“If driver shortages are common in many places, then a switch to autonomous trucks would make sense. However, millions of jobs will be lost as a result, and critics say it is a false vision of the freight transport of the future.In the long term, it's about replacing drivers
A blessing - for a small part of the drivers
„Autokratija ir globalizacija yra nepatogiai sujungtos. Jas atskirti bus sunku ir brangu.
PASAULINIO tiekimo grandinės ir vėl pajudėjo. Rusijos operacija, kad apginti Donbasą, ir sankcijos išprovokavo didžiausią prekių šoką nuo 1973 m. ir vieną didžiausių kviečių tiekimo sutrikimų per šimtmetį. Šalys nuo Vengrijos iki Indonezijos uždraudžia maisto eksportą, kad užtikrintų tiekimą namuose. Vakarai paskelbė sankcijas Rusijai, atimdami iš jos visokias dalis ir technologijas.
Globalizacijos įtampa kyla dėl 2007–2009 m. finansų krizės, „Brexit“, prezidento Donaldo Trumpo ir pandemijos padarinių. Daugelį metų pasaulinės integracijos priemonės buvo smunkančios. 2008–2019 m. pasaulio prekyba, palyginti su pasaulio BVP, sumažėjo maždaug penkiais procentiniais punktais. Tarifai ir kitos prekybos kliūtys kaupiasi. Pasauliniai ilgalaikių investicijų srautai 2016–2019 m. sumažėjo perpus. Imigracija taip pat mažesnė, ir ne tik dėl sienų uždarymo.
Operacija, kad apginti Donbasą, ir sankcijos išprovokavo ir paspartino dar vieną esminį pasaulio prekybos srautų pokytį, supriešindamas dideles autokratijas su liberaliomis demokratijomis. Tokia konfrontacija įvyko ir šaltojo karo metu. Tačiau šį kartą autokratijos yra didesnės, turtingesnės ir technologiškai sudėtingesnės. Jų dalis pasaulinėje produkcijoje, prekyboje ir inovacijose išaugo ir yra pagrindinės grandys daugelyje tiekimo grandinių. Todėl bandymai atitolti pasaulio ekonomikai atneš naujų pasekmių ir kainuos.
Po Antrojo pasaulinio karo demokratijos valdė ekonominę vietą. 1960 m. Amerika, Didžioji Britanija, Kanada, Prancūzija, Italija ir Japonija sudarė apie 40% viso pasaulio eksporto. Autokratijos, priešingai, buvo ekonomiškai nereikšmingos pasaulinėje arenoje. Sovietų Sąjungai teko 4% pasaulinės prekybos; Kinija statistikoje beveik nepasirodė. Vidutinis BVP vienam gyventojui visame komunistiniame bloke buvo dešimtadalis Amerikos BVP. Vakarai buvo uždaryti į nuožmią ideologinę kovą su komunistinėmis šalimis, kupiną tarpinių karų ir branduolinių baimių. Tačiau ekonomine prasme konkurencijos nebuvo.
Jų ekonomikos taip pat iš esmės buvo neintegruotos. Vienas stebėtojas šeštojo dešimtmečio pabaigoje skaičiavo, kad prekyba tarp Sovietų Sąjungos ir Amerikos buvo tokia maža, kad didelė siunta gali padvigubinti bendrą sumą nuo vieno mėnesio iki kito. Išimtys rytų ir vakarų prekyboje – šiek tiek Rusijos dujų į Europą; kviečių sandoris 1972 m.; 1974 m. degtinė buvo iškeista į Pepsi - buvo nedaug. TVF paskelbtame tyrime, likus kelioms dienoms iki Sovietų Sąjungos žlugimo, teigiama, kad „tiesioginės užsienio investicijos į Sovietų Sąjungą iki šiol buvo minimalios“.
Komunistinis blokas žaidė pagal savo taisykles. Sovietinė išorinė ekonominė veikla daugiausia vyko KRECON – simpatiškų šalių grupėje (Kinija ir Sovietų Sąjunga nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos beveik neprekiavo tarpusavyje, iškrito). Prekyba KGST vyko ne per pinigus už daiktus, o kaip savotiška mainų sistema – naftos su pramoninėmis prekėmis, tarkime, susitarta vyriausybių.
Nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos pradėjo atsiverti autokratiniai režimai. Iš dalies tai buvo ideologinių pokyčių, pirmą kartą pastebėtų Kinijoje, rezultatas. Pirmininko Mao mirtis 1976 m. leido atsirasti iki tol eretiškoms pažiūroms. „Jei ji negalėtų plėsti ir modernizuoti savo ekonomikos greičiau, nei darė ankstesniais dešimtmečiais, Kinija išliks skurdi, silpna ir pažeidžiama“, – rašė Aaronas Friedbergas iš Prinstono universiteto 2018 m. publikuotame dokumente, kuriame aprašomos Dengo Xiaopingo idėjos. Dengo Xiaopingas - lyderis, kuris 1980-aisiais vadovavo Kinijos atsivėrimui. Dėmesys klasių kovai užleido vietą modernizacijos ir plėtros troškimui. Tolimesnį pagreitį globalizacijai suteikė Sovietų Sąjungos žlugimas 1991 m.
Apskritai Vakarai sveikino ir skatino ekonomikos liberalizavimą, manydami, kad tai gali būti gėrio (ir didelio pelno Vakarų kompanijoms) jėga.
Šalis įtraukus į pasaulinę prekybos sistemą, būtų galima pakelti gyvenimo lygį, puoselėti demokratiją ir laisvę. Globalizuotas pasaulis taip pat būtų taikesnis, teigė argumentas.
Dešimtajame dešimtmetyje globalizacija įsibėgėjo. Suklestėjo prekyba. Metiniai pasauliniai tiesioginių užsienio investicijų (TUI, įskaitant įmonių pirkimus ir naujų gamyklų statybą) srautai išaugo šešis kartus. 1990 m. Maskvoje atidarytas pirmasis Rusijoje McDonald's; Po kelerių metų KFC įkūrė restoraną. Rusijos naftos kompanijos pradėjo savo eksportą nukreipti į Vakarus. 1985–2015 m. Kinijos prekių eksportas į Ameriką išaugo 125 kartus.
Pragyvenimo lygis tikrai pakilo, bet ne Vakaruose. Nuo 1990 m. itin skurde gyvenančių žmonių skaičius sumažėjo 60 %. Kai kurios anksčiau uždarytos šalys visiškai pasikeitė. Vidutinis estas dabar yra tik nežymiai skurdesnis, už vidutinį italą.
Tačiau kita, tikėtasi, globalizacijos nauda – politinis liberalizavimas – susvyravo. Mokslinių tyrimų organizacija „Our World in Data“ suskirsto šalis į keturias grupes – nuo labiausiai laisvų iki mažiausiai laisvų: „liberalios demokratijos “, pvz., Amerika ir Japonija; ydingesnes „rinkimų demokratijas“, pvz., Lenkija ir Šri Lanka; „rinkimų autokratijos“, pvz., Turkija ir Vengrija; ir „uždarosios autokratijos“, tokios, kaip Kinija ir Vietnamas, kurių piliečiai neturi tikro pasirinkimo, skiriant savo vadovą.
Politinių režimų klasifikavimas nėra tikslus mokslas, todėl reikia daryti prielaidas ir daryti sprendimus. Pavyzdžiui, „Our World In Data“ Indiją laiko rinkimų autokratija nuo 2019 m., o kai kurie kiti šaltiniai nesutinka. Nepaisant to, tai padeda susidaryti idėją apie platesnę tendenciją: slūgsta liberalių demokratijų galia.
Liberalios demokratijos politinių režimų dalis išaugo nuo 11 % 1970 m. iki 23 % 2010 m. Tačiau nuo to laiko demokratija sumažėjo. Dauguma 1,9 mlrd. žmonių, gyvenančių uždarose autokratijose, dabar gyvena tik vienoje šalyje – Kinijoje. Tačiau daugėja mažesnių autokratijos formų, pavyzdžiui, Turkijoje, kur prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas sutvirtino valdžią per du savo kadencijos dešimtmečius (žr. 1 diagramą).
Naudodamiesi Pasaulio banko, TVF ir kitų šalių duomenimis, pasaulinę ekonomiką padaliname į dvi dalis. Manome, kad šiandien autokratinis pasaulis (ty uždara ir rinkimų autokratija) sudaro daugiau nei 30% pasaulio BVP, t.y. daugiau, nei dvigubai daugiau, nei šaltojo karo pabaigoje. Per tą laikotarpį jo dalis pasaulio eksporte labai išaugo. Bendra jo listinguojamų įmonių rinkos vertė 1989 m. sudarė tik 3% viso pasaulio. Dabar ji sudaro 30% (žr. 2 diagramą).
Kinija yra neabejotinai didžiausia nedemokratinė valstybė ekonomine prasme, jos BVP JAV doleriu sudaro maždaug du trečdalius Amerikos, o tai sudaro daugiau, nei pusę mūsų autokratijų grupės. Tačiau kiti, pavyzdžiui, Turkija, Jungtiniai Arabų Emyratai ir Vietnamas, per pastaruosius 30 metų taip pat įgijo ekonominę įtaką.
Investicijų ir inovacijų srityje autokratijos dabar yra ypač rimtos demokratijos varžovės. 2020 m. jų vyriausybės ir įmonės investavo 9 mlrd. dolerių į viską nuo mašinų ir įrangos iki kelių ir geležinkelių tiesimo. Demokratinės šalys investavo 12 mlrd. 2018–2020 m. autokratijos gavo daugiau TUI, nei demokratijos.
Nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio autokratijos patentų paraiškų dalis išaugo nuo 5 % iki daugiau, nei 60 %.
Kinija dominuoja patentuojant, tačiau beveik visomis kitomis mūsų priemonėmis autokratijų ekonominė galia išaugo, net po to, kai Kinija neįtraukiama į mūsų skaičiavimus.
Daugelis autokratijų išliko tvirtai merkantilistinės. Pavyzdžiui, Kinija atvėrė savo vidaus rinkas ten, kur jai tinka, tačiau uždarė ištisus sektorius, kad galėtų pakilti šalies čempionai. Nepaisant to, autokratijos tapo integruotos su demokratijomis tiek, kad šaltojo karo metu tai būtų buvę neįsivaizduojama.
Pavyzdžiui, Vietnamas, kurį dešimtmečius valdo viena partija, tapo pagrindine grandimi pasaulinėje gamybos tiekimo grandinėje. Artimųjų Rytų karalystės ir emyratai yra gyvybiškai svarbūs naftos ir dujų šaltiniai.
Manome, kad maždaug trečdalis demokratinių šalių importuojamų prekių yra iš kitų politinių režimų. Bendra priklausomybė kai kuriose rinkose yra aiški. Demokratinės valstybės pagamina apie du trečdalius naftos, reikalingos jų kasdieniams poreikiams patenkinti. Likusi dalis turi būti iš kažkur kitur. Pusė kavos, kuria užpildomi europiečių puodeliai, gaunama iš vietų, kur žmonių politinės teisės yra silpnos. Ir tai yra, prieš pereinant prie tauriųjų metalų ir retųjų žemių.
Integracija yra daug daugiau, nei prekyba. Amerikos tarptautinės įmonės įdarbina 3 mln. žmonių už demokratijos ribų, o tai 90% išaugo per pastarąjį dešimtmetį (bendras jų užimtumas užsienyje išaugo trečdaliu). Demokratinių šalių investuotojai turi daugiau, nei trečdalį visų autokratinių pasaulio TUI atsargų. Autokratijos sukaupė milžiniškas užsienio atsargas, kurių dabar vertė viršija 7 mlrd. dolerių ir dažnai yra išreikšta „laisvomis“ valiutomis, tokiomis kaip doleris ir euras.
Sugedusi svajonė
Šiam intymumui dabar iškilo grėsmė, nes iškyla trečiasis tamsesnis laikotarpis. Dar prieš Donbaso apsaugos operaciją galingos šalys prarado susidomėjimą tikrai pasauliniu buvimu. Vietoj to jie siekė labiau pasikliauti savimi arba dominuoti savo artimiausioje geografinėje vietovėje. Jų naujas mąstymas vis labiau įtvirtinamas strategijoje ir politikoje.
Mažėjantis apetitas globalizacijai turi keletą priežasčių.
Vienas iš jų yra susijęs su didesniu vartotojų informuotumu Vakaruose apie žmogaus teisių pažeidimus tokiose vietose, kaip Kinija ir Vietnamas.
Apklausos Vakarų šalyse reguliariai rodo, kad didelė dalis respondentų pritaria kiniškų prekių boikotavimui (ar jie iš tikrųjų tai darytų, kitas klausimas). Vakarų įmonės yra spaudžiamos pirkti prekes kitur.
Taip pat išaugo susirūpinimas dėl prekybos ir investicijų, įskaitant pramoninį šnipinėjimą, poveikio nacionaliniam saugumui.
Autokratijos turi savų rūpesčių. Viena iš jų yra ta, kad per didelė integracija gali priversti Vakarų kultūrą prasiskverbti per sienas ir susilpninti autokratinį valdymą. Pats Dengas įvardijo dilemą: „Jei atidarysite langą grynam orui, turite tikėtis, kad į vidų įsisuks kažkiek musių“.
Kitas, didesnis rūpestis yra susijęs su valdžia. Būti pasaulinės tiekimo grandinės dalimi reiškia būti pažeidžiamam dėl sankcijų. Tai buvo aišku nuo pat pradžių. 1989 m. Kinijai buvo taikomos sankcijos po susidorojimo Tiananmenio aikštėje. Kitais metais Amerika už įvairius pažeidimus skyrė sankcijas Kubai, Salvadorui, Jordanijai, Kenijai, Rumunijai ir Jemenui. Keli Vakarų sankcijų Rusijai raundai, pirmą kartą 2014 m., o vėliau ir šiandien, šią žinią atneša dar stipriau.
Jau yra grubaus atsiejimo įrodymų. 2014 metais Amerika uždraudė Kinijos technologijų įmonei Huawei dalyvauti konkurse dėl Amerikos vyriausybės sutarčių. 2018 metais D. Trumpas pradėjo prekybos karą su Kinija, siekdamas priversti ją pakeisti, kaip Amerika teigė, „nesąžiningos prekybos praktikas“, įskaitant intelektinės nuosavybės vagystes. TUI srautai tarp Kinijos ir Amerikos dabar siekia vos 5 mlrd. dolerių per metus, palyginti su beveik 30 mlrd. dolerių prieš penkerius metus.
Naujausi politiniai pranešimai ir prekybos sandoriai šiek tiek atskleidžia galimą globalizacijos kryptį, kai galingiausios pasaulio demokratijos ir autokratijos nusisuka viena nuo kitos. Vietoje to šalys pasirašo mažesnius regioninius prekybos sandorius; demokratijos telkiasi kartu, kaip ir autokratijos; ir daugelis šalių taip pat siekia didesnio pasitikėjimo savimi.
Pradėkite nuo regioninių prekybos sandorių, kurių skaičius auga. 2020 m. Kinija pasirašė susitarimą su 14 kitų Azijos šalių, daugiausia nedemokratinėmis.
Tais metais ASEAN Pietryčių Azijos šalių grupė tapo didžiausia Kinijos prekybos partnere, pakeitusia ES.
Tuo tarpu Afrikoje dauguma šalių ratifikavo Afrikos žemyninę laisvosios prekybos zoną.
Šalys, turinčios bendras politines sistemas, taip pat artėja. „CoRe Partnership“ – susitarimas tarp Amerikos ir Japonijos, pradėtas vykdyti praėjusiais metais ir skirtas skatinti bendradarbiavimą naujų technologijų srityje – nuo mobiliųjų tinklų iki biotechnologijų. JAV ir ES prekybos ir technologijų taryba, kurios ryškus tikslas yra skatinti „demokratinių, į rinką orientuotų vertybių sklaidą“, dirba su klimato kaita ir tiekimo grandinių stiprinimu.
Autokratijos taip pat kuria savo blokus. Ilgalaikių investicijų iš autokratinio pasaulio į Kiniją atsargos 2020 m. išaugo daugiau, nei penktadaliu, net jei autokratijos investicijos į Ameriką beveik nepakito. Pranešama, kad Saudo Arabija svarsto parduoti naftą Kinijai juaniais, o ne doleriais. Ilgalaikės autokratijos investicijos į vis labiau neliberalesnę Indiją 2020 m. išaugo 29 proc.
Tuo tarpu ypač didelės šalys taip pat atsigręžia į vidų. Pavyzdžiui, didelis prezidento Joe Bideno administracijos dėmesys skiriamas „tiekimo grandinės atsparumui“, kuris iš dalies apima pastangas skatinti vidaus gamybą. 2020 m. Kinijos posūkis prie „dvigubos apyvartos“ strategijos apima bandymą mažiau pasikliauti pasauliniais tiekėjais. Ji nori išlaisvinti savo konkurentų gniaužtus nuo „užspringusių“ pramonės šakų, tokių, kaip lustų gamybos įranga, kuri, baiminasi, gali būti panaudota jos kilimui pasmaugti. Indija taip pat pasuko savarankiškumo link.
Daugelis šių pastangų gali turėti savo kainą. Autokratijos yra gerai žinomos linkusios siekti savo pačių interesų, o ne burtis. Istorija rodo, kad pasitraukimas iš pasaulinių prekybos ir investicijų tinklų reikalauja didelių išlaidų. 1808 m. Amerika priartėjo prie autarkijos dėl pačios įvesto tarptautinės laivybos embargo. Douglaso Irwino iš Dartmuto koledžo tyrimai rodo, kad draudimas kainavo apie 8% Amerikos bendrojo nacionalinio produkto. Visai neseniai daugelis tyrimų parodė, kad už D. Trumpo tarifus pirmiausia mokėjo Amerikos firmos. „Brexit“ sulėtino augimą ir investicijas Britanijoje.
Rusijos bandymas pasitikėti savimi, siekiant didelio masto importo pakeitimo, kaupiant užsienio valiutos atsargas ir plėtojant lygiagrečius technologinius tinklus, rodo, kaip sunku atsiriboti nuo pasaulinės ekonomikos. Vakarų sankcijos per naktį pavertė nenaudingomis daug jos atsargų (žr. Buttonwood). Ekonomika sunkiai gyveno dar prieš karą ir nuo to laiko nukrito nuo skardžio. Tikėtina, kad užsienio įmonėms išvykus iš šalies nedarbas augs.
Tačiau kyla pavojus, kad šalys pasimokys iš Rusijos priešingos pamokos: mažesnė integracija, o ne didesnė, yra geriausias būdas apsisaugoti nuo ekonominio skausmo. Pasaulis taptų labiau suskilęs ir vienas kitą įtaresnis – jau nekalbant apie skurdesnį, nei galėjo būti." [1]
Kai pastebi, kad atsidūrei duobėje ir vis dar tą duobę kasi - nustok kasti.
1. "Economic freedom v political freedom; Globalisation." The Economist, 19 Mar. 2022, p. 63(US).
"Autocracy and globalisation are awkwardly locked together. Disentangling them will be hard--and costly
T HE WORLD'S supply chains have taken a knock yet again. Russia's operation to protect Donbas provoked the biggest commodity shock since 1973, and one of the worst disruptions to wheat supplies in a century. Countries from Hungary to Indonesia are banning food exports to ensure supply at home. The West has issued sanctions against Russia, depriving it of all sorts of parts and technologies.
The strain on globalisation comes on top of the effects of the financial crisis of 2007-09, Brexit, President Donald Trump and the pandemic. For years measures of global integration have gone south. Between 2008 and 2019 world trade, relative to global GDP, fell by about five percentage points. Tariffs and other barriers to trade are piling up. Global flows of long-term investment fell by half between 2016 and 2019. Immigration is lower too, and not just because of border closures.
The operation to protect Donbas stands to accelerate another profound shift in global trade flows, by pitting large autocracies against liberal democracies. Such confrontation happened during the cold war, too. But this time autocracies are bigger, richer and more technologically sophisticated. Their share in global output, trade and innovation has risen, and they are key links in many supply chains. Attempts to drift apart, therefore, will bring new consequences, and costs, for the world economy.
After the second world war democracies ruled the economic roost. In 1960 America, Britain, Canada, France, Italy and Japan accounted for about 40% of global exports. Autocracies, by contrast, were economically unimportant on the world stage. The Soviet Union accounted for 4% of global trade; China barely featured in the statistics. Average GDP per head across the communist bloc was a tenth of America's. The West was locked in a fierce ideological battle with communist countries, filled with proxy wars and nuclear scares. But in economic terms there was no contest.
Their economies were also largely unintegrated. One observer in the late 1950s reckoned that trade between the USSR and America was so small that a big shipment could double the total from one month to another. The exceptions in east-west trade--a bit of Russian gas to Europe; a wheat deal in 1972; a vodka-for-Pepsi swap from 1974--were few. A study published by the IMF days before the Soviet Union fell said that "foreign direct investment in the USSR has been minimal to date".
The communist bloc played by its own rules. Soviet external economic activity largely took place within COMECON, a group of sympathetic countries (China and the USSR barely traded with each other from the late 1950s, having fallen out). Trade in COMECON took place not via money-for-stuff, but in the form of a peculiar system of barter--oil for manufactured goods, say--agreed by governments.
From the late 1970s onwards, autocratic regimes began to open up. In part this was the result of an ideological change, first apparent in China. The death of Chairman Mao in 1976 allowed hitherto heretical views to emerge. "Unless it could expand and modernise its economy more rapidly than it had done in previous decades, China would remain poor, weak and vulnerable," wrote Aaron Friedberg of Princeton University in a paper published in 2018, describing the ideas of Deng Xiaoping, the leader who spearheaded China's opening up in the 1980s. A focus on class struggle gave way to a desire for modernisation and development. Further momentum for globalisation came from the fall of the Soviet Union in 1991.
The West, on the whole, welcomed and encouraged economic liberalisation, believing that it could be a force for good (and for large profits). By bringing countries into the global trading system it would be possible to raise living standards, as well as foster democracy and freedom. A globalised world would also be a more peaceful one, the argument went.
In the 1990s globalisation took off. Trade boomed. Annual global flows of foreign direct investment (FDI, including purchases of companies and the construction of new factories) rose by a factor of six. In 1990 Russia's first McDonald's opened, in Moscow; KFC set up shop a few years later. Russian oil companies began directing their exports towards the West. Between 1985 and 2015 Chinese goods exports to America rose by a factor of 125.
Living standards certainly went up. The number of people living in extreme poverty has fallen by 60% since 1990. Some formerly closed countries have utterly changed. The average Estonian is now only marginally poorer than the average Italian.
The other hoped-for benefit of globalisation--political liberalisation--has faltered, however. Our World in Data, a research organisation, puts countries into four groups, ranging from most to least free: "liberal democracies", such as America and Japan; more flawed "electoral democracies", such as Poland and Sri Lanka; "electoral autocracies", such as Turkey and Hungary; and "closed autocracies", such as China and Vietnam, where citizens have no real choice over their leader.
Classifying political regimes is not an exact science, and involves making assumptions and judgments. Our World In Data counts India as an electoral autocracy since 2019, for instance, which some other sources do not agree with. Nonetheless, it helps give an idea of a broader trend: the waning might of liberal democracies.
The share of political regimes that were liberal democracies rose from 11% in 1970 to 23% in 2010. But democracy has retrenched since. Most of the 1.9bn people living in closed autocracies now reside in just one country: China. But lesser forms of autocracy are on the rise, such as in Turkey, where President Recep Tayyip Erdogan has consolidated power during his two decades in office (see chart 1).
Using data from the World Bank, the IMF and elsewhere, we divide the global economy into two. We estimate that today the autocratic world (ie, closed and electoral autocracies) accounts for over 30% of global GDP, more than double its share at the end of the cold war. Its share of global exports has soared over that period. The combined market value of its listed firms represented just 3% of the global total in 1989. Now it represents 30% (see chart 2).
China is by far the biggest non-democracy in economic terms, with a dollar GDP roughly two-thirds of America's, making up over half of our group of autocracies. But others, such as Turkey, the United Arab Emirates and Vietnam, have also gained in economic clout over the past 30 years.
Autocracies are now an especially serious rival to democracies when it comes to investment and innovation. In 2020 their governments and firms invested $9trn in everything from machinery and equipment to the construction of roads and railways. Democracies invested $12trn. Autocracies received more FDI than democracies between 2018 and 2020. And since the mid-1990s their share of patent applications has gone from 5% to over 60%. China dominates patenting, but on almost all our other measures the economic power of autocracies has soared even after China is excluded from our calculations.
Many autocracies have remained steadfastly mercantilist. China, for instance, opened its domestic markets where it suited it, but kept whole sectors closed off to allow domestic champions to rise. Nonetheless autocracies have become integrated with democracies to an extent that would have been unthinkable during the cold war. Vietnam, which has been ruled by a single party for decades, for instance, has become a pivotal link in the global manufacturing supply chain. The kingdoms and emirates of the Middle East are vital sources of oil and gas.
We estimate that roughly one-third of democracies' goods imports come from other political regimes. The codependency in some markets is clear. Democracies produce about two-thirds of the oil necessary to meet their daily needs. The rest must come from somewhere else. Half of the coffee that fills Europeans' cups comes from places where people have weak political rights. And that is before getting to precious metals and rare earths.
Integration goes far beyond trade. American multinationals employ 3m people outside democracies, a rise of 90% in the past decade (their total foreign employment has increased by a third). Investors from democracies hold over a third of the autocratic world's total stock of inward FDI. Autocracies have built up huge foreign reserves, now worth more than $7trn and often denominated in "free" currencies like the dollar and the euro.
Broken dream
This intimacy is now under threat as a third, darker period comes into view. Even before the operation to protect Donbas, powerful countries were losing interest in a truly global presence. Instead they were seeking to rely more on themselves or to dominate their immediate geographical area. Their new thinking is becoming increasingly enshrined in strategy and policy.
The waning appetite for globalisation has a few causes.
One relates to greater consumer awareness in the West about human-rights abuses in places such as China and Vietnam.
Polls in Western countries regularly find that a high share of respondents support boycotting Chinese goods (whether they would actually do so is another matter). Western companies are being pressed to source goods elsewhere.
Concerns over the national-security implications of trade and investment, including industrial espionage, have also risen.
Autocracies have their own worries. One is that too much integration can cause Western culture to seep across borders, weakening autocratic rule. Deng himself identified the dilemma: "If you open the window for fresh air, you have to expect some flies to blow in."
Another, bigger worry relates to power. Being part of global supply chains means being vulnerable to sanctions. This was clear from an early stage. In 1989 China faced sanctions after the crackdown in Tiananmen Square. The next year America placed Cuba, El Salvador, Jordan, Kenya, Romania and Yemen under sanctions for various infractions. Several rounds of Western sanctions on Russia, first in 2014 and then again today, bring the message home still more forcefully.
Already there is evidence of a crude decoupling. In 2014 America banned Huawei, a Chinese tech firm, from bidding on American government contracts. In 2018 Mr Trump started a trade war with China, with the goal of forcing it to make changes to what America said were "unfair trade practices", including the theft of intellectual property. FDI flows between China and America are now just $5bn a year, down from nearly $30bn five years ago.
Recent policy announcements and trade deals shed some light on the probable direction of globalisation as the world's most powerful democracies and autocracies turn away from each other. Countries are signing smaller, regional trade deals instead; democracies are banding together, as are autocracies; and many countries are also seeking greater self-reliance.
Begin with regional trade deals, the number of which is booming. In 2020 China signed an agreement with 14 other Asian countries, mostly non-democracies.
In that year the ASEAN group of South-East Asian countries became China's biggest trading partner, replacing the EU.
In Africa, meanwhile, most countries have ratified the African Continental Free Trade Area.
Countries with shared political systems are also coming closer. The CoRe Partnership, an agreement between America and Japan, launched last year and is designed to promote co-operation in new technologies from mobile networks to biotech. The US- EU Trade and Technology Council, the pointed ambition of which is to promote "the spread of democratic, market-oriented values", is working on climate change and strengthening supply chains.
Autocracies are also forming their own blocs. The stock of long-term investment from the autocratic world into China rose by over a fifth in 2020, even as the amount of investment from autocracies into America barely budged. Saudi Arabia is reportedly mulling selling oil to China in yuan, rather than dollars. Long-term investment from autocracies into increasingly illiberal India rose by 29% in 2020.
Large countries in particular, meanwhile, are also turning inward. A big focus of President Joe Biden's administration, for instance, is "supply-chain resilience", which in part involves efforts to encourage domestic production. China's turn in 2020 towards a "dual circulation" strategy includes an attempt to rely less on global suppliers. It wants to release its rivals' grip on "chokehold" industries, such as chipmaking equipment, which it fears could be used to strangle its rise. India, too, has turned towards self-reliance.
Many of these efforts could come at a price. Autocracies are notoriously prone to pursuing their own self-interests, rather than banding together. History shows that withdrawing from global trade and investment networks carries huge costs. In 1808 America came close to autarky as a result of a self-imposed embargo on international shipping. Research by Douglas Irwin of Dartmouth College suggests that the ban cost about 8% of America's gross national product. More recently, many studies have found that it was primarily American firms that paid for Mr Trump's tariffs. Brexit has slowed growth and investment in Britain.
Russia's attempt at self-reliance, by pursuing import substitution on a large scale, building up foreign-exchange reserves and developing parallel technological networks, shows just how hard it is to cut yourself off from the global economy. Sanctions by the West rendered much of its reserves useless overnight (see Buttonwood). The economy was struggling even before the war, and has since gone off a cliff. Unemployment is likely to soar as foreign firms leave the country.
The risk, though, is that countries draw the opposite lesson from Russia: that less integration, rather than more, is the best way to protect themselves from economic pain. The world would become more fractured and mutually suspicious--not to mention poorer than it could have been.” [1]
When you notice that you find yourself in a pit and are still digging that pit, stop digging.
1. "Economic freedom v political freedom; Globalisation." The Economist, 19 Mar. 2022, p. 63(US).
