„Šių metų atostogų vakarėliuose prabangos bosai gali būti šykštesni, nei įprastai, vartodami šampaną. Pramonei tai nepraėjo geri šeši mėnesiai, nes gerai nusiteikę vartotojai iš Rytų ir Vakarų sušvelnino pastarųjų metų ekscesus. S&P Pasaulinės prabangos indeksas, rodantis pramonės rezultatus, nuo metų vidurio sumažėjo 9%.
Vis dėlto puošnumo tiekėjams nereikia visiškai atsisakyti linksmybių.
Pasaulinė asmeninių prabangos prekių, nuo rankinių iki aukštosios mados ir horologijos, rinka augo 4 proc. šiais metais, mano konsultacijų įmonė „Bain“.
Pastarieji du dešimtmečiai pramonei buvo puikūs. Pasauliniai pardavimai išaugo tris kartus iki beveik 400 mlrd. dolerių. Didžiausią naudą iš bumo gavo Europos įmonės. Pasak kitos konsultacinės įmonės Deloitte, jos sudaro apie du trečdalius prabangos prekių pardavimų ir devynis iš dešimties vertingiausių prabangos prekių ženklų pasaulyje, rinkos tyrimų įmonės „Kantar“ duomenimis. Bernardas Arnault iš LVMH, Europos prabangus galijotas, yra antras turtingiausias žmogus pasaulyje. Pramonė tebėra reta šviesi vieta Europai tuo metu, kai atrodo, kad žemynui gresia ekonominės ir technologinė reikšmės praradimas. Kodėl ji buvo tokia atspari užsienio konkurencijai?
Paveldas yra vienas iš paaiškinimų. Europos prabangos firmos valdo nuolatinį pasaulio susižavėjimą senuoju žemynu. Čia gyvena septynios iš dešimties labiausiai lankomų pasaulio šalių. Turistai plūsta į Europos istorinius miestus, norėdami pasigrožėti jo meno kūriniais, paragauti vietinių delikatesų ir gerti puikių vynų; turtingieji ir garsieji vasarą renkasi į prabangius vakarėlius Rivjeroje. Verslo istorikas Pierre'as Yvesas Donzé savo knygoje „Parduoti Europą pasauliui“ teigia, kad Europos prabanga išpopuliarėjo dėl „galingo idealizuoto gyvenimo būdo traukos, jungiančio eleganciją, tradicijas ir hedonizmą“.
1996 m. duodamas interviu „New York Times“ garsus amerikiečių dizaineris Tomas Fordas teigė, kad europiečiai, skirtingai nei jo tautiečiai, „vertina stilių“. Amerikos mados prekės ženklai sunkiai įsiveržė į išskirtiniausią pramonės galą. Net brangesni Amerikos prekių ženklai, tokie kaip Ralph Lauren, koncentruojasi į tai, ką viešai neatskleista informacija paniekinamai vadina „prieinama prabanga“. Azijoje namuose užauginti konkurentai daugiausia klestėjo tokiose kategorijose, kaip papuošalai (Kinijos Chow Tai Fook arba Indijos Titan) ir kosmetika (Japonijos Shiseido), kur vietiniai skoniai yra ryškesni.
Tuo tarpu Europa įsitvirtino kaip dizaino ir meistriškumo centras prabangos versle. Trys iš „didžiojo ketverto“ mados savaičių vyksta Europos sostinėse. Išimtis Niujorkas drąsiai bandė sukurti aukščiausios klasės mados talentų grupę, kurioje dizaino mokyklos konkuruotų su Milano ar Paryžiaus. Tačiau ji prarado geriausius dizainerius Europos sostinėms, kaip Europa prarado technikus Silicio slėniui. Kaip suprato ponas Fordas: „Jei aš kada nors norėjau tapti geru dizaineriu, turėjau palikti Ameriką“.
Sukibimas su kitais fašionistais nėra vienintelis privalumas, siūlomas Europoje. Žemynas yra nusėtas amatininkų dirbtuvėmis, kurios dešimtmečius tenkino griežtus prabangos pramonės standartus. „Hermès“ rankines, kurių kai kurios parduodamos už daugiau nei 10 000 dolerių, gamina patyrę meistrai, kurie vienam krepšiui gali skirti 20 ar daugiau valandų. Per dešimtmečius žemynas sukūrė specializuotas gamybos grupes – nuo laikrodžių gamybos Šveicarijos Juros lanke iki batų gamybos Italijos Veneto regione, kur technika perduodama iš kartos į kartą per specializuotas mokyklas ir geidžiamas pameistrystės vietas.
Europos prabangos čempionai taip pat nusipelno nuopelnų už tai, kad taiko strategijas, kurios sustiprino jų dominavimą pramonėje. Jie nuolat perka savo tiekėjų akcijas, kas suteikia jiems konkurencinį pranašumą dėl didesnės gamybos kontrolės, pažymi Thomai Serdari iš Niujorko universiteto Stern verslo mokyklos. Gegužę Chanel ir Brunello Cucinelli, du prabangūs namai, įsigijo bendrą 49 % Italijos kašmyro tiekėjo Cariaggi Lanificio akcijų. Vertikali pramonės integracija tęsėsi iki aligatorių fermų Luizianoje ir avių stočių Australijoje. Ji taip pat išsiplėtė į kitą pusę – į platinimą, kai prabangos įmonės vis dažniau renkasi pardavinėti tiesiogiai pirkėjams per savo prabangias parduotuves, o ne patikėti klientų patirtį kitiems.
Visa tai pareikalavo daug kapitalo, o tai padeda paaiškinti lygiagrečią horizontalios integracijos tendenciją pramonėje. LVMH dabar turi 75 prabangius prekių ženklus. Nors jie dažniausiai veikia autonomiškai, modelis suteikia masto ekonomiją tokiose srityse, kaip rinkodara ir biuro funkcijos. Tai taip pat suteikia grupei finansinės jėgos investuoti į geriausius pastatus. Liepos mėnesį LVMH nusipirko Eliziejaus laukuose esantį pastatą, kuriame yra pagrindinė Louis Vuitton parduotuvė. „Swatch“, kuriai priklauso laikrodžių prekės ženklai nuo „Blancpain“ iki „Omega“, taip pat kontroliuoja komponentų tiekėjų portfelį. Konglomerato modelis taip pat padeda privilioti geriausius talentus, nes dizaineriams ir amatininkams suteikia galimybę judėti tarp prekės ženklų, pažymi Stefania Saviolo iš Bocconi universiteto.
Žemynų dreifas
Entuziazmas dėl horizontalios integracijos tarp Europos prabangos firmų nebuvo visuotinis. 2010-ųjų pradžioje „Hermès“ atmušė LVMH bandymą perimti. Pačiai jai puikiai sekėsi – per pastaruosius penkerius metus jos akcijos daugiau, nei perpus, lenkė LVMH. Tačiau kiti nepriklausomi prabangos prekių ženklai sunkiai neatsiliko. „Deloitte“ duomenimis, tai ypač pasakytina apie Italijos įmones, kurios sudaro 23 % 100 didžiausių prabangos verslo įmonių, bet tik 8 % visų pardavimų. Daugelis iš jų yra kelių kartų šeimos verslai, kurie nesutiko suvienyti jėgas su senais konkurentais. Jei jie nori išlaikyti savo pozicijas pačiame prabangiausiame gale, jiems gali tekti nuryti savo pasididžiavimą." [1]
· · ·1. "Can anyone bar Europe do luxury?" The Economist, 20 Dec. 2023, p. NA.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą