Leisdami privatizuoti Sodros įmokas, mes vagiame iš šiuolaikinių pensininkų.

Mūsų tėvai išlaikė mūsų senelius, mokėdami jiems pensijas per socialinio draudimo sistemą. Leisdami privatizuoti Sodros įmokas, mes vagiame iš šiuolaikinių pensininkų. Jei kas nori ir gali sukaupti daugiau, tegu kaupia iš attlyginimo. Ardyti Sodrą ir skriausti pensininkus negalima.

K.Leontjeva klausia: Ar šį ketvirtadienį žlugs pensijų fondai, nes jiems pervedame mažiau iš Sodros? Jei šie fondai žlunga be Sodros pinigų, tai kokie jie yra laisvos rinkos dalyviai? Tai yra tik žmonės, vagiantys jau valdžios surinktus mūsų pinigus ir dedantys į nusikalstamą Ponzi schemą, kuri daugeliui pažįstama MMM pavidalu. Kas galite, neškite kudašių. Jie greitai sprogs, kaip ir tikrosios MMM.

Mokesčius kapitalui reikia padidint

_Lietuvoje trūksta investicijų – tokią šalies problemą linksniuojame jau keletą metų iš eilės._

Nors mokame mažiausius mokesčius nuo kapitalo visoje Europoje. Reiškia, tie mokesčiai kapitalui yra nelabai svarbūs. Reiškia, reikia pagerinti darbo jėgą, sumažinant tai darbo jėgai mokesčius, o mokesčius kapitalui reikia padidinti.

Kodėl braliukai latviai gali suabejoti atominės jėgainės nauda, o mūsų Vyriausybė negali?

Mūsiškiai senesi, godesni, ilgiau vagia, giliau paskendo kyšiuose, nebaudžiamumas su Mažeikių naftos ir Snoro aferomis išpaikino, mažiau bijo rinkėjų ar dar kas nors? O gal mūsų davatkos, kurios juos išrenka, visai apkvaišo, misdamos vienomis bulvėmis? Ką jūs manote?

Norite skaičių? Skaičiai reikalingi,kalbant su žmonėmis, mokančiais skaičiuoti. O mūsų Vyriausybė paėmė šiandienos kainas ir paskaičiavo atominės elektrinės parametrus dešimtmečiams į priekį. Kiekvienam aišku, kad per tokį laiką bus galimi keli scenarijai, kad per dešimtis metų tikrai keisis ir technologijos, ir kainos. Tik ne mūsų Vyriausybei.

Skaičiai elektrinės priešininkams nereikalingi, nes nėra su kuo tuos skaičius palyginti, elektrinės šalininkai rimtų skaičių neturi.

Deleveraging and the Depression Gang

Paul Krugman

June 25, 2012, 11:50 AM16

The Bank for International Settlements has just come out with a report emphasizing the “limits to monetary policy”, which is apparently being taken seriously. I guess I’d start from the observation that the BIS has already embraced liquidationism, the idea that all this suffering is good for us and that trying to mitigate the pain would somehow be a bad thing. Now they’re just trying to come up with additional arguments for doing nothing.

But I thought it might be worth talking for a second about how the various conventional wisdoms of the past few years — the enthusiasm for austerity that swept the VSPs in 2010, and now the chin-stroking doubts about monetary expansion — add up to an insistence that we refuse to do anything that might help us avoid a sustained depression.

What, after all, is the story of this crisis? The simple take many of us have now adopted, which I think gets at most of it, runs along the lines of my Sam and Janet story. At any given time there are some people who would like to borrow more at current interest rates, but are constrained by norms about how much debt is too much. If these norms are loosened, they will borrow more — which is in fact what happened between around 1980 and 2007, as deregulation, financial innovations nobody understood, and general complacency led to a broad willingness to accept higher leverage.

Now, if people are borrowing, other people must be lending. What induced the necessary lending? Higher real interest rates, which encouraged “patient” economic agents to spend less than their incomes while the impatient spent more.

OK, so that’s what happens when an economy is engaged in increased leveraging. Then something makes people remember the dangers of debt, and leveraging gives way to deleveraging.

You might think that the process would be symmetric: debtors pay down their debt, while creditors are correspondingly induced to spend more by low real interest rates. And it would be symmetric if the shock were small enough. In fact, however, the deleveraging shock has been so large that we’re hard up against the zero lower bound; interest rates can’t go low enough. And so we have a persistent excess of desired saving over desired investment, which is to say persistently inadequate demand, which is to say a depression.

By the way, this is in a fundamental sense a market failure: there is a price mechanism, the real interest rate, that because of the zero lower bound can’t do its job under certain circumstances, namely the circumstances we face now.

What to do? One answer is fiscal policy: let governments temporarily run big enough deficits to maintain more or less full employment, while the private sector repairs its balance sheets. The other answer is unconventional monetary policy to get around the problem of the zero lower bound: maybe unconventional asset purchases, but the obvious answer is to try to create expected inflation, so as to reduce real rates.

Now look at what the serious people say: we must have fiscal austerity, not stimulus, because debt is bad; we must not have unconventional monetary policy, because that would endanger “credibility” (where it’s not at all clear what that means).

So basically, we must do nothing to fix this horrific market failure, and allow unemployment to fester instead.

It’s really awesome, when you think about — not just that we’re committing this massive act of folly, but that it’s all being done in the name of sound policy.

Kiek pavogė V. Degutis iš pensininkių, patikėjusių Snoro investiciniais sertifikatais?

„Kaip G. Degutis sugebėjo iš sustabdžiusio veiklą banko sąskaitos pervesti 652 tūkst. Lt klausėme tiek jo paties, tiek I. Degutienės, tiek banko „Snoras“ administratoriaus, tačiau šio visai visuomenei svarbaus atsakymo negavome, – yra pranešime spaudai teigę televizijos TV3 atstovai. – Primename, kad pats G. Degutis 2012 m. sausio 25 d. pripažino, jog jau sustabdžius banko veiklą jis paprašė banko „Snoras“ administratorių padengti paskolą sąskaitoje turėtais pinigais, kas ir buvo padaryta. Esame įsitikinę, kad ši informacija yra labai svarbi visuomenei, o TV3 ją paskelbdama laikėsi įstatymų ir nepasidavė politinėms įtakoms“.

Teisingumas ir materialinė gerovė yra tampriai susiję. Kol nebus teisingumo, nematysim ir gerovės.

Neturime normalaus elito

Mūsų elitas mato tik vieną žingsnį atgal. Po Smetonos laikų turtingųjų patyčių, kurios sunaikino valstybę ir be mūšio atidavė Lietuvą į rusų nagus, Nepriklausomos Lietuvos Laikinoji Vyriausybė 1941 m. birželio 25 d. gieda apie kapitalisto ir darbo žmogaus vienybę.

Kai žydų ir lenkų naikinimas atidavė mus vokiečiams ir pakartotinai rusams, kolaborantinis Lietuvos elitas deklamavo apie tautų draugystę.

Dabar vėl bandome sunaikinti Lietuvos lenkus, kartu tyčiodamiesi iš darbo žmonių ir vadindami juos runkeliais, nevertais net ubagiško minimalaus bei vidutinio atlyginimo.

Nemokantys istorijos yra pasmerkti ją pakartoti.

Ruoškite vaikus studijuoti užsienyje

O kas dabar yra mūsų siekiamybė? Mirtis? Prūsų jau nebėra. Jei mes ir toliau taip tvarkysimės, Lietuvoje nebus ir lietuvių. Kurkime normalias sąlygas išsaugoti kultūrą nors emigracijoje, kur dar įmanoma išlikti gyvam ilgesnį laiką. Jau praėjo daugiau, nei du dešimtmečiai. Laukti stebuklo išvagiamoje Lietuvoje yra neracionalu.

_Vienos visuomeninės organizacijos forume neseniai paskelbtas palyginimas sukėlė šoką dalyviams ir jų pasipiktinimą. Anglijoje nekvalifikuotas darbininkas už minimalų valandinį atlygį gali nusipirkti 1 l pieno, 1 kg miltų, 1 kg cukraus, 6 kiaušinius, 1 lit­rą aliejaus ir į automobilio baką įpilti litrą dyzelino. Lietuvoje nekvalifikuotas darbininkas, užsidirbęs minimalų valandinį atlygį, neišgali nusipirkti 1 l dyzelino ar 1 l aliejaus, o iš keturių anksčiau išvardytų produktų įstengia nusipirkti tik vieną kurį nors, nes kitiems įsigyti pinigų nepakaktų.

Per krizę Vokietijoje nedarbas padidėjo 1 proc., o Lietuvoje nuo 2008 m. jis išaugo kelis kartus. Mūsų minimalus ir vidutinis darbo užmokestis – vienas mažiausių ES – trečias nuo galo po bulgarų ir rumunų ir, kaip teigė Darbo ir socialinių tyrimų instituto vadovas prof. dr. Boguslavas Gruževskis, nuo daugumos ES šalių atsilieka 2–5 kartus. Svarbiausių vartojimo ir paslaugų prekių kainos skiriasi vos 20 proc [1]._

Ne iš karto susiformavo tokia nuomonė. Daugiau nei dvidešimt metų praėjo nuo komunizmo statybos. Mes jums davėme pakankamai laiko parodyti, ką galite, valdydami Lietuvą. Tokia lietuvių egzistencija tampa pavojinga tautos sveikatai ir gyvybei. Laikas mums gelbėti mūsų vaikus ir anūkus.

1. Skęstantys lietuviai griebiasi šiaudo. Daiva Norkienė, „Valstiečių laikraštis“ 2012 m. birželio 23 d. 08:52.