“Spėju, apie leftizmą jau esate girdėję nemažai – ypač iš
Remigijaus Žemaitaičio ir panašių veikėjų. Turbūt jau žinote, koks tai neva
didelis blogis ir kaip dėl jo esą degraduoja valstybės. Tačiau ar žinojote, kad
Lietuvos politikoje – bent jau toje jos dalyje, kuri šiandien yra Seime –
leftizmo iki šiol nėra ir gal niekada nebuvo? Todėl gal jus nustebins
pagrindinė šio straipsnio tezė: aš sutinku su R. Žemaitaičiu. Leftizmas iš
tiesų yra didžiausia Lietuvos problema – tik ne dėl to, kad jis egzistuoja, o
dėl to, kad jo Lietuvoje nėra.
Lietuvos politinėje kairėje nuo pat nepriklausomybės žioji
vakuumas. Kartais, prieš rinkimus, jis trumpai užpildomas socialdemokratų
programiniais rašiniais ir priešrinkiminėmis kalbomis – mat norisi vis dėlto
susikurti bent kokį ideologinį veidą, daugiau nei tik buvusios komunistų
nomenklatūros sambūrį. Tačiau vos tik patekę į valdžią jie kaskart įrodo, kad
visos tos kaukės buvo skirtos tik rinkimų kampanijai. Socialdemokratai
Lietuvoje beveik visada įgyvendina tą pačią dešiniųjų programą – tiek
ekonominę, tiek kultūrinę, tik ją dar pakvėpina populistiniais pelėsiais,
pavadintais „vsio zakonno“.
Realios kairės Seime taip ir neatsirado. O gyventi be jos –
tai tas pats, kas važiuoti automobiliu, kurio vairas sukasi tik į dešinę. Arba
statyti namą, kurio visos atramos stovi vienoje pusėje. Arba bandyti gyventi
turint tik dešinę ranką ir dešinę koją, na, retkarčiais dar kiek atsiremiant į
vadinamąjį centrą. Suprantama, kad taip nei patogu, nei sveika, nei ilgainiui
stabilu.
Todėl kairioji politinė mąstysena – vadinkime ją leftizmu –
Lietuvai yra būtina. Tačiau kadangi jos čia taip ilgai nebuvo, pirmiausia
turbūt verta paaiškinti paprastą dalyką: kas gi iš tikrųjų yra tas leftizmas?
Kas yra leftizmas?
Leftizmas – neformalus į lietuvių kalbą iš anglų kalbos
atėjęs skolinys, žodžio leftism atitikmuo. Taip apibūdinama politinė
ideologija, kuriai būdingos kairiosios pažiūros ir parama socialinės lygybės
idėjoms. Leftistu vadinamas asmuo, palaikantis šią kryptį. Dažniausiai kairioji
politika siejama su socialiniu teisingumu – principu, pagal kurį siekiama kurti
bendruomenišką visuomenę, užtikrinant ypatingą apsaugą silpniausiems ir
marginalizuotiems jos nariams.
Kairioji darbotvarkė paprastai apima:
Ekonomines
priemones: progresinius mokesčius, stiprias socialines garantijas (prieinamą
mokslą, sveikatos priežiūrą, nedarbingumo išmokas, orias pensijas) bei aktyvų
darbuotojų teisių gynimą.
Žmogaus teises:
paramą mažumoms, įskaitant LGBTQ+ bendruomenę, bei aktyvią kovą prieš seksizmą,
rasizmą ir kitas diskriminacijos formas.
Aplinkosaugą:
pastangas spręsti klimato krizę ir griežtinti taršos kontrolę.
Suprantama, gali būti, kad jums vienas ar kitas dalykas
šiame sąraše nepatiktų. Tačiau turbūt sunku paneigti, kad visos šios idėjos yra
sukurtos tam, kad kuo daugiau žmonių šalyje jaustųsi geriau. Ši politika skirta
ne siaurų interesų grupių gyvenimams gerinti – tokių, kurie ateina su didelėmis
kišenėmis (pvz., Liberalų sąjūdžio, Darbo partijos atvejis), – o paprastiems
žmonėms, kurie uždirba vidutinišką atlyginimą arba dėl vienokių ar kitokių
priežasčių negali realizuoti savo viso potencialo visuomenėje, arba yra
situacijoje, kai jiems reikia mūsų pagalbos.
Todėl pagrindinis klausimas: kodėl politika ir pasiūlymai,
tiesiogiai susiję su didžiosios dalies šalies gyventojų gerove, Lietuvoje yra
tokie nepaklausūs, kad šį tūkstantmetį Seime jų beveik neteko matyti? Atsakymas
į šį klausimą padėtų geriau suprasti lietuvių nusivylimą politikais, kuris
atsispindi tuo, kad pasitikėjimas Seimu ar politinėmis partijomis neviršija
penktadalio Lietuvos gyventojų.
Kur dingo kairė Lietuvoje?
Žvelgiant į šiandienos politinį lauką, galbūt ironiška, kad
jame iš tikrųjų nėra kairės. Lietuvos kairieji aktyvistai dar 1896 m. gegužės 1
d. Vilniuje, tuometinės Rusijos imperijos sudėtyje, įkūrė pirmąją lietuvių
politinę partiją – Lietuviškąją socialdemokratų partiją (vėliau – LSDP). Ji
aktyviai kovojo už tautos teises, prisidėjo prie 1905 m. revoliucijos, Didžiojo
Vilniaus Seimo ir galiausiai – prie nepriklausomos Lietuvos kūrimosi bei
demokratinio valdymo. Ši veikla tęsėsi iki pat 1926 m. gruodžio 17 d.
perversmo, kai Antanas Smetona įvedė autoritarinį režimą.
Sovietmečiu uždrausta partija atgijo 1989 m., tačiau tikrąjį
žlugimą kairė ir LSDP patyrė 2001 m. sausį. Tuomet ji susijungė su Algirdo
Brazausko vadovaujama LDDP – buvusių komunistų struktūra, turėjusia gerokai
daugiau narių, lėšų ir valdžios svertų. Nors po susijungimo partija pasiliko
istorinį LSDP pavadinimą, daugelis iki šiol ironizuoja: senoji
socialdemokratija teišliko tik iškaboje, o viduje įsitvirtino pokomunistinė
realybė su visu jos praeities bagažu ir „užmaskuotu“ paveldu.
Šis nomenklatūrinis paveldas ne tik išsaugotas, bet ir
sėkmingai integruotas į naujosios kartos politikų darbotvarkes. Tai
akivaizdžiai liudija sisteminės G. Palucko, I. Ruginienės, M. Sinkevičiaus bei
kitų partijos lyderių istorijos, susijusios su politine korupcija bei viešųjų
ir privačių interesų konfliktais, kurie vis dažniau iškyla į viešumą,
apnuogindami tikrąją partijos kultūrą ir idėjinį pagrindą.
Verta paminėti, jog būta bandymų sukurti alternatyvų
kairiųjų politinį judėjimą. Dar 2007 m. aktyvistai subūrė „Naujosios kairės 95“
(NK95) judėjimą, kuris kurį laiką vienijo kairiųjų pažiūrų entuziastus.
Ambicingesnio proveržio tikėtasi 2024 m., kai buvo paskelbta, kad įkurta nauja
politinė partija – „Kairiųjų aljansas – KArtu“.
Vis dėlto šis paskelbimas buvo priešlaikinis ir ambicijos
liko neįgyvendintos: iniciatoriams nepavyko surinkti įstatymų reikalaujamų 2000
steigėjų parašų. Dėl vidinių prieštaravimų 2025 m. pabaigoje „KArtu“ oficialiai
atsisakė planų tapti partija ir paskelbė liekanti visuomeniniu judėjimu. Galima
sakyti, kad ši politinės kairės alternatyva mirė dar negimusi.
Kairiųjų partijų kontekstas Rytų Europoje
Svarbu paminėti, kad kairiosioms partijoms ir judėjimams
Vidurio bei Rytų Europoje tenka itin sudėtingas kelias. Viena esminių
asociacijų rinkėjo sąmonėje išlieka sąsaja su buvusia represine ir
kolaborantiška Komunistų partija. Šiuo emociniu krūviu meistriškai naudojasi
dešiniosios bei centro politinės jėgos.
Lietuvoje bene paprasčiausias būdas diskredituoti bet kokią
kairiąją idėją ar pasiūlymą – pavadinti tai „sovietmečio grąžinimu“ arba „darbu
Kremliui“. Ši neigiama asociacija rinkėjo galvoje aktyvuojasi akimirksniu.
Paradoksalu, tačiau kur kas sunkiau prigyja suvokimas, jog kitame Baltijos
jūros krante esančios Skandinavijos valstybės didžiąją XX ir XXI a. dalį buvo
valdomos būtent kairiųjų. Būtent ši politinė ideologija iš esmės suformavo
valstybes, kurios pasaulyje šiandien pagal visus svarbiausius gyvenimo kokybės
indikatorius pirmauja pasaulyje.
Išties ironiška, kad nors mūsų artimiausios kaimynės pasiekė
geriausių rezultatų pasaulyje, Lietuvos politiniame diskurse dominuoja JAV,
Airijos ar Jungtinės Karalystės pavyzdžiai. Nors šios šalys yra nominaliai
turtingos, jos toli gražu nepirmauja ten, kur matuojama eilinio žmogaus
gyvenimo kokybė: sveikatos apsaugos prieinamumo, švietimo lygio, viešojo
saugumo ar aplinkosaugos srityse.
Jei gebėtume objektyviai įvertinti šiuos artimus pavyzdžius
bei kairiųjų siūlomas reformas ir pagaliau nuslopintume „čia sovietizmas“
refleksus, pamatytume visai kitokią realybę. Ką gi iš tikrųjų ten rastume?
Kairės pasiūlymai
Suprantama, kad visų pasiūlymų čia aptarti negalėsime.
Tačiau bent keletą iš jų norėtųsi paminėti.
Vienas jų – vietoj „privačios prabangos“ kurti „viešąją
gausą“. Tai reiškia, kad užuot kiekvienam atskirai siekus kaupti vis daugiau
turto ir vartoti kuo daugiau, valstybė investuotų į viešąją prabangą:
aukščiausios kokybės parkus, nemokamus baseinus, bibliotekas, puikų ir nemokamą
viešąjį transportą bei kultūros erdves. Tai reikalinga tam, kad net ir
vidutines pajamas gaunantis žmogus galėtų jaustis gyvenantis prabangiai – dėl
visiems prieinamos, aukštos kokybės bendros infrastruktūros.
Kitas esminis kairės siūlymas yra nukreiptas į ekonominę
demokratiją ir bendruomeninio turto kūrimą. Siūloma, kad vietos valdžia
viešuosius pirkimus vykdytų teikdama prioritetą vietos kooperatyvams bei
smulkiajam verslui, o ne tarptautinėms korporacijoms – taip kapitalas liktų ir
cirkuliuotų pačioje bendruomenėje. Kartu siekiama iš esmės didinti darbuotojų
įtaką: jiems turėtų būti suteikta ne tik sprendimo galia įmonių valdybose, bet
ir galimybė tapti įmonių bendrasavininkiais. Šis principas, žinomas kaip
Prestono modelis, transformuoja darbuotoją iš paprasto samdinio į aktyvų
ekonomikos dalyvį.
Taip pat siūloma atsisakyti aklo, planetą naikinančio
bendrojo vidaus produkto augimo siekio. Ekonomika privalo veikti balanso
principu: užtikrinti socialinį pagrindą, kad niekam netrūktų bazinių išteklių,
bet kartu neperžengti ekologinių lubų, saugant gamtinę aplinką. Ši ekologinė
ekonomika remiasi Kate Raworth „Spurgos ekonomikos“ modeliu (angl. Doughnut
Economics).
Ne mažiau svarbi yra turtinių mokesčių reforma. Siūloma
mokesčių naštą mažinti vartojimui ir pajamoms, kas dažnai dar labiau nuskurdina
mažiausiai uždirbančiuosius, ir dėmesį nukreipti į tikrąją nelygybės priežastį
– sukauptą turtą bei aplinkos teršimą. Viena iš svarbių idėjų yra dalyvaujamoji
demokratija, leidžianti atsitraukti nuo modelio, kuriame pilietis yra tik
pasyvus rinkėjas kas ketverius metus. Tam pasitarnautų piliečių asamblėjos,
kuriose burtų keliu parinktos grupės svarstytų sudėtingiausius valstybės
klausimus ir teiktų tiesiogines rekomendacijas. Taip pat dalyvaujamasis
biudžetas suteiktų žmonėms teisę tiesiogiai spręsti, kur investuoti dalį jų
sumokėtų mokesčių gyvenamojoje aplinkoje. Tai būtų priešprieša dabartinei tvarkai,
kai partijų veikėjai uždaruose kabinetuose tarpusavyje susitaria, kaip
pasiskirstyti miestiečių pinigus.
Galiausiai, užuot pasikliovus vien piniginėmis išmokomis,
siūloma diegti universalias bazines paslaugas. Jos užtikrintų nemokamą prieigą
prie fundamentalių poreikių: transporto, interneto, sveikatos apsaugos ir
bazinio būsto. Tai ne tik sumažintų pragyvenimo išlaidas, bet ir išlaisvintų
žmones nuo egzistencinės baimės, kuria šiandieninėje sistemoje neretai
naudojasi darbdaviai.
Pabaigai
Tik keletas kairės pasiūlymų – tačiau šiandien jų beveik
nėra Lietuvos politiniame lauke. Galbūt ne visi jie reikalingi, galbūt ne visi
geri, o kai kurie gali atrodyti utopiniai. Tačiau faktas tas, kad kairės
politiniai judėjimai turi labai daug ką pasiūlyti galvojant, kaip pagerinti
paprasto žmogaus gyvenimą.
Tikrai daug daugiau nei dešinieji, kurių idėjos dažniausiai
sukasi apie tai, kaip sumažinti viešųjų paslaugų finansavimą ir pagerinti
sąlygas verslininkams (t. y. debiurokratizacija), dar pridėjus šiek tiek
pseudopatriotinių ar „šeimų gynimo“ prieskonių. Tačiau būtent jie šiuo metu
faktiškai užima visą politinį lauką Lietuvoje.
Todėl labai svarbu, kad tokiai politinei krypčiai Lietuvoje
būtų atstovaujama Seime. Gera naujiena yra ta, kad kairioji politinė partija
Lietuvoje jau egzistuoja, ir Lietuvos žmonės gali ją rinktis rinkimuose. Tai –
Lietuvos žaliųjų partija. Tačiau kol kas jos dar nėra Seime ar kitose svarbiose
valstybės politinės įtakos pozicijose. Tikėkimės, kad tai – tik laikinas
Lietuvos politikos nesusipratimas.
***
Dr. Svajūnas Plungė yra duomenų analitikas, Varšuvos gyvybės
mokslų universiteto docentas ir Lietuvos žaliųjų partijos Tarybos pirmininkas."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą