History of War as Told by the Vanquished

['KAPUTT' (1944), BY CURZIO MALAPARTE]

"During the summer of 1941, Curzio Malaparte was the only frontline war correspondent in the whole of Russia. The Italian writer's dispatches for the Corriere della Sera, which traced the failure of Operation Barbarossa, earned him the ire of Joseph Goebbels, who had him expelled from Nazi-occupied Ukraine. But these unsparingly reported articles, later collected in "The Volga Rises in Europe" (1948), were merely an aperitif. At the same time Malaparte had been working on his magnum opus, "Kaputt" -- an autobiographical novel whose German title evoked the broken pile of rubble that much of wartime Europe had become.

The great paradox of "Kaputt" is that it is a stunning indictment of fascism written by an unrepentant fascist. First published in 1944 (the English-language translation two years later became a bestseller in the U.S.), "Kaputt" proposes an unparalleled insider's look at a Nazi regime whose cruelty and capriciousness were matched only by its debauched frivolity. Malaparte had a ringside seat, both as a roving war reporter and as an ephemeral part of Mussolini's diplomatic corps.

It is often said that history is written by the conquerors. "Kaputt" is rare not only for having been written by a representative of the vanquished but also for its immediacy. In it Malaparte drew on all that he witnessed to examine the Axis powers' spheres of influence in Europe and the Soviet Union between 1941 and 1943. It was a new kind of autobiographical novel written as a series of observed vignettes, each one more graphically grotesque than the last; the whole given extraordinary panoramic sweep by Malaparte's travels through Ukraine, Germany, Poland, Italy, Finland, Sweden, Romania and Croatia.

Malaparte's descriptions of modern war have not aged an iota. "For miles and miles around there was only dead iron. Dead bodies of machines, hundreds upon thousands of miserable steel carcasses."

Malaparte's nonfiction book "Coup d'Etat: The Technique of Revolution" (1931) had already marked him out as a writer unafraid to expose the political fault lines of fascism and communism. In "Kaputt," fiction helped him to expand the psychology of two contrasting worlds: the one of glittery diplomatic dinner parties hosted by bumptious Nazi bigwigs and the other of a "lean, pale throng" that stretches from the ghettos of Warsaw and Krakow to the Ukrainian steppes. Throughout the novel Malaparte grapples to understand the nature of evil and in particular what drove the Nazis to commit their outrageous war crimes.

In the book Malaparte dines in Warsaw with a host of Nazi dignitaries, including Hans Frank, whom Hitler appointed governor-general of the occupied Polish territories. He describes Frank's personality as "a peculiar mixture of cruel intelligence, refinement, vulgarity, brutal cynicism and polished sensitiveness." He wonders what it is that drives men like Frank to such cruelty and can explain it only in terms of their own fear: "Fear of the oppressed, the defenseless, the weak, the sick; fear of women and of children, fear of the Jews."

One of the book's most startling features is its bursts of slapstick-style humor. The chapter where Malaparte takes a Finnish steam bath with a dozen senior Nazis, including Heinrich Himmler, is a master class of farce.

Another trait of Malaparte's writing, which often alludes to painters (Chagall, Repin, Grosz and Bosch to name but a few), is his vivid way of expressing the strange and incongruous.

At one point he is in Zagreb for a meeting with the Croatian prime minister Ante Pavelic, who removes the lid from what looks to be a basket of mussels. "It is a present from my loyal ustashis. Forty pounds of human eyes," Pavelic tells him. In Finland he describes the terrible sight of hundreds of horses trapped in a lake where the water had suddenly frozen over: "Only the heads stuck out of the crust of ice. And they were all facing the shore. The wild flame of terror still burnt in their wide-open eyes."

In fact, the way that war impacts the animal kingdom is one of the book's recurring themes. The gruesome fate of birds, dogs, mice, pigs, reindeer, even flies, in addition to horses, is linked to man's folly and appetite for destruction.

The Czech writer Milan Kundera captured some of the unclassifiable nature of "Kaputt" by describing it as "reportage [that] is something other than reportage; it is a literary work whose aesthetic intention is so strong, so apparent, that the sensitive reader automatically excludes it from the context of accounts brought to bear by historians, journalists, political analysts and memoirists."

One can only wonder whether the chaos of "Kaputt" is really behind us.” [1]

1.  REVIEW --- Masterpiece: History as Told by the Vanquished
Grey, Tobias. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 10 Sep 2022: C.14.

Švedija po rinkimų: kraštutinė dešinė

"Tikroji šių parlamento rinkimų istorija – liberaliosios buržuazijos kapituliacija kraštutiniams dešiniesiems. Švedijos demokratai dabar tikriausiai turės savo nuomonę dėl šalies likimo, bet jie yra visai kas kita, o ne normali partija.

Viskas. Prieš akimirką Švedija pagal savo ir daugelio pašalinių žmonių įvaizdyje buvo švyturys tarp tautų: humanitarinė supervalstybė, lygybės ir gerovės valstybės namai, neįveikiamas tolerancijos ir žmogiškumo bastionas.

Kas atidžiau pažvelgė, galėjo pastebėti, kad rožinės Bullerby svajonės jau seniai tebuvo tik persikūnijimas, kad Švedija ruošiasi virsti šalimi, kaip ir daugelis kitų. 

 

Tačiau nuo sekmadienio rinkimų Švedija staiga tapo ekstremalesnė už kitas. Šiandien niekur Vakarų Europoje kraštutiniai dešinieji nėra stipresni nei Švedijoje.

 

Dešiniųjų populistų Švedijos demokratai (SD), kadaise įkurti senųjų nacių ir neonacių, paliko visas buržuazines partijas užpakaly ir yra antra stipriausia partija šalyje. Tačiau pirmiausia buržua SD, kurios jie ką tik vengė, padarė partneriais. O dabar SD ruošiasi tarti žodį dėl šalies likimo. Potvynio posūkis švedų gyvenime.

 

Buržuazinių nuosaikųjų lyderis Ulfas Kristerssonas dabar švenčia pergalę rinkimuose. Greičiausiai, jis bus kitas Švedijos ministras pirmininkas, tačiau jis yra apgautas, taip pat nevykėlis: Kristerssonas turėjo leisti dešiniesiems populistams pranokti jį jo stovykloje.

Socialdemokratai pastaruoju metu mažai  politikos, naudingos dirbantiesiems, daro

Yra daug veiksnių, kurie paskatino Švedijos demokratų iškilimą. Yra švedų saviapgaulė dėl savo išskirtinumo, kuri ėjo koja kojon su tamsiųjų Švedijos istorijos pusių neigimu.

 

Yra socialdemokratų nesėkmių: pastaruoju metu jie beveik nedaro politikos, naudingos dirbantiesiems, silpnųjų pusei. Ir jie tiesiog pribloškė savo žmones, priimdami daugiau prieglobsčio prašytojų vienam gyventojui, nei bet kuri kita Vakarų šalis, ypač todėl, kad tada jiems nepavyko nustatyti sėkmingos integracijos kurso. O kai priemiesčiuose paaštrėjo gaujų nusikaltimai, jie padarė klaidą, palikę šį klausimą ilgam išimtinai Švedijos demokratams.

 

Ir vis dėlto tikroji šių rinkimų istorija yra liberaliosios buržuazijos kapituliacija kraštutiniams dešiniesiems – iš valdžios skaičiavimų. Tai istorija apie spąstus, kuriuos jie patys paspendė, kaip jau daug kartų kitur: istorija apie buržuazines partijas, kurios, siekdamos įgyti valdžią, nusprendė priimti dešiniuosius populistinius judėjimus, tačiau galiausiai nustebo, kad tai buvo kraštutinumas, dešinysis yra tas, kuris laimi šį mažą šokį.

 

Siekdama pateisinti tabu laužymą, Švedijos buržuazija ne tik apsimetė, kad Švedijos demokratai yra normali partija, bet netgi gyrė juos už griežtą retoriką užsieniečiams. Tačiau kai stigma išnyksta, daugelis renkasi originalą, o ne kopiją.

 

Bet tai lemtinga demokratijai, nes Švedijos demokratai nėra tik tokia: normali partija. Jie nebėra nacių partija, o yra kraštutinio nacionalizmo partija, priešiška daugeliui liberalios demokratijos aspektų. Širdyje jie yra revoliucinė partija: jie nori kitokios Švedijos ir nori jos rytoj. Jie turi savo policininko viziją, šėlsta džiaugsmu apie Viktoro Orbáno Vengriją, svajoja apie Švediją, kurioje yra gerų, baltaodžių, krikščioniškų šeimos žmonių, laisvų nuo nusikaltėlių svetimšalių ir svetimų jėgų diktato. Taip pat be  kritinės žiniasklaidos. SD štabo viršininkas Linusas Bylundas prieš keletą metų žurnalistus pavadino „liaudies priešais“. Rinkimų vakarą paklaustas, ko laukia, Bylundas atsakė: „Žurnalistų regbis“.

 

Dešiniųjų idėjos ir kalba įsiskverbė į pagrindinį srautą

Švedijos demokratai jau pakeitė Švediją. Kitus jie varė „kaip spirale žemyn“, – rašė liberalas „Dagens Nyheter“. Kai kraštutinės dešinės yra panaikintos tabu, jos kalba ir nežmoniškumas pamažu įsiskverbia į pagrindinę srovę. Per rinkimų kampaniją partijos aplenkė viena kitą, siūlydamos suardyti teisinės valstybės principus kovoje su nusikalstamumu. Galų gale net buvusi ministrė pirmininkė Magdalena Andersson perspėjo apie „Somalio miestus“ kaip grėsmę. DN pareiškė, kad „žiauriai elgiamasi su visuomene“.

Iki šiol Ulfo Kristerssono planas atrodė taip: jo piliečius gali rinkti ir toleruoti SD. Formaliai partija ir jos lyderis Jimmie Åkessonas turi likti už vyriausybės ribų ir prisiimti tik paramos partijos vaidmenį. Tačiau dabar dešinieji populistai trykšta valdžia. Na, sakė  Svenska Dagbladet, kuri apskritai yra gerai nusiteikusi buržuazijos atžvilgiu, taip pat galėtų tai suprasti: „Ulfas Kristerssonas taps ministru pirmininku Jimmie Åkessono vyriausybėje“. Švedijos rinkimų nugalėtojas yra kraštutinėje dešinėje."

 

Išvada, kad visa švedų visuomenė pasislinko kraštutinės dešinės link. Net valdžiusi premjerė bandė tai padaryti, bet nespėjo ir neteko valdžios.

Sweden after the election: Far right

"The real story of this parliamentary election is the capitulation of the liberal bourgeoisie to the extreme right. The Sweden Democrats will now probably have a say in the fate of the country, but they are anything but a normal party.

That's it. A moment ago Sweden was, in its own image and that of many outsiders, a beacon among nations: a humanitarian superpower, the home of equality and the welfare state, an impregnable bastion of tolerance and humanity.

Anyone who took a closer look could see that the rosy Bullerby dreams had long been little more than transfiguration, that Sweden was in the process of transforming itself into a country like many others. But since Sunday's election, Sweden has suddenly become more extreme than the others. 

 

Nowhere in western Europe is the extreme right stronger today than in Sweden.

 

The right-wing populist Sweden Democrats (SD), once founded by old and neo-Nazis, have left all bourgeois parties behind and are the second-strongest party in the country. Above all, however, the bourgeois have made the SD, which they had just avoided, into partners. And now they are preparing to have a say in the fate of the country. Turn of the tide in Swedish.

Ulf Kristersson, leader of the bourgeois moderates, is now celebrating the election victory. He will probably be Sweden's next prime minister - and yet he is duped, a loser too: Kristersson had to let the right-wing populists outdo him in his own camp.

The Social Democrats have recently done little politics good for the workers

There are many factors that have favored the rise of the Sweden Democrats. There is the self-deception of the Swedes about their own uniqueness, which went hand in hand with denying the darker sides of Swedish history as well.

 

There are the failings of the Social Democrats: recently they have hardly done any politics for the workers, the weak. And they simply overwhelmed their people by taking in more asylum seekers per capita than any other Western country, especially since they then failed to set the course for successful integration. And when gang crime escalated in the suburbs, they made the mistake of leaving the issue exclusively to the Sweden Democrats for a long time.

 

And yet the real story of this election is the capitulation of the liberal bourgeoisie to the far right - out of power calculations. It is the story of a trap they set themselves, as has happened so many times elsewhere: the story of bourgeois parties choosing to embrace right-wing populist movements for power gain, only to be amazed to discover at the end that it was the extreme right is the one who wins this little dance.

 

In order to justify breaking the taboo, Sweden's bourgeoisie not only pretended that the Sweden Democrats were a normal party, they even praised them for their harsh rhetoric on foreigners. But once the stigma is gone, many choose the original rather than the copy.

 

But that is fatal for democracy, because the Sweden Democrats are not just that: a normal party. They are no longer a Nazi party, but a party of extreme nationalism hostile to many aspects of liberal democracy. At heart they are a revolutionary party: they want a different Sweden, and they want it tomorrow. They have a vision of their very own cop, rave about Viktor Orbán's Hungary, dream of a Sweden of good, white-skinned, Christian family people, free from criminal foreigners and the dictates of foreign powers. Also free from critical media. Linus Bylund, chief of staff of the SD, called journalists "enemies of the people" a few years ago. Asked on election night what he was looking forward to, Bylund said: "Journalist rugby".

The ideas and language of the right seeped into the mainstream

The Sweden Democrats have already changed Sweden. They drove the others "like in a downward spiral," wrote the liberal Dagens Nyheter. When the far right is de-tabooed, its language and inhumanity slowly seep into the mainstream. During the election campaign, the parties outdid each other with proposals to dismantle the rule of law in the service of fighting crime. In the end, even Prime Minister Magdalena Andersson warned of "Somalitowns" as a threat. DN stated "a brutalization of the public".

So far, Ulf Kristersson's plan has looked like this: His citizens can be elected and tolerated by the SD. Formally, the party and its leader, Jimmie Åkesson, are to remain outside of government and merely assume the role of a support party. But now the right-wing populists are bursting with power. Well, said Svenska Dagbladet, who is generally well-disposed towards the bourgeoisie, one could also see it this way: "Ulf Kristersson will become prime minister in Jimmie Åkesson's government". The winner of the Swedish election is on the far right.”

 

The conclusion is that all Swedish society as a whole has shifted towards the extreme right. Even the reigning Prime Minister tried to do this, but was too late and lost power.

Lietuvos valstiečių partija buvo teisi: atominė energetika vis dar neturi prasmės

„Kai rašau apie mažėjančias vėjo energijos, saulės energijos ir baterijų sąnaudas ir didėjančias galimybes, dažniausiai sutinku daugybę radioaktyvių atsakymų iš interneto perkaitusių branduolinių reaktorių – socialinę žiniasklaidą išmanantys aplinkosaugos aktyvistai, kurie tvirtina, kad branduolinė energija turėtų atlikti pagrindinį vaidmenį pasaulyje, pereinant nuo iškastinio kuro.

 

Jie pabrėžia, kad ne visada šviečia saulė ir ne visada pučia vėjas, tačiau atominės elektrinės gamina energiją be anglies, dieną ir naktį, lyja ar šviečia. Jų argumentą, kad branduolinė energija yra nesąžiningai barama, sustiprino Fukušima; Vokietija, kuri per pastarąjį dešimtmetį dėl jos uždarė daugelį savo atominių elektrinių, tiesdama gamtinių dujų vamzdynus į Rusiją, dabar susiduria su gilia energijos krize. Jis turėjo sudeginti daugiau akmens anglies, kad įjungtų šviesą.

 

Nesu "niekada branduolinės elektrinės", bet turėjau abejonių dėl atominės galios. Vis dėlto, norėjau išlaikyti atvirą protą. Taigi praėjusią savaitę skridau į Londoną dalyvauti Pasaulio branduoliniame simpoziume – kasmetinėje branduolinės pramonės pasaulinės prekybos grupės – Pasaulio branduolinės asociacijos – konferencijoje. Išgirdau iš pramonės vadovų, analitikų, lobistų ir vyriausybės pareigūnų, kurie svaigsta apie branduolinės energijos perspektyvas aprūpinti ateities pasaulį.

 

Probranduoliniams žmonėms pasakysiu štai ką: jie gerai įrodo, kad branduolinė energetika susilaukė per blogo repo. Branduolinė energija yra gana saugi, patikima ir švari; palyginti su planetos sunaikinimu, kurį sukelia iškastinis kuras, branduolinė energija atrodo, kaip panacėja. Patrickas Fragmanas,  stambaus amerikiečių branduolinių medžiagų gamintojo „Westinghouse“ generalinis direktorius, teigė, kad jo pramonė turėjo „išlaisvinti dešimtmečius trukusį visuomenės nuomonės plovimą daugelyje šalių“ apie branduolinės energijos keliamus pavojus.

 

Tačiau argumentas dėl reikšmingo branduolinės energijos gamybos padidinimo, ypač tose vietose, kur bendras energijos suvartojimas neauga, pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose ir Europoje, yra nepakankamas.

 

Taip yra todėl, kad branduolinę pramonę jau seniai kamuoja dvi problemos, kurių jos rėmėjai tikrai negali pamiršti: branduolinė energija kuriama daug lėčiau, nei dauguma kitų energijos rūšių, be to, ji yra daug brangesnė.

 

Ir dabar horizonte yra trečia problema. Tobulėjant baterijų technologijoms ir krentant elektros energijos kaupimo kainai, branduolinė energija taip pat gali būti per vėlai auganti – didžiąją jos vertės dalį nustelbia pigesnės, greitesnės ir lankstesnės atsinaujinančios energijos technologijos.

 

Siekiant apriboti pasaulinį atšilimą iki 1,5 laipsnio Celsijaus, palyginti su ikipramoniniu lygiu – Paryžiaus susitarime nustatytas tikslas išvengti blogiausių visuotinio atšilimo padarinių – ekspertai teigia, kad iki 2050 m. turime sumažinti anglies dvideginio išmetimą iki nulio. Tokia ekstremalioji klimato kaitos sulaikymo strategija, naudojant branduolinę energiją yra, tarsi pakviesti gyvūną - tinginį gesinti namo gaisrą. 63 branduoliniai reaktoriai, pradėti eksploatuoti visame pasaulyje 2011–2020 m., vidutiniškai užtruko apie 10 metų.

 

Palyginimui, saulės ir vėjo jėgaines galima pastatyti per mėnesius; Vien tik 2020 ir 2021 metais pasaulis pridėjo 464 gigavatus vėjo ir saulės energijos gamybos pajėgumų, o tai yra daugiau galios, nei gali pagaminti visos šiuo metu pasaulyje veikiančios atominės elektrinės.

 

Branduolinė pramonė buvo pagarsėjusi dėl išlaidų viršijimo ir vėlavimų. Vieninteliai JAV statomi branduoliniai reaktoriai – „Westinghouse“ projektas Plant Vogtle elektrinėje Džordžijos valstijoje – buvo pradėti 2013 m., o pabaigti planuojama 2017 m. Jie vis dar nepadaryti – o pradinis planas 14 mlrd. dolerių - tai  daugiau, nei dvigubai daugiau realybėje - 28 mlrd. dolerių. 2017 m. Pietų Karolinos komunalinės įmonės atšaukė du reaktorius įpusėjus statyboms, kai prognozuojamos išlaidos išaugo nuo 11,5 mlrd. dolerių iki daugiau nei 25 mlrd. dolerių.

 

Ir po viso šio kūrimo laiko jūs gaunate labai brangų energijos šaltinį. Pagal bendrą energetikos pramonės priemonę, vadinamą „išlygintomis sąnaudomis“, minimali atominės energijos kaina yra apie 131 dolerių už megavatvalandę, o tai yra bent du kartus didesnė už gamtinių dujų ir anglies kainą ir keturis kartus didesnė už komunalinių saulės energijos ir sausumos vėjo energijos kainą.  Ir į aukštą branduolinės energijos kainą neįeina jos pašalinės išlaidos, pavyzdžiui, stulbinanti nelaimių kaina. 2011 m. žemės drebėjimo ir cunamio prie Japonijos krantų sukeltos Fukušimos katastrofos valymo ir kitos išlaidos gali siekti trilijoną dolerių.

 

Branduoliniai stiprintuvai teigia, kad šias problemas galima išspręsti. Konferencijoje buvo daug kalbėta apie reglamentų supaprastinimą ir sąnaudų bei statybos laiko mažinimą, statant mažesnius, pažangesnius ir mažiau nelaimių pažeidžiamus, reaktorius. Kai tik pradėsime kurti daugiau, pramonė pradės matyti masto ir efektyvumo naudą, man sakė keli pramonės atstovai.

 

„Geriausias būdas tapti gerais  statant atomines elektrines – statyti atomines elektrines“, – sakė Pasaulio branduolinės asociacijos generalinė direktorė Sama Bilbao y Léon. Johnas Kotekas, „Nuclear E“ vadovas , pramonės Amerikos prekybos grupė, atkreipė dėmesį, kad JAV karinis jūrų laivynas per keletą metų pagamina branduolinius povandeninius laivus ir lėktuvnešius, o tai rodo, kad galima greitai pastatyti mažus reaktorius.

 

Galbūt. Tačiau labai garsinami maži reaktoriai vis dar yra nauji, daugiausia neišbandytos technologijos. Kitoje eroje galėjo būti verta lošti dėl šių sistemų, kad būtų išvengta klimato nelaimės.

 

Tačiau Markas Jacobsonas, Stanfordo civilinės ir aplinkos inžinerijos profesorius ir ilgametis atsinaujinančios energijos šalininkas, man pasakė, kad toks statymas yra mažiau prasmingas šiandien, kai vėjo ir saulės energija vis gerėja, nes bet kokie nauji pinigai, skirti branduolinei energijai, yra pinigai. jūs neskiriate atsinaujinančios energijos projektams, kurie galėtų nedelsiant sumažinti išmetamųjų teršalų kiekį.

 

Yra galimybė „laukti, kol bus pastatytas branduolinis reaktorius, kai tuos pinigus galėtumėte išleisti vėjo ar saulės energijai ir daug greičiau atsikratyti išmetamųjų teršalų“, - sakė Jacobsonas. Šios išlaidos gali būti ypač didelės, kai atsižvelgiama į sparčią baterijų technologijos pažangą, kuri gali padėti išspręsti pagrindinį atsinaujinančios energijos trūkumą – jos pertrūkumą. Ličio jonų baterijų kaina sumažėjo maždaug 97 procentais nuo tada, kai jos buvo pristatytos 1991 m., ir prognozuojama, kad kainos ir toliau mažės.

 

Jacobsonas yra vienas iš kelių tyrinėtojų, kurie teigė, kad dėl tokios pažangos branduolinė energija iš esmės taps nebereikalinga. Kai kuriame daugiau atsinaujinančios energijos sistemų – sausumos ir jūros vėjo, saulės energijos visur – ir tobuliname energijos kaupimo technologijas (per baterijas ir kitas idėjas), vėjo ir saulės energija gali patenkinti daugumą mūsų energijos poreikių, sako Jacobsonas.

 

2015 m. paskelbtame dokumente jis teigė, kad pasaulis gali būti maitinamas vien tik naudojant atsinaujinančią energiją. Jo išvados buvo karštai ginčijamos, tačiau kiti tyrinėtojai padarė panašias išvadas.

 

Kita vertus, Tarptautinės energetikos agentūros prognozės pasiekti nulinę energiją vis dar remiasi branduoline energija. Agentūra teigia, kad iki 2050 m. branduoliniai pajėgumai turės padvigubėti, o du trečdaliai šio augimo įvyks besivystančiose šalyse. Vis dėlto, net padvigubėjus branduolinei energijai, I.E.A. teigia, kad 2050 m. branduolinė energija sudarys mažiau, nei 10 procentų pasaulio elektros energijos; Agentūra teigia, kad per tą patį laikotarpį atsinaujinančios energijos gamyba išaugs aštuonis kartus ir 2050 m. pagamins 90 procentų elektros energijos.

 

Aišku, branduolinės problemos nereiškia, kad turėtume uždaryti visas atomines elektrines; esami gamintojai yra gana vertingi mūsų energijos derinyje, kai didėja saulės ir vėjo energija. Tokiose vietose kaip Kinija, Indija ir kituose regionuose, kur energijos paklausa auga, naujos atominės elektrinės gali atlikti svarbų vaidmenį – ir jei maži pažangūs reaktoriai taps gyvybingi, galbūt, pamatysime ir kai kuriuos iš jų.

 

Tačiau mažai tikėtina, kad branduolinė gali atlikti ką nors artimo dominuojančiam vaidmeniui; tikėtina, kad jos dalis elektros gamyboje, laikui bėgant, mažės.

 

Kas tikrai nėra staigmena. Greitas žvilgsnis į kasdienes antraštes rodo, kad branduolinę energiją kamuoja per daug komforto problemų. Londone nusileidau maždaug tuo pačiu metu, kai tarptautinės energetikos reguliavimo institucijos rengė ekstremalių situacijų planus, siekdamos užtikrinti Ukrainos Zaporožės atominės elektrinės, kurią apšaudė Ukrainos kariai, saugą. Pietų Korėjoje Kori atominės elektrinės operatoriai mažino gamybą, laukdami didžiulio taifūno. O šią vasarą Prancūzijoje, kuri apie 70 procentų elektros energijos gauna iš atominės energijos, jėgainių operatoriai turėjo sumažinti gamybą, nes karšti orai pakėlė upių vandens, naudojamo reaktoriams vėsinti, temperatūrą – tai yra didelė problema planetoje, kuri įkaista.

 

Tysonas Slocumas, advokacijos grupės „Public Citizen“ energetikos programos direktorius, šias problemas puikiai apibendrino: „Branduolinė energija tiesiog užtemdyta“, – sakė jis. „Praėjusiais laikais tai buvo neįtikėtinas nulinės emisijos išteklius. Tačiau didžiajai daliai šiandieninės energetikos sistemos ta diena jau seniai praėjo."

 

Lithuanian Peasant Party Was Right: Nuclear Power Still Doesn’t Make Much Sense

"Whenever I write about the plummeting costs and growing capabilities of wind power, solar power and batteries, I’m usually met with a barrage of radioactive responses from the internet’s overheated nuclear reactors — social-media-savvy environmental activists who insist that nuclear power should play a leading role in the world’s transition away from fossil fuels.

The sun doesn’t always shine and the wind doesn’t always blow, they point out, but nuclear power plants produce carbon-free energy day and night, rain or shine. Their argument that nuclear power is unfairly maligned has been bolstered by Fukushima; Germany, which shut down many of its nuclear plants in the past decade while building natural gas pipelines to Russia, now faces a deep energy crunch. It has had to burn more coal to keep the lights on.

I’m not a never-nuke, but I’ve had my doubts about atomic power. Still, I wanted to keep an open mind. So last week I flew to London to attend the World Nuclear Symposium, an annual conference put on by the nuclear industry’s global trade group, the World Nuclear Association. I heard an earful from industry executives, analysts, lobbyists and government officials who are giddy about nuclear power’s prospects for powering the world of tomorrow.

I’ll give the pronuclear folks this: They do make a good case that nuclear has gotten a too-bad rap. Nuclear power is relatively safe, reliable and clean; compared to the planetary destruction wrought by fossil fuels, nuclear power looks like a panacea. Patrick Fragman, the C.E.O. of the large American nuclear manufacturer Westinghouse, said his industry had to “unwind decades of brainwashing of public opinion in many countries” about the dangers of nuclear power.

But the argument for significantly ramping up the production of nuclear power — especially in places where overall energy consumption isn’t growing, like in the United States and Europe — falls short.

That’s because the nuclear industry has long been hobbled by two problems that its boosters can’t really wish away: Nuclear is far slower to build than most other forms of power, and it’s far more expensive, too.

And now there is a third problem on the horizon. As battery technology improves and the price of electricity storage plummets, nuclear may be way too late, too — with much of its value eclipsed by cheaper, faster and more flexible renewable power technologies.

In order to limit global warming to 1.5 degrees Celsius above preindustrial levels — the goal set in the Paris Agreement to avert the worst effects of global warming — experts say that we need to reduce global carbon dioxide emissions to a net of zero by 2050. Responding to such a climate emergency with nuclear power is like calling on a sloth to put out a house fire. The 63 nuclear reactors that went into service around the world between 2011 and 2020 took an average of around 10 years to build.

By comparison, solar and wind farms can be built in months; in 2020 and 2021 alone, the world added 464 gigawatts of wind and solar power-generation capacity, which is more power than can be generated by all the nuclear plants operating in the world today.

The nuclear industry has been notorious for cost overruns and delays. The only nuclear reactors under construction in the United States — a Westinghouse project at the Plant Vogtle power station in Georgia —  were started in 2013 and projected to be finished in 2017. They are still not done — and an initial budget of $14 billion has more than doubled to over $28 billion. In 2017, utilities in South Carolina canceled two reactors midway through construction after cost projections ballooned from $11.5 billion to more than $25 billion.

And after all this build time, you get a very expensive source of energy. In a common energy-industry measure known as “levelized cost,” nuclear’s minimum price is about $131 per megawatt-hour, which is at least twice the price of natural gas and coal, and four times the cost of utility-scale solar and onshore wind power installations. And the high price of nuclear power doesn’t include its extraneous costs, such as the staggering price of disasters. Cleanup and other costs for the 2011 Fukushima disaster, caused by an earthquake and a tsunami off the Japanese coast, may approach a trillion dollars.

Nuclear boosters say that these problems can be solved. There was much talk at the conference about streamlining regulations and reducing costs and build times by constructing smaller, more advanced and less disaster-prone reactors. Once we start building more, the industry will start seeing the benefits of scale and efficiency, several industry insiders told me.

“The best way to become good at building nuclear power plants is to build nuclear power plants,” said Sama Bilbao y Léon, the director general of the World Nuclear Association. John Kotek, an executive at the Nuclear Energy Institute, the industry’s American trade group, pointed out that the U.S. Navy builds nuclear-powered submarines and aircraft carriers in a matter of years — suggesting that quick build times for small reactors could be doable.

Perhaps. But the much-vaunted small reactors are still novel, mainly untested technology. In another era, it may have been worth taking a gamble on these systems in order to avert climate disaster.

But Mark Jacobson, a professor of civil and environmental engineering at Stanford and a longtime proponent of renewable energy, told me that such a bet makes less sense today, when wind and solar power keep getting better — because any new money put in nuclear is money you aren’t spending on renewable projects that could lower emissions immediately.

There’s an opportunity cost “of waiting around for a nuclear reactor to be built when you could have spent that money on wind or solar and got rid of emissions much faster,” Jacobson said. This cost may be particularly onerous when you consider the rapid advancement in battery technology, which can help address the main shortcoming of renewable power: its intermittency. The price of lithium-ion batteries has dropped by about 97 percent since they were introduced in 1991, and prices are projected to keep falling.

Jacobson is one of several researchers who have argued that such advances will render nuclear power essentially obsolete. As we build more renewable energy systems — onshore and offshore wind, solar power everywhere — and improve technologies to store energy (through batteries and other ideas), wind and solar can meet most of our energy needs, says Jacobson.

In a 2015 paper, he argued that the world can be powered through renewable energy alone. His findings have been hotly disputed, but other researchers have come to similar conclusions.

On the other hand, the International Energy Agency’s projections for reaching net-zero energy still rely on nuclear. The agency says that nuclear capacity will need to double by 2050, with two-thirds of that growth occurring in developing economies. Still, even with nuclear’s doubling, the I.E.A. says nuclear power will contribute less than 10 percent of global electricity in 2050; over the same period, the agency says renewable generation will grow eightfold, contributing 90 percent of electric power in 2050.

Clearly, then, nuclear’s problems don’t mean we should shut down all nuclear plants; existing plants are quite valuable in our energy mix as we ramp up solar and wind. And in places like China, India and other regions where demand for energy is growing, new nuclear plants may have a big role to play — and if the small, advanced reactors become viable, perhaps we’ll see some of those, too.

But it’s unlikely that nuclear can play anything close to a dominant role; its share of electricity production is quite likely to fall over time.

Which isn’t really a surprise. A quick glance at daily headlines suggests nuclear power is plagued by too many problems for comfort. I landed in London at around the same time that international energy regulators were making emergency plans for maintaining the safety of Ukraine’s Zaporizhzhia nuclear plant, which had come under shelling from Ukrainian troops. In South Korea, operators of the Kori nuclear power plant were cutting production in anticipation of a massive typhoon. And this summer in France, which gets about 70 percent of its electricity from nuclear power, plant operators had to cut production because hot weather had raised the temperature of river water used to cool the reactors — kind of a big problem on a planet that keeps heating up.

Tyson Slocum, the director of the energy program at the advocacy group Public Citizen, summed up these problems neatly: “Nuclear power has simply been eclipsed,” he said. “It was an incredible zero-emission resource for its day. But for much of the energy system today, that day has long passed.”"