Visada sankcijos sukelia atotranką tiems, kurie jas įveda: „Huawei“ prisitaikė prie JAV sankcijų, pernai pelnas daugiau nei padvigubėjo

 

"Kinijos technologijų milžinė „Huawei“ penktadienį pranešė pelną 2023-asiais daugiau nei padvigubinusi, akivaizdžiai nepaisiusi JAV paskelbtų sankcijų.

 

Šendžene įsikūrusi įmonė atsidūrė intensyvios Kinijos ir Jungtinių Valstijų priešpriešos centre, Vašingtonui perspėjus, kad jos įranga gali būti naudojama valstybiniam šnipinėjimui. Pati bendrovė šį kaltinimą griežtai neigia.

 

Nuo 2019 metų įsigaliojusios sankcijos atėmė iš „Huawei“ galimybę naudotis JAV gaminamais komponentais ir technologijomis bei privertė ją diversifikuoti pajamų šaltinius.

 

Pasak bendrovės pranešimo, pelnas išaugo nuo 35,6 mlrd. juanių (4,57 mlrd. Eur) 2022-aisiais iki 87 mlrd. juanių (11,16 mlrd. Eur) 2023-iaisiais. Tačiau smarkiai atsiliko nuo rekordinio 2021-aisiais siekusios sumos, tai yra 113,7 mlrd. juanių (14,59 mlrd. Eur).

 

Pardavimų pajamos 2023-aisiais didėjo 9,6% iki 704,2 mlrd. juanių (90,36 mlrd. Eur).

 

„Per pastaruosius kelerius metus daug išgyvenome. Tačiau susiduriant su iššūkiu po iššūkio pavyko augti“, – pareiškė dabartinis „Huawei“ vadovas Kenas Hu.

 

Pelno šuolis užfiksuotas praėjus metams po to, kai „Huawei“ rinkai pristatė naująjį savo išmanųjį telefoną „Mate 60 Pro“, varomą pažangaus lusto. Tai sukėlė diskusijas apie tai, ar JAV bandymai pažaboti Kinijos prieigą prie puslaidininkių technologijų buvo veiksmingi.

 

„Huawei“ išlieka pirmaujanti pasaulyje 5G – penktos kartos mobiliojo interneto – įrangos gamintoja ir dalyvauja infrastruktūros projektuose daugelyje šalių. Jungtinės Valstijos bandė įtikinti savo sąjungininkus uždrausti šią „Huawei“ produkciją, teigdamos, kad Pekinas galėtų panaudoti ją šnipinėjimui.

 

Europos Komisija praėjusių metų birželį nusprendė, kad Kinijos telekomunikacijų įrangos tiekėjai, įskaitant „Huawei“, kelia pavojų Europos Sąjungos saugumui.”

 

Last call to Lithuania: "Miele" withdraws from Germany, "Stihl" plans to do the same

 

Our exports mainly serve German businesses. Now the German industry is closing down mainly because of the increased cost of energy after the sanctions on Russia. Who can run away from Lithuania condemned to poverty - now is the time.

 

 

 

"Traditional brands are leaving Germany one by one. Stihl has spoken about its intentions to move production to Switzerland.

 

 

 

Miele, the traditional Westphalian manufacturer of kitchen appliances, announced its withdrawal first. The family of entrepreneurs announced last month that they will reduce production in Germany and instead expand in Poland, reports the news portal "Focus".

 

 

 

Another family company, which is synonymous with the art of mechanical engineering in this country, is thinking of leaving Germany. It's a Stihl. A global chainsaw manufacturer from Swabia has set its sights on Switzerland, where it plans to move production.

 

 

 

Why was Switzerland chosen, the country with the highest wages in Europe? Nikolas Stihl, the chairman of the board of the company, in an interview with the Tagesschau newspaper, points out that although Swiss workers earn more, production is cheaper there.

 

 

 

"In the medium term, the trade union IG Metall is demanding a 32-hour working week with the same pay. Such a reduction in working hours would once again significantly weaken the competitiveness of the entire German factory," he says.

 

 

 

In addition, the company is already producing saw chains for the global market in Switzerland.

 

 

 

"If the decision is made in favor of this location, in the future the entire set of chain saws could be manufactured in Switzerland," says the chairman of the company's board.

 

 

 

Stihl is a German legend. It will soon be 100 years old and is still fully owned by the founding family. About 20,500 employees worldwide generate about 5.5 billion. EUR turnover, of which 90% is no longer in Germany. In order to remain among the leaders, the company recently invested over 400 million Eur. Next to the gasoline chainsaw, a quieter electric model appeared.

 

 

 

N. Stihl, the chairman of the board of the company, stated in an interview with the newspaper "Handelsblatt" a few months ago that, in his opinion, Germany is no longer a competitive industrial location.

 

 

 

"Investments that used to go to Germany are now increasingly going to Eastern Europe, the USA or Asia," he says."

 

Paskutinis skambutis Lietuvai: „Miele“ traukiasi iš Vokietijos, tą patį planuoja daryti ir „Stihl“

 Mūsų eksportas iš esmės aptarnauja Vokietijos verslus. Dabar Vokietijos pramonė užsidaro pagrindinai dėl po sankcijų Rusijai pabrangusios energijos. Kas gali bėgti iš, skurdui pasmerktos, Lietuvos - dabar yra pats laikas.

 

 

"Vienas po kito iš Vokietijos pasitraukia tradiciniai prekių ženklai. „Stihl“ prabilo apie ketinimus gamybą perkelti į Šveicariją.

 

Pirmiausia apie pasitraukimą paskelbė „Miele“, tradicinė Vestfalijos virtuvės prietaisų gamintoja. Verslininkų šeima praėjusį mėnesį paskelbė, kad mažins gamybą Vokietijoje ir vietoj jos plėsis Lenkijoje, rašo naujienų portalas „Focus“.

 

Pasitraukti iš Vokietijos galvoja ir kita šeimos įmonė, kuri šioje šalyje yra mechaninės inžinerijos meno sinonimas. Tai „Stihl“. Pasaulinė grandininių pjūklų gamintoja iš Švabijos nusitaikė į Šveicariją, kur ketina perkelti gamybą.

 

Kodėl pasirinkta Šveicarija – šalis, kurioje darbo užmokestis didžiausias vietoje Europoje? Nikolas Stihlis, įmonės valdybos pirmininkas, duodamas interviu laikraščiui „Tagesschau“, nurodo, jog nors Šveicarijos darbuotojai uždirba daugiau, gamyba ten pigesnė.

 

„Vidutinės trukmės laikotarpiu profesinė sąjunga „IG Metall“ reikalauja 32 valandų darbo savaitės paliekant tą patį darbo užmokestį. Toks darbo valandų sutrumpinimas dar kartą gerokai susilpnintų visos Vokietijos gamyklos konkurencingumą“, – sako jis.

 

Be to, Šveicarijoje įmonė jau dabar gamina pjūklų grandines pasaulinei rinkai.

 

„Jei sprendimas bus priimtas šios vietos naudai, ateityje visas grandininių pjūklų komplektas galėtų būti gaminamas Šveicarijoje“, – sako įmonės valdybos pirmininkas.

 

„Stihl“ yra Vokietijos legenda. Netrukus jai sukaks 100 metų ir ji vis dar visiškai priklauso įkūrėjų šeimai. Apie 20.500 darbuotojų visame pasaulyje generuoja apie 5,5 mlrd. Eur apyvartą, iš kurios 90% – nebe Vokietijoje. Įmonė, norėdama išlikti tarp lyderių, pastaruoju metu investavo per 400 mln. Eur. Šalia benzininio grandininio pjūklo atsirado tylesnis elektrinis modelis.

 

N. Stihlis, įmonės valdybos pirmininkas, jau prieš keletą mėnesių interviu laikraščiui "Handelsblatt" pareiškė, kad, jo nuomone, Vokietija nebėra konkurencinga pramonės vieta.

 

„Investicijos, kurios anksčiau plaukė į Vokietiją, dabar vis dažniau keliauja į Rytų Europą, JAV ar Aziją", – sako jis.”

 

Pykčio perpildyti, ūkininkai pertvarko Europą

  „Žvelgdamas iš savo 265 akrų ūkio į tolumoje besidriekiančius Juros kalnus, Jeanas-Michelis Sibelle papasakojo apie sudėtingas dirvožemio, klimato ir veisimosi paslaptis, kurios padarė jo viščiukus – mėlynos pėdos, baltos plunksnos, raudonos spalvos šukos, Prancūzijos spalvos – naminių paukščių pažiba.

 

     „Poulet de Bresse“ nėra įprasta vištiena. Ji buvo pripažinta 1957 m. su kilmės nuoroda, panašia į tą, kuri suteikta didžiajam Bordo. Paskutinėmis sėslumo savaitėmis nuo pievinių vabzdžių ir kirmėlių raciono pereidamas prie kukurūzų miltų ir pieno košės, šis gerbiamas Galų paukštis įgauna nepakartojamą raumenų sultingumą. „Košė prideda šiek tiek riebalų ir suminkština laukuose susiformavusius raumenis, kad minkštimas būtų drėgnas ir švelnus“, – su akivaizdžiu pasitenkinimu paaiškino J. Sibelle.

 

     Tačiau jei šis ūkininkas atrodė aistringas savo vištoms, jį taip pat vargina atšiauri realybė. 59 metų ponas Sibelle baigtas.

 

     Suspaustas Europos Sąjungos ir nacionalinių aplinkosaugos taisyklių, susiduriantis su didėjančiomis sąnaudomis ir nereguliuojama konkurencija, jis nemato prasmės dirbti 70 valandų per savaitę.

 

     Jis su žmona Marija ketina parduoti ūkį, kuris šeimai priklausė daugiau, nei šimtmetį. Nė vienas iš jų trijų vaikų nenori perimti; jie prisijungė prie nuolatinės emigracijos, dėl kurios per pastarąjį šimtmetį žemės ūkiu užsiimančių Prancūzijos gyventojų dalis nuolat mažėjo iki maždaug 2 proc.

 

     „Esame uždusę nuo normų tiek, kad nebegalime tęsti“, – sakė J. Sibelle.

 

     Europos ūkyje kilo maištas. Nepasitenkinimas, dėl kurio ūkininkai pasitraukia ir demonstruoja, grasina padaryti daugiau, nei pakeisti tai, kaip Europa gamina maistą. Supykę ūkininkai griauna klimato tikslus. Jie keičia politiką prieš birželį vyksiančius Europos Parlamento rinkimus. Jie kratosi Europos vienybės prieš Rusiją, nes jai taikomos sankcijos didina jų išlaidas.

 

     „Pasaulio pabaiga, palyginti su mėnesio pabaiga“, – interviu sakė didžiausios Prancūzijos ūkininkų sąjungos FNSEA vadovas Arnaud Rousseau. „Nėra prasmės kalbėti apie ūkio praktiką, kuri padeda tausoti aplinką, jei ūkininkai negali užsidirbti pragyvenimui. Ekologija be ekonomikos neturi prasmės."

 

     Sumaištis sustiprino kraštutinę dešinę, kuri klesti iš tų skundų, ir sukrėtė Europos sistemą, priverstą daryti nuolaidų. Pastarosiomis savaitėmis ūkininkai blokavo greitkelius ir leidosi į Europos sostinių gatves, o tai trukdo, nors ir nevienodai, prieš tai, ką jie vadina „egzistenciniais iššūkiais“.

 

     Tvarte, kuriame pilna jo auginamų ančių, Jeanas-Christophe'as Paquelet sakė: „Taip, aš prisijungiau prie protestų, nes esame paskendę taisyklėse. Mano ančių gyvenimas trumpas, bet bent jau jos nesijaudina."

 

     Ūkininkai nurodo tokius iššūkius kaip E.U. reikalavimai sumažinti pesticidų ir trąšų naudojimą, dabar iš dalies panaikintų dėl protestų. Europos sprendimas atverti duris pigesniems ukrainietiškiems grūdams ir paukštienai, parodydamas solidarumą, padidino konkurencijos problemų bloke, kuriame darbo sąnaudos ir taip labai skyrėsi. Tuo pačiu metu E.U. daugeliu atvejų sumažino subsidijas ūkininkams, ypač jei jie nepereina prie ekologiškesnių metodų.

 

     Vokiečių ūkininkai atakavo žaliųjų partijos renginius. Šį mėnesį greitkelyje netoli Berlyno jie išbarstė mėšlo dėmę, dėl kurios susidūrė keli automobiliai, sunkiai sužeisti penki žmonės. Ispanijos ūkininkai sunaikino Maroko produkciją, užaugintą pigesne darbo jėga. Lenkijos ūkininkai piktinasi, jų nuomone, nesąžininga Ukrainos konkurencija.

 

     Prancūzų ūkininkai, kurie išliejo savo įniršį prieš prezidentą Emmanuelį Macroną per pastarąjį vizitą Paryžiaus žemės ūkio mugėje, kur politikai, norėdami įrodyti savo autentiškumą, nuolat glosto jaučių nugaras, sako, kad vargu ar gali iškasti griovį, apkarpyti gyvatvorę ar priimti veršelio gimdymą, nesusidurdami su norminių reikalavimų labirintu.

 

     Tarp jų yra 50 metų Fabrice'as Monnery, kuriam priklauso 430 arų javų ūkis. Pasak jo, jo elektrifikuoto drėkinimo išlaidos 2023 m. išaugo daugiau, nei dvigubai, o trąšų išlaidos patrigubėjo, nes sankcijos Rusijai padidino energijos kainas.

 

     „Sankcijų pradžioje, 2022 m., mūsų ekonomikos ministras pasakė, kad ketiname ekonomiškai sunaikinti Rusiją“, – sakė jis. „Na, tai sankcijos Rusijai mus naikina“.

 

     Pasak jo, ūkiai yra mitologizuoti, bet nesuprantami. Prancūzijos siela yra jos „teroir“, dirvožemis, kurio unikalių savybių per šimtmečius išmoko ją dirbantys žmonės, tačiau žmonės, gyvenantys toje šventoje žemėje, jaučiasi apleisti. Ūkininkų amžiaus vidurkis viršija 50 metų, daugelis neranda įpėdinio.

 

     Dažnai romantizuotas prancūziško ūkio vaizdas – auštant melžiamos karvės, kai virš banguotų ganyklų kyla rūkas – nutolsta nuo realybės.

 

     Pro P. Monnery biuro langą buvo galima pamatyti, kaip Bugey atominė elektrinė skleidžia garus į mėlyną dangų. Miesto plėtros ir pramoninės zonos kėsinasi į labai mechanizuotus ūkius, besiribojančius su apleistais kaimais,  kur mažas parduotuves sutriuškino prekybos centrai, siūlantys pigesnę importinę mėsą ir produkciją.

 

     „Šiai šaliai vadovaujančių elitinių mokyklų absolventai neįsivaizduoja apie ūkinį gyvenimą ir net neįsivaizduoja, kaip atrodo dienos darbas“, – sakė J. Monnery. „Jie sėdi ten, mūsų karališkosios šeimos įpėdiniai, tarp jų – Macronas."

 

     „Baudžianti ekologija“

 

     Viso žemyno kraštutinių dešiniųjų partijos užklupo tokį pyktį likus trims mėnesiams iki Europos Parlamento rinkimų. Jie vaizduoja tai kaip dar vieną arogantiško elito ir žmonių, miesto globalistų ir įsišaknijusių ūkininkų konfrontacijos iliustraciją.

 

     Jų žinutė yra ta, kad kaimas yra nacionalinių tradicijų saugotojas, puolamas modernybės, politinio korektiškumo ir imigracijos, bei aplinkos taisyklių, kurios, jų nuomone, prieštarauja sveikam protui. Tokios žinutės atsiliepia rinkėjams, kurie jaučiasi pamiršti.

 

     Prancūzijos prieš imigrantus nukreiptos Nacionalinio sambūrio partijos lyderė Marine Le Pen teigia, kad tikra tremtis „nėra būti ištremtam iš savo šalies, o gyventi joje ir jos nebeatpažinti“. Jos jaunasis leitenantas, charizmatiškasis Jordanas Bardella (28), vadovaujantis partijos rinkimų kampanijai, skersai išvažinėjantis kaimo vietoves, kalba apie „baudžiamąją ekologiją“.

 

     P. Bardella dažnai randa imlią publiką. Vincentas Chatellier, Prancūzijos nacionalinio žemės ūkio, maisto ir aplinkos instituto ekonomistas, teigė, kad beveik 18 procentų Prancūzijos ūkininkų gyvena žemiau oficialios skurdo ribos, o 25 procentai susiduria su sunkumais.

 

     Nacionaliniame mitinge ES „Žaliasis susitarimas“ ir „Strategija nuo ūkio iki stalo“, kuriais siekiama perpus sumažinti cheminių pesticidų naudojimą ir 20 proc. sumažinti trąšų naudojimą iki 2030 m., pristatomi, kaip dalis plano sukurti iki 2050 m. menkai užmaskuotą išpuolį prieš Prancūzijos ekonomiką. Vasario mėnesį, spaudžiama ūkininkų protestų, E.U. pripažino, kad jos pastangos tapo prieštaringos, panaikinant įstatymo projektą dėl antipesticidų.

 

     Neseniai dienraščio „Le Monde“ atlikta apklausa suteikė M. Le Pen Nacionaliniam sambūriui 31 procentą Prancūzijos rinkimų į Europos Parlamentą balsų, gerokai aplenkiant E. Macrono Renesanso partiją su 18 procentų. Ūkininkai gal ir neduoda daug balsų tiesiogiai, bet jie yra populiarūs, netgi gerbiami asmenys Prancūzijoje, o jų nepasitenkinimas registruojamas plačiu rinkėjų spektru.

 

     Vokietijoje neonacių partijos Die Heimat (Tėvynė) narys Stefanas Hartungas sausio mėnesį kreipėsi į ūkininkų protestą ir pasmerkė Briuselio ir Berlyno politikus, kurie kontroliuoja žmones, „primesdami tokius dalykus, kaip klimato ideologija, lyčių beprotybė ir visos tos nesąmonės“. Vokiečių ūkininkų demonstracijos anksčiau nebuvo tokios žiaurios, kaip pastarosios.

 

     „Tai karas tarp žaliųjų ir ūkininkų“, – sakė rašytojas ir politikos apžvalgininkas Prancūzijoje Pascalis Bruckneris. „Tu nekandi rankos, kuri tave maitina“.

 

     Cyrielle Chatelain, Prancūzijos įstatymų leidėja, atstovaujanti kalnuotam Izero regionui ir vadovaujanti aplinkosaugininkų partijų grupei Parlamente, sakė, kad neteisinga teigti, kad „visi ūkininkai pyksta ant žaliųjų“.

 

     „Jus pykdo ne žaliojo perėjimo idėja, – sakė ji viename interviu, – o tai, kaip tai taikoma."

 

     Pvz., Žaliajame susitarime numatyta, kad gyvatvorės, kuriose auga lizdus paukščiai, negali būti pjaustomos nuo kovo 15 d. iki rugpjūčio pabaigos. Tačiau Isère mieste, anot M. Chatelain, kovo 15 d. nė vienas paukštis neperės gyvatvorėje, nes gyvatvorė vis dar užšalusi.

 

     63 metų Thierry Thenozas, kiaulių augintojas Lescheroux mieste Pietryčių Prancūzijoje, pasakojo, kad savo 700 akrų ūkyje atsodino mylių gyvatvores. „Bet jei noriu nupjauti 25 pėdų spragą gyvatvorėje vartams ir takeliui, turiu derėtis su reguliavimo institucijomis."

 

     P.Thenozas, seniai investavęs į metano įrenginį, skirtą perdirbti kiaulių mėšlą, kaip trąšą, kad jo ūkis išsilaikytų, taip pat nusprendė išeiti į pensiją ir parduoti savo ūkio akcijas. Jo trys vaikai, pasak jo, tiesiog nesidomėjo.

 

     Kampinis akmuo kliba

 

     Daugiau, nei šešis dešimtmečius vienijančios Europos kertinis akmuo buvo jos bendra žemės ūkio politika, žinoma kaip C.A.P. Kaip ir Jungtinėse Valstijose, kur vyriausybė kasmet išleidžia milijardus ūkių subsidijoms, daugiausia daug didesniems ūkiams, nei Vakarų Europoje, gyvybingas žemės ūkio sektorius laikomas pagrindiniu strateginiu interesu.

 

     Europos politika išlaikė maisto gausą, nustatė tam tikras kainas ir padėjo užtikrinti, kad Prancūzija ir Europos Sąjunga turėtų didelį prekybos žemės ūkio ir maisto produktais perteklių, net jei ji buvo tiriama dėl korupcijos ir palankumo turtingiesiems. Daugiausiai naudos gauna dideli ūkiai.

 

     Prancūzijos ūkininkai, kurie vadovavo pastarųjų mėnesių protestams dėl, jų manymu, nesąžiningos konkurencijos iš mažiau reguliuojamų šalių, patys gavo didžiulę naudą iš ES subsidijų ir atviros pasaulinės rinkos.

 

     Prancūzija iš Briuselio gavo daugiau metinės finansinės paramos jos ūkininkams, nei bet kuri kita šalis – 2022 m. daugiau nei 10 mlrd. eurų. Prancūzijos žemės ūkio ir maisto sektorius 2022 m. turėjo 3,8 milijardo dolerių perteklių Kinijoje ir dar didesnį su Jungtinėmis Valstijomis.

 

     Tačiau Europos žemės ūkio politika yra prisotinta problemų, kurios prisidėjo prie ūkių sukilimo. Besiplečiantis E.U. įvedė didesnę vidinę konkurenciją. Pigios vištos, auginamos daug mažesnėmis darbo sąnaudomis Lenkijoje, užtvindė Prancūzijos rinką. Tokių problemų gausu, dabar 27 narius turinčiame, bloke.

 

     Importas be muitų iš Ukrainos, kur darbo jėga dar pigesnė, davė blaivią supratimą apie tai, ką Ukrainos narystė ES reikštų. (Šį mėnesį ES įvedė apribojimus tam tikram importui iš Ukrainos, įskaitant vištieną ir cukrų.)

 

     C.A.P. sukūrė „nesveiką priklausomybę“, sakė J. Chatellier. Ūkininkai dėl didžiosios pajamų dalies pasikliauja politikais ir valdininkais, o ne vartotojais, ir jaučiasi pažeidžiami. P. Monnery sakė, kad pernai E.U. gavo apie 38 tūkst. dolerių pagalbos, tai suma, kuri pastaraisiais metais nuolat mažėjo.

 

     Pinigai vis dažniau siejami su daugybe taisyklių, kad viskas būtų naudinga aplinkai. Naujas E.U. reikalavimas, kad ūkininkai paliktų 4 procentus nedirbamos žemės, kad padėtų „atgaivinti“ žemyną, sukėlė ypatingą įniršį – ir buvo atidėtas metams.

 

     Vyriausybės stengiasi suvaldyti žalą. Be kai kurių aplinkosaugos taisyklių atidėjimo, Prancūzija atšaukė dyzelinio kuro, skirto žemės ūkio transporto priemonėms, mokesčio padidinimą. Ji pasisuko prieš laisvąją prekybą, siekdama blokuoti susitarimą su Mercosur – Pietų Amerikos bloku, kurį ūkininkai kaltina nesąžininga konkurencija.

 

     Kyla klausimas, kiek tokios nuolaidos padarys aplinką geresne, ir ar tai kosmetiniai pokyčiai toje, kuri plačiai vertinama kaip neveikianti, pasenusi Europos žemės ūkio sistema.

 

     Sunkus kelias priekyje

 

     Méryl Cruz Mermy ir jos vyras Benoît Merlo, kuris baigė žemės ūkio inžinerijos studijas prestižinėje Liono mokykloje, pajudėjo priešinga kryptimi, nei dauguma jaunuolių.

 

     Per pastaruosius penkerius metus rytų Prancūzijoje jie pastatė 700 arų ekologinį ūkį, kuriame augina kviečius, rugius, lęšius, linus, saulėgrąžas ir kitas kultūras, taip pat augina galvijus. Pirkdami ir nuomodamiesi žemę, jie skolinosi.

 

     Jie sakė, kad jei jų kelias veda į ūkininkavimo ateitį, jis turi būti palengvintas.

 

     35 metų P. Merlo mato „civilizacijos krizę“ kaime, kur automatizavimas reiškia mažiau darbuotojų, darbas per sunkus, kad pritrauktų daugumą jaunų žmonių, o kreditą investicijoms gauti sunku.

 

     Prie vieno protesto jis prisijungė iš didelio nusivylimo. „Mes neskaičiuojame valandų, kurias dirbame, ir šis darbas nėra gerbiamas už tikrąją vertę“, - sakė jis.

 

     Jie yra įsipareigoję aplinkosaugininkai, tačiau ekologiško maisto sektoriaus, Prancūzijoje vadinamo „bio“ sektoriuje, krizė padidino jų sunkumus. „Bio“ klestėjo kelerius metus, tačiau sunkiai besiverčiantys vartotojai dabar atsisako aukštesnių kainų. Keli dideli prekybos centrai atsisakė ekologiško maisto.

 

     „Būtinos naujos ekologiškesnės, planetos normos“, – sakė 36 metų ponia Cruz Mermy, – "bet taip pat teisingos kainos ir konkurencija."

 

     Paklausiau, ar jie gali atsisakyti ūkio gyvenimo. „Turime du vaikus 3 ir 7 metų amžiaus, todėl turime būti optimistiški“, – sakė ji. „Norime, kad šis ūkis jiems būtų inkaras. Žiūri į ateitį – klimato kaitą, karą, ribotą energiją – ir tai kelia grėsmę, bet mes einame žingsnis po žingsnio."

 

     Daugiau nei šimtmetį taip darė Jean-Michel ir Maria Sibelle šeima, auginanti legendinius naminius paukščius. Dabar su rezignacijos jausmu jie priėjo to kelio galą.

 

     "Aš neturiu fizinės jėgos, kurią turėjau kažkada", - sakė J. Sibelle. „Tai irgi gamta“.

 

     „Žinote, aš visada norėjau būti ūkininku ir man pasisekė tai padaryti“, – pridūrė jis. „Nebūčiau ėjęs į gamyklą dirbti 35 valandas per savaitę, net jei dirbčiau dvigubai daugiau su vištiena.

 

     Jis nusivedė mane į savo „prizų kambarį“ – pašiūrę, užpildytą sidabriniais puodeliais ir trofėjais, prezidentų atsiųstais Sevres porcelianais, įrėmintais pagyrimais ir kitais pagerbimais jo mėlynai baltų ir raudonų Bresės viščiukų didybei, tam tikros Prancūzijos simboliais, kurie išlieka, bet tik vos vos.“ [1]

 

Palaukite, kol Europos pramonė supras, kad ji nebėra konkurencinga dėl didelių energijos kainų po sankcijų Rusijai. Europos elitas ir Bidenas patenka į karštą vandenį, kaistantį lėtai, kaip garsiosios kvailos varlės, kurios taip išvirė.

 

1. Angry Farmers Are Reshaping Europe. Cohen, Roger; Prickett, Ivor.  New York Times (Online)New York Times Company. Mar 31, 2024.