Brangios kakavos pupelės, vargšai ūkininkai

 

"Axelis Emmanuelis Gbaou išmoko pristatyti šokoladą. Tai turėtų tapti realybe šalyje, kuri vos gauna naudos iš aukštų svarbiausios žaliavos kainų. Šveicarijos „Nestlé“ grupė taip pat nori pagerinti šalies ūkininkų padėtį.

 

Blé, kelių tūkstančių gyventojų miestelyje Dramblio Kaulo Krante, nematyti jokių rekordinių pastangų ženklų. Tankus lapų skvernas driekiasi virš vienos iš kakavos plantacijų žemės. Atskiri saulės spinduliai prasiskverbia pro vešlią žalumą ir apšviečia gelsvus vaisius ant kamienų. Motociklų barškėjimas netoliese esančiu duobėtu molio keliu tylus. Tik sausi lapai šnarėja ant žemės.

 

Souleymane'as Ouedraogo būtų turtingas žmogus, jei galėtų parduoti už tokias kainas, kokios mokamos už kakavos ateities sandorius prekybos namuose Londone ir Niujorke. Dar visai neseniai kaina svyravo nuo 1 500 iki 2 200 JAV dolerių už toną. Tada, 2023 m. viduryje, viskas prasidėjo: beveik kiekvieną dieną naujas rekordas, kol trumpam pasiekdavo 12 000 USD už toną. „Dramatiška“, – komentavo rinkos stebėtojai. Visa kakavos pramonė buvo apimta chaoso. Nuo to laiko kaina vėl nukrito, bet toli gražu nepriartėjo prie ankstesnio lygio.

 

Tačiau smulkusis Dramblio Kaulo Kranto gyventojas stovi čia, šioje giraitėje, 160 kilometrų į šiaurės vakarus nuo ekonominio Abidžano metropolio. „Nestlé“ organizuoto vizito metu jis apsivilko traškius baltus marškinėlius su užrašu „Cocoa Plan Accelerator“. Tai programos, kuria didžiausias pasaulyje maisto produktų gamintojas siekia padėti ūkininkams uždirbti didesnes pajamas ir taip pažaboti vis dar plačiai paplitusią vaikų darbo praktiką, pavadinimas.

 

Remiantis tyrimais, dauguma ūkininkų šeimų dviejose didžiausiose gamintojose – Dramblio Kaulo Krante ir Ganoje – uždirba mažiau nei „pragyvenimo pajamos“, dažnai net mažiau nei du dolerius per dieną.

 

Beveik milijonas Dramblio Kaulo Krante ūkininkų ir jų šeimų pragyvena augindami augalus, kuriuos kolonijinės valdžios kadaise atvežė į Vakarų Afriką. Šis didelis skaičius rodo, kad tai daugiausia smulkūs ūkininkai, tokie kaip Ouedraogo. Jų dirbama žemė yra maža, ir jiems trūksta kapitalo gerai įrangai, aukštos kokybės sėkloms, modernioms trąšoms, pesticidams ar naujiems sodinukams. Tai tik kelios iš daugelio priežasčių, kodėl jie taip mažai pelno augindami tarptautiniu mastu paklausų produktą. Be to, jie atsilieka nuo kainų pokyčių. Ankstesniais metais, kai kakavos kainos buvo mažesnės, jie buvo priversti mažinti ir taip nepakankamai panaudotas sąnaudas. Tai lėmė mažą derlių ir spartų kainų kilimą.

 

 

Dabar sunku tiesiogiai pasipelnyti iš kakavos kainų, nes naujai pasodintas medis duoda vaisių po ketverių–penkerių metų.

 

 

Jei praplėsite akiratį ir įtrauksite šokolado pramonę bei tarptautinę rinką, ūkininkų derlius sumažėja iki menkniekio, palyginti su milijardais, kuriuos uždirba tokios korporacijos kaip „Nestlé“. Dideli pinigai uždirbami vertės grandinėje ir pačiame grandinės gale. „Dramblio Kaulo Krantas sudaro 40 procentų pasaulinės rinkos kakavos pasiūlos, tačiau gamintojai ten gauna mažiau nei 7 procentus tarptautiniu mastu iš kakavos produktų gaunamo pelno“, – 2019 m. rašė Pasaulio bankas.

 

Gerai žinomos konditerijos įmonės dabar reaguoja į šiuos skurdo spąstus kaip savo aplinkosaugos, socialinės ir valdymo (ESG) strategijų dalį, siekdamos laikytis teisinių reikalavimų ir pagerinti savo įvaizdį. „Nestlé“ programoje „Pajamų greitintuvas“ šiuo metu dalyvauja 30 000 ūkininkų Ganoje ir Dramblio Kaulo Krante, o iki 2030 m. šis skaičius visame pasaulyje turėtų išaugti iki 160 000. Ilgainiui Šveicarijos įmonė ketina pupeles pirkti tik iš dalyvaujančių ūkininkų. Tokios organizacijos kaip „Rainforest Alliance“ ir „International Cocoa“ yra atsakingos už programų kūrimą, organizavimą ir sėkmės stebėseną. Taip pat dalyvauja iniciatyvumas.

 

Net ir gerais metais jam sunku išlaikyti dešimties asmenų šeimą, sako Souleymane'as Ouedraogo, meiliai glostydamas medžio žievę. Jis paveldėjo laukus iš savo tėvo. Jis dar nėra tikras, ar perduos juos kitai kartai. Jis iš tikrųjų norėtų, kad jo vaikai ieškotų kitų, geriau apmokamų darbų, sako jis. Pageidautina mieste.

 

Dramblio Kaulo Krante vyriausybė nustato pupelių supirkimo kainą, o tai yra nepalanku vietos ūkininkams aukštų pasaulinės rinkos kainų metu. Šiuo metu supirkimo kaina yra šiek tiek daugiau nei 3000 USD už toną, gerokai mažesnė nei rekordinis lygis, bet didesnė nei ankstesnis lygis. Tai taip pat apima visas išlaidas, įskaitant derliaus nuėmimo darbuotojų ir vežėjų, kurie pupeles gabena iš plantacijų į didesnius miestus, atlyginimus. Be to, jei ligos sunaikina medžius, medžių populiacija sensta. Jei oras nepadeda, padėtis tampa įtempta. Pastaruoju metu oras nelabai palankus, sako Ouedraogo.

 

Tačiau ūkininkas neturėjo laiko skųstis. Jis įprastai uždeda pjūklo diską ant ilgo strypo aukštai šakose. Vos keli judesiai, ir nemaža medžio viršūnės dalis nugriūva ant žemės. Daugelis jo kolegų nedrįsta taip griežtai genėti augalų, praneša jis. Jie nerimauja, kad medžiai kitą sezoną gali duoti mažiau vaisių arba net žūti. Be to, visos plantacijos genėjimas yra brangus. Tačiau nuo tada, kai jis pradėjo griežtai genėti, jo derlius pastebimai padidėjo, o „Nestlé“ teikia subsidijas genėjimo komandoms. Ilgainiui ūkininkai turėtų patys padengti išlaidas.

 

Genijimas arba medžių kirtimas yra svarbi „Pajamų greitintuvo“ dalis, priklausanti „gerai žemės ūkio praktikai“. Be to, programa siekia padėti šeimoms rasti papildomų pajamų galimybių be kakavos auginimo, taip padidinant jų disponuojamas pajamas. Bendrovė ypač daug dėmesio skiria ūkininkų žmonoms. „Nestlé“ moka premijas iki 500 eurų per metus už dalyvavimą pirmaisiais dvejais metais ir iki 250 eurų per metus vėliau. Pinigai tiesiogiai pervedami ūkininkams mobiliaisiais mokėjimo būdais.

 

Buvo priimtas sąmoningas sprendimas „sukurti paskatas elgesio pokyčiams, siekiant ilgalaikio teigiamo elgesio ir tvaraus vertės kūrimo“, – sako „Nestlé Germany“ generalinis direktorius Alexander von Maillot. Vaikų lankomumas mokykloje taip pat apdovanojamas premijomis, o „Nestlé Group“ pastatė kelias dešimtis mokyklų atokiose vietovėse. Bendrovė 2022–2030 m. programai ir kitoms kakavos pramonės iniciatyvoms numatė 1,3 mlrd. Šveicarijos frankų (beveik 1,4 mlrd. eurų) investicijas.

 

Kelias į Pahiją yra dar duobėtesnis nei į Blę. Kairėje driekiasi tankūs atogrąžų miškai; dešinėje – ryžių laukai ir gyvenvietės su molio pastatais. Mažo kaimelio centre ratu susirinko apie keliolika moterų spalvingais tradiciniais kostiumais; kai kurios atvykusios iš kaimyninio Burkina Faso. Tai taupymo bendruomenė, panaši į tas, kurios randamos daugelyje Afrikos vietų, kur vargšai turi kreiptis į neoficialias finansines paslaugas. Kiekviena moteris paeiliui įneša nedidelį indėlį į kolektyvines santaupas, o kitos ploja. Visi banknotai atsiduria dėžutėje su daugybe apsaugos priemonių, paslėptoje tik nedaugeliui žinomoje vietoje.

 

Taupymo klubas yra gerai vertinamas, sako iždininkas Guigué Ye. Pinigai nėra tiesiog kaupiami ir saugomi. Kiekvienas grupės narys, turintis verslumo idėjų, gali pasiskolinti pinigų iš dėžutės. Kai kurios moterys perka sėklas ar ryžius dideliais kiekiais, kad galėtų juos perparduoti mažomis porcijomis, sako Ye. Tokiu būdu taip pat galima finansuoti tokius pirkinius kaip kėdės kaimo barui. Paskolos turi būti grąžinamos su palūkanomis po tam tikro termino. Metų pabaigoje likusi suma sąžiningai padalijama visiems. Ye teigia, kad susidomėjimas taip pat didelis, nes taupymo bendruomenė, kuri yra „Nestlé“ programos dalis, suteikia daugumai moterų galimybę naudotis savo pinigais. Paklausti, ką vyrai mano apie tai, kai kurie grupės nariai nusijuokia.

 

 

Bright Simons neturi nieko prieš tokias programas. Tačiau nereikėtų iš jų per daug tikėtis, telefonu sako politologė iš Ganos. Galiausiai įmonės domisi tik savo tiekimo grandinėmis. Norint kovoti su skurdu ir sukurti geriau apmokamas darbo vietas, nereikėtų sutelkti dėmesio vien į kakavos kainą. Dramblio Kaulo Krantas turi išsivystyti iš vien prekių eksportuotojos. „Jei šiandien Dramblio Kaulo Kranto gyventojas nori pradėti kakavos perdirbimą, didžiausia jo problema yra rasti pupelių“, – sako Simonsas, analitinio centro „Imani Centre for Policy and Education“ viceprezidentas. „Tai absurdiška: didžiausioje pasaulyje kakavą auginančioje šalyje nėra kakavos.“

 

Kolonijiniais laikais kakava buvo gabenama į Vakarų Afriką eksportui ir vartotojams tolimoje Europoje. Nuo to laiko nedaug kas pasikeitė, nors kakava ir kava padėjo Dramblio Kaulo Krantui kurį laiką po nepriklausomybės paskelbimo ekonomiškai klestėti, o Abidžanas pelnė „Vakarų Afrikos Paryžiaus“ reputaciją. Politika taip pat buvo ir tebėra glaudžiai susijusi su kakava. Pirmasis prezidentas Félix Houphouët-Boigny, kurio gimtajame mieste pastatyta bazilika, didesnė už Šv. Petro baziliką, buvo aistringas kakavos augintojas. Kiekvienas, kas šiandien pasiteirauja Abidžane ar kaime, susidaro įspūdis, kad beveik kiekvienas Dramblio Kaulo Kranto gyventojas, turtingas ar vargšas, kažkur turi po kelis kakavmedžius. Vis dėlto, kritikuoja Simonsas, beveik nėra išsivysčiusios vietinės pramonės šakos, susijusios su kakavos auginimu. Netgi džiuto maišai pupelėms šiame regione nėra gaminami.

 

Netoli Abidžano, Dramblio Kaulo Kranto bendrovės poilsio zonoje, Axelis Emmanuelis Gbaou dėvi iš tokio maišo pasiūtą prijuostę. Anksti ryte jis jaučiasi kaip žuvis. „Gerai, jei eksportuojame daug kakavos pupelių, bet prašau, ne visas“, – sako jis, energingai maišydamas dubenyje. Aplink jį paviljone susirinko apie keliolika moterų. Jos nori tęsti mokslus, kad užsidirbtų papildomų pinigų šalia savo darbo. Su kitu šaukštu Gbaou išvardija įvairias verslo galimybes: „Kakavos milteliai, kakavos sultys, kakavos sviestas, ledai ir, žinoma, šokoladas.“ Jis taip pat turi patirties eksperimentuose su kakavos alumi. Iš baltos masės dubenyje vėliau bus gaminami kvapnūs muilai, į kuriuos moterys išraižo savo vardus.

 

Gbaou yra žymiausias „šokolado meistras“ Dramblio Kaulo Krante. Taip yra ne tik dėl neįprasto jo karjeros kelio nuo bankininko iki šokolado verslininko ir daugybės apdovanojimų. Jis išgarsėjo dėl savo atsidavimo kakavos augintojams ir raginimų „šokolado maištui“ socialinėje žiniasklaidoje. Tikslas – uždirbti pinigų iš šokolado ne tik didiesiems gamintojams šiaurės šiaurėje. Tokie kursai skirti prie to prisidėti, net jei šioje jaukioje vietoje tarp bananmedžių niekas negalvotų apie maištą. Kartkartėmis nuo stogo, įrėminančio žemę, nukrenta mieguistas skarabėjus.

 

„Pietūs gamina, Šiaurė vartoja“, – kavos pertraukėlės metu aiškina Gbaou, – „vienų malonumas yra kitų kančia“. Taip buvo visada. Tačiau XXI amžiuje su tuo nebereikėtų susitaikyti. Jis apmokė daugiau nei 2000 ūkininkų žmonų perdirbti kakavos pupeles, kildamas vertės grandinėje, kad galėtų nustatyti didesnes kainas nei už žaliavas. Jis pats šokolado pupeles perka tiesiai iš šių ūkių ir yra kooperatyvo, kuris įvairiais būdais perdirba kakavos pupeles ir parduoda gatavus produktus, dalis. Jo įmonė „Le Chocolatier Ivoirien“ per mėnesį pagamina 10 000 šokolado plytelių, tiekia produkciją viešbučiams, restoranams ir oro linijoms bei eksportuoja produkciją visame pasaulyje.

 

 

Gbaou, išmokęs amato iš draugo, kuris dirba virėju penkių žvaigždučių viešbutyje, nėra vienintelis šokolado gamintojas šalyje. Abidžano oro uoste suvenyrų parduotuvėje siūlomas nedidelis vietinių gamintojų šokoladukų pasirinkimas. Geriausiuose viešbučiuose ir kai kuriose kavinėse šiame ekonomiškame didmiestyje madingas šokoladas „pagamintas Dramblio Kaulo Krante“, kuriame gausu kakavos ir mažai arba visai nėra cukraus. Už afrikietiškus šokoladus skiriami apdovanojimai, o pupelių kokybė aptariama kaip apie vynuogių veisles, skirtas geram vynui. Tačiau daugumai Dramblio Kaulo Kranto gyventojų net ir pigesnės masinės gamybos prekės iš tarptautinių gamintojų yra neįperkamos.

 

„Dramblio Kaulo Krante yra daugiau nei milijonas kakavos augintojų, tačiau tik nedaugelis kada nors yra įkandę šokolado plytelės“, – sako Gbaou.

 

Jis nori ir tai pakeisti. Jis ką tik pradėjo gaminti įperkamą šokolado plytelę. Galbūt, tai yra kitas „šokolado maišto“ skyrius didžiausioje pasaulyje, kakavą auginančioje, šalyje.“ [1]

 

1. Teure Bohnen, arme Bauern. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 05 Aug 2025: 16.  Von Claudia Bröll

 

Expensive Cocoa Beans, Poor Farmers

 

"Axel Emmanuel Gbaou has learned how to showcase chocolate. This should become more of a reality in a country that barely benefits from the high prices of its most important raw material. The Swiss Nestlé Group also wants to improve the situation of the country's farmers.

 

In Blé, a town of a few thousand people in Côte d'Ivoire, there is no sign of the record-breaking quest. A dense canopy of leaves stretches over the ground of one of the cocoa plantations. Individual rays of sunlight penetrate the lush green and illuminate the yellowish fruits on the trunks. The rattling of motorcycles on the nearby rutted clay road is silent. Only the dry leaves rustle on the ground.

 

Souleymane Ouedraogo would be a wealthy man if he could sell at the prices paid for cocoa futures contracts in trading houses in London and New York. Not long ago, the price fluctuated between between $1,500 and $2,200 per ton. Then, in mid-2023, it all started: a new record almost every day, until briefly reaching $12,000 per ton. "Dramatic," commented market observers. The entire cocoa industry was thrown into disarray. The price has since fallen again, but nowhere near its previous levels.

 

But the slight Ivorian is standing here, in this grove, 160 kilometers northwest of the economic metropolis of Abidjan. For the visit organized by Nestlé, he has put on a crisp white T-shirt bearing the words "Cocoa Plan Accelerator." This is the name of the program with which the world's largest food manufacturer aims to help farmers earn higher incomes and, in doing so, curb the still widespread practice of child labor.

 

According to studies, most farming families in the two largest producing countries, Côte d'Ivoire and Ghana, earn less than the "living income," a measure of a living income, often even less than two dollars a day.

 

Nearly one million farmers and their families in Côte d'Ivoire make their living from cultivating the plants that the colonial powers once brought to West Africa. This high number reveals that they are predominantly smallholder farmers like Ouedraogo. Their cultivated land is small, and they lack the capital for good equipment, high-quality seeds, modern fertilizers, pesticides, or new seedlings. These are some of the many reasons why they profit so little from cultivating an internationally sought-after product. In addition, they are lagging behind price developments. In previous years, when cocoa prices were lower, they were forced to cut back on inputs that were already underutilized. This contributed to low harvests and the rapid price increase.

 

It is difficult to profit directly from cocoa prices now, because a newly planted tree takes four to five years to bear fruit.

 

If you broaden the lens to include the chocolate industry and the international market, farmers' yields shrink to a crumb compared to the billions generated by corporations like Nestlé. The big money is made along the value chain and at the very end of the chain. "Côte d'Ivoire accounts for 40 percent of the cocoa supply on the global market, but producers there receive less than 7 percent of the profits generated internationally from cocoa products," the World Bank wrote in 2019.

 

Well-known confectionery companies have now responded to these poverty traps as part of their environmental, social, and governance (ESG) strategies, both to comply with legal requirements and to improve their own image. Nestlé's "Income Accelerator" program currently has 30,000 farmers in Ghana and Côte d'Ivoire participating, and the number is expected to rise to 160,000 globally by 2030. In the long term, the Swiss company intends to source beans only from participating farmers. Organizations such as the Rainforest Alliance and the International Cocoa are responsible for the design, organization, and success monitoring of the programs. Initiative is also involved.

 

Even in his good years, it is difficult to support his family of ten, says Souleymane Ouedraogo, lovingly stroking the bark of a tree. He inherited the fields from his father. He is not yet sure whether he will pass them on to the next generation. He would actually prefer his children to seek other, better-paying jobs, he says. Preferably in the city.

 

In Côte d'Ivoire, the government sets the farm-gate price for beans, which is a disadvantage for local farmers in times of high world market prices. Currently, the farm-gate price is just over $3,000 per ton, well below record levels, but higher than previous levels. This also covers all costs, including paying the harvest workers and the transporters who transport the beans from the plantations to larger towns. If, in addition, diseases kill off the trees, the tree population grows old. If the weather isn't cooperating, things are getting tight. The weather hasn't been cooperating a lot lately, says Ouedraogo.

 

But the farmer hasn't had time to complain. He routinely places a saw blade on a long pole high up in the branches. A few movements, and a substantial portion of the treetop collapses to the ground. Many of his colleagues don't dare to prune the plants so severely, he reports. They worry that the trees might produce less fruit the following season or even die. Moreover, pruning an entire plantation is expensive. But his yields have increased noticeably since he started pruning rigorously and Nestlé provides subsidies for pruning crews. In the long term, the farmers should be able to cover the costs themselves.

 

Pruning, or cutting the trees, is an important part of the "Income Accelerator" under the heading "good agricultural practices." In addition, the program aims to help families develop additional income opportunities beyond cocoa, thereby increasing their disposable income. The company is particularly focused on the farmers' wives. Nestlé pays bonuses of up to €500 per year for participation in the first two years and up to €250 annually thereafter. The money is transferred directly to the farmers via mobile payment methods.

 

A conscious decision was made to "create incentives for behavioral change in order to achieve long-term positive behavior and sustainable value creation," says Nestlé Germany CEO Alexander von Maillot. Children's school attendance is also rewarded with a bonus, with the Nestlé Group having built several dozen schools in remote areas. The company has earmarked investments of CHF 1.3 billion (almost €1.4 billion) between 2022 and 2030 for the program and other initiatives in the cocoa industry.

 

The route to Pahia is even more bumpy than to Blé. To the left stretches dense rainforest; to the right, rice fields and settlements with mud buildings alternate. In the center of the small village, a dozen or so women in colorful traditional costumes have gathered in a circle; some come from neighboring Burkina Faso. It's a savings community like those found in many places in Africa, wherever the poor must resort to informal financial services. Each woman takes turns making a small contribution to the collective savings, to the applause of the others. All banknotes end up in a box with multiple security features, hidden in a location known only to a few.

 

The savings club is well-received, says Guigué Ye, the treasurer. The money isn't just pooled and stored. Anyone in the group with entrepreneurial ideas can borrow money from the box. Some women buy seeds or rice in wholesale quantities for resale in small portions, says Ye. Purchases like chairs for the village pub can also be financed this way. The loans must be repaid with interest after a certain term. At the end of the year, the balance is then divided fairly among everyone. Ye says there's also a lot of interest because the savings community, which is part of the Nestlé program, gives most women the opportunity to access their own money. When asked what the men think about this, some in the group laugh.

 

Bright Simons has nothing against such programs. But one shouldn't expect too much from them, says the political scientist from Ghana over the phone. Ultimately, companies are only interested in their own supply chains. To combat poverty and create better-paying jobs, one shouldn't focus solely on the price of cocoa. Côte d'Ivoire must evolve from being a mere commodity exporter. "If an Ivorian wants to get into cocoa processing today, their biggest problem is finding beans," says Simons, vice president of the think tank Imani Centre for Policy and Education. "It's absurd: There's no cocoa in the world's largest cocoa-producing country."

 

During colonial times, cocoa was brought to West Africa for export and for consumers in distant Europe. Not much has changed since then, even though cocoa and coffee helped Côte d'Ivoire prosper economically for a time after independence, and Abidjan earned the reputation of being the "Paris of West Africa." Politics, too, was and remains closely linked to cocoa. The first president, Félix Houphouët-Boigny, who had a basilica built in his hometown that is larger than St. Peter's Basilica, was a passionate cocoa farmer. Anyone who asks around in Abidjan or the countryside today gets the impression that almost every Ivorian, rich or poor, has a few cocoa trees somewhere. Yet, Simons criticizes, hardly any local industries have developed around cocoa cultivation. Not even the jute sacks for the beans are made in the region.

 

Not far from Abidjan, on the recreational grounds of an Ivorian company, Axel Emmanuel Gbaou wears an apron made from such a sack. Early in the morning, he's in his element. "It's nice if we export a lot of cocoa beans, but please not all of them," he says, stirring vigorously in a bowl. A dozen or so women have gathered around him in a pavilion. They want to further their education to earn some extra money alongside their jobs. With another spoonful, Gbaou lists the diverse business opportunities: "Cocoa powder, cocoa juice, cocoa butter, ice cream, and, of course, chocolate." He has also experimented with cocoa beer. The white mass in the bowl will later be used to make fragrant soaps, into which the women carve their names.

 

Gbaou is the most prominent "chocolatier" in Côte d'Ivoire. This is not only due to his unusual career path from banker to chocolate entrepreneur and his wealth of awards. He became widely known for his commitment to cocoa farmers and his calls for a "chocolate rebellion" on social media. The goal is to make money from chocolate not just for the big producers in the global north. And courses like this are intended to contribute to that, even if, in this cozy spot amidst banana trees, no one would be thinking about rebellion. Every now and then, a sleepy scarab beetle drops from the roof framing onto the ground.

 

"The South produces, the North consumes," Gbaou explains during a coffee break, "some's pleasure is another's misery." It's always been this way. But in the 21st century, one should no longer accept this. He has trained more than 2,000 farmers' wives to process cocoa beans, advancing along the value chain in order to charge higher prices than for raw materials. He himself sources the beans for his chocolate directly from these farms and is part of a cooperative that processes cocoa beans in a variety of ways and markets the finished products. His company, "Le Chocolatier Ivoirien," produces 10,000 bars a month, supplies hotels, restaurants, and airlines, and exports worldwide.

 

Gbaou, who learned the craft from a friend who is a chef at a five-star hotel, is not the only chocolatier in the country. At Abidjan Airport, the souvenir shop offers a small selection of bars from local producers. In the best hotels and some cafés in the area, In this economic metropolis, chocolate "made in Côte d'Ivoire" is trending, with a high cocoa content and little or no sugar. Awards are given for African chocolates, and the quality of beans is discussed like grape varieties for fine wine. For most Ivorians, however, even the cheaper mass-produced goods from international manufacturers are unaffordable.

 

"There are more than a million cocoa farmers in Côte d'Ivoire, but only a few have ever bitten into a bar of chocolate," says Gbaou.

 

He wants to change that, too. He has just started producing an affordable chocolate bar. Perhaps this is the next chapter of a "chocolate rebellion" in the world's largest cocoa-producing country.” [1]

 

1. Teure Bohnen, arme Bauern. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 05 Aug 2025: 16.  Von Claudia Bröll

Does T.S.A. PreCheck Save Much Time at the Airport? We Looked at the Data.

 

“At the New York-area airports, for example, a lot depends on the terminal.

 

If you’ve flown in the last 15 years, you probably know about T.S.A. PreCheck, the program intended to speed vetted travelers through dedicated airport security lanes: You don’t have to remove your shoes or belt and can keep liquids and electronics in carry-ons.

 

Over time, the Transportation Security Administration program, which costs under $80 for five years, has become less exclusive as its membership numbers have soared to more than 22 million.

 

Meanwhile, the standard security line has begun to resemble the PreCheck line, with the recently announced end of the shoe removal rule; new lanes for families and veterans at certain airports; and the rollout of more advanced imaging technology.

 

So how much time does PreCheck actually save travelers at some of the busiest U.S. airports? We analyzed publicly available data from some major airports, including the three in the New York area.

 

At these airports — Kennedy, LaGuardia and Newark — PreCheck saves travelers five to 10 minutes on average, according to our analysis. But this will depend on the terminal you’re flying out of and the time of day you’re departing. Sometimes you may save over 30 minutes, sometimes none at all.

 

At some other major airports, the average time saved appears to be lower than in New York.

 

It’s too early to say how the shoe rule change will affect PreCheck’s value. But at the very least, PreCheck is a relatively inexpensive insurance policy. It can make a big difference if you find yourself flying when lines are longer than usual.

The evolution of PreCheck

 

PreCheck started in 2011 at a handful of airports and became more widely available in 2013. By 2015, it had reached one million enrolled travelers; it hit 10 million in 2020 and 22 million this year. The total number of eligible fliers is even larger because some of the 20 million people belonging to other trusted traveler programs, such as Global Entry, also get PreCheck benefits.

 

Over the past year, PreCheck members accounted for 34 percent of passengers screened at airport checkpoints, a T.S.A. spokesman said. The program is available at more than 200 U.S. airports.

 

At the New York airports, PreCheck’s value plummeted during the pandemic in 2020, when fewer people traveled and all security lines were short, so the gap in wait times was negligible. But today, the time savings are roughly the same as just before the pandemic, even though PreCheck now has more than double the number of enrollees.

 

Adam Stahl, acting deputy administrator at the T.S.A., said PreCheck still offered a “significant value proposition,” with shorter waits and less invasive screening. (Applicants to the program are fingerprinted and submit to a background check.)

 

Even as membership has grown, the T.S.A. has largely been able to keep up with demand by opening additional PreCheck lines and repositioning transportation security officers.

 

Using data from airline bookings, the agency can determine how many officers are needed at each security checkpoint and lane, said Christopher Bidwell, a senior vice president for the Airports Council International-North America, a trade group representing commercial airports.

 

The T.S.A. has also hired more officers as passenger numbers have risen, with more than 54,000 transportation security officers across 440 U.S. airports. That’s a roughly 9 percent increase since 2021, according to the agency. Last year, it screened a record 904 million passengers, a 5 percent increase from the previous year.

 

Caleb Harmon-Marshall, a former T.S.A. officer who runs a travel newsletter called Gate Access, said that in his experience the agency “will always prioritize” PreCheck and often moves officers during a shift.

 

“They’ll pull officers from the standard line; they’ll risk having the standard line back up,” he said.

 

Terminal by terminal

 

J.F.K., LaGuardia and Newark post real-time wait estimates for standard and PreCheck lanes on their websites. The wait times are based on the number of people in line and the speed of processing at the checkpoints, according to a spokesman for the Port Authority of New York and New Jersey, which operates the airports.

 

Of the terminals at those airports, Kennedy’s Terminal 5 has the biggest average time savings for its PreCheck line: almost 16 minutes, according to our analysis. That is partly because Terminal 5’s standard security lines have some of the longest wait times in New York, so there is a lot of room for improvement.

 

By contrast, at Newark’s Terminal A, PreCheck saves just three minutes on average, but both security lines have waits under five minutes most times of day. The average wait in the standard security line at Newark Terminal A is shorter than the average for the PreCheck line at J.F.K. Terminal 5.

 

Time of day matters, too. Data from FlightRadar24 and FlightAware shows that the busiest window for departures from New York airports is 6 a.m. to 8 a.m. But in most New York terminals, PreCheck has the most value for travelers from 3 p.m. to 7 p.m.

 

Here are all the New York terminals for which we have hourly data:

 

At some terminals, both types of lines are fast enough that a traveler in the standard line may get through security at the same time as, or more quickly than, a PreCheck flier. At LaGuardia’s Terminal C, which serves Delta Air Lines, PreCheck fliers beat their counterparts only about half the time (and all lines tend to be short). But at Kennedy’s Terminal 5, which primarily serves JetBlue, PreCheck fliers get through security faster 99 percent of the time.

 

Most major airports outside of New York either do not list estimated wait times or give vaguer estimates like “less than five minutes,” which makes precise analysis difficult.

 

At several airports where we were able to assess some of the data, like Ronald Reagan National outside Washington, PreCheck appeared to save less than five minutes on average. The same was true for the major airports serving Pittsburgh, Minneapolis and Jacksonville, Fla.

 

At Hartsfield-Jackson Atlanta International, the time savings for PreCheck are also under five minutes. Both PreCheck and the standard security lines are meaningfully longer in the morning than in the late afternoon or evening.

 

The future

 

The T.S.A.’s changes to its standard security lines could help speed them up, which in theory could lower the future value of PreCheck. Kristi Noem, the homeland security secretary, said last month that “every rule is being evaluated” and that “the next big announcement” could loosen restrictions on liquid sizes in carry-ons.

 

Ryan Propis, a security expert at the U.S. Travel Association, a trade group that promotes travel to and within the country, said he believed the end of the shoe removal policy would improve standard wait times. However, he said he didn’t think it would “move the needle” so much that standard lines would be consistently comparable with PreCheck.

 

What distinguishes the program is “the certainty around what my PreCheck experience is going to be and what my time in PreCheck is going to be,” Mr. Propis said. “I think that will keep it valuable for a long time.”

 

Mr. Stahl, the T.S.A. official, said facial recognition technology called Touchless ID, which eliminates the need to present your ID to an officer, is offered only to PreCheck members.

 

“We’re looking at other possible benefits,” he added. “We are continually invested in the PreCheck brand.”” [1]

 

1. Does T.S.A. PreCheck Save Much Time at the Airport? We Looked at the Data. Blatt, Ben; Chung, Christine.  New York Times (Online) New York Times Company. Aug 29, 2025.

Red Tape Is the Biggest Crop on Some American Farms

“Blaine Smith advertises every year for workers to pick apples, pears and cherries on his farm in Wenatchee, Wash., three hours east of Seattle. And every year the response is the same: Few U.S. citizens or permanent residents apply, though Mr. Smith pays well above the state's minimum wage.

 

He isn't alone. Americans aren't lining up to do strenuous farm jobs, and agricultural employers are struggling to find workers. In 2022 a Washington state agency advertised more than 34,000 farm job openings but could place only 11 U.S.-based workers in the roles. That's up from zero in 2021. The agency placed two in 2020 and 19 in 2019.

 

Mr. Smith estimates that if his crops weren't picked in a particular year, he would lose $2 million, the amount he spends annually to grow the fruit. A loss of that magnitude would devastate his business, which operates on narrow margins. In recent years he has turned to imported labor to fill the gaps. He uses the H-2A guest-worker visa program, which brings foreign laborers into the U.S. legally and temporarily to work on farms.

 

The program, however, is costly and onerous for farmers because of its complex requirements and paperwork. "It's not sustainable with all the overregulation and red tape," Mr. Smith says. The Biden administration added more than 3,000 pages of regulations to the H-2A program, according to Enrique Gastelum of the Worker and Farmer Labor Association, an organization of agricultural employers. Congress and the Trump administration could make the program more user-friendly through legislation and regulatory reform.

 

The administration has already taken a step in the right direction. The Labor Department recently suspended enforcement of a Biden-era rule that guaranteed labor organizers access to farms and gave union rights to foreign farmworkers. The rule dodged the National Labor Relations Act, which exempted farmworkers from certain labor activities because Congress didn't want them to go on strike, leaving crops to rot during harvest. The rule got tangled up in courts, and the Trump administration brought clarity by shelving it. The administration could build on this success by reviewing the remaining Biden regulations.

 

The current H-2A program is inflexible. Under most circumstances, an H-2A worker must return to his home country for two months after 10 months of work in the U.S. This makes it difficult for farms that need year-round work, such as dairies that milk cows daily, to hire legal workers through the program. Many dairies hire illegal immigrants instead. It would be easier if an H-2A worker had to leave for only a few weeks each year, enabling employers to stagger absences. Another option would be to create a year-round H-2A visa subcategory.

 

H-2A paperwork is especially burdensome. "It's so complicated," says Mr. Smith. To request guest workers, a farmer must fill out lengthy online and paper forms -- often more than 100 pages per contract -- with multiple agencies. Officials could solve this by creating a short online master application.

 

For a single contract, a farmer often spends thousands of dollars in administrative costs, Mr. Gastelum says. The farmer must fill out a separate application for each team he requests -- for instance, one contract for workers to plant in the spring, another for workers to harvest in the fall -- and each application is expensive. Allowing a farmer to put both team requests on one application, a practice called "staggered entry," would cut administrative time and costs.

 

The program's wage and labor rules make it even more costly. Mr. Gastelum says farmers often spend $1,000 or more on travel and hotels for each worker. Once the work starts, farmers must pay the H-2A worker at what's called the "adverse effect" wage rate to prevent H-2A workers from being employed at lower wages than U.S. workers. This wage rate varies by state and is generally higher than the minimum wage. It's $19.82 an hour this year in Washington state. Farmers are also required to provide housing, transportation and benefits, totaling another $5 to $10 an hour.

 

The required minimum wage rate relies on prevailing-wage data that fall short of federal statistical standards. The data are often drawn from small survey samples and from the "peak week" of activity -- the harvest -- when laborers work overtime. As a result, the next year's minimum wage may reflect the highest wages paid during the peak rather than the average over a growing season. This has dramatically increased labor costs in recent years, pushing some family farms out of business.

 

Members of Congress from agricultural districts are looking for solutions. The Farm Workforce Modernization Act of 2025, a bipartisan proposal, would accommodate the need for year-round workers, streamline the application process, allow employers to request staggered entry, cap the percentage by which wages can increase annually, and require a re-evaluation of the wage formula.

 

Some on the left criticize the bill for expanding the H-2A program, which they liken to indentured servitude even though it offers worker protections and upward mobility for laborers from developing countries. Some on the right take issue with a provision of the bill that would allow undocumented farmworkers to earn legal status through continual agricultural employment.

 

The bill would stand a better chance if Mr. Trump got behind it. The president recognizes the need for a steady supply of workers for U.S. farms, and he has hinted at creating a framework that would let illegal farmworkers gain legal status. In a February interview with the Journal, Agriculture Secretary Brooke Rollins acknowledged that the H-2A program "needs a significant overhaul." She signaled that Mr. Trump would likely be open to immigration reform once the border was secure and illegal crossings went down. With those conditions met, the time for that conversation has arrived.

 

Even if Congress can't reach an agreement on the Farm Workforce Modernization Act, other options are on the table. To get H-2A reform over the finish line, lawmakers could pass a stand-alone bill focused on the visa program and tackle legal status for illegal farmworkers in a separate bill. Farm-district lawmakers are open-minded about the packaging.

 

For farmers like Mr. Smith, change can't come soon enough. "We need to revamp and reform this guest-worker program," he says. "It's the only path to saving agriculture."

 

---

 

Ms. McClain is an assistant editorial features editor at the Journal.” [1]

 

1. Red Tape Is the Biggest Crop on Some Farms. Sierra Dawn McClain.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 29 Aug 2025: A15. 

Biurokratija – didžiausias kai kurių Amerikos ūkių derlius

„Blaine'as Smithas kasmet ieško darbuotojų, kurie galėtų skinti obuolius, kriaušes ir vyšnias jo ūkyje Wenatchee mieste, Vašingtono valstijoje, už trijų valandų kelio į rytus nuo Sietlo. Ir kiekvienais metais atsakas yra tas pats: nedaug JAV piliečių ar nuolatinių gyventojų kreipiasi, nors ponas Smithas moka gerokai daugiau nei minimalų valstijos atlyginimą.

 

Jis nėra vienintelis. Amerikiečiai nestoja į eiles, kad atliktų sunkius ūkio darbus, o žemės ūkio darbdaviai sunkiai randa darbuotojų. 2022 m. Vašingtono valstijos agentūra skelbė apie daugiau nei 34 000 darbo vietų ūkiuose, tačiau į šias pareigas galėjo įdarbinti tik 11 JAV dirbančių darbuotojų. Tai daugiau nei 2021 m., kai tokių darbuotojų buvo nulis. Agentūra įdarbino du 2020 m. ir 19 2019 m.

 

Ponas Smithas apskaičiavo, kad jei jo derlius nebūtų nuimtas konkrečiais metais, jis prarastų 2 mln. dolerių – sumą, kurią jis kasmet išleidžia vaisiams auginti. Tokio dydžio nuostolis nuniokotų jo verslą, kuris veikia su mažomis pelno maržomis. Pastaruoju metu... metų jis ėmėsi importuotos darbo jėgos, kad užpildytų spragas. Jis naudojasi H-2A svečių darbuotojų vizų programa, kuri legaliai ir laikinai įveža užsienio darbuotojus į JAV dirbti ūkiuose.

 

Tačiau programa yra brangi ir sudėtinga ūkininkams dėl sudėtingų reikalavimų ir dokumentų. „Ji nėra tvari su visu pernelyg dideliu reguliavimu ir biurokratija“, – sako ponas Smithas. Pasak Enrique Gastelum iš Darbininkų ir ūkininkų darbo asociacijos, žemės ūkio darbdavių organizacijos, Bideno administracija į H-2A programą įtraukė daugiau nei 3000 puslapių reglamentų. Kongresas ir Trumpo administracija galėtų padaryti programą patogesnę naudoti per teisės aktus ir reguliavimo reformas.

 

Administracija jau žengė žingsnį teisinga linkme. Darbo departamentas neseniai sustabdė Bideno eros taisyklės, kuri garantavo darbo organizatoriams prieigą prie ūkių ir suteikė užsienio žemės ūkio darbuotojams profesinių sąjungų teises, vykdymą. Taisyklė apėjo Nacionalinį darbo santykių įstatymą, kuris atleido žemės ūkio darbuotojus nuo tam tikros darbo veiklos, nes Kongresas nenorėjo, kad jie streikuotų, o derlius pūtų derliaus nuėmimo metu. Taisyklė įsivėlė į teismus, o Trumpas... administracija įnešė aiškumo atidėdama jį. Administracija galėtų pasinaudoti šia sėkme peržiūrėdama likusius Bideno reglamentus.

 

Dabartinė H-2A programa yra nelanksti. Daugeliu atvejų H-2A darbuotojas po 10 mėnesių darbo JAV privalo grįžti į savo gimtąją šalį dviem mėnesiams. Dėl to ūkiams, kuriems reikia darbo ištisus metus, pavyzdžiui, pieninėms, kurios kasdien melžia karves, sunku samdyti legalius darbuotojus pagal programą. Daugelis pieninių vietoj to samdo nelegalius imigrantus. Būtų lengviau, jei H-2A darbuotojas turėtų išvykti tik kelioms savaitėms per metus, o tai leistų darbdaviams išskirstyti nebuvimo laikotarpius. Kita galimybė būtų sukurti ištisus metus galiojančią H-2A vizos subkategoriją.

 

H-2A dokumentai yra ypač sudėtingi. „Tai taip sudėtinga“, – sako p. Smithas. Norėdamas paprašyti svečių darbuotojų, ūkininkas turi užpildyti ilgas internetines ir popierines formas – dažnai daugiau nei 100 puslapių vienai sutarčiai – keliose agentūrose. Pareigūnai galėtų tai išspręsti sukurdami trumpą internetinę pagrindinę paraišką.

 

Vienai sutarčiai ūkininkas dažnai išleidžia tūkstančius dolerių administracinėms išlaidoms, p. Gastelum teigia. Ūkininkas turi užpildyti atskirą paraišką kiekvienai prašomai komandai – pavyzdžiui, vieną sutartį darbuotojams sodinti pavasarį, kitą – darbuotojams nuimti derlių rudenį – ir kiekviena paraiška yra brangi. Leidžiant ūkininkui pateikti abiejų komandų prašymus vienoje paraiškoje, praktika, vadinama „laipsnišku įvedimu“, sutrumpėtų administracinis laikas ir išlaidos.

 

Programos darbo užmokesčio ir darbo taisyklės ją dar labiau padidina. Ponas Gastelum teigia, kad ūkininkai dažnai išleidžia 1000 USD ar daugiau kelionėms ir viešbučiams kiekvienam darbuotojui. Pradėjus darbus, ūkininkai privalo mokėti H-2A darbuotojui vadinamąjį „neigiamo poveikio“ darbo užmokesčio tarifą, kad H-2A darbuotojai nebūtų įdarbinti už mažesnį atlyginimą nei JAV darbuotojai. Šis darbo užmokesčio tarifas skiriasi priklausomai nuo valstijos ir paprastai yra didesnis nei minimalus darbo užmokestis. Šiais metais Vašingtono valstijoje jis yra 19,82 USD per valandą. Ūkininkai taip pat privalo pasirūpinti būstu, transportu ir išmokomis, iš viso dar 5–10 USD per valandą.

 

Reikalingas minimalus darbo užmokesčio tarifas priklauso nuo vyraujančių darbo užmokesčio duomenų, kurie neatitinka federalinių statistikos standartų. Duomenys dažnai yra... iš mažų apklausų imčių ir iš „piko savaitės“ – derliaus nuėmimo – kai darbininkai dirba viršvalandžius. Dėl to kitų metų minimalus darbo užmokestis gali atspindėti didžiausius darbo užmokesčius, mokamus piko metu, o ne vidurkį per vegetacijos sezoną. Dėl to pastaraisiais metais darbo sąnaudos smarkiai išaugo, todėl kai kurie šeimos ūkiai pasitraukė iš verslo.

 

 

Kongreso nariai iš žemės ūkio rajonų ieško sprendimų. 2025 m. Ūkių darbo jėgos modernizavimo įstatymas, dviejų partijų pasiūlymas, atsižvelgtų į ištisus metus dirbančių darbuotojų poreikį, supaprastintų paraiškų teikimo procesą, leistų darbdaviams prašyti laipsniško priėmimo, apribotų procentą, kuriuo darbo užmokestis gali didėti kasmet, ir reikalautų kad būtų pakartotinis darbo užmokesčio formulės vertinimas.

 

Kai kurie kairieji kritikuoja įstatymo projektą dėl H-2A programos išplėtimo, kurią jie lygina su sutartine vergove, nors ji siūlo darbuotojų apsaugą ir aukštesnio lygio mobilumą darbininkams iš besivystančių šalių. Kai kurie dešinieji nepritaria įstatymo projekto nuostatai, kuri leistų nelegaliems žemės ūkio darbuotojams įgyti legalų statusą nuolat dirbant žemės ūkyje.

 

Įstatymo projektas turėtų daugiau šansų, jei jį palaikytų ponas Trumpas. Prezidentas pripažįsta nuolatinio darbuotojų tiekimo JAV ūkiams poreikį ir užsiminė apie sistemos, kuri leistų nelegaliems žemės ūkio darbuotojams įgyti legalų statusą, sukūrimą. Vasario mėnesio interviu žurnalui žemės ūkio sekretorė Brooke Rollins pripažino, kad H-2A programai „reikia reikšmingos pertvarkos“. Ji užsiminė, kad ponas Trumpas greičiausiai bus atviras imigracijos reformai, kai tik siena bus saugi ir sumažės nelegalių kirtimų. Įvykdžius šias sąlygas, atėjo laikas šiam pokalbiui.

 

Net jei Kongresas negalės susitarti dėl Žemės ūkio darbo jėgos modernizavimo įstatymo, svarstomos ir kitos galimybės. Kad H-2A reforma būtų sėkmingai įgyvendinta, įstatymų leidėjai galėtų priimti atskirą įstatymo projektą, skirtą vizų programai ir atskiru įstatymo projektu spręsti nelegalių žemės ūkio darbuotojų teisinio statuso klausimą. Ūkininkų rajonų įstatymų leidėjai yra atviri šiam paketui.

 

Tokiems ūkininkams kaip ponas Smithas pokyčiai negali ateiti pakankamai greitai. „Turime atnaujinti ir reformuoti šią svečių darbuotojų programą“, – sako jis. „Tai vienintelis kelias į žemės ūkio išgelbėjimą.“

 

---

 

Ponia McClain yra redakcijos straipsnių redaktorės asistentė žurnale.“ [1]

 

1. Red Tape Is the Biggest Crop on Some Farms. Sierra Dawn McClain.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 29 Aug 2025: A15. 

„Buliaus šūdo“ kaltinimas: Bärbel Bas provokuoja, puldama Vokietijos lyderį Merzą

„SPD pirmininkė Bärbel Bas laikosi griežtos linijos. Darbo ministrė Merzo kritiką gerovės valstybei vadina „buliaus šūdu“. Jos protrūkis atspindi, Vokietijos valdančiosios koalicijos viduje tvyrantį, nusivylimą.“

"Bullshit" accusation: Bärbel Bas provokes with attack against German leader Merz

.

"SPD Chairwoman Bärbel Bas is taking a hard line. The Labor Minister calls Merz's criticism of the welfare state "bullshit." Her outburst reflects the frustration within the Germany’s ruling coalition."