America Needs AI That Can Do Math

“China will release its next five-year plan next month. These plans are important because China pours billions of dollars into, and otherwise gives favorable treatment to, the sectors targeted in these programs.

 

The U.S. will need to use a whole new class of artificial-intelligence models -- built for the world of science and math, not language and images -- to stay competitive with China as it puts the pedal to the metal in critical sectors.

 

Beijing's last five-year plan included a focus on biotechnology, as an example, and China is now rising quickly in novel biopharma IP and clinical trials, often outpacing Western rivals.

 

This new plan, the 15th under Communist Party rule, will continue with a focus on AI and quantum technology and double down on other key areas in the physical world. In particular, the plan will focus on novel material science, which will build on China's dominance in critical minerals. Novel materials include new metal alloys as well carbon-based materials that can be stronger and lighter than traditional materials such as steel. Novel material science also includes de novo chemical combinations for batteries that can store more energy with faster charge cycles and lighter weight. Applications include hypersonic missiles, advanced chip manufacturing, military ships and batteries for energy storage.

 

AI models trained on social media and Pinterest images are poorly suited for these applications, which need subatomic-level physics. We need new AI models for the real world -- quantitative models trained on lab data and equation-based outputs that let them leapfrog current technology. Hallucinations aren't an option for mission-critical applications. The country that has the best quantitative AI models and quantum technology will dominate the rest of this century. The Chinese know this and are focused accordingly.

 

Areas of real-world AI include pharma, semiconductors, energy and financial services -- four sectors that represent more than $25 trillion of global economic output and that thrive on numbers and equations, not language.

 

The AI with which American users are familiar is large language models, which can pump out text, songs, images, videos and other digital media. AI for the quantitative world is something else entirely, focusing on creating novel medical treatments, de novo material science, and advanced risk management and portfolio construction. The fields of robotics and autonomous driving are also moving quickly and need quantitative models that help these platforms navigate the world.

 

Ilya Sutskever has recently been adding his voice to the "beyond LLM" camp, stating that we won't reach artificial general intelligence with language models alone. Gary Marcus has been heralding this theme for years, now in good company. World Labs and AMI are two new companies focused on these quantitative models.

 

There is consensus in the AI world that the model builders have vacuumed in almost all possible data that one can find accessible online.

 

New data that will change the course of AI models won't come from the Web, but from novel sources that are sector-specific.

 

For the development of new medical treatments, we need data sets created from automated labs that run thousands of experiments. These robotic labs are emerging in the West and in China. The lab output is then augmented with synthetic data based on the equations of physics and chemistry to expand the data sets further. These data sets are then used to train proprietary models with novel architectures that are adapted to the sector employing them.

 

The need for new models is especially acute in defense and energy. China is outpacing the U.S. in developing hypersonic missiles. These missiles travel at Mach 5 or faster and are much more difficult to track and shoot down than conventional versions. Novel materials help make these missiles lightweight and strong.

 

China also controls the battery market, with 92% share of battery-grade lithium and 85% of the market. To compete, we have to move beyond lithium-based batteries to novel chemistries.

 

Similarly, new materials and processes are needed for advanced chip manufacturing. As chips pack in more transistors, we are approaching physical barriers. Novel materials and designs are needed to keep Moore's Law progressing. Quantitative AI models are needed to design these new materials and topologies for chips. There are many possible combinations of elements to make these materials, only a few dozen of which might be viable to take to scale. Computing the optimal mix of elements is a task far beyond traditional tools.

 

Computing risk and optimization in financial services is also critical to our economy. The complexity of fast-changing markets and trading strategies is outstripping the capabilities of traditional risk tools. In the world of insurance, for instance, the same risk models have been used for decades, but they don't capture the temporal and high-dimensional resolution needed for this market. Insurance companies are flying blind when they want to compute the blended risk of taking on additional pools of policies from other brokers.

 

In asset management, a crisis is growing as managers gain more assets, now often in the trillions. The size and scale of these managers means that small movements on their part can move the entire market. More complex structured instruments as well as increased leverage in the private markets that are now available mean that the real-world footprint of many assets are many times their notional value. Language models aren't appropriate tools for these critical tasks, and the viability of our financial markets depends on getting this right.

 

China is intent on dominating key sectors of the global economy and has proved it can do so in areas such as critical materials. The laser focus in its new five-year plan puts the U.S. and its allies on notice that we will have to leapfrog with AI for the real world if the West is to edge out China.

 

---

 

Mr. Hidary is CEO of SandboxAQ.” [1]

 

1. America Needs AI That Can Do Math. Hidary, Jack D.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 17 Feb 2026: A17.  

 

Kinijos dirbtinio intelekto titanai sužiba per Mėnulio Naujuosius metus – „Alibaba“, „ByteDance“ ir kitos siūlo dovanas, siekdamos pritraukti daugiau vartotojų

 

„SINGAPŪRAS – Šių metų Mėnulio Naujųjų metų šventė virsta Kinijos „Super Bowl“ versija: kasmetiniu renginiu, kurį perima dirbtinio intelekto bendrovių rinkodara.

 

Antradienį prasidėjus arklio metams, dirbtinio intelekto kūrėjai siūlo nemokamą arbatą, nemokamą automobilių ir net robotų naudojimą akcijose, skirtose pritraukti daugiau vartotojų.

 

Kaip ir JAV, Kinijos bendrovės mano, kad jei jos dabar gali užsitikrinti didelę vartotojų bazę – net ir nuostolingomis dovanomis – jos galiausiai laimės dirbtinio intelekto eroje.

 

„Esami [interneto] lyderiai turi ginti savo pranašumą dirbtinio intelekto lenktynėse arba rizikuoja būti nuversti“, – sakė Laila Khawaja, tyrimų bendrovės „Gavekal Technologies“ tyrimų direktorė.

 

Panaši dinamika buvo stebima ir šių metų „Super Bowl“, kai daugelis dirbtinio intelekto bendrovių, įskaitant „OpenAI“ ir „Anthropic“, išleido milijonus dolerių reklamai.

 

Kinijos technologijų Milžinai jau seniai naudoja savaitės trukmės Mėnulio Naujųjų metų šventes kaip pagrindinį langą agresyvioms vartotojų pritraukimo kampanijoms. Tačiau Kinijos 1,4 milijardo gyventojų turint daugiau nei 600 milijonų generatyvinio dirbtinio intelekto naudotojų, galimybė pritraukti naujų klientų sparčiai artėja.

 

„Alibaba“ skyrė daugiau nei 430 milijonų dolerių kampanijai, siūlančiai nemokamą burbulinę arbatą ir kitus produktus vartotojams, užsisakantiems maisto per „Qwen“ pokalbių robotą. „Alibaba“ teigimu, per šešias dienas nuo reklamos pradžios per programėlę buvo atlikta daugiau nei 120 milijonų užsakymų.

 

Bendrovė integravo savo elektroninės prekybos, mokėjimo ir kelionių paslaugas į pokalbių robotą, kad žmonės galėtų tiesiog pasakyti, ko nori, o ne spustelėti meniu.

 

Wu Weihua, 34 metų bankininkas iš Kinijos pietinio Šendženo miesto, praėjusią savaitę atsisiuntė „Qwen“ ir gavo nemokamas salotas iš netoliese esančio restorano. Jis sakė, kad bandys nusipirkti lėktuvo bilietus ir maisto produktus naudodamasis pokalbių robotu.

 

„Jei paslauga atrodo patikima ir veikia beveik pati savaime, tikrai būčiau pasirengęs ja naudotis dažniau“, – sakė Wu. sakė.

 

„TikTok“ patronuojanti bendrovė „ByteDance“ reklamavo savo pokalbių robotų programėlę „Doubao“ reklamuodama 100 000 prizų per laimingus burtus, įskaitant teisę iki metų pabaigos naudoti humanoidinį robotą arba elektromobilį iš „Audi“ arba „Mercedes“.

 

„ByteDance“ ir „Alibaba“ reklamas suplanavo tuo metu, kai buvo išleisti naujausi savo flagmanų dirbtinio intelekto modeliai – atitinkamai „Seed 2.0“ ir „Qwen 3.5“.

 

Abi bendrovės teigė, kad jų naujieji modeliai geriau supranta vaizdinius duomenis nei jų pirmtakai ir turi patobulintas mąstymo galimybes.

 

Kinijos bendrovės pabrėžia, kad dirbtinio intelekto robotai gali atlikti praktinį darbą – panašiai kaip „ChatGPT Super Bowl“ reklamoje, kurioje buvo vaizduojamas Pietų Karolinos žemės riešutų augintojas, naudojantis programėlę derliaus apskaitai tvarkyti. „ByteDance“ taip pat išleido vaizdo įrašų generavimo modelį, kuris sulaukė neigiamos reakcijos dėl autorių teisių problemų.

 

Perpildytame Kinijos pokalbių robotų lauke taip pat yra „Tencent“ ir „Baidu“, kurios abi dalija laimingus pinigus savo dirbtinio intelekto vartotojams, ir Honkonge kotiruojamos dirbtinio intelekto startuoliai „Zhipu AI“ ir „MiniMax“.

 

„Trumpuoju laikotarpiu bet koks vartotojų pritraukimas greičiausiai nebus „būtų tvarūs, nes dauguma DI funkcijų yra nemokamos, o perėjimo kaina maža“, – sakė „Gavekal“ tyrimų direktorė Khawaja.

 

Jos teigimu, žaidimo pokytis ateitų, jei įmonė galėtų išsiskirti su būtinu produktu.

 

DI reklamos atkreipė Kinijos valdžios dėmesį, kuri susirūpino dėl lenktynių dėl žemiausio lygio, vadinamos involiucija, kuri kaltinama dėl ekonominių sunkumų. Penktadienį Kinijos rinkos reguliuotojas paragino didžiausias šalies interneto bendroves, įskaitant „Alibaba“ ir „ByteDance“, vengti „involiucijos stiliaus“ konkurencijos.

 

Nuo tada, kai prieš metus „DeepSeek“ pigus R1 modelis sukrėtė Volstritą, Kinijos laboratorijos sumažino našumo atotrūkį nuo Amerikos lyderių iki vos kelių mėnesių.

 

Kai kurie Kinijos modeliai yra atvirojo kodo, tai reiškia, kad juos galima nemokamai atsisiųsti ir naudoti.

 

Sausio mėnesio ataskaitoje teigiama, kad ne pelno siekianti tyrimų grupė „Rand“ Kinijos modelių kaina buvo šeštadaliu ar ketvirtadaliu mažesnė, nei JAV konkurentų. [1]

 

 

1. China AI Titans Go Big on Lunar New Year --- Alibaba, ByteDance and others offer giveaways in their race to lock in users. Huang, Raffaele.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 17 Feb 2026: B4.  

China AI Titans Go Big on Lunar New Year --- Alibaba, ByteDance and others offer giveaways in their race to lock in users

 

“SINGAPORE -- This year's Lunar New Year holiday is turning into China's version of the Super Bowl: an annual event taken over by artificial-intelligence companies' marketing.

 

With the year of the horse beginning Tuesday, AI developers are offering free tea, free use of cars and even robots in promotions aimed at locking in users.

 

As in the U.S., companies in China believe that if they can secure a big user base now -- even at the cost of money-losing giveaways -- they will end up as winners in the AI era.

 

"Existing [internet] leaders have to defend their moat in the AI race, or risk being overthrown," said Laila Khawaja, a research director at research firm Gavekal Technologies.

 

A similar dynamic played out in this year's Super Bowl, when many AI companies including OpenAI and Anthropic spent millions of dollars on advertising.

 

Chinese tech giants have long used the weeklong Lunar New Year holiday as a prime window for aggressive user-acquisition campaigns. But with more than 600 million users of generative AI already among China's 1.4 billion population, the window to acquire new customers is closing fast.

 

Alibaba has committed more than $430 million to a campaign offering free bubble tea and other items to users who order food through its Qwen chatbot. More than 120 million orders were made through the app in the six days after the promotion started, Alibaba said.

 

The company has integrated its e-commerce, payment and travel services into the chatbot so people can simply state what they want rather than clicking through menus.

 

Wu Weihua, a 34-year-old banker in China's southern city of Shenzhen, downloaded Qwen and got a free salad from a nearby restaurant last week. He said he would try to buy air tickets and groceries using the chatbot.

 

"If the service seems reliable and works pretty much on its own, I'd definitely be willing to use it more," Wu said.

 

TikTok parent ByteDance promoted its Doubao chatbot app by advertising 100,000 prizes through lucky draws, including the right to use a humanoid robot or an electric car from Audi or Mercedes through the end of the year.

 

ByteDance and Alibaba timed the promotions to the release of their latest flagship AI models, Seed 2.0 and Qwen 3.5, respectively.

 

 Both said their new models understand visual data better than their predecessors and have enhanced reasoning capabilities.

 

The Chinese companies are stressing that the AI bots can do practical work, a similar pitch to the ChatGPT Super Bowl commercial that portrayed a South Carolina peanut farmer using the app to keep harvest records. ByteDance also released a video-generation model that has drawn a backlash over copyright issues.

 

The crowded Chinese chatbot field also includes Tencent and Baidu, both of which are handing out lucky money to their AI users, and Hong Kong-listed AI startups Zhipu AI and MiniMax.

 

"In the short term, any user acquisition is likely not going to be sustainable since most AI functions are free and the cost of switching is low," said Khawaja, the Gavekal research director.

 

The game-changer, she said, would come if a company could differentiate itself with a must-have product.

 

The AI promotions have drawn the attention of Chinese authorities, who have grown concerned about the race-to-the-bottom competition known as involution, which is blamed for leading to economic malaise. On Friday, China's market regulator urged the country's biggest internet companies, including Alibaba and ByteDance, to avoid "involution-style" competition.

 

Since DeepSeek's low-cost R1 model rattled Wall Street a year ago, Chinese labs have narrowed the performance gap with American leaders to just a few months.

 

Some of the Chinese models are open-source, meaning they are free to download and use.

 

 Chinese models were one-sixth to one-quarter the cost of U.S. rivals, the nonprofit research group Rand said in a January report.” [1]

 

1. China AI Titans Go Big on Lunar New Year --- Alibaba, ByteDance and others offer giveaways in their race to lock in users. Huang, Raffaele.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 17 Feb 2026: B4.  

Farmers Are Aging. The Family Business Is in Peril. --- Rising costs, weak prices and a trade hit are pushing more farms to the brink, making it harder to find successors

“MARSHALL, Ill. -- Don Guinnip is running out of time.

 

The fifth-generation farmer still wakes early each morning to tend to roughly 1,000 acres of corn and soybeans and 40 cattle. But four decades of grueling work, a bout with prostate cancer and surgery to replace both of his hips with titanium implants have taken their toll.

 

The 74-year-old estimates he can maintain the current workload for a couple more years.

 

Under the gaze of generations of Guinnips in black-and-white photos, he gathers his four siblings to chart the future of their family's farm -- and contemplates a day when a Guinnip no longer cares for the land that runs along Guinnip Road.

 

The natural choice to take over, his son and daughter, left for college and now work in corporate fields. His siblings made the same decision years earlier.

 

"It's disappointing to me," Guinnip says, holding back tears. "That's the way the dice were rolled, and you have to accept what life gives you."

 

The number of farmers in America has been shrinking for years, but rising costs and weak commodity prices are pushing more families out at a faster rate.

 

In 2025, 315 farms filed for bankruptcy, up 46% from 2024, U.S. court data shows.

 

Those left are aging; there are more farmers 75 and older than under the age of 35, according to the U.S. Department of Agriculture.

 

They are facing tough choices and tougher prospects.

 

"Family agriculture is in crisis, and American farmers and ranchers are fighting for their livelihoods," says National Farmers Union President Rob Larew.

 

Many farmers already rely on government bailouts to stay afloat. In 2024, Congress approved $10 billion in bailout funds and $21 billion in natural disaster relief for growers and ranchers. The Trump administration's trade policies exacerbated the situation, pushing more families and communities to the brink. In December, the White House pledged $12 billion in aid to farmers.

 

Thousands across the U.S. are closing the book on farms that have been in their families for generations, either by selling to a larger entity or declaring bankruptcy. It has transformed food production and local communities.

 

Critics of farm consolidation say it's also led to less crop diversity, presenting risks for the broader food system.

 

The disappearance of small farms has carried steep consequences for rural America, upending the transfer of wealth between generations. And the tough economics are making the search for successors more challenging. Children of farmers today have more opportunities to work beyond agriculture, and families are typically smaller, shrinking the pool of candidates.

 

Seated around the living room, Guinnip and his siblings discuss plans for land potentially worth millions of dollars.

 

While Guinnip has sole oversight of the acres and animals, his parents left the family farm in trusts that split ownership between him, David, Susan, Sallie and Dan. Every year, Guinnip pays his siblings rent based on the farm's performance. The profits aren't much, but it could be worse.

 

One thing that helps: Guinnip is frugal. He still lives in the more than century-old house his grandfather built. His truck, which recently lost power steering, is from the 1990s. Instead of buying new equipment and hiring help, he uses an aging tractor and combine.

 

"Why would I buy new equipment if I have no one to pass it along to?" he says.

 

With calls of "sook calf," Guinnip starts the day the same way his father and grandfather did before him. He treks the gravel path behind the farmhouse to a small pasture tucked between rows of corn and soybeans. One by one, cattle fall behind him single file to consume a breakfast of ground corn and hay.

 

Guinnip handles just about every task around the farm. He hauls buckets of feed into the back of his ATV and unloads them in a pen crowded with cattle. With the hip replacements, he's limber enough to climb into the large machinery needed to harvest crops, spray pesticides, plant seeds and move hay bales that weigh roughly 1,000 pounds each.

 

Reminders of his lineage dot the land, starting with the sign in front of the farm pointing to the start: 1837.

 

Family patriarch Joseph Guinnip left Steuben County, N.Y., in the 1830s and settled 40 acres of land in southeastern Illinois, where he built a log cabin, the family's first farmhouse. The land has passed through every generation since. Guinnip's father, Robert, and mother, Rose, eventually took their turn at the helm.

 

With Guinnip being the eldest child, there wasn't much question who would take over the farm. "Dad just really groomed him to take over," says Dan, a former cruise-line accounting chief who lives in California. "It was pretty obvious."

 

Guinnip graduated from Southern Illinois University in 1973 with a teaching degree. He briefly worked as an agriculture teacher before returning to the farm.

 

Before Robert Guinnip died in the 1990s, he and his wife put the farm into two trusts that would be shared equally between their five children when they died. His vision, Don Guinnip says, was that whoever stayed on the farm would buy out the others.

 

The land was worth about $1,000 to $2,000 an acre back then. It's 10 times that now, making it impossible for Guinnip to buy out all his siblings.

 

The farmer isn't one to complain, his daughter says, and he's never asked for help. "It's just the way it is," he'll say when asked about the structure.

 

When their mother died in 2024, Guinnip and his siblings agreed to keep the trust as is and figure out the rest later.

 

Guinnip's son, Andy, was raised to be the farm's sixth-generation operator.

 

"It was always assumed since I was the boy," Andy says. "I don't think we ever had conversations about it."

 

He learned the ropes early and spent his childhood cleaning grain bins, baling hay and feeding the livestock. But farm work was a bore. Andy was more drawn to the animals than to the crops.

 

He can't recall when he told his dad he wasn't interested in a career in agriculture, but it was likely around high school.

 

After graduating from college, he spent a year helping out on the farm while his father recovered from surgery for prostate cancer. Once Don Guinnip was able to return to work, Andy headed west for a pharmaceutical job in St. Louis.

 

His sister, Molly Wedding, a lawyer for an insurer, lives in Indianapolis with her husband and three children. She had no interest in living her life out in a small town. She says her father also never tried to convince her to take over the farm.

 

As she's grown older, she's developed a greater interest in the farm's business operations. "Could I run it? Yes. Do I see myself doing the labor myself? No."

 

She's encouraged her father to have more serious conversations about succession planning.

 

Don Guinnip convenes his siblings at the farm in mid-October, peak harvest season. It's the first time they've met since the blur of weeks around their mother's death.

 

"We've had three good years on the farm," Guinnip tells his siblings, sounding like a chairman talking to his board. "Can't say that about this year. Prices are bad, and the crops are bad. So your income this year is going to be down."

 

They nod their heads. They've seen the news about the trade war and other difficulties hitting the farm. Susan, who's married to a retired farmer in Indiana, knows them first hand.

 

Going into the meeting, everyone thought David was close to selling his stake. They had agreed that if a sibling wants to cash out, the remaining owners would buy their share to prevent the farm from being sold to outsiders.

 

But when Guinnip asks David if he wants to sell his share, David shakes his head no.

 

"What do you want to do?" Susan asks in surprise.

 

David proposes dividing the farmland and passing the parcels to each of their children. That way, he says, the children won't have to fight over future decisions regarding the entire farm.

 

Frustrated, Dan and Susan argue his plan isn't feasible. Hills and dense trees make some of the land difficult to farm. Which of their children would get the land with the hills, and which would get the most productive ground?

 

Susan suggests they consider reorganizing the farm as a limited liability company. The structure would make it easier to manage as a business, she says, and more straightforward for future generations, allowing the siblings to transfer shares rather than physical acreage.

 

Dan and Sallie don't think changes are needed; the current structure is working.

 

Addressing the other big question mark -- what happens when Don retires -- Sallie says she believes the best path forward is to lease the land to an outside, trusted farmer.

 

Don Guinnip spends most of the back-and-forth listening. When he does speak, his family listens. Especially when Guinnip tells them he thinks he can keep farming for about two more years.

 

"I'm healthy, I like doing what I'm doing," he says. "But I'm not going to live forever."

 

He suggests they look at putting 40 acres into a USDA program that removes it from production and provides growers with a fixed payment for the farmland. They agree.

 

After two hours, it's clear that will be the only decision today. The siblings acknowledge they should meet twice a year, as they break for lunch.

 

Guinnip won't be able to join them for long. A truckload of freshly harvested soybeans needs his attention.

 

At the local grain elevator, Guinnip is offered about $10 a bushel for his soybeans. It isn't enough to make a large profit, but he knows it's better than what some growers are getting. His 600 bushels will likely end up in poultry feed in the South.

 

On the drive back, he reflects on the meeting. He says the family usually reaches the right decision after they've had time to think about it.

 

The future of American farming isn't pretty in Guinnip's view. He predicts it will resemble a contract model, in which farmers work the land for someone else, pay rent and are personally responsible for the debt incurred to keep the farm running. Fewer family farmers will exist. The pride they brought will be lost, too.

 

"When farmers owned the land and lived on the land, they took care of the land and they formed communities that worked together and solved problems and took care of everybody," he says. "You're not going to have that in the future."

 

The future preoccupying him right now, though, is the 2026 harvest.

 

Just before Christmas, Guinnip tallies his expenses and sets aside money for taxes and expenses for the coming year's crop. He mails checks totaling several thousand dollars apiece to each of his siblings.

 

He managed to earn a profit in 2025, but sold his soybean crop for about $60,000 less than last year. He's applying for some of the bailout money promised by the Trump administration. The funds will help cover fertilizer, pesticides and seeds to help plant new crops in the spring. New equipment isn't on the list.” [1]

 

1. Farmers Are Aging. The Family Business Is in Peril. --- Rising costs, weak prices and a trade hit are pushing more farms to the brink, making it harder to find successors. Thomas, Patrick.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 17 Feb 2026: A1.

Ūkininkai sensta. Šeimos verslui gresia pavojus. --- Didėjančios išlaidos, silpnos kainos ir prekybos nuosmukis stumia vis daugiau ūkių į bankroto ribą, todėl sunkiau rasti įpėdinių.

„MARŠALAS, Ilinojus. – Donui Guinnipui baigiasi laikas. 

Penktos kartos ūkininkas vis dar keliasi anksti kiekvieną rytą, kad prižiūrėtų maždaug 1000 akrų kukurūzų ir sojų pupelių bei 40 galvijų. Tačiau keturi dešimtmečiai varginančio darbo, kova su prostatos vėžiu ir operacija, kurios metu abu klubus reikėjo pakeisti titano implantais, padarė savo.

 

74 metų vyras mano, kad dabartinį darbo krūvį gali išlaikyti dar porą metų.

 

Stebėdamas kartų kartoms Guinnipų nespalvotose nuotraukose, jis suburia keturis savo brolius ir seseris, kad suplanuotų jų šeimos ūkio ateitį ir apmąsto dieną, kai Guinnipas nebesirūpins žeme, einančia palei Guinnipo kelią.

 

Natūralus pasirinkimas perimti ūkį – jo sūnus ir dukra išvyko studijuoti koledže ir dabar dirba įmonių srityse. Jo broliai ir seserys tą patį sprendimą priėmė prieš daugelį metų.

 

„Man tai nuvilia“, – sako Guinnipas. sako tramdydamas ašaras. „Taip buvo mesti kauliukai, ir reikia susitaikyti su tuo, ką gyvenimas tau duoda.“

 

Ūkininkų skaičius Amerikoje mažėja jau daugelį metų, tačiau kylančios išlaidos ir silpnos žaliavų kainos vis sparčiau išstumia vis daugiau šeimų iš savo namų.

 

JAV teismų duomenys rodo, kad 2025 m. bankroto bylą paskelbė 315 ūkių, tai yra 46 % daugiau nei 2024 m.

 

Likusieji sensta; JAV Žemės ūkio departamento duomenimis, 75 metų ir vyresnių ūkininkų yra daugiau nei jaunesnių nei 35 metų amžiaus.

 

Jie susiduria su sunkiais pasirinkimais ir sunkesnėmis perspektyvomis.

 

„Šeimos žemės ūkis išgyvena krizę, o Amerikos ūkininkai ir rančininkai kovoja už savo pragyvenimo šaltinį“, – sako Nacionalinės ūkininkų sąjungos prezidentas Robas Larewas.

 

Daugelis ūkininkų jau pasikliauja vyriausybės finansine pagalba, kad išsilaikytų. 2024 m. Kongresas patvirtino 10 milijardų dolerių finansinę paramą augintojams ir rančininkams ir rančininkams. Trumpo administracijos prekybos politika pablogino padėtį, priversdama daugiau šeimų ir bendruomenių pasiekti pražūties ribą. Gruodį Baltieji rūmai pažadėjo 12 milijardų dolerių pagalbos ūkininkams.

 

Tūkstančiai žmonių visoje JAV užverčia ūkius, kurie jų šeimose buvo ištisas kartas, parduodami juos didesniam subjektui arba paskelbdami bankrotą. Tai pakeitė maisto gamybą ir vietos bendruomenes.

 

Ūkių konsolidacijos kritikai teigia, kad tai taip pat lėmė mažesnę pasėlių įvairovę, o tai kelia pavojų platesnei maisto sistemai.

 

Smulkių ūkių išnykimas turėjo rimtų pasekmių kaimo Amerikai, sutrikdė turto perdavimą tarp kartų. O dėl sunkios ekonominės padėties sunkiau ieškoti įpėdinių. Šiandien ūkininkų vaikai turi daugiau galimybių dirbti ne tik žemės ūkyje, o šeimos paprastai yra mažesnės, todėl kandidatų skaičius mažėja.

 

Sėdėdami svetainėje, Guinnipas ir jo broliai bei seserys aptaria planus dėl žemės, kurios vertė gali siekti milijonus dolerių.

 

Nors Guinnipas visiškai prižiūri akrus ir gyvūnus, jo tėvai paliko šeimos ūkį patikos fonduose, kurie pasidalijo nuosavybę tarp jo, Davido, Susan, Sallie ir Dano. Kiekvienais metais Guinnipas moka savo broliams ir seserims nuomos mokestį, pagrįstą ūkio rezultatais. Pelno nėra daug, bet galėtų būti ir blogiau.

 

Vienas dalykas, kuris padeda: Guinnipas yra taupus. Jis vis dar gyvena daugiau nei šimtmečio senumo name, kurį pastatė jo senelis. Jo sunkvežimis, kuris neseniai prarado vairo stiprintuvą, yra iš 1990-ųjų. Užuot pirkęs naują įrangą ir samdęs pagalbininkus, jis naudoja senstantį traktorių ir kombainą.

 

„Kodėl turėčiau pirkti naują įrangą, jei neturiu kam jos perduoti?“ – sako jis.

 

Šaukdamas „suvalgytą veršelį“, Guinnipas pradeda dieną taip pat, kaip ir jo tėvas bei senelis prieš jį. Jis eina žvyrkeliu už sodybos į nedidelę ganyklą, įsispraudusią tarp kukurūzų ir sojų pupelių eilių. Vienas po kito galvijai seka paskui jį, kad suvalgytų pusryčius iš maltų kukurūzų ir šieno.

 

Guinnipas atlieka beveik kiekvieną užduotį ūkyje. Jis tempia kibirus pašaro į savo keturračio galą ir iškrauna juos į aptvarą, pilną galvijų. Su klubo sąnario endoprotezais jis yra pakankamai lankstus, kad galėtų lipti į didelę techniką, reikalingą nuimti derlių, purkšti pesticidus, sodinti sėklas ir perkelti šieno rulonus, kurie sveria maždaug po 1000 svarų.

 

Žemėje gausu jo kilmės ženklų, pradedant ženklu priešais ūkį, rodančiu pradžią: 1837 m.

 

Šeimos patriarchas Josephas Guinnipas 1830-aisiais paliko Steubeno apygardą, Niujorko valstijoje, ir įsikūrė 40 akrų žemės pietryčių Ilinojuje, kur pasistatė rąstinę trobelę – pirmąją šeimos sodybą. Nuo to laiko žemė perduodama iš kartos į kartą. Guinnipo tėvas Robertas ir motina Rose galiausiai perėmė vairą.

 

Kadangi Guinnipas buvo vyriausias vaikas, nekilo daug klausimų, kas perims ūkį. „Tėtis jį tiesiog labai paruošė perimti ūkį“, – sako Danas, buvęs kruizinių laivų apskaitos vadovas, gyvenantis Kalifornijoje. „Tai buvo gana akivaizdu.“

 

Guinnipas 1973 m. baigė Pietų Ilinojaus universitetą ir įgijo mokymo laipsnį. Trumpai dirbo žemės ūkio mokytoju, prieš grįždamas į ūkį.

 

Prieš Roberto Guinnipo mirtį 1990-aisiais, jis ir jo žmona perkėlė ūkį į du fondus, kurie po mirties būtų padalinti po lygiai penkiems jų vaikams. Dono Guinnipo vizija buvo ta, kad kiekvienas, likęs ūkyje, išpirktų kitus.

 

Anuomet žemė buvo verta apie 1 000–2 000 dolerių už akrą. Dabar ji yra 10 kartų didesnė, todėl Guinnipui neįmanoma išpirkti visų savo brolių ir seserų.

 

Ūkininkas nėra iš tų, kurie skundžiasi, sako jo dukra, ir jis niekada neprašė pagalbos. „Tiesiog yra taip, kaip yra“, – atsakys jis, paklaustas apie struktūrą.

 

Kai 2024 m. mirė jų motina, Guinnipas ir jo broliai ir seserys sutiko išlaikyti fondą tokį, koks yra, ir vėliau išsiaiškinti visa kita.

 

Guinnipo sūnus Andy buvo auginamas kaip šeštosios kartos ūkio operatorius.

 

„Nuo pat vaikystės tai buvo manoma“, – sako Andy. „Nemanau, kad mes kada nors apie tai kalbėdavomės.“

 

Jis anksti išmoko šio reikalo ir vaikystėje valė grūdų bokštus, presavo šieną ir šėrė gyvulius. Tačiau ūkio darbai buvo nuobodūs. Andy labiau traukė gyvūnai nei pasėliai.

 

Jis neprisimena, kada pasakė tėčiui, jog nesidomi karjera žemės ūkyje, bet tai greičiausiai buvo maždaug vidurinės mokyklos metais.

 

Baigęs koledžą, jis metus padėjo ūkyje, kol jo tėvas atsigavo po prostatos vėžio operacijos. Kai Donas Guinnipas galėjo grįžti į darbą, Andy išvyko į vakarus dirbti farmacijos įmonėje Sent Luise.

 

Jo sesuo Molly Wedding, draudimo bendrovės teisininkė, gyvena Indianapolyje su vyru ir trimis vaikais. Ji nenorėjo gyventi mažame miestelyje. Ji sako, kad tėvas taip pat niekada nebandė įtikinti jos perimti ūkio.

 

Jai augant, ji labiau domėjosi ūkio verslo veikla. „Ar galėčiau vadovauti? Taip. Ar įsivaizduoju save atliekantį darbą pati? Ne.“

 

Ji paragino savo tėvą rimčiau pasikalbėti apie paveldėjimo planavimą.

 

Donas Guinnipas sukviečia savo brolius ir seseris į ūkį spalio viduryje, derliaus nuėmimo įkarštyje. Tai pirmas kartas, kai jie susitinka nuo savaičių pertraukos po motinos mirties.

 

„Ūkyje dirbome trejus gerus metus“, – sako Guinnipas savo broliams ir seserims, skambėdamas kaip pirmininkas, kalbantis su valdyba. „Apie šiuos metus to negaliu pasakyti. Kainos blogos, o derlius blogas. Taigi jūsų pajamos šiais metais sumažės.“

 

Jie linkteli galvomis. Jie matė naujienas apie prekybos karą ir kitus sunkumus, ištikusius ūkiui. Susan, kuri ištekėjusi už pensininko ūkininko Indianoje, juos pažįsta iš pirmų lūpų.

 

Įėjus į susirinkimą, visi manė, kad Davidas netrukus parduos savo dalį. Jie buvo susitarę, kad jei kuris nors brolis ir sesuo norės išsigryninti, likę savininkai nupirks jų dalį, kad ūkis nebūtų parduotas pašaliniams asmenims.

 

Tačiau kai Guinnipas paklausia Deivido, ar jis nori parduoti savo dalį, Deividas papurto galvą.

 

„Ką nori daryti?“ – nustebusi klausia Susan.

 

Deividas siūlo padalyti dirbamą žemę ir perduoti sklypus kiekvienam iš jų vaikų. Tokiu būdu, anot jo, vaikams nereikės kovoti dėl būsimų sprendimų, susijusių su visu ūkiu.

 

Nusivylę Danas ir Susan teigia, kad jo planas neįgyvendinamas. Kalvos ir tankūs medžiai apsunkina kai kurių žemės sklypų apdirbimą. Kuris iš jų vaikų gautų žemę su kalvomis, o kuris – derlingiausią?

 

Susan siūlo apsvarstyti galimybę reorganizuoti ūkį į ribotos atsakomybės bendrovę. Tokia struktūra, anot jos, palengvintų valdymą kaip verslui ir būtų paprastesnė ateities kartoms, nes broliai ir seserys galėtų perleisti akcijas, o ne fizinį žemės sklypą.

 

Danas ir Sallie nemano, kad reikia pokyčių; dabartinė struktūra veikia.

 

Spręsdama kitą didelį klausimą – kas nutiks, kai Donas išeis į pensiją – Sallie sako mananti, kad geriausias kelias į priekį – išnuomoti žemę patikimam ūkininkui iš išorės.

 

Donas Guinnipas didžiąją laiko dalį skiria pokalbiui vienas su kitu. Kai jis prabyla, jo šeima klausosi. Ypač kai Guinnipas jiems sako, kad, jo manymu, galės ūkininkauti dar apie dvejus metus.

 

„Esu sveikas, man patinka daryti tai, ką darau“, – sako jis. „Bet negyvensiu amžinai.“

 

Jis siūlo jiems apsvarstyti galimybę įtraukti 40 akrų žemės į USDA programą, kuri pašalintų ją iš gamybos ir suteiktų augintojams fiksuotą mokėjimą už dirbamą žemę. Jie sutinka.

 

Po dviejų valandų aišku, kad tai bus vienintelis sprendimas šiandien. Broliai ir seserys pripažįsta, kad turėtų susitikti du kartus per metus, nes jie daro pietų pertrauką.

 

Guinnipas ilgai prie jų negalės prisijungti. Jo dėmesio reikia sunkvežimiui šviežiai nuimtų sojų pupelių.

 

Vietiniame grūdų elevatoriuje Guinnipui už sojų pupeles siūloma apie 10 dolerių už bušelį. To nepakanka dideliam pelnui gauti, bet jis žino, kad tai geriau nei tai, ką gauna kai kurie augintojai. Jo 600 bušelių greičiausiai atsidurs paukščių pašarams pietuose.

 

Grįždamas atgal jis prisimena susitikimą. Jis sako, kad šeima paprastai priima teisingą sprendimą po to, kai turi laiko jį apgalvoti.

 

Amerikos ūkininkavimo ateitis nėra, jo nuomone, patraukli.  Jis prognozuoja, kad tai primins sutarties modelį, pagal kurį ūkininkai dirba žemę kažkam kitam, moka nuomą ir yra asmeniškai atsakingi už skolas, susidariusias siekiant išlaikyti ūkį. Šeimos ūkininkų bus mažiau. Taip pat bus prarastas jų pasididžiavimas.

 

„Kai ūkininkai valdė žemę ir gyveno joje, jie rūpinosi žeme ir kūrė bendruomenes, kurios dirbo kartu, sprendė problemas ir rūpinosi visais“, – sako jis. „To ateityje nebus.“

 

Tačiau dabar jį neramina 2026 m. derlius.

 

Prieš pat Kalėdas Guinnipas suskaičiuoja savo išlaidas ir atideda pinigus mokesčiams bei kitų metų derliaus išlaidoms. Jis siunčia čekius, kurių bendra suma siekia kelis tūkstančius dolerių kiekvienam savo broliui ir seseriai.

 

2025 m. jam pavyko uždirbti pelno, tačiau jis pardavė savo sojų pupelių derlių maždaug 60 000 USD mažiau nei pernai. Jis kreipiasi dėl dalies Trumpo administracijos pažadėtos finansinės pagalbos pinigų. Lėšos padės padengti trąšų, pesticidų ir sėklų išlaidas, kad pavasarį būtų galima pasėti naujus pasėlius. Naujos įrangos sąraše nėra.“ [1]

 

1. Farmers Are Aging. The Family Business Is in Peril. --- Rising costs, weak prices and a trade hit are pushing more farms to the brink, making it harder to find successors. Thomas, Patrick.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 17 Feb 2026: A1.

Kelionių patarimai iš profesionalo

 

„Šie straipsniai pirmą kartą pasirodė Dawn Gilbertson savaitiniame kelionių naujienlaiškyje.

 

Maždaug pusę sausio mėnesio praleidau viešbučiuose, o artėja dar daugiau apsistojimų. Tačiau tai niekis, palyginti su „Hilton Hotels & Resorts“ generaliniu direktoriumi Chrisu Nassetta. Jis mano, kad apie 80 % laiko praleidžia kelyje.

 

Neseniai turėjau galimybę su juo pasikalbėti viešbučio tinklo liukso numeryje legendiniame „Waldorf Astoria“ viešbutyje Niujorke, kuris praėjusių metų pabaigoje vėl atidarytas po 6 mlrd. dolerių vertės pertvarkymo. „Hilton“ valdo šį viešbutį, ir tai yra jos „Waldorf“ prekės ženklo flagmanas.

 

Štai keletas jo viešbučių erzinančių dalykų ir kelionių būtiniausių dalykų:

 

– Vonios kambariai, dušai. „Įmonės viduje esu žinomas dėl dušų pamišimo. Kaip įjungti vandenį, kaip jį padaryti lengvai, kaip nepilti šalto vandens į veidą, kaip slėgti, kaip karštą vandenį.“

 

– Apšvietimas. „Jei žmonėms reikia turėti daktaro laipsnį...“ ir užsidėti akinius, kad įjungtumėte šviesą, tai yra problema.“

 

-- Rankšluosčiai. „Dažniausiai („Hilton“) klientai prieš trejus ar ketverius metus sakydavo: „Neturiu pakankamai rankšluosčių“ ir „Man nepatinka rankšluosčių kokybė“. „Privertėme visą sistemą pakeisti visus jų rankšluosčius ir užtikrinti, kad jų užtektų.“

 

– Nešiojamoji „Bose“ kolonėlė. Nassetta man pasakojo, kad niekada nekeliauja be savo kolonėlės, kurią, jo teigimu, galima įsigyti „Amazon“ už maždaug 60 dolerių. Jis netgi padovanojo jas savo vaikams, kad galėtų pasiimti su savimi į kelionę. Jis susipakuoja ją į portfelį ir, atvykęs į savo kambarį, įsideda į vonios kambarį. „Aš mėgstu muziką ir prausiantis duše klausausi muzikos“, – sako jis. „Tai mane įkvepia ir savotiškai nuramina dieną.“ Jam jos nereikia naujuose tinklo „Tempo“ viešbučiuose, kur, jo teigimu, vonios kambario veidrodžiuose būtinai reikėjo „Bluetooth“ kolonėlių.

 

– Sulankstomas nešiojamas įkroviklis, kuris taip pat paverčia jo telefoną naktiniu laikrodžiu. „Neklauskite, kaip jis tai daro“, – sako jis.

 

Kokios jūsų naujausios viešbučių ydos ir gudrybės? Pirmiausia apžvelgsiu: nestabilus belaidis internetas, nėra chalatų ir mažos šiukšliadėžės. Mano gudrybė: paprašykite garintuvo, jei jo nėra kambaryje. Mano „Hyatt“ viešbutyje Niujorke buvo vienas lygintuvas kambaryje, ir aš labai apsidžiaugiau galėdamas jį naudoti vietoj lygintuvo.

 

 

Garažo kainų

 

 

Didžiuosiuose miestuose viešbučių parkavimo kainos dažnai būna labai didelės. Pasirūpinkite savo biudžetu ir pasidomėkite, kokia kaina yra garažuose šalia viešbučio, arba išbandykite tokią programėlę kaip „SpotHero“. Kartais netgi parkuositės tame pačiame garaže, kurį viešbutis naudoja parkavimui su aptarnavimu, tik už mažesnę kainą.

 

 

„United“ iššūkis

 

 

„2026 m. brėžiame ribą.“ „Neleisime jiems 2026 m. laimėti nė vieno varto mūsų sąskaita.“

 

– „United Airlines“ generalinis direktorius Scottas Kirby apie oro linijų kovą su „American Airlines“ Čikagoje. Abi oro linijos ten turi oro uostus, o „American“ neseniai laimėjo papildomų vartų, kad galėtų pridėti daugiau skrydžių.

 

Pagyrimai ir pašaipos

 

Pagyrimai „Hyatt“ registratūros darbuotojui, kuris pasidalijo darbuotojo „Wi-Fi“ tinklo slaptažodžiu, kai išsakiau apie savo nuolatines problemas prisijungiant prie įprasto tinklo.

 

Didelės pašaipos „Uber“ už tai, kad praktiškai neįmanoma skųstis, bent jau per programėlę, kai kelionė atšaukiama.

 

Mano neseniai 4:30 val. užsakyta kelionė į oro uostą buvo atšaukta paskutinę minutę. Buvo rastas naujas vairuotojas, bet tai pavėlino mano paėmimą beveik 20 minučių.

 

Kai bandžiau pateikti skundą, programėlė leido man skųstis tik dėl gautos kelionės, o ne dėl vairuotojos, kuri atšaukė kelionę (išskyrus tai, kad davė jai prastą įvertinimą). Man atrodo, kad tokiais atvejais turėtumėte gauti kompensaciją, net jei jie jus nuveža į kelionės tikslą. „Uber“ atstovas atsiprašė už mano patirtį ir teigė, kad įmonė turi aiškiau aprašyti procesą. Jis rekomenduoja susisiekti su „Uber“ palaikymo tarnyba per programėlės veiklos skirtuką. Bus rodoma užbaigta kelionė, tačiau agentas gali padėti jums atšaukti pirmojo vairuotojo užsakymą. (Įmonė grąžino pinigus už kelionę, kai susisiekiau.)

 

---

 

Norėdami užsiprenumeruoti „Dawn“ penktadienio naujienlaiškį, apsilankykite wsj.com/newsletters.“ [1]

 

1. Travel Tips From a Road Pro. Gilbertson, Dawn.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 17 Feb 2026: A13.  

Travel Tips From a Road Pro

“The following items first appeared in Dawn Gilbertson's weekly Travel newsletter.

 

I spent about half of January in hotels, with more stays coming up. But that's nothing compared with Hilton Hotels & Resorts CEO Chris Nassetta. He estimates he spends about 80% of his time on the road.

 

I had a chance to speak with him recently in a suite at the chain's storied Waldorf Astoria in New York, which reopened late last year after a $6 billion makeover. Hilton manages the property and it is the flagship for its Waldorf brand.

 

Here are some of his hotel pet peeves and travel must-haves:

 

-- Bathrooms showers. "I'm famous inside the company about being a nut about showers. How you turn the water on, making it easy, not getting cold water in your face, pressure, hot water."

 

-- Lighting. "If people need to have a Ph.D. and put glasses on to turn on a light, that's a problem."

 

-- Towels. "The number one thing (Hilton) customers said three or four years ago was, 'I don't have enough towels' and 'I don't like the quality of the towels.' We forced the whole system to replace all of their towels and make sure they have enough."

 

-- A portable Bose speaker. Nassetta told me he never travels without his speaker, which he says you can get for about $60 on Amazon. He even gifted them to his children to take on the road. He packs it in his briefcase and puts it in the bathroom when he gets to his room. "I love music and I play music when I shower," he says. "It's what gets me going and sort of, like, mellow on the day." He doesn't need it at the chain's new Tempo hotels, where he says he insisted on Bluetooth speakers in the bathroom mirrors.

 

-- A collapsible portable charger that also turns his phone into a bedstand clock. "Don't ask me how it does it," he says.

 

What are your latest hotel pet peeves and hacks? I'll go first: spotty Wi-Fi, no bathrobes and tiny garbage cans. My hack: Ask for a steamer if there isn't one in the room. My Hyatt in New York had one in the room and I was so happy to use it instead of an iron.

 

Garage prices

 

Hotel parking rates are often sky high in major cities. Do your budget a favor and see what the rate is for garages near the hotel or try an app like SpotHero. Sometimes you'll even be parking in the same garage the hotel uses for valet parking, just at a lower rate.

 

United's challenge

 

"In 2026, we're drawing a line in the sand. We are not going to allow them to win a single gate at our expense in 2026."

 

-- United Airlines CEO Scott Kirby, on the airline's battle with American Airlines in Chicago. Both airlines have hubs there, and American recently won additional gates so it can add more flights.

 

Cheers and jeers

 

Cheers to the Hyatt front desk employee who shared the password for the employee Wi-Fi network when I expressed my repeated issues logging on to the regular network.

 

Big jeers to Uber for making it practically impossible to complain, at least via the app, when a ride is canceled.

 

My 4:30 a.m. reserved ride to the airport recently was canceled at the last minute. A new driver was found but that delayed my pickup by nearly 20 minutes.

 

When I tried to register a complaint, the app would only let me complain about the ride I did get, not the driver who canceled (beyond giving her a poor rating). Seems to me you should be compensated in these cases, even if they get you to your destination. An Uber spokesperson apologized for my experience and said the company needs to make the process clearer. He recommends contacting Uber Support via the activity tab in the app. The completed ride will show up but the agent can help you with the first driver cancellation. (The company refunded my ride after I reached out.)

 

---

 

To subscribe to Dawn's Friday newsletter, go to wsj.com/newsletters.” [1]

 

1. Travel Tips From a Road Pro. Gilbertson, Dawn.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 17 Feb 2026: A13.