Ekonomika, universitetai ir emigracija

Kęstas 2009-03-16 03:51


Gera analizė. Atrodo, kad turėsime tokią valdžią, kokios norėtume, kai krizė nušluos visus buvusius valdžioje iki šiol.

Kęstui 2009-03-15 10:33

O kur tie mūsų jaunuoliai eis dirbt baigę mokslus? O kas jų laukia baigus mokamas ar nemokamas studijas? Ekonomoka juda link nulio, ką mes gaminam? Fabrikai stoja, žemės ūkis vos kruta.Gal taip ir reikia? Išvažiuos lituvaičiai iš savo žemių, bus galima poligonus kurti, kalėjimus statyti,atominę elektrinę, o kiek dar liks tų lietuvių, bus aptarnaujančiu personalu... Tai kam to mokslo....
Jei norim, kad emigracija baigtųsi, reikia kurti darbo vietas čia, o kaip kurti, jeigu esam susaistyti ES susitarimais? Kur rasti tokią gudrią valdžią, kuri sugebėtų išsaugoti tai, kas dar neprarasta ir kurtų naujas įmones.Tada ir specialistų reikės, ir mūsų valstybė taip pat skatins mokymasi, o ne naikins.
O mokykla - visuomenės atspindys...Kartais mokytojas, kalbėdamas apie moralę, doro elgesio normas, yra toks keistuolis...


Kęstas 2009-03-14 19:11


Kokią teisę iš daugumos lietuvių atima oligarchų siūloma studijų reforma? Teisę pasinaudoti tėvų ir protėvių sukurtais valstybei turtais, bei gauti pigų išsilavinimą. Daugumai stojančiųjų bus aiškus pasirinkimas: arba studijuoti užsienyje, arba prisiimti didžiules skolas.

Kodėl kitų pasaulio valstybių mokesčių mokėtojai noriai subsidijuoja lietuvių studijas jų universitetuose? Todėl, kad žino, jog didelė tų jaunų, energingų bei talentingų žmonių dalis po studijų liks dirbti ten, kur studijavo, bei atneš valstybei žymiai didesnę naudą, negu studijoms išleisti pinigai.

Kodėl mes to nedarome? Simbolinė valdžia, galimybė "nubausti" laisvai po pasaulį judantį jaunimą mūsų oligarchams svarbesnė, negu nauda Lietuvai. Tai tarybinio, Rusijos valdymo laikų, mentaliteto liekana. Nieko negaila, kad "nubausti pabėgusį laisviausios ir drąsiausios" valstybės pilietį, rusiškai vadinamą nevozvrašcencu. Padėkime mūsų oligarchams atsikratyti tų tarybinių kompleksų. Padarykime viską, ką galime, kad užblokuoti siūlomą reformą.

Pasaulis ir Lietuvos oligarchai

Kokią teisę iš daugumos lietuvių atima oligarchų siūloma studijų reforma? Teisę pasinaudoti tėvų ir protėvių sukurtais valstybei turtais, bei gauti pigų išsilavinimą. Daugumai stojančiųjų bus aiškus pasirinkimas: arba studijuoti užsienyje, arba prisiimti didžiules skolas.

Kodėl kitų pasaulio valstybių mokesčių mokėtojai noriai subsidijuoja lietuvių studijas jų universitetuose? Todėl, kad žino, jog didelė tų jaunų, energingų bei talentingų žmonių dalis po studijų liks dirbti ten, kur studijavo, bei atneš valstybei žymiai didesnę naudą, negu studijoms išleisti pinigai.

Kodėl mes to nedarome? Simbolinė valdžia, galimybė "nubausti" laisvai po pasaulį judantį jaunimą mūsų oligarchams svarbesnė, negu nauda Lietuvai. Tai tarybinio, Rusijos valdymo laikų, mentaliteto liekana. Nieko negaila, kad "nubausti pabėgusį laisviausios ir drąsiausios" valstybės pilietį, rusiškai vadinamą nevozvrašcencu. Kokia ironija. Taip veržėmės iš tautų kalėjimo (Tarybų Sąjungos), o viskas, ką patys darome prakvimpa tuo pačiu tarybiniu naftalinu. Padėkime mūsų oligarchams atsikratyti tų tarybinių kompleksų. Padarykime viską, ką galime, kad užblokuoti siūlomą reformą.

Turi būti pirmalaikiai Seimo rinkimai. Nejaugi tarp trijų milijonų neatsiras keleto suaugusiųjų, kurie sėdėtų Vyriausybėje ir ženkliai mažiau kenktų Lietuvai?

Kodėl geriau studijuoti užsienyje?

"Mūsų šalies pragyvenimo lygis Europoje tėra penktas nuo galo, bet ir sunkmečiu maistas mums parduodamas daug brangiau nei kitiems europiečiams." (1) Visi jaunesni važiuokite studijuoti į užsienį. Ten maistas pigesnis, studijos geresnės kokybės ir ne tokios brangios, atlyginimai didesni, darbas lengvesnis ir įdomesnis. Grįšite, jei mes ir čia pradėsime žmoniškai tvarkytis.

1. Maisto kainos tebekybo aukštybėse

Adamkaus ir jo Konstitucinio teismo vaidmuo universitetų tragedijoje

Konstitucinio teismo išaiškinimas: valstybė privalo finansuoti tik tuos studentus, kuriuos ji finansuoja. Likusiems Konstitucijos teisės negalioja (1). Net jei valstybė nutars finansuoti tik vieną studentą, tai Konstitucijos reikalavimas bus įvykdytas. Adamkus kaltas, kad mes turime tokį Konstitucinį teismą. Dalyvaukime protestuose.

O ką mes iki šiol kūrėme, ponas Adamkau? Konstitucinių teismų sudėtis, kurios juokingos ištisiems kaimams?

Vyriausybė privalo padėti nemokamai studijuoti tik tiems studentams, kuriems ji jau padeda. Likusieji Lietuvos piliečiai turi sumokėti už studijas?

"Atskiri atvejai" gali būti tik "labai reti atvejai" todėl reikia atiminėti pilietybes iš lietuvių naujagimių, gimusių ne Lietuvoje?

"Leo.lt" nėra monopolija? Ar tokią Lietuvą mes šiandien kuriame?


Mūsų studentai dalyvauja mainų programose, važiuoja mokytis ar dirbti Vakaruose. Kokybė ne menkesnė, negu kitų Europos universitetų. Kam taisyti tai, kas nesugadinta?

1. "Materija priešinasi, arba geroji mokslo reformos žinia
Neringa Lašienė, „Atgimimas“2009 kovo mėn. 12 d. 00:10


Dalis akademinės bendruomenės, nepatenkintos aukštojo mokslo reforma, kvietė protestuoti. Neva reformos tikslas tėra siekis sumažinti universitetų ir studentų skaičių Lietuvoje, o ne reformos teikėjų deklaruojama aukštesnė studijų ir mokslo kokybė.
Perspektyvių mokslininkų, tyrėjų, atradėjų, šiuolaikinių universitetinių laboratorijų, mokslo slėnių, galbūt net iki Nobelio premijų sustiprėjusio mokslinio potencialo ateities vizijos nežavi dalies čia ir dabar aukštojo mokslo ar tik diplomo siekiančių jaunuolių ir dalies nenorinčių keistis ir ką nors keisti dėstytojų. Materija priešinasi, o baimė valdo? Studentai bijo, kad teks mokėti už studijas, rektoriai – kad bus apribotos jų galios, ilgamečiai universitetų lektoriai baiminasi konkurencijos sąlygomis neteksią darbo, visuomenė gąsdinama universitetų turto išpardavimu.
Aukštojo mokslo reforma gal ir nėra tobula, tačiau būtina ir neišvengiama, nes problemos gilios ir įsisenėjusios. Pasak Seimo nario dr. M. Adomėno, pinigų aukštojo mokslo sistemoje chroniškai trūksta jau pora dešimtmečių, gyvenama ant skurdo ribos, dalijamasi labai ribotais resursais, kurie leidžia gyvuoti tik iš bėdos. Lietuva sparčiai praranda ne tik mokslo darbuotojų potencialą, bet netgi būsimuosius absolventus, nes gabiausieji net nebesirenka pirmosios pakopos – bakalauro studijų Lietuvoje, o tiesiai važiuoja studijuoti į vakarus.

Jei mūsų potencialas, mokslininkų bendruomenė išsivažinės, kas Lietuvoje liks po dešimties metų? Ar tapsime išsivysčiusia, konkurentiška valstybe? Mokslo tarybos atstovai, jaunieji mokslininkai, kolegijų direktoriai, vis didesnė dalis akademinės visuomenės taip pat tvirtina, kad delsti nebegalima, reformą reikia pradėti kuo greičiau, kitaip mūsų visuomenė degraduos. Reikia žengti pirmąjį žingsnį. Ar tikrai pasiruošę? Kokios būtų pagrindinės gerosios naujienos, kalbant apie Mokslo ir studijų reformą, klausiau Švietimo ir mokslo ministerijos sekretoriaus dr. Giedriaus Viliūno.
Pasak jo, bendroji reformos tendencija – universitetų konsolidacija, stambėjimas, bet kartu ir aiškesnis profiliavimasis, savo nišos radimas. Pagrindinė paskata, kurios iki šiol trūko, yra konkurencija, ir per “krepšelį”, taip pat ir struktūrinių fondų lėšas aukštosioms mokykloms bus įmanoma palengvinti perėjimo į naują kokybę procesus. Gavusios daugiau pinigų geros mokyklos galės geriau mokėti dėstytojams ir iš jų daugiau reikalauti, gerinti infrastruktūrą, studijų kokybę.
Audito komitetas Seime pritarė įstatymo nuostatai, kad universitetai galės disponuoti turtu, taigi pagaliau bus atnaujinti bendrabučiai, parduoti ar iškeisti nereikalingi pastatai. O didesnis valstybės vietų finansavimas yra didesnės galimybės, kad studijų lygis kils. Vadinasi išloš visi, ypač stojantieji, nes studijų kokybė pagerės. Šioje reformoje labai daug gerų žinių, tvirtina G. Viliūnas.
Pirmoji gera žinia, kad finansuojamų vietų nemažėja. Praeitais metais stojo 23 - 24 tūkstančiai studentų, dabar numatyta 21 tūkstantis valstybės finansuojamų vietų. Tai reiškia, kad norintys į valstybės finansuojamas vietas įstos visi. Antra, siūloma patraukli ir valstybės garantuojama paskolų sistema, ir studentas, nusprendęs pats mokėti už mokslą ir imti paskolą, ją grąžins tik tada, kai baigęs ir susiradęs darbą pasieks tam tikrą gyvenimo lygį. Remiantis principu, kad pirmiausiai valstybė globoja gabiausius, tuos, kurie geriausiai, tikslingiausiai mokėsi, ruošėsi stojamiesiems, toks finansavimo paskirstymas teisingesnis.
Neringa Lašienė:
Studentai bijo, kad teks mokėti už studijas, rektoriai – kad bus apribotos jų galios, ilgamečiai universitetų lektoriai baiminasi konkurencijos sąlygomis neteksią darbo, visuomenė gąsdinama universitetų turto išpardavimu.Stojimo sąlygas aukštosios mokyklos jau paskelbė, vienintelis skirtumas, kad vietos nepririštos prie pačių mokyklų, ir geriausiais pažymiais baigę abiturientai gaus “krepšelius”, kuriuos ir nusineš į pasirinktą aukštąją Vilniuje, Šiauliuose, Klaipėdoje ar kur kitur. Beje, prestižinės privačios aukštosios , pvz., ISM, tampa visiems labiau prieinamos – ten įstoję mokės tik skirtumą tarp “krepšelio” ir privačios mokyklos studijų kainos. Vaikams ir jų tėvams, siekiantiems kuo geresnės išsilavinimo kokybės, tai gera žinia. Privatūs universitetai kol kas suteikia geresnes sąlygas studijuoti, turi geresnę infrastruktūrą ir teikia geresnį išsilavinimą.
Kai kurios reformos nuostatos kritikuojamos, nes neva neatitinka Konstitucijos. Aišku, galima iki nukritimo ginčytis dėl į įstatymus įrašytos pedagoginės sąvokos „gerai besimokantis“. Tačiau Konstitucinis teismas 2008 metais kovo 20 dieną išaiškino, kad gerai besimokantis valstybinėje aukštojoje mokykloje yra gerai besimokantis valstybės aukštojoje mokykloje valstybės finansuojamose vietose. Vadinasi, jei valstybė paskyrė “krepšelį” – valstybės finansuojamą vietą, tai ji atsakinga tik už tuos, kurie juos gauna. Likusiems, kurie pasirinko mokamas vietas, konstitucinė nuostata dėl “gerai besimokančių” negalioja.
Įstatymo projekte yra pasiūlytas variantas, kad “krepšelio” netenka tie, kurie žemiau už bendrakursių vidurkį mokosi daugiau nei 2 balais. Taigi grėsmę netekti “krepšelio” studentas pajus tik tada, jei jo vidurkis bus mažiau nei 8. Inžinerinėse specialybėse, kur vidutinis balas 7, “krepšelio” nepraras net tie studentai, kurių vidurkis po dvejų metų bus 5! Pakankamai logiška, saugi ir konstitucinga sistema, beje, apsauganti ir nuo korupcijos. Korupcijos pavojus išaugtų, jei studentai būtų vertinami ir rotuojami kas semestrą. Grantų sistema apsaugo nuo nesveikos konkurencijos ir korupcijos, nes kelerių metų vidurkio patikrinimas garantuoja, kad pažymiai nenupirkti.
Dėl Tarybų atsiradimo ir universitetų autonomijos menamo suvaržymo taip pat nuogąstaujama be reikalo. Didesnė laisvė reikalauja tam tikros atsakomybės ir atskaitomybės. Tarybos – ne autonomijos ribojimas, o jos pasireiškimo forma. Autonomijos dalykas yra akademinė laisvė – tyrimų, studijų, dėstymo. Šios sritys atiduodamos Senatui. Taryba nesikiša į mokslo vardus, kuriuos suteikia patys universitetai, ji atsisako tiksliai ir nuodugniai reglamentuoti mokslo produkciją ir pan.
Nepagrįsti ir gąsdinimai mitais, kad į išorines Tarybas gali būti įtrauktas bet kas. Į Tarybas gali būti kviečiami suinteresuoti mokyklos klestėjimu alumnai, verslininkai, sakykim, technikos universitetų absolventai, humanitarinių sričių visuomenės atstovai, meno mokyklų auklėtiniai, žodžiu, tie kurie jaučia socialinę atsakomybę ir turi patirtį. Tarybos nariai prižiūrėtų strategiją, mokyklos atitikimą visuomenės tikslams. Jų paskirtis yra užtikrinti efektyvią lyderystę, efektyvų aukštosios mokyklos valdymą. Reforma remiasi požiūriu, kad žmogaus prigimtis yra gera, todėl visuomenės atstovai paisys visuomenės interesų, aukštosios mokyklos negriaus, o padės jai įgyvendinti skirtąją misiją.
Aukštosios mokyklos ir visuomenė jaudinasi, kaip apsaugoti Tarybas nuo politikų kišimosi, ir, iš kitos pusės, kaip užtikrinti Tarybos narių atskaitomybę tai pačiai visuomenei ir juos aprobavusiai institucijai, kad jie neimtų savivaliauti. Tačiau aukštosios mokyklos Tarybos nario kandidatūrą rekomenduotų Aukštojo mokslo taryba, o ministras tik skelbtų kandidatų sąrašą. Be to, Tarybos narys skiriamas tik savo, o ne Tarybos kadencijai, tai reiškia, kad nariai keičiasi rotavimo būdu, ir dalis Tarybos laikas nuo laiko atsinaujina. Per savo kadenciją net labai apsukrus ministras tesugebėtų pakeisti tik trečdalį Tarybos, nes jo kadencija bet kokiu atveju pasibaigtų anksčiau. Kita vertus, ministro “laiminama” tėra pusė aukštojo mokslo Tarybos, o kitą pusę deleguoja pati mokykla, taigi dėl lemiamo balso tektų tartis.
Ar universitetus optimizuojant išnyks atskiros specialybės? Mažiau populiarioms specialybėms kaip, sakykim, humanitariniai mokslai arba menai, skiriami atskiri “krepšeliai”. Dėl vidinės specialybių konkurencijos įstatymo projekte numatyta, kad specialybėms, kurios yra nišinės, siauros, gali išnykti, kaip, pavyzdžiui, veterinarinė medicina arba slauga, ateityje būtų teikiami valstybės užsakymai. Kita vertus, gal mokyklos pradės reaguoti į darbo rinką, taps aktyvesnės propaguodamos savo specialybes, kurias išlaikyti tikslinga, ir kartu greičiau nutrauks vis dar inertiškai besilaikančias, bet neperspektyvias programas? Darbo rinka keičiasi, todėl mokykloms tiesiog privalu užmegzti ryšius su darbdaviais ir žiūrėti į ateitį.
Autorė yra Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto nario Manto Adomėno padėdėja."

(N.Lašienė. Materija priešinasi, arba geroji mokslo reformos žinia)

Reformatorių planai

Galima trumpai ir aiškiai surašyti tris šio plano (1) etapus:

1. Kalbėsime apie diskusijas bei paslaptingas reformos stadijas, kad išvengtume protestuotojų rūstybės.

2. Jei protestai tikslo nepasieks, lauksime kvailių, kurie neišvažiuos į užsienį studijuoti, bet už paskutinius centus parems skandinaviškus bankus.

3. Kai paskutiniai kvailiai išvažiuos, pasidalinsime universitetų pastatus.

Sakote, krizė? Kokia krizė?


Reformos šalininkai teigia, kad status quo išlaikymas galėtų "...išsaugoti esamą katastrofišką padėtį aukštajame moksle." (2) Nejaugi? Ką jūs, turgaus apologetai, suprantate apie mokslą? Kodėl mūsų studentai bei specialistai laisvai dirba ir mokosi užsienyje, neturėdami jokių problemų su Lietuvoje gautomis žiniomis?



1. "Planai mokslo ir studijų reformai – iki 2012 metų
2009 03 12 / 14:37 /


ELTA
Seimo nariams šią savaitę išsiuntinėtame informacijos apie mokslo ir studijų reformą pakete pažymima, jog planuojama, kad Mokslo ir studijų įstatymą Seimas priims kovą.
Kovo-gegužės mėnesiais Švietimo ir mokslo ministerija atliks aukštųjų mokyklų analizę.
Pirmuosius jos rezultatus tikimasi turėti balandžio 15 dieną, galutinius – gegužės 15-ąją. Per šį laikotarpį ketinama priimti būtinus poįstatyminius teisės aktus.

Planuojama, kad liepą pradės veikti valstybės remiamų paskolų sistema, per liepą-rugpjūtį į aukštąsias mokyklas bus priimami pirmieji pirmakursiai, finansuojami pagal studijų krepšelio principą.
Rugpjūtį-lapkritį bus atliekama stojimo rezultatų analizė, kurios tarpinės išvados bus teikiamos rugsėjo 15 dieną. Pagal rekomendacijas planuojama tobulinti aukštųjų mokyklų finansavimo tvarką.Iki šių metų galo ketinama baigti mokslinių tyrimų įstaigų pertvarką, Valstybinį mokslo ir studijų fondą pertvarkyti į Valstybinį studijų fondą, parengti naujus Lietuvos mokslo tarybos nuostatus.
Taip pat turėtų būti patvirtinti Aukštojo mokslo tarybos nuostatai, Aukštojo mokslo tarybos sudėtis. Juridiniai ir fiziniai asmenys siūlys galimus narius į aukštųjų mokyklų tarybas.2010 metų vasarį Vyriausybė teiks Seimo Švietimo, kultūros ir mokslo komitetui informaciją apie tai, kaip sekasi įgyvendinti reformą, ir siūlymus dėl įstatymų keitimo.
Planuojama, kad kitų metų birželį visuose universitetuose veiks naujos tarybos, bus organizuojami ar jau įvykę rektorių rinkimai. Nuo kitų metų rugsėjo studijų rezultatus visose aukštosiose mokyklose planuojama pradėti matuoti studijų kreditais.Pagal planą, 2011 metų sausio-kovo mėnesiais turėtų būti vykdoma mokslo ir studijų reformos eigos analizė, įvertinama mokslo ir studijų sistemos būklė, teikiamos rekomendacijos tolesnei reformos eigai.Nuo 2012 metų visos valstybinės aukštosios mokyklos bus pertvarkytos į viešąsias įstaigas, įgis teisę disponuoti turtu.
Tų metų rugsėjį priėmus pirmakursius aukštosiose mokyklose nebeliks studentų, finansuojamų pagal seną tvarką. Rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais bus atliekamas išsamus reformos rezultatų vertinimas ir pateikiamos rekomendacijos, kaip toliau tęsti pertvarką."

(Planai mokslo ir studijų reformai – iki 2012 metų)

2. Tamsos šešėliai aukštojo mokslo sistemoje

Lietuvos likimas

Nevykėliai reformatoriai kartais sutinka, kad jų reforma gali atvesti prie visų mūsų universitetų bankroto. Jie pataria mums nesijaudinti. Girdi, universitetai jau priklauso jiems. Ką nori, tą daro. Bankrotas mat yra jų reikalas. Netiesa. Nuo universitetų būklės priklauso visos Lietuvos likimas, nes pigios darbo jėgos laikai jau baigiasi. Protestuokime visi. Žemiau parodytas tokios diskusijos pavyzdys.

"Kęstas >2 Kestas, 2009 03 10 17:58,

2009 03 11 16:53

_TIK NEREIKIA MUSU GASDINTI! Jei mes bankrutuosime, tai musu reikalas. Ko cia verkiate krokodilo asaromis del musu? :)_

Ne. tai jau ne jusu reikalas. Tai yra visos Lietuvos likimas. Pigios darbo jegos laikai baigiasi.

Kęstas,

2009 03 10 16:21

Sakykim, kad visi abiturientai pasinaudos patarimais ir išvažiuos į užsienį. Universitetai, priklausomi nuo studentų atnešamų pinigų, iškart bankrutuos. Dėstytojai ir studentai turės išsivaikščioti. Ar apie tai svajoja Steponavičius? Ar atsistatydins jis tokiu atveju?" (1)

1. Siekiant aukštojo mokslo lietuvių neatbaidytų nei paskolos, nei negautas „krepšelis“. Komentarai.

Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo nuomonė

Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo kvietimas reikalauti pertvarkos (1)gali taip pat sukelti Lietuvą ant kojų, kaip ir išsivadavimo iš Rusijos vergijos metu. Visi paremkime juos, o taip pat Gediminą, Skirmantę ir piliečių grupę „Už kokybišką ir prieinamą aukštąjį mokslą Lietuvoje“. Tai žmonės, kurie pasiaukodami kovoja už Lietuvos rytdieną. Mums būtini kaip tik tokie: protingi ir galintys padaryti tai, kas reikalinga.

1. "Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo

Kvietimas

Reikalauti sąžiningos ir socialiai teisingos aukštojo mokslo pertvarkos



Po išsamių ir viešų diskusijų š. m. vasario 17 d. priimtame ir Lietuvos Respublikos Prezidentui bei Seimui adresuotame Klubo pareiškime buvo vienareikšmiškai nepritarta pamatiniams ketinamos įgyvendinti šalies aukštojo mokslo reformos principams. Jame aiškiai sakoma, kad reforma turi būti naudinga studentijai, visuomenei ir valstybei. Aukščiausios valstybinės valdžios institucijos buvo įspėtos, kad Švietimo ir mokslo ministro sumanytos ir įgyvendinamos „reformos“ pagrindinis tikslas yra sudaryti galimybes bankams pasipelnyti trokštančio sudijuoti jaunimo sąskaita, todėl su tokia „reforma“ nebus taikstomasi ir jos nebus leista įgyvendinti. Į šį įspėjimą neįsiklausyta. Vos po keleto dienų Švietimo ir mokslo ministro paskelbti studijų finansavimo ir paskolų sistemos veikimo principai išsklaido paskutines iliuzijas ir abejones dėl tikrojo vykdomos „reformos“ pobūdžio ir tikslų: -- Naujoji studijų finansavimo ir paskolų sistema diegiama neatlikus aukštosiose mokyklose vykdomų studijų programų audito ir net nepradėjus optimizuoti pačių aukštųjų mokyklų tinklo. Skubiai inicijiuodamos studijų mokesčio įvedimą prieš tai nepadarius šių pradinių ir visiškai būtinų tikrai reformai žingsnių valstybė bei Švietimo ir mokslo ministerija parodo, kad nenori ir neketina prisiimti jokios realios atsakomybės už studijų kokybę; -- Vengdamos atsakomybės prieš studentiją, akademinę bendruomenę ir visuomenę Vyriausybė bei Švietimo ir mokslo ministerija tuo pat metu yra pasiryžusios prisiimti milžiniškus ir besąlygiškus įsipareigojimus bankams. Valstybė padaroma visų studijų paskolų garantu. Bankai galės be jokios finansinės rizikos dalinti paskolas ir šitaip bus skatinami tęsti legvabūdiško ir neatsakingo paskolų dalijimo praktiką. Valstybei vienašališkai prisiimant visus su paskolomis susijusius įsipareigojimus ir riziką, jas lengvai galės gauti ir asmenys, besirenkantys ir akivaizdžiai nekokybiškas ir net minimaliausių profesinės karjeros galimybių nelaiduojančias studijų programas. Iš nemokių studentų paskolų išieškojimu bus priversta užsiimti valstybė, kuri komerciniams bankams pareikalavus privalės už studentus sumokėti jų gautas paskolas. Visiškai nevertinamos šio reiškinio socialinės, teisinės ir moralinės pasekmės, o Lietuva jau šiandien yra lyderių tarpe pagal savižudžių dalį; -- Numatydama, kad studijų laikotarpiu – ir tik juo -- socialiai pažeidžiamiems asmenims gali būti kompensuojamos paskolų palūkanos, bet vienareikšmiškai neįsipareigodama tai daryti, valdžia tuo pačiu atskleidžia ir tikruosius savo vykdomos socialinės politikos prioritetus. Ši nuostata rodo, kad laiduoti bent minimalią studijuojančiųjų gerovę jai yra kur kas mažiau svarbu negu garantuoti ir maksimaliai padidinti bankų pelnus; -- Numatoma, kad studijų paskolas daugiausia teiks privatūs kreditoriai. Toks pasirinkimas demagogiškai teisinamas „būtinybe taupyti valstybės lėšas“. Valstybiniam studijų paskolų fondui numatoma iš esmės palikti tik paskolų administravimo funkciją. Ne vienoje šalyje egzistuojantys ir sėkmingai veikiantys valstybei ir patiems besimokantiems kur kas naudingesni studijų finansavimo būdai buvo iš karto atmesti kaip nepriimtini. Rimtai neiškota galimybių padidinti valstybinį paskolų fondą ir kategoriškai atsisakyta esant būtinybei įvesti visuotinį, bet užtat kur kas mažesnį studijų mokestį visiems aukštosiose mokyklose besimokantiems asmenims. Atkaklus nenoras ieškoti alternatyvių studijų ir jų paskolų paskolų finansavimo būdų ir šaltinių rodo, kad tokios „reformos“ vykdytojams rūpi ne besimokančio jaunimo, piliečių ir valstybės, o privačių finansinių institucijų interesai. Valdžios deklarauojamas valstybės „taupumas“ šiuo atveju reiškia tik tai, kad ji lengviausiu būdu atsikrato atsakomybės už savo piliečių išsilavinimą, visą studijų finansavimo naštą perkeldama ant jų pačių. Didžiules paskolas turėsiantys imti jauni žmonės ir jų šeimos ciniškai bus paversti prievartiniais bankų skolininkais ir įkaitais; -- Nustatant paskolų grąžinimo sąlygas bus reikalaujama pradėti jas grąžinti ne vėliau kaip po vienerių metų asmeniui baigus studijuoti. Šitoks reikalavimas prasilenkia su civilizuotuose šalyse esama panašių paskolų grąžinimo praktika, kai stengiamasi atsižvelgti į asmens turtinę padėtį ir jo turimas galimybes grąžinti pasiskolintas lėšas. Paskoloms grąžinti numatomi kuo palankesni terminai arba jų grąžinimo pradžia siejama su tam tikru būtinu gaunamų pajamų dydžiu. Tuo tarpu reikalavimas skubiai grąžinti paskolas neatsižvelgiant į asmens turtinę padėtį ir galimybes tai padaryti yra dar vienas įrodymas, kad lietuviškosios aukštojo mokslo „reformos“ pagrindinė figūra yra ne aukštojo išsilavinimo siekiantis šalies pilietis, bet studijų paskolos davėjas; -- Siūloma studijų paskolų sistema yra mėginama pateikti kaip vienintelis būdas laiduoti aukštojo mokslo prieinamumą visiems šalies piliečiams. Tačiau Seime jau svarstant Mokslo ir studijų įstatymo pataisų projektą vis dar nežinoma, kokio dydžio bus palūkanos už paimtas studijų paskolas. Delsimas atsakyti į šį tiesiogiai su studijų prieinamumu susijusį klausimą yra dar vienas „reformos“ slaptumo ir neskaidrumo požymis. Vykdant iš tiesų studentijos ir visuomenės, o ne bankų interesus atitinkančią reformą, aukštųjų mokyklų finansavimo, studijų įmokų, paskolų ir jų palūkanų dydžio klausimai turėtų būti svarstomi ne už uždarų durų, dalyvaujant tik siauram valdžios ir bankininkų atstovų būriui, bet privalėtų tapti viena svarbiausių viešos ir atviros diskusijos temų. Šie dabar jau galutinai išaiškėję aukštojo mokslo finansavimo ir paskolų sistemos bruožai leidžia nedviprasmiškai teigti, kad Lietuvoje vyksta ne aukštojo mokslo reforma. Po tokios reformos priedanga nuosekliai įgyvendinamas dar vienas klastingas ir grobikiškas šalies piliečių apiplėšimo ir skurdinimo planas. Vienintelis ir viešai nedeklaruojamas šios „reformos“ tikslas yra žūtbūt sukurti kiek įmanoma gausesnį ir kuo daugiau už mokslą mokančių studentų sluoksnį, kuriam priklausančių žmonių imamos paskolos taptų ilgalaikiu ir pastoviu bankų pasipelnijimo šaltiniu. Ši finansinė afera naudinga tik jos sumanytojams ir vykdytojams. Jos padariniai Lietuvos aukštajam mokslui ir visuomenei būtų pragaištingi. Ši reforma akivaizdžiai didins ir taip didelę socialinę atskirtį visuomenėje, provincijos ir nepasiturintiems gyventojams faktiškai atims galimybę siekti aukštojo mokslo Lietuvoje. Tokiam reformos priedanga vykdomam tautos skurdinimui ir jos intelektinio potencialo naikinimui būtina užkirsti kelią. Visus „reformai“ nepritariančius šalies piliečius ir jų sambūrius raginame pradėti civilizuotą ir taikų pilietinio protesto sąjūdį reikalaujant sąžiningos ir socialiai teisingos aukštojo mokslo pertvarkos. Kova už skaidrią, sąžiningą ir socialiai teisingą aukštojo mokslo reformą turi būti tęsiama tol, kol valstybės valdžia išgirs tokios reformos reikalaujančių savo šalies piliečių balsą."

( Nepavykus reformai švietimo ministras atsistatydintų. Komentarai.)