Plant's Woes Send Gas Prices Diving

"U.S. natural-gas prices plummeted after a liquefied-natural-gas shipping facility in Texas said a fire last week would knock out the facility until late this year, greatly reducing export capacity.

Natural-gas futures for July delivery fell more than 16% to end Tuesday at $7.189 per million British thermal units, the latest whipsaw move in the market for the power-generation and heating fuel. Futures prices for deliveries through February shed at least 10% on the day, suggesting greatly diminished fears about shortages this coming winter.

Natural gas has been a big driver of inflation this year, with the highest prices in years adding to the cost of heating, cooling and powering homes and businesses as well as manufacturing steel, cement, glass, plastics and fertilizer. Prices had hit $9.60 just before the fire at the LNG plant on Wednesday, which was about triple what gas cost a year earlier. Since the fire, prices have dropped 25% from that intraday high.

Analysts have expected prices this summer to challenge records set before the shale-drilling boom flooded the U.S. market more than a decade ago. Exports of liquefied natural gas, or LNG, have boomed, especially to Europe, where buyers are racing to replace Russian fuel. Benchmark prices in Europe rose 16% on Tuesday at a Dutch trading hub.

The overseas demand has helped lift U.S. prices to their highest level in more than 10 years.

A fire last week at Freeport LNG's facility on a Texas barrier island has reduced U.S. export capacity by about one-sixth, or some 2 billion cubic feet a day, which is roughly enough gas to power 50,000 homes for a year.

U.S. manufacturers and consumer advocates have pointed to rising LNG exports as a big reason behind budget-busting energy costs at home. "It should be alarming to federal policy makers that the Freeport LNG terminal only exports 2 billion cubic feet a day, yet it is having such a significant impact to prices," said Paul Cicio, chief executive of Industrial Energy Consumers of America, a manufacturers' association.

Traders had been waiting on news about the extent of the damage. On Tuesday, the facility's closely held owner said that the fire, which broke out among the pipes that move LNG from storage tanks to docks, caused more damage than it initially thought.

"At this time, completion of all necessary repairs and a return to full plant operations is not expected until late 2022," Freeport said Tuesday. The firm said that it aimed for a partial restart in 90 days.

That means that a lot of shale gas that had been slated to be shipped abroad will now be available to traders to sock away in domestic storage facilities for winter when furnaces are fired up and demand is highest. U.S. natural-gas inventories are nearly 15% below the five-year average for this time of year, a result of record LNG exports as well as demand that has outpaced production.

The Freeport outage could go a long way toward erasing the deficit before winter, said Sheetal Nasta, analyst at consulting firm RBN Energy. "Capacity to move or displace that 2 billion cubic feet per day north and east is limited," she said. "Much of it is likely stranded in Texas and north Louisiana, and a lot of it could end up in storage."

The prospect of a better-balanced domestic market and lower prices hit shares of gas producers, which have been some of the top performing stocks in this year's otherwise down market. Antero Resources Corp. lost 11% on Tuesday, while EQT Corp., the biggest U.S. producer, fell more than 9%." [1]

EU gas problem this event makes more sharp. We can expect more noises about need for piece over there. Black swan for "Give me German tanks, give me French nukes" Zelensky.

1. Plant's Woes Send Gas Prices Diving
Dezember, Ryan. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 15 June 2022: B.12.

Papildyta realybė (AR) pradeda realizuotis --- Technikos milžinai AR aparatinę įrangą permąsto, kaip programinę įrangą, o žaidimai siūlo tiesesnį kelią į pelną

   „Giliausios technologijų gigantų kišenės nuolat mokosi, kad papildyta realybė yra realaus pasaulio kančia. Galvojant šiek tiek mažiau, gali apsimokėti daugiau.

 

    Paimkite įmonę, kuri kažkada vadinosi „Facebook“. Pranešama, kad praėjus mažiau, nei devyniems mėnesiams po sėkmingo metaversumo starto, bendrovė, dabar žinoma, kaip Meta Platforms, atideda planus išleisti komercinius AR akinius. Atrodo, kad tai yra dalis aparatinės įrangos pastangų perorientavimo: praėjusią savaitę „The Information“ paskelbtoje ataskaitoje bendrovė taip pat atšaukė savo pirmąjį planuotą išmanųjį laikrodį ir perkelia savo portalo vaizdo pokalbių produktą į verslo įrenginį. „Meta“ „Reality Labs“ segmentas, kuriame vykdomos papildytos ir virtualios realybės operacijos, pirmąjį ketvirtį prarado beveik 3 mlrd. dolerių, o pajamos buvo mažesnės, nei 700 mln. dolerių.

 

    Praėjusi savaitė taip pat atnešė naujienų, kad Alexas Kipmanas, vadovavęs Microsoft išplėstinės realybės projektui, žinomam kaip HoloLens, paliko įmonę. „Microsoft“ ausines kūrė daugelį metų, o pirmoji versija buvo pristatyta 2016 m. Tačiau didelė kaina ir keletas programų apribojo net daugeliui kūrėjų patrauklumą. Bendrovė nusprendė 2019 m. sutelkti dėmesį į verslo rinką, tačiau, remiantis rinkos tyrimų įmonės International Data Corp. duomenimis, nuo pristatymo jis išsiuntė tik nuo 200 000 iki 250 000 HoloLens vienetų.

 

    Ir dar yra Apple Inc. Vis dar didžiausia JAV bendrovė pagal rinkos kapitalizaciją, paprastai slapukiškas iPhone gamintojas jau daugelį metų reklamuoja išplėstinės realybės potencialą. Net 2016 m. generalinis direktorius Timas Cookas per pokalbį dėl pajamų sakė, kad „Apple“ „ilgalaikėje perspektyvoje labai vertina AR“. Tačiau šios pastangos iki šiol apsiribojo AR programinės įrangos įrankiais kūrėjams. Praėjusią savaitę vykusioje „Apple“ pasaulinėje kūrėjų konferencijoje 2022 m. nebuvo užsiminta apie AR akinius, apie kuriuos jau seniai sklando gandai.

 

    Kas gali būti taip sudėtinga trims įmonėms, kurių bendra karo skrynia siekia 185 milijardus dolerių grynųjų pinigų? Virtuali realybė visiškai panardina vartotoją į virtualų pasaulį, o AR perkelia virtualius elementus į fizinį pasaulį. Sluoksniavimui reikalingos VR judesio fiksavimo galimybės, mašininio regėjimo skaičiavimo galia ir dirbtinio intelekto galimybės, kad būtų galima apdoroti realaus pasaulio vaizdus realiu laiku. Visos šios galimybės turi tilpti ant galvos pritvirtintame ekrane, kurį būtų patogu dėvėti ir kuris neatrodytų juokingai.

 

    Tai nėra taip lengva. „Snapchat“ patronuojanti įmonė „Snap Inc.“ pernai pristatė savo pirmosios kartos AR akinius ir, atsižvelgiant į tai, kad jie atrodo kaip kažkas, kuo galite palinksminti savo vaikus, važiuojant Disneilendu, tikriausiai pasisekė, kad juos gali įsigyti tik kūrėjai. „Snap“ viešai parduoda ankstesnės kartos nešiojamus akinius arba „akinius“ be AR – iš esmės fotoaparatą ant veido, galintį daryti trimates nuotraukas, kurio kaina viršija 500 dolerių, įskaitant priedus.

 

    Kainodara nėra kažkas, dėl ko Meta kada nors buvo akla. Praėjusių metų liepą vykusiame pokalbyje dėl pajamų, generalinis direktorius Markas Zuckerbergas buvo aiškus, kad „Meta“ metaversijos modelis nebus sutelktas į prietaisų pardavimą ar į „didelę priemoką“. Vietoj to, jis teigė, kad „Meta“ misija būtų aptarnauti kuo daugiau žmonių, ir užsiminė, kad jis planuoja pigiai parduoti aparatinę įrangą, kad vartotojai pridarytų išlaidų, kai jie bus prijungti.

 

    Akiniai buvo komercinis „Snap“ nusivylimas, nes 2017 m. jie prarado beveik 40 mln. dolerių. „Snap“ teigia, kad aktyvi aparatinės įrangos klientų bazė šiame etape yra vertingiausia tyrimams, nors jis mano, kad „Spectacles“ turi ilgalaikių strateginių galimybių.

 

    Šiuo metu „Snap“ daugiausia dėmesio skiria savo AR programinės įrangos rinkodarai. Bendrovės duomenimis, daugiau, nei 250 milijonų žmonių kasdien naudojasi „Snap's AR“ – 75% jos kasdienių aktyvių vartotojų bazės pirmąjį ketvirtį. Jo programinė įranga apima virtualų apsipirkimą, leidžiantį vartotojui pamatyti, kaip batai ar akių šešėliai atrodys ant jų kūno; ir išsilavinimą, pavyzdžiui, naudojant „Snapchat“ kamerą mokytis amerikiečių gestų kalbos. Prekės ženklai gali naudoti „Snap“ programinę įrangą, kad vartotojai galėtų apsipirkti svetainėse, naudodami AR.

 

    Dabar yra mažesnių būdų, kaip priversti AR pasiteisinti. Paimkite „Pokemon Go“ – AR pagrįstą, išmaniesiems telefonams skirtą, žaidimą, kurį 2016 m. pristatė „Google“ spinoffas Niantic. Remiantis „Sensor Tower“ duomenimis, šis žaidimas uždirbo 6 mlrd. dolerių. Gali būti, kad technologijų gigantai per daug investuoja į išplėstinę realybę, kurią per mažai kas norės išbandyti. Atrodo, kad kuklus AR šiek tiek labiau praverčia." [1]

1. Augmented Reality Starts to Get Real --- Tech giants rethink AR hardware as software, games suggest more direct path to profits
Forman, Laura; Gallagher, Dan. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 15 June 2022: B.14.

Augmented Reality (AR) Starts to Get Real --- Tech giants rethink AR hardware as software, games suggest more direct path to profits

"The deepest pockets of tech giants keep learning that augmented reality is a real-world pain. Thinking a little smaller might pay off bigger.

Take the company once known as Facebook. Less than nine months after going big on the metaverse, the company now known as Meta Platforms is reportedly shelving plans to release commercial AR glasses. That seems part of a refocusing of its hardware efforts: A report by The Information last week has the company also canceling its first planned smartwatch and shifting its Portal video-chat product to a business device. Meta's Reality Labs segment, which houses its augmented- and virtual-reality operations, lost nearly $3 billion in the first quarter -- on less than $700 million in revenue.

Last week also brought news that Alex Kipman, who led Microsoft's augmented-reality project known as HoloLens, left the company. Microsoft has been developing the headset for years, with the first version introduced in 2016. But a high price tag and few applications limited the appeal even to many developers. The company decided to focus the device on the enterprise market in 2019, but it only shipped between 200,000 and 250,000 HoloLens units since launch, according to market-research firm International Data Corp.

And then there is Apple Inc. Still the largest U.S. company by market capitalization, the normally secretive iPhone maker has been touting the potential of augmented reality for years. Even back in 2016, Chief Executive Tim Cook said during an earnings call that Apple is "high on AR for the long run." But that effort so far has been confined to AR software tools for developers. Apple's Worldwide Developers Conference for 2022 last week made no mention of the AR glasses that has long been rumored to have in development.

For three companies with a combined war chest of $185 billion in net cash, what could be so difficult? Virtual reality fully immerses a user into a virtual world, while AR layers virtual items onto the physical world. The layering requires the motion-capture capabilities of VR plus the computing power for machine vision, and artificial-intelligence capabilities to process real-world imagery in real time. All those capabilities must fit in a head-mounted display unit that is comfortable to wear and doesn't look ridiculous.

It isn't that easy. Snapchat parent, Snap Inc. launched its first generation of AR glasses last year and, given they look like something you might throw on to humor your kids on a Disneyland ride, it is probably fortunate they are available to creators only. Snap publicly sells an earlier generation of its wearable glasses or "Spectacles," without AR -- essentially a camera on your face capable of taking three-dimensional photos -- which runs more than $500, including accessories.

Pricing isn't something Meta was ever blind to. On an earnings call last July, CEO Mark Zuckerberg was clear that Meta's model for the metaverse wouldn't focus on selling devices at "a large premium." Instead, he said Meta's mission would be to serve as many people as possible, suggesting he planned to sell hardware for cheap to get consumers to spend once plugged in.

Spectacles have been a commercial disappointment for Snap, losing nearly $40 million in unsold inventory and purchase commitments back in 2017 -- and those were at nearly half the price of today's publicly available version. Snap says having an active customer base for its hardware at this stage is most valuable for its research, though it sees Spectacles as having long-term strategic opportunity.

For now, Snap is mostly focused on marketing its AR software. More than 250 million people are engaging with Snap's AR on average every day, according to the company -- 75% of its daily active user base as of the first quarter. Its software applications include virtual shopping, allowing a consumer to see how a shoe or eye shadow would look on their body; and education, like using Snapchat's camera to learn American sign language. Brands can use Snap's software to enable their consumers to shop on their websites using AR.

There are smaller ways to make AR pay off now. Take "Pokemon Go," an AR-based smartphone game introduced by Google spinoff Niantic in 2016. That game generated $6 billion in reported lifetime spending since its 2016 launch, according to data from Sensor Tower. It is possible that tech giants are investing too much in an extended reality that too few will want to try. In AR, it seems, a little goes a long way." [1]

1. Augmented Reality Starts to Get Real --- Tech giants rethink AR hardware as software, games suggest more direct path to profits
Forman, Laura; Gallagher, Dan. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 15 June 2022: B.14.

JAV praranda savo karinį pranašumą Azijoje, ir Kinija tai žino

  „Praėjusį mėnesį Kinijos naikintuvas praskriejo prieš Australijos karinio stebėjimo orlaivį virš tarptautinių vandenų Pietų Kinijos jūroje ir paleido metalines šiukšles, kurios buvo įsiurbtos į Australijos lėktuvo variklius.

 

    Pranešama, kad per incidentą, kurį Australijos gynybos ministras pavadino „labai pavojingu“, niekas nenukentėjo, tačiau tai papildė virtinę pastarojo meto incidentų, kurie rodo didėjantį Kinijos norą kariškai išbandyti JAV ir jos partnerius Azijoje.

 

    Kinija sistemingai sekė JAV karo laivus regione, jos oro pajėgos surengė vis intensyvesnius įsiveržimus į Taivano ir Japonijos oro erdvę, o pakrančių apsauga nuolat persekioja Filipinų, Malaizijos ir Indonezijos laivus. Pastarosiomis savaitėmis Kinijos naikintuvų pilotai ne kartą zvimbė Kanados karinius orlaivius JT sankcionuotose operacijose – kartais iškeldami vidurinius pirštus į kanadiečius.

 

    Didėjant Kinijos ginkluotųjų pajėgų stiprumui, rafinuotumui ir pasitikėjimui, JAV vadovaujamas karinis atgrasymas Indijos ir Ramiojo vandenyno regione praranda savo jėgą.

 

    Paimkite JAV karinį buvimą regione. Japonijoje yra apie 55 000 karių, o Pietų Korėjoje – 28 000 karių. Dar keli tūkstančiai yra dislokuoti Australijoje, Filipinuose, Tailande ir Guame. Ši laikysena beveik nepasikeitė nuo šeštojo dešimtmečio. Tačiau planus sustiprinti JAV buvimą stabdė netinkamas biudžetas, konkuruojantys prioritetai ir sutarimo stoka Vašingtone, kaip elgtis su Kinija.

 

    Pentagonas padidino investicijas į pažangiausias technologijas, tokias kaip dirbtinis intelektas, ir kibernetines bei kosmines sistemas, kad pasirengtų galimam aukštųjų technologijų konfliktui su Kinija 2030-aisiais. Tačiau tikėtina, kad jėgų pusiausvyra pasikeis Kinijos naudai iki tol, kol jie bus dislokuoti, nebent Jungtinės Valstijos greitai pateiks naujų išteklių.

 

    Prezidentas Bidenas šiais metais pateikė didžiausią visų laikų gynybos biudžetą doleriais, tačiau didžiąją šio padidėjimo dalį prarys sparčiai didėjanti infliacija. Bidenas, kaip ir buvęs prezidentas Donaldas Trumpas, nepasiekia tikslo – nuo ​​3 iki 5 procentų realaus metinio biudžeto augimo – dviejų partijų tikslo, kuris buvo nustatytas dar prieš sankcijas Rusijai ir dažnai minimas, kaip minimumas, kurio Pentagonui reikia šiandieninėje eroje ir didžiųjų galių konkurencijoje.

 

    Nors JAV kariuomenė visame pasaulyje yra išsklaidyta, Kinija gali sutelkti savo pajėgas, kad laimėtų būsimą konfliktą savo kaimynystėje. Dabar ji turi galimybę. Kinija turi didžiausią pasaulyje karinį jūrų laivyną ir didžiausias Azijos oro pajėgas bei įspūdingą raketų arsenalą, skirtą atgrasyti JAV nuo karinės galios nukreipimo į Vakarų Ramiojo vandenyno regioną krizės metu. Trečiasis ir pažangiausias Kinijos lėktuvnešis artėja prie pabaigos, o kita nauja techninė įranga yra kuriama arba jau naudojama.

 

    Pekinas taip pat kelia nerimą dėl savo pasirengimo parodyti šią jėgą.

 

    Nors daug dėmesio skiriama savo elgesiui Taivano atžvilgiu, Kinija kuria ir militarizuoja dirbtines salas Pietų Kinijos jūroje. Praėjusią savaitę jis taip pat įsiveržė į išplėstą jūrų uostą Kambodžoje, kuris vieną dieną gali būti pirmasis karinis įsitvirtinimas kitoje Azijos šalyje. Saugumo susitarimas su Saliamono Salomis gali lemti kažką panašaus, o Pekinas agresyviai kreipiasi į kitas Ramiojo vandenyno šalis.

 

    Priešingai, Amerikos karinei pozicijai Azijoje trukdė dešimtmečius trukęs susirūpinimas Artimųjų Rytų konfliktais. Sankcijos Rusijai virto ilgalaikia 54 mlrd. dolerių našta. Sunku valdyti konfliktą su Kinija ir Rusija vienu metu.

 

    Bideno komanda užbaigė ilgą ir brangiai kainuojantį JAV dalyvavimą Afganistane, tačiau tai neatleido daug išteklių Indo-Ramiojo vandenyno regionui.

 

    Vašingtonas neturi pamiršti fakto, kad Kinija dabar ir ilgainiui kelia daug didesnę grėsmę saugumui, nei Rusija.

 

    Praėjusią savaitę Singapūre vykusiame Shangri-La Dialogue gynybos viršūnių susitikime JAV gynybos sekretorius Lloydas Austinas sakė, kad „Indo-Ramiojo vandenyno regionas yra Amerikos didžiosios strategijos pagrindas“, tačiau jis mažai pasiūlė naujų išteklių ar įsipareigojimų.

 

    Kad viskas pasikeistų, Jungtinės Valstijos turi teikti pirmenybę Kinijos grėsmei, sustiprinti savo karinę galią Azijoje ir suteikti Australijai, Japonijai ir Indijai sudėtingesnių karinių ir technologinių pajėgumų, kad sustiprintų kolektyvinės gynybos strategiją.

 

    JAV turėtų skubiai išplėsti Ramiojo vandenyno atgrasymo iniciatyvą, kuri papildomas išlaidas nukreiptų į JAV karinio buvimo į vakarus nuo Havajų stiprinimą, plačiau paskirstant pajėgas visame regione, gerinant logistiką ir oro gynybą bei kitas priemones. Tai yra būtina siekiant sumažinti JAV pajėgoms  poveikį nuo Kinijos tolimojo nuotolio raketų ir padidinti vietas, iš kurių JAV pajėgos galėtų veikti krizės metu. Tačiau ši iniciatyva nukentėjo nuo nepakankamo finansavimo ir kritikos, kad nebuvo įgyvendinti pagrindiniai jos prioritetai.

 

    Jungtinės Valstijos taip pat galėtų sustiprinti savo karinę poziciją regione, padidindamos nuo penkių iki šešių atakos povandeninių laivų, esančių Guame, skaičių, plėsdamos jūrų operacijas Ramiajame vandenyne ir dislokuodamos pažangesnius naikintuvus, karo laivus, dronus ir tolimojo nuotolio raketas.

 

    Tačiau viso to vis tiek gali nepakakti. Kinijos keliamas iššūkis tampa toks didelis, kad JAV nebegali pačios išlaikyti karinės galios pusiausvyrą Azijoje.

 

    Vašingtonas žengė drąsų pirmąjį žingsnį link to, kad daugiau pasidalyti našta per praėjusiais metais paskelbtą AUKUS susitarimą, pagal kurį jis bendradarbiaus su Britanija, tiekdamas Australijai branduolinius povandeninius laivus ir kol kas kartu kurs kitas pažangias karines technologijas. Tačiau povandeniniai laivai nebus pradėti eksploatuoti iki 2030-ųjų pabaigos, o dėl kitų AUKUS bendradarbiavimo pastangų reikės sudėtingų reformų, susijusių su ilgalaikiais JAV apribojimais dalytis jautriomis nacionalinio saugumo technologijomis.

 

    Vašingtonas turėtų remti Australijos ir Japonijos siekius kurti ilgo nuotolio raketas savo žemėje, dalijantis intelektine nuosavybe, tiekti daugiau JAV ginklų Indijai ir sustiprinti užsienio karinį finansavimą regione, pradedant specialiu fondu, skirtu Taivano atgrasymo pajėgumams didinti.

 

    Amerika ilgą laiką nepaisė savo gynybos strategijos Azijoje, laikydama Kinijos iššūkį svarbiu, bet ne skubiu. Šiuo metu Europoje vykstančios scenos yra ryškus priminimas, kas gali nutikti, kai atgrasymas nepavyksta.

 

    Ashley Townshend (@ashleytownshend) yra Indo-Ramiojo vandenyno saugumo vyresnioji bendradarbė Carnegie Endowment for International Peace. Jamesas Crabtree (@jamescrabtree) yra Tarptautinio strateginių studijų instituto Azijos biuro vykdomasis direktorius."

 

The U.S. Is Losing Its Military Edge in Asia, and China Knows It

"A Chinese fighter jet veered in front of an Australian military surveillance aircraft over international waters in the South China Sea last month and released metallic debris that was sucked into the Australian plane’s engines.

No one was reported hurt in the encounter, which Australia’s defense minister called “very dangerous,” but it added to a string of recent incidents that demonstrate China’s growing willingness to test the United States and its partners in Asia militarily.

China has systematically tracked U.S. warships in the region, its air force has staged intensifying incursions into Taiwanese and Japanese airspace, and its coast guard routinely harasses Philippine, Malaysian and Indonesian vessels. In recent weeks, Chinese fighter pilots have repeatedly buzzed Canadian military aircraft on a U.N.-sanctioned operation — sometimes raising their middle fingers at the Canadians.

As China’s armed forces grow in strength, sophistication and confidence, U.S.-led military deterrence in the Indo-Pacific is losing its bite.

Take the United States’ military presence in the region. It has about 55,000 military personnel in Japan and 28,000 in South Korea. Several thousand more are deployed across Australia, the Philippines, Thailand and Guam. This posture has barely changed since the 1950s. But plans to reinvigorate the U.S. presence have been stymied by inadequate budgets, competing priorities and a lack of consensus in Washington on how to deal with China.

The Pentagon has increased investments in cutting-edge technologies like artificial intelligence, and cyber- and space-based systems to prepare for a possible high-tech conflict with China in the 2030s. But the balance of power is likely to shift decidedly in China’s favor by the time they are deployed unless the United States brings new resources to the table soon.

President Biden this year submitted the largest defense budget ever in dollar terms, but much of the increase will be swallowed up by skyrocketing inflation. Mr. Biden, like former President Donald Trump, is thus falling short of a target of 3 percent to 5 percent real annual budget growth, a bipartisan goal set even before the sanctions on Russia and often cited as the minimum the Pentagon needs in today’s era of great-power competition.

While the U.S. military is globally dispersed, China can concentrate its forces on winning a future conflict in its own neighborhood. It now has the capability. China has the world’s largest navy and Asia’s biggest air force and an imposing arsenal of missiles designed to deter the United States from projecting military power into the Western Pacific in a crisis. China’s third and most advanced aircraft carrier is nearing completion, and other new hardware is being developed or is already in service.

Beijing is also raising alarm with its readiness to project that strength.

While much attention is focused on its behavior toward Taiwan, China is building and militarizing artificial islands in the South China Sea. It also broke ground on an expanded naval port in Cambodia last week, which may one day provide its first military foothold in another Asian country. A security agreement with the Solomon Islands could lead to something similar, and Beijing is aggressively courting other Pacific nations.

America’s military position in Asia, by contrast, has been hampered by decades of preoccupation with Middle East conflicts. The sanctions on Russia have morphed into a long-term $54 billion commitment and forced Mr. Biden to delay and redraft his administration’s National Defense Strategy and National Security Strategy — critical documents that lay out global priorities and resource needs — as officials grapple with how to manage China and Russia at the same time.

Mr. Biden’s team ended the lengthy and costly U.S. involvement in Afghanistan, but that has not freed up many resources for the Indo-Pacific.

Washington must not lose sight of the fact that China is a far greater security threat than Russia, now and in the long term.

U.S. Secretary of Defense Lloyd Austin said “the Indo-Pacific is at the heart of American grand strategy” during a speech last week at the Shangri-La Dialogue defense summit in Singapore, but he offered little in the way of new resources or commitments.

To turn things around, the United States must prioritize the threat from China, reinforce its military strength in Asia and provide Australia, Japan and India more sophisticated military and technological capabilities to bolster a strategy of collective defense.

It should urgently expand the Pacific Deterrence Initiative, which would direct additional spending toward strengthening the U.S. military presence west of Hawaii by distributing forces more widely through the region, improving logistics and air defenses, and other measures.

These are necessary to reduce exposure of U.S. forces to China’s long-range missiles and increase the locations from which they could operate in a crisis. But this initiative has suffered from insufficient funding and criticism that its top priorities were not being met.

The United States could also strengthen its military posture in the region by increasing from five to six the number of attack submarines home-ported in Guam, expanding maritime operations in the Pacific and deploying more advanced fighters, warships, drones and long-range missiles to the region.

But all of that may still not be enough. The challenge posed by China is becoming so great that the United States can no longer maintain a balance of military power in Asia by itself.

Washington took a bold first step toward sharing more of the burden through the AUKUS agreement announced last year, under which it will work with Britain to supply Australia with nuclear-powered submarines and codevelop other advanced military technologies in the interim. But the submarines won’t enter service until the late 2030s, and AUKUS’s other collaborative efforts will require difficult reforms to longstanding U.S. restrictions on sharing sensitive national security technology.

Washington should support Australian and Japanese aims to build long-range missiles on home soil by sharing intellectual property, provide more U.S. weaponry to India and beef up foreign military financing in the region, starting with a dedicated fund to boost Taiwan’s deterrence capabilities.

America has long neglected its defense strategy in Asia, viewing China’s challenge as important but not urgent. The scenes now playing out in Europe are a stark reminder of what can happen when deterrence fails.

Ashley Townshend (@ashleytownshend) is a senior fellow for Indo-Pacific security at the Carnegie Endowment for International Peace. James Crabtree (@jamescrabtree) is executive director of the Asia office of the International Institute for Strategic Studies.”