„Mūsų besivystančiame meilės ir neapykantos elektromobiliams romane apstu ironijos, o rugsėjis atnešė keletą nesėkmių: europiečiai aistringiau tiki klimato veiksmais, nei amerikiečiai, tačiau Europos politinės kovos dėl elektrinių transporto priemonių bus kur kas niūresnės nei tai, kas vykst. JAV, taip yra todėl, kad Europa – taip, ta Europa – taip pat, matyt, labiau tiki laisvąja rinka, nei Amerika.
Šios nepatogios tiesos slypi po šio mėnesio pranešimo, kad Europos Komisija pasvers galimus naujus tarifus iš Kinijos importuojamiems elektromobiliams.
Nepaisant kelių dešimtmečių politinių pažadų padaryti priešingai, žaliasis perėjimas gali tapti darbo vietų žudiku išsivysčiusiose ekonomikose.
Automobiliai yra pavyzdys. Europoje yra didelė ir klestinti automobilių pramonė, kuri sukuria apie 10 % visos Europos Sąjungos gamybos pridėtinės vertės, o kai kuriose Vidurio ir Rytų Europos šalyse – iki 23 %. Tačiau pramonė sukurta taip, kad būtų pelninga, atsižvelgiant į unikalų žaliavų rinkinį, tiekimo grandines, darbo sąnaudas, energijos sąnaudas ir prekybos politiką, kuria siekiama gaminti modernius vidaus degimo automobilius.
Elektros automobiliai bus sunkiau. Briuselis tikisi, kad Europa iki 2025 m. importuos iš Kinijos 15 % elektromobilių, kuriuos europiečiai perka. Kaina yra esminis Kinijos pranašumas, kuris iš dalies susijęs su darbo sąnaudomis, iš dalies su žaliavų, pvz., retųjų žemių metalų, prieinamumu ir, taip, iš dalies su Pekino pramonės politika.
Tai neturėtų būti svarbu, nes Europos gamyklos konkurencingomis kainomis išleidžia benzininius ir dyzelinius automobilius, kurių pirkėjai vis dar nori. Išskyrus tai, kad Europos politikai naudoja daugybę vartotojų subsidijų ir griežtos jėgos mandatų, kad priverstų visuomenę pirkti produktą, kurį Europa gamina ne taip konkurencingai. Taigi nenustebkite, jei Kinijos dalis Europos elektromobilių rinkoje smarkiai išaugs dėl Kinijos kainų pranašumų, nes Europos siūlomi elektromobilių įgaliojimai vis labiau pasiekia vidutines ir mažesnes pajamas gaunančius namų ūkius, kur automobilio kaina bus svarbesnė.
Europiečiai skundžiasi tokia situacija, kad Europa nėra Amerika. Vašingtonas turi daugiau juokingų pasaulinės valiutos rezervų pinigų, kad galėtų išmesti pramonės subsidijas elektromobiliams ir viskam. ES vyriausybėms trūksta finansinių išteklių, kad galėtų tokiu pat būdu tiesiogiai subsidijuoti savo pramonės šakas. Jie taip pat vis labiau nerimauja dėl EV gamintojų subsidijavimo politikos, verčiant namų ūkius pirkti brangesnius elektromobilius didesniais kiekiais.
Vašingtonas taip pat turi mažiau skrupulų, nei Briuselis dėl laisvųjų rinkų ir laisvos prekybos. Šis begėdiškumas leido Bideno administracijai ir Kongreso demokratams į Infliacijos mažinimo įstatymą įtraukti didžiules prekybą iškreipiančias elektromobilių subsidijas, pavyzdžiui, vietinio turinio taisykles, pagal kurias vartotojams mokami elektromobilių mokesčių kreditai, perkant, Amerikoje pagamintas, transporto priemones.
ES įsipareigojimas santykinai laisvesnei prekybai reiškia, kad ji jau dabar taiko mažesnius tarifus automobilių importui, nei tai daro JAV. O dėl ilgalaikių ES taisyklių beveik neįmanoma įvesti „pirk-Europą“ nuostatų. Šių taisyklių keitimas būtų nemenkas reikalas, nes prekybos liberalizavimas, kurio nesupranta ES amerikietiški kritikai, yra viena iš nedaugelio gijų, laikančių ES vieninga.
Pasibaigus subsidijoms ir Europos pirkimo mandatams, ES tarifas Kinijos elektromobiliams reikštų bandymą kitu būdu sureguliuoti Vakarų subsidijų, perkant elektromobilius, ir Pekino subsidijų jų gamybai sąveiką. Deja, Briuseliui, vargu ar pavyks.
Kinija iš tikrųjų turi Europos ir Amerikos elektromobilių pramonę Kinijos žemėje. Maždaug pusė elktromobilių, kuriuos Kinija eksportavo pirmąjį šių metų pusmetį, buvo pagaminta Tesla arba bendrose Europos automobilių gamintojų ir Kinijos įmonių įmonėse. Dauguma naujų elektromobilių registracijų Vokietijoje, pavyzdžiui, yra arba šių firmų produktai, arba parduodami tokiomis markėmis, kaip MG ar Volvo, kurių nuosavybė yra Kinijoje, bet Europos šaknys. Tikriausiai, neįmanoma rasti teisinio metodo, kaip taikyti tarifą vien Kinijos gamintojų gaminamiems elektromobiliams, o atleisti visus kitus, tačiau prekybos teisininkai bus tuo užimti daugelį metų.
Galų gale kas nors supras, kad paprasčiausias būdas apsaugoti Europos automobilių darbo vietas – leisti vartotojams pirkti geriausius pramonės gaminius. Europa gali ten patekti greičiau, nei JAV, nes fiskaliniai ir laisvosios prekybos suvaržymai tiesiog per griežti, kad būtų galima elgtis kitaip. JK, dabar nepriklausanti ES, pirmavo anksčiau šį mėnesį, kai ministras pirmininkas Rishi Sunak atšaukė Londono mandatą, kad visi nauji automobiliai iki 2030 m. būtų elektromobiliai.
Tačiau būtent dėl to, kad politikai sužadino tokį populiarų entuziazmą klimato kaitos veiksmams ir jau prašė mokesčių mokėtojų bei komunalinių paslaugų vartotojų į savo pastangas įnešti tiek pinigų, šis grįžimas prie sveiko proto bus skausmingas. P. Sunako konservatorių partija per visą savo buvimą griauna grynojo nulio pažadus. Europos elektromobilių tarifas gali padėti kitiems lyderiams pabandyti įgyvendinti sklandesnį politikos piruetą, tačiau laikas yra viskas, ką galima nusipirkti – ne daugiau Europoje pagamintų elektromobilių." [1]
Komunistams pasitraukus iš Lietuvos, pražydo kapitalizmas. Kai kurios naujos įmonės gamino nekokybiškas prekes. Lietuviai jas vadino: „Pagaminta rūsyje“ (liet. tarmiškai: sklepo darbas). Taip pasaulis sutiks ir amerikietiškus elektromobilius, pagamintus, nežinant, kaip pritaikyti serijinei gamybai šiuolaikines technologijas, ir be apmokytų darbuotojų. Visas pasaulis perka kiniškus elektromobilius. Jūsų sušiktos subsidijos yra mažos, palyginti su tuo. Išvada: Kinija laimi, Vakarai atsilieka elektromobiliuose, ir jau nieko negalima padaryti.
1. Europe Learns Its Electric Cars Will Be Made in China. Sternberg, Joseph C. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 29 Sep 2023: A.17.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą