„Prestonas Cooperis rašo žurnalo svetainei:
Lygių galimybių tyrimų fondo ataskaitoje apskaičiavau beveik 30 000 skirtingų bakalauro studijų programų investicijų grąžą. Apskaičiavau kiekvienos programos absolventų vidutinį viso gyvenimo uždarbį. . ., ir atėmus studijų išlaidas bei įstojus praleistą darbo užmokestį. Tada palyginau šį skaičių su scenarijumi, kai tie studentai nelankė koledžo, kaip bazinį rodiklį naudodamas vidurinių mokyklų absolventų pajamas, o vėliau prisitaikydamas prie demografinių rodiklių, pažinimo gebėjimų ir šeimos. Dėl to galėjau palyginti grynąjį pajamų padidėjimą per visą gyvenimą, kurį studentai gavo iš kiekvieno universiteto laipsnio.
Rezultatai rodo, kad 28% bakalauro laipsnių, įvertinus stojančiųjų skaičių, neturi grynosios teigiamos grąžos. Nors studentai dažnai domisi, į kokį universitetą jie įstoja, jų specialybės labiausiai nulemia būsimą uždarbį. Inžinerijos, kompiuterių mokslo, ekonomikos ir slaugos programos duoda didelę grąžą, dažnai padidindamos jų studentų grynąjį darbo užmokestį 500 000 dolerių ar daugiau. Tačiau dauguma meno, muzikos, filosofijos ir psichologijos programų palieka vidutinius studentus finansiškai blogesnėje padėtyje.
Kai kurie studentai nepaiso vidurkių. Ne kiekvienas inžinerijos absolventas uždirbs šešiaženklį atlyginimą, o kai kurie, turintys muzikos specialybę, praturtės. Neįmanoma nuspėti, kaip pasikeis įvairių įgūdžių paklausa, taigi ir atitinkamų specialybių atlyginimai. Tačiau šiuo metu turimi duomenys gali suteikti būsimiems studentams tinkamą supratimą apie jų perspektyvas.
Viena didžiausią grąžą teikiančių programų yra Harvardo universiteto kompiuterių mokslo specialybė. Numatoma šio laipsnio vertė viršija 3 mln. dolerių. Tačiau lankymas elitiškiausioje šalies mokykloje negarantuoja finansinio saugumo. Mano apskaičiavimais, Harvardo etninių ir lyčių studijų programos studentų pajamos vidutiniškai pablogėja maždaug 47 000 dolerių.
Be to, tai, ką studentas mato savo sąskaitoje už mokslą, retai yra visos jo mokymosi išlaidos. Beveik visi universitetai, tiek valstybiniai, tiek privatūs, tam tikru mastu subsidijuoja jų bakalauro studijas. Pridėjus šias išlaidas prie studentų mokamų, bakalauro studijų programų, kurių grąža yra neigiama, dalis išauga iki 37 proc.“ [1]
Be abejo, žmonės su universitetiniu išsilavinimu gyvena ilgiau, nes geriau susigaudo sudėtinguose sveikatos išsaugojimo klausimuose. Išvis, universitetinis išsilavinimas vysto kritinį mąstymą, todėl gyvenime padarome mažiau klaidų, pasitenkinimas gyvevenimu dėl to kartais būna didesnis. Bet universitetai, lupantys iš studentų didžiulius pinigus (pačių studentų, ar mokesčių mokėtojų) turėtų pasirūpinti, kad ir piniginė nauda iš universitetinio išsilavinimo atitiktų šias milžiniškas išlaidas. Valstybės vaidmuo yra priversti universitetus tai padaryti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą