High Stakes In the Strait

“Defending Taiwan

 

By Eyck Freymann

 

Oxford, 432 pages, $29.99

 

The public is absorbed with President Trump's war in Iran, and detractors bemoan another conflict in the Middle East.

 

But the Chinese Communist Party is ferrying in supplies needed by Tehran to fuel its missiles, and it's a clarifying reminder that the result in Iran matters to a larger U.S. contest with China.

 

That contest is now focused on a stretch of water where the waves can reach 50 feet in the winter: the Taiwan Strait.

 

Americans are in a cynical mood on foreign affairs, and many wonder why the U.S. should make sacrifices for an island some 6,000 miles away from Seattle. Eyck Freymann has performed a public service with "Defending Taiwan: A Strategy to Prevent War With China," a primer explaining how America and Taiwan are knit together by economics, geopolitics and a shared culture of political freedom.

 

Taiwan produces 99% of the semiconductor chips for advanced AI training, and last year became America's fourth-largest trading partner. A confrontation in the Taiwan Strait would trigger a global economic crisis that would make the 2007-09 recession look like a market blip. But chips aren't the core U.S. interest in Taiwan, and Beijing's drive to dominate advanced technology is merely one part of its larger aspirations.

 

"Ultimately," notes Mr. Freymann, a historian and a Hoover Fellow at Stanford University, "Beijing's interest in Taiwan has always been -- and always will be -- deeply tied to its military rivalry with the United States." Taiwan's strategic position precludes China's leader, Xi Jinping, from dominating the Pacific all the way to Hawaii. Mr. Xi's ambition is "compelling America to stand aside while China completes its national rejuvenation and becomes a superpower in its own right, if not the leading power in the world."

 

Meanwhile, the military balance is listing toward Mr. Xi, and America isn't prepared for a crisis. The U.S. and its allies, Mr. Freymann warns, will have to "begin a crash effort to maintain their military advantages." The West can figure out "how to restructure the global economy if the world's manufacturing superpower goes rogue," with break-glass emergency plans he styles as "avalanche decoupling" from Beijing.

 

Mr. Xi's plans for Taiwan are already under way, a campaign of "gray-zone tactics" meant to deny the U.S. clear grounds for intervention. Such tactics include, Mr. Freymann notes, "normalizing a constant military and coast guard presence around Taiwan," and flying sorties across the Strait's median line. And Mr. Xi is making a play to divide and conquer Taiwan's public, as evidenced by his meeting last month with the leader of Taiwan's opposition party. "We use the same language. They have essentially infinite manpower to conduct their information war," as one interviewee in Taipei tells Mr. Freymann.

 

China could try to mount a partial quarantine of the island to cut off Taiwan's ability to "participate with full freedom in the global economy." Mr. Xi could provoke a crisis on Taiwan's outlying islands, Kinmen and Matsu. These are, Mr. Freymann writes, "tempting targets," but seizing them could stiffen the resolve of Taiwan and its Western friends. The risk for Mr. Xi is that half measures don't produce a capitulation in Taiwan he can claim as a victory at home.

 

Mr. Freymann is right that Mr. Xi takes a long view, and the Chinese grand strategic tradition is patience. Yet Mr. Xi wasn't patient in Hong Kong, and repression runs deep in the Communist Party wiring. The crackdown in Hong Kong that began in 2019 exposed the pretense of a "peaceful" union. Mr. Xi's extensive purges of his own brass look like a mix of overconfidence in his power and insecurity about his military forces.

 

In other words, a full blockade or invasion of Taiwan is distinctly possible. Recall, too, that the view in Ukraine as late as January 2022 was that Vladimir Putin would try to wear out Kyiv over time. The conflict is now in its fifth year. While Taiwan can't defeat China alone, Mr. Freymann notes, it could resist "long enough for the U.S. and allies to intervene." Deterrence is in part an exercise in "psychological warfare against Xi himself" -- the singular decider.

 

Mr. Freymann's deterrent strategy includes investing more in U.S. submarines ("the door-kicker for the rest of the force"); putting more advanced missile defense in Japan and the Philippines; planning to resupply Taiwan in a blockade; and helping arm its forces with electronic-warfare equipment and naval mines. All are crucial, and Mr. Trump's proposed $1.5 trillion defense budget for next year can make these ideas a reality.

 

Mr. Trump is meeting Mr. Xi in China this week, and the American president might be mindful of the domestic politics -- in Taiwan. The island has developed a distinct if fragile sense of identity in its mere three decades as a democracy. "We are not Chinese just because our ancestors came from the Mainland to Taiwan, just as you Americans are not British because your ancestors and political institutions came from there," one executive tells Mr. Freymann.

 

Some of the most illuminating material in "Defending Taiwan" arrives in an appendix, where the author interviews four prominent figures in Taipei. One businessman has some useful advice for Mr. Trump: China "has two aircraft carriers, but they are very low-tech. They have a Dongfeng 17 hypersonic missile which they claim can hit U.S. carriers from over 1,000 miles away. But it has never been tested. You should put strategic pressure on them, just like President Reagan put pressure on the Russians in the 1980s. Don't be afraid."

 

---

 

Mrs. Odell is a member of the Journal's editorial board.” [1]

 

1. High Stakes In the Strait. Odell, Kate B.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 15 May 2026: A13.  

„Works Progress Administration“ (Darbų pažangos administracija (angl.)) mano pasiūlyme „Work for America“ (Darbas Amerikai (angl.)) susitinka su dirbtiniu intelektu

„Prieš kelias savaites paklausiau Brauno universiteto studentų: „Kiek iš jūsų nerimaujate dėl darbo gavimo?“ Visos rankos pakilo.

 

Braunas yra elitinė institucija, turinti istoriškai stiprias karjeros galimybes. Tačiau net ir ten studentai praranda pasitikėjimą savimi. Kai paklausiau, kodėl, atsakymas buvo vieningas: dirbtinis intelektas.

 

Tokios įmonės kaip „Meta“, „Amazon“ ir „Oracle“ mažina etatus, net ir augant pelnui. Neseniai atliktame Stanfordo tyrime „Kanarėlės anglių kasykloje“ nustatyta, kad jaunų darbuotojų, dirbančių labiausiai dirbtinio intelekto veikiamas profesijas, užimtumas nuo 2022 m. pabaigos iki 2025 m. rugsėjo sumažėjo 16 %.

 

Dvidešimties metų nedarbas sumažina viso gyvenimo pajamas, susiaurina perspektyvas, kelia pavojų psichinei sveikatai ir silpnina tikslo jausmą. Tai ne tik darbo rinkos sutrikimas. Tai kartos krizė.

 

Tokių perspėjimų jau esame praleidę. Devintajame dešimtmetyje Williamas Juliusas Wilsonas skelbė apie darbo vietų praradimą, kuris ištuština juodaodžių bendruomenes. 2015 m. ekonomistai Anne Case ir Angusas Deatonas dokumentavo nevilties mirčių darbininkų klasėje Amerikoje atvejus.

 

„Anthropic“ žurnalistas Dario Amodei perspėjo apie masinį darbo vietų praradimą technologijų, finansų, teisės ir konsultavimo sektoriuose, o nedarbas išaugo iki 20 %. Rizika neapsiriboja baltųjų apykaklių darbu; spaudimą patiria ir gamyba, ir kiti sektoriai.

 

Mums reikia drąsiausios darbo vietų kūrimo darbotvarkės per kelias kartas. Aš ją vadinu „Darbas Amerikai“. „Darbas Amerikai“ įkvėptas prezidento Franklino D. Ruzvelto „Darbo pažangos administracijos“. Įdarbinusi daugiau nei 8,5 mln. žmonių, WPA statė tiltus, kelius, viešuosius pastatus, parkus ir oro uostus, remdama menininkus, rašytojus ir muzikantus, kurių darbai padėjo apibrėžti Amerikos kultūrą.

 

Kritikai tai pavadino chaosu, tačiau WPA padėjo milijonams amerikiečių grįžti į darbą. Ji paskatino Amerikos atsigavimą po Didžiosios depresijos ir kartu sukūrė fizinę bei kultūrinę infrastruktūrą, kuria vis dar remiamės šiandien.

 

Didžiosios depresijos metu mūsų tauta patyrė visišką paklausos kritimą, o ne didžiulį technologinį pokytį. Tačiau vėlgi, privati ​​rinka nesugeba absorbuoti norinčių darbuotojų. O išlaidas neproporcingai padengs pradinio lygio darbuotojai, atliekantys pasikartojančius darbus. užduotys.

 

„Work for America“ programa suteiktų milijoną pragyvenimo užmokestį užtikrinančių darbo vietų iki trejų metų įvairiose profesijose, o jos numatoma kaina siektų 62 milijardus dolerių per metus, tai yra mažiau nei 1% federalinio biudžeto. Ji būtų atvira visoms amžiaus grupėms, pritrauktų jaunimą ir veiktų kaip nacionalinės tarnybos programa. Ji prasidėtų ne etapais, o tokiu mastu, kad atitiktų ekstremaliąją situaciją, ir turėtų galimybę augti, jei priverstinis perkėlimas pablogėtų. Dalyviai įgytų įgūdžių dirbti privačiame ir ne pelno sektoriuose.

 

„Work for America“ programa atkurtų valstybės tarnybos gretas – ne tik Vašingtone, bet ir tarp mokytojų, socialinių darbuotojų, visuomenės sveikatos priežiūros darbuotojų ir vietos valdžios darbuotojų, kurie užtikrina mūsų bendruomenių funkcionavimą. Nauja valstybės tarnautojų karta gali pertvarkyti interneto svetaines, panaikinti biurokratiją ir pagerinti agentūrų bendradarbiavimą.

 

Jauni žmonės gali tarnauti savo bendruomenėse arba toli nuo namų, kurdami ryšius per socialinius skirtumus. Būdama jauna teisininke, savo formavimosi patirtį įgijau Biloksyje, Misisipės valstijoje, atstovaudama šeimoms, kurios prarado namus per uraganą „Katrina“. Būdama jauna federalinė darbuotoja, savo ekonomines idėjas formavau lankydamasi uždarytuose malūnuose Jangstaune, Ohajo valstijoje.

 

„Work for America“ verbuoti amerikiečius itin svarbiems projektams, susijusiems su atsinaujinančia energija, vėžio tyrimais, dirbtinio intelekto etika ir kvantiniais skaičiavimais. Antrojo pasaulinio karo metu F. D. Ruzveltas pasamdė „General Motors“ prezidentą Williamą Knudseną, kad šis padėtų mobilizuoti Amerikos pramonę. „Work for America“ kurs panašias partnerystes, finansuos žmonių įdarbinimą ir mokymą pagrindiniuose sektoriuose, atliks darbus, kurių nedaro privati ​​rinka, tose vietose, kur ji dar nepasiekė.

 

Sukūriau bandomąsias programas su tokiomis įmonėmis kaip „Google“ ir „Zoom“, kurios demonstruoja, kaip šios partnerystės gali veikti. Įmonės gali bendradarbiauti su bendruomenės kolegijomis, istoriškai juodaodžių kolegijomis ir vietos įstaigomis, kad apmokytų darbuotojus gerai apmokamiems dirbtinio intelekto eros darbams, naudodamos dirbtinio intelekto įrankius. „Work for America“ finansuotų šias programas nacionaliniu lygmeniu.

 

Darbo ir profesinis mokymas bus labai svarbūs. Kurdama programas su profesinėmis sąjungomis, „Work for America“ įsteigtų 1000 naujų profesinių mokyklų visoje šalyje. Siekdama užtikrinti, kad šie keliai vestų į darbo vietas, ji skatintų federalinius rangovus kurti pameistrystės programas.

 

Įmonės, skatinančios dirbtinio intelekto revoliuciją, generuoja milžinišką turtą. Kuklus milijardierių mokestis ir simbolinis dirbtinio intelekto naudojimo mokestis daugiau nei pakaks „Work for America“ finansuoti.

 

Walt Whitman rašė, kad girdėjo Ameriką dainuojančią. mechanikų, stalių ir batsiuvių, kuriančių mūsų šalį, giesmėse. Šis choras pastaraisiais dešimtmečiais nutilo, jį nutildė gamybos perkėlimas į užsienį, automatizavimas ir ekonominė dislokacija.

 

Darbas Amerikai padėtų mums vėl tai išgirsti – garsiai ir viltingai, iš kartos, pasiryžusios iš naujo kurti savo šalį.

 

---

 

Demokratas ponas Khanna atstovauja Kalifornijai

 

1. WPA Meets AI in My Work for America Proposal. Khanna, Ro.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 15 May 2026: A15

Works Progress Administration Meets AI in My Work for America Proposal

 

“I asked students at Brown University a few weeks ago: "How many of you are worried about getting a job?" Every hand went up.

 

Brown is an elite institution with historically strong career pathways. Yet even there students are losing confidence. When I asked why, the answer was unanimous: artificial intelligence.

 

Companies like Meta, Amazon and Oracle are cutting roles even as profits grow. A recent Stanford study, "Canaries in the Coal Mine," found that young workers in the most AI-exposed occupations saw a 16% relative decline in employment from late 2022 through September 2025.

 

Joblessness in your 20s reduces lifetime earnings, narrows your prospects, carries mental-health risks and weakens your sense of purpose. This isn't only a labor-market disruption. It's a generational emergency.

 

We have missed such warnings before. In the 1980s, William Julius Wilson sounded the alarm on job loss hollowing out black communities. In 2015, economists Anne Case and Angus Deaton documented deaths of despair in working-class America.

 

Anthropic's Dario Amodei has warned of massive job loss across technology, finance, law and consulting, with unemployment surging as high as 20%. The risks go beyond white-collar work; manufacturing and other sectors also face pressures.

 

We need the boldest jobs agenda in generations. I call it Work for America. Work for America is inspired by President Franklin D. Roosevelt's Works Progress Administration. Employing more than 8.5 million people, WPA built bridges, roads, public buildings, parks and airports, while supporting artists, writers and musicians whose work helped define American culture.

 

Critics called it a boondoggle, but WPA got millions of Americans back to work. It boosted America's recovery from the Great Depression while creating physical and cultural infrastructure we still rely on today.

 

During the Depression, our nation experienced a total collapse in demand, not a massive technological change. But again the private market is failing to absorb willing workers. And the cost will be disproportionately borne by entry-level workers doing repetitive tasks.

 

Work for America would provide one million living-wage jobs for up to three years across a range of occupations at an estimated cost of $62 billion annually, which is less than 1% of the federal budget. Open to all ages, it would attract young people and function like a national-service program. It would begin not in stages but at scale to match the emergency, with the capacity to grow if displacement gets worse. Participants would develop skills to work in the private and nonprofit sectors.

 

Work for America would rebuild the ranks of public service -- not only in Washington, but among the teachers, social workers, public-health workers, and local government staff who make our communities function. A new generation of civil servants can overhaul websites, cut through red tape and improve agency collaboration.

 

Young people can serve in their own communities or far from home, building connections across social divides. As a young lawyer, my formative experiences were in Biloxi, Miss., representing families who lost their homes to Hurricane Katrina. As a young federal employee, my economic ideas were shaped by visiting shuttered mills in Youngstown, Ohio.

 

Work for America will recruit Americans for moon-shot projects on renewable energy, cancer research, AI ethics and quantum computing. During World War II, FDR recruited William Knudsen, president of General Motors, to help mobilize American industry. Work for America will build similar partnerships, funding the hiring and training of people in key sectors, doing work the private market isn't doing, in places it hasn't reached.

 

I have established pilot programs with companies like Google and Zoom that demonstrate how these partnerships can work. Companies can join with community colleges, historically black colleges and local institutions to train workers for high-paying AI-era jobs using AI tools. Work for America would fund these programs nationally.

 

Labor and vocational training will be crucial. Creating programs with unions, Work for America would establish 1,000 new trade schools across the country. To ensure that those pathways lead to jobs, it would encourage federal contractors to develop apprenticeship programs.

 

The companies driving the AI revolution are generating enormous wealth. A modest tax on billionaires and a token tax on AI use will more than suffice to finance Work for America.

 

Walt Whitman wrote that he heard America singing in the carols of mechanics, carpenters, and shoemakers building our country. That chorus has grown quiet in recent decades, muted by offshoring, automation and economic dislocation.

 

Work for America would help us hear it again, loud and hopeful, from a generation determined to build our country anew.

 

---

 

Mr. Khanna, a Democrat, represents California's 17th Congressional District.” [1]

 

1. WPA Meets AI in My Work for America Proposal. Khanna, Ro.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 15 May 2026: A15

Nenustokite ieškoti nuovažos Irane

„Vos tik prasidėjus karui su Iranu, prasidėjo nuovažos paieškos.

 

„Išskirtinis straipsnis: Trumpas užsimena apie „nuovažas“ po to, kai užpuolė Iraną“, – vasario 28 d., tą pačią dieną, kai Jungtinės Valstijos ir Izraelis pradėjo bombarduoti taikinius, pranešė „Axios“. „Dar per anksti Irano „nuovažoms“, – kitą dieną atkirto „Wall Street Journal“ redakcijos kolegija, teigdama, kad Irano kariniai pajėgumai turi būti sunaikinti, kol Trumpo administracija neieškos išėjimo ženklo.

 

Kitos žiniasklaidos priemonės netrukus perėmė šią metaforą. „Tęsiantis karui Irane, kokie galimi nuovažos Trumpui?“ NPR paklausė. BBC News pranešė, kad „Trumpo strategija dėl Irano yra siekti dviejų išėjimo iš karo Irane vienu metu“ – varomoji strategija, kurios nerekomenduočiau. „The Times“ balandžio pradžioje pasiektą paliaubų susitarimą apibūdino kaip „paskubėjusį išėjimą iš karo“, o PBS laida „Washington Week With The Atlantic“ praėjusią savaitę buvo sušaukta aptarti „Trumpo kovą ieškant išėjimo iš karo Irane“. Tai viliojantis vaizdas. Išvažiavimas iš greitkelio reiškia saugų ir lengvą išvažiavimą iš greitkelio – ypač patrauklus pasirinkimas, jei paaiškėja, kad greitkelis neveda ten, kur iš pradžių tikėjotės. Per daug kamščių, avarijų ar duobių šioje „mažoje ekskursijoje“, kaip prezidentas Trumpas pavadino konfliktą su Iranu? Tiesiog grąžinkite išvažiavimą į normalias vėžes ir palikite karą praeityje.

 

Net administracija vartoja šį terminą. „Iranas ieško išvažiavimo iš greitkelio po jūsų galingos grėsmės“, – kovo mėnesį vykusiame kabineto posėdyje Trumpui sakė JAV specialusis pasiuntinys Artimuosiuose Rytuose Steve'as Witkoffas, turėdamas omenyje prezidento perspėjimą, kad jis „sunaikins“ šalies elektrines, jei Irano vadovai neatvers Hormūzo sąsiaurio. (Jie nepakluso, o jis to neįvykdė.) O Davidas Sacksas, rizikos kapitalistas ir įtakingas Baltųjų rūmų technologijų patarėjas, teigė, kad Trumpas turėtų tiesiog skelbti pergalę ir „pasitraukti“ iš konflikto. „Turėtume pabandyti rasti išvažiavimą iš greitkelio“, – sakė Sacksas.

 

Išskyrus išvažiavimą iš greitkelio. Karas retai kada sugrąžina į kelius, kuriais kadaise važiavote, ar pasaulį, kurį kadaise pažinojote. Jungtinės Valstijos neras jokių nuolaidų prieš karą buvusiam status quo. Konfliktas pakeitė žemėlapius, ir visi keliai dabar veda kažkur naujoje vietoje.

 

Karas parodė, kad Irano režimas yra daug atsparesnis ir pajėgesnis, nei tikėjosi Amerikos valdžia, sužavėta operacijos prieš Venesuelos prezidentą Nicolás Maduro greičiu. Iranas gali iškilti ne tik drąsiau, stodamas prieš supervalstybę, bet ir įgyti naujų svertų pasaulio ekonomikoje, kuri yra tokia pat pažeidžiama kaip niekad dėl trapių tiekimo grandinių ir gyvybiškai svarbių kliūčių. Karas išsekino Amerikos ginklų arsenalą, todėl esame mažiau pasirengę reaguoti į galimas krizes kitur; jis taip pat parodė, kaip pigios dronų technologijos keičia šiuolaikinio karo pobūdį ir didina jo kainą.

 

Konfliktas taip pat atnešė ekonominę naudą Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, padidindamas šalies pajamas iš naftos ir sušvelnindamas sankcijas. Jis sustiprino Kinijos įtaką – išplėtė jos įtaką regioninėse energetikos rinkose, padidino jos pasaulinę įtaką ir galbūt paskatino jos apetitą savo pačios ekskursijai, tarkime, Taivane. Du dešimtmečius Jungtinės Valstijos pamokslavo Kinijai apie būtinybę tapti „atsakinga suinteresuotąja šalimi“ tarptautinėje sistemoje. Dabar, kai Trumpas ir prezidentas Xi Jinpingas susitinka Pekine, kuri šalis turi patikimesnę pretenziją į šį vaidmenį?

 

Silpnindamas ir taip silpnus ryšius tarp Vašingtono ir jo tradicinių sąjungininkų, karas pakenkė bet kokioms likusioms Amerikos pretenzijoms į pasaulinę lyderystę. Trumpas de facto, jei ne de jure, atsisako NATO, o pasaulinės tvarkos „skilimas“, apie kurį šiais metais perspėjo Kanados ministras pirmininkas Markas Carney, dabar akivaizdus visiems.

 

Dabar esame trečią karo, kuris, kaip Trumpas žadėjo, truks tik kelias savaites, mėnesį, o kova, kuria jis dažnai gyrėsi, buvo „pralenkta grafiko“. Trumpas ir Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu neseniai duotuose interviu užsiminė, kad mūšis dar nebaigtas, o maksimalūs Irano reikalavimai – reparacijos iš Vašingtono, suverenitetas Hormūzo sąsiauryje, sankcijų panaikinimas – rodo, koks tolimas iš tikrųjų yra bet koks išsišakojimas.

 

Paklauskite viceprezidento J. D. Vance'o, kuris, kaip pranešama, anksti skeptiškai vertino karą su Iranu, kuris neseniai Ajovoje sakydamas kalbą konfliktą pavadino „mažu netikėtumu“. Apsimesti, kad karas labai nesvarbus, gali būti kvailiausia išsišakojimo versija; Trumpas taip pat atmetė konfliktą kaip „mini karą“. Amerikos lyderiai jau seniai svajoja apie karo nutraukimo būdus, net jei vartoja kitokius terminus. Richardas Nixonas pažadėjo „taiką su garbe“ kaip išėjimą iš Vietnamo karo; Barackas Obama pažadėjo „atsakingą JAV pajėgų išvedimą“ iš Afganistano. Clintono administracija savo 1994 m. Nacionalinio saugumo strategijoje „išėjimo strategiją“ įvardijo kaip esminę bet kokio karinio dislokavimo planavimo dalį. „Ar turime terminus ir etapus, kurie atskleistų sėkmės mastą? Ir, bet kuriuo atveju, ar turime išėjimo strategiją?“ – klausiama.

 

1998 m. žurnale „Foreign Affairs“ publikuotame esė Gideonas Rose'as pasmerkė išėjimo strategijos „kliedesį“. „Išėjimo strategijos idėja skatina klaidingą nuomonę, kad karinės intervencijos yra mechaninės užduotys, tokios kaip naujos virtuvės statyba“, – rašė jis, – „o ne strateginės varžybos, kurioms būdinga trintis ir netikrumas“. Susitelkimas į išėjimo strategiją gali signalizuoti priešui apie ryžto stoką; jei Amerikos vadovybė sutelks dėmesį į pasitraukimą, mūsų priešininkai gali įsikišti, kaip daro Iranas, ir tiesiog palaukti, kol mūsų nepasiseks.

 

Išėjimo strategijos imperatyvas taip pat paverčia JAV pajėgų pasitraukimą sėkmingos karinės operacijos tikslu, o ne pasekme, taip sumaišydamas tikslus ir priemones. „Pagrindinis klausimas yra ne tai, kaip mes pasitrauksime“, – teigė Rose'as, – „o kodėl mes įsitraukiame“. Ir į šį klausimą Trumpo administracija, pateikdama tiek daug konkuruojančių paaiškinimų ir pateisinimų, Irane aiškiai neatsakė.

 

Pasipriešinimas yra dar silpnesnė pasitraukimo strategijos versija. Bent jau pasitraukimo strategija apsimeta strateginiu sumetimu, tikslu, kuris yra aiškiai suformuluotas ir įvertintas kartu su kitais. Tačiau kai norisi kuo greičiau nuvažiuoti nuo greitkelio, tiks bet koks nuvažiavimas. Nenuostabu, bet ir pasibaisėtina, kad, pasak „Reuters“, administracija paprašė savo žvalgybos agentūrų įvertinti, kaip reaguotų Iranas, jei Trumpas tiesiog paskelbtų pergalę ir nutoltų nuo karo, kurį jis, kaip pranešama, laiko nuobodžiu.

 

Trumpas pažadėjo, kad daugiau jokių amžinų karų; Iranas galėtų būti bet koks jo karas.

 

Bet koks pasipriešinimas šiandien atrodo tolimas. Prezidentas Irano naujausią reikalavimų sąrašą pavadino „šiukšlėmis“, išjuokė Irano lyderius kaip „kvailus žmones“ ir paskelbė, kad balandžio pradžioje sudarytos paliaubos yra „gyvybės palaikymo“ būsenoje. Kitą mėnesį sukaks metai nuo tada, kai Trumpas patvirtino, kad Irano branduolinė programa buvo sunaikinta operacijos „Vidurnakčio plaktukas“ metu, tačiau jis vis dar įstrigęs neutralumo pozicijoje kare, kuris nepasiekė praktiškai nė vieno iš jo deklaruojamų tikslų ir kelia grėsmę, kad Iranas atsidurs stipresnėje geopolitinėje pozicijoje ir bus mažiau kariškai pažeistas, nei teigė administracija.

 

Net ir koks nors prestižą gelbstintis susitarimas – toks, kuris leistų Trumpui pasakyti, kad laimėjo, ir patikintų amerikiečius, kad jo susitarimas yra geresnis nei tas, dėl kurio derėjosi Obamos administracija, o Trumpas sugriovė per savo pirmąją kadenciją – neatitaisys konflikto padarytos žalos ar jo atskleisto silpnumo.

 

Kare nuvažiavimai retai būna gerai pažymėti ar gerai išasfaltuoti.“ [1]

 

„Būti ar nebūti, štai kur klausimas“ – tai ikoniška princo Hamleto garsiojo monologo, 3 veiksmo, 1 scenos Williamo Shakespeare'o pjesės „Hamletas“, atidarymo eilutė. Be nuovažos Irane viskas ponui Trumpui labai greitai tampa per brangu. Bet kokia nuovaža čia geriau, nei jokios. Izraelis čia gali likti atpirkimo ožiu.

 

1. Stop Looking for an Offramp in Iran: Carlos Lozada.  New York Times (Online) New York Times Company. May 15, 2026.

Never Stop Looking for an Offramp in Iran

“The war with Iran had barely been joined when the search for an offramp began.

 

“Exclusive: Trump Floats ‘Offramps’ After Attacking Iran,” Axios reported on Feb. 28, the same day that the United States and Israel started bombing targets. “It’s Too Soon for Iran ‘Offramps,’” the Wall Street Journal editorial board countered the next day, suggesting that Iran’s military capabilities needed to be destroyed before the Trump administration looked for an exit sign.

 

Other news outlets soon adopted the metaphor. “As the Iran War Continues, What Are the Potential Offramps for Trump?” NPR asked. BBC News reported that “Trump’s Iran Strategy Is to Pursue Two Offramps at Once,” a driving strategy I would not recommend. The Times described the eventual cease-fire agreement in early April as “an 11th-hour offramp,” and PBS’s “Washington Week With The Atlantic” convened last week to discuss “Trump’s Struggle to Find an Offramp From the Iran War.”

 

It is a seductive image. An offramp implies a safe and easy exit from a highway, an especially appealing option if it turns out the highway isn’t taking you where you’d originally hoped. Too many traffic jams, accidents or potholes in this “little excursion,” as President Trump called the conflict with Iran? Just take the offramp back to normality — and leave the war behind.

 

Even the administration uses the term. “Iran is looking for an offramp following your powerful threat,” Steve Witkoff, a U.S. special envoy to the Middle East, said to Trump in a March cabinet meeting, referring to the president’s warning that he would “obliterate” the country’s power plants if Iran’s leaders did not reopen the Strait of Hormuz. (They didn’t comply, and he didn’t follow through.) And David Sacks, a venture capitalist and influential White House technology adviser, has argued that Trump should just claim victory and “get out” of the conflict. “We should try to find the offramp,” Sacks said.

 

Except an offramp from war rarely returns you to the roads you once drove or the world you once knew. The United States will find no offramp to a prewar status quo. The conflict has changed the maps, and all roads now lead somewhere new.

 

The war has revealed the Iranian regime to be far more resilient and capable than American authorities, enamored with the speed of the operation against Venezuela’s Nicolás Maduro, had expected. Iran may emerge not just emboldened by standing tall against a superpower but also empowered with new leverage over a global economy as vulnerable as ever to fragile supply chains and vital choke points. The war has depleted the American weapons arsenal, rendering us less ready to respond to potential crises elsewhere; it has also shown how cheap drone technology is changing the nature — and raising the costs — of modern warfare.

 

The conflict has also delivered an economic windfall to President Vladimir Putin of Russia, increasing the country’s oil revenue and loosening sanctions. It has strengthened the hand of China — expanding its influence in regional energy markets, enhancing its global sway and perhaps whetting its appetite for an excursion of its own in, say, Taiwan. Two decades ago, the United States lectured China on the need to become a “responsible stakeholder” in the international system. Now, as Trump and President Xi Jinping meet in Beijing, which country has the more credible claim to that role?

 

By weakening the already feeble ties between Washington and its traditional allies, the war has undercut any remaining American pretensions to global leadership. Trump is abandoning NATO, de facto if not de jure, and the “rupture” to the global order that Prime Minister Mark Carney of Canada warned about this year is now evident to all.

 

We are now in the third month of a war that Trump pledged would last only a few weeks, a fight that he often bragged was “ahead of schedule.” Trump and Prime Minister Benjamin Netanyahu of Israel signaled in recent interviews that the battle is hardly over, and Iran’s maximal demands — reparations from Washington, sovereignty over the Strait of Hormuz, an end to sanctions — show how far-off any offramp really is.

 

Just ask Vice President JD Vance, reportedly an early skeptic of war with Iran, who was recently reduced to calling the conflict “a little blip” during a speech in Iowa. Pretending the war doesn’t matter much may be the most foolish version of an offramp; Trump, too, has dismissed the conflict as a “miniwar.”

 

American leaders have long fantasized about offramps from war, even if they have used different terms. Richard Nixon promised “peace with honor” as a path out of Vietnam; Barack Obama pledged a “responsible transition” of U.S. forces out of Afghanistan. The Clinton administration listed an “exit strategy” as an essential component of planning for any military deployments in its National Security Strategy of 1994. “Do we have timelines and milestones that will reveal the extent of success or failure, and, in either case, do we have an exit strategy?” it asked.

 

In a 1998 Foreign Affairs essay, Gideon Rose decried the “delusion” of the exit strategy. “The idea of an exit strategy contributes to a false notion that military interventions are mechanical tasks like building a new kitchen,” he wrote, “rather than strategic contests marked by friction and uncertainty.” The fixation on the exit strategy can signal a lack of resolve to the enemy; if America’s leadership is focused on getting out, our opponents can dig in their heels, as Iran is doing, and just wait us out.

 

The exit-strategy imperative also makes the departure of U.S. forces an objective — rather than a consequence — of a successful military operation, thus mixing ends and means. “The key question is not how we get out,” Rose argued, “but why we are getting in.” And that is a question that the Trump administration, with so many competing explanations and justifications, has not clearly answered in Iran.

 

An offramp is an even weaker version of an exit strategy. At least the exit strategy carries the pretense of strategic consideration, of a goal that is articulated and weighed alongside others. But when you just want to get off the highway as soon as possible, any ramp will do. It is as unsurprising as it is appalling that, according to Reuters, the administration has asked its intelligence agencies to assess how Iran would react if Trump simply declared victory and moved on from a war he reportedly finds boring.

 

Trump promised no more forever wars; Iran could be his whatever war.

 

Any offramp looks distant today. The president has called Iran’s latest list of demands a “piece of garbage,” derided the Iranian leaders as “stupid people” and declared the cease-fire struck in early April to be on “life support.” Next month it will be one year since Trump affirmed that Iran’s nuclear program had been obliterated by Operation Midnight Hammer, yet he remains stuck in neutral in a war that has accomplished virtually none of his stated objectives and that risks leaving Iran in a stronger geopolitical position and less damaged militarily than the administration has claimed.

 

Even some face-saving agreement — one that allows Trump to say he won and to assure Americans that his deal is better than the one the Obama administration negotiated and Trump ripped up during his first term — will not undo the damage the conflict has caused or the weakness it has revealed.

 

In war, offramps are rarely well marked or well paved.” [1]

 

"To be, or not to be, that is the question" is the iconic opening line of Prince Hamlet's famous soliloquy in Act 3, Scene 1 of William Shakespeare's play Hamlet. Without offramp everything in Iran becomes too expensive for Mr. Trump very soon. Any offramp is here better than no offramp. Israel could be left holding the bag in this case.

 

1. Stop Looking for an Offramp in Iran: Carlos Lozada.  New York Times (Online) New York Times Company. May 15, 2026.

Apie tuos „Tukidido spąstus“

 

„Kas galėjo pagalvoti, kad Xi Jinpingas yra senovės Graikijos istorijos tyrinėtojas?

 

Kinijos prezidentas ketvirtadienį šiame viršūnių susitikime perspėjo prezidentą Trumpą apie „Tukidido spąstus“, tačiau neapsigaukite dėl istorinių nuorodų. Tikroji jo mintis buvo ta, kad jis perspėjo poną Trumpą nerizikuoti karu, kišdamasis į Kinijos planus susigrąžinti Taivaną – prireikus jėga.

 

Tukididas buvo didis senovės Peloponeso karo istorikas, ir jis teigė, kad kylantys Atėnai išgąsdino Spartą ir sukėlė karą. Harvardo politologas Grahamas Allisonas išpopuliarino tai, ką jis pavadino „Tukidido spąstais“, istorijoje nurodydamas keliolika kartų, kai kylanti valstybė kėlė grėsmę įsitvirtinusiai valstybei ir kilo karas. Pirmasis pasaulinis karas buvo pavyzdys, kai kylanti Vokietija kėlė grėsmę Britanijai kaip pagrindinei Europos valstybei.

 

Suprantate, kas ponui Xi patinka šioje analogijoje? Jo interpretacijoje Kinija yra kylanti valstybė, o Amerika – hegemonas, bijantis būti pranoktas. Jis aiškiai įspėja poną Trumpą nesikišti į Kinijos ambicijas, nes kitaip rezultatas gali būti destruktyvus karas.

 

Niekas nenori karo, kuris būtų katastrofa, tačiau JAV negrasina panaudoti jėgos prieš Kiniją. JAV ilgą laiką rėmė Kinijos iškilimą leisdamos jai prisijungti prie Pasaulio prekybos organizacijos ir tikėdamosi, kad ji laikysis liberalių tarptautinių taisyklių. Ponas Xi Jinpingas yra lyderis, grasinantis panaudoti jėgą Azijos ir Ramiojo vandenyno regione, ypač Taivane.

 

Ponas Xi Jinpingas, remiantis pranešimais apie viršūnių susitikimą, Trumpui sakė, kad „Taivano klausimas yra svarbiausias Kinijos ir JAV santykių klausimas“. „Jei jis bus tinkamai išspręstas, dvišaliai santykiai bus stabilūs.“ Priešingu atveju tarp dviejų šalių kils susidūrimų ir net konfliktų, kurie sukeltų didelį pavojų visiems santykiams.“

 

Tačiau karas dėl Taivano šiandien nebūtų abipusio nepasitikėjimo atsitiktinumas. Tai būtų pono Xi sprendimas – rizika, kad JAV nesikiš į blokadą, karinį puolimą ar Taivano atokių salų užgrobimą. Ponas Xi yra vienintelis, kuris stengiasi išsaugoti taiką savo blokados generalinėmis repeticijomis, kibernetinėmis atakomis ir daug kuo kitu. Taivanas tiesiog nori ir toliau negyventi Kinijos komunistų partijos smogikus.

 

Pranešama, kad ponas Trumpas nieko neatsakė į pono Xi pjesę apie Tukididą, ir tikimės, kad tai geras ženklas. Valstybės sekretorius Marco Rubio, kuris yra Pekine su ponu Trumpu, NBC sakė, kad „jie visada iškelia [Taivaną] į savo pusę“, bet „mes visada aiškiai išreiškiame savo poziciją ir pereiname prie kitų temų“. Jis pridūrė, kad būtų „baisi klaida“, jei Kinija jėga užimtų Taivaną.

 

Dabar pono Trumpo išbandymas bus tai, ar jis paleis ilgai lauktą JAV ginklų pardavimą Taivanui. Ponas Xi Jinpingas nori veto teisės dėl šių pardavimų, tačiau Taivanui reikia JAV ginklų, kaip atgrasymo priemonės, nes jis siekia savo tikslo iki 2030 m. gynybai skirti 5 % savo ekonomikos.

 

Kalbant apie Tukididą ir spąstus, viena rizika yra ta, kad ponas Xi Jinpingas iš tikrųjų tiki, jog Kinija yra kylanti galybė, galinti tapti nauja Vidurio Karalyste, kurioje visi kiti yra vasalinės valstybės. Jo ekonomika per daug priklauso nuo eksporto, kad būtų darbo vietų, šalis sparčiai sensta, o jos kariuomenė dešimtmečius nekariavo tikro karo. Jis gali patekti į savo paties spąstus, jei manys, kad JAV iš tikrųjų pakankamai smarkiai smunka, kad Kinija rizikuotų karu.“ [1]

 

Taivanui reikia ginklų. Ginklų nėra. Ginklai visi išeina į Irano karą. Kalba apie Tukidido spąstus yra labai savalaikė.

 

JAV gynybos pramonės pajėgumus išsekino karas Irane, todėl JAV ginklų atsargos sumažėjo iki pavojingai žemo lygio. Tai kelia rimtų abejonių dėl Vašingtono pasirengimo apginti Taivaną, o Kinija šią situaciją vertina kaip didelį savo strateginį pranašumą.

Atsigavimo tempai yra lėti, o ginklų ir amunicijos trūkumas jau dabar vėluoja aprūpinti sąjungininkus, todėl kalbos apie Tukidido spąstus tampa vis labiau realios.

Štai keletas esminių detalių apie dabartinę situaciją:

•           Atsargų trūkumas: Dėl didelio ginklų sunaudojimo Irano konflikte, JAV gynybos departamentas susidūrė su amunicijos stygiumi. Tai tiesiogiai riboja JAV galimybes greitai reaguoti į galimą karinį konfliktą su Kinija.

•           Atidėti ginklų sandoriai: Nors JAV svarsto milžiniškus ginklų paketus Taivanui, gamybos ir tiekimo grandinės stringa. Dalis analitikų perspėja, kad reikės kelerių metų, kol bus visiškai atstatytos JAV karinės atsargos.

•           Kinijos spaudimas: Kinija atidžiai stebi JAV karinius resursus ir bando pasinaudoti šia situacija savo naudai, darydama spaudimą JAV dėl Taivano.

 

1. About That 'Thucydides Trap'. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 15 May 2026: A14.

About That 'Thucydides Trap'

“Who knew Xi Jinping was a student of ancient Greek history?

 

The Chinese President warned President Trump in this summit meeting on Thursday about the "Thucydides trap," but don't be fooled by the historical reference. His real point was warning Mr. Trump not to risk a war by interfering with China's designs to retake Taiwan -- by force if necessary.

 

Thucydides was the great ancient historian of the Peloponnesian War, and he argued that a rising Athens frightened Sparta and led to war. Harvard political scientist Graham Allison popularized what he called the "Thucydides trap" by identifying a dozen times in history when a rising power threatened an established power and war resulted. World War I was an example as a rising Germany threatened Britain as Europe's leading power.

 

Getting what Mr. Xi likes about the analogy? In his reading, China is the rising power and America the hegemon fearful of being surpassed. He is warning Mr. Trump in pointed terms not to interfere with China's ambitions or the result could be a destructive war.

 

No one wants war, which would be a catastrophe, but the U.S. isn't threatening to use force against China. The U.S. long assisted China's rise by letting it join the World Trade Organization and hoping it would abide by liberal international rules. Mr. Xi is the leader threatening to use force in the Asia-Pacific, especially in Taiwan.

 

Mr. Xi told Mr. Trump that "the Taiwan question is the most important issue in China-U.S. relations," according to reports on the summit exchange. "If it is handled properly, the bilateral relationship will enjoy overall stability. Otherwise, the two countries will have clashes and even conflicts, putting the entire relationship in great jeopardy."

 

But a war over Taiwan today wouldn't be an accident of mutual suspicion. It would be a decision by Mr. Xi -- a gamble that the U.S. wouldn't intervene in a blockade, a military assault or seizure of Taiwan's outlying islands. Mr. Xi is the only one chipping away at peace with his blockade dress rehearsals, cyber attacks and much more. Taiwan simply wants to continue not living under the boot of the Chinese Communist Party.

 

Mr. Trump reportedly said nothing in response to Mr. Xi's Thucydides play, which we hope is a good sign. Secretary of State Marco Rubio, who is in Beijing with Mr. Trump, told NBC that "they always raise [Taiwan] on their side," but "we always make clear our position and we move on to other topics." He added that it would be a "terrible mistake" if China were to take Taiwan by force.

 

The test for Mr. Trump now will be whether he releases a long-awaited U.S. arms sale to Taiwan. Mr. Xi wants a veto over those sales, but Taiwan needs U.S. weapons as a deterrent as it works to reach its goal of spending 5% of its economy on defense by 2030.

 

Speaking of Thucydides and traps, one risk is that Mr. Xi really believes China is a rising power that can become a new Middle Kingdom in which everyone else is a vassal state. His economy depends too much on exports for jobs, the country is aging fast, and its military hasn't fought a real war in decades. He might fall into his own trap if he thinks the U.S. really is in decline enough for China to risk a war.” [1]

 

Taiwan needs weapons. There are none. All the weapons are going to the Iran war. Talk of a Thucydides trap is very timely.

 

The US defense industry has been depleted by the war in Iran, and US arms stocks have fallen to dangerously low levels. This raises serious doubts about Washington’s readiness to defend Taiwan, and China sees this situation as a major strategic advantage.

The pace of recovery is slow, and the shortage of weapons and ammunition is already delaying the provision of supplies to allies, so talk of a Thucydides trap is becoming increasingly real.

Here are some key details about the current situation:

• Shortage of supplies: Due to the large-scale use of weapons in the Iran conflict, the US Department of Defense has faced a shortage of ammunition. This directly limits the US’s ability to respond quickly to a potential military conflict with China.

• Delayed arms deals: While the US is considering huge arms packages for Taiwan, production and supply chains are stalling. Some analysts warn that it will take several years to fully rebuild US military reserves.

 

 

1. About That 'Thucydides Trap'. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 15 May 2026: A14.