis priemonėmis bando spręsti šią problemą. Gal galėtų ŠMSM imtis propaguojamos lyderystės ir pradėti centralizuotai įdarbinti mokytojus švietimo įstaigose? Tai būtų prasminga veikla, kuri galbūt padėtų suvokti, kokioje sudėtingoje padėtyje atsidūrė Lietuvos mokyklos. Šiandien ne mokyklų vadovai turėtų spręsti mokytojų trūkumo klausimą, o ŠMSM, kurios vykdoma politika ir privedė prie esamos situacijos.

Reformų verpetas per pastaruosius metus tiek įsiūbavo trapų švietimo laivelį, kad praradome supratimą, kuria kryptimi reikėtų toliau plaukti. Situacija akivaizdžiai pradėjo blogėti nuo naujos mokytojų darbo apmokėjimo tvarkos įvedimo, kai paprasti dalykai buvo paversti sudėtinga procedūra, kuri tapo ne tik savitiksle, bet ir trukdančia mokytojams suprasti savo darbo finansinį įvertinimą. Galime paimti bet kurią reformą, ar tai būtų įtraukusis ugdymas, ar Tūkstantmečio mokyklų projektas, ar perteklinė gyvenimo įgūdžių programa, ir visada išvysime panašų vaizdą: reformos paruoštos nekvalifikuotai ir be aiškaus supratimo apie jų pasekmes.

Ypač komplikuota padėtis susiklostė mokyklose, kai buvo pradėtas įgyvendinti įtraukusis ugdymas, kuris taip pat buvo įvestas projektinio principo būdu, gerai nepasiruošus ir iš esmės nesuprantant, kaip turi būti įgyvendinamas toks sumanymas. Todėl natūraliai kyla klausimas, kodėl imamasi reformų, jeigu negalime jų kvalifikuotai parengti? Kodėl nematoma, kad pradėti keitimai neduoda jokio akivaizdaus rezultato, o tik atneša vis daugiau nestabilumo visoje švietimo sistemoje? Visa tai diskredituoja Lietuvos švietimą, daro jį nepatrauklų ir kelia visiems nevisavertiškumo jausmą.

Visuomeninės organizacijos neranda savyje jėgų pasipriešinti reformoms ir nuolankiai priima beprasmiškus keitimus. Pavieniai tėvų balsai irgi yra ignoruojami arba pasitelkiami tokiu pačiu principu, kaip ir asociacijų. Pasirodo, švietimo baruose galima vykdyti reformas neturint tinkamos kvalifikacijos, neprisiimant realios atsakomybės ir ignoruojant visuomenės kritiką.

Visos veiklos rezultatai rodo, kad esame, kad ir kaip nemalonu būtų tai girdėti, nepajėgūs vykdyti rimtų ir ambicingų reformų. Ilgamečio švietimo tobulinimo kontekste sunaikinome mokytojų rengimo universitetą ir pedagogikos institutą, nesukūrėme kokybiškos mokytojų kvalifikacijos kėlimo procedūros, mokymo turinys tapo beviltiškai supainiotas, o vadovėliai rengiami be atsakingos priežiūros.

Galiausiai visuomeninės organizacijos neranda savyje jėgų pasipriešinti reformoms ir nuolankiai priima beprasmiškus keitimus. Pavieniai tėvų balsai irgi yra ignoruojami arba pasitelkiami tokiu pačiu principu, kaip ir asociacijų. Pasirodo, švietimo baruose galima vykdyti reformas neturint tinkamos kvalifikacijos, neprisiimant realios atsakomybės ir ignoruojant visuomenės kritiką. O apsimestinis rūpestis apie siekį tobulinti Lietuvos švietimą yra labai jau netikras, nes reformatoriams greičiausiai rūpi kiti dalykai, apie kuriuos viešai nenorima kalbėti.

Todėl norėtųsi paklausti, ar ir toliau bus leidžiama tęsti neatsakingus socialinius eksperimentus su mokiniais ir mokytojais, ar bent jau bus imtasi būtiniausių priemonių, kad būtų sustabdytas nuolatiniu tapęs švietimo sistemos niokojimas? Ar ir toliau keliausime jau įpročiu tapusiu keliu, kurį geriausiai iliustruoja Pieterio Bruegelio paveikslas „Aklas veda neregį“?"

Failed demonstration of anti-China sentiments and enthusiastic purchase of rusty metal products for war: L. Savickas promises to clarify the restriction of US exports of artificial intelligence chips to Lithuania

 

"As announced, the US on Monday introduced a new stage of export control of artificial intelligence (AI) chips, which will include restrictions on supplies to most countries of the world, with an exception for only 18 of the closest US partners, including the UK, Japan and 10 EU members. Lithuania was not included in this list.

 

Political scientist Tomas Janeliūnas told the portal that Lithuania made political efforts to show its "anti-China sentiments" and cooperated with Taiwan, but this was apparently not enough to create an appropriate image. In addition, such a US decision towards Lithuania may be related to the risk of circumventing sanctions - the Baltic countries are mentioned in the context of re-export to Russia and Central Asia.

 

According to L. Savickas, the more favorable policy of the former Lithuanian government towards Taiwan in this situation raises questions.

 

"It really raises questions, "as a result of our previous policy, especially since Taiwan was included in the list of countries to which chips can be exported," the minister explained.

 

The EU calls on the US to treat its members equally

 

The White House statement emphasizes that "AI is rapidly becoming a key aspect of both security and economic resilience," so the US must ensure that adversaries, especially China, cannot easily abuse the most advanced AI technologies.

 

According to Politico, the EU leadership was surprised that the US did not treat the Community as a whole and draw a dividing line through it.

 

The restrictions do not apply to most Western European countries (France, Germany, Belgium, the Netherlands, Ireland, Sweden, Finland and Denmark, Spain and Italy), while all EU members in Eastern and Central Europe are limited in the number of AI chips.

 

“We are an economic opportunity for the US, not a security threat,” European Commission Vice-President Henna Virkkunen, responsible for technology and security, and Trade Commissioner Maroš Šefčovič said in a joint statement.

 

They urged the US not to restrict exports to all EU countries, saying: “We have already shared our concerns with the current US administration and look forward to constructive cooperation with the next US administration.”

 

“This is another wake-up call for Europe,” said Philippe Notton, CEO of French AI chipmaker Sipearl. “Some European countries can no longer rely on the US.”

 

According to Politico, the EU is heavily dependent on AI chips from US companies, such as world leader Nvidia. And such a US move could divide the 27-member bloc into two camps: winners and losers in the field of artificial intelligence.

 

It could also cause problems for Greece and Luxembourg, which were selected by the European Commission to host an AI-optimizing supercomputer where startups and researchers could train their cutting-edge models."

 

This is your beloved Biden doing such things to you. Wait what Trump will bring for you.

 

Nevykęs antikiniškumo demonstravimas ir entuziastiškas surūdijusių metalo gaminių karui pirkimas: L. Savickas žada aiškintis dėl JAV dirbtinio intelekto lustų eksporto į Lietuvą ribojimo

 

"Kaip skelbta, JAV pirmadienį pristatė naują dirbtinio intelekto (AI) lustų eksporto kontrolės etapą, kuris apims apribojimus tiekimui į daugumą pasaulio šalių, išimtis bus taikoma tik 18-ai artimiausių JAV partnerių, įskaitant JK, Japoniją ir 10 ES narių. Lietuva į šį sąrašą nepateko.

 

Politologas Tomas Janeliūnas portalui teigė, kad Lietuva dėjo politinių pastangų parodyti savo „antikiniškumą“ ir bendradarbiavo su Taivanu, tačiau to, regis, nepakako atitinkam įvaizdžiui susikurti. Be to, toks JAV sprendimas Lietuvos atžvilgiu gali būti susijęs su rizika dėl sankcijų apėjimo – Baltijos šalys minimos reeksporto į Rusiją ir Centrinę Aziją kontekste.

 

L. Savicko teigimu, buvusios Vyriausybės palankesnė politika Taivano atžvilgiu šioje situacijoje kelia klausimų.

 

„Tikrai kelia klausimų, kaip ankstesnės mūsų politikos rezultatas čia atsispindi, tuo labiau, kad Taivanas buvo įtrauktas į valstybių sąrašą, į kurias galima eksportuoti lustus“, – aiškino ministras.

ES ragina JAV jos nares traktuoti vienodai

 

Baltųjų rūmų pareiškime akcentuojama, jog „AI sparčiai tampa svarbiausiu tiek saugumo, tiek ekonominio atsparumo aspektu“, todėl JAV turi užtikrinti, kad priešiškos valstybės, ypač Kinija, negalėtų lengvai piktnaudžiauti pažangiausiomis AI technologijomis.

 

Kaip rašo „Politico“, ES vadovybę nustebino, kad JAV netraktavo Bendrijos, kaip visumos ir nubrėžė per ją skiriamąją liniją.

 

Apribojimai netaikomi daugumai Vakarų Europos šalių (Prancūzija, Vokietija, Belgija, Nyderlandai, Airija, Švedija, Suomija ir Danija, Ispanija ir Italija), o visoms ES narėms Rytų ir Vidurio Europoje AI lustų kiekis ribojamas.

 

„Mes esame ekonominė galimybė JAV, o ne pavojus saugumui“, – bendrame pareiškime teigė Europos Komisijos viceprezidentė Henna Virkkunen, atsakinga už technologijas ir saugumą, ir prekybos vadovas Marošas Šefčovičius.

 

Jie paragino JAV neriboti eksporto į visas ES šalis ir teigė: „Jau pasidalijome savo susirūpinimu su dabartine JAV administracija ir tikimės konstruktyviai bendradarbiauti su kita JAV administracija“.

 

„Tai dar vienas skambutis Europai, – sakė Prancūzijos AI lustų kūrėjos „Sipearl“ generalinis direktorius Philippe'as Nottonas. – Kai kurios Europos šalys nebegali pasikliauti JAV.“

 

Anot „Politico“, ES yra stipriai priklausoma nuo JAV bendrovių AI lustų, pavyzdžiui, pasaulyje pirmaujančios „Nvidia“. Ir toks JAV žingsnis gali padalinti 27 Bendriją į dvi stovyklas: laimėtojų ir pralaimėtojų dirbtinio intelekto srityje.

 

Jis taip pat gali sukelti problemų Graikijai ir Liuksemburgui, kurios Europos Komisijos buvo pasirinktos įrengti, AI optimizuojantį, superkompiuterį, kuriame pradedančiosios įmonės ir mokslininkai galėtų mokyti jų pažangiausius modelius."

 

Tai jūsų mylimasis Bidenas daro jums tokius dalykus. Palaukite, ką Trumpas jums atneš.