Jei norite išlaikyti gyva Europos Sąjungą, jums reikia lyderės, turinčios gerų argumentavimo įgūdžių ir keliančios rimtą pagarbą. Angela Merkel yra tokia.

 

 Žmonės, bandantys užimti jos vietą (von der Leyen, Scholzas, Merzas), nėra tinkami. Tai buvo kanclerė Merkel, kuri pasiuntė prezidentą Trumpą žvejoti ir nuolat pirko pigią rusišką energiją, reikalingą, atsinaujinančiais energijos šaltiniais pagrįstai, ekonomikai kurti. Kancleris Scholzas tai sugriovė. Iš proto išsikrausčiusio, prezidento Bideno paveiktas, jis nustojo pirkti pigią rusišką energiją, pareiškė apie Zeitenwende, nesugebėjo priversti žmones mokėti už brangius, amerikietiškų suskystintų dujų pagalba pagamintus, gamybos produktus (garsieji brangūs šilumos siurbliai ir vokiški automobiliai – žinomi pavyzdžiai) ir žlugo. Tik dvi stambios politinės partijos tai supranta – prezidento Trumpo remiama AfD ir Saros Wagenknecht sambūris. Likusios Vokietijos partijos dar klaidžioja, kaip ežiukas rūke.

 

 „Jei kas suvienija tas likusias partijas Vokietijos rinkimų kampanijoje, tai bėgimas nuo buvusios kanclerės, kurio palikimo supratimas tarp rinkėjų pablogėjo.

 

 Praėjusį mėnesį Friedrichas Merzas, favoritas tapti Vokietijos kancleriu, sutiko kritikos chorą, kai jis sulaužė tabu prieš darbą su griežtai dešiniąja partija, siekiant priimti teisės aktus. Tačiau šalies politinę sceną sukrėtė vienišas nesutarimų balsas: Angela Merkel, kadaise mylima buvusi kanclerė, p. Merzo sprendimą pavadino tiesiog „neteisingu“.

 

 A. Merkel ir p. Merzas didžiąją šio šimtmečio dalį garsiai kovojo dėl vadovavimo Vokietijos krikščionims demokratams. A. Merkel laimėjo pirmuosius rinkimus, 16 metų ėjo kanclerės pareigas ir išėjo į pensiją 2021 m. P. Merzas pagaliau turi galimybę laimėti jo senąjį darbą, šį mėnesį vykstančiuose, rinkimuose.

 

 Tačiau A. Merkel apsunkina jo pastangas – tiek atvira kritika, tiek, dar svarbiau, politiniu palikimu, dėl kurio Vokietijos rinkėjai suglumę.

 

 Vokietijos rinkimus žadina susirūpinimas dėl stagnuojančios ekonomikos, dešimtmetį besitęsiančio imigracijos bangos, aukštų energijos kainų ir silpno nacionalinio saugumo, kai Rusija kovoja Rytuose, o prezidentas Trumpas grasina apversti NATO iš Vakarų.

 

Problemos paskatino persvarstyti A. Merkel ir tai, kaip ji vairavo Vokietiją.

 

 Būtent ponia Merkel nuo 2015 m. laikė atviras Vokietijos sienas, o tai leido apsigyventi milijonams pabėgėlių iš Sirijos, Afganistano ir kitų šalių. Šis žingsnis paskatino vokiečių rinkėjų reakciją. Daugelis politinių lyderių kaltina tai dėl stipriųjų dešiniųjų partijos „Alternatyva Vokietijai“ arba AfD, kuri negailestingai agituoja už tam tikrų imigrantų deportaciją ir yra antra po krikščionių demokratų nacionaliniuose rinkimuose, iškilimo.

 

 Būtent ponia Merkel sutiko uždaryti šalies atomines elektrines ir padidinti Vokietijos priklausomybę nuo importuojamų pigių gamtinių dujų iš Rusijos, taip prisidėdama prie ES pramonės klestėjimo. Atsisakymas nuo šios politikos atvedė prie elektros kainų šuolio ir saugumo krizės po metų, kai silpnas šiandieninis kancleris Scholzas leido užsukti Rusijos čiaupą po įvykių Ukrainoje 2022 metais.

 

 Ir būtent ponia Merkel, anot ekonomistų, nepakankamai investavo į Vokietijos ypatingos svarbos infrastruktūros atgaivinimą, prisidėdama prie to, ką Vokietijos verslo lyderiai dažnai vadina konkurencingumo krize. Ji taip pat siekė pagilinti prekybą su Kinija ir likusiu pasauliu. Tai lažybos dėl globalizuoto verslo modelio, kuris sužlugo naujame populistinio protekcionizmo amžiuje, kurį vykdo tokios šalys, kaip Jungtinės Valstijos, ir padidėjo konkurencija dėl pigaus Kinijos importo Vokietijos gamintojams.

 

 Blėstančiomis kampanijos savaitėmis A. Merkel sulaukia kritikos iš visų konkurso pusių. Jos atsiminimai neviršijo daugelio analitikų lūkesčių, kai jie buvo išleisti praėjusį rudenį. Praėjusią savaitę naujienų organizacijos „Bild“ paskelbtoje apklausoje, kurią atliko tyrimų agentūra INSA, 43 procentai vokiečių dabar mano, kad A. Merkel politika buvo bloga šaliai, o 31 procentas teigia, kad ji buvo gera (nieko ypatingo, Bideno gerų atsiliepimų procentas dabar yra apie 40 (K.)).

 

 Daugeliu atžvilgių A. Merkel atsidūrė panašioje istorinėje padėtyje kaip ir JAV prezidentas Billas Clintonas. Ji kažkada buvo populiariausia savo kartos lyderė, prižiūrėjusi ekonomikos pakilimą. Dabar, kaip ir p. Clintonas, kuris matė, kad viešoji nuomonė griežtai nusiteikusi prieš jo žingsnius pasirašyti NAFTA ir pradėti atvirą prekybą su Kinija, jo palikimas yra puolamas.

 

 Ji reaguoja, nedaug apgailestaudama, ir, artėjant rinkimams, kritikuodama poną Merzą.

 

 Ši kritika sulaukė atgarsio ir vėl sutelkė dėmesį į A. Merkel, nors ji šį mėnesį nekandidatuoja į parlamento postą.

 

 „Merkel knyga ir jos naujausias viešas pareiškimas, deja, yra labiau susijęs su reikalavimu būti teisiam, o ne apie esamų žmonių problemų sprendimų teikimą“, – sakė Nico Lange, buvęs vieno iš A. Merkel gynybos ministrų personalo vadovas. Jis pridūrė, kad jos veiksmus „net daugelis buvusių rėmėjų vertino neigiamai“.

 

 Nė vienas politinis veiksmas neskatina Vokietijos rinkėjų šiuose rinkimuose labiau, nei A. Merkel sprendimas dėl pabėgėlių 2015 m.

 

 Tuo metu A. Merkel gyrė Vokietijos visuomenę už tai, kad ji apkabina nuskriaustus migrantus, net tuos, kurie neatitiko oficialaus pabėgėlio statuso. Tačiau Vokietijos visuomenę įtempė dešimtmetį trukęs antplūdis migrantų, kurie atvyko, mažai arba visai nemokėdami, vokiečių kalbos ir dažnai gauna didelę socialinę pagalbą.

 

 Daugybė iš pažiūros nesusijusių mirtinų išpuolių, kuriuos imigrantai surengė Vokietijos miestuose per praėjusius metus, iškėlė migraciją į rinkėjų susirūpinimą kartu su ekonomika.

 

 Analitikai visiškai sutaria, kad dėmesys padėjo AfD, kurios dalis Vokietijos žvalgybos priskyrė ekstremistinėms.

 

 P. Merzas bandė išspręsti rinkėjų susirūpinimą dėl migracijos, kai praėjusio mėnesio pabaigoje parlamente stūmė griežtų migracijos priemonių paketą, sulaužydamas pokario sutarimą, kad nebūtų stengiamasi priimti įstatymus su kraštutinėmis laikomomis partijomis.

 

 A. Merkel sprendimas leisti pabėgėliams laisvai plūsti į šalį „buvo tiesiog didelis šokas Vokietijai, su kuriuo vis dar kovojame, o tai paaiškina dalį šiandienos politikos“, – sakė politologė Cornelia Woll, privataus Berlyno universiteto Hertie mokyklos prezidentė. „Manau, teisinga pasakyti, ar mes įkandome daugiau, nei galėjome sukramtyti?”

 

 Ekonominiai tyrimai paprastai nustatė, kad imigrantai per pastarąjį dešimtmetį padidino Vokietijos ekonomiką, dirbdami ir leisdami pinigus. Kai kuriomis priemonėmis tauta sėkmingiau, nei daugelis jos bendraamžių, padėjo imigrantams integruotis ir išmokti vietinės kalbos.

 

 Praėjusių metų Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ataskaitoje nustatyta, kad imigrantų užimtumo lygis Vokietijoje 2022 m. pasiekė 70 procentų – rekordinis ir daug didesnis nei daugelyje kitų Europos Sąjungos šalių.

 

 Vis dėlto apklausos rodo, kad rinkėjų nerimas kyla dėl migracijos ir imigrantų nusikaltimų. Politikai, įskaitant daugybę kandidatų į kanclerius šiuose rinkimuose, vis dažniau reagavo, pasmerkdami A. Merkel priėmimo politiką.

 

 Alice Weidel, kandidatė į AfD kanclerę, praėjusį mėnesį ne kartą kėlė ir menkino A. Merkel, duodamas interviu milijardieriui Elonui Muskui jo socialinėje platformoje X.

 

 Christianas Lindneris, kandidatas į verslui palankios laisvųjų demokratų partijos kanclerį, viename interviu sakė, kad kai kurios Vokietijos partijos „vis dar nepripažino, kas yra svarbiausias žmonių interesas šioje šalyje – būtent nutraukti Merkel politiką“.

 

 Net ponas Merzas susikovė. „Mes likome su 10 metų trukusios klaidingos prieglobsčio ir migracijos politikos nuolaužomis šioje šalyje“, – praėjusį mėnesį sakė jis, užginčydamas kanclerį Olafą Scholzą ir ponią Merkel.

 

 P. Merzas ir jo krikščionys demokratai prisijungė prie AfD, kad praėjusio mėnesio pabaigoje priimtų daugiausia simbolinę migracijos priemonę; antrasis balsavimas, kuriuo buvo siekiama sugriežtinti migracijos įstatymą, galiausiai žlugo dėl kai kurių partijos narių pasitraukimų.

 

 A. Merkel kritika p. Merzui pasigirdo prieš pat galutinį balsavimą ir dar labiau įtempė jos santykius su jų bendra partija. A. Merkel atsisakė eiti garbingas partijos pareigas, išėjus į pensiją, kaip dažnai įprasta, ir retai pasirodo partijos renginiuose.

 

 Tai taip pat prisidėjo prie užsispyrimo įvaizdžio, kuris apibrėžė A. Merkel išėjimo iš pareigų laiką.

 

 „Ji tikrai nepripažįsta savo klaidų“, – sakė Vokietijos užsienio santykių tarybos Rytų Europos, Rusijos ir Centrinės Azijos Tvarkos ir valdymo centro vadovas Stefanas Meisteris. „Manau, kad tai man labai svarbu“.

 

 Savo autobiografijoje „Laisvė“ A. Merkel, regis, kaltino savo įpėdinius pagrindinėse Vokietijos politinėse partijose prisidėjus prie AfD iškilimo.

 

 „Demokratinės partijos turi didelę įtaką tam, kokia stipri AfD gali tapti praktiškai“, – rašė A. Merkel. „Esu įsitikinus, kad jei jie manys, kad gali sumažinti AfD, pasisavindami jos augintinių temas ir netgi bandydami tai pranokti retorika, nepasiūlydami jokių realių esamų problemų sprendimų, jie žlugs.”

 

 Ir nors ji pripažino keletą didelių klaidų politikos klausimais, ponios Merkel knygoje buvo nedaugs plačių klaidingumo pripažinimų.

 

 „Žinau, kad nesu tobula ir darau klaidų“, – rašė ji, maždaug įpusėjus beveik 700 puslapių.

 

 Pabaigoje ji pridūrė: „Kancleriui niekada nereikėtų per dažnai atsiprašyti, tačiau jie taip pat neturėtų vengti to daryti, kai tai neišvengiama, nors bijodami, kad tai gali būti interpretuojama, kaip silpnybė.“ [1]

 

Ji neturi už ką per dažnai atsiprašyti. Gėda mums, kurie gadiname jos gyvenimo darbo rezultatus.

 

1. Angela Merkel Is Retired. But She’s Still on the Ballot.Tankersley, Jim.  New York Times (Online) New York Times Company. Feb 9, 2025. 

You need a leader with gravitas and good reasoning abilities, if you want to keep the European Union afloat. Angela Merkel is such a person.

 

 People trying to take over her place (von der Leyen, Scholz, Merz) are not fit. It was chancellor Merkel, who sent president Trump fishing, and kept buying cheap Russian energy needed to build an economy based on renewable sources of energy. Chancellor Scholz ruined it. He stopped buying cheap Russian energy, declared Zeitenwende, was not able to force people to pay for expensive American liquid gas based manufacturing products (famous expensive heat pumps and German cars are the well-known examples), and went down in flames. Only two major political parties understand this – the AfD, supported by President Trump, and the Sarah Wagenknecht coalition. The rest of Germany’s parties are still wandering around like a hedgehog in a fog.

“If there is one thing that unites the remaining parties in the German election campaign, it is the flight from the former chancellor, whose legacy has become increasingly misunderstood among voters.

Bottom of Form

A chorus of criticism greeted Friedrich Merz, the favorite to become Germany’s chancellor, last month when he broke a taboo against working with a hard-right party to pass legislation. But it was a lone voice of dissent that rocked the country’s political scene: Angela Merkel, the once-beloved former chancellor, who called Mr. Merz’s decision simply “wrong.”

Ms. Merkel and Mr. Merz have famously jockeyed to lead Germany’s Christian Democrats for much of this century. Ms. Merkel won the early rounds, served 16 years as chancellor, and retired in 2021. Mr. Merz finally has a chance to win her old job in elections this month.

But Ms. Merkel is complicating his efforts — both with her open critiques and, more important, with a policy legacy that German voters have soured on.

The German election is animated by concerns over a stagnant economy, a decade-long surge of immigration, high energy prices and tenuous national security, with Russia fighting to the east and President Trump threatening to upend NATO from the West.

The problems have led to a reconsideration of Ms. Merkel and how she steered Germany.

It was Ms. Merkel who kept Germany’s borders open starting in 2015, allowing what became millions of refugees from Syria, Afghanistan and elsewhere to settle. That move has spurred a backlash among German voters. Many political leaders blame it for the rise of the hard-right party Alternative for Germany, or AfD, which has campaigned relentlessly on deporting certain immigrants and sits second behind the Christian Democrats in national polls.

It was Mrs Merkel who agreed to close the country’s nuclear power plants and increase Germany’s dependence on cheap natural gas imports from Russia, helping EU industry thrive. The abandonment of this policy led to a surge in electricity prices and a security crisis a year later, when today’s weak Chancellor Scholz allowed the Russian tap to be turned off after events in Ukraine in 2022.

And it was Ms. Merkel who, economists say, underinvested in revitalizing Germany’s critical infrastructure, contributing to what German business leaders often call a competitiveness crisis. She also pushed for deepened trade with China and the rest of the world. That bet on a globalized business model that has gone bad in a new age of populist protectionism by countries like the United States and increased competition from low-cost Chinese imports for Germany manufacturers.

In the waning weeks of the campaign, Ms. Merkel is taking criticism from all sides of the contest. Her memoir did not make the splash many analysts expected when it was released last fall. A poll released last week by the Bild news organization, conducted by the research agency INSA, found 43 percent of Germans now say Ms. Merkel’s policies were bad for the country, compared with 31 percent who say they were good (for Mr. Biden this number is 40 percent today (K.)).

In many ways, Ms. Merkel finds herself in a similar historical position to that of President Bill Clinton in America. She was once the most popular leader of her generation, on the strength of overseeing an economic boom. Now, like Mr. Clinton, who has seen public opinion turn strongly against his moves to sign NAFTA and throw open trade with China, she finds her legacy under attack.

She is responding with few regrets, and, with the election looming, by criticizing Mr. Merz.

That criticism has drawn a backlash, and a renewed focus on Ms. Merkel, even though she is not running for a parliamentary seat this month.

“Merkel’s book and her recent public statement are, unfortunately, more about insisting on being right than about providing working solutions to people’s current problems,” said Nico Lange, a former chief of staff to one of Ms. Merkel’s defense ministers. Her actions, he added, were “therefore perceived negatively, even by most of her former supporters.”

No single policy action is driving German voters in this election more than Ms. Merkel’s refugee decision in 2015.

At the time, Ms. Merkel praised the German public for embracing downtrodden migrants, even those who did not qualify for official refugee status. But German society has been strained by a decade-long influx of migrants who arrived with little or no German language knowledge, and who have often received significant social assistance.

A series of seemingly unrelated deadly attacks, carried out by immigrants in Germany cities over the last year, has vaulted migration to the top of voter concerns along with the economy.

Analysts roundly agree that attention has helped the AfD, parts of which have been classified as extremist by German intelligence.

Mr. Merz was attempting to address voters’ migration concerns when he pushed a package of tough-on-migration measures in Parliament late last month, breaking a postwar consensus against working to pass laws with parties deemed extreme.

Ms. Merkel’s decision to allow refugees to flow freely into the country “was just a big shock to Germany that we’re still grappling with, that explains some of the politics today,” said Cornelia Woll, a political scientist who is the president of the Hertie School, a private university in Berlin. “I think it’s fair to say, did we bite off more than we could chew?”

Economic research has generally found immigrants boosted the size of Germany’s economy over the past decade, by working and by spending money. By some measures, the nation has been more successful than many of its peers in helping immigrants integrate and learn the local language.

A report last year from the Organization for Economic Cooperation and Development found that the employment rate for immigrants in Germany hit 70 percent in 2022, a record and much higher than most other European Union countries.

Still, polls have shown rising voter unease with migration and crimes committed by immigrants. Politicians, including a wide range of chancellor candidates in this election, have increasingly responded by denouncing Ms. Merkel’s policies of welcome.

Alice Weidel, the chancellor candidate for the AfD, repeatedly raised and disparaged Ms. Merkel last month in an interview with the billionaire Elon Musk on his social media platform X.

Christian Lindner, the chancellor candidate for the pro-business Free Democrats, said in an interview that some German parties “have still not recognized what the overriding interest of the people in this country is — namely, a break with Merkel’s policies.”

Even Mr. Merz has piled on. “We find ourselves left with the tatters of 10 years of misguided asylum and migration policy in this country,” he said last month, impugning both Chancellor Olaf Scholz and Ms. Merkel.

Mr. Merz and his Christian Democrats joined the AfD to pass a mostly symbolic migration measure late last month; a second vote, aiming to toughen the migration law, ultimately failed amid some defections by party members.

Mr. Merkel’s criticism of Mr. Merz came just before the final vote and further strained her relationship with the party they share. Ms. Merkel declined to take an honorary party position after her retirement, as is often customary, and rarely appears at party events.

It also contributed to an image of stubbornness that has defined Ms. Merkel’s time out of office.

“She really does not recognize her mistakes,” said Stefan Meister, the head of the Center for Order and Governance in Eastern Europe, Russia and Central Asia at the German Council on Foreign Relations. “I think this is, for me, really crucial.”

In her autobiography, “Freedom,” Ms. Merkel seemingly blamed her successors in German’s mainstream political parties for aiding the rise of the AfD, by tacking to the right on its signature issue.

“The democratic parties have considerable influence over how strong AfD can become in practice,” Ms. Merkel wrote. “I am convinced that, if they assume they can keep it down by appropriating its pet topics and even trying to outdo it in rhetoric without offering any real solutions to existing problems, they will fail.”

And while she conceded few major errors on policy issues, Ms. Merkel’s book contained some broad admissions of fallibility.

“I know that I am not perfect and make mistakes,” she wrote, about halfway through its nearly 700 pages.

Near the end, she added, “A chancellor should never have to apologize too often, but neither should they shy away from doing so when unavoidable, for fear that it could be interpreted as weakness.”" [1]

She has nothing to apologize too often about. Shame on us who are ruining her life work results.

1. Angela Merkel Is Retired. But She’s Still on the Ballot.Tankersley, Jim.  New York Times (Online) New York Times Company. Feb 9, 2025.