Her Unusual Path to CEO and Finding a Cancer Drug --- Michelle Xia represents a rising generation of biotech companies in China challenging Western giants

"Amid the worst U.S.-China trade clash in modern history, Michelle Xia thinks she has something Chinese that Americans will want.

It isn't a $3 T-shirt or an electronic gadget. It is a cancer drug her company discovered -- one that has made her the face of a rising pharmaceutical star.

When Xia founded her company with three colleagues in 2012, China had few labs capable of finding drugs on their own, while U.S. companies filled their research departments with Chinese scientists. Xia, born in China's northwestern province of Gansu, had been one of them: She did cancer research at the University of Louisville and worked in the U.S. for companies including Bayer.

It nagged at her that her home country had little to match the modern medical feats achieved in the West.

"The driver was very simple. I thought: Why isn't there innovation in China?" said Xia, 58 years old, in an interview.

Today, innovation has arrived -- and not just at Xia's company. In the past few years, a handful of drugs that originated in China have won approval from U.S. regulators. Many more have been licensed out and are in the pipeline at companies like Roche and Novo Nordisk.

Xia's drug could be the biggest of them all, if its promise can be confirmed in U.S. trials. It is an injected therapy called ivonescimab that has shown favorable results versus Merck's $29.5-billion-a-year cancer treatment Keytruda in a Phase 3 trial.

Xia caught the medicine bug in her early teens when she visited a hospital to see her uncle after minor surgery. That inspired the idea of becoming a doctor, but her mother dissuaded her, not wanting to see death and sickness constantly weigh on her daughter's mind.

So Xia went into medical research instead, earning a doctorate from Newcastle University in the U.K. After nearly two decades abroad, with stints in Kentucky and California, she was assigned by her then-employer, California-based Crown Bioscience, in 2008 to set up shop in China to offer services to other drugmakers.

She dived into the Chinese pharmaceutical market and saw how innovative drugs from overseas would take eight to 10 years to reach Chinese patients.

She then hatched "the dream of making the world's most advanced new drugs available to Chinese cancer patients," she said in a speech last year at her undergraduate alma mater, Sun Yat-sen University in the southern city of Guangzhou.

China at the time was just beginning to develop the ingredients that have turned the U.S. into the world's biotech hub: venture capitalists willing to take risks on companies likely to fail, a well-regulated system for conducting clinical trials and a government ready to fund basic research.

The population was growing richer and older, spelling opportunity. Xia's three co-founders all had lengthy experience in the U.S., including Baiyong Li, who spent 12 years at Pfizer leading development of immune-therapy drugs for cancer. They founded Akeso in 2012 in the southern Chinese city of Zhongshan, about 50 miles west of Hong Kong.

Akeso started with a little less than $3 million in venture-capital funding. It rented an office and brought on researchers with undergraduate degrees. The founders didn't receive salaries.

Three years later, it won a licensing deal with Merck, which bought the worldwide rights to develop and commercialize a cancer-treatment antibody from Akeso. (The antibody, quavonlimab, is still in human trials at Merck, which declined to comment.) That deal offered Akeso credibility that helped land more deals. It went public in Hong Kong in 2020, raising $330 million.

For a long time, Chinese companies only made copycats of Western drugs, but Akeso's rise highlights a coming-of-age for drug innovation in China. While they still have a way to go to challenge the dominance of Western drugs, in some cases, Chinese biotechs have found ways to make drugs faster and better, just like the surprise sprung by Chinese artificial-intelligence upstart DeepSeek.

Today, Akeso's headquarters in southern China's Guangdong province is a sprawling campus with spacious factories making dozens of drugs on the market in China or in clinical trials. It has a staff of more than 3,000 and a stock-market value of about $9.5 billion.

Xia eschews many industry conferences and generally maintains a low profile, but ivonescimab has recently put the company and its leader in the spotlight.

Ivonescimab is called a bispecific antibody because it targets two proteins, hitting one to unleash the immune system to kill cancer cells and a second with the goal of starving tumors of their blood supply. Akeso is developing more than a dozen other bispecific antibodies. Traditional cancer drugs, such as Keytruda, typically target one protein.

A study released last September found lung-cancer patients on ivonescimab on average lasted almost twice as long without the disease progressing as patients on Keytruda. The study was conducted only on Chinese patients.

"From the data presented so far, it seems the benefit is real," said Gilberto Lopes, chief of medical oncology at the University of Miami's Sylvester Comprehensive Cancer Center. "But we need additional data from other parts of the world to see if the results hold outside China, and whether there's an overall survival benefit as well."

Xia's company -- named Akeso, after a Greek goddess of healing -- licensed the drug to U.S.-based Summit Therapeutics, which is testing it in the U.S. and will sell it there and in several other markets if it gets regulators' approval.

Such U.S.-China deals are common practice for pharmaceutical companies, a rare example of collaboration when barriers are rising in other industries. That's in part because it is hard to see how a cancer treatment could put American security at risk.

Other medical areas are more sensitive -- for example, the American reliance on China for pharmaceutical ingredients or the potential for biotech expertise to be applied to bioweapons. This past week, a congressional commission urged the U.S. to invest in biotech research or risk falling behind, and to bar work with Chinese companies that threaten national security.

The tensions make Xia nervous. "The fire of geopolitics shouldn't spread to the area of human health," she said.

Just as she wanted China to stand on its own feet, she wants her own company to keep some control over its inventions -- which explains how the deal to license ivonescimab to lesser-known Summit Therapeutics came together.

Xia wasn't "someone to throw the molecule over the fence and only meet once or twice a year afterward," said Dave Gancarz, Summit's head of business and strategy. Instead, she wanted a close partnership and the right to co-brand the drug, setting the stage for Akeso to grow.

Pan Pan, Akeso's director of business development at the time, said the Chinese team was uncertain about working with Summit, which was founded in 2003 and had only $75 million in cash on the books at the time of the deal talks. Xia flew to California and bonded with Summit's co-CEOs, meeting almost daily in the weeks before the deal closed.

Pan said Xia spurned his initial suggestion for how much money to seek in the Summit licensing deal, confident that Akeso deserved more. In late 2022, Summit struck a deal to develop and commercialize ivonescimab in the U.S. and other countries, paying $500 million upfront and potentially up to $5 billion if milestones are met.

It was the biggest deal involving a Chinese biotech at the time, validating Akeso and putting an exclamation mark on how advanced Chinese biotech has become. Xia now serves on Summit's board.

The drug is approved and available to treat a type of lung cancer in China, and Xia said she hoped it would win Food and Drug Administration approval in the next year or two.

Akeso has four drugs approved in China, and a lengthy pipeline of others under study for cancer, immune disorders and high cholesterol. Xia's ambition is to be CEO of a world-leading pharmaceutical company, but more important, she said, is "making good drugs."

"Becoming big pharma is a consequence of that," she said, "and not the goal."

---

Michelle Xia

-- Email style: Purple-violet Comic Sans font, size 13-14

-- Favorite sport: Badminton, once every week or two

-- Favorite pastime: Classical-music concerts

-- Childhood dream: Becoming an orchestra conductor

-- Favorite novelist: Chiung Yao, a Taiwanese writer famous for her love stories” [1]

1.  EXCHANGE --- Her Unusual Path to CEO and Finding a Cancer Drug --- Michelle Xia represents a rising generation of biotech companies in China challenging Western giants. Leong, Clarence.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 12 Apr 2025: B3.   

 

Kaip Trumpas gauna paramą jo tarifams?

 „Donaldas Trumpas griauna Amerikos prekybos politiką – realiu laiku. Balandžio 2 d., kurią jis laikė „Išsivadavimo diena“, jis apkrovė beveik visą pasaulį „abipusiais“ tarifais: 10 % daugumai šalių ir didesni tarifai „blogiausiems pažeidėjams“, įskaitant 46 % Vietnamui, 34 % Kinijai ir 20 % Europos Sąjungai.

 

 Tiesą sakant, D. Trumpas taip pat nustatė tarifus 10005, Volstryto pašto kodui, nes Amerikos rinkos buvo sugniuždytos iš siaubo. Dolerio vertės turtas patyrė tokį kraujo nuleidimą, kad pats D. Trumpas pastebėjo jo padarytą žalą ir atidėjo didžiąją dalį paskutinių tarifų 90 dienų balandžio 9 d., tą dieną, kai jie turėjo įsigalioti. Išskyrus Kiniją, kurios pardavimo Amerikoje išlaidas jis padidino iki 145%.

 

 Dartmuto koledže iš šalies stebi ekonomikos profesorius Douglas Irwin. Jis daugiau, nei bet kas išmano apie JAV prekybos politiką, nes yra parašęs „Kova dėl prekybos“ (2017) – pirmąją galutinę ekonominės prekybos istoriją nuo Franko Taussigo „Jungtinių Valstijų tarifų istorijos“ (1931). „Zoom“ interviu klausiu, kaip viso pasaulio vyriausybės ir įmonės turėtų vertinti dėl D. Trumpo gyvsidabrio požiūrio į prekybą ir tarifus.

 

 „Tai neįtikėtina“, – sako jis, bet neatrodo netikintis. "Na, Trumpas du kartus pasakė, kad įsigalios 25% tarifai Kanadai ir Meksikai, ir du kartus juos atšaukė, todėl, galbūt, turėjome to tikėtis. Manau, kad jo širdis džiaugiasi dėl šio abipusio tarifų plano, o grąžinti jį atgal dėl spaudimo iš rinkų turi būti didelis nusivylimas".

 

 Tačiau 62 metų p. Irwinas, kaip ir dauguma paprastų ekonomistų ir verslo lyderių, yra nepatenkintas. „Kaip šitaip siūbuoti rinkas, tai reiškia labai neatsakingą ekonomikos valdymą. Balandžio 4 d. D. Trumpas socialiniuose tinkluose tvirtino, kad „MANO POLITIKA NIEKADA NESIKEIS“. „Ir vis dėlto, pristabdęs tarifus, jis pasakė: „Jūs turite būti lankstūs“, – pastebi p. Irwinas.

 

 Bet koks palengvėjimas, kurį užsienio vyriausybės gali patirti dėl muitų pristabdymo, „bus lydimas visiško pasipiktinimo dėl JAV politikos formavimo fragmentiškumo“. D. Trumpo veiksmus jis vadina „neatsakingais“ ir sako, kad „nėra strategijos. Ir šis neapibrėžtumas yra ekonomikos mokestis, griaunantis vartotojų pasitikėjimą ir įšaldantis investicijų išlaidas“. Tai gali atnešti nuosmukį.

 

 P. Irwinas pažymi, kad D. Trumpas „kelias dienas toleravo didelius akcijų nuostolius“. Prezidentas trečiadienį pareiškė, kad nusprendė pristabdyti tarifus, nes obligacijų prekiautojai „šiek tiek pyksta, šiek tiek bijo“. Kaip pastebi ponas Irwinas, „obligacijų rinka smogia tiesiai į federalinės vyriausybės gebėjimą finansuoti savo veiklą“.

 

 P. Irwino knygoje pasakojama JAV prekybos politikos istorija nuo kolonijinių laikų iki D. Trumpo pirmojo inauguracinio pranešimo, kuriame jis pažadėjo „apsaugoti mūsų sienas nuo kitų šalių, gaminančių mūsų produktus, vagiančių mūsų įmones ir naikinančių mūsų darbo vietas, niokojimo“.

 

Jis įvardija tris muitų eras – „pajamų, apribojimų ir abipusiškumo“.

 

 Pirmojoje eroje, iki pilietinio karo, nebuvo pajamų mokesčio ir „pajamos buvo pagrindinis prekybos politikos tikslas“.

 

Antrajame, kuris apėmė pilietinį karą ir laiką iki Didžiosios depresijos, pagrindinis tikslas buvo „apriboti importą, siekiant apsaugoti vietinius gamintojus“.

 

Trečioji era buvo sutelkta į abipusius susitarimus, siekiant sumažinti prekybos kliūtis, pavyzdžiui, Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos susitarimą ir Pasaulio prekybos organizaciją.

 

 Ar įžengiame į ketvirtą erą? Ar D. Trumpas skelbia abipusiškumo mirtį? „Na, Trumpo požiūris į abipusiškumą yra kitoks“, – sako J. Irwinas. „Tačiau įdomiausias dalykas Trumpui yra tai, kad jam patinka visos trys eros. Kaip taip? "Jam patinka pajamos. Jis mano, kad galėsime sumažinti mokesčius ir apmokėti dalį mokesčių sumažinimo iš pajamų, kurios “įplauks" iš tarifų. Jam patinka apribojimai ir jis nori „nepaleisti užsienio prekių, kad galėtų čia reindustrializuotis ir kurti darbo vietas“. Ir jam patinka abipusiškumas, „nes jis taip pat visada nori derėtis, bet tai šiek tiek kitoks abipusiškumo požiūris, nei matėme per pastaruosius 80 metų“. Tai yra „atpildo požiūris į abipusiškumą, kuris yra: „Jūs su mumis elgiatės blogai, todėl mes padidinsime tarifą, o gal susitarsime, o gal ne. Bet pažiūrėsime.“

 Tai padeda suprasti D. Trumpo prekybos retorikos prieštaravimus. Jis apima pajamas, apribojimus ir abipusiškumą, tačiau "neaišku, kuriam iš jų teikiama pirmenybė, nes tarp jų kyla konfliktų. Jei ketinate derėtis dėl tarifų abipusiškumo principu, tai nėra stabilus pajamų šaltinis. Jei naudojate tarifus importui į JAV apriboti, nes norite iš naujo įsipramoninti", tai padidinti tarifus, o paskui juos sumažinti nebus gerai, nes įmonės nepriims sprendimų, remdamosi šiais greitais tarifų pakeitimais.

 

 Nežinome, kada pono Trumpo  žodžiai yra sandorio sudarymo apgaulė, o kada taip nėra. "Ar tas pareiškimas yra derybinis pareiškimas? O gal tai žaidimo pabaiga. Kada tarifai įsigalios? Ar jie vis dar galios po metų?" 2020 m. liepos mėn. JAV, Meksikos ir Kanados susitarimas išstūmė Naftą. „USMCA yra Trumpo susitarimas“, – sako p. Irwinas. "Jis derėjosi ir pasirašė tai per pirmąją kadenciją. Kokia to prekybos susitarimo vertė, jei jis gali sugalvoti kokį nors naują loginį pagrindą nustatyti tarifus, kurie nepatenka į susitarimo ribas?"

 

 P. Irwinas mano, kad D. Trumpas yra „istoriškai unikalus“. Ankstesni dideli prekybos politikos pokyčiai buvo didelių „egzogeninių sukrėtimų“ pasekmė. Perėjimas nuo pajamų prie apribojimų XIX amžiuje buvo pilietinio karo pasekmė, o perėjimas nuo apribojimų prie abipusiškumo XX amžiuje įvyko dėl Depresijos, kurią pagilino 1930 m. Smoot-Hawley tarifas. Kiekvienu atveju pokyčiai įvyko per „visuomenės ir politinį sutarimą, įskaitant Kongresą, kad turime pakeisti prekybos politikos kryptį“.

 

 Šį kartą ponas Irwinas sako: "Mes keičiame kryptį iš esmės, istoriškai precedento neturinčiu, būdu dėl vieno asmens užgaidų. Kadangi Kongresas to nepasirašė. Nėra politinio ir visuomenės sutarimo". Pono Irwino teigimu, nuomonių apklausos rodo, kad prekyba yra žemai, Amerikos visuomenės susirūpinimą keliančių, klausimų sąraše – už infliacijos, pragyvenimo išlaidų, sveikatos priežiūros ir fiskalinio deficito.

 

 P. Irwinas stebisi, iš kur D. Trumpas gauna jo istorijos mokslus. Jis „pametė supratimą, kiek kartų prezidentas pasikvietė Williamą McKinley, kaip savo pavyzdį“. Būdamas Atstovų rūmų būdų ir priemonių komiteto pirmininku, McKinley rėmė 1890 m. tarifų įstatymą, kuris padidino importo muitus iki beveik 50%, siekiant apsaugoti Amerikos pramonę. Tačiau būdamas prezidentu, McKinley pakeitė jo nuomonę dėl tarifų.

 

 Taip pat glumina D. Trumpo primygtinai reikalavimas, kad aukšto tarifo „Aukso amžius“ yra pavyzdys, kurį reikia sekti. "Taip, tada buvo pramonės ekspansijos laikotarpis. Bet buvo dar vienas tarp 1830 ir 1860 m., prieš pilietinį karą. Ir tuo laikotarpiu tarifai mažėjo. Taigi, ši mintis, kad XIX amžiuje esame skolingi tarifui dėl Amerikos pramonės augimo, yra klaidinga. Vyko tiek daug kitų faktorių, kurie lėmė technologinius pokyčius", tarp jų ir kapitalą, ir masinę ekonomiką bei žmonių antplūdžių iš Europos. „Buvome atviri idėjoms, kapitalui ir žmonėms iš likusio pasaulio.”

 

 Respublikonai buvo pagrindinė partija tarp pilietinio karo ir depresijos. „Tai svarbu suprasti, – sako ponas Irwinas, – nes Respublikonų partija sulaukė politinės paramos iš Šiaurės – gamybos vietos, kuri susidūrė su užsienio konkurencija. 1890, 1922 (žinomi kaip Fordney-McCumber) ir 1930 m. tarifai "atspindi tą pačią politinę koaliciją. Jums tikrai nereikia suprasti skirtingų sąskaitų detalių. Jų esmė yra ta pati".

 

 Ronaldo Reagano laikais GOP perėjo prie laisvosios prekybos, nes „jos parama pradėjo judėti į pietus“. Demokratai tapo protekcionistiškesni tuo pat metu, kai jų politinė parama persikėlė į šiaurę. „Partijos pakeitė regionus, kuriems jos atstovavo“.

 

 Ar, atsižvelgiant į šią vidaus geopolitinę analizę, teisinga paklausti, ar D. Trumpo prekybos politiką užgrobė Rūdžių diržas. „Aš pasakyčiau atvirkščiai“, – sako ponas Irwinas. „Trumpas bandė įtraukti Mičiganą, Pensilvaniją ir Ohajo valstiją į žaidimą respublikonams, apeliuodamas į antiprekybines nuotaikas šiose valstijose – idėją, kad Rūdžių diržas čia buvo didelis pralaimėtojas. Nors aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose respublikonų parama persikėlė į pietus, „vis tiek turite laimėti kai kurias valstijas šiaurėje. Ir tai [prekybinis dėmesys] padėjo toms svyruojančioms valstybėms pereiti prie respublikonų“.

 

 Mūsų pokalbis virsta kultūriniu. „Trumpas žaidė aukos mentalitetu. „Kitos šalys mumis pasinaudojo“. Jis sakė, kad darbuotojai prarado darbą ne dėl valstybės mokesčių politikos, nes daugelis gamintojų persikėlė iš šiaurės į pietus. D. Trumpo retorika sakė rinkėjams, kad "Amerika nėra atsakinga už skausmą, kurį jūs patiriate, o kitos šalys. Ir mes ketiname joms smogti. Tai prekyba, kaip nuoskauda".

 

 Ponas Irwinas kažką čia gerai suvokia. Grynai ekonominį pagrindą dėl jo didelių tarifų sunku, o gal net neįmanoma. Jį įsigyja tik partizaniškesni ekonomistai. Taigi, ką daro D. Trumpas?

 

Prekybą jis laiko kultūros karo dalimi, kurį jam taip puikiai pavyko laimėti. "Trumpas sako, kad kitos šalys naudojasi mumis. Mes atsistosime – tai labai vyriška dorybė – ir kovosime. Daugiau to neleisime. Ir jei žmonės iki galo nesuvoks prekybos niuansų ir kas yra užsienio prekybos politika, atsistojimas skamba, kaip kažkas, ko nedarytų drovūs demokratai.

 

McKinley 1890-taisiais skambėjo panašiai, kaip ponas Trumpas. „Koks amerikietis, – paklausė jis, – gali pasipriešinti šiems vertingiems ir patriotiškiems tikslams?

 

 D. Trumpas prekybą pavertė teisingumo ir moralės persunkta problema. „Dešimtmečius mūsų šalis buvo plėšiama, prievartaujama ir grobiama artimų ir tolimų tautų, tiek draugų, tiek priešų“, – per Išsivadavimo dieną sakė prezidentas. „Amerikos plieno darbininkai, automobilių darbininkai, ūkininkai ir kvalifikuoti amatininkai – šiandien jų čia yra daug – jie tikrai sunkiai nukentėjo.”

 

 Į ką ponas Irwinas atsako: "Jūs neprivalote suprasti faktų, bet kas prieš teisingumą? Kas prieš abipusiškumą? Šios sąvokos žmonėms ateina natūraliai. Ir jei kas nors daro jums žalą, ar turėtumėte kovoti, ar tiesiog imtis už galvos ir verkti? Kovokime.

 

 Smoot-Hawley mokė politikos formuotojų kartas, įskaitant Reiganą, vengti muitų. Bet tai buvo prieš 95 metus, ir ponas Irwinas sako, kad „ta atmintis prarasta“. MAGA pasakojimas primygtinai reikalauja, kad globalizacija buvo bloga JAV. „Jei mes taip kalbėtume 1960-tais metais“, – sako ponas Irwinas, „visiems, kurie sakytų: „Turime prekybos problemų, turime kelti tarifus“, būtų buvę pasakyta: „Mes ką tik tai bandėme. Tai nesuveikė labai gerai“. Tai buvo išgyventa patirtis, ir mes praradome tą išgyventą patirtį.

 

 Ponas Irwinas mano, kad esame ties tuoj pačiu – pačiu skausmingiausiu būdu – atgauti dalį šios patirties. "Tam tikra prasme esame mokomoje akimirkoje. Miltonas Friedmanas visada sakė, kad pasaulį keičia ne idėjos, o patirtis." Ponas Irwinas primena, kad kurį laiką neturėjome jokios patirties su infliacija „iki Bideno pakilimo, ir tai žmonėms priminė, kaip labai jie nemėgo infliacijos, nes žmonės manė, kad galime be problemų valdyti ekonomiką karštai ir panašiai“.

 

 „Galbūt, tai laikotarpis, kai jaunosios kartos, kurias mokau savo klasėje, išgyvens pasaulinio tarifų karo patirtį“. „Kai jiems bus 60 ar 70 metų, jie prisimins: „Oi, protekcionizmas nepasiteisino JAV. Tai pamoka, kurią kiekviena karta turi išmokti iš naujo“.

 

 Ar jis planuoja išleisti naują „Kovos dėl prekybos“ leidimą, kad atsižvelgtų į Trumpo metus? – Palaukim, kol nusės dulkės.

 

 ---

 

 P. Varadarajanas, žurnalo bendradarbis, yra Amerikos įmonių instituto ir Niujorko universiteto teisės mokyklos klasikinio liberalų instituto bendradarbis.“ [1]

 

Niekas neturi krištolinio rutulio, net istorikai. Tarifai gali būti Vakarams kitas geriausias dalykas po pjaustytos duonos, nes juk anksčiau nebuvo Kinijos. Pagyvensime, pamatysime.

 

1. The Weekend Interview with Douglas Irwin: Trump's Tariffs Are Unique in History. Varadarajan, Tunku.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 12 Apr 2025: A11.