Norite gyventi, kaip Suomijoje?

Apsvarstykime sieną tarp Suomijos ir Rusijos, kur yra stebėtinas skirtumas sunkių autoimuninių sutrikimų (pavyzdžiui, celiakijos ir 1 tipo diabeto) paplitime. Šios ligos tampa pastaraisiais dešimtmečiais grėsmingai paplitusios Suomijoje, bet tokių ligonių dažnis Rusijos pusėje sudaro tik tarp penktadalio ir šeštadalio nuo Suomijos pusės šio tipo ligonių dažnio, nepaisant to, kad Rusijos pusėje arti sienos gyventojai genetiškai yra labai panašūs, nes Rusija Antrojo pasaulinio karo metu užkariavo šią dalį Suomijos teritorijos kartu su visais vietiniais gyventojais.

Kas saugo Rusijos pusės gyventojus nuo jų genetinio paveldėjimo? Arba geriau suformuluojant, kas daro suomius pažeidžiamais?

Suomijos mokslininkai mano, kad tai yra poveikis, atsirandantis dėl tam tikros mikrobų bendruomenės  veiklos - tokios bendruomenės, kuri daugiau primena mūsų visų mažiau higieniško gyvenimo praeityje mikrobų bendruomenę. Juk pusė Rusijos miestų gyventojų vis dar užsiaugina daržoves jų vasarnamiuose, jau nekalbant apie kaimų gyventojus, o dešimt milijonų rusų maitinasi tik tuo, ką užsiaugina patys. Toks artimas kontaktas su laukine gamta ir apsaugo nuo daugybės autoimuninių ligų atvejų atsiradimo Rusijoje (daugiau apie tai - čia).

Perimant suomių gyvenimo būdą, mums vertėtų jį pakeisti, išvengiant tos suomiškų ligų epidemijos. Išsaugokime lietuviškus vasarnamius, daržus, sodus, kaimo sodybas. Išsaugokime tautinį paveldą žemdirbystėje. Tai juk yra sveikos tautos pagrindas ne vien tik moraliniu požiūriu. Vienos tik saunos vasarnamyje neužtenka.

Sako, kad Lietuvos verslo tikslas geras - užsidirbti

Užsidirbti kokia kaina? Paperkant valdžią ir naikinant gimtąją šalį?

Ateina laikas atsisveikinti su kasininkėmis ir kitais parduotuvių darbuotojais

Net mokant šiems žmonėms minimumą, galima daug sutaupyti, jei pakeisti šiuos žmones jau egzistuojančiomis technologijomis. Tai buvo blogos darbo vietos, be abejonės. Bet Lietuvoje nėra geresnių darbo vietų šiems žmonėms. Lieka emigracija.

Konkurencija energijos rinkoje

Jau trys metai baigiasi, o vis dar vyksta Saudo Arabijos ir Rusijos bandymas žemomis energijos kainomis išspausti Amerikos nuolatinio gręžimo reikalaujančią ir todėl brangesnę skalūnų technologiją iš rinkos. Negalima pasakyti, kad tas bandymas visai nevykęs. Bankrutavo mažiausiai 123 Amerikos skalūnų kompanijos, Exxon Mobil ir Chevronas sėdi giliai skolose. Daugiau nei 150 tūkstančių skalūnininkų prarado darbus. 

Amerikiečiai šaunuoliai, greitai ieško išeities. Amerikos senatoriai naudojasi rusų programišių sugebėjimu išviešinti kompromituojančius Hillary Clinton kompanijos elektroninius laiškus praeitos prezidentinės rinkimų kompanijos metu ir siūlo naujas sankcijas Rusijai. Realiai šios sankcijos būtų nukreiptos prieš tas Vokietijos bei Austrijos kompanijas, kurios dalyvauja pigių Rusijos dujų eksporte į Vokietiją. Taip būtų atvertas kelias brangesnių Amerikos suskystintų skalūninių dujų eksportui į Vokietiją. Bet Europos Sąjunga irgi yra galinga ekonomika ir kritika Amerikos senatoriams apie tų senatorių stumiamą tokį didelį prekybos laisvės suvaržymą, išsakyta Vokietijos užsienio reikalų ministro Sigmaro Gabrielio lūpomis bei paremta Vokietijos kanclerės Merkel, kitų Europos valstybių vadovų bei stambaus Europos verslo atstovų pasisakymais, yra svarbi. Žodžiu, kova energijos rinkose tęsiasi, įtraukdama vis naujus kovotojus.

Kuo Lietuvos mokslininkai skiriasi nuo mano pažįstamo docento?

Tas docentas metė mokslus ir užsiėmė prekyba reikmenimis butų remontui. Lietuvos mokslinnkai irgi metė mokslus. Skirtumas tas, kad tas docentas, nors ir paniekinęs savo pašaukimą, bet žmonių neapgaudinėja, orientuojasi buto remonto problemose, parduoda tikras prekes tam darbui.

O Lietuvos mokslininkai, dirbantys universitetuose, gavę kyšininkų Kubiliaus ir Steponavičiaus valdymo metu įvestus studentų krepšelius, pradėjo tuos studentus be gailesčio melžti. Tūkstančiais (neįtikėtina, tūkstančiais) kuriamos niekuo geru nepasižyminčios studijų programos, varomos reklaminės kompanijos, kad tik studentų pinigus išvilioti, nieko rimto tiems studentams neduodant. Patys mokslininkai laksto po daugelį universitetų, visur gauna atlyginimus.  O juk universitete mokyti turi tie žmonės, kurie atlieka rimtus mokslinius tyrimus, todėl gali paruošti rimtam darbui ir dideliems pokyčiams visuomenėje ateityje. Jokio tokio rimto mokslo mūsų mokslininkai nebedaro, nes tam tiesiog nelieka laiko. Taigi, šių dienų lietuviškas universitetinis išsilavinimas yra gryna apgavystė (plačiau apie tai rašoma čia).

Tai pamoka visiems mums, dirbantiems profesinį darbą. Jeigu nuleisime reikalavimų mums kortelę, pradėsime lupti pinigus už nieką, nes, girdi, kyšininkas Steponavičius mums leido, tai anksčiau ar vėliau žmonės susigaudys ir liksime prie suskilusios geldos. Mūsų mokslininkų elgesys yra svarbi priežastis, dėl kurios jaunimas emigruoja, ir Lietuvoje pradeda trūkti studentų, o verslui - kvalifikuotos darbo jėgos ir vartotojų.Tas pats, ar klausti santechnikų, dirbančių universitetuose, ar klausti Lietuvos mokslininkų nuomonės apie universitetų darbo organizavimą - juk ir tie, ir kiti nėra tikri mokslininkai.

Nereikia atsiklausti Lietuvos mokslininkų apie universitetų reformą

Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkė Asta Lapinskienė, paklausta, kas dabar planuojamoje pertvarkoje yra nedemokratiško,  kritikavo tai, kad pradinį reformos planą rengė darbo grupė be akademinės bendruomenės atstovų. 

Ar padarę iš universitetų kaimo parduotuves, prekiaujančias diplomais, mokslininkai vis dar tikisi, kad juos reikia gerbti, jų nuomonės klausti? Kaip jus gerbti, jei jūs save negerbiate? Lietuvos universitetai dabar yra neverti aukšto universitetų vardo.

Ką daryti ryšium su tuo sudegusiu daugiaaukščiu Londone?

Apsidairyti aplinkui. Jei tas daugiaaukštis, kuriame jūs dirbate ar gyvenate yra apšiltintas pigiu plastiku ir aukštas (tikėsimės, kad ne aukštesnis negu 22 metrų (lengva įsiminti: du dvejetai))*, tai tyliai tyliai išsikraustykite ir niekad negrįžkite, jei nenorite rizikuoti ten sudegti. Pagal vokiečių taisykles tokio aukščio namus negalima apšiltinti degiu plastiku (Londone buvo apšiltinta vadinanu Reynobond, gaminamu kompanijos Arconic), o reikia apšiltinti visiškai nedegiomis medžiagomis. Panašus gaisras jau buvo Roubaix vietovėje Prancūzijoje (dar egzistuoja Youtube filmukas). 

Sudegusį daugiaaukštį Londone galima buvo apšiltinti nedegiomis medžiagomis už papildomus 5 tūkstančius funtų sterlingų. Priešgaisriniai purkštuvai tame pastate irgi gera idėja, kuriai valdžia pagailėjo pinigų. Nebūtų žuvę tiek daug žmonių. Ir politikų bei turtingųjų likimui nebūtų iškilusi tokia didelė kenksmingų jam pokyčių visuomenėje grėsmė, kokia iškilo dabar.  Arogantiški ir išpaikinti valdantys konservatoriai meluoja visuomenei, kad degantis apšiltinimas buvo uždraustas Jungtinėje Karalystėje. Realiai tokio draudimo nėra. Melas jiems brangiai kainuos.

Aišku, jei turite daug pinigų ir, nepaisant to, taupumo sumetimais, nusipirkote tokį butą, tai galite pabandyti paduoti į teismą Lietuvos valdžią, kam ji leidžia naudoti degų plastiką tokiose statybose. Gal gausite kompensaciją. Nelabai tikiu, kad jums pasiseks.


* Pagal Lietuvoje galiojančius techninius reikalavimus, nedegią mineralinę vatą privaloma naudoti pastatuose, kurių aukštis daugiau nei 20 metrų.