Tai tyčia ar netyčia Lietuvos elitas užmušė, nuskandinęs liūne, tris JAV karius?

 

Tai geras klausimas JAV žvalgybos organizacijoms. Galime tik trumpai paminėti faktus, kuriuos žinome.  Visi, kam reikia, Lietuvoje supranta, kur yra pelkės ir liūnai, kur įvažiuoti negalima [1]. Tai, kad JAV kariai vieni ir be perspėjimo ženklų buvo palikti važiuoti per liūną yra arba nusikalstamas aplaidumas iš Lietuvos elito pusės arba tyčinis nusikaltimas. Žiūrint į Lietuvos elito apsimestinį bėgiojimą aplink tą liūną ir saldžias demonstracijas prie JAV ambasados, kyla spektaklio įspūdis. D. Trumpui duota informacija apie ledą Lietuvoje, dėl kurio nuslydo į liūną JAV tankas [2], rodo tą patį melą iš Lietuvos. Ir komunistas G. Nausėda, Lietuvos Prezidentas, ir valdanti komunistų (socdemų) partija yra mirtini verslininko ir kapitalistinio pasaulio lyderio D.Trumpo priešai.

1. "Pelkių fondo vadovas: tokios pelkės liaudiškai vadinamos liūnais ir yra labai pavojingos

Kilus diskusijoms dėl pelkių „žymėjimo“, specialistai ramina – visos pelkės žemėlapiuose yra matomos, „nenustatytų“ pelkių nėra, tačiau išsiskiria aplinkosaugai svarbūs duomenys apie jas, rašoma Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo pranešime spaudai.

„Tai nereiškia, kad konkreti pelkė ar kitos Lietuvos pelkės yra žmonėms nematomos žemėlapiuose – jos tikrai matomos ir ta informacija plačiai prieinama. Tačiau esama daug duomenų neatitikimų skirtinguose šaltiniuose ir ne visos pelkės yra įtrauktos į Žemės ūkio duomenų sistemą, kuri yra valstybės atskaitos taškas pelkių ir durpynų apsaugos politikai.

Pavyzdžiui, pelkė, kurioje įvyko nelaimė, skirtinguose šaltiniuose yra skirtingai apibrėžta: Pelkių ir durpynų duomenų bazėje dalis pelkės, kur nuskendo transporto priemonė, žymima kaip žemapelkė, o likusi dalis – tarpinio tipo pelkė, Europos Bendrijos svarbos buveinių žemėlapyje ji yra vaizduojama kaip aktyvi aukštapelkė, Georeferencinio pagrindo kadastro erdvinių duomenų rinkinyje vietovė pavaizduota kaip pelkė, nors dalyje jos aiškiai matomas ežeras. Galiausiai, Žemės ūkio duomenų sistemoje ši vietovė iš viso neįnešta kaip durpynas, nors aiškiai buvo matoma, kad semiama durpė,“ – tikslina Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo direktorius Nerijus Zableckis.

Anot specialisto, tuomet, kai žmogui pakanka žemėlapyje matyti, kad ten pažymėta pelkė, vadinasi, į tą plotą neinama ir nevažiuojama jokiu transportu, mokslininkams yra svarbus nuoseklus šių plotų įtraukimas į duomenų bazes.

„Todėl kai klausiama, kiek pelkių ir durpynų turime, praktiškai neįmanoma atsakyti – aplinkosaugininkai sakys, kad skaičiuoja 10 proc. šalies ploto, o Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija – kad beveik perpus mažiau“, − aiškina N. Zableckis.

Anot aplinkosaugininko, šie neatitikimai yra svarbūs, nes remiantis būtent Žemės ūkio duomenų sistema apskaičiuojami aplinkosauginiai įsipareigojimai dėl pelkių atkūrimo ir saugojimo.

Paklaustas apie žmonių saugumą, specialistas pabrėžia, kad nežinomų ar neaptiktų pelkių Lietuvoje nėra, todėl nei važiuojant automobiliu, nei einant pėsčiomis, į jokią „nepažymėtą“ pelkę tikrai nepateksite.

N. Zableckis sako, kad pelkės yra žmonėms saugios: „Jose žmogus lankėsi visais laikais – uogų rinkti, vaistažolių, gėlo vandens pasisemti. Tokios pelkės yra saugios, jose iš tiesų galima pamesti batą, galima labai pasistengus sulįsti iki juosmens, tačiau iš esmės jos nėra pavojinga vieta gyvybei. Grybautojai pelkėse nepradingsta, kaip ir briedžiai jose neskęsta – kad ir kiek svertų, jie per lengvi, lyginant su transporto priemonėmis, todėl ir neprasmenga.“

Komentuodamas apie transportą, ekspertas pabrėžia, kad į pelkę negalima važiuoti jokia transporto priemone.

„Automobiliai, traktoriai, tankai, savivarčiai, ir kita technika pelkėje skęs ir grims. Pelkė yra gamtinis barjeras ir toks visada buvo – dar kovų su Kryžiuočių ordinu laikais jos neleido užimti Lietuvos žemių. Taip pat ir šiandien – jos yra kliūtis judėti pėstininkams ir yra absoliučiai neįveikiamas barjeras bet kokiai karinei technikai“,− sako N. Zableckis.

Paklaustas apie konkretų atvejį, kai pelkėje nuskendo šarvuotis, specialistas sako, kad susidurta su užpelkėjančiu ežeru, kur dar vis vyksta aktyvus pelkės formavimasis.

„Tokie liaudiškai vadinami liūnai yra išties pavojingi – ten viskas liula, linguoja, o ant paviršiaus yra susidaręs tik augalų dangos „kilimas“. Tokios vietos tikrai yra pavojingos, nes yra klampios ir gali būti gilios. Visa laimė, kad žmogus į tokią pelkę nesibraus – ją supa nendrių plotai, per kuriuos reiktų atkakliai brautis gilyn. Tokiose vietose nei grybų ieškoma, nei mašina kyla noras kiaurai į tuos nendrynus važiuoti“, − paaiškina Pelkių fondo vadovas.

Visgi, specialistas rekomenduoja pelkes aplenkti ir pėstiesiems – pelkės yra jautri ekosistema, kurioje peri reti paukščiai, auga retos augalų rūšys, tai yra ypatingos gamtos buveinės.

„Jei norima pažinti pelkių teikiamą gamtos grožį, reikia lankytis ten, kur įrengti pažintiniai takai – turime Čepkelių raistą Baltarusijos pasienyje, yra UNESCO įtrauktas, unikalaus grožio Žuvintas, Kamanų gamtinis rezervatas. O netyčia užklydus į pelkę, žmogus nenori šlapti ar pamesti batų ir paprastai bando neiti į jas gilyn pats.

Jei per klaidą nueita per toli į pelkę – gylį galima tikrinti lazda, taip saugotis akivarų, ir iš pelkės išeiti“, – sako ekspertas.

Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondas vienija pelkėtyros mokslininkus ir pelkių atkūrimo specialistus, tyrinėjančius Lietuvos pelkes ir vykdančius pelkių buveinių atkūrimą Lietuvoje.

„Delfi“ primena, kad pirmadienio rytą pranešta, kad po 6 paras trukusios didelės operacijos Pabradės poligone esančioje pelkėje paskendęs šarvuotis buvo ištrauktas. O Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo vadovas N. Zableckis teigė, jog šis durpynas nebuvo pažymėtas valstybiniuose žemėlapiuose.

„Valstybinių įstaigų disponuojamuose žemėlapiuose šitas durpynas išvis nebuvo pažymėtas. Pelkių apsauga kelia daug klausimų, daug pelkių yra naudojamos žemės ūkyje, tai stengiamasi, sakyčiau, dirbtinai sumažinti pelkių plotą ir teigti, kad jų yra mažiau“, – pirmadienį LRT radijui teigė N. Zableckis.

„Valstybė turėtų imtis priemonių ir pagaliau teisingai sužymėti pelkes. (...) Informacija yra tam tikrose duomenų bazėse, geoportale, tačiau ji yra labai išmėtyta, neatitinka realios situacijos“, – akcentavo jis.

Apie tai, kas yra pelkės ir kokia žala padaryta šios operacijos metu gamtai Žinių radijo laidoje „Ryto espresso“ pasakojo botanikė, pelkių atkūrimo ir gamtos apsaugos ekspertė dr. Jūratė Sendžikaitė. Ji teigė, jog jai kaip gamtininkei skaudu, bet svarbiausia yra išgelbėti žmones.”

 

2. "Trumpas apie nelaimę Pabradėje pateikė versiją, kuri jam atrodo įtikinamiausia

“JAV prezidentas Donaldas Trumpas informuotas apie nelaimę Pabradėje, kur pelkėje paskendus sunkiasvoriam JAV kariuomenės šarvuočiui M88, žuvo trys kariai, ketvirto dar ieškoma. Kartu jis pateikė ir savo versiją, kad greičiausiai šarvuotis įslydo į pelkę.

Paklaustas, ar turi naujausios informacijos apie JAV karius, kurie dingo Lietuvoje, JAV prezidentas atsakė: „taip, turiu“.

„Trijų iš jų nebėra tarp mūsų, ketvirtasis greičiausiai irgi, bet tas dar nepatvirtinta. Tai buvo labai sunki mašina, tikrai sunki, jie iškėlė sunkiausią įrangą, ir panašu, kad to ežero krantas įgriuvo. Buvo naktis, buvo labai šalta, daug ledo. Jie turbūt įslydo, nes tai labai didelė ir sunki technika. Greičiausiai taip ir nutiko, kad jie įslydo. Trijų nebėra su mumis, o vienas yra dingęs“, – kalbėjo D. Trumpas.”

 

 

 

Tikėjimas, laisvė ir ilga technologijų gija

 "Įtampa tarp mokslo ir religijos tam tikra prasme apibrėžė žmonijos pažangą. Tūkstantmečius nuolat kaupiamos mokslo žinios metė iššūkį, pakirto ir daugeliui užgesino kažkokio dieviško begalinio kūrėjo, dvasinio antžmogaus, vadovaujančio mūsų visatai, idėją.

 

 Šiame bendrame požiūryje į istoriją, kaip į nuolatinį progresą per kylančius intelekto lygius, magija užleido vietą religiniam tikėjimui, kuris užleido vietą moksliniam metodui ir empirizmui. Paslaptys, priskiriamos antgamtiniams dalykams, buvo tik mažėjančių nežinojimo kišenių rezultatas. Nebereikėjo išradinėti visažinio Dievo, kaip Volteras pasakė mažiau apšviestu laiku: mokslas suteikė mums galimybę Juo tapti.

 

 Ir vis dėlto Dievas – ar bent kažkoks antgamtinės būtybės jausmas, nepatenkantis į žmogaus proto kompasą – kažkodėl atsisako mirti. Suvokimas, kad pačios žinios sukelia tiek klausimų, kiek atsakymų, ir toliau palieka pakankamai vietos tikėjimui, nes pačios mokslinės „tiesos“ tampa naujų realijų ir nepaaiškinamo iš naujo atradimo aukomis.

 

 Kartais mokslo pažanga įgalino, o ne sugriovė religinį tikėjimą: ląstelių dalijimosi sudėtingumo stebėjimas arba pirmasis žemės vaizdas iš mėnulio atskleidė naują pagarbą kūrinijos genialumui, o kai kuriems – sustiprintą dieviškumo jausmą. Dabar – proziškesniais būdais – yra ženklų, rodančių, kad mūsų naujausios technologinės naujovės stebinančiose vietose sukuria naują mąstymą apie žmogų, tikėjimą ir Dievą.

 

 Pastaraisiais metais pasigirdo ūžesių apie religinį atgimimą. Kai kurios apklausos rodo, kad ilgas nuolatinis amerikiečių tikėjimo mažėjimas galėjo išsilyginti. Net ir bedievėje Europoje yra tam tikrų įrodymų, kad religinis susidomėjimas atsinaujino, ir ne tik dėl augančio musulmonų skaičiaus.

 

 Šio posūkio priežasčių gali būti daugybė, tačiau du pokalbiai per pastaruosius kelis mėnesius mane įtikino, kad tai iš esmės yra tiesioginis pasaulietinio proto sukurtos technologinės pažangos rezultatas. Viename iš neįprastesnių pastarųjų metų renginių, šaltą vasario vidurio dieną Oksforde, klausiausi, kaip du neįtikėtini naujo dvasingumo pranašai sužavėjo ambicingų jaunų studentų auditoriją.

 

 Christopherio Wreno Sheldonian teatre, puikiai sėdinčiame po nuostabaus Roberto Streaterio lubų meno žvilgsniu – „Tiesa, nusileidusi į menus ir mokslus, kad išstumtų neišmanymą iš universiteto“ – „Twitter“ įkūrėjas Biz Stone ir „Pinterest“ įkūrėjas Evanas Sharpas kalbėjo apie tai, kaip jų verslumo sėkmė, kuriant ekraną, pritraukiantį tiek daug jaunų žmonių, dabar pavertė į neatidėliotinus atnaujinto dieviškojo vertinimo šalininkus.

 

 Jų pokalbis buvo pavadintas „Atkurti ryšį su šventumu technologijų valdomame pasaulyje“. Apšviesti žvakių jūra, primenančia arba senovinę bažnyčią, arba labai brangų SPA, jie kalbėjo apie žalą psichinei ir socialinei sveikatai, kurią daro socialinė žiniasklaida ir technologijos, ir apie tai, kad reikia pažadinti visiškai dvasingą žmoniją.

 

 P. Sharpas pastebėjo ypač gilų vaizdą:

 

 Mes galvojame apie technologijas, kaip apie naujus dalykus, sakė jis, o kai prie jų pripratome, nustojame juos vadinti technologija.

 

Tačiau technologijos yra žmogaus vystymosi įrankis. Struktūruotos, senovės institucinės religijos ir toliau turi prasmę; „neįtikėtinas šių tūkstančių metų senumo tradicijų gobelenas, ir tai, ką jos turi, mano požiūriu, yra pati brangiausia technologija žemėje“.

 

 Antrąjį pokalbį turėjau su puikiu jaunu dirbtinio intelekto (AI) verslininku – jo įkurta įmonė jau turi 11 skaitmenų įvertinimą. Kaip ir daugelis šios srities atstovų, jis sutelkia dėmesį ne tik į AI teikiamas galimybes, bet ir į tai, ką ji reikš mūsų visai žmonijai.

 

Neseniai jis man pasakė, kad dirbtinis intelektas netrukus sukurs pasaulį, kuriame „intelektas yra prekė“.

 

 Jei tai tiesa – ir aš neturiu pagrindo ginčyti tokio autoriteto žodžio – tai turi revoliucinių pasekmių tam, ką reiškia būti žmogumi. Į visą žmonijos raidos istoriją tam tikra prasme galima žiūrėti kaip į menkų intelekto išteklių išgavimą ir jo pritaikymą žmogaus problemoms spręsti. Jei mašinos visa tai padarys geriau ir begaliniu greičiu, kas liks žmogaus protui?

 

 Nežinau, bet įtariu, kad dalis atsakymo bus gilesnis įvertinimas to, kas išskiria žmogų – ir tai tikrai yra sielos, taip pat kūno ir proto egzistavimas.

 

 Filme „The Queer Feet“ G.K. Chestertono apgautas detektyvo herojus tėvas Brownas paaiškina, kaip sugavo vagį: „Sugavau jį su nematytu kabliu ir nematoma virvele, kuri yra pakankamai ilga, kad leistų nuklysti į pasaulio galus ir vis tiek sugrąžintų jį su trūkčiojimu.”

 

 Chestertonas rėmėsi mintimi, kad Dievas tęsiasi, dažnai neatpažįstamas, kaip  imanencija mūsų gyvenime; jausmas, kad, kad ir kiek turėtume laisvės, kad ir kokią veiksmų laisvę teigtume, mes tiesiog išvyniojame ilgą siūlą, kuris mus sieja su mūsų kūrėju.

 

 Stebėdamas naujausią naujųjų technologijų sprogimą pagalvoju, kad, galbūt, visas ilgas mokslo žygis, visas pasaulietinis žinių kaupimas yra tiesiog tos ilgos, atrodytų, beribės gijos išvyniojimas, ir galiausiai, mes visi pajuntame trūkčiojimą." [1]

 

1.  Free Expression: Faith, Freedom and the Long Thread of Technology. Baker, Gerard.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 01 Apr 2025: A17.

Faith, Freedom and the Long Thread of Technology

 

"The tension between science and religion has in some ways defined human progress. The steady accumulation of scientific knowledge over millennia has challenged, undermined and, for many, extinguished the idea of some divine infinite creator, a spiritual superhuman that commands our universe.

In this commonly shared view of history as a continuous progression through ascending levels of intelligence, magic gave way to religious belief which gave way to the scientific method and empiricism. Mysteries ascribed to the supernatural were discovered to be merely the product of shrinking pockets of ignorance. It was no longer necessary to invent an omniscient God, as Voltaire said in a less enlightened time: Science has enabled us to become Him.

And yet God -- or at least some sense of a supernatural being beyond the compass of the human mind -- somehow refuses to die. The realization that knowledge itself begets as many questions as answers continues to leave just enough room for faith, as scientific "truths" themselves fall victim to new realities and the rediscovery of the inexplicable.

Sometimes scientific progress enabled rather than eroded religious faith: Observation of the intricacy of cell division or the first view of earth from the moon evinced a new awe at the genius of creation and, for some, a heightened sense of the divine. Now -- in more prosaic ways -- there are signs that our latest technological innovations are generating new thinking in surprising places about man, faith and God.

There have been murmurings of a religious revival in recent years. Some polling suggests that the long steady decline in faith among Americans may have leveled off. Even in godless Europe there is some evidence of renewed religious interest, and not merely because of the growing population of Muslims.

There could be any number of reasons for this turn but two conversations in the past few months have convinced me that it is in good part the direct result of the technological advances the secular mind has created. In one of the more unusual events I've attended in recent years, on a cold mid-February day in Oxford, I listened as two unlikely prophets of a new spirituality entranced an audience of ambitious young students.

In Christopher Wren's Sheldonian Theatre, seated aptly under the gaze of Robert Streater's magnificent ceiling art -- "Truth Descending on the Arts and Sciences to Expel Ignorance from the University" -- Twitter co-founder Biz Stone and Pinterest co-founder Evan Sharp talked about how their entrepreneurial success at creating the screen-based activity now consuming so much of young people's minds had turned them into urgent advocates of a renewed appreciation of the divine.

Their conversation was titled "Reconnecting with the Sacred in a Technology-Driven World." Illuminated by a sea of candles that evoked either an ancient church or a very expensive spa, they talked about the damage done to mental and social health by the ubiquity of social media and technology and how it demanded the reawakening of a fully spiritual humanity.

Mr. Sharp had an especially profound observation:

We think of technology as just things that are new, he said, and when we've got used to them we stop calling them technology. But technology is a tool for human development. Structured, ancient institutional religions continue to have meaning; an "unbelievable tapestry of these traditions that are thousands of years old, and what they have, from my perspective, is the most precious technology on earth."

The second conversation was one I had with a brilliant young entrepreneur in artificial intelligence -- the company he founded already has an 11-figure valuation. Like many in the field, he is focused not just on the opportunity of AI but what it will mean for our very humanity. AI, he told me recently, will soon create a world in which "intelligence is a commodity."

If this is true -- and I have no reason to challenge the word of such an authority -- it has revolutionary implications for what it means to be human. The entire history of human development can be viewed in some ways as the extraction of the scarce resource of intelligence and its application to human problems. If machines will do all that better and at an infinite rate, what is left for the human mind?

I don't know, but I suspect part of the answer will be a deeper appreciation for what distinguishes man -- and that surely is the existence of a soul, as well as a body and a mind.

In "The Queer Feet," G.K. Chesterton's becassocked detective hero Father Brown explains how he captured a thief: "I caught him, with an unseen hook and an invisible line which is long enough to let him wander to the ends of the world, and still to bring him back with a twitch upon the thread."

Chesterton was invoking the idea of God's continuing, often unrecognized, immanence in our lives; the sense that, however much freedom we may have, however much agency we claim, we are simply spooling out the long thread that attaches us to our maker.

Watching the latest explosion of new technology I reflect that perhaps the whole long march of science, all that secular accumulation of knowledge, is simply the unreeling of that long, seemingly limitless thread, and that eventually, we all feel the twitch." [1]

1.  Free Expression: Faith, Freedom and the Long Thread of Technology. Baker, Gerard.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 01 Apr 2025: A17.