_Sprendimai neatnešė laukiamo efekto
2000-2008 m. - didžiąją šio laiko dalį valdžioje buvo socialdemokratai - fiskalinė politika neapsaugojo nuo nekilnojamojo turto burbulų. Dabartinė Vyriausybė, vadovaujama konservatorių, reaguodama į krizę, susikoncentravo į priemones užtikrinti finansų sistemos veikimą, bet ne stimuliuoti ekonomikos atsigavimą. Lietuvos bankas sumažino reikalavimus bankų rezervams, padidinta indėlių draudimo suma, priimtas Finansinės drausmės įstatymas, sumažintas pajamų mokestis, tačiau padidėjo PVM, akcizai tabakui, alkoholiui ir degalams, panaikinta dauguma mokesčių lengvatų, sumažintos įmokos į pensijų fondus.
Nė vienas iš šių sprendimų neatnešė laukiamo efekto, teigiama apžvalgoje. Didžiulė mokesčių našta, kuri ypač užgulė nedideles įmones, ir neefektyvi kova su biurokratizmu buvo tarp priežasčių, kodėl ėmė augti nedarbas, o verslas atsidūrė prastoje situacijoje. Vilkinant struktūrines reformas tapo neįmanoma nukirpti jau prarytų biudžeto išlaidų. Smunkant biudžeto pajamoms, fiskalinis deficitas pernai išaugo iki 9 proc., nors 2008 m. ūkis dar augo 3 proc., o šiemet, tikimasi, turėtų mažėti. Deficitui sumažinti Vyriausybė buvo priversta brangiai skolintis (užuot paprašiusi Tarptautinio valiutos fondo pagalbos, ji papildė piniginę išleisdama 5 metų 500 mln. eurų euroobligacijų emisiją už 9,375 proc. palūkanas). Tai tik padidino valstybės skolą, o nacionalinį iždą apkrovė papildoma našta.
Tiesa, Lietuvos valstybės skola nėra pati didžiausia: Islandijos siekia 110 proc., Vokietijos – 80 proc, Lietuvos – beveik 40 proc., mažesnę skolą turi tik Estija ir Rusija.
Augantis nedarbas, kuris gali peraugti į struktūrinį (jis atsiranda, kai darbo paklausos struktūra neatitinka pasiūlos) skatina naują emigracijos bangą, kuri turės ilgalaikių neigiamų pasekmių, ypač demografijai - visuomenė ima senti, taip pat ima stigti įgudusių profesionalų. Pridėjus neefektyviai dirbantį viešąjį sektorių, kuriam esą verkiant reikia reformų, ir korupciją, šaliai tampa sunku pritraukti tiesioginių užsienio investicijų. nors dabartinė Vyriausybė daugiausiai dėmesio skiria būtent pastarosioms.
Vyriausybė ėmėsi švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos struktūrinių reformų, darbo rinką bando padaryti lankstesnę, mažina administracinę naštą, gerina priėjimą prie finansų, gerina galimybes eksportuoti ir investuoti. skatina energijos efektyvumą, planuojama supaprastinti ES struktūrinių fondų lėšų naudojimą.
Galime pralaimėti Azijai
Atsižvelgiant į istorinį pastarųjų dviejų dešimtmečių kontekstą, Baltijos šalių ekonominiai pasiekimai buvo įspūdingi. Nuosmukis paskatino kai kuriuos socialinius neramumus, bet juos užgožė gyvenimo kokybės pagerėjimas - gerovės lygis Baltijos šalyse pernai buvo daugiau nei pusantro karto geresnis nei dešimtmečio pradžioje. Nors valdžios institucijų veikla vertinama prastai, jų vyriausybės sėkmingai kovoja su krize. Tačiau ekspertai įspėja neapsigauti galvojant, kad krizė tėra didelė, bet laikina kliūtis kelyje. Naujos augimo strategijos esą reikalauja pirmiausiai kritiškai įvertinti ankstesniųs veiksmus.
Lietuvos augimas 2010 m. priklauso nuo išorinės paklausos atsigavimo ir investicijų. Mūsų šalis gali pasigirti mažesniu verslo ir gyventojų įsiskolinimu, lyginant su kitomis Baltijos valstybėmis ir ES senbuvėmis. Tikimasi, kad vidaus vartojimas pradės augti kitąmet. Šiemet dar laukiama BVP kritimo 3-4,5 proc. Ūkis ėmė lanksčiai taikytis prie pasaulinės krizės, bet perspektyva atrodo ne mažiau iššaukianti. Ekonomistas Raimondas Kuodis įžvelgia riziką, kad dėl neefektyvaus kapitalo bei darbo jėgos įdėjimo ir didžiulės skolos ilgalaikis ūkio potencialas gali būti menkas.
Pasak ekspertų, neigiamos įtakos pagrindinėms Europos ekonomikoms turės Graikijos krizė, jos poveikio neišvengs ir Baltijos jūros regionas. Ekonominis aktyvumas pamažu keliasi į Aziją, todėl ilgalaikėje perspektyvoje mūsų pozicijos gali susilpnėti._
2010 m. birželio 11 d., penktadienis
Nebijau pasirodyti neoriginalus:
_Mokesčių pakeitimai neatnešė laukiamo efekto, teigia ekspertai
Lietuva turi nemažai privalumų, tačiau stokoja aiškaus konkurencinio pranašumo prieš kitas šalis. Vyriausybė nesugebėjo apsaugoti šalies nuo nekilnojamojo turto burbulo, o užklupus krizei susikoncentravo į finansų sistemą ir investicijų paiešką,
bet neskubėjo stimuliuoti ekonomikos.
Priimti mokestiniai pakeitimai neatnešė laukiamo efekto.
Sėkmingo augimo metais valdžia galvojo, kaip įsivesti eurą, bet primiršo stiprinti konkurencinius pranašumus. Taip teigiama Baltijos plėtros forumo, dar vadinamo Baltijos Davosu, metinėje apžvalgoje._
Lietuva turi nemažai privalumų, tačiau stokoja aiškaus konkurencinio pranašumo prieš kitas šalis. Vyriausybė nesugebėjo apsaugoti šalies nuo nekilnojamojo turto burbulo, o užklupus krizei susikoncentravo į finansų sistemą ir investicijų paiešką,
bet neskubėjo stimuliuoti ekonomikos.
Priimti mokestiniai pakeitimai neatnešė laukiamo efekto.
Sėkmingo augimo metais valdžia galvojo, kaip įsivesti eurą, bet primiršo stiprinti konkurencinius pranašumus. Taip teigiama Baltijos plėtros forumo, dar vadinamo Baltijos Davosu, metinėje apžvalgoje._
Paradoksali Konstitucijos situacija
Tikimasi, kad 2010 m. valstybė sumokės už beveik 19 tūkstančių pirmakursių studijas. Į šį skaičių įeina 9,7 tūkstančio studijuojančių universitetuose ir 9,2 tūkstančio - kolegijose. Nepatekę į valstybės apmokamas vietas, arba netekę valstybės finansavimo, galės studijuoti už savo pinigus.
Tų netekusių finansavimo gali būti daug, nes valstybė finansuos tik laikinai. Aukštosios nokyklos bei kolegijos toleruoja nusirašinėjimą, bandydamos išgyventi totalios emigracijos laikais. Iš tų, kuriems nepasiseks nusirašinėti, vėliau finansavimą atims. Mokamos studijos yra per brangios. Ypač tai keista šalyje, kur negaliojanti Konstitucija garantuoja nemokamas studijas visiems gerai besimokantiems. Prezidentė, Konstitucinis teismas ir kiti teismai, Valstybės saugumo departamentas bei kitos kontoros prižiūri Konstitucijos galiojimą šalyje. Bet jie neturi laiko. Jie kovoja už naują (šį kartą nekomunistinį) žmogų.
Tų netekusių finansavimo gali būti daug, nes valstybė finansuos tik laikinai. Aukštosios nokyklos bei kolegijos toleruoja nusirašinėjimą, bandydamos išgyventi totalios emigracijos laikais. Iš tų, kuriems nepasiseks nusirašinėti, vėliau finansavimą atims. Mokamos studijos yra per brangios. Ypač tai keista šalyje, kur negaliojanti Konstitucija garantuoja nemokamas studijas visiems gerai besimokantiems. Prezidentė, Konstitucinis teismas ir kiti teismai, Valstybės saugumo departamentas bei kitos kontoros prižiūri Konstitucijos galiojimą šalyje. Bet jie neturi laiko. Jie kovoja už naują (šį kartą nekomunistinį) žmogų.
2010 m. birželio 9 d., trečiadienis
Seimo Ekonomikos komitetas sutinka, kad darbdavys galėtų darbuotoją atleisti be priežasties
_"Gal pačiam žmogui bus geriau...", - tvirtino konservatorius Jurgis Razma._
Aišku, kad bus aiškiau. Žinos, kieno rankose valdžia. Jei dirbantysis atves jo šešerių metų dukrelę geram dėdei darbdaviui pažaisti keletą valandų, tai ir visai atleisti nereiks. Gal jau laikas mums išmokti apginti savus?
Aišku, kad bus aiškiau. Žinos, kieno rankose valdžia. Jei dirbantysis atves jo šešerių metų dukrelę geram dėdei darbdaviui pažaisti keletą valandų, tai ir visai atleisti nereiks. Gal jau laikas mums išmokti apginti savus?
2010 m. birželio 7 d., pirmadienis
Ar ir toliau taip gyvensim?
2010 06 07 09:53
Kunigo Justino Lelešiaus – Grafo, dienoraštis 1946 -1947 metais. Rastas po kunigo – partizano žūties.
[..] "Guliu šiauduose ir galvoju: dėl ko mes turime vargti, dėl ko mes vieni turime nešti tautos kryžių ir vargus? Turėdamas laiko, imu ieškoti viso to kaltininkų. Iš kur Lietuvoje atsirado tiek daug išgamų, parsidavėlių?
Prieinu išvadą, biednuomenės socialinė padėtis mūsų Nepriklausomybės laikais jiems buvo nepakenčiama. Už pusę lito darbininkas turėjo kirsti žydui per dieną malkas, tuo tarpu jis matė prabangoje skęstančius Kauno ponus. Darbininkas su šeima kentė badą, tuo tarpu kita žmonių dalis ruošė ištaigingus balius, kuriuose dažnai keldavo net naktines orgijas. Tą matė varge beskęstantis darbininkas. Jo galvosenoje vyravo neapykanta buržuazijai. Tokių užmirštų ir varge skęstančių šeimų buvo ne viena. Jos būrėsi viena prie kitos vis didesnius ratelius. Budri bolševikų akis tą didelę bedugnę tarp biednuomenės ir pasiturinčios visuomenės greitai panaudojo savo juodiems darbams. Juos traukė į komunistinius ratelius. Maskva, nors pati skendo neturte, bet tam pinigų negailėjo. Ji bėrė saujomis auksą. O varge paskendusios biednuomenės mases sužavėjo auksas. Mestas šūkis, kad ir jūs esate žmonės, ir jūs galite naudotis turtais, kad ir jūs turite teisę į gyvenimą, užbūrė bemoksles mases. Jeigu mūsų Nepriklausomybės laikais būtų buvęs kreipiamas dėmesys į tą vargstančią liaudį, į jos vargingą buitį – to šiandien nebūtų įvykę.
Jeigu visi mes esame Lietuvos piliečiai, toje tautoje gimę, tai visi turime teisę tautos gėrybėmis naudotis. Reikėjos duoti sąlygas: kad visi galėtų žmoniškai pragyventi. Aukštas valdininkas turėjo kelių aukštų namą, kurį dažnai įsigydavo vogdamas iš valstybės iždo, tuo tarpu darbininko šeima gyveno fortuose ar tamsiuose, drėgnuose rūsiuose. Ar negalėjo valstybė sudaryti sąlygas, kad ir tos darbininkų šeimos turėtų tinkamus butus, kaip pridera žmogui, pragyvenimą.
Iš antros pusės: su pavydu žiūrėjo ūkininkas į dygstantį Lapėno mūrą, tuo tarpu pats, atsisakydamas mėsos kąsnelio, vežė už trisdešimt penkis litus savo bekoną, kad tik galėtų apsimokėti mokesčius. Juodi pono Lapėno darbai šiandien visai tautai nėra paslaptis.
Kiekvienas valdininkas jautėsi padėties viešpats. Tarnautojas yra skirtas patarnauti visuomenei. O mūsų valdininkija išbardavo, iškoneveikdavo bemokslį kaimietį, siųsdavo velniop. Pagieža tautoje augo. Vieni dairėsi į Maskvą, antri į Berlyną, o treti – į Varšuvą.
Didžiules teises mūsų Tėvyneje turėjo žydai. Jų rankose buvo kapitalas ir nebuvo galima tai nacionalizuoti, bendram tautos interesui panaudoti žmonių prakaitu uždirbtus žydu kapitalus. Nedovanotinos tai klaidos, nedovanotini apsileidimai, kurie ir privedė tautą prie pražūties.
Neturėjome mes net tinkamų pedagogų. Kaimo mokytojas dažnai be jokio pašaukimo pedagoginiam darbui, užuot ugdęs jaunuomenę savo gyvenimu, - juos stūmė nuo savęs. Mokytojas, per dieną girtas, bendraudamas su įtartinos doros asmenimis, pats būdamas dvasios elgeta, negalėjo įžiebti į jautrią vaikučių sielą Tėvynės meilės jausmo. Toks mokytojas neturėdamas pedagoginio takto, jaunuomenę baidė nuo mokslo. Vaikas ruošė savo pamokas ne iš meilės mokslui, bet grynai iš baimės, kad girtuoklis mokytojas jo nedaužytų rykštėmis.
Buvo blogai tvarkomas ir mediciniškas aprūpinimas. Apskrities gydytojas, jeigu atvažiavo į kaimą pas ligonį, tai kad užgiedos už savo vizitą, tai žmonės norėtų geriau mirti, negu parduoti paskutinę karvę. Valstybė į tai nekreipė dėmesio. Jeigu gydytojas gauna algą, tai kokia dar reikalinga antra alga, kuriąturi sudėti sergantieji žmonės?
Šiandien, prisiminus faktą, kad nedaugelis gydytojų galima prisišaukti prie sužeisto kovotojo, užverda pyktis."
Kunigo Justino Lelešiaus – Grafo, dienoraštis 1946 -1947 metais. Rastas po kunigo – partizano žūties.
[..] "Guliu šiauduose ir galvoju: dėl ko mes turime vargti, dėl ko mes vieni turime nešti tautos kryžių ir vargus? Turėdamas laiko, imu ieškoti viso to kaltininkų. Iš kur Lietuvoje atsirado tiek daug išgamų, parsidavėlių?
Prieinu išvadą, biednuomenės socialinė padėtis mūsų Nepriklausomybės laikais jiems buvo nepakenčiama. Už pusę lito darbininkas turėjo kirsti žydui per dieną malkas, tuo tarpu jis matė prabangoje skęstančius Kauno ponus. Darbininkas su šeima kentė badą, tuo tarpu kita žmonių dalis ruošė ištaigingus balius, kuriuose dažnai keldavo net naktines orgijas. Tą matė varge beskęstantis darbininkas. Jo galvosenoje vyravo neapykanta buržuazijai. Tokių užmirštų ir varge skęstančių šeimų buvo ne viena. Jos būrėsi viena prie kitos vis didesnius ratelius. Budri bolševikų akis tą didelę bedugnę tarp biednuomenės ir pasiturinčios visuomenės greitai panaudojo savo juodiems darbams. Juos traukė į komunistinius ratelius. Maskva, nors pati skendo neturte, bet tam pinigų negailėjo. Ji bėrė saujomis auksą. O varge paskendusios biednuomenės mases sužavėjo auksas. Mestas šūkis, kad ir jūs esate žmonės, ir jūs galite naudotis turtais, kad ir jūs turite teisę į gyvenimą, užbūrė bemoksles mases. Jeigu mūsų Nepriklausomybės laikais būtų buvęs kreipiamas dėmesys į tą vargstančią liaudį, į jos vargingą buitį – to šiandien nebūtų įvykę.
Jeigu visi mes esame Lietuvos piliečiai, toje tautoje gimę, tai visi turime teisę tautos gėrybėmis naudotis. Reikėjos duoti sąlygas: kad visi galėtų žmoniškai pragyventi. Aukštas valdininkas turėjo kelių aukštų namą, kurį dažnai įsigydavo vogdamas iš valstybės iždo, tuo tarpu darbininko šeima gyveno fortuose ar tamsiuose, drėgnuose rūsiuose. Ar negalėjo valstybė sudaryti sąlygas, kad ir tos darbininkų šeimos turėtų tinkamus butus, kaip pridera žmogui, pragyvenimą.
Iš antros pusės: su pavydu žiūrėjo ūkininkas į dygstantį Lapėno mūrą, tuo tarpu pats, atsisakydamas mėsos kąsnelio, vežė už trisdešimt penkis litus savo bekoną, kad tik galėtų apsimokėti mokesčius. Juodi pono Lapėno darbai šiandien visai tautai nėra paslaptis.
Kiekvienas valdininkas jautėsi padėties viešpats. Tarnautojas yra skirtas patarnauti visuomenei. O mūsų valdininkija išbardavo, iškoneveikdavo bemokslį kaimietį, siųsdavo velniop. Pagieža tautoje augo. Vieni dairėsi į Maskvą, antri į Berlyną, o treti – į Varšuvą.
Didžiules teises mūsų Tėvyneje turėjo žydai. Jų rankose buvo kapitalas ir nebuvo galima tai nacionalizuoti, bendram tautos interesui panaudoti žmonių prakaitu uždirbtus žydu kapitalus. Nedovanotinos tai klaidos, nedovanotini apsileidimai, kurie ir privedė tautą prie pražūties.
Neturėjome mes net tinkamų pedagogų. Kaimo mokytojas dažnai be jokio pašaukimo pedagoginiam darbui, užuot ugdęs jaunuomenę savo gyvenimu, - juos stūmė nuo savęs. Mokytojas, per dieną girtas, bendraudamas su įtartinos doros asmenimis, pats būdamas dvasios elgeta, negalėjo įžiebti į jautrią vaikučių sielą Tėvynės meilės jausmo. Toks mokytojas neturėdamas pedagoginio takto, jaunuomenę baidė nuo mokslo. Vaikas ruošė savo pamokas ne iš meilės mokslui, bet grynai iš baimės, kad girtuoklis mokytojas jo nedaužytų rykštėmis.
Buvo blogai tvarkomas ir mediciniškas aprūpinimas. Apskrities gydytojas, jeigu atvažiavo į kaimą pas ligonį, tai kad užgiedos už savo vizitą, tai žmonės norėtų geriau mirti, negu parduoti paskutinę karvę. Valstybė į tai nekreipė dėmesio. Jeigu gydytojas gauna algą, tai kokia dar reikalinga antra alga, kuriąturi sudėti sergantieji žmonės?
Šiandien, prisiminus faktą, kad nedaugelis gydytojų galima prisišaukti prie sužeisto kovotojo, užverda pyktis."
2010 m. birželio 5 d., šeštadienis
Ką duoda Lietuvai mokesčių kėlimas?
Praeitą savaitę A. Kubilius teigė Seimui, kad Lietuva, sumažinusi išlaidas ir pakėlusi mokesčius įsivyravus giliai recesijai, turi pasiryžti dar griežtesniam taupymui, jei nori išvengti graikiškos skolų krizės. Kaip mūsų ūkį paveikia tokia griežto taupymo tvarka?
Iš statistikos matome, kad Lietuvos ekonominis nuosmukis, lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis, vis dar yra vienas iš didžiausių.
Per metus Latvijos ekonomika smuko 5,1 proc. (per ketvirtį augo 0,3 proc.), Lietuvos ūkis per metus krito 2,6 proc. (per ketvirtį nukrito 3,9 proc.), Estijos per metus ir ketvirtį smuko tiek pat – po 2,3 proc.
Panašų metinį nuosmukį patyrė dar dvi naujosios Europos Sąjungos narės Bulgarija (-4 proc.) ir Rumunija (-3,2 proc.).
Sveikiname Kubilių, užtikrinusį rekordinį ūkio kritimą Lietuvoje. Tikslas - naikinti ūkį sparčiau, negu Bulgarija, nes prie jau nebepakeliamų mokesčių Kubilius ruošiasi pridėti naujus.
Šalyje siautėja vagystės ir kyšininkavimas, potvyniai didžiausiuose miestuose, savižudybių epidemija, pedofilijos ir kitokio paleistuvavimo skandalai, katastrofiškas demoralizuojantis ilgalaikis nedarbas, didžiulė priverstinė emigracija ištisomis šeimomis, investicijų ir paskolų trūkumas, fantastiškos studijų kainos. Lietuviai išmiršta taip greitai, kaip dar niekada nebuvo tautos istorijoje. Kainos yra tarp aukščiausių Europoje, o atlyginimai yra tarp žemiausių. Verslų bankrotų skaičius ir ūkio smukimas yra stulbinantys, nes lenkia daugumą Europos valstybių. Mokesčiai keliami vos ne kas mėnesį. Darbo sąlygos primena žiauriausius baudžiavos laikus. Kas antras abiturientas svajoja palikti Lietuvą.
Valdžia yra visiškai bejėgė, Vyriausybei belieka tik tyčiotis iš Lietuvos krepšinio ir dainavimo nesekmių. Tuo tarpu mes čia sėdime ir svarstome, kad labiau patiktų gal viena, o gal pusantros pilietybės, kad emigravusieji ir siunčiantys Lietuvai pinigus yra nepilnaverčiai žmonės, nes jie neva tai mažiau dirba Lietuvai, negu Lietuvos svarbiausioms sąjungininkėms.
Laikas vienytis ir susitvarkyti.
Iš statistikos matome, kad Lietuvos ekonominis nuosmukis, lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis, vis dar yra vienas iš didžiausių.
Per metus Latvijos ekonomika smuko 5,1 proc. (per ketvirtį augo 0,3 proc.), Lietuvos ūkis per metus krito 2,6 proc. (per ketvirtį nukrito 3,9 proc.), Estijos per metus ir ketvirtį smuko tiek pat – po 2,3 proc.
Panašų metinį nuosmukį patyrė dar dvi naujosios Europos Sąjungos narės Bulgarija (-4 proc.) ir Rumunija (-3,2 proc.).
Sveikiname Kubilių, užtikrinusį rekordinį ūkio kritimą Lietuvoje. Tikslas - naikinti ūkį sparčiau, negu Bulgarija, nes prie jau nebepakeliamų mokesčių Kubilius ruošiasi pridėti naujus.
Šalyje siautėja vagystės ir kyšininkavimas, potvyniai didžiausiuose miestuose, savižudybių epidemija, pedofilijos ir kitokio paleistuvavimo skandalai, katastrofiškas demoralizuojantis ilgalaikis nedarbas, didžiulė priverstinė emigracija ištisomis šeimomis, investicijų ir paskolų trūkumas, fantastiškos studijų kainos. Lietuviai išmiršta taip greitai, kaip dar niekada nebuvo tautos istorijoje. Kainos yra tarp aukščiausių Europoje, o atlyginimai yra tarp žemiausių. Verslų bankrotų skaičius ir ūkio smukimas yra stulbinantys, nes lenkia daugumą Europos valstybių. Mokesčiai keliami vos ne kas mėnesį. Darbo sąlygos primena žiauriausius baudžiavos laikus. Kas antras abiturientas svajoja palikti Lietuvą.
Valdžia yra visiškai bejėgė, Vyriausybei belieka tik tyčiotis iš Lietuvos krepšinio ir dainavimo nesekmių. Tuo tarpu mes čia sėdime ir svarstome, kad labiau patiktų gal viena, o gal pusantros pilietybės, kad emigravusieji ir siunčiantys Lietuvai pinigus yra nepilnaverčiai žmonės, nes jie neva tai mažiau dirba Lietuvai, negu Lietuvos svarbiausioms sąjungininkėms.
Laikas vienytis ir susitvarkyti.
2010 m. birželio 4 d., penktadienis
Padėkime tiems, kurie bando mus vėl suvienyti
Siūlymas pripažinti tėvynės pilietybę kaip mūsų prigimtinę teisę, „nepastebint“, kad Lietuvos pilietis gavo ir kitos šalies pasą, sunkiai skinasi kelią. Penktadienį Seimo posėdyje vėl atsisakyta svarstyti pakartotinai šį parlamentaro Gedimino Navaičio pateiktą siūlymą, nors prie jo žadama grįžti vėliau.
Vienas šio klausimo aspektas yra ypač svarbus Lietuvai: Ar nors išskirtinės krizės akivaizdoje mes pradėsime vienytis, ar ir toliau liksime susiskaldę į tariamus teisuolius, kurie gyvena Lietuvoje ir neva tai žiauriai baustinus piliečius,kuriuos privalu nubausti pilietybės atėmimu vien už tai, kad jie dirba užsienyje? Tie, kurie padeda Lietuvos piliečiams susivienyti tokiu svarbiu momentu, yra verti visokeriopos paramos, įskaitant mūsų balsus rinkimų metu. Šį Gedimino Navaičio projektą taip pat remia liberalcentristas Arminas Lydeka, liberalas Audrius Endzinas, konservatorius-krikdemas Stasys Šedbaras ir Mišriai Seimo narių grupei priklausantis Valdemaras Valkiūnas.
Vienas šio klausimo aspektas yra ypač svarbus Lietuvai: Ar nors išskirtinės krizės akivaizdoje mes pradėsime vienytis, ar ir toliau liksime susiskaldę į tariamus teisuolius, kurie gyvena Lietuvoje ir neva tai žiauriai baustinus piliečius,kuriuos privalu nubausti pilietybės atėmimu vien už tai, kad jie dirba užsienyje? Tie, kurie padeda Lietuvos piliečiams susivienyti tokiu svarbiu momentu, yra verti visokeriopos paramos, įskaitant mūsų balsus rinkimų metu. Šį Gedimino Navaičio projektą taip pat remia liberalcentristas Arminas Lydeka, liberalas Audrius Endzinas, konservatorius-krikdemas Stasys Šedbaras ir Mišriai Seimo narių grupei priklausantis Valdemaras Valkiūnas.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)