„Aplink mūsų elitą žlunga nauja moralinė tvarka, kuria šis sekuliaristinis elitas buvo užsiėmęs nuo Šaltojo karo pabaigos.
Per pastaruosius 30 metų judėjų ir krikščionių tikėjimo vertybės, kurios šimtmečius įkvėpė ir palaikė Vakarų civilizaciją ir kultūrą, buvo nuolat keičiamos moraline, kultūrine ir politine postmodernistinio pakilimo revoliucija. Tačiau prieštaravimai ir netikrumas, būdingi šiam tikėjimo tęsiniui, vis labiau išryškėja, o jo nesugebėjimas patenkinti žmonių poreikius jį diskredituoja liaudyje.
Šis naujas pastatas buvo pastatytas ant trijų pagrindinių ramsčių: pirma, pasaulinio įsipareigojimo etinis viršenybė nacionaliniams savanaudiškiems interesams ekonominiu ir geopolitiniu požiūriu, bet tiesiogiai ir iš esmės atmetant nacionalinių sienų moralę ir priimant atvirų durų imigraciją. Antra, beveik biblinis tikėjimas klimato katastrofa, kai esminis žmogaus energiją vartojantis nuodėmingumas gali būti ištaisytas, tik masiškai paaukojus ekonominę pažangą. Trečia, didmeninis kultūrinis savęs panaikinimas, kai tradicinės civilizacijos dorybės, vertybės ir istoriniai pasiekimai yra atmetami ir pakeičiami kultūrine hierarchija, kuri apverčia senus išankstinius nusistatymus ir įpareigoja baltųjų, vyrų heteroseksualų klasę pripažinti savo išnaudojimo istoriją ir paklusti visapusiškam socialiniui ir ekonominiui kompensavimui.
Šį rudenį Vakaruose, trijuose žemynuose, griūva kiekvienas iš šių trijų ramsčių,
Lampedūzoje, Italijos saloje, esančioje pusiaukelėje tarp Europos ir Afrikos, ir Eagle Pass, Teksase bei kitose matomose ir vis labiau nematomose sienose, skiriančiose globalią šiaurę nuo pietų, kritiškai išbandoma leistinos migracijos idėja ekonomiškai nelygiame pasaulyje, vedanti į susinaikinimą. Praėjusią savaitę Lampedūzą užtvindė dar vienas migrantų iš Afrikos antplūdis, didesnis, nei pačios salos gyventojų skaičius. Teksase antplūdis per sieną su Meksika tapo didžiuliu srautu.
Demografinis cunamis, kilęs iš pasaulio pietų, mažėjant šiaurės gyventojų skaičiui, yra ankstyvoje stadijoje, ir dauguma žmonių aiškiai mato, kas atsitinka, kai lyderiai primygtinai reikalauja laikytis moralės kodekso, kuris rodo, kad mūsų įsipareigojimai nepasiturintiems užsieniečiams yra tokie pat dideli, kaip ir mūsų pačių piliečiams. Ji neatlaikys dabar vykstančios politinės reakcijos tiek Europoje, tiek Amerikoje, kurią pamažu pradeda suvokti net JAV demokratai ir Briuselio eurokratai.
Antrasis ramstis – moralinis reikalavimas nusižeminti, kovojant su klimato kaita – taip pat krenta – įdomiausia vėl Europoje ir JK, kur tai jau seniai buvo oficiali sekuliarizmo kunigystės religija.
Praėjusią savaitę tariamai konservatyvi Didžiosios Britanijos vyriausybė žengė nedidelį, bet simboliškai svarbų žingsnį, kovodama su klimato apostaze, paskelbdama keletą protingų reguliavimo dekarbonizacijos įgaliojimų programos pakeitimų, pavyzdžiui, keleriems metams atidėti naujų benzinu varomų automobilių atsisakymą. Šį žingsnį paspartino didelės ir didėjančios šių priemonių sąnaudos paprastiems piliečiams ir iš tikrųjų – kol kas – formalaus atsitraukimo nuo ambicingo tikslo iki 2050 m. padaryti šalį „neutralią anglies dvideginio“ atžvilgiu. Tačiau aimana beveik visame elite buvo padrąsinantis ženklas, kad kunigystė žino, kad jos dienos suskaičiuotos.
Diskusijose dėl klimato kaitos Didžiojoje Britanijoje ir didžiojoje Europos dalyje jaučiamas siurrealizmas. Didžia dalimi technologinių naujovių dėka JK per pastaruosius 30 metų smarkiai sumažino anglies dvideginio išmetimą. Jos išmetamų teršalų kiekis vienam gyventojui dabar yra toks pat, koks buvo XIX amžiaus viduryje.
Didžiosios Britanijos vyriausybė rytoj galėtų įpareigoti panaikinti visas anglies dvideginio emisijas ir grįžti prie agrarinio pragyvenimo, o atsižvelgiant į didžiulį ir sparčiai didėjantį išmetamųjų teršalų kiekį iš Kinijos, Indijos ir kitų šalių, tai neturėtų nė menkiausio poveikio klimatui.
Šis moralinio imperatyvo kvailumo ir amoralumo suvokimas pamažu skverbiasi kitur Europoje. Kitos vyriausybės susiduria su pragaištingomis savo monomaniško anglies dioksido pašalinimo ir šiuolaikinės erezijos elementų pasekmėmis.
Trečiasis ramstis – kultūrinis savęs naikinimas – taip pat kliba.
Įdomiausias to įrodymas yra Australijoje vykstančios rinkimų diskusijos. Kairiųjų pažiūrų vyriausybė, trokštanti nustebinti pasaulį savo moraline bona fide, paragino reformuoti konstituciją, skirtą aborigenų gyventojų nuoskaudoms ištaisyti. Priemonės, pavadintos Parlamento balsu, sukurtų konstitucinį organą, su kuriuo Parlamentas turėtų konsultuotis visais teisėkūros ir kitais klausimais, susijusiais su čiabuvių tautomis.
Referendumas, kuriuo buvo tikimasi patvirtinti šį pakeitimą, įvyks kitą mėnesį, tačiau kampanija susilaukė aršios opozicijos. Naujausios apklausos rodo, kad australai didžiąja balsų dauguma atmes šį žingsnį.
Atrodo, kad jiems – kaip ir daugeliui iš mūsų likusiuose Vakaruose – nusibodo lyderių reikalavimas suskirstyti mus pagal rasę ir kitus požymius, o ne vienyti mūsų bendrą tautinę tapatybę.
Stulpai griūva. Kova tęsis. Mes nežinome, kas pakeis šią naują moralinę tvarką. Tačiau galime tikėtis bent jau atstatyti tradicines vertybes, kurios, kaip ironiška, per ekonominį ir kultūrinį praturtėjimą bei politinį ir pilietinį išsivadavimą leido Vakarams nuo pat pradžių įsitraukti į šią susideginimo orgiją“ [1].
1. Free Expression: The New Moral Order Is Already Crumbling. Baker, Gerard.
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 26 Sep 2023: A.15.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą